TURINYS
Autorės žodis
Apie autorę, brandos vertę ir knygos idėją
Knygos herojės
72 moterų portretai ir jų pasidalijimai apie išmintį, nueitą gyvenimo kelią, patirtis, pamokas ir įkvėpimą būti savimi
Dėkingumo eilutės
Padėka komandai, prisidėjusiai prie šios knygos gimimo
Brandos skaičiai
Knygos herojų metai, liudijantys brandą ir gyvenimo patirtį
Jei vartai šią knygą, ko gero, kažkas jau patraukė tavo dėmesį. Galbūt viršelis, gal – pavadinimas, o gal girdėjai, kad tokia knyga išvydo pasaulį? Kas toji Moteris 45+? Kodėl Aš esu?
Sklaidant knygos puslapius sutinkamos moterys, kurios sutiko dalyvauti šios knygos projekte, pasidalijo savo mintimis ir įžvalgomis apie brandą ir jausmus, užplūstančius suvokus, kad užaugome.
Knygos herojes vienija supratimas, kad sukaupta patirtis yra vertinga, o kadre užfiksuota akimirka ir pasidalijimas gali kitą moterį įkvėpti atrasti vertę ir tikrąjį grožį savo brandoje. Tokia yra šios knygos esmė – įkvėpti, sustiprinti, padrąsinti, būti kartu.
Atpažįstant kitose moteryse save, gera atrasti –esu ne viena, su manimi viskas gerai, amžius – ne riba, branda turi savo vertę, o kiekvienas gyvenimo etapas – savo grožio.
Aš tuo nuoširdžiai tikiu, nors kasdienybėje, turiu pripažinti, lengva ne visada. Jei būtų kitaip, ši knyga net nebūtų išvydusi pasaulio.
Kiekvieną dieną susiduriame su situacijomis, kai atrodo, kad didžioji smagaus gyvenimo dalis – jau praeityje, kad per vėlu pradėti kažką naujo, kad laiko
ženklai veide ir kūne yra negailestingi ir suteikia priežasčių vis dažniau supykti ant veidrodžio.
Aplankius nuovargiui, nebegali sau leisti to, ką galėjai prieš 10 ar 20 metų, dažniau suirzti, ištari tai, ko anksčiau nedrįsdavai, nesupranti jaunų žmonių
požiūrio ir pasirinkimų, amžėjantiems tėvams (didelis dėkingumas, jei juos dar turi!) prireikia vis daugiau tavo dėmesio ir pagalbos, tuo tarpu vaikai, pakėlę sparnus, jau kuria savo gyvenimus, kuriems ne visada lengva pritarti, o tu pati vis dažniau užsuki gydytojo kabinetą ir aplanko klausimai, kurie anksčiau nekildavo: kokia visko prasmė? O kas toliau?
Stebėdama kitas moteris matau, kaip stipriai esame linkusios save riboti, nurašyti, vadovautis senais ir ypatingai klaidinančiais įsitikinimais: aš per sena, jau per vėlu, dainelė sudainuota, traukinys jau nuvažiavo... Taip pačios nepelnytai perkeliame save paraštes.
Kur mano stiprybės? Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką noriu duoti pasauliui?
Esu laiminga. Laiminga visa širdimi, kad ši knyga –tavo rankose. Ji – ne apie moterų pasiekimus. Tai – stiprus brandžių moterų išminties, nueito kelio atradimų, išgyventų akimirkų, išmoktų pamokų ir brandos prasmės įrodymas.
„Sveika atvykusi į naują gyvenimo etapą, kuris vadinasi branda.“
Esu Audra. Moteris 45+ projekto sumanytoja ir kūrėja. Šiandien man 49, o knygos išleidimo metai man atneš visus 50. Esu moteris, kuri, peržengusi šią amžiaus ribą, leido savęs nuoširdžiai paklausti ir rasti atsakymus į klausimus: kokia aš esu? Ko noriu iš gyvenimo? Kur mano stiprybės? Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką noriu duoti pasauliui? Jis pats man jau tiek daug davė, duoda šiandien, tikiuosi, duos ir ateityje. Tiesa, atsakymai atėjo ne per vieną dieną.
Buvau ne išimtis, o daugiau taisyklė, kai prasidėję hormonų pokyčiai ėmė kelti nerimo, netikrumo jausmus, aplankė nuotaikų kaita, abejonės, atsirado nemigo naktų ir pojūtis, kad kūnas ėmė siųsti neatpažįstamus signalus. Pradžioje nesupratau, kas su manimi vyksta. Mano gyvenimas ir veiklos, iki tol atrodžiusios tokios svarbios ir mielos, nebeteikė nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo. Jaučiausi sutrikusi. Nemokėjau sau ir kitiems paaiškinti, kas man yra. Dėl to jaučiausi dar blogiau. Pradėjau ieškoti atsakymų: atsargiai, tyliai, kad tik niekas nepastebėtų.
Pradžioje – pas psichologą, paskui – savyje, vėliau – kitose moteryse. Ieškojau informacijos, skaičiau daugybę straipsnių, baigiau menopauzės koučerės programą. Ir pagaliau tapo aišku: visi atsakymai – manyje. Sveika atvykusi į naują gyvenimo etapą, kuris vadinasi branda Baimės nejutau – tik kažkokį sutrikimą. Nejaugi? Taip greitai?
O ką su tuo daryti? Kas toliau?
Šiandien galiu teigti drąsiai: kol kas nejaučiu, kad amžiaus mane ribotų. Priešingai – aš išlaisvėjau.
Savęs pažinimas, saviugda, sąmoningumas, kokybės pergalė prieš kiekybę suteikia mano gyvenimui naujų spalvų. Supratau, kad mano šventas noras būti gera mergaite – visai ne apie mane. Kad mano pastangos viską daryti teisingai, nes taip reikia, – tiesiog naivios. Tikėjau, kad mano šypsena, jautrumas, susivaldymas, jaukumas, prisitaikymas –mano stiprybės. Taip ir yra. Tačiau atradau ir šešėlį, kuris manyje subrandino konfliktą su pačia savimi.
Tikros, netobulos Moters atsakymai sau.
Vis dar mokausi: sustoti, girdėti save. Dabar lengviau pasakyti ne kai širdis taip kužda. Mokausi pasitikėti tuo, ką jaučiu, net jei aplinka to nesupranta. Amžius man suteikia vidinę laisvę būti tokiai, kokia esu. Ne visiems patogi, bet tikra sau.
Jaunystės kultas yra didžiulis. Klausimas: ar brandi moteris gali būti graži, įdomi ir vertinga? Mano atsakymas – gali. Niekas nepaneigs jaunystės grožio, šviesos ir polėkio. Branda yra graži savaip. Savo išmintimi, patirtimis, vidine ramybe, laisve, tikrumu, kai, nubyrėjus trumpalaikiams blizgučiams, paleidžiame geros mergaitės norą visiems, visur ir visada įtikti. Tikiuosi, vartydama šios knygos puslapius, visa tai atrasi.
Ar brandi moteris gali būti graži, įdomi ir vertinga?
Matau tavo akyse klausimą: kaip gimė projektas Moteris 45+?
Visą gyvenimą dirbau grožio srityje: didmeninė ir mažmeninė prekyba, grožio paslaugos. Įdomi, moteriška, stebuklingo žavesio sklidina ir šiek tiek amžinos jaunystės iliuziją kurstanti sritis. Didžioji dalis mano kolegių ir klienčių – moterys. Kartu nuolat ieškojome geriausių sprendimų, siekiančioms pasirūpinti, patobulinti ar pagražinti savo išorę.
Mokėjau klausytis, girdėti ir suprasti. Bėgant metams pastebėjau, kad moterys, perkopusios 40, ieško ne tik moteriškų grožio ritualų. Jų žodžiuose išgirdau nepasitikėjimą, abejones, savivertės sumažėjimą, nusivylimą ir baimę. Perkopusi 45, supratau, apie ką tai.
Moteris 45+ – tai projektas, skirtas įkvėpti, stiprinti ir emociškai palaikyti moteris, kviečiantis drąsiai prisiimti atsakomybę ir neleisti amžiui tapti gražaus gyvenimo riba.
Ši knyga – moteriškos bendrystės vaisius. Tokia vienijanti jėga – tai dar vienas mano brandos etapo atradimas. Anksčiau atrodė, kad viską žinau pati, su viskuo galiu susitvarkyti viena, – ir ačiū labai, bet aš jau kaip nors! Šiandien sakau – moterų bendrystė ir palaikymas turi unikalią jėgą. Mes turime savyje galios ir mėgautis kitos artumu bei palaikymu, ir suteikti tai kitai.
Apie knygos herojes galėčiau pasakoti nesustodama. Kiekviena jų paliko pėdsakus mano širdyje. Tai – atskiros mūsų susitikimų akimirkos ir išgyventos istorijos. Savosiomis knygoje moterys dalijasi pačios. Kai kurias jų jau pažinojau. Kitas tiesiog pakviečiau dalyvauti pati. Buvo ir savarankiškai pareiškusių norą. Norėjau suburti kuo įvairesnes moteris, ne tik iš savos aplinkos, todėl šioje knygoje telpa moterys iš visos Lietuvos: Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Tauragės, Šilalės, Radviliškio. Dar vienas tikslas, kurį kėliau sau, – skirtingas moterų amžius. Knygos pavadinime jis jau užkoduotas, tai – apie moteris 45+. Knygoje sutiksite ir keletą jaunesnių moterų. Tai – ne atsitiktinumas, o sąmoningas pasirinkimas ir ženklas, kad moters vidinė branda nebūtinai sutampa su skaičiais pase, kad visos neišvengiamai keliaujame metų ratu, ir tokia, kokia esu šiandien, rytoj jau nebūsiu. Taip ir jaunos moterys, tampančios moterimis 45+, priims tai kaip didelę dovaną, nes ne visos yra apdovanojamos amžiumi. Tad amžius – nei baisi bėda, nei gėda. Be to, kam bijoti to, kas neišvengiama?
Prašau, patikėk: svajonėms, norams, planams, ieškojimui, darymui joks amžius – ne riba. Neatidėliok.
Yra dalykų, kurių, rodos, neišmokstame visą gyvenimą. Pavyzdžiui, prašyti pagalbos visada atrodo sunku. Tai – lyg būti silpnai, nežinoti, nemokėti, nesuprasti ir neturėti. Kad tai netaptų kliūtimis mūsų gyvenime, svajonėse ir tiksluose, turime išmokti ir prašymo pamoką. Knygos kūrimo procesas to mokė ir mane. Ieškoti finansinės paramos man buvo dar viena pamoka, kurios nuolankiai mokiausi, nes tikėjau šio darbo tikslu ir verte. Jei taip labai noriu, būdų realizuoti svajonę juk turi atsirasti.
Pirmoji, kurią kreipiausi su paramos prašymu, buvo labai graži moteris, su kuria sveikinausi gatvėje, susitikdavome renginiuose. Nebuvome bičiulės. Pakviečiau ją pietų. Kalbėjomės apie gyvenimą, šeimą, vaikų gyvenimus, veiklas. Papasakojau apie savo knygos idėją. Šnekučiavomės gerą valandą, ir galiausiai ji pati paklausė, kodėl ją pakviečiau.
„Prašau, patikėk: svajonėms, norams, planams, ieškojimui, darymui joks amžius – ne riba.“
Ar aš tikiu žvaigždėmis, lemtingomis dienomis, fatališkumu ir intuicija? Tikiu. Tikrai būna tokių dienų, ne kartą pati tai patyriau. Pasinėrus į knygos kūrimo procesą, dar kartą supratau: svarbiausia – nebijoti pradėti, žengti pirmus žingsnius, neskubėti, dalintis savo mintimis ir idėjomis su aplinkiniais, tikėti savimi ir savo galia tai įgyvendinti. Visata atsiųs žmones, aplinkybes ir įrankius, reikalingus idėjai realizuotis.
Sumišau, sunkiai rinkau žodžius, pradėjau jaudintis ir jaučiausi kvailai. Dabar atrodo, jog gana painiai išspaudžiau iš savęs žodžius, kad kreipiuosi dėl paramos knygai. Ji šypsojosi. Padrąsinamai linktelėjo galvą ir ištarė, kad jaudintis nėra ko: juk pinigų prašau ne sau, o knygai. Pridūrė, kad idėja labai graži, prasminga ir ji tikrai prisidės. Išsiskiriant palinkėjo daugiau drąsos, tikėjimo ir pasitikėjimo.
Tai buvo raktas, atvėręs duris tikėjimą, kad turiu
drąsiai ieškoti ir neabejoti. Ir net jei kelyje pasitaikys ne tai manęs nesustabdys.
Taigi, tariu didelį ačiū šios knygos rėmėjoms: Gitanai Čeilutkienei, Violetai Dunauskienei, Erikai
Čižiūnienei, Ilonai Vinklerienei, Almai Klupšienei, Redai Kurlavičienei, Gitanai Balčiūnienei, Živilei
Gaižauskienei, Jurgitai Kveselaitei. Daugumą jų sutiksite šioje knygoje.
Apkabinu savo partnerius: Douglas Lietuva, NoAge, Factory by Ribas. Už taip už pastiprinimą ir paramą.
Jie natūraliai įsiliejo į knygos kontekstą su savo kuriama verte ir žinute moterims: apie jas ir dėl jų.
Kalbėdamos apie amžių ir brandą, dažnai manome, kad tai – tik moterų tema. O kaip tai jaučia vyrai?
Ar jiems nekyla klausimų apie prasmę, buvimą reikalingiems? Ar jie taip pat jaučia, kad tam tikrame gyvenimo etape reikia iš naujo suvokti save? Galbūt jie apie tai kalba rečiau. Gal tyliau. O gal – visai nekalba.
Esu dėkinga savo gyvenimo palydovui vyrui Gintarui. Esame skirtingi. Per skirtumus augame, mokomės ir tobulėjame. Esu įsitikinusi, kad poros darna priklauso nuo abiejų noro ir pastangų.
Stengiamės abu. Esame didžiausi vienas kito palaikytojai ir gyvenimo atramos. Jam buvo nelengva suprasti projekto Moteris 45+ esmę.
Pasidalijusi būsimos knygos idėja, sulaukiau ilgos pauzės ir klausimo: kam tau to reikia? Atsakiau, kad reikia, kitaip negaliu. Visą laiką jutau jo tylų palaikymą ir buvimą šalia. Atsigręžus atgal atrodo, kad jam ne visada buvo lengva.
Šeima, namai man yra uostas – kartais saulėtas, kartais vėjuotas ir banguotas. Tačiau tai didžiulė
vertybė, dėl kurios verta stengtis ir be kurios neįsivaizduoju pilnaverčio savo gyvenimo.
Ši knyga nėra apie tobulumą. Ji gimė iš noro parodyti brandžią moterį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, – gyvą, gražią, gilią, patyrusią ir vertingą. Ji tam, kad kitos moterys, keliaudamos knygos puslapiais, galėtų atpažinti save, susitapatinti su istorijomis, pasijusti ne vienos ir sustiprėti. Tai knyga apie balsą, kuris dažnai lieka neišgirstas šiuolaikinėje visuomenėje, nors būtent brandi moteris turi tiek daug išminties, patirties ir tiesos. Tai kvietimas ne tik skaityti, bet ir sustoti, įsiklausyti, pamatyti kitas moteris per jų patirtis, atrandant savąją drąsą, šviesą ir įkvėpimą.
Aš esu – nes buvimas šiame pasaulyje jau yra vertė. 45+ – nes su amžiumi ateina gebėjimas pagaliau pajausti savo vertę be poreikio ją įrodyti.
Pabaigai. Pirmasis mano sumanymas buvo prie kiekvienos herojės vardo nurodyti jos amžių. Vėliau ėmiau svarstyti, kad knygos pavadinimas jau nusako amžių – moteris 45+. Proceso eigoje nusprendžiau, kad amžius šalia nuotraukos skatina pasąmoninį veiksmą bandyti palyginti moters nuotrauką su jos metų skaičiumi: ar ji, remiantis mūsų supratimu, atrodo gerai ar blogai?
Tad, išsaugant intrigą, bei patenkinant smalsumą, visų herojų metus rasi knygos pabaigoje.
Gero skaitymo. Įkvėpimo, laisvumo, meilės sau ir artimiesiems, tikėjimo ir pasitikėjimo Tau, mieloji. Amžius ribų neturi. Mes jas nusibrėžiame pačios. Ar moters branda yra graži? Keliaukime knygos puslapiais ir atraskime savo tiesą kartu su knygos herojėmis.
Alma
Esu, gyvenu ar egzistuoju? Tokios mintys, ieškant atsakymo į klausimą, ką man reiškia teiginys Aš esu ilgai nedavė ramybės.
Šiandien aš tikrai esu ir tikrai gyvenu pilnavertį gyvenimą suprasdama, kiek mažai žmogui reikia, kad jis būtų laimingas. Turi praeiti laiko, kad suvoktum, kad ne materialinės vertybės yra svarbiausios.
Jaunystėje buvome mokomi išsikelti sau tikslus, jų atkakliai ir kryptingai siekti. Visi išmokome teorijas, bet atėjus brandai, atsigręžus tai, kas išgyventa, ištiko suvokimas, kad visai maži dalykai, atskiri momentai, situacijos, laikas, praleistas bendrystėje su artimais ir mielais žmonėmis, yra daugybę kartų svarbesni už bet kokią siekiamą viršūnę – tikslą.
Ėjau savo kelią, rinkdama nuo jo lengvesnius ar sunkesnius akmenukus. Kiekvienas iš jų – mano nuotykiai, išmoktos pamokos, pažintys, patirtys, džiaugsmai ir nuoskaudos, kurios suformavo mane kaip asmenybę. Nieko nenorėčiau keisti.
Dabar esu laiminga, nes jaučiuosi laisva bet kokioms mintims ar veiksmams, kad ir kokie jie nepatogūs. Galiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu ir tai, kame matau prasmę. Išmokau ir galiu pasakyti ne – ne tik sau, bet ir kitiems. Ir pagaliau – lengvai.
Laikas ir labai svarbus, ir negailestingas, o suvokiant, kad jo lieka vis mažiau, mokausi nešvaistyti. Dar tiek daug noriu išmokti, patirti, pamatyti, sukurti. Ir mėgautis savo moteriškumu!
Nuo pat vaikystės mane supo nepaprastos moterys, vertinančios grožį ir eleganciją, o tai manyje paliko ryškų pėdsaką. Vertinu ir žaviuosi moterimis, kurios skiria dėmesio savo išvaizdai, bendravimo kultūrai, kuriamai aplinkai. Tikra moteris pastebima visur ir visada, nes ji spinduliuoja grožį iš vidaus, ji lengvai ir stilingai geba derinti, atrodytų, net nederančius, dalykus, moka išklausyti, išgirsti, atleisti ir mylėti besąlygiškai.
Aš esu ir suprantu, kad vienintelis dalykas, kurį turiu daryti šiandien, – priimti šios akimirkos dovaną ir gyventi. Esu laiminga, myliu savo kelią, kuriuo ėjau ir vis dar einu tikėdama.
Apkabinkime gyvenimą ir dabartį, kurią turime, skirkime vieni kitiems pačius gražiausius žodžius, nelaukdami, kol gyvenimas supurtys. Pradėkime matyti visą jo grožį, nieko netaupydami.
Aistė
Ramesnė, drąsesnė, brandesnė, pasitikinti savimi. Pilnavertė. Tai pakeitė mano jaunystės neužtikrintumą ir nerimastingumą.
Kelionės, gyvenimas skirtingose pasaulio šalyse suformavo mano savarankiškumą ir platesnį pasaulio suvokimą.
Šeimyninis gyvenimas ir santykiai su artimais žmonėmis ir augino, ir brandino. Psichoterapijos studijos ir asmeninė analizė praplėtė ir pagilino savęs suvokimą.
Galiausiai, atradau norą neskubėti, mėgautis akimirkomis, labiau branginu laiką ir žmones aplink save. Dabar matau, kad jaunystėje požiūris pasaulį, save ir santykius buvo naivokas. Augdama pažinau skirtingas savo dalis, pasaulio daugiasluoksniškumą, savo ir pasaulio šešėlines puses. Santykius užmegzti visada sekėsi lengvai, bet išlaikyti juos ir kurti artimą ryšį mokausi iki šiol. Tuo pačiu, jei siųsčiau žinutę sau praeityje, tai būtų vienas žodis: neskubėti.
Dabar man svarbiausia - sveikata, laikas ir santykiai su artimais žmonėmis.
Kiekvienai linkiu nebijoti ieškoti pagalbos, kai tik to reikia, ir visada siekti gilesnio savęs pažinimo. Žmogus, kuris ieško, tikrai randa. Gyvenimo krizėse slypi gyvenimo galimybės.
Oksana
Dabar aš tikresnė. Daug praradau, bet atradau save. Nebeskubu, nesiekiu įrodyti, įtikti. Atsirado vietos tylai, kurios anksčiau taip bijojau, ir drąsos būti tokiai, kokia esu. Gali būti sunku ir liūdna, gali būti sklandu ir lengva – svarbiausia, kad viskas būtų tikra.
Mano kelias nebuvo tiesus. Buvo laikas, kai reikėjo išmokti išgyventi, kai griuvo tai, kuo tikėjau. Buvo laikas, kai savyje atradau jėgą, apie kurią net nežinojau. Motinystė mokė atsakomybės ir švelnumo net tada, kai trūko jėgų. Netektys ir skaudžios patirtys išmokė branginti tai, kas laikina, o ilgi prisitaikymo ir noro patikti metai – vieno esminio dalyko: neapleisti savęs.
Dabar žinau: kiekvienas, net ir skausmingas, žingsnis vedė mane į ramybę ir vidinę atramą. Supratau, kad laimė – ne įvykis, o būsena, kai jautiesi savo vietoje.
Matau grožį kiekviename amžiaus tarpsnyje. Manasis ateina su branda ir aiškumu – paprastu žinojimu, kas man svarbu, o ko nebenoriu. Santykiuose man brangiausia tikrumas ir pagarba – kai nereikia vaidinti, o galima būti. Ir vis dažniau jaučiu: pasaulis nėra prieš mane – jis tiesiog kviečia rinktis meilę.
Jei tau dabar sunku – tai nereiškia, kad su tavimi kažkas ne taip. Kartais užtenka sustoti, iškvėpti ir grįžti į save. Jau esi pakankama – net kai tuo netiki.
Tegul kiekvieną dieną nutinka kas nors nuostabaus, kad ir visai mažo.
Pasakyčiau sau paprastai: neskubėk ir nebandyk
įrodyti savo vertės. Tu jau esi pakankama – vien
dėl to, kad esi. Saugok savo jėgas ir kūną: poilsis nėra apdovanojimas, tai – pagrindas. Nebandyk būti patogi visiems. Rinkis save be kaltės jausmo.
Nebijok keisti krypties, net jei baisu: tavo gyvenimas neprivalo būti teisingas – jis turi būti tavo. Ir
pastebėk gėrį – tegul kiekvieną dieną nutinka nors vienas mažas, bet nuostabus dalykas.
Rasa
Darna su prigimtimi, pokyčių priėmimas ir visuma.
Kaip įvaizdžio dizainerė, plaukų ir aprangos stilistė, stiliaus edukatorė ir išvaizdos terapeutė, su moterimis dirbu 30 metų. Matau tiek daug gražių ir tuo pačiu savęs nepriimančių moterų. Kartu mokomės matyti. Priimti save, atrasti savo unikalumą ir grožį. Pasitikėti savimi, ištiesti vidinį stuburą ir keliauti švytinčiomis akimis, o svarbiausia, matyti save ne programos, o savo akimis.
Branda gali ateiti anksti, tačiau gali ir neateiti.
Suvokiu, kaip svarbu žvelgti holistiškai visose gyvenimo srityse. Išsigryninti poreikius, derančius su vidumi ir aplinka. Galiausiai, laimės indeksas nepriklauso nei nuo žmogaus išvaizdos, nei nuo turtinės ar socialinės padėties. Laimė eina kartu, jei einame savu keliu. Gyvendamos, girdėdamos širdies balsą, jausdamos aplinką, gebėdamos pažvelgti į dalykus iš toliau.
Tad priimki tuos gyvenimo vaidmenis, kuriuose tau geriausiai sekasi. Būki mokytoja ir mokinė tuo pačiu metu. Pasaulis tave myli. Jei manai kitaip, tai ženklas, kad įsileidai svetimas mintis. Noriu tau parodyti kitą gyvenimo versiją, kad pati galėtum rašyti savo –laimingos moters – istoriją.
Jūratė
Leidžiu sau jausti viską – be pagražinimų. Ten prasideda vidinė taika. Myluojant ir savo liūdesį, ir klaidas, ir silpnumą.
Žmones stebiu su smalsumu, o ne su vertinimu. Klausinėju, domiuosi, girdžiu. Ne tik žodžius, bet ir pauzes. Dažniausiai empatija pasireiškia būtent tyloje. Ten ir yra tiesa. Taip pat nereikia gėdytis, kad ko nors nežinai, pats noras suprasti yra galia.
Rūpinimasis kitais prasideda nuo savęs. Mylėti save nėra egoizmas, tai – pagrindas būti sveikai ir laimingai.
Leidžiu sau būti truputį vaikiškai. Smalsumas, žaismingumas, tyras tikėjimas tiesiog stebuklingai gydo sielą. Tai – jautrumo šaltinis.
Mano šuniukas apie mano vyrą žino daugiau, nei jis pats. Tai – priminimas turėti vieną draugą, kuriam galėtum patikėti savo išgyvenimus. Jei tokio nėra, geriau eiti pasivaikščioti su savo augintiniu. Visada pasiteisina. Taip pat ir karjeros siekiuose svarbu nepamiršti brangių žmonių. Tai nėra savaime suprantama. Artimos sielos – didžiulė dovana.
Stengiuosi būti švelni, bet ne nuolanki. Man –tai atradimas pačiai sau. Moteriškumas nėra aukojimasis. Galima būti jautriai, bet kartu tvirtai.
Kiekviena moteris – naujas pasaulis. Kiekviena nešamės savo istoriją, daug sudėtingesnę, nei gali atrodyti iš šalies. Juk taip dažnai mes vertiname tik kalno viršūnę, nieko nežinodami apie įdėtas pastangas, užsispyrimą ir kelionės sudėtingumą.
Linkiu sau saugoti tą vidinę mergaitę, kuri maža, palindusi po varnalėšų lapais, svajojo tapti aktore. Tada, kai pasaulis dar nieko nebuvo pažadėjęs. Kryptingas buriavimas galiausiai nuveda į reikiamą krantą. Todėl jokio susireikšminimo – tik švelnus dėkojimas.