Issuu

2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-8210-06-4

Išleido: UAB „Tobulėjimo projektai“, el. paštas: info@saviugdosknygynas.lt Tel. +370 675 10148, www.SaviugdosKnygynas.lt

Visa tai prasideda dabar

I Man gyvenimas yra tarsi filmas. Jaučiuosi taip, lyg jame nedalyvaučiau. Viskas atrodo netikra. Turiu jausmus, bet nepatiriu jų šimtu procentu. Viena mano dalis jaučia, o kita stebi iš šalies, todėl atsiranda netikrumo jausmas. Lyg vaidinčiau kino filme, kurio scenarijus man nežinomas. Veiksmas vyksta, bet aš juo netikiu, nes tai nėra realybė. Iš vienos pusės – puiku! Nejaučiu baimės. Iš kitos... Nepažįstu tikrojo džiaugsmo. Gyvenu kaip migloje. Gal todėl ir ėmiau aiškintis mane supančias paslaptis. Norėjau vėl jausti. Ištrūkti iš miglos. Būti gyva. – Panele, parduotuvės savininkas tuojau ateis. Galite prisėsti čia, – pardavėja, padėjusi ragelį, mosteli į vienišą kėdę prie sienos ir nueina kviesti savo viršininko. Jaučiu, kaip mano kvėpavimo ritmas padažnėja. Kodėl čia atėjau? Tačiau nepasiduodu panikai. Jei esu čia, kelio atgal nebėra. Žvilgteliu į savo neryškų atvaizdą vitrinoje: žydros išsprogusios akys ir netvarkingai supinti šviesiai rusvi plaukai. Papurtau galvą. Nieko nebus – turiu bent atrodyti prideramai. Paleidžiu plaukus, perbraukiu juos pirštais tarsi susišukuodama ir vaizdas pagerėja. Tam, kad neatrodyčiau tokia išsigandusi, dešimt kartų giliai įkvepiu ir, rodos, kiek nurimstu. Laikas prailgsta. Jau septynias minutes nesirodo nei pardavėja, nei savininkas. Nervingai imu tyrinėti savo pirštus. Atsidūstu. Ir vėl nepavyko gerai jų nusiplauti! Po tapymo paskaitos visuomet lieka dažų. Svarstau, ar gera mintis buvo čia ateiti. Dažnai smalsumo vedama bandau išsiaiškinti tai, kas skirta ne mano nosiai. Eilinis trečiadienis – dabar turėčiau būti namuose, ruoštis rytojaus paskaitoms ir nekvaršinti sau galvos niekais. Tačiau šiandien turėjau ne eilinę tapybos paskaitą universitete.

Lukas kaip visuomet net nesusimąstydamas tapė ir laidė kvailus juokelius, kurie mane, kad ir kaip stengdavausi susivaldyti, prajuokindavo. Galiausiai nustojau varžytis ir leidau sau atsipalaiduoti. Taip valandos, praleistos prie natiurmorto, atrodė mielesnės. Kai šalia sėdintis draugas į viską žiūri nesureikšmindamas smulkmenų, pačios požiūris po truputį darosi paprastesnis. Šiandien piešėme natiurmortą – tris stiklines vazas su gėlėmis kiekvienoje jų. Kaskart, pamačiusi naują natiurmortą, mano pasąmonė įjungia panikos režimą: kaip tu tai nupieši? Juk tai neįmanoma. Ypač tau! Ar tikrai reikėjo stoti į dailės akademiją? Laimei, nustojau graužtis dėl to, kad neturiu ypatingo talento. Man tiesiog reikia dirbti daugiau nei kitiems studentams grupėje, o technikos juk galiu išmokti. Todėl pamačiusi naują natiurmorto kompoziciją tiesiog kelis kartus įkvepiu, leidžiu praeiti gniuždančioms mintims (nenagrinėdama jų atsiradimo mano galvoje priežasties) ir pradedu piešti. Iš pirmo karto nepavyksta, tačiau paskaita trunka tris valandas, todėl neturiu kur dėtis. Piešiu, trinu, kartoju. Kol pavyksta nupiešti ką nors panašaus į tai, ką matau priešais save. Arba Luko lape. O toliau tiesiog maišau spalvas, kol gaunu tinkamą ir tiek. Nuo tada, kai nustojau lygintis su kitais piešimo genijais savo grupėje, suvokiau, kad piešiu sau. Tam, kad ko nors išmokčiau, o ne tam, kad konkuruočiau su kitais. Šiandien neturėjau noro eiti į paskaitas, tad tapiau vėžlio greičiu. Niekaip negalėjau susikaupti, todėl dažnai ėjau keisti vandens. Po daugmaž septinto pakeitimo, grįžusi radau pustuštę klasę ir nuniokotą savo darbą. Per vidurį juodu guašu buvo užrašytas adresas: Gilių g. 15, Vilnius. Nuo to viskas ir prasidėjo. Mano pirma reakcija buvo pasimetimas. – Lukai! Aš visą pamoką mėginau pabaigti darbą! Ar būtinai reikėjo užrašyti tokiomis didelėmis raidėmis? – tariau pusiau pykdama, pusiau juokdamasi. Jis dažnai mano darbuose prirašinėdavo ar pripaišydavo nesąmonių tam, kad praskaidrintų mano nuotaiką ar tiesiog ištrauktų iš vidinio pasaulio, kuriame kartais užsidarau. – Apie ką kalbi, Ina? – kildamas nuo kėdės ir pažiūrėjęs į mane pasimetusiu žvilgsniu tarė Lukas. – Apie adresą... Maniau tai tavo darbas, – vis dar nesuprasdama, kas įvyko, atsukau savo natiurmortą, norėdama parodyti užrašą.

– Hm. Ne mano. Ilgai užtruksi, kol padengsi piešinį dar vienu sluoksniu dažų taip, kad nesimatytų šių raidžių, – tarė vesdamas savo plonu pirštu per lapą. Jo kaktą išvagojo raukšlė. Aš vis dar negalėjau suvokti, ar tai Luko pokštas, ar ne. Susirūpinusi bandžiau pagauti jo žvilgsnį ir ieškoti ten besislepiančios šypsenos, kuri pasirodo kaskart iškrėtus man pokštą. Neradau. – Ką gi, matyt šiandien čia dar užtruksiu, – atsidusau ir sėdau toliau tęsti savo darbo. Lukas grįžo į savo vietą. Jis kurį laiką tylėjo, o vėliau kiek tylesniu, nei įprasta, balsu pridūrė: – Tikiuosi nemanai, kad tai mano pokštas? – Ne, Lukai, – tariau bejausmiu balsu. Pagavusi draugo žvilgsnį supratau, kad tai tikrai ne jo darbas. Akimirkai man jo šiek tiek pagailo. Tuomet Lukas vėl priėjo prie natiurmorto ir ėmė maišyti spalvas mano paletėje bei tęsti mano darbą. Nė nespėjau susivokti, kaip buvo beveik nematyti to baisaus užrašo ant mano piešinio. Sunku patikėti! Aš būčiau užtrukusi dar mažiausiai valandą! – Ačiū! – tariau nuleidusi akis ir susigėdusi užklupusio dėkingumo. – Juk nepaliksiu draugės bėdoje, – tarė mirktelėdamas man. Aš šyptelėjau. – Kaip manai, kas paliko tą užrašą? – susimąsčiau. – Tai galėjo padaryti bet kas, besimokantis mūsų grupėje. Kai visi masiškai pakilo išeiti, kilo toks šurmulys, kad niekas ir neatkreipė dėmesio. Apsižvalgiau. Tiesa, dauguma jau baigė savo darbus ir išėjo namo. Gilių g. 15, Vilnius. Tiksliai net neįsivaizdavau, kur yra ši vieta, tačiau adresas atrodė pažįstamas. Negalėjau prisiminti, kur tai yra, bet pamačius adresą pasijutau taip, tarsi prisiminusi seniai matytus draugus. Gal aš ten jau buvau? Ar galėjo ten kažkas įvykti? Gal ten buvau vasarą? Ją praleidau, sąžiningai tariant, tinginiaudama. Taip neturėjau ką veikti, kad net darėsi liūdna dėl Ninos, mano sesers, išvykimo studijuoti į Vokietiją. O juk išties niekad nė nebuvome artimos. Negalėdama tverti vietoje, išnaršiau begalę neaplankytų Vilniaus vietų, bet dėl tuo metu užplūdusios emocijų bangos viską pamenu lyg per miglą. Buvau pasimetusi. Nors jau žinojau, kur

studijuosiu, tačiau jaučiausi ne savo kailyje. Lyg būčiau praradusi prasmės jausmą. Nesuprantu, kaip ir kur jis dingo, tačiau dalelė manęs buvo lyg atimta. Viskas atrodė beprasmiška. Nežinojau, kuo tą tuštumą užpildyti. Draugai nepadėjo. Nors mane supdavo daugybė žmonių, jaučiausi taip, lyg būčiau viena. Todėl klaidžiojau po miestą, bendravau su nepažįstamaisiais, eidavau į renginius ir stengiausi prie nieko neprisirišti – galiausiai užsimiršau. Pradėjau jaustis geriau. Ėmiau laukti studijų pradžios ir naujų iššūkių. – O tas adresas... Kodėl būtent adresas? Gal jie kažką žino? – tariau nesuvokdama, kad garsiai susimąsčiau. – Ina, tai viso labo pokštas, – atsiduso Lukas. – O jei ne? – apsimečiau, kad nebuvau iškeliavusi į savąjį pasaulėlį. – Tik nesakyk, kad bandysi išsiaiškinti. Ką pasakysi nuvykusi? Iš aukščiau gavau žinią atvykti? – šyptelėjo. – Tu teisus, – lengvai nusijuokiau. – Tik kitą kartą, prašau, kai išeisiu iš klasės, pažiūrėk, kad niekas neniokotų mano darbų. – Gerai. – Ačiū. Maniau, kad tuo viskas ir baigsis, tačiau eidama namo negalėjau nustoti apie tai galvoti. Man visuomet per daug svarbu iki galo išsiaiškinti kiekvieną, net ir nereikšmingą nutikimą. Viską žinoti. Įsijungiau navigaciją ir nusprendžiau patikrinti, kas yra toje vietoje. Gilių g. 15, Vilnius. Visą kelią nė akimirkai nesusimąsčiau apie tai, kas manęs laukia kelio pabaigoje ar ką pasakysiu atvykusi. Tiesiog viduje jaučiau, kad turiu ten nueiti. Lyg turėčiau kokį nors nebaigtą reikalą. Pasiekusi kelionės tikslą, priešais save pamačiau knygyną–kavinę „Jovarai“. Atrodo, kad ji įsikūrusi čia seniai. Užėjus į vidų apėmė ir jaukumas, ir baugumas vienu metu. Minkštos tamsiai raudonos sofos, foteliai ir maži staliukai, apsupti knygų lentynų, atrodė gana jaukiai. Kilimai, rodos, skleidė žinią, kad čia galiu jaustis lyg namie. Visgi viduje buvo palyginti tamsu: blanki geltona šviesa sklido nuo antikvarinių, rudų, atrodytų dulkėtų, šveistuvų, o gausybė senų knygų lentynų metė šešėlius ir suteikė šiokį tokį mistikos

prieskonį. Tarytum čia slypėtų kokia nors paslaptis, kurią dar reikia išsiaiškinti. Pajutau nedidelį susijaudinimą. Lyg būčiau pagrindinė detektyvo herojė. – Laba diena! Ar ko nors ieškote? – perdėtai maloniu balsu pasiteiravo šio knygyno–kavinės darbuotoja. – Laba diena! Aš... Hm. Ieškau informacijos. Girdėjau šiame knygyne galiu ką nors rasti. Esu... Ina Juodytė. Rašau esė apie... knygynus ir jų... įtaką... rašytojams. Gal... turite informacijos? Galbūt čia renkasi rašantys žmonės arba turite literatūros šia tema? – tariant šiuos žodžius kaipmat išmušė šaltas prakaitas. Aš nežinojau, ko čia atėjau. Pasakiau tai, kas pirmiausia atėjo į galvą. Prisigalvojau nebūtų dalykų ir dabar mėginu išsiaiškinti tai, ko nėra. Kodėl negaliu gyventi realybėje ir į viską žiūrėti paprasčiau? Kodėl viską taip apsunkinu? Jaučiau, kaip raudonis ima puošti mano veidą. Kokia aš kvailė. Kurių galų čia atėjau?! Man iškrėtė pokštą, o aš, ištroškusi nuotykių, nusprendžiau ieškoti... pati nežinau ko! – Manyčiau, kad reikėtų pasiteirauti savininko. Tuojau jam paskambinsiu, galbūt jis dar savo kabinete. Ji kruopščiai ėmė rinkti numerį. Savininkui atsiliepus, mano nuostabai, prisimindama mano pavardę paaiškino, kas atvyko ir pasiteiravo, ar rasčiau medžiagos. Ir štai aš čia. Sėdėjau laukdama savininko ant tos vienišos kedės ir svarsčiau, ar nereikėtų sprukti. Apsisprendžiau. Nenoriu švaistyti šių žmonių ir savo laiko. Metas nustoti krėsti kvailystes. Atsistojau ir ėjau durų link. Mane sustabdė stiprus vyriškas balsas: – Ina? Atsisukau. Priešais mane stovėjo tvirtas, daugmaž keturiasdešimties metų vyriškis. Kažkuo primenantis tuos sėkmingus verslininkus iš žurnalų. Lengvas įdegis, tvarkingai sušukuoti tamsūs, beveik juodi plaukai, tamsiai mėlynas kostiumas, tobulai balti marškiniai prasegta apykakle, platūs pečiai, holivudinė šypsena ir skvarbios tamsiai mėlynos akys. Akimirką žiūrėjau į jį atbukusiu žvilgsniu, o vėliau sumišusi ėmiau tiesti jam ranką.

