l au r e n k at e
Romanas
Iš anglų kalbos vertė rimvydas kuzas rasa krulikauskienė
Prologas Tamsusis žirgas Luisvilis, Kentukis 2009 m. lapkričio 27 d.
Nuaidėjo šūvis. Atsivėrė platūs vartais. Lenktynių trasoje pasigirdo galingą griaustinį primenantis kanopų dundėji mas. – Štai ir prasidėjo! Sofija Blis pasitaisė plačiabrylę, plunksnuotą skrybėlę. Ji buvo neryški, rausvai violetinės spalvos, šešiasdešimt aštuo nių centimetrų skersmens su nuleidžiamu šifono vualiu. Pakankamai didelė, kad ją užsidėjusioji atrodytų tikra žir 5
l a u r e n k at e
gų lenktynių entuziastė, visgi ne pernelyg rėžianti akį, kad trauktų visų dėmesį. Tądien lenktynes žiūrėjo trys moterys. Visų galvas puo šė pagal specialių užsakymą pagaminti Hilton Head galvos apdangalai. Viena – kreminė surišama kepuraitė – dengė sniego baltumo Lyrikos Krisp galvą. Ji sėdėjo panelei Sofijai iš kairės ir ragavo sūdytos mėsos sumuštinį. Kita – nefrito žalsvumo šiaudinė skrybėlė su taškuotu atlasiniu kaspinė liu – karūnavo juodus kaip degutas Vivinos Soul gaurus. Ji sėdėjo Sofijai iš dešinės baltomis pirštinėmis pridengtas rankas susikryžiavusi ant kelių ir atrodė apgaulingai kukli. – Nuostabi diena lenktynėms, – džiaugėsi 136 metų amžiaus Lyrika; ji buvo jauniausia iš Žesmaelim vyresniųjų. Nusivalė ant lūpų likusių garstyčių taškelį. – Ar patikėtu mėte, kad aš pirmą kartą lenktynėse? – Ššš, – sušnypštė Sofija. Lyrika buvo tokia neišmanėlė. Juk tos lenktynės šiandien visiems rūpėjo mažiausiai. Vei kiau tai buvo slaptas didžiųjų protų susirinkimas. O jei kiti didieji protai dar nepasirodė? Jie turėjo ten būti. Aukso rai dėmis parašyto kvietimo į šią visiškai neutralią vietą Sofija sulaukė iš anoniminio siuntėjo. Kiti irgi turėjo čia būti, kad susirinkę galėtų suregzti užpuolimo planą. Bet kurią minu tę. Bent jau taip tikėjosi. – Graži diena, graži diena, – sausai ištarė Vivina. – Gaila, kad mūsų žirgas šiose lenktynėse nebėga taip sparčiai kaip 6
aistringieji
tos kumelaitės. Ar ne, Sofija? Sunku būtų nuspėti, kelinta finišuos grynakraujė Liusinda. – Sakiau „ša“, – sušnabždėjo Sofija. – Prikąsk liežuvį. Aplink knibžda šnipų. – Tau paranoja, – atkirto Vivina, priversdama Lyriką sukikenti. – Be manęs daugiau nieko neliko, – burbtelėjo Sofija. Anksčiau būdavo daug daugiau – dvidešimt keturi se niūnai, kai Žesmaelim siekė savo viršūnę. Būrelis mirtin gųjų, nemirtingųjų ir keletas tarpininkų, kaip ir pati Sofija. Žinių, aistros ir tikėjimo ašis su vieninteliu bendru tikslu: grąžinti pasaulį į buvusią būseną – tą trumpą, nuostabią akimirką prieš angelų puolimą. Kad ir kas nutiktų. Viskas aiškiai parašyta jų susidarytame kodekse, kurį visi pasirašė: Kad ir kas nutiktų. Nes iš tikrųjų viskas galėjo pakrypti į gerą arba į blogą pusę. Kiekviena moneta turi dvi puses. Skaičių ir herbą. Šviesa ir tamsa. Gėris ir... Na, Sofija nekalta dėl to, kad kiti seniūnai nebuvo pa siruošę abiem galimiems variantams. Visgi jai teko sunki našta, kai vienas po kito jie atsiuntė pranešimus, jog trau kiasi. Tavo tikslai darosi pernelyg migloti. Arba: Bendrijos standartai pakito. Arba: Seniūnai pernelyg nutolo nuo pirminio kodekso. Pirmas laiškų šuoras užplūdo, kaip ir lauk 7
l a u r e n k at e
