Šviesos valdovė

Tai grožinės literatūros kūrinys. Visi šiame romane vaizduojami personažai, organizacijos ir įvykiai yra autoriaus vaizduotės vaisius.

Akeri,

kol gyneisi nuo Roisono pajėgų rytuose, aš ką tik gavau žinią, kad Kajus su savo tėvu ir visais alahiečiais pasiekė jų juodojo smėlio pakrantes. Jų armija netrukus bus daug gausesnė už tavąją. Žinai tai taip pat gerai, kaip ir aš. Ir tu kreipsiesi į savo artimiausius ir vienintelius sąjungininkus, Strou, į šiaurę nuo mūsų abiejų teritorijų kitoje įlankos pusėje, jei dar to nepadarei.

Rašau šį laišką su prašymu to nedaryti.

Aš negaliu leisti Strou kariams pasiekti tavo žemių, o mano tauta nepadarė nieko, kas jiems pakenktų. Suprantu, kad tai – reikšmingas prašymas, atsižvelgiant į mūsų įtemptus santykius, bet elgčiausi neteisingai, jei neginčiau savo tautos. Tikiu, kad susidūręs su ta pačia dilema tu pasielgtumei taip pat.

Dievai, aš vis dar nesuprantu, kaip viskas taip išėjo.

Paskutiniai dveji metai, atrodė, nesibaigs. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Kartais man kyla mintis nusiimti mangi akmenis, kad galėčiau pažvelgti į tavo mintis, jei kartais tu juos irgi nusiėmei. Bet tada prisimenu, kas nutiko paskutinį sykį, kai tai padariau, ir įtikinu save, kad geriau nežinoti.

Jei nematai, kad tavo tėvas yra tironiškas valdovas, tai aš klydau, ir tu nenusipelnai karūnos, kaip ir tavo tėvas. Bet kokį išