Issuu

Knyga „Adamkus“ – ilgų bendravimo metų su Prezidentu ir jo veiklos tyrinėjimų Lietuvoje bei JAV rezultatas. Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus bibliografija plati ir įvairi, kai kurios Prezidento knygos sulaukė didelio visuomenės dėmesio („Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“). Tačiau išsamios V. Adamkaus biografijos neturėjome. Prof. E. Aleksandravičius pasakoja ne tik neįtikėtinai įdomią V. Adamkaus gyvenimo istoriją, bet ir atveria pokarinės lietuvių diasporos veiklą.

Prof. E. Aleksandravičius apie knygą „Adamkus“ sako: Tai pirmoji išsami biografija žmogaus, kuris jau įėjo į Lietuvos istoriją kaip populiariausias Kovo 11-osios Respublikos politikas, kone aštuonis dešimtmečius aktyviai veikęs ir šiandien tebeveikiantis visuomenės ir valstybės laisvės labui. Knygoje „Adamkus“ lieka ir neatsakytų klausimų, kuriuos istorikai ir giminingų mokslų tyrinėtojai turėtų ateityje patikslinti. Išsilavinusiai visuomenei kartais labiau reikalingas rimtas klausimas nei supaprastintas atsakymas. Be šios nuostatos sunku suprasti, ką Adamkaus jaunystėje reiškė švelnių rankų politikos principai, kuriems knygos herojus iki pat dabar liko ištikimas. Knygoje stengiausi parodyti, kad Adamkus yra žmogus, nusipelnęs išsamios biografijos, net jeigu niekada nebūtų tapęs Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Egidijus Aleksandravičius

Egidijus Aleksandravičius – žinomas istorikas bei visuomenės veikėjas, VDU profesorius, Lietuvių išeivijos instituto vadovas. Poros dešimčių knygų autorius ir bendraautoris, Lietuvos ir užsienio redakcijų ir kolegijų narys, akademinių apdovanojimų laureatas.

Egidijus Aleksandravičius

ADAMKUS

VILNIUS 2021

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). © Egidijus Aleksandravičius, 2021 © „Tyto alba“, 2021 ISBN 978-609-466-607-0

Tur inys I dalis Slenkstis................................................................................11 Vienų vienas........................................................................... 18 Draugystės lopšyje: Adomas...................................................... 28 „Jaunime, budėk!“ ................................................................... 38 Išlikimo varžybos ................................................................... 54 Sporto rungtys politikos takuose................................................ 63 II dalis Pabėgėlis virsta amerikiečiu...................................................... 75 Du kaipo vienas: Alma.............................................................. 85 Šviesoje ir Santaroje ................................................................ 97 Gyvenimas „ant savęs“, arba Verslo pamokos Tabor Farmoje............ 112 Nenugalimųjų gretose: krepšinis, diaspora ir Lietuva.....................122 III dalis Nuo politikos iki administracijos............................................... 131 The Greening of America.............................................................. 141 „Tai buvo drąsaus vyro elgesys“................................................. 151 Didžiausias mūšis Adamkaus kare dėl Didžiųjų ežerų gyvasties ...... 165 „Mister Lithuania“ tarptautinėse EPA misijose ............................ 176

IV dalis Veidu į Lietuvą....................................................................... 193 Pirmieji žingsniai atgimstančios Lietuvos politikon...................... 211 Vilties prezidento neviltis, arba Adamkus Stasio Lozoraičio rinkimų štabe.................................................................227 „Dabar tavo eilė, Valdai...“........................................................239 Kliūčių ruožas Daukanto aikštėje ir pergalės laurai.......................255 V dalis Didžioji pergalė, arba Beveik lygiosios........................................279 Darbai be apšilimo................................................................ 300 Iš lėto į priekį: Adamkaus vargai Lietuvos vidaus politikoje............. 313 Permainų nuojautos ir bandymas formuoti naujosios politikos bloką................................................................332 Veidu į didžiąją pasaulio politiką...............................................344 Didysis pasirodymas su viena pertrauka.....................................363 VI dalis Netikėtas pralaimėjimas ir be galo viešas privatumas.................... 391 Nesibaigiantis pareigų maratonas............................................. 416 Apmąstymų metas, prisiminimų palydos....................................437 Epilogas, arba Žingsniai per istorijos slenkstį...............................459 Padėkos.................................................................................475

Slenkstis

Sl en k st i s 1947 metų pavasarį 4 kilometrai nuo beveik visiškai sąjungininkų subombarduoto Heseno žemės miesto Hanau geležinkelio stoties karo pabėgėlių, arba DP (displaced persons) stovykloje buvo ištarti žodžiai: „Tu mums reikalingas gyvas čia, Vakaruose, o ne miręs ten, už geležinės uždangos. Ten ir taip per daug mūsų vyrų žūva...“ Pusės šimto susirinkusių antisovietinės rezistencinės organizacijos Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) narių akivaizdoje tuos žodžius 20-mečiam Voldemarui Adamkavičiui išrėžė LLKS politinio biuro generalinis sekretorius Algirdas Julius Greimas. Pasaulis ir Lietuva šio žmogaus dar nebuvo pažinę kaip iškilaus akademiko, semiotikos kūrėjo ir įtakingo Vakarų mąstytojo. Toks jis tapo daug vėliau. Tada Hanau buvo šiurpus visos pirmųjų pokario metų Vokietijos paveikslas. Maino ir Kincigo upių santakoje viduramžiais suklestėjęs miestas – svarbus Europos auksakalystės, kvarco ir deimantų gludinimo istorijoje, – skendėjo griuvėsiuose. 1945 m. sąjungininkų bombonešiai sulygino su žeme daugiau nei du trečdalius pastatų, tačiau šalia stovėjusios impozantiškos architektūros kareivinės liko nepažeistos. Karui būdingi savi paradoksai, kuriuos istorikai atskleidžia, parodydami, kaip griūvant miestams išlikdavo nepažeisti svarbiausi karo pramonės ir kiti kariuomenės objektai. Lietuviams buvo leista pradėti kurti DP stovyklą Hanau priemiestyje. Čia susibūrė viena didžiausių pabėgėlių kolonijų – viena iš daugelio, kur glaudėsi 60 000 savo žemės ir pastogės netekusių okupuotos Lietuvos piliečių. Tiesą sakant, mūsų istorijoje konkreti vieta ne taip ir svarbi. Galėjo būti pasirinktas Augsburgas, Eichštatas arba Hamburgas. Svarbūs žodžiai, lėmę stovinčio ant slenksčio herojaus likimą. „Esi reikalingas gyvas čia, o ne miręs ten...“ 1947-aisiais sovietų invazijos į komunistinių nuotaikų kedenamą Vakarų Europą pavojus atrodė labai realus, o šiapus ir anapus geležinės uždangos veikusiems lietuvių rezistentams atrodė, kad net DP 11

ADAMKUS • Pirma dalis

stovyklų įnamiai kartu su kitais sovietų siaubo išvengusiais žmonėmis gali ir čia sovietams į nagus pakliūti. „Galim būti ir čia, Vakaruose, darsyk sovietų okupuoti“, – konspiracinėje korespondencijoje tuomet rašė Greimas. Niekas nežinojo ateities, tačiau daug jaunų vyrų suprato, ką reiškia įsipareigojimas savo šalies laisvei ir kovos priesaikos žodžiai. Tada toli gražu nebuvo sutariama dėl pačios sėkmingiausios taktikos. Niekas nedavė pogrindžio sėkmės garantijų. Ryžtingai stabdydamas Voldemaro ketinimą kartu su lietuvišku Lawrence’u sovietinių KGB agentų sykį pavadintu LLKS aktyvistu Jonu Deksniu brautis į pavergtą tėvynę ir prisidėti prie partizanų, Greimas išreiškė mažiausiai du dalykus. Pirmiausia savąjį požiūrį į nelygią ir, jo manymu, neracionalią ginkluotą kovą su sovietų okupantais – jis labiau tikėjo atsargesne, gyvybes ir jėgas tausojančia pogrindžio veikla. Antra, šis rezistencijos politikos generatorius, būdamas atsakingas už negausias kovotojų organizacijos gretas, atpažino ir įvertino jaunuolio asmenines savybes. Jos bus reikalingos ilgame kelyje į tokią laisvę, kurios link pasiaukojamai žengė ne tik sovietų naguose atsidūrusios Baltijos tautos, bet ir visi kiti pavergtieji, nužemintieji ir nepasidavusieji. Greimo pamokos ir jo reiškiama pozicija nebuvo lengvai suprantama laisvės kovos idealizmo atmosferoje. Ne visiems buvo priimtinas pats kovos prasmės filosofinis interpretavimas. Negi neteisūs buvo romėnai, teigę, jog ginklams žvangant mūzos tyli? Tačiau Voldemaras Adamkavičius girdėjo, klausė, suprato Greimo argumentus. Ne tik dėl ryžto guldyti galvą po neįveikiamo priešo kalaviju, bet ir dėl gebėjimo mąstyti bendražmogiškomis kategorijomis. Kilnios, romantiškos, bet ne tuščiai patetiškos pasaulio kelio link laisvės priesaikos formą kiek vėliau įgis Greimo žodžiai: „Yra kraštų, kur žmonės, apsikamšę šiltose lovose sapnuoja...“ – taip bent dainavo, eidami į mirtį, prancūzų rezistentai. Išėję į tremties kelią, pasirinkę laisvę, mes uždarėme sau Edeno vartus, ir mūsų gyvenimas niekados nebebus sapnas. Mes (lietuviai) galime būti tiktai arba žmonės su nešvaria sąžine, arba pasaulio sąžinė. Komfortas neįmanomas. Lietuviams padaryta skriauda yra tiktai tada skriauda, jei ji įrašyta į skriaudžiamos žmonijos bylos lapus.

Slenkstis

Lietuviškoji laisvės kova įgyja prasmės tik tada, kai lietuvis negali atskirti jos nuo kalvarijos, kuria visa žmonija eina.*

Tačiau tą Europos griuvėsiuose pasimetusio Hanau pavasarį pusšimtis okupuotos Lietuvos pogrindyje užgrūdintų veteranų labiau vertino dvidešimtmečio kovotojo ryžtą, negu sofistikuotos politinės išminties ir pogrindininko racionalumo raišką. Pasipiktinimo šurmulys nuvilnijo lietuvių rezistentų būreliuose. Greimo žodžiai nelengvai įtikino ir patį Voldemarą Adamkavičių, kuris karo pabėgėlių stovyklose garsėjo kaip sprinteris, ne vieną rekordą pasiekęs čempionas. Lengvaatlečiui, trumpųjų nuotolių bėgikui, pasižymėjusiam sprogstama energija, tai reiškė pirmąsias rimtos politikos pamokas. Kas gi tai, jei ne nesvyruojantis supratimas, kad reikia žiūrėti tolyn ir ruoštis bėgti laisvės kovos maratoną. Nežinia, ar Algirdas Julius Greimas jau tada pamatė būsimą laisvėn grįšiančios Lietuvos politinį lyderį – prezidentą Valdą Adamkų. Buitinis realizmas atmestų tokią prielaidą: argi įmanoma numatyti, kas atsitiks po 50 metų? Tačiau neabejotina, jog tai, ką būsimas semiotikos kūrėjas pamatė prieš jo akis stovinčiame jauno vyro veide ir stote, buvo ir kitų atpažįstama. Po kelerių metų jo bendraamžiai ir bendražygiai lietuvių emigrantų jaunimo organizacijose Jungtinėse Amerikos Valstijose su šmaikščiu užsigrūdinusių žmonių optimizmu jau linkėjo savo atpažintam likimo broliui kada nors grįžti į tėvynę ir tapti Prezidentu. 1997 m. tai išsipildė. Valdas Adamkus, baigęs savo įspūdingą karjerą JAV federalinėje aplinkos apsaugos tarnyboje, grįžo, kovėsi rinkimų kovose ir buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Ir pasakykite, kad istorija būtinai rašytina buitinio realizmo plunksnakočiu? Anuomet, prieš pusę šimto metų, ant demokratijos ir sovietų totalitarizmo grumtynių slenksčio atsidūrusiems Vakarų pasaulio politikams mažų pavergtų tautų likimas nebuvo pati svarbiausia problema. Didieji geopolitiniai sprendimai prie derybų stalo buvo daromi neklausiant mažųjų nuomonės. Pamažu, tačiau ilgiems dešimtmečiams nusistovėjo naujoji pokario pasaulio tvarka su savo tyliojo fronto linijomis ir uždangomis. Vakarų Vokietijoje susitelkusios karo pabėgėlių stovyklos tirpo, o jų buvę įnamiai virto emigrantais. *

Algirdas Greimas. Nerami sąžinė. In: Gyvenimas ir galvojimas. Vilnius, Vyturys, 1998, p. 131–132.

ADAMKUS • Pirma dalis

Politinis lietuvių egzilis ir LLKS nariai nežinomos ateities horizonte stebėjo tolstančios laisvės ženklus ir ginčijosi dėl veiksmų tąsos. 1947-aisiais Lietuvos laisvės kovotojai nevienareikšmiškai vertino tokią vieno iš savo lyderių nuostatą, kreipusią nuo ginkluotos kovos su daugel kartų gausesnėmis sovietų ir jų kolaborantų karinėmis pajėgomis prie mažiau kruvino pogrindžio, kuris beribio sovietų represinių struktūrų teroro akivaizdoje taip pat neturėjo didesnių perspektyvų. Pavergtųjų tautų rezistentai buvo žingsnis po žingsnio paliekami vienų vieni tęsti savo herojiškos ir beviltiškos kovos. Beviltiškos, bet ne beprasmiškos. Profesorius Algirdas Julius Greimas mirė 1992 metais, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bet nespėjęs pamatyti Valdo Adamkaus pergalės antruose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Tačiau iki pat savo gyvenimo pabaigos jis nenustojo kurti didelių politinių žygių planų, kelti idėjų, kurių stygių tėvynės kelyje į Vakarų demokratijos areną jis, atrodo, nujautė. Jo minties ir veiksmo palikimas dar nebuvo išblukęs tuomet, kai 1997–1998 metų sandūroje Lietuvos piliečiai patikėjo ir atidavė savo balsus už tą, kuris ištvėrė visą pusamžį trukusiame laisvės kelyje. Adamkus vėl buvo reikalingas čia ir dabar. Daugelio lietuvių pasirinkimas buvo grindžiamas viltimi, kad jis bus dvasinis tiltas tarp Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose palaidotos Vasario 16-osios Respublikos ir Kovo 11-osios aktu prisikėlusios lietuvių nacijos. Nemažai būta ir tokių rinkėjų, kurie atidavė savo balsus už jį, nes labai vertino politinėje emigracijoje bei Amerikos politinėje-administracinėje praktikoje sukauptą patirtį. „Esi reikalingas gyvas čia...“ – tikriausiai būtų ištaręs Algirdas Julius Greimas. Štai jau beveik ketvirtis amžiaus praėjo nuo tos akimirkos, kai Valdas Adamkus žengė į baltus prezidentūros rūmus istorinės lietuvių sostinės Vilniaus centre. Tai buvo politinės įtampos kupini dešimtmečiai. Jie vėl metė mūsų herojų į ypač sraunaus proceso verpetus. Kartu tai reiškė naują sprinto laikmetį. Gal net tiktų sakyti – tūkstantmečių sąvarta buvo neregėto greičio permainų laikas. Tik dabar šis bėgimo takelis buvo ne vieno žmogaus, o visos šalies. Sprinterio greičiu priskėlusiai valstybei lekiant permainų takais, reikėjo rimto požiūrio į politiką, kad nebūtų pamesta galva. Lietuvai kartu su kitomis Baltijos šalimis teko unikali lemtis per keletą metų sukurti liberalios demokratijos institucijas. Kiek ilgiau užtruko pa14

Slenkstis

stangos atverti sovietinio imperializmo sumontuotas ūkinio gyvenimo užtvaras link laisvosios rinkos erdvės ir pradėti nesibaigiančius – niekas nežino kiek truksiančius – laisvos, atviros pilietinės visuomenės ir ją išreiškiančios sąmonės daiginimo darbus. Socialinis mąstytojas seras Ralfas Dahrendorfas dešimtojo dešimtmečio pradžios Vidurio Rytų Europos visuomeninių, ekonominių ir politinių permainų akivaizdoje nesyk prognozavo tokią perspektyvą. Jis buvo teisus – šiandien, daugel metų praėjus po paskutinės dienos prezidento kabinete, kartu su gausiu skeptiškų istorikų būriu pripažįsta prezidentas Valdas Adamkus. Visada norisi daugiau, nei pavyko pasiekti. Politinė išmintis diktuoja įžvalgą, kad Lietuvos sėkmės istorija – o pačia plačiausia prasme kitaip nepavadinsi 1990–2020 m. šalies raidos – yra ne tiek pasitenkinimo pasiekimais sąlyga, kiek neatšaukiama pareiga matyti atviromis akimis visus netobulumo ženklus. Pasaulio, Europos Sąjungos, savos šalies tarp labai skirtingų kaimynų paveikslai keitėsi itin kontrastingai. Nuvilnijo užmarštin istorijos pabaigos iliuzijos. Istorija grįžo kartu su ciniška geopolitika ir dar labiau cinišku atminties karo griaudėjimu. Regis, 2020-ųjų pavasario pandemija tapo didžiuliu ekranu, kuriame nuolat primenama, kad „pasaulyje, kurio tikrovę vis dar definuoja totalitarizmo vaiduoklis“, blogio pergalei gali užtekti vien tik to, kad geri žmonės ir laisvi piliečiai nieko nedarytų. Vidurio Rytų Europos patirtis, anot istoriko Tymothy Snyderio, šiandien įgyja vis didesnę reikšmę bendražmogiškoje plotmėje. Savo manifestuojančioje knygoje „Apie tironiją“ jis rodo, ką Vakarų liberaliajai demokratijai reiškia praeitis tos Europos dalies, kurią savo kruvinų kėslų poligonu pavertė sovietai ir naciai, biurokratinis komunizmas ir rasistinis nacionalizmas. Prezidento Valdo Adamkaus biografija mena itin daug tos dramatiškos praeities. Lietuvis amerikietis, JAV euroamerikietis: kodėl nesukūrus naujadaro tiems didžiosios poetų ir karių emigracijos atstovams, kurie pasitraukė iš sovietų okupuotų savo kraštų po Antrojo pasaulinio karo, kad išliktų, ištvertų ir apgintų laisvės ir demokratijos teises. Dabarties sumaištyje ir geopolitinių skersvėjų erdvėse jo ilgaamžis patyrimas ir principinė laikysena yra labai svarbus orientyras. Jis – senosios politikų kartos mohikanas. Tos kartos, kuri žengė su laisvės ir demokratijos gynėjais į Antrojo pasaulinio karo pergales ir į daugelį pralaimėtų mūšių. Tai tie žmonės, kuriems karių ir poetų egzilio tikėjimo žodis nebuvo vien 15

ADAMKUS • Pirma dalis

viešosios retorikos kevalas be įpareigojančios prasmės turinio. Štai tokiame neramume, kai pasaulio ateitis vėl tampa neaiški, atsakingas žmogus gali tarti, koks svarbus viltį optimizuojantis pavyzdys. Valdas Adamkus juo akivaizdžiai tampa Lietuvoje. Daugelis lietuvių – nors nebūtinai jų – nuo nevilties briaunos žiūrėdami į tikrovės permainas, mintyse šiandien gali kartoti: „Tu mums reikalingas gyvas čia, mūsų pasaulyje...“ Bent jau aš tai pats sau kartoju. Tik iš čia ir kelių kitų bendros minties ir veiksmo bičiulių kalbų kyla mano tikėjimas, kad ne tik aš, ne tik tie pažįstami mes, bet ir daugel kitų taip jaučia. Nepaisant skubotų pranašysčių istorija nepasibaigė, o egzistenciniai orientyrai ir sektini herojai reikalingi dar labiau, nei manyta tada, kai apie tą istorijos pabaigą niekas nekalbėjo. Mano paties apsisprendimas imtis prezidento Valdo Adamkaus biografijos priklausė nuo daugelio aplinkybių. Kaip istorikas, kelias dešimtis metų šalia kitų dalykų tyrinėjęs lietuvių emigraciją ir diasporos kultūros istoriją, negalėjau nematyti simbolinės mūsų herojaus reikšmės jau tuomet, kai asmeniškai susipažinau su juo Čikagos priemiestyje Lemonte. Tai nutiko 1991 m. rugsėjo pradžioje vykusiame lietuvių intelektualinio egzilio liberaliojo sparno organizacijos „Santara-Šviesa“ metinėje konferencijoje. Prisidėdamas prie šio šaunaus būrio amerikiečių lietuvių negalėjau nebūti arti Valdo Adamkaus. Antros ir, deja, nesėkmingos prezidento rinkimų kampanijos metu stojau ir prie aktyvaus veiksmo, buvau rinkimų štabo narys. Net jei rinkimų kampanijoje iš manęs didelės naudos nebuvo, galimybės geriau pažinti prezidentą buvo gana didelės. „Santaros-Šviesos“ bičiulių atmosferoje stiprėjo pagarbaus žavėjimosi jausmas tuo bendražygių būriu, kurio vienas iš svarbiausių asmenų buvo Valdas Adamkus. Jis leido rusenti vilčiai, kad visuotinio politinės kultūros degradavimo laikais dar galima turėti seno gero papročio priminimą, kuris palaikytų prielaidą: jei kas nors praeities politikoje buvo kilnaus, neatmestina galimybė, kad tai vėl gali būti. Mintis imtis prezidento biografijos ėmė dygti pro kasdienių akademinių užsiėmimų velėną tuomet, kai baigiantis antrajai jo kadencijai Daukanto aikštėje kartu su bendraminčiais ėmėmės sumanymo amerikietišku pavyzdžiu įsteigti Prezidento Valdo Adamkaus biblioteką. Beveik tris dešimtmečius bendraujant daug ką mačiau, daug ką prisimenu. Kartu su bičiuliu, anksti mus palikusiu filosofijos profesoriu16

Slenkstis

mi Leonidu Donskiu ir žurnaliste Birute Garbaravičiene filmavome ne vieną pokalbį su prezidentu Lietuvos televizijai. Viskas kaupėsi gana ilgai, užpildant kad ir nedidelėmis skiautėmis jau esamos biografijos medžiagos plotus. Tad mano akademinės istorijos dirbtuvėse skeptiškos pažiūros ir mokslo įgūdžiai neišvengiamai maišėsi su asmeniniu susižavėjimo santykiu. Mokslo, pažinimo ir papasakojimo užduotis iš to gali turėti naudos. Nors taip pat gali kišti pagalius į rašomo kūrinio ratus. Kaip prieš daugelį metų įrodinėjo kitas prezidento bičiulis Alfredas Erichas Sennas, ilgametis Viskonsino universiteto istorijos profesorius, istorikas negali būti objektyvus it koks dievas. Jis gali ir privalo stengtis būti kiek galima labiau profesionalus ir nuoširdus. Stengiausi tos krypties laikytis, kiek tik mano galioje buvo. Imantis plunksnos, be viso to, kas aukščiau suminėta, man it koks valios reikalaujantis slenkstis iškildavo mintys, kurios kartkartėmis siejosi su Adamkui lemtingos įtakos turėjusia Algirdo Juliaus Greimo filosofija. Liberalių polinkių akademiniam nenuoramai profesoriaus samprotavimai ilgą laiką buvo ir intelektualinės istorijos tyrinėjimų šaltinis, ir asmeninio gyvenimo pasirinkimus nusveriantis žodis. Viename ankstyvame savo publicistikos tekste būsimasis semiotikos grandas yra įrodinėjęs, kokių sunkumų kyla autoriui, kuris žavėdamasis pasirenka aprašyti neabejotinai teigiamą herojų: ... Bepigu rašyti apie neigiamus tipus, visuotinė pasaulio literatūra iš neigiamų tipų aprašinėjimo ir susideda, bet būk mandras ir parašyk ką nors apie teigiamus tipus, išvengdamas limonado ir bonbonkių skonio skaitytojų burnoj...*

Dabar tai tampa man tikru iššūkiu, bėgimu su numanomomis ir nenumanomomis kliūtimis, tačiau neimsiu įrodinėti, kad visa tai nekelia man tokio kūrybinio jaudulio, nuo kurio nesinori pasveikti.

Algirdas Julius Greimas. Apie Antaną Liutkų ir padorius lietuvius. In: Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, Vaga, 1991, p. 245.

ADAMKUS • Pirma dalis

Vi enų v ienas Voldemaras Adamkavičius labai anksti patyrė, ką reiškia išėjusiems negrįžti. Nežinia, ar jis tuomet, DP stovyklų laikotarpiu, buvo aptikęs nelabai seniai Paryžiuje mirusio Lietuvos diplomato ir pasaulinio garso poeto mistiko Oskaro Milašiaus sentenciją: „Vargas tam, kas išėjo ir nesugrįžo...“ Šiandien tie žodžiai yra įrašyti Lenkijos ir Lietuvos pasienyje naujam gyvenimui prisikėlusio Krasnagrūdos dvaro rūmų portike. Čia, ilgą Nobelio literatūros premijos laureato Czesławo Miłoszo gyvenimą menančioje žavaus Alno ežero pakrantėje, veikia Kultūrų dialogo centras. 1944–1948 metais miškingas pasienio ruožas tarp Kapčiamiesčio Lietuvoje ir Punsko Lenkijoje lietuvių antisovietiniams partizanams buvo viena iš retų pasitraukimo į Vakarus properšų, kol sovietų spygliuotos tvoros ir kruopštaus stebėjimo įranga uždarė ir šį plyšį. „Išėjusiems negrįžti“ – savo romanu dramatišką lemtį įrėmino būsimo prezidento bičiulis Marius Katiliškis. Dabar iš labai didelio laiko atstumo daug kas regisi simboliška. Tačiau karo po karo metais ne poezija rūpėjo. Istorija kartojasi. Klausydamas ir nenoriai pasiduodamas politinei Algirdo Juliaus Greimo nuostatai Voldemaras Adamkavičius nori nenori turėjo prisiminti jau girdėtus žodžius, jau aiškintus argumentus, kurie narsios širdies ir aštraus proto vyrus ir moteris negailestingos kovos kryžkelėse vertė apsispręsti būti ar nebūti. Galbūt būtent dėl šios patirties Antrojo pasaulinio karo parako uostę politikai demokratiniame pasaulyje buvo pelnę ypatingą renomė. Jie kitaip svėrė priesaikos žodžius, jie kitaip derino idėją ir veiksmą. Iš tiesų jau 1947-ųjų pavasarį nerašytas, nuo bet kokios viešumos slepiamas jaunojo Adamkavičiaus curriculum vitae buvo gana ilgas, o kai kurie jo įrašai turėjo lemties svorį. Tie moralinio pasirinkimo svorį įgiję posūkiai labai svarbiai apibrėžė asmenybę. Jau tada jis iš tiesų rodė ankstyvą neabejotino lyderio charakterį. Kita vertus, mūsų pasakojimui svarbūs ne tik visiškai individualūs jaunuolio bruožai, bet ir visą jo bendraamžių kartą apibūdinančios savybės. Daug savybių buvo bendros 18

Vi e n ų v i e n a s

visiems Vasario 16-osios Respublikoje subrandintiems jauniems žmonėms. Tie DP stovyklose atsidūrę paauglystės ir ankstyvosios jaunystės amžiaus slenksčius peržengiantys pabėgėliai lietuviai buvo labai išskirtinė generacija. Visas karo siaubas, gimtosios šalies patirti pažeminimai ir baisybės, aukos ir budeliai, kolaborantai ir patriotai, herojai ir išdavikai – visi buvo pažinti ir pažįstami. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ši daugel pralaimėjimų patyrusi karta buvo sudaryta iš stiprių charakterių ir nevisavertiškumo kompleksų menkai kamuojamų žmonių. Karas juos užgrūdino, subrandino, įžiebė savarankiško veiksmo valią tuo metu, kai tik savo jėgomis galėjai kliautis. Praeičiai grimztant į laiko miglą daug kas nebetelpa galvoje. Kartais nelengva suvokti, kiek neįtikėtinų išbandymų, nutikimų, veiksmų bei minčių teko išgyventi. Šiandien nei diasporoje, nei pačioje Lietuvoje, nei jaunajai ar net vidurinei kartai jau nėra lengva suvokti tuos ypatumus, kuriais pasižymėjo Antrojo pasaulinio karo ir pokario pabėgimo iššūkius patyrę žmonės. Čia vien faktų, vietovardžių, pavardžių ir svarbiausių įvykių minėjimas negarantuoja paprasto, vienareikšmio aiškumo. Viena yra pasakyti, kad tas arba anas nutiko, bet istoriko priedermė – parašyti, ką mums dabar, po daugelio metų, visa tai reiškia. Tiesą sakant, ne tik istorijos autoriui, bet kartais jos svarbiausiam veikėjui tai reikia atskleisti. 1997 metais dar vienam lemtingam sugrįžimui į gimtąją šalį besiruošęs Valdas Adamkus kartu su literatūriniu bendraautoriu Valdu Bartasevičiumi išspausdino autobiografiją „Likimo vardas – Lietuva“.* Prisistatymas ir kantrūs savo gyvenimo kryžkelių aiškinimai jau tada buvo reikalingi Lietuvos rinkėjams. Prezidentai ir buvę prezidentai paprastai savo autobiografijomis ir prisiminimais dalijasi pasibaigus kadencijoms. Bet Valdo Adamkaus biografija būtų buvusi istoriškai prasminga net ir tuo atveju, jei jis niekad nebūtų laimėjęs rinkimų ir įžengęs į Lietuvos Respublikos prezidento rūmus Daukanto aikštėje. Šiandien jis priklauso prie visai išretėjusių gretų tų didžiųjų valstybės vyrų, kurie su ginklu rankose kovėsi karo apkasuose, rizikavo savo gyvybe giliame totalitarinių režimų pogrindyje ir įprato į politiką bei žmones žiūrėti labai rimtai. Tiesą sakant, Adamkaus atveju viskas dar labiau susipina. *

Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva. Apie laiką, įvykius, žmones. Kaunas, Santara, 1998.

ADAMKUS • Pirma dalis

Juk akivaizdu, kad ne visi parako uostę veteranai, kad ir kaip rimtai jie vertintų politiką, geba prie svarbiausių žmogiškosios būties dalykų liestis švelniomis rankomis. Dažniau pasitaiko kietų kumščių ir radikalių sprendimų meistrai. 1947-ųjų LLKS sueigoje buvo atvėsintas Adamkaus ryžtas grįžti į gimtosios žemės miškus ir stoti į kovą prieš sovietų valdžią. Tačiau vėlgi tai nebuvo pirmas kartas, kai šitaip lemtingai pasisuko likimo ratas. Laisvės kovotojų būryje jaunasis Voldemaras neatrodė it tas romantiškas herojus, kuris atsiduoda patriotizmo aistrai, bet protu nelabai suvokia savo veiksmų visumos. Jau būta patirties. Vieną sykį tai jau buvo nutikę. Tada, anot publikuotų prisiminimų, jį pirmąkart gyvenime kone pravirkdė profesionalaus kario išaiškinimai ir argumentai. Iš jo gyvos atminties negalėjo išsitrinti nesenų dramatiškų įvykių scena. Treji metai prieš aprašytą LLKS susirinkimą Hanau, 1944 m. vasaros pabaigoje, karo dūmuose skendinčioje Žemaitijoje panašiai kaip Algirdas Julius Greimas kalbėjo kitas jauno žmogaus autoritetas, jo tėvo brolis* divizijos generolas Eduardas Adamkavičius, buvęs nepriklausomos Lietuvos Respublikos Kauno karinės apygardos vadas. Ar yra tokia kategorija kaip buvęs profesionalus karys? Leiskim mūsų herojui pačiam papasakoti, kas ir kaip nutiko. Po ilgai trukusio pasitraukimo su šeima iš rudenėjančio 1944 metų Kauno į Breslau, po karo virtusį lenkų Vroclavu, nenumaldomo siekio ginti savo kraštą genamas dar aštuoniolikos nesulaukęs Voldemaras atsiskiria nuo artimųjų ir vienų vienas grįžta į rusų jau beveik užimtą Lietuvą. Ne tik ryžtas, bet ir išradingumas bei kantrybė padėjo jam gan greitai nukeliauti geležinkeliu atgal tą kelią, kurį dar neseniai jis su šeima bei dešimtimis tūkstančių kitų Baltijos šalių pabėgėlių, sprunkančių nuo sovietų siaubo, buvo sukoręs priešinga kryptimi. Karo lemtis vis labiau aiškėjo, o nugalėtojų paveikslai skirtingoms nacių pavergtoms tautoms regėjosi labai skirtingai. Vakarai laukė sąjungininkų, o štai sovietų terorą 1940–1941 m. patyrę Baltijos šalių piliečiai pakliuvo tarp kūjo ir priekalo. Rudeniop frontas buvo stabtelėjęs keliasdešimt kilometrų nuo Rytprūsių ir Klaipėdos krašto ribos. Vokiečiai Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, palyginti negiliame praeities klode glūdintis faktas kartais virsta trapiu dalyku. Valdas Adamkus pašnekesiuose su biografijos autoriumi prisimindamas dėdę iš tiesų pabrėždavo, kad nėra įsitikinęs, ar Eduardas Adamkavičius buvo tėvo brolis, ar pusbrolis. Tačiau tai nekeičia svarbiausios jo atminties žymės.

Vi e n ų v i e n a s

skelbėsi, kad tikrasis jų gynybos pajėgumas bus parodytas ties tikrosiomis Reicho sienomis, tad jie gana atsainiai žiūrėjo į okupuoto Ostlando, 1941–1944 m. sudaryto iš Baltijos šalių su Lenkijos ir Baltarusijos teritorijų skiautėmis, likučius karo žemėlapyje. Tai buvo karo logika. Čia, toje siauroje pasienio juostoje, buvo darsyk pabandyta sukurti lietuvių karines formuotes, kurios kartu su vokiečiais neleistų rusams labai greitai ir galutinai okupuoti Lietuvos. Naciams reikėjo laiko įsitvirtinti prie savojo Reicho sienų. Jie negailėjo pažadų laisvės siekiantiems lietuviams. Čia taip pat mažų tautų logika: dėtis su vienu priešu prieš kitą, kad nors vieną pėdą išsvajotos nepriklausomos žemės išsaugotų. Nieko nuostabaus, kad kai kurie narsūs antinacinio pogrindžio aktyvistai prie šių veiksmų dėjosi. Adamkus atsidūrė pačiame šių karine prasme desperatiškų įvykių židinyje. Jis prisidėjo prie besiformuojančių Lietuvos kariuomenės pulkų, ketinusių kartu su vokiečiais atremti sovietų ofenzyvą. Štai tuomet ir nutiko tai, ką 1947 m. ginče su Greimu jis neabejotinai turėjo prisiminti: Antrojo pulko vadas pulkininkas Kareiva ir jo pavaduotojas majoras Matas Naujokas nutarė pasiųsti mane į Pikelius, esančius netoli Latvijos sienos, pas generolą Eduardą Adamkavičių, tuo metu tenai gyvenusį savo dvare. Gavau užduotį įkalbėti dėdę atvykti į Sedą ir imtis vadovauti kuriamiems lietuvių pulkams. Man paskyrė motociklą su vairuotoju. Apžergiau antrąją sėdynę ir nubirbėme Latvijos link. Su dėde buvome seniai nesimatę. (...) Dėdė išklausė, kokią užduotį esu gavęs, ir sako: „Tai labai patriotiškos mintys, tačiau jums visiems reikia gerokai įkirsti rykščių.“ Apstulbęs klausiu, kodėl jis taip mano. „Lietuvai reikia gyvų žmonių, o ne lavonų“, – atsakė generolas. Jis ėmė man aiškinti, kad tai visiškai beviltiškas sumanymas karine jėga pasipriešinti artėjančiai sovietinei armijai. „Jūs tik suguldysite savo jaunas galvas, kurios bus labai reikalingos Lietuvai, o rusų vis viena nesustabdysite“, – tikino dėdė. Jis visaip mėgino man įteigti, kad kuo greičiau sprukčiau iš tų kuriamų lietuvių pulkų. Ginčijausi su ašaromis akyse. „Kažką reikia daryti. Negi leisime rusams ateiti net nesipriešindami?“ – kalbėjau jam negalėdamas suprasti, kaip Lietuvos kariuomenės generolas gali taip galvoti.*

Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva, p. 21.

ADAMKUS • Pirma dalis

Vėliau, visuomeniniam patyrimui ir politinei išminčiai kaupiantis, Valdas Adamkus labai gerai supras, kad tokia generolo laikysena buvo ne asmeninio bailumo išdava. Profesionalus karys neturi teisės vyrų vesti į mirtį, jei nėra jokios galimybės laimėti – tiesiogiai ar netiesiogiai. Tai ne tas pats, kas vienam savanorių daliniui ar net vienam narsios širdies kariui aukotis vardan bendražygių gyvybės ir sėkmės. Czesławas Miłoszas, neprisidėjęs prie didvyriško ir beviltiško Varšuvos sukilimo 1944-aisiais, iki gyvenimo pabaigos kentė jo dėl įvairių priežasčių nemėgusių autorių priekaištus. Neva dėl parodyto niekšiško bailumo. Ir nenustojo kartoti žodžių, kuriuos karo pabaigoje pasakė sąjungininkų koalicijoje kariavusių lenkų dalinių vadas, neblėstančios šlovės generolas Władysławas Andersas: „Tie, kurie išvedė nepasiruošusius karius į galimybių laimėti neturėjusį sukilimą, padarė didelį nusikaltimą.“ Patriotinio heroizmo ir politinės logikos kaktomuša palieka didelius atminties randus. Ir nėra paprasta istorikams tai išaiškinti. Greičiausiai tokį uždavinį vertėtų priskirti neįmanomos misijos kategorijai. Didelę potekstės prasmę dengia ir tas Voldemaro Adamkavičiaus su ašaromis akyse užduotas klausimas: „Negi leisime rusams ateiti net nesipriešindami?“ Tai reiškė visos karo ir okupacijos metu subrendusios jaunosios lietuvių patriotų kartos nuoskaudą dėl sunkiai pakeliamos istorijos. 1940-ųjų birželio 15-ąją Lietuvos ginkluotosios pajėgos, nors buvo palyginti gerai pasirengusios ir kai kurie vadai laikėsi kitos nuomonės, leido rusų armijai užimti šalį be vieno, kad ir politiškai demonstratyvaus šūvio. Molotovo–Ribbentropo pakto slaptojo protokolo tvarkaraščio laikydamiesi rusai okupavo Baltijos šalis tądien, kai naciai žengė Paryžiaus gatvėmis. Lietuva buvo palikta grobuonims sudraskyti, lygiai kaip čekai, slovakai ar lenkai keleri metai prieš tai. Tankų vikšrų žlegėjimas ir apsmurgusios, ilgo žygiavimo nualintos rusų kariuomenės dvokas Kauno gatvėse įsirėžė į keturiolikmečio paauglio atmintį. Tikrovė trenkė į akis ir į sąmonę. Prieš tai laikraščiuose šmėžavo pranešimai apie tai, kaip naciai be kovos okupuoja gintis nepasirengusias Vakarų Europos šalis, arba apie tai, kaip buvo nuginkluota tikrai stipri Čekoslovakija, tačiau tie skaitiniai nelabai padėjo. Naiviai tikėta savo šalies neutralumu. Mūšiuose su vokiečių armija Lenkija buvo parklupdyta per tris savaites, o rusai, smogdami jai į nugarą 1939 m. rugsėjo 17 d., didesnio pa22

Vi e n ų v i e n a s

sipriešinimo apskritai nesulaukė. Jie užkariavo sutartą su naciais Rytų Lenkiją be saviškių aukų, skaičiuodami dešimtis tūkstančių belaisvių, kuriems jau buvo planuojamos Katynės miško skerdynės – jos buvo surengtos 1940 m. balandžio mėnesį. Tuomet sovietai nebe pirmą kartą laužydami vakarietiškas konvencijas sušaudė daugiau kaip 20 000 lenkų karininkų. Tačiau šitai buvo ypač slepiama, kažkiek įtariant, jog žiniai pasklidus naujai okupuojamų Baltijos šalių kariai ir karininkai būtų kitaip pasielgę. Žinoma, lietuviams pavyzdys buvo Suomija – nedidelė ir stipri suomių tauta darnoje su savo tėvynės gamta 1939 m. gruodžio–1940 m. vasario mėnesiais sugebėjo taip pasipriešinti sovietų armadai, kad jaunos širdys ir karštos galvos galėjo patikėti, jog narsa daro stebuklus. Lietuviai iki dabar, kad ir tylėdami, nenustoja lyginti Suomijos ir Lietuvos karių likimo. 1944-aisiais septyniolikmečiam Voldemarui, kaip ir daugumai jo kartos jaunų Lietuvos vyrų, 1940-ųjų birželio 15-oji priminė didelę gėdą. Jiems nė motais geopolitikos logika, senųjų generolų samprotavimai, ankstesnės frontų ir slaptosios politikos pamokos. Individualus pasirinkimas kartais būna aukščiau visko. Jauno herojaus vaizduotėje jo patriotinė pareiga ir asmeninis veiksmas yra aukščiau filosofinio argumentavimo. Tiesiog privalai ką nors daryti, priešintis, išvengti gėdos ir kaltės, kurios vėliau gali it šmėklos persekioti visą likusį gyvenimą. Tačiau mūšių arenoje sovietų tankų ir didžiulę persvarą turėjusių pėstininkų puolimas, lyg koks platus nespalvotas ekranas, išryškino lietuvių karių dramą. Pasakyti, kad gynybiniai mūšiai prie Sedos nepasisekė, būtų labai didelis pagražinimas. Žinoma, generolas Eduardas Adamkavičius buvo teisus, numatydamas liūdną Rinktinės vyrų lemtį. Žinoma, savaip teisus buvo Voldemaras Adamkavičius, nepaklusdamas šaltam generolo protui. Egzistenciniai ir moraliniai iššūkiai neretai prasilenkia su paprasta logika. Sovietai buvo nesustabdomi. Naciai sparčiai buvo vejami iš užgrobtų teritorijų – sąjungininkų laukiančių Vakarų Europos tautų džiaugsmui. Kitaip ateitis regėjosi Baltijos šalims, kurioms tai reiškė vienos okupacijos pakeitimą kita. Savo laimėjimus liaupsinę nugalėtojai be sovietų propagandai būdingo žeminančio šaipymosi iš priešų niekada negalėjo apsieiti. Lietuvių pulkų užuomazgų, kurias 1944 metų rudenį prie Žemaitijos miestelio Sedos jie sumušė ir išsklaidė, padėtis buvo daugiau 23

ADAMKUS • Pirma dalis

nei beviltiška. Šis epizodas visą vėlesnį sovietmetį okupantams patarnavusių istorikų buvo aprašinėjamas su kandžia pašaipa. Generolo Eduardo Adamkavičiaus pastebėta savižudiška lietuvių savanorių valia prie Sedos ne tik susidūrė su triuškinama sovietų persvara. Ir ne tik beribė rusų jėgos persvara buvo patirtos dramos esmė. Patriotiniams lietuvių visuomenės sluoksniams viskas regėjosi dar sudėtingiau. Per visą nacių okupaciją 1941–1944 metais jie nuolat susidurdavo su vienokia ar kitokia okupantų pastanga išnaudoti Lietuvos nepriklausomybės idėjas tam, kad paverstų lietuvius per daug vokiečių nebranginama patrankų mėsa. Neturi likti nepastebėta, jog beveik su visomis užgrobtomis tautomis naciams tai pavyko padaryti. Vien tik lenkai ir lietuviai atsispyrė SS legionų formavimo intrigai, tačiau tai nereiškia, kad vieni mažiau, o kiti daugiau nebuvo pritraukti prie karinių arba pagalbinių reikalų. Lietuviai irgi buvo panaudoti žiauraus likimo savisaugos policijos batalionuose, kurie patarnavo naciams. Šie daliniai neretai vykdydavo civilių egzekucijas Lietuvoje ir Baltarusijoje, tiesiogiai dalyvavo kruvinose Holokausto operacijose, žudydami saviškius Lietuvos piliečius. Antinacinio Lietuvos pogrindžio raginami jie taip pat galėjo pastebėti ir vokiečių, siekusių išnaudoti lietuvių patriotizmą savo naudai, požiūrį. Kartais būdavo kiek naiviai pabrėžiamas skirtumas tarp SS ir Vermachto. Tačiau 1944-ųjų rudenį tai beveik nieko nelėmė. Valdas Adamkus labai skausmingai prisimena neviltį keliantį skubotą lietuviškos Rinktinės apginklavimą bei sumišimą, kai jau senstelėjusius prancūziškus šautuvus į rankas paėmę lietuvių kariai su siaubu žiūrėjo į jiems atgabentą amuniciją: vokiški šoviniai visiškai netiko prancūziškiems šautuvams. Apie jokį dorą ir profesionalų kariavimą negalėjo būti nė kalbos. Bene didžiausią autoritetą tarp lietuvių karių ir su karyba labiau susipažinusioje visuomenėje turėjęs generolas Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, kuris principingai atlaikė visus nacių pasiūlymus, raginimus ir grasinimus, bet nesidavė išnaudojamas jų tikslams, be jokių sentimentų apibūdino tai, kas gavo Tėvynės apsaugos (Žemaičių) rinktinės avantiūros vardą. Tiesą sakant, keturiuose dideliuose savo atsiminimų tomuose, po karo išleistuose emigracijoje JAV, jis šiam Lietuvos karo epizodui skyrė tik varganas 12 eilučių. Jos geriausiai apibūdina šią operaciją, kurioje teko dalyvauti Voldemarui Adamkavičiui. 24

Vi e n ų v i e n a s

1944 metais priversti trauktis iš Lietuvos, bet dar užsikabinę Liepojos prietiltyje ir nedideliame Žemaitijos plote, vokiečiai vis dar neatsisakė minties nors dabar suformuoti kokį nors lietuvių SS dalinį. Tą vasarą Žemaitijoje, Telšių–Sedos apylinkėse, paskubomis buvo organizuojamos iš lietuvių karių ir policininkų dviejų vadinamųjų pulkų užuomazgos. Jos buvo pavadintos Tėvynės apsaugos, arba Žemaičių, rinktine. Jai vadovavo vokiečių kariuomenės pulkininkas Miolderis. Rinktinė buvo naudojama besitraukiančių vokiečių priedangai. Jos daliniai buvo labai menkai ginkluoti ir turėjo daug nuostolių. Tos rinktinės likučiai, pasitraukę į Rytprūsius, buvo naudojami įtvirtinimų darbams. 1945 metais tų lietuvių karių dalis pateko į bolševikų apsupimą.*

Tai santūrus, po daugelio metų surašytas karybos eksperto įvertinimas. Toks jis surašytas istorijos knygose. Tačiau karas nėra tik ginklų, žmonių ir aukų statistika. Kiekvieno asmens apsisprendimo ir patirties paveikslas yra nepakartojamas. Išgyvenusieji nesėkmes, pralaimėjimus ir bėgimą su tuo prisiminimu nesiskiria visą likusį gyvenimo laiką. Adamkaus atmintis labai ryški: Antrajame pulke tarnavau nuo 1944 metų rugpjūčio pabaigos iki spalio 10 dienos, kuomet ties Mažeikiais prasidėjo smarkus sovietų armijos puolimas. Buvau Sedoje, kai aplinkui viską šluodami į miestelį įsiveržė rusų tankai. Neturėjome jokių ginklų ir visai negalėjome priešintis. Tačiau sovietai atidengė į mus pašėlusią ugnį. Turėjome gelbėtis, bėgdami per atvirą lauką, akėjamą sviediniais ir kulkomis. Aš, net karine uniforma nevilkėjęs, drauge su visu didžiuliu jaunų vyrų būriu bėgau slėptis į artimiausią miškelį regėdamas, kaip griūva ant žemės mūsų pulko kariai. Krito labai daug jaunimo. Mane lydėjo laimė. Gal pagelbėjo ir tai, kad Kaune užsiiminėjau lengvąja atletika ir buvau geras bėgikas.**

Pulko likučiai dar buvo panaudoti ties Barstyčiais, visai netoli Klaipėdos krašto ribos rymančiu žemaičių miesteliu, vokiečių šiek tiek geriau paruoštų pozicijų gynybai. Pirmą sykį į rankas paėmę pancerfaustus, kurie pulkininko Miolderio įsakymų buvo skubomis išdalyti, lietuviai parodė, kad gali kautis. Užteko jiems narsumo, o degantys rusų tankai *

Stasys Raštikis. Lietuvos likimo keliais. Iš mano užrašų. T. 4, Chicago, Akademinės skautijos leidykla, 1982, p. 366. **

Valdas Adamkus. Likimo vardas – Lietuva, p. 22.

ADAMKUS • Pirma dalis

buvo geriausias to įrodymas. „Kaip vėliau pasakojo tie, kurie išliko gyvi, vyrai prisileisdavo rusų tankus iki kelių metrų ir pildavo į juos iš pancerfaustų. Pamušė ne vieną, tačiau ir patys užgriuvusios jų lavinos buvo tiesiog nušluoti“, – apie mūšio baigtį pasakoja Adamkus. Kartu su kitais Rinktinės likučiais jis atsidūrė už tėvynės ribų ir nebematė prasmės toliau kariauti už nacių Reichą. Tai buvo esminė Lietuvos laisvės kovotojų sąlyga. Galima su vienu priešu dėtis prieš kitą priešą – tą politikos istorija nuolat kartojo. Tačiau tik ginant savo kraštą, o ne barstant kaulus svetimųjų gretose. Antrojo pasaulinio karo istorijoje 1944-ųjų rudens kovos Žemaitijoje yra tik viena kruvina smulkmena tarp tūkstančių kitų – pamirštų, išnykusių milijonus žmonių nusinešusiose smurto ir ugnies bangose. Tačiau savo lemtį kiekvienas išgyvena pats, atskirai. Kaip rašo Tymothy Snyderis „Kruvinose žemėse“ (Bloodland), kiekviena mirtis ir kiekviena gyvybė yra nelyginamos vertės. Nei politikai, nei generolai, nei istorikai negali paversti žmonių statistika. Tad turėtume sakyti, kad Vidurio Rytų Europoje, kuriai ir Baltijos šalys priklauso, žuvo daug milijonų kartų po vieną. Valdas Adamkus prisimena savo nuotykius Sedos apkasuose ir pievose be didelio patoso – kas didžiuosis bėgimo nuo priešų greičiu. Jis taip pat nei rašytuose tekstuose, nei daugybėje mūsų pašnekesių nesileidžia į smulkmeniškus savo motyvų aiškinimus. Nei tada, kai reikėjo pasirinkti, nei paskui – apmąstant visa ko pasekmes. Tai, ką apsisprendė padaryti septyniolikmetis Lietuvos patriotas dideliame būryje kitų, reiškė pastangą išvengti gėdos be jokio atvirai parodyto priešinimosi atiduoti priešui savo gimtąją žemę. Protas ir profesionalus karo bei taikos išmanymas yra viena, o asmeninis gebėjimas pakelti tai, kas biurokratinėje formalybėje vadinama force majeure, – jau kas kita. Valdas Adamkus patyrė, kuo skiriasi skaudus pralaimėjimas nuo visiško pasidavimo. Štai kodėl be ilgų aiškinimų ir patoso jis galėjo žengti tolyn. Tai reiškia, kad mintyse gali būti kartojama: „Padariau, ką galėjau...“ Šiandien kai kam gali pasirodyti netikėtas, netgi keistas vienų vieno septyniolikmečio žygis į gimtosios žemės apkasus. Juk viešpatavo visai kita masinė nuotaika. Kas įstengė – bėgo į Vakarus. Karo ir pokario pabėgėliai, būsimieji DP, buvo apimti visuotinės baimės net dėl galimos sovietų invazijos į Vakarų Europą. Jie buvo girdėję apie tuos, kurie pakliuvo į spėriai judančios Raudonosios Armijos rankas. Siaubingi atgar26

Vi e n ų v i e n a s

siai sklido ir apie tai, kas dėjosi su vyrais ir moterimis sovietų užimtuose Prūsijos miestuose ir kaimuose. Baimė ritosi didėdama it pajuodusio nuo pelenų sniego kamuolys. Visgi, nepaisant pavojaus pakliūti į sovietų rankas, atsirasdavo narsių vyrų, pasiryžusių grįžti į kovą su nenugalimu priešu. Motyvas buvo tas pats ir 1944-ųjų vasaros gale, ir pasibaigus Jaltoje bei Potsdame sutartoms Europos dalyboms. Baltijos šalims karas tęsėsi, tad ir toliau atsirasdavo savanorių ant skustuvo ašmenų brautis į Rytus už geležinės uždangos ir prisidėti prie ginkluotų partizanų ar pogrindžio. 1947 metų pavasarį tokiu ryžtu alsavo Voldemaras Adamkavičius, tačiau jo apsisprendimui šįsyk nebuvo lemta išsipildyti. Bet, kaip jau minėjome, apsispręsdamas jis jau nebuvo tik naivus idealistas. Jis jau žinojo beviltiškos, bet prasmingos kovos kvapą ir skonį. Jis taip pat galėjo jaustis – o laisvės kovotojai jį tokiu laikyti – dvidešimtmečiu politinio pogrindžio senbuviu, žinančiu, ką ir kodėl daro. Gebėjimas būti vienam nėra bendruomeninio, organizuoto veikimo priešingybė. Kilnus individualistas kaip tik yra ieškantis kito, besistengiantis kartu su kitais panašiais ir nepanašiais siekti aukštesnių tikslų. Valdo Adamkaus jaunystė kupina kasdienių pavyzdžių, kaip viena dera su kitu. Nors šiandienis masinis nusiteikimas dažniau liudija kita: manoma, kad pilietinės visuomenės nuosmukis yra sietinas su paviršutiniškai apibrėžtu individualizmu. Tačiau Adamkus čia puikiai atitiktų Abrahamo Maslow apibūdintą motyvuotą asmenybę. Stiprus individualizmas ir bendruomeninis įsipareigojimas viename – tai ir yra lyderių privilegija.

Egidijus Aleksandravičius