AGATA

Versta iš: Anne Cathrine Bomann Agathe Forlaget Brændpunkt, Danmark, 2017

This publication has been made possible with financial support from the Danish Arts Foundation. Knygos leidimą remia Danijos menų fondas.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-123-8 © Anne Cathrine Bomann 2017 by Agreement with Grand Agency © Ieva Toleikytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2021 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2021 © SHUTTERSTOCK, viršelio iliustracijos © BALTO leidybos namai, 2021

R omana s

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

Vilnius, 2021

Ši knyga yra gryna fikcija. Joje esantys vardai ir veikėjai yra autorės kūrybos vaisius, ir bet koks panašumas su realiais žmonėmis, gyvais ar mirusiais, yra atsitiktinis.

MÁTHĒMA

Jei išeičiau į pensiją sulaukęs 72 metų, liktų dirbti penkis mėnesius. Išeitų 22 savaitės, ir jeigu pasirodytų visi pacientai, tai reikštų, kad liko lygiai 800 pokalbių. Jei kas nors atšauktų susitikimą arba susirgtų, šis skaičius, savaime suprantama, sumažėtų. Vis šiokia tokia paguoda.

5

LANGŲ STIKLAI

Kai tai įvyko, sėdėjau svetainėje ir žvelgiau pro langą. Pavasario saulė krito ant kilimo keturiais įstrižais keturkampiais ir iš lėto, bet užtikrintai slinko per mano pėdas. Šalia gulėjo neatverstas pirmasis La nausée* leidimas, kurį jau ne vienus metus bandžiau pradėti skaityti. Jos kojos buvo plonos ir balkšvos, ir aš nusistebėjau, kad ją tokiu ankstyvu metų laiku išleido į lauką vien su suknele. Ji buvo nusipiešusi gatvėje „klases“ ir labai susikaupusi šokinėjo, iš pradžių ant vienos kojos, paskui ant abiejų, tada vėl ant vienos. Plaukai surišti į dvi uodegytes, ji greičiausiai buvo kokių septynerių ir gyveno drauge su mama ir vyresne sese ketvirtame name, stovinčiame toliau paėjėjus gatve. *  Prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartre’o filosofinis romanas Šleikštulys. (1938). (Vert. pastaba)

7

Anne Cathrine Bomann

Galėtum pamanyti, kad aš kažkoks ypatingas filosofas, kuris kiaurą dieną sėdi prie lango kontempliuodamas kur kas aukštesnes materijas nei „klasių“ akmenukai ir saulės kelionė grindimis. Tačiau taip nebuvo. Sėdėjau ten, nes neturėjau jokios geresnės veiklos, be to, juk iš tų triumfo šūksnių, kurie kartais pasiekdavo mane mergytei įveikus ypač sudėtingą šuoliukų kombinaciją, tryško kažkoks optimizmas. Vienu metu atsistojau užsiplikyti puodelio arbatos ir kai grįžau į savo postą, jos nebebuvo. Turbūt sumanė linksmesnį žaidimą kitur, pamaniau; ir kreida, ir akmenukas gulėjo palikti gatvėje. Tuomet tai ir nutiko. Buvau kaip tik pastatęs puodelį ant palangės, kad arbata atvėstų, ir apsiklojęs kelius pledu, kai pastebėjau, kaip kažkas nukrito mano regos lauko pakraštyje. Tuo pat metu, kai ausis pasiekė čaižus klyksmas, vėl pastačiau ant kojų savo nerangų kūną ir nustyrinau prie pat lango. Ji gulėjo truputį atokiau, į dešinę nuo gatvės, ten, kur prasideda takas prie ežero, po medžiu. Ant vienos šakos pamačiau katę, ši tupėjo vizgindama uodegą. Mergaitė apačioje, kūkčiodama susiėmusi už kulkšnies, atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo nugara į medžio kamieną. Atsitraukiau nuo lango. Ar turėčiau pas ją nueiti? Nebuvau kalbėjęs su vaiku nuo tada, kai pats buvau vaikas, ir vargu ar tai skaitosi. Gal ji tik dar labiau nusimintų, jei prie jos išdygtų 8

AG ATA

nepažįstamas žmogėnas ir bandytų paguosti? Vogčia dirstelėjau dar kartą; ji tebesėdėjo žolėje, pakėlusi užverktą veidą, žvelgdama į gatvę, pro mano namą. Ko gero, būtų patogiausia, jei niekas manęs nepamatytų. Argi jis ne gydytojas, sakytų jie vieni kitiems, tai kodėl tiesiog stovi ir žiopso? Pasiėmęs arbatos puodelį nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie valgomojo stalo. Bet nors ir sakiau sau, kad mergytė visai netrukus atsistos ir paršlubčios namo, ir kad viskas gerai, toliau tūnojau savo paties virtuvėje lyg koks bėglys, o valandos bėgo. Arbata atšalusi pasidengė plėvele ir lauke sutemo, kol galiausiai parsėlinau į svetainę ir prisidengęs užuolaida nužvelgiau gatvę. Aišku, jos nebebuvo.

9

PĖDSAKAS

Nuo tada, kai įdarbinau ponią Siuruž, ji kiekvieną mielą rytą pasitikdavo mane taip pat. Diena iš dienos sėdėdavo prie didelio raudonmedžio rašomojo stalo tartum kokia karalienė soste ir, man įžengus pro duris, nusileisdavo iš aukštybių paimti mano lazdos ir palto, o aš tuo metu padėdavau skrybėlę ant lentynėlės virš kabyklos. Tai darydama ji papasakodavo, kaip atrodo šiandienos darbotvarkė, ir galop ištiesdavo krūvą ligos istorijų, kurios šiaip jau būdavo pedantiškai sudėliotos dideliame lentynų komplekte už rašomojo stalo. Mes apsikeisdavome dar keliais žodžiais, ir tuomet dažniausiai nematydavau jos iki 12.45, kai palikdavau darbo vietą ir išeidavau pavalgyti vidutiniškame restorane netoliese. Kai grįždavau, ji visada sėdėdavo būtent taip, kaip būdavau palikęs, ir aš retkarčiais svarstydavau, ar ji apskritai valgo. 11

Anne Cathrine Bomann

Viduje nekvepėdavo maistu, ir aš niekada nemačiau po jos rašomuoju stalu nė trupinėlio. Ar poniai Siuruž išvis reikia maistingųjų medžiagų, kad gyventų? Tą rytą ji man pasakė, kad skambino viena vokietė ir kad ji vėliau užsuks susitarti dėl laiko. – Kalbėjau apie ją su gydytoju Diuranu. Pasirodo, ji prieš kelerius metus gulėjo Šv. Stepono ligoninėje dėl sunkios manijos ir bandymo nusižudyti. – Ne, – griežtai pasakiau. – Teks jai atsakyti. Jos gydymas užtruktų metų metus. – Gydytojas Diuranas irgi mano, kad geriau būtų vėl ją paguldyti, bet, pasirodo, ji atkakliai reikalauja vaikščioti pas jus. Galėčiau laisvai rasti jai vietą jūsų darbotvarkėje. Ponia Siuruž pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu, bet aš papurčiau galvą. – Ne, nieko nebus. Būkit miela, paprašykit jos kreiptis pagalbos kitur. Kai išeisiu į pensiją, būsiu pradirbęs beveik pusę šimtmečio, ir to per akis. Paskutinis dalykas, kurio man tik ir reikėjo, buvo nauja pacientė. Ponia Siuruž dar sekundėlę į mane pažiūrėjo, paskui tęsė dienos darbus nebeplėtodama temos. – Puiku, dėkoju, – tariau paimdamas pacientų kortelių stirtą ir nuėjau į savo kabinetą. Jis buvo kitame gale didelio laukiamojo, kur karaliavo ponia Siuruž ir kur pacientai atsisėdę 12

AG ATA

galėdavo laukti savo eilės. Todėl dirbant man netrukdydavo nei sekretorės tarškinimas rašomąja mašinėle, nei kartais pasitaikantys jos pokalbiai su pacientais. Pirmoji pacientė, dalykiška ir nuobodi moteris vardu ponia Gansbūr, buvo kaip tik atėjusi ir sėdėdama vartė vieną iš tų žurnalų, kurių retkarčiais atnešdavo ponia Siuruž. Aš truputį per giliai atsidusau ir priminiau sau, kad po jos bus belikę 753 pokalbiai. Diena prabėgo be įsimintinų įvykių, kol pavalgęs pietus grįžau į darbą. Čia vos neatsitrenkiau į mirtinai išblyškusią tamsiaplaukę, stovinčią tiesiai už durų, ir atsiprašiau už nerangumą. Moteris buvo nepaprastai liesa, su milžiniškomis akimis prakauliame veide. – Nieko tokio, pati atsistojau ant kelio, – tarė ji ir įėjo giliau į patalpą. – Atėjau paprašyti, kad priimtumėt mane. Jos akcentas buvo su niekuo nesupainiojamas, ir aš supratau, kad čia turi būti ta vokietė. Prie krūtinės ji spaudė aplanką su Šv. Stepono ligoninės emblema. – Bijau, kad tai neįmanoma, – atsakiau. Tačiau moteris greit žengė prie manęs ir karštai ėmė kalbėti: – Man labai svarbu pas jus užsiregistruoti. Apgailestauju, kad keliu jums rūpesčių, bet daugiau neturiu kur eiti. Būkit geras, padėkit. Aš nevalingai žingtelėjau atatupstas. Jos rudos akys spindėjo, lyg ji karščiuotų, o žvilgsnis buvo toks skvarbus, kad rodės, 13

Anne Cathrine Bomann

lyg laikytų mane sugriebusi. Buvo akivaizdu, privalėčiau pakovoti, kad jos atsikratyčiau, o aš neturėjau tam nei laiko, nei jėgų. Mostelėjau į ponią Siuruž ir pamėginau išspausti draugišką šypseną. – Prašau sekti paskui mane, – tariau apeidamas ją, – mano sekretorė galės jums smulkiau paaiškinti esamas aplinkybes. Ponia Siuruž kalta, kad ši moteris apskritai čia išdygo, tegul pati ją ir pavaro. Taigi prasmukau pro moterį, kuri, laimei, nusekė paskui mane prie rašomojo stalo, ir ten iškalbingu žvilgsniu perleidau ją poniai Siuruž. Mano sekretorė per kelis milimetrus kilstelėjo kairįjį antakį. – Ponia Siuruž, būkit miela ir perimkit šį reikalą, – paprašiau, atsisveikindamas formaliai linktelėjau ir skubiai pasislėpiau kabinete. Tačiau tos išbalusios moters vaizdas liko su manimi, ir visą dieną atrodė, kad jos kvepalų pėdsakas tebekybo ore, o kaskart man atidarant duris pakyla sūkuriu lyg dulkės.

14

TRIUKŠMAS

Laikas bėgo per mane kaip vanduo, tekantis per surūdijusį filtrą, kurį visi tingi keisti. Lietingą švino pilkumo popietę be menkiausio susidomėjimo pakalbėjau su septyniais pacientais ir trūko tik vieno, kad galėčiau eiti namo. Prieš nusekdamas paskui ponią Almeidą į savo kabinetą, mečiau žvilgsnį į sekretorę. Ji sėdėjo visiškai sustingusi prie sutvarkyto rašomojo stalo ir žvelgė į stalviršį. Stalinis šviestuvas metė ant sienos, jai už nugaros, suakmenėjusį šešėlį, ir ji atrodė paskendusi tokioj gilioj nevilty, kad valandėlę susimąsčiau, ar neturėčiau jai ko nors pasakyti. Bet ką sakyti? Tiktai uždariau duris ir atsisukau į pacientę. Ponia Almeida, kuri buvo beveik galva aukštesnė už mane ir todėl visada darydavo nemenką įspūdį, karštligiškais judesiais išsivadavusi iš skėčio ir pončo tipo lietpalčio, atsisėdo 15

Anne Cathrine Bomann

ant kušetės. Pasilyginusi vėmalų spalvos sijoną priekaištingai pažvelgė į mane pro akinukus, kurie svyravo ant kumpos nosies galo. – Daktare, išgyvenau siaubingą savaitę, – pareiškė ji ir patogiai atsigulė. – Aš baisiai užsiplieskiu. Čia nervai, galiu jus patikinti, taip sakiau ir Bernarui: Bernarai, sakiau aš, tu mane nervini, kai kiaurą dieną tiesiog drybsai ant fotelio! Ponia Almeida visada buvo nervinga, ir jos gyvenime nebūdavo šviesių etapų. Atrodė, kad ji visiškai nieko negauna iš terapijos, bet vis dėlto du kartus per savaitę ištikimai atžygiuodavo išsiplūsti. Atrodė, kad ją erzina net mintis apie geresnį gyvenimą, ir, atvirai kalbant, buvo sunku suprasti, kodėl ji išvis čia vaikšto. Paprastai leisdavau jai išsikalbėti, bet retkarčiais įterpdavau komentarą arba bandydavau pateikti interpretaciją, tačiau ji visiškai ją ignoruodavo. – ... ir tada ji pasakė, kad aš jai skolinga tris frankus dar nuo anos savaitės, galit įsivaizduoti, koks įžūlumas! Iškart susijaudinau, vos nesublogavau vidury krautuvės, bet tuomet pasakiau... Daugelio metų praktika išmokė mane burbtelėti reikiamose vietose iš tiesų nesiklausant, ir jeigu sekdavosi, jai išėjus būdavau neišgirdęs nė žodžio. Pažvelgęs žemyn pamačiau, kad iš grynos nevilties pradūriau popierių pieštuko galiuku. Ir ėmiau paišyti vieną iš savo paukščių karikatūrų. 16

AG ATA

– Nors mano nervai ir trapūs, su begėdišku elgesiu aš nesitaikstau, sakau jums! – kone išrėkė ponia Almeida. Lauke dabar taip smarkiai lijo, kad pro langus nieko nesimatė, vien išsilieję kontūrai, ir, nelaimei, lašų barbenimas į stiklą tik paskatino mano pacientę kalbėti dar garsiau nei įprastai. Bet turbūt man reikia susitaikyti su visokiomis banalybėmis, pasiduodamas pagalvojau ir sutelkiau dėmesį į plotelį ant jos pakaušio, kuriame plaukai atrodė įtartinai ploni. Džiūgaudamas nuo minties, kad ji gali plikti toliau ir kad tokiu atveju žinočiau tai kur kas ilgiau už ją pačią, tučtuojau įtraukiau šią detalę į savo piešinį. Įsivaizdavau, kaip vieną dieną ji išvys savo nugaros atspindį, pagautą tarp veidrodžio ir lango, kaip stori jos pirštai nervingai puls prie tos vietos, nubrauks plaukus į šoną ir atidengs pliką pakaušį, kaip ji sukliks: „Bernarai! Kodėl tu nieko nesakei, Bernarai?“ Ir šitaip, kažkokiu būdu, prabėgo valanda gyvenimo. Ponia Almeida padėkojo už pokalbį, o aš palaikiau jai duris, atsargiai nusukęs bloknotą, kad jos akis neužkliūtų už nuplikusio stručio. Liko 688 pokalbiai. Šią akimirką atrodė, kad jų yra 688 per daug.

17

AUGIMO SKAUSMAI

Vieną rytą, praėjus kelioms dienoms, buvau priverstas nutraukti ponią Siuruž, kuri pristatinėjo mano darbotvarkę: – Palaukit, ką aš girdžiu? Ar ta vokietė vis dėlto buvo užre­gistruota? Ji ryžtingai palinksėjo. – Taip, turiu pasakyti, buvo labai atkakli. Tvirtai apsisprendusi, kad nori lankyti terapiją, ir regis, girdėjusi apie jus gerų atsiliepimų. Aš suprunkščiau; nuo kada šito turi užtekti, kad būtų galima laužyti mano duotus nurodymus? – Paaiškinau jai, kad jūs bedirbsite pusę metų. Ji visiškai su tuo sutiko, ir, tiesą sakant, pamaniau, kad būtų kvaila atsakyti. Ponia Siuruž buvo teisi. Jei ta vokietė iš tikrųjų pasitenkintų pusmečiu, priimdamas ją niekaip nenusižengčiau etikai 19

Anne Cathrine Bomann

ir tiesiog turėčiau džiaugtis gavęs papildomų pajamų. Ir vis dėlto negalėjau atsikratyti susierzinimo. Kaip ponia Siuruž drįso, priešingai mano aiškiai išreikštam pageidavimui, įsprausti dar vieną žmogų į tą gyvenimą, kuriame bandžiau atlaisvinti vietos? Taigi, tačiau ta moteris (pasirodo, vardu Agata Zimerman) buvo užregistruota kitai dienai, trečiai valandai, ir mačiau, kad negaliu to pakeisti. Kai paskutinis dienos pacientas paliko mano kabinetą, nuėjau pas ponią Siuruž, kuri dėjosi daiktus. Ji pažvelgė į mane lyg kažko ieškodama, ir paklausė, ar sunki buvo diena. Aš gūžtelėjau ir pasakiau, kad tokia pati, kaip ir daugybė kitų dienų prieš ją. Iš tikrųjų tebepykau ant jos, bet vis tiek palaukiau, kol ji susidėjo daiktus ir apsivilko paltą, kad galėčiau atidaryti jai duris. – Ačiū, – pasakė ji ir išėjo į beveik nepastebimą dulksną. Palinksėjęs užrakinau duris už mūsų. – Tai jums ačiū. Gero vakaro. – Gero vakaro, pone. Iki rytojaus. Einant namo kojas traukė į dvi skirtingas puses. Viena koja, įsivaizdavau, norėjo parnešti mane namo, kur galėčiau užkąsti batono, atsisėsti į savo gerąjį fotelį ir susikelti kojas ant suoliuko, klausydamasis Bacho ir laukdamas nakties. Kita koja nenustygo vietoje ir priminė tuos laikus, kai vaikystėje 20