– Dėkoju, kad sutikote man padėti, – tariau apsimesdama, kad žinau, ko čia atėjau. Jis tvirtai paspaudė man ranką, smiliumi pervedė sau per smakrą, tarytum būčiau privertusi jį susimąstyti ir pats sau šyptelėjo. Po galais, kur aš įkliuvau? Jis akimirką tylėjo ir tvirtu ramiu balsu prabilo: – Juodytė, taip? – linktelėjau. – Hm. Pažinojau Niną. Jus labai lengva supainioti. – Taip, mes seserys. Am... Ji niekad apie šitą vietą nepasakojo, – mano mintys ėmė nevaldomai šokinėti viena prie kitos. Čia pat suklusau. Galbūt tai Ninos pokštas? Gal ji grįžo? Širdis pradėjo plakti greičiau, susijaudinau ir mano žvilgsnis padrikai ėmė lakstyti po patalpas. Pradėjau kvailai šypsotis. – Ar ji čia? Ji sugrįžo, taip? – kone cypiančiu balsu paklausiau. Vyriškis kaipmat išbalo. Nurimau ir aš. Kurį laiką abu nieko nepratarėme. Vėliau tyliu, kone nebyliu balsu vyriškis prabilo: – Atsiprašau. Aš nežinau, ar tai tiesa... bet man buvo pasakyta, kad Ninos jau nebėra gyvųjų tarpe. – Ką? Ne, ji išvyko į Miuncheną. Studijuoti, – numojau ranka ir ėmiau dirbtinai juoktis, mėgindama paslėpti savo nerimą. – Kada.... Kada jus pasiekė šios žinios? – bene surikau suvokusi, ką išgirdau. Darėsi baugu, kadangi Ninos mirtimi patikėti nebuvo sunku. Ji neatsakė į nei vieną mano žinutę ar skambutį. Tėvai vis praneša, kad jai viskas gerai, tačiau pati asmeniškai nieko iš jos negirdėjau jau kelis mėnesius. Pakėliau kupinas siaubo akis į vyriškį. Jis ramiai sėdėjo vos pastebimai suraukęs kaktą, beveik galėjau matyti, kad jis gailisi man prasitaręs apie Niną. – Seniai. Praeitą pavasarį. – Ak, tai viskas gerai. Juk vasaros pradžioje išlydėjome ją į Vokietiją, – lengviau atsidusau. Tačiau kalbėjau beveik drebančiu balsu. Akys vis dar klaidžiojo po patalpą. – Ina, atsiprašau, aš tiesiog nesu per daug artimas jūsų šeimos draugas, kad žinočiau, kaip yra iš tiesų. Tiesiog vieną dieną, kai paskambinau Ninai, jos tėvai, tiksliau jūsų tėvai, pasakė, kad jos nebėra, jog turėčiau pamiršti visus numerius ir

kelius į jūsų namus. Aš net nežinojau, kad ji turi seserį... – sumišęs, taršydamas savo plaukus kaip paauglys, bėrė žodžius vyriškis. – Atsiprašau, kuo jūs vardu? – pertraukiau jį, mėgindama gauti akimirką, kad galėčiau susivokti. – Edgaras. Edgaras Tūba. – Iš kur jūs pažįstate Niną? – Ji nepasakojo? – Ne. Juk sakiau. Nebuvo užsiminusi nei apie jus, nei apie šią vietą, – atkirtau taip šaltai, kad net pačiai darėsi nesmagu. Kadangi pirma asociacija buvo nesmagi, Edgaras man ėmė kelti nemalonius jausmus. – Ina, aš manau ne veltui jūsų tėvai paprašė manęs laikytis atokiau nuo jūsų šeimos. Tikrai, jei nebuvo pasakota, matyt neverta... – Edgarai, – šiek tiek pakėliau balsą ir net pati save nustebinau jo tvirtumu. Išsitiesiau ir kiek įmanydama labiau skverbiančiu žvilgsniu pažiūrėjau Edgarui tiesiai į akis. Laikiau žvilgsnį tol, kol jis nebegalėjo atlaikyti savojo ir akys ėmė žvalgytis į šonus. – Gerai, Ina. Eime į mano kabinetą, padarysiu jums arbatos ir viską papasakosiu. Edgaras mostelėjo ranka ir nusukau eiti paskui jį. Šis knygynas-kavinė priminė tikrą labirintą, bandžiau įsiminti kiekvieną unikalų žibintą, kad pati galėčiau rasti kelią atgal. Galiausiai priėjome dideles medines duris. Edgaras jas atidarė, praleisdamas mane į priekį. Kurį laiką dvejojau. Aš nepažįstu šio vyro, tad eiti ir likti su juo vienu du kabinete man atrodė nesaugu. – Nepasitikite manini? – Aš jus pažįstu daugiausiai 15 minučių, kaip galiu pasitikėti? – kilstelėjau vieną antakį. Jaučiau, kad vis dar kalbu grubiai.

– Gerai, suprantu, – jis pasikasė sprandą. – Galime prisėsti čia, mostelėjo į staliuką tarp knygų lentynų prie lango. Einu, užsakysiu arbatos. Kokią mėgstate? – Am, man prašau imbierinės. – Puiku, tuojau bus, – ir paskubomis išnyko tarp knygų lentynų. Aš taip ir likau sėdėti nesuvokusi, kas dedasi. Supratau, kad pavasarį, kai Edgaras buvo informuotas apie tariamą Ninos mirtį, ji dar buvo čia. Jai viskas gerai. Tačiau manęs neapleido jausmas, kad nutiko šis tas baisaus. Pasigailėjau, kad niekuomet nebendravau su Nina. Kai ji gyveno su mumis, aš niekad nesidomėjau, kaip jai sekasi, išsisukdavau nuo kiekvienos progos pabendrauti. Net į mokyklą eidavome atskirai. Galėdavome ištisą savaitę net nesusidurti namuose. Visuomet prasilenkdavome. Žinoma, aš stengdavausi jos nesusitikti. Man sesuo atrodė lyg ta tobula duktė, kuriai niekada neprilygsiu tėvų akyse. Nenorėjau lygintis su ja, todėl galiausiai suaugome, o aš taip ir nesupratau, kas ji per žmogus. Visgi Nina – mano sesuo. Dabar jaučiausi praradusi tai, ko neturėjau. Graužė mintis, kad nepasinaudojau proga jos pažinti tada, kai galėjau, o dabar jau atrodo buvo per vėlu. Sesuo toli ir neturi noro su manimi bendrauti. Laukiant Edgaro, galvoje knibždėjo tūkstančiai klausimų ir nedidelė baimė, kad Ninai gali būti kas nors nutikę. Didžiąja savo esybės dalimi ėmiau tiesiog tikėti, kad tėvai norėjo ją apsaugoti nuo šio vyro. Tikiuosi išgirdusi Tūbos istoriją sužinosiu, kodėl. Ninos išvykimo priežastis darėsi miglota. Matyt palikti Lietuvą ją paskatino ne tik studijos. Ar šis vyras galėtų būti pavojingas? Neužilgo pasirodė Edgaras, nešinas dviem puodeliais arbatos. Netrukus jį pasivijo perdėtai maloni pardavėja ir padėjo ant stalo stiklinę su cukraus kubeliais. Palinkėjusi skanaus, ji greitai dingo tarp knygų lentynų. Kai pakėliau akis į Edgarą, jis ramiu žvilgsniu sekė mane. Atrodo laukė, kol ką nors pasakysiu. – Edgarai, aš turiu jums tūkstantį klausimų, bet pirmiausia, galbūt norėtumėte pats papasakoti, kas siejo jus ir Niną? – Esate labai tiesmuka mergina. – Žinau, – atkirtau, – taupau mūsų abiejų laiką.

Tam, kad nepasirodyčiau pernelyg nemaloni, šyptelėjau. Jis atsakė tuo pačiu, o tuomet atsidusęs pradėjo pasakoti. Nustebau, kad suaugęs vyras galėjo man paklusti. – Su Nina susipažinome prieš dvejus metus. Tada buvau neseniai išsiskyręs su žmona ir palūžęs. Dirbau jos šeimos versle, o mums išsiskyrus nenorėjau daugiau ten likti. Nemaniau, kad atsistoti ant savo kojų bus taip sudėtinga. Praradęs viltį griebiausi pirmo pasitaikiusio darbo. Tapau kasininku prekybos centre. Pinigų užtekdavo tik egzistavimui, laiko – taip pat. Mano gyvenimą galėjo apibūdinti vos du žodžiai: darbas ir namai. Ėmiau bjaurėtis savimi, todėl nustojau bendrauti su savo draugais. Vėlai grįžęs iš darbo persivalgydavau nukainuotu šlamštu, kurį atsinešdavau iš darbo. Tai buvo vienintelis mano malonumo šaltinis. Suvokdavau, kad tai nėra gerai. Kas vakarą, kai paskausdavo pilvą nuo gerokai per didelio kiekio maisto, pažadėdavau sau rytoj taip nebedaryti. O atėjus rytdienos vakarui vėl negalėdavau sustoti. Bandžiau užkimšti maistu tą tuštumą, kuri tūnojo manyje. Atrodė, kad niekas nebeturi prasmės. Vieną vakarą, kai jau uždarinėjome parduotuvę, į ją įskrido panikos apimta mergina. Jai reikėjo pleistro, – Edgaras nusijuokė. Galėjau matyti, kaip jo veido išraiška pamažu giedrėja. – Mėginau ją įkalbėti eiti namo, kadangi mes jau užsidarome, tačiau ji primygtinai prašėsi įleidžiama. Negalėjau jai nieko parduoti, nes kasų dienos ataskaitos jau buvo padarytos. Kadangi jos išvyti nepavyko, nuėjau, radau pleistrą ir atidaviau net nepaėmęs pinigų. Kitą rytą nuskaičiau prekę ir sumokėjau už jos pleistrus. O toliau manęs laukė niekuo neišsiskirianti eilinė diena kasoje, kuri priminė beprasmybės ratą. Sveikiniesi, skenuoji prekes, pasakai sumą, atsisveikini ir viskas vėl iš naujo. Vieni žmonės mane ignoruoja, kiti – stengiasi to nedaryti, tačiau jaučiau, kad jų pasaulyje esu absoliutus niekas. Vakare, išėjęs namo, kaip visuomet ėjau nuleidęs galvą žemyn, užsidaręs savo niūriame pasaulėlyje. Staiga, išgirdau balsą, sakantį: „Ei, juk taip net nepastebėsi, koks šiandien gražus vakaras!“ Pakėliau galvą. Prie parduotuvės stovėjo mergina, vakar iš manęs reikalavusi pleistro. Pasimetęs įsistebeilijau į ją. O ji metė į mane dėžutę su pleistrais. Buvau toks pasimetęs, kad net nesugebėjau deramai jos pagauti. Kol žongliravau ta dėžute, ji prapliupo juokais. Juokas buvo toks užkrečiantis, kad nejučia ir pats ėmiau kvatoti. Tai turbūt buvo pirmas kartas per pastarąjį pusmetį, kai nuoširdžiai juokiausi. Apimtas dėkingumo už tai, pasakiau jai ačiū. Mergina nesuprato už ką ir tiesiog prisistatė. Tai buvo Nina. Paklaususi, ar aš nieko prieš, ji palydėjo mane namo. Jaučiausi gana keistai. Kam jai mane lydėti? Iki šiol nežinau, kodėl ji tai padarė ir kaip galėjo nebauginti šis nusivylęs gyvenimu vyriškis, bet

manau, kad taip Nina man išgelbėjo gyvenimą. Visą kelią ji tauškėjo apie gyvenimo džiaugsmus, kuriuos buvau seniai pamiršęs. Jau ėmiau manyti, kad mergina yra per daug pozityviosios psichologijos knygų prisiskaičiusi fanatė, kuri neturi patirties ir nesuvokia, kas yra gyvenimas. Laimei, greitai pasirodė ir kita jos pusė. Ji ėmė kalbėti apie mane. „Edgarai, ar tu turi svajonių?“ – surimtėjusi paklausė ji. Aš tiesiog nusijuokiau nieko nepasakęs. „Jei nežinai ko nori, kaip gali gyventi gyvenimą, kuriame būsi laimingas? Net ir nežinodamas, kad nori būti laimingas, gali turėti laimę visai čia pat ir jos nepastebėti. Atrodys, kad kažko trūksta, bet nežinosi ko.“ Kaip šiandien prisimenu tuos jos žodžius. Pirmą kartą per visą vakarą trumpam suklusau. Stengiausi surasti bent menkiausią svajonę savo širdyje, kad nepasirodyčiau visiškas nevykėlis „Na, man patinka skaityti. Mėgstu knygas.“ Jos, žinoma, toks atsakymas visiškai netenkino. Ji ėmė klausinėti ir bandyti savo klausimais surasti mano svajonę. Prisiminęs studijų laikus papasakojau Ninai, kad visuomet norėjau turėti vieną namo aukštą, kuriame būtų begalė knygų. Daugybė lentynų, kurios atstotų sienas. Tam tikruose, jaukiausiuose, taškuose, galbūt prie lango, puikuotųsi foteliai ir sėdmaišiai, kad radęs patinkančią knygą galėčiau jaukiai prisėsti ir skaityti kiek tik noriu. Ji klausė, kodėl to negaliu paversti realybe. Atsakymas buvo akivaizdus – juk neturėjau tam pinigų. Į klausimą, kas trukdo susirasti darbą, kuris padės užsidirbti reikiamą sumą, atsakymo neturėjau. Nina beveik visą kelią svarstė, kaip galima būtų įgyvendinti mano svajonę ir be galo daug klausinėjo, mėgindama įsijausti į mano kailį. Kai suirzusiu tonu prasitariau, kad viskas gyvenime nėra paprasta, ji vėl mane nustebino. „Žinoma, nėra paprasta.“ – ramiai pasakė ji. „Kuo vertingesnis dalykas, tuo daugiau jam reikia skirti dėmesio ir pastangų. Skamba paprastai, juk reikia tik ties tuo dirbti, tačiau susiduriame ir su emociniais sunkumais. Galiausiai emocijos tampa didesne našta, nei užklupęs darbas, ir atrodo, kad gyvenimas mus parklupdė ant kelių. Atrodo, kad nėra galimybės atsikelti. Skausmas visuomet čia pat ir atrodo, kad jis niekad nesibaigs. Belieka tik egzistuoti, bet juk ne visi žmonės skendi skausme. Jie žino, kad jis nepasibaigia tik tuo atveju, jei nieko nedarai. Žinoma, daryti yra sunkiau, bet pasiduoti skausmingiau. Ir tai yra kiekvieno iš mūsų pasirinkimas: ar mes susidorosime su sunkumais, priimsime juos ir leisime sau tobulėti su kiekvienu iššūkiu, ar pasiduosime ir visą gyvenimą praleisime ant kelių, skausme.“ Negalėjau patikėti, kad visa tai sklinda iš jaunos merginos lūpų. Bandžiau ją sutrikdyti, tačiau Nina laikėsi tvirtai. Ji ne tik žinojo šias tiesas – ji jas suprato. Todėl

man neliko jokios kitos išeities, kaip tik patikėti šios nuostabios merginos žodžiais. Turbūt ir namo būčiau tą vakarą grįžęs būdamas visiškai pasinėręs į apmąstymus, bet Nina norėjo, kad mano protas liktų skaidrus, kad galėčiau aiškiai mąstyti. Ji vis liepdavo įsiklausyti ir pastebėti, kokie tobulai gražūs ornamentai puošia praeinamo namo fasadą, išgirsti praeivių pokalbius, kurie jai kėlė juoką, o atsidūrusi kieme prie mano namo paprašė pakelti akis į dangų ir ėmė rodyti žvaigždynus. Išnirimas iš savo minčių ir buvimas akimirkoje atimdavo man žadą. Niekad nepastebėdavau nuostabių smulkmenų aplink save. Sunku buvo patikėti, kad visa tai iš tiesų vyksta. Pamenu, net įgnybau sau kelis kartus, mėgindamas įsitikinti, jog tai tikrovė. Galiausiai Nina paliko mane pasakydama: „Gyvenimas yra per trumpas tam, kad nevertintum jo teikiamų stebuklų. Jis per trumpas ir tam, kad būtum nelaimingas. Nustok klūpoti ant kelių. Jei matai, kaip vaikšto kiti, jei tavo smegenyse yra bent menka prošvaistė ir gali matyti gyvenimą, kurio nori, tu gali tai padaryti. Tai jau užprogramuota tavo galvoje. Beliko paspausti tinkamą mygtuką ir pradėti stotis. Bus nelengva, bet ne taip skausminga, kaip likti ant kelių.“ Tuomet apdovanojo nuoširdžia, rūpestinga lyg motinos šypsena, apkabino ir nuėjo. Aš net nepratariau „iki“ jai nueinant. Tiesiog pamojavau ir be žodžių grįžau namo. Visą naktį negalėjau nustoti galvoti apie šį pasikalbėjimą. Nina priminė man apie tai, kad dar būdamas gyvas nustojau gyventi. Reikėjo tučtuojau ko nors imtis! Ėmiau naršyti internete ir ieškoti darbo skelbimų. Per naktį išsiunčiau 87-nis CV. Atsistojau nuo darbo stalo tik tuomet, kai ėmė švisti. Kitą rytą, prieš eidamas į darbą, žvilgtelėjau į veidrodį ir jau nebepamačiau to tuščio, apie emocinį išsekimą bylojančio, veido. Akyse žaidė gyvybė. Ėjau ir grožėjausi dar miegančiu miestu. Šįkart manyje žaidė viltis, kad dabartinis sunkus gyvenimo etapas nėra mano gyvenimas, tai viso labo laikina stotelė. Žinoma, rutina greitai mane nugalėjo. Po darbo vėl buvau apniukęs. Išeidamas namo tikėjausi išvysti Niną, tačiau ji nepasirodė. Eidamas namo mąsčiau apie vakar dieną ir bandžiau įsiminti kiekvieną Ninos žodį. Grįžęs namo šį tą užsirašiau ir vėl ėmiau siuntinėti CV. Vis dažniau mano mintyse ėmė sukti tas pokalbis. Nuolat užsirašydavau įžvalgas, aplankiusias po jo, ir jas skaitydavau. Galiausiai pastebėjau, kad jos mane įkvepia. Todėl nenustojau siuntinėti savo gyvenimo aprašymo ir motyvacinių laiškų skirtingoms įmonėms. Vieną dieną Nina vėl pasirodė prie parduotuvės, kurioje dirbau. Jai buvo įdomu, ar kas nors pasikeitė, ar vis dar nuobodžiai egzistuoju. Jaučiausi lyg sutikęs seniai matytą draugę. Papasakojau jai apie aplankiusį ryžtą veikti, kuris po darbo

dienos apmiršta, tačiau užsirašytos įžvalgos dar palaiko įkvėpimą. Nina susidomėjo mano istorija. Sakė, kad nekantrauja pamatyti, kur visa tai nuves. Ilgai kalbėjome, kol galiausiai ji pasisiūlė, kai tik galės, pasitikti mane po darbo ir tiesiog palydėti namo ar bent trumpai šnektelti, kad mano ryžtas nedingtų, o ji galėtų stebėti, kaip vystosi mano istorija. Aš, žinoma, sutikau. Laikas ėjo, pradėjau lankytis pokalbiuose dėl darbo, tačiau niekas, atrodo, nenorėjo manęs priimti. Nina ieškodavo įvairiausių straipsnių, kaip gerai pasirodyti per darbo pokalbį. Klausinėdavo apie kiekvieną iš jų ir kartu mąstydavom, kaip galėčiau pagerinti situaciją. Galiausiai pakeičiau darbą. Nina... – Edgaras atsiduso, – ji tapo man viltimi. Ji buvo šalia tuo gyvenimo momentu, kai niekas nebuvo. Ji buvo šalia, kai man to labiausiai reikėjo. Jei ne Nina, šiandien turbūt vis dar dirbčiau prekybos centre, diena iš dienos skenuočiau prekes kasoje. O dabar manyje buvo pažadinta ilgai miegojusi svajonė. Ėmiau uždirbti tiek pinigų, kad galėčiau savo namuose įsirengti nedidelį, svajonę primenantį knygyną. Įsitaisydavau savo mėgstamame fotelyje prie knygų lentynos ir jaukiai skaitydavau. Galiausiai supratau, kad man nepakanka turėti tokią jaukią vietą tik sau pačiam. Noriu pasidalinti tuo su kitais, atsivesti juos čia, bet kiek žmonių privedžiosi į savo namus? Todėl gimė idėją apie kavinę, kurioje galėtum rasti įvairiausių arbatų, kavos, kakavos – bet ko, kas suteikia jaukumą. Panaršyti tarp knygų ir prie lentynos, kurioje puikuojasi arčiausiai širdies esančios knygos, prisėsti, gerti savo mėgstamą gėrimą ir skaityti. Žinau, idėja truputį priminė Šekspyras ir ko knygyną Paryžiuje, tačiau svajojau apie tokią jaukumu spinduliuojančią vietą. Niną mano svajonė įkvėpė. Ji padėjo ieškoti medžiagos ir sukurti labai aiškią viziją. Kai ją turėjome, Nina padėjo ieškoti investuotojų, tobulinti idėją ir galiausiai ją paversti realybe. Negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta. Teko išgyventi daug bemiegių naktų, bet po jų jausdavau malonų nuovargį, kuris padėjo jaustis gyvu. Per metus mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Ši patalpa, – atgijęs mostelėjo į sienas, – ji kadaise priklausė mano seneliams, tikėjausi, kad tai bus pirma vieta, kurią pavyks atgaivinti ir paversti jaukiu knygynu–kavine. Ironiška, bet pirmoji tokio tipo įstaiga, kurią atidariau, buvo Latvijoje. Čia, Vilniuje, atidariau kavinukę tik prieš kelis mėnesius. Plečiuosi po visą Europą ir sekasi tikrai gerai, tačiau įdomu tai, kad čia vienintelė vieta, kur jaučiuosi lyg namuose. Gaila, kad Nina nespėjo jos pamatyti...

– Nekalbėkite taip, tarytum ji būtų mirusi! – ak, kodėl aš negaliu pamiršti tos vienos netikusios Edgaro frazės apie galimą Ninos mirtį? Nesusipratimas, bet vis tiek nerimauju. – Atsiprašau, nespėjo pamatyti prieš išvykdama. Tikriausiai, – atsakė, kiek suirzęs. Matyt nesitikėjo mano puolimo. – Dabar jau geriau, – šyptelėjau. Kodėl aš kimbu prie žodžių? – Tik aš nesuprantu, kodėl mano tėvai galėjo norėti, kad jūs laikytumėtės atokiau nuo Ninos? Ar jie jus pažinojo? – Deja, pažinojo. – Deja? – Hm. Kai man ėmė sektis versle, labai norėjau pasidalinti ta sėkme su Nina. Juk jos dėka visa tai įvyko. Todėl kviečiau ją į kiekvienos kavinės atidarymą, į verslo konferencijas, kurios vykdavo įdomiose vietose, norėjau jai aprodyti pasaulį. Tėvams ilgą laiką ji sakydavo, kad atlieka praktiką mano įmonėje. Jie džiaugėsi, kad dukra praktikuojasi augančioje įmonėje, kuri atveria tiek daug galimybių. – O kas nutiko vėliau? – Jie pradėjo domėtis mano įmone ir sužinojo, kad Nina čia nedirbo. Tiesiog leido laiką su manimi. Ji mėgino tėvams paaiškinti situaciją. Juk aš tenorėjau atsidėkoti už pagalbą, tačiau jie nepatikėjo ir pasirūpino, kad mūsų bendravimas nutrūktų. Leidau visiems nuo manęs pailsėti, tačiau man nedavė ramybės nežinia. Norėjau žinoti, kad Ninai viskas gerai, todėl paskambinau jai. Atsiliepė jos motina ir man buvo pasakyta, kad Ninos nebėra. – Ir jūs patikėjote? Nemėginote išsiaiškinti visos situacijos? – Neturėjau kitos išeities. Jūsų tėvai nenorėjo su manimi kalbėti, o Nina būtų atsakiusi į mano laiškus. Bent pasakytų, kad laikyčiausi nuo jos atokiau. Juk jūs pažįstate Niną. Jai rūpi žmonės. Ji nedingsta be žinios. Aš negalėjau rasti priežasties, kodėl ji galėtų man nieko nepranešusi dingti.

– Pažinodami mano tėvus, žinotumėte, kad jie gali priversti kitus daryti tai, ko nenori. Nina... ji negali būti... – sunkiai nurijau seilę, – negyva... – pajutau gumulą gerklėje. Jei neimsiu galvoti apie ką nors kita, tuojau pravirksiu. – Pala, bet juk jūsų nesiejo jokie... Hm. Romantiški santykiai? – jis šyptelėjo ir tai kaipmat išblaškė mano mintis. Ką galėtų slėpti ši šypsena? – Ina. Argi tai būtų normalu? – Jūs neatsakėte į klausimą. – Ne, – tarė pasikasydamas pakaušį. – Mus siejo ne toks ryšys. Buvome draugai. – Tačiau mano tėvai manė, jog yra priešingai? – kilstelėjau antakį. – Jie manė, kad kažkokiu būdu išnaudoju Niną, – tarė nuleisdamas galvą. Negalėjau nustoti galvoti apie tai, kad nors kalbėjausi su suaugusiu, atrodo rimtu vyru, vis

pamatydavau

jame mažą berniuką. Tokį, kuris mėgina elgtis

nepriekaištingai, jog patiktų visiems, tačiau jaučia, kad jo pastangų nepakaks. Pagauta empatijos, akimirkai susirūpinau dėl Edgaro. – O ką Nina apie visa tai manė? Ką ji apskritai sau galvojo prasidėdama su jumis? – paklausiau, vis dar nesuvokdama, kaip galėjau apie tai nieko nežinoti. Mačiau, kad Edgaras suraukė kaktą man uždavus klausimą. Turbūt nemalonu girdėti, kad aš jų bendravimą savo tonu apibūdinau kaip nevykusį sprendimą. Žinoma, vyriškis mokėjo puikiai valdytis. Greitai jo veido išraiška vėl buvo neutrali ir jis su įkvėpimu ėmė pasakoti apie Niną. – Nina yra kažkas, ką galima pavadinti laisva siela. Ji dažnai imasi veiksmų, kurių mes nesuprantame, tačiau ilgainiui viskas įgauna prasmę. Gali ilgą laiką net to nesuprasti, o vėliau matai, kaip ji pakeičia tavo gyvenimą. Aš nebuvau pirmas jos eksperimentas. Nina, matydama ne itin laimingus ar neišnaudojančius savo galimybių žmones, niekaip negalėdavo nustoti galvoti, kaipgi jiems padėti. O radusi būdą imdavosi veiksmų. Tuo ji ir buvo ypatinga. Daugelis mano, kad reikia ką nors pradėti, tačiau bijo būti nesuprasti, bijo būti kitokie. Todėl jų gražūs norai niekad nevirsta realybe. Nina, savo ruožtu, niekam nepasakojo apie savo gerus norus. Ji tylomis

veikė. Būtent todėl jos dėka daugybės žmonių gyvenimai pasikeitė, – Edgaras kalbėjo su dideliu užsidegimu balse. Tarytum pasakotų apie Nelsoną Mandelą, Gandį ar kitą pasaulinį lyderį. Negalėjau patikėti, kad ši įstabi asmenybė, apie kurią kalbame, yra mano sesuo. Vėl ėmė graužti ta mintis, kad nepasinaudojau proga jos suprasti ir palaikyti ryšį. Nors Nina išvyko tik prieš truputį daugiau nei pusmetį, prisiminimai apie ją yra gana migloti. Suvokiau, kad aš jos beveik nepažįstu. Paviršutiniškas bendravimas neleido pamatyti, kas slepiasi sesers sieloje. Gurkštelėjau arbatos ir kartu nurijau apėmusį kartėlį. Nusprendžiau, kad noriu išsiaiškinti, kokia iš tiesų yra mano sesuo. – Galbūt žinote, kokiems žmonėms ji dar yra padėjusi? – Keletą jų pažįstu. – Ar galėtumėte man palikti jų kontaktus? Be galo norėčiau daugiau sužinoti apie savo sesers žygdarbius, – šyptelėjau. – Žinoma, bet pirmiausia pasiteirausiu jų, ar jie nieko prieš, – Edgaras akimirką patylėjo ir pakėlęs į mane akis vėl prabilo: – O kodėl jums nepamėginus pakalbėti apie tai su Nina? Taip turėtumėte progą įsitikinti, jog jai viskas gerai. Ir mane nuramintumėte. – Tiesa! – tariau kiek nudžiugusi, kad pagaliau giliai viduje manęs nekankins nerimas. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant savo riešo suvokiau, kad užtrukau ilgiau, nei planavau, tad nutariau lėkti namo raminti savo širdies ir išsiaiškinti Ninos istorijos. – Edgarai, palikite man savo telefono numerį. Vos sužinojusi ką nors apie Niną, pranešiu jums, – tariau paduodama savo telefoną, kad jis įvestų numerį. Jis paėmė mano mobilųjį šiek tiek drebančiomis rankomis. Jei ne rankos, būčiau nė nepastebėjusi jaudulio. – Lauksiu žinių, – tarė paduodamas telefoną atgal. – Laukite gerų, – šyptelėjau. – Ačiū jums už arbatą ir gražaus vakaro. Viso! – tariau pasisukusi eiti.

– Viso geriausio, Ina! – šūktelėjo Edgaras man pavymui. Nors ėjau tvirtu žingsniu, nors, tiesą pasakius, nežinojau, kur yra išėjimas. Kažkur toli girdėjosi kavos aparato ūžimas. Nusprendusi, jog ten rasiu ir duris, pro kurias įėjusi, žengiau garso pusėn. Po kelių minučių supratau, kad nuėjau ne ten. Mano akis patraukė nematytos knygos. Nežinau kodėl, tačiau buvau rami net ir žinodama, kad paklydau. Mano išdidumas neleido skambinti Edgarui ir klausti, kaip išeiti. Ramiai žiūrinėjau knygų viršelius, kol akys sustojo ties stora, tamsiai mėlynu viršeliu knyga „Išvykimas“. Ištraukiau tą knygą iš lentynos. Viršelį puošė juodas paveikslėlis, tarytum matyčiau tik šešėlius. Jame puikavosi mergina, sėdinti prie apžėlusio ežero kranto. Už jos turėjo būti miškas, kadangi šonuose matėsi medžių šakos. Jau buvau beverčianti knygą, kai mane pertraukė Edgaro balsas: – Ina, jūs vis dar čia? – pakėliau galvą ir pamačiau vėl tobulai ramų vyriškio veidą. – Taip... truputį pasiklydau ir užtikau čia įdomių knygų, – parodžiau, ką turiu rankose. – Ar jas galima pasiimti namo paskaityti? – pamačius, ką turiu rankose, Edgaro veidas apniuko. Žinoma, jis bandė paslėpti savo susierzinimą. Ramiai priėjęs vyriškis lengvai paėmė knygą iš mano rankų, nusišypsojo ir dėdamas ją atgal į lentyną pasakė: – Deja, Ina, jas galima skaityti tik čia, klientams, – jo balse pajutau užuominą, jog esu neprašytas svečias. Ką jis slepia? Pasisukau į lentyną, įsidėmėjau, kur yra knyga, ir šyptelėjusi apsimečiau, kad nepastebiu jo nemalonaus balso tono. – Ką gi, tuomet jau eisiu namo. Jei tik parodysite, kaip iš čia ištrūkti, – Edgaras nusišypsojo dirbtinai mandagia šypsena ir palydėjo mane iki durų. Išlydėdamas tarė: – Buvo malonu su jumis susipažinti. – Man taip pat, – dar kartelį taip pat dirbtinai šyptelėjau ir nuėjau. Nors Edgaras, pasakodamas savo ir Ninos istoriją atrodė nuoširdus, manęs neapleido jausmas, kad išgirdau ne viską. Jis kažką slėpė. Tikiuosi, kad bent Nina papasakos viską, kai pagaliau jai paskambinsiu. Važiuojant namo visą kelią manęs neapleido mintys apie seserį. Pirmą kartą suvokiau, kad vis dėlto norėčiau, jog būtume artimos.

Kol ji buvo čia, man to artumo netrūko, atrodė savaime suprantama, kad ji nuolat būna netoliese. Aš ir nemaniau, kad savyje Nina galėtų turėti daugiau, nei matau. O pasirodo už paprastos merginos kaukės slėpėsi didi asmenybė, padėjusi kitiems pasiekti savo svajones. Kodėl ji pagelbėdavo visiems nepažįstamiesiems, o su manimi niekad apie rimtus dalykus nekalbėdavo? Juk ir man kartas nuo karto ta pagalba būdavo reikalinga. Vakarieniavau tylomis. Tėvai ramiai šnekučiavosi apie praėjusią darbo dieną. Buvau pasiruošusi prabilti apie Niną, tačiau atrodė, kad sudrumsiu vakaro ramybę, todėl tylėjau kiek įmanoma ilgiau. Mamai pradėjus nukraustyti stalą prabilau: – Ar yra kokių nors žinių iš Ninos? – tėvas atsiduso. Mama, apsimesdama, kad tai nesvarbus klausimas, pratarė atsainiai: – Ne. – Aš noriu su ja pakalbėti, – taip pat atsainiai tariau. – Ar galite man duoti jos telefono numerį ar bent Skype vardą? – Brangioji, ji yra labai užsiėmusi. Esu tikra, kad turėdama daugiau laiko parašys tau laišką. – Manęs netenkina toks variantas, man reikia su ja pakalbėti, – pajutau, kad pakėliau balsą. Žinojau, kad nederėtų to daryti, tačiau visą dieną mane draskė nerimas, todėl buvo sunku valdytis. – Ina, atidžiau sek savo balso toną, – ramiai, lyg tyla prieš audrą, prabilo tėtis. – Taip, tėve, – tariau giliai įkvėpdama. Minutėlę patylėjusi vėl prabilau. – Kuris iš jūsų gali man duoti sesers kontaktus? – jiedu susižvalgė. Vaje, jie tikrai kažką slepia. Visos blogiausios mintys vėl ėmė plūsti į galvą. O jei Ninai iš tiesų kažkas nutiko? Jutau gumulą gerklėje, bet laikiausi iš visų jėgų. Pamatę mano sumišimą, jie matyt nusprendė, kad reikia kalbėti. – Nina tiesiog prašė, kad be reikalo jos netrukdytume. Juk pati žinai, kad jūsų santykiai buvo ne patys geriausi. Todėl ir sunku suvokti, kodėl taip primygtinai nori su ja pakalbėti, – prabilo mama.

– Tačiau, jeigu tau tai yra labai svarbu, rytoj galėsiu surasti jos telefono numerį ir susisieksi su ja. Tik ilgai nekalbėk, telefono sąskaitos bus kosminės, – visiškai ramiu balsu tarė tėtis. Beveik patikėjau, kad viskas gerai. – O kodėl negali duoti šiandien? – Juk turiu kaip nors nubausti tave už balso pakėlimą, – šyptelėjo. Aš taip pat nesusivaldžiau nešyptelėjusi. – Gerai, tuomet rytoj lauksiu. Ačiū už vakarienę. Aš būsiu savo kambaryje, – tariau kildama nuo kėdės. Grįžusi į kambarį nekantravau paskambinti Lukui ir papasakoti apie tai, kas man šiandien nutiko, tačiau vos paėmiau telefoną į rankas, jis suskambo. Tai buvo Šarlotė. Nors ji yra mano draugė, paskutiniu metu bendraudama su ja jaučiuosi spaudžiama. Per pastarąjį pusmetį Šarlotė ėmė elgtis lyg motina, kuri mane buvo palikusi metams ir dabar kupina kaltės jausmo neduoda ramybės. Nežinau, kas ją taip pakeitė, tačiau širdies gilumoje jaučiau, kad jei niekas nesikeis, bėgant laikui draugėmis nebūsime. – Klausau, Šarlote, – nerūpestingu balsu pasisveikinau. – Ina, labas! Ar būsi rytoj studentų atstovybės susirinkime? O ne, visai pamiršau apie jį! Priklausiau studentų atstovybei tik todėl, kad Šarlotė mane užrašė. Jai be galo svarbu, kad turėčiau veiklos daugiau nei laiko. Kodėl ji taip įsipareigojusi mane skatinti imtis veiklų? – Kelintą valandą? – kiek pasimetusi tariau. – Ina, ir vėl pamiršai? – Taip, Šarlote, studentų atstovybė nėra mano prioritetų viršuje, todėl kartais neimu į galvą to, kas ten vyksta. Vaje, šiandien matyt tikrai buvo sunki diena. Paprastai nebūnu tokia tiesmuka. Išgirdau atsidusimą kitoje ragelio pusėje.

– Rytoj 19-tą valandą. Trečioje auditorijoje, kaip visada. Prašau nepamiršk. Mes planuojame džiazo vakarus, tavo pagalba yra labai svarbi. Ar pameni, pati sakei, kad toks renginys net ir tau būtų įdomus? – Pamenu. Gerai, užsirašau, – tariau imdama nuo stalo jau prirašinėtą lapelį ir užsirašydama laiką, tarsi tai daryčiau ne dėl savęs, o dėl Šarlotės. Šiemet tiek daug susirinkimų ir organizacinių darbų praleidau, kad jei mūsų atstovybės prezidentė būtų ne Šarlotė, jau seniai būčiau iš jos išlėkusi. Pamaniau, kad reikėtų bent kartą nenuvilti draugės. – Ačiū. Tuomet pasimatome rytoj? – Gerai, iki. – Iki, – perdėtai linksmu tonu atsisveikino draugė. Nepadėdama telefono, iš karto surinkau Luko numerį. Jis yra tas draugas, su kuriuo pokalbiai man nekelia streso. – Alio, Lukai? – perdėtai skubėdama ištariau. – Na, į ką jau šiandien įsivėlei? – supratęs mano toną, linksmai ištarė. – Tikriausiai po piešimo paskaitos man reikėjo eiti su tavimi į darbą. – Tu neturi darbo, – suprunkštė. – Į tavo darbą! – nusijuokiau. – Palaikyti tau kompaniją, pritraukti klientų. – Tiek laiko praleisdama „Padebesiuose“ galėtum ir pati ten įsidarbinti. Laikas tas pats, o ir pinigų sumokėtų. – Manai Šarlotė man leistų? Juk nukentės mano mokslai ir studentų atstovybės darbai, –toliau prunkščiau. – Tarytum dabar nekenčia, – ėmė kvatotis Lukas. Kurį laiką abu juokėmės, kol galiausiai Lukas prabilo: – Na, o dabar pasakok, kas nutiko?

– Mane vis dėlto nugalėjo smalsumas. – Ėjai tikrinti adreso? – galėjau jausti, kad jis šypsosi. – Lukai, – tariau mėgindama nutaisyti kuo rimtesnį balsą. – Taip. – Ina, kai tau iškrečia pokštą reikia juoktis, o ne priimti jį rimtai. – Žinau, žinau, tačiau man atrodo, kad tai nebuvo pokštas. – Ką turi omenyje? – Aš ten sutikau vyrą, kuris pažįsta mano seserį. – Vyrą? – Hm. Taip, jam apie keturiasdešimt metų ir jis buvo nemaža jos gyvenimo dalis... – visiškai nesirūpindama tuo, ką jis pagalvos apie mane ir mano šeimą, papasakojau Lukui visą istoriją apie Ninos ir Edgaro bendravimą bei mano sesers mistinį dingimą. – Ši istorija galėtų patekti į filmą! Ar jau kalbėjai su Nina? – Ne, tik rytoj gausiu jos kontaktus. – Kodėl rytoj? – Tėtis... – Supratau. Tiesą sakant man net įdomu, kuo visa tai baigsis. – Man taip pat. Kaip manai, ar tas žmogus, kuris paliko adresą ant mano natiurmorto, norėjo, kad išsiaiškinčiau šią istoriją? – Tikriausiai. Per daug neįtikėtina, jog tai galėtų būti atsitiktinumas. – Kaip išsiaiškinti, kas? – Galbūt Nina galėjo pažinoti ką nors, kas mūsų grupėje lanko piešimą?

– Nežinau. Aš visiškai nesidomėjau Ninos asmeniniu gyvenimu, – tariau kupina gėdos, kad mano sesers gyvenimas man buvo toks neįdomus. – Galiu paklausinėti pažįstamų. – Padėsi man išsiaiškinti? – Žinoma! Argi aš galėčiau nesudalyvauti šiame detektyve? Be to, juk bet kokiu atveju man viską pasakosi, tad geriau jau sudalyvauti veiksme, nei likti vien stebėtoju. Aš šyptelėjau sau. – Ačiū, Lukai. – Dar nėra už ką. Atsiųsi man Ninos nuotrauką? Gal kitiems bus paprasčiau atpažinti iš jos. – Gerai, paieškosiu. – Paieškosi? Jos nėra kokiuose nors socialiniuose tinkluose? – Ne. Ji buvo nusiteikusi prieš juos. Ir fotografuotis ne itin mėgo, tad vienintelis šansas rasti nuotrauką yra šeimos albumas. – Nesistebiu, kodėl nebendravot. – Mes buvome skirtingos, bet iš to, ką šiandien girdėjau, supratau, kad nors gyvenome po vienu stogu, nepastebėjau begalės nuostabių jos savybių. Noriu tai ištaisyti. Mes turėtume būti artimesnės. Būsime. – Kadangi tiek daug apie ją sužinojai, be jokios abejonės būsite. – Tiesa, – tariau kiek susimąsčiusi. – Na, matau, kad jau vėl grimzti į savo pasaulį, tad pakalbėsime ryt? – Gerai. – Pranešk, kai kas nors paaiškės dėl Ninos.

– O tu, kai sužinosi ką nors apie užrašą. – Sutarta! – Iki. – Iki. Padėjau ragelį visiškai nurimusi. Džiaugiausi galėdama išsikalbėti. Luko nerūpestingumas ir gera nuotaika visuomet man atneša jausmą, sakantį, kad viskas bus gerai. Pasisekė, kad turiu tokį draugą. Pažiūrėjusi į laikrodį suvokiau, kad metas gultis. Rytoj reikės eiti į paskaitas. Pasiklojau lovą ir jau buvau pasiruošusi eiti miegoti, tačiau prisiminiau, kad nenusistačiau žadintuvo rytojui. Priėjau prie stalo paimti telefono ir sustingau. Ant stalo lūpdažiu puikavosi užrašas: Miegok ramiai, kol nežinai VISKO. Mane nukrėtė šiurpas. Tai negalėjo būti tėvai, jie man neiškrėstų tokio pokšto. Kažkas buvo mano namuose.