ta, per savaitę nuo nesusipratimo su mergaite Penivetere. Jie tvirtino, kad negalėjo susitaikyti su vieno nereikšmingo vaiko mirtimi. Viena neatsargi akimirka su durklu, ir staiga seniūnams pradėjo drebėti kinkos, visi išsigando Scale rūs tybės. Bailiai. O Sofija nebijojo Scale. Jie užsiėmė puolusiųjų, o ne dorųjų priežiūra. Šliaužiojančiais angelais kaip Rolandas Sparksas ir Ariana Alter. Kol nepalieki Rojaus, galima šiek tiek pasvyruoti. Beviltiški laikai tą laido. Skaitant kitų vy resniųjų virkavimus ir pasiteisinimus, Sofijai vos akys ant kaktos neišsprogo. Bet net jei ji būtų norėjusi, kad dezer tyrai sugrįžtų – bet nenorėjo – nieko nebuvo galima pada ryti. Sofija Blis, mokyklos bibliotekininkė, kuri kažkada te buvo Žesmaelim tarybos sekretorė, šiuo metu turėjo aukš čiausią reitingą tarp visų seniūnų. Jų beliko dvylika. Devy niais jų pasitikėti negalima. Taigi tos trys šiandien sėdėjo su savo pastelinių spalvų skrybėlėmis, lenktynėse pastačiusios už atsitiktinai pasi rinktus žirgus. Jos laukė. Jų įsijautimas atrodė net juokin gas. Lenktynės baigėsi. Džeržgiantis garsiakalbis pranešė nugalėtojus ir kitų lenktynių prognozes. Tiek pasiturintys, 8
aistringieji
tiek apie juos susėdę girtuokliai arba džiūgavo, arba susigū žė sėdėdami. Mergina maždaug devyniolikos, baltus plaukus susirišu si į arklio uodegą, vilkinti rudą lietpaltį, užsidėjusi tamsius akinius nuo saulės, aliuminiais laiptais iš lėto artinosi prie seniūnų. Sofija įsitempė. O ko jai čia reikia? Beveik neįmanoma nusakyti, į kurią pusę žvelgė mergi na, o Sofija stengėsi susilaikyti nespoksojusi į ją. Beje, mer gina net nebūtų to pastebėjusi. Ji buvo akla. Bet tada... Atstumtoji linktelėjo kartą Sofijai. O, taip – tie kvailiai sugebėjo įžvelgti neramią sielą. Sofijos jėga tikriausiai buvo gerai matoma net ir prieblandoje. Mergina atsisėdo tuščioje į trasą atgręžtoje eilėje prieš seniūnes, nors aklomis akimis jos net nematė. – Sveika, – nuobodžiu balsu neatsisukusi pasisveikino Atstumtoji. – Net neįsivaizduoju, ko čia atėjai, – sušnypštė panelė Sofija. Tipišką drėgną lapkričio dieną Kentukio valstijoje jos kakta aprasojo prakaito lašeliais. – Mūsų bendradar biavimas nutrūko, kai tavo bendrams nepavyko sugrąžin ti merginos. Mūsų nuomonės nepakeis jokie to tipo, kuris save vadina Filipu, plepalai. – Sofija palinko arčiau mergi nos ir suraukė nosį. – Visi žino, kad Atstumtaisiais pasiti kėti neverta... 9
l a u r e n k at e
– Atėjome ne su jumis reikalų aptarinėti, – atšovė At stumtoji, įsmeigusi akmeninį žvilgsnį į niekur. – Jūs tebu vote laivas, padėjęs nusigauti arčiau Liusindos. Mūsų nebe domina „bendradarbiavimas“ su jumis. – Jūsų draugija šiais laikais niekam nerūpi. Pasigirsta žingsniai tarp tribūnų. Pasirodė lieknas vaikinas nuskusta galva ir panašiu į merginos lietpalčiu. Jis nešiojo pigius plastikinius akinius nuo saulės, kokius galima rasti padėtus šalia galvaninių ele mentų eilinėje krautuvėlėje. Filipas prisislinko tribūnoje prie Lyrikos Krisp. Kaip ir Atstumtoji mergina, su jomis kalbėdamas, jis irgi net ne atsisuko. – Nesistebiu jus čia radęs, Sofija. – Nusileidęs ant nosies akinius nuo saulės parodė tuščias baltas akis. – Tik nusivy liau, kad nepanorote pasisakyti, kad jus taip pat čia pakvietė. Lyrika žioptelėjo, pamačiusi siaubingas baltas kiaurymes po akiniais. Netgi Vivina pasijuto nejaukiai ir kiek atsitrau kė. Sofijai užvirė kraujas. Atstumtoji mergina iškėlė auksinę kortelę – tokį pat kvietimą gavo ir Sofija – tarp pirštų. – Mums atsiuntė šiuos. Skirtumas tik toks, kad, regis, jos kvietimas parašytas Brailio raštu. Sofija tiesė ranką įsitikinti, bet staigiu judesiu merginos kortelė grįžo į lietpalčio kišenę. 10
aistringieji
– Klausykit, suskiai. Aš padėjau jums susitelkti. Jūs dir bate man... – Pataisysiu, – įsikišo Filipas. – Atstumtieji dirba ne kam kitam, o tik sau. Sofija stebėjo, kaip jis trumpam ištiesė kaklą, tarsi ste bėdamas prabėgantį žirgą trasoje. Tie bandymai sukurti įspūdį, kad jie viską mato, jai visada atrodė kvailoki. Juolab kai visi žinojo, jog vos spragtelėjęs pirštais, jis galėtų daugelį apakinti. – Turėtum gėdytis, kad nesugebėjai jos sugauti. – Sofija pajuto, kad balsą pakėlė labiau negu norėjo, ir taip atkreipė centrine tribūna praėjusios senos porelės dėmesį. – Turė jome veikti išvien, – pradėjo šnabždėti, – sumedžioti ją, o jūs – jūs susimovėte. – Vienaip ar kitaip, jokio skirtumo. – Ką pasakei? – Ji vis tiek pasiklysta laike. Toks jos likimas. O seniūnai vis bando ją supančioti. Toks jūsų likimas. Ji norėjo nudurti jį, smaugti, kol tos baltos akys iššoks iš akiduobių. Tas durklas tarsi degino skylę veršiuko odos rankinėje jai ant kelių. Jei tik būtų galėjusi tą numatyti nuo pradžių. Sofija jau kilo iš tribūnos, bet staiga už savęs išgir do balsą. – Prašau, nesikelkite, – sugriaudėjo. – Susirinkimas tik prasideda. 11
l a u r e n k at e
Tas balsas. Ji atpažino. Ramus ir įsakmus. Žeminantis. Nuo jo sudrebėjo tribūna. Aplinkiniai mirtingieji nieko nepastebėjo, tačiau Sofijos kūnas nuėjo pagaugais. Karštis išmušė visą kūną ir susting dė. Tai nebuvo tiesiog baimė. Tai buvo paralyžiuojantis, py kinantis siaubas. Ar ji išdrįs atsisukti? Akies krašteliu ji nužvelgė juodu kostiumu vilkintį vy riškį. Tamsūs plaukai uždengti juoda skrybėle. Veidas, nors malonus ir patrauklus, bet ne itin įsimenantis. Tvarkingai nusiskutęs, tiesia nosimi rudakis pasirodė kažkur matytas. Bet Sofija dar nebuvo jo niekada mačiusi. Visgi kuo pui kiausiai žinojo, kas jis toks. Žinojo iki kaulų smegenų. – O kur Kemas? – paklausė balsas už nugaros. – Jis juk irgi gavo kvietimą. – Tikriausiai, vaidina dievą Pranešėjuose. Kaip ir visi jie, – suburbėjo Lyrika. Sofija kumštelėjo ją. – Sakai, vaidina dievą? Sofija bandė atrinkti tinkamus žodžius, kad sušvelnintų susidariusią keblią padėtį. – Keletas kitų nusekė Liusindą atgal laike, – galiausiai prabilo. – Tarp jų ir du angelai. Tiksliai nežinome, kiek jų išvis. – Ar galiu paklausti, – pasigirdo staiga atšalęs balsas, – kodėl nė vienas jūsų nepasekė jos? 12
aistringieji
Sofijai gerklėje strigo seilės, darėsi sunku kvėpuoti. Intui ciją užgožė panika. – Mes, tiesą pasakius, negalime... na... Mes dar neturime galimybių... – Atstumtieji puikiai sugeba... – pertraukė ją Atstumtoji mergina. – Tylos, – nutildė balsas. – Galit nesiteisinti. Nebesvar bu. Kaip ir jūs nebesvarbūs. Visa grupelė gan ilgam nutilo. Ta nežinia, kaip jam įtik ti, baugino. Kai pagaliau vėl prabilo, jo balsas buvo kiek minkštesnis, bet toks pat mirtinas. – Per daug pastatyta ant kortos. Negaliu rizikuoti. Pauzė. Tada minkštai pridūrė: – Atėjo laikas viską perimti į savo rankas. Sofija sukando dantis, kad neatsivėptų iš siaubo, bet ne sugebėjo liautis drebėjusi. Jis pats įsitrauks tiesiogiai? Tiesą pasakius, tai buvo labiausiai bauginanti žinia. Ji neįsivaiz davo veiklos kartu su juo, norint... – Visų kitų paprašysiu nesikišti, – nurodė balsas. – Tiek žinių. – Bet... – iš Sofijos lūpų netyčia išsprūdo žodis. O žo dis – ne žvirblis. Dešimtmečiai sunkaus darbo. Visi planai. Jos planai! 13
l a u r e n k at e
Paskui sekė ilgas, žemę drebinantis gaudesys. Jis atsikartojo visose tribūnose, tarsi per sekundės dalį būtų apkeliavęs visą stadioną. Sofija susigūžė. Tas garsas tarsi būtų persmelkęs kiaurai odą iki pačios mažiausios ląstelės. Toks jausmas, tarsi jos širdį kažkas būtų suskaldęs į šipulius. Lyrika su Vivina stipriai užsimerkusios prisispaudė prie jos. Suvirpėjo net ir Atstumtieji. Tą akimirką, kai Sofija pamanė, jog tas garsas niekada nesiliaus, kad atėjo paskutinioji, gausmą pakeitė mirtina tyla. Trumpam. Bet pakankamai ilgam, kad pastebėtum, jog niekas ap linkinių stadione nieko negirdėjo. Jis pašnibždėjo į ausį: – Jūsų laikas išseko. Nedrįskite stoti man skersai kelio. Kažkur apačioje pasigirdo dar vienas šūvis. Vėl atsivėrė dideli vartai. Tik šįkart besidaužančių kanopų garsas atro dė nelyginant lietutis, krintantis ant medžių lapų. Lenktyniniams žirgams dar prieš kertant starto liniją, vyro kontūrai už jų pranyko. Liko tik anglies juodumo ka nopų atspaudai, įsispaudę centrinės tribūnos lentose.
Pirmas skyrius Gaisras Maskva 1941 m. spalio 15 d.
–Liusinda! Drumzlioje tamsoje jos ausis persekiojo balsai. – Sugrįžk! – Palauk! Ji stengėsi nekreipti dėmesio. Aidas atsimušė nuo tamsių Pranešėjo sienų ir karščiu plieskė odą. Tai buvo Danielio ar Kemo balsas? Arianos ar Gabės? Gal tai Rolandas maldavo grįžti, o gal Mailsas? 15
l a u r e n k at e
Balsas darėsi vis neaiškesnis, galiausiai Liusė išvis nebe galėjo atskirti, kieno jis: gėrio ar blogio. Priešo ar draugo. Atrodo, neturėtų būti sunku juos atskirti, bet nieko lengvo nebeliko. Visa, kas buvo balta arba juoda, dabar susimaišė. Žinoma, abi pusės troško to paties: visi norėjo ištempti ją iš Pranešėjo. Kaip jie sakė, vardan jos pačios saugumo. Ačiū, nereikia. Ne dabar. Tik ne tada, kai jie nuniokojo jos tėvų kiemą ir pavertė jį kovos lauku. Ji vis galvojo, kad nedrįstų pažiūrėti tėvams į akis – galų gale, Pranešėjo viduje ji net nemokėjo nežiū rėti į akis. Be to, jau per vėlu. Kemas bandė ją nužudyti. Ar bent jau tą, kuo ją laikė. Tačiau Mailsas išgelbėjo, nors ir nebuvo lengva. Jis tegalėjo sukurti jos šešėlį, nes per daug ja rūpinosi. O kaip Danielis? Ar ji irgi jam rūpėjo? Sunku pasakyti. Galiausiai, kai Atstumtasis prie jos prisiartino, Danie lis su kitais spoksojo į Liusę, tarsi ji buvo kažką skolinga jiems. – Tu esi mūsų vartai į Rojų, – pasakė Atstumtasis. – Kaina. Ką visa tai reiškė? Vos prieš porą savaičių ji net nežinojo, kad Atstumtieji išvis egzistuoja. Negana to, jiems kažko iš jos reikėjo – taip smarkiai, kad dėl to kautųsi su Danieliu. 16
aistringieji
Tikriausiai tai buvo susiję su prakeiksmu, dėl kurio Liusė reinkarnuodavosi į vieną gyvenimą po kito. Bet ką, jų ma nymu, Liusė galėjo padaryti? Ar atsakymas gulėjo kažkur čia pat? Ji susvirduliavo ir nukrito į gilų tarsi bedugnė Pranešėjo plyšį. – Liuse... Balsai vis blėso. Greitai beveik visai nebesigirdėjo. Tarsi šaukiantieji būtų praradę viltį. Kol... Kol vėl nepradėjo garsėti. Balsai vis garsėjo ir aiškėjo. – Liuse... – Ne. Ji stengėsi užsimerkti, kad nuo visko atsiribotų. – Liusinda... – Liuse... – Liucija... – Liuška... Jai buvo šalta, jautėsi nuovargis ir visai nenorėjo nieko klausytis. Ji norėjo bent kartą būti palikta ramybėje. – Liuška! Liuška! Liuška! Pėdos į kažką atsirėmė. Kažką labai labai šaltą. Ji atsistojo ant tvirto grindinio. Žinojo, kad nebekrinta, nors prieš save vis dar nieko nematė – tik tirštą tamsą. Tada nudelbė akis pasižiūrėti į savo sportbačius. 17
l a u r e n k at e
Ir neteko žado. Ji stovėjo iki pusės blauzdų sniege. Drėgnas šaltis, prie kurio buvo pratusi – tamsus tunelis, pro kurį keliavo iš savo kiemo į praeitį – vedė į kažką nauja. Audringa. Šalta. Pirmą kartą iš Pranešėjo – nuo savo bendrabučio pakran tėje iki Las Vegaso – ji išžengė su draugais, Šelbe ir Mailsu. Prieš pat galą jie susidūrė su kliūtimi: juos nuo miesto skyrė tamsi, šešėliuota uždanga. Kadangi Mailsas vienintelis per skaitė tekstus prieš išeidamas, jis pradėjo mojuoti ratais, kol tamsus šešėlis pagaliau išsisklaidė. Iki tol Liusė nežinojo, kad jis moka tokių triukų. Tik šįkart jokių kliūčių nebuvo. Galbūt todėl, kad šįkart ji keliavo viena, paskatinta savos valios. O išėjimas atrodė toks paprastas. Gal net per paprastas. Juodybės šydas tie siog prasiskleidė. Į ją ūžtelėjo šalčio gūsis, keliai susirakino. Kaulai sustin go, akis svilino staiga atsiradęs atšiaurus vėjas. Kur ji atsidūrė? Liusė pradėjo gailėtis, kad ištikta panikos peršoko per laiką. Taip, jai reikėjo pabėgti, taip, ji norėjo atkapstyti savo praeitį, apsaugoti savo buvusius „aš“ nuo skausmo, suvokti, kokia meilė siejo ją su Danieliu kituose gyvenimuose. Pajusti, o ne pasiklausyti, kaip kažkas apie visa tai pasakoja. Išsiaiškinti – o tada ir panaikinti – koks prakeiksmas mes tas Danieliui ir jai. 18
aistringieji
Tačiau viskas ne taip paprasta. Liusė stovėjo sušalusi, vienui viena ir visiškai nepasiruošusi. Ji prieš save matė sniege skendinčią gatvę ir švininį dan gų virš baltų namų. Tolumoje kažkas dundėjo. Bet ji neno rėjo net galvoti, kas tai galėtų būti. – Palauk, – ji pašnibždėjo Pranešėjui. Šešėlis truputį atsitraukė nuo jos pirštų. Ji stengėsi jį pa čiupti, bet Pranešėjas išsisuko ir sprigtelėjo tolėliau. Liusė šoko link jo, sugavo pirštų galiukais už krašto... Bet tada akimirksniu Pranešėjas subyrėjo smulkiais ga baliukais ant sniego. Paskui bluko, bluko, kol visai išnyko. – Nuostabu, – sumurmėjo mergina. – Kas toliau? Tolumoje siauro kelio vingis į kairę susiliejo su šešėliais. Šalikelėse stūksojo nukasto sniego kalnai palei dvi baltų akmeninių namų eiles. Jie atrodė pribloškiantys – Liusė iki tol nieko panašaus nematė: kelių aukštų, fasadai išrai žyti ryškiomis baltomis arkomis ir įmantriomis kolono mis. Visi langai buvo tamsūs. Liusei susidarė įspūdis, kad tamsus ir visas miestas. Šviesa sklido tik iš vienintelio gat vės žibinto. Mėnulio nesimatė pro tirštą debesų uždangą. Danguje vėl kažkas sudundėjo. Griaustinis? Liusė prispaudė rankas prie krūtinės. Stingdė šaltis. – Liuška! 19