AG ATA

kenčiau augimo skausmus. Man taip skaudėjo keliai, kad aš apsiverkiau, bet tėvas beveik nepakėlė akių nuo paveikslo, kurį tuo metu tapė, tepasakydamas: „Tu paprasčiausiai augi. Tai praeis.“ Galbūt ta koja troško iškeliauti. Ji niekada nebuvo iškeliavusi toliau nei į Paryžių, niekada nekirto jokios šalies sienos. Dabar jau buvau toks senas, kad nebepajėgiau keliauti, ir skaudėjo nuolat. Kad ir kaip ten būtų buvę, pats pasirinkau, į kurią pusę eiti, ir šlubčiodamas žengiau per vakaro vėsą, kol pasiekiau Rue des Rosettes 9 namo kiemo vartelius. Gatvė smarkiai dvelkė neseniai išrausta žeme; nemažai kaimynų buvo įsirengę gėlynus ir praleisdavo daug valandų sėdami sėklas ir ravėdami piktžoles. Aš pats puoselėjau užsispyrusias samanų salas, kurios žėlė apskritimais sodo vejoje. Kai pavalgiau ir švelnus smuikų bangavimas nelyg vata užpildė erdvę aplink mane, buvau vėl užkluptas vienos minčių sekos, kuri vis dažniau ir dažniau lįsdavo į galvą. Ir nors atpažinau ją ir žinojau, kaip subjurs nuotaika, leidau jai ateiti. Iš tikrųjų kažkaip troškau sėdėti vienut vienas ir gailėtis savęs. Kodėl – taip visada prasidėdavo ši minčių seka – kodėl nieks nepapasakoja, kas pasidaro kūnui, kai žmogus pasensta? Nepapasakoja apie sopančius sąnarius, drimbančią odą ir... kad pasidarai nematomas? Senti – skalaujamas kartėlio 21

Anne Cathrine Bomann

mąsčiau aš – labiausiai reiškia stebėti, kaip vis labiau didėja skirtumas tarp tavo „aš“ ir tavo kūno, kol vieną dieną pasidarai sau visiškai svetimas. Kas čia gražaus ar natūralaus? Ir kaip tik tą akimirką, kai baigėsi plokštelė ir tyluma apgaubė mane vienatve, sekė mirtinas smūgis: nėra jokios išeities. Turėsiu gyventi štai šitam klastingam, pilkam kalėjime, kol jis mane pribaigs.

22

AG ATA

Šv. Stepono ligoninė, Monpeljė, 1935 m. birželio 21 d. Dėl Agatos Zimerman Su paciente praktiškai nebuvo įmanoma užmegzti kontakto nuo jos paguldymo šį rytą, todėl nemaža dalis žemiau pateiktos inf. yra iš senų jos ligos istorijų. Priešistorė: 25-erių ištekėjusi vokietė, imigravo į Prancūziją 1929 metais dėl studijų. Žinoma, kad 15 metų pasireiškė savęs žalojimas bei suic. bandymai, bręstant pacientę stabiliai prižiūrėjo vietinis gydytojas p. Vainrichas. Pacientė yra iš pasiturinčios šeimos, turi motiną, tėvą ir dvejais metais jaunesnę sesę. Giminaičiams nepasireiškė jokių psichikos sutrikimų, išskyrus vienai tetai iš tėvo pusės, suaugusi ji didžiąją gyvenimo dalį praleido beprotnamyje Vienoje. Tėvas aklas, bet savarankiškai dirba, mama namų šeimininkė. Aktualu: Pacientė paguldyta nurodytą dieną, kai kreipėsi į savo gyd., nes skundėsi dideliu liūdesiu ir suic. mintimis. Nepaisant šito, priešinasi guldoma į ligoninę. Elgiasi isteriškai ir dramatiškai, naudojami tramd. diržai. Pacientė išblyškusi, nusibadavusi, veide yra įbrėžimų, be to, išpešti kuokštai plaukų. Su paciente sunku užmegzti kontaktą, bet palikta viena rėkia ir verkia. Alergijos: kiek žinoma, jokių. Tolesnis planas: apsvarstyti psichozės (dem. præcox) galimybę, artimiausias paras stebėti pacientę. Esant poreikiui duoti eterio ir chlorohidrato, 20 mg nakčiai. Skyriaus gyd. p. Diuranas

23