Pirmas skyrius da, apsiavusi dailiomis juodomis lyno akrobatės kurpaitėmis, lengvai nustrykčiojo per septynis virš stogo kyšančius kaminus. Ji akimirką stabtelėjo, kad neprarastų pusiausvyros, tada žengė ant paties aukščiausiojo – balto marmurinio, stypsančio kaminų virtinės gale. Per juodą nakties dangų atskriejo sidabrinis servetėlės žiedas; mėnulio šviesa žybtelėjusi atsimušė blizgiame jo paviršiuje. Pasistiebusi ant vienos kojos, Ada linktelėjo pirmyn ir mitriai pamovė žiedą ant savo kovinio skėčio antgalio. Netrukus pirmajam iš paskos atskriejo dar trys panašūs žiedai, ir Ada, šokčiodama nuo vieno kamino ant kito, paeiliui visus juos sugaudė, o tada iškilmingai nusilenkė. – Puiku, mieloji, – skambiu, melodingu balsu, kuriame vos buvo justi svetimšalės akcentas, pagyrė 5
ją guvernantė Liusė Bordžija. – Matau, kad sąžiningai atlikai namų darbus! Liusė, trijų šimtų metų senumo vampyrė, pleveno sau ore, o švelnus vėjelis lengvai šiureno juodo jos apsiausto KIAUapačią. Rankoje ji laikė savo RASIS GRAŠIS kovinį skėtį, o ant smailaus lyg adata jo antgalio dėl saugumo buvo užmautas ŠEŠI HENRIKO VIII vyno butelio KAMINAI kamštis. Adai bežiūrint, jos guvernantė nusklendė SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI
žemyn ir nusileido greta ant puošnaus kamino, kuris vadinosi „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Tai buvo tik vienas iš daugybės dekoratyvinių kaminų, ANTONIJUS SENASIS DŪMAS stirksančių ant Šiurpiųjų IR KLEOPATRA Pusgalvių dvaro stogų. Visi tie kaminai ryškiai skyrėsi vienas nuo kito. Liusė Bordžija kilstelėjo skėtį. – O dabar pasimokysim fechtuotis, – pasakė ji ir žengė prie savo mokinės. TOMAS IR Ada Got buvo DŽERIS vienturtė lordo Goto, žymaus anglų dviratininko ir poeto, duktė. Nors buvo dar visai maža
(kitą savaitę laukė jos gimtadienis), Adai jau teko mokytis su šešiomis guvernantėmis...
MORAG MAKBI IŠMOKĖ ADĄ MEGZTI LANGUOTUS ŠALIKUS.
HEBĖ POPINS IŠMOKĖ ADĄ GREITAKALBIŲ.
DŽEINĖ AUSIS IŠMOKĖ ADĄ PASLAPČIOM KLAUSYTIS.
MIELOJI AUKLYTĖ IŠMOKĖ ADĄ GARSIAI LOTI.
BEKĖ BLANT IŠMOKĖ ADĄ LOŠTI KORTOMIS.
MARIANA DELAKRUA IŠMOKĖ ADĄ STATYTI BARIKADAS.
8
Liusė buvo jau septintoji guvernantė, ir Ada ją labiausiai mylėjo. Liusės Bordžijos pamokos visada vykdavo tik sutemus. Ji puikiai mokėjo važinėtis turėklais ir fechtuotis skėčiais. Liusė labai stengėsi perteikti Adai visas savo žinias. Kai jųdviejų skėčių antgaliai susikirto, Ada žengė pirmyn ir dūrė iš šono, bet guvernantė lengvai atmušė jos smūgį.
– Taikliau... – nutęsė Liusė Bordžija ir mostelėjo skėčiu taip, kad Ada gavo trauktis atbula ir nušuoliavo atgal per visą kaminų virtinę. – Neprarask pusiausvyros... – toliau mokė Liusė, grakščiai atmušdama Ados skėtį ir lengvai bakstelėdama mokinei į pilvą savojo skėčio galu. Ada stryktelėjo nuo kamino ant stogo. – O svarbiausia... – užbaigė Liusė, vos pastebimu riešo suktelėjimu išmušdama skėtį Adai iš rankų taip, kad tas lanku nuskriejo į orą, – elegantiškiau! Liusė ištiesė ranką ir, pagavusi sau po kojų krentantį Ados skėtį, atidavė jį šeimininkei. – Kokią gabią mokinę turit, panele Bordžija, – maloniu, švelniu balsu ištarė kažkas. Tie žodžiai atsklido iš už storo mūrinio kamino, padabinto šešiais plonais stogeliais. Liusė Bordžija viena ranka prisitraukė Adą ir paslėpė ją plataus juodo savo apsiausto klostėse, o kita greit numovė nuo skėčio galo butelio kamštį. Tuo tarpu iš už kamino, kuris vadinosi „Šeši 10
Henriko VIII kaminai“, išlindo aukšta žmogysta su dar aukštesne juoda skrybėle ir juodu surdutu. Liusė prisimerkė. – Ar mudu pažįstami? – tyliai paklausė ji. – Lordas Sidnis Vimsis, jūsų paslaugoms, – ištarė nepažįstamasis ir žengė porą žingsnių jųdviejų link, bet Liusė akimirksniu atstatė skėtį. – Dovanokit už įžūlumą, mieloji panele, – atsiprašė lordas Vimsis ir nusivožė skrybėlę, parodydamas dailiai sušukuotus šviesius lyg sidabras plaukus. O kai pakėlė akis ir pažvelgė į juodvi, mėnesienoje blykstelėjo jo monoklis. – Aš – senas lordo Goto mokslo draugas, dar iš universiteto laikų, – pasakė jis. – Todėl buvau maloniai pakviestas šiemet rengti Pilnaties puotos. – Tai taręs, jis išsiėmė iš akiduobės monoklį ir pradėjo susikaupęs blizginti jį kaklaskarės kampu. Ada pastebėjo, kad ir jo antakiai bei ūsai tokie pat dailūs ir rūpestingai prižiūrimi, kaip ir plaukai. Ada mažumėlę nustebo, kad tokiam prašmatniam ponui parūpo jų Pilnaties puota, kuri 12
paprastai būdavo gana nuobodi. Kasmet nediduko Pusgalvių kaimo gyventojai, nešini liepsnojančiais deglais, susiburdavo prie dvaro vartų ir sustoję imdavo nykiai bliauti vidurvasario giesmes. Negana to, jie dar ir mėlynai nusitepliodavo veidus, užsisegdavo šiaudinius sijonus ir pilnaties šviesoje sušokdavo keistą šokį, daužydami vienas kitą pagalvėmis. Niekas nežinojo, kokia Katiliukų kriketas buvo viso to prasmė. sugalvotas – Ech, šaunūs laikai buvo... Valčių lenktynės kaip dingstis gerti arbatai ir upėje, katiliukų kriketas* ir dviratukų valgyti pyragui bei sumuštikroketas... Mūsų trejetą – Gotą, Saimoną ir niams. Žaidėjai aukštomis mane – vadindavo Pustrečio Draugelio... skrybėlėmis – „katiliu– Kodėl tik pustrečio? – nusistebėjo Ada, kais“ – gaudo dirsčiodama į jį pro Liusės apsiausto klostes. kamuoliukus, paduoda– Nes Saimonas buvo labai mažiukas, – mus mušėjų megztomis paaiškino lordas Sidnis. Tada vėl įsistatė kepuraitėmis, panašiomis į akiduobėn monoklį ir pažvelgė į Adą. gaubtus arbatinukui.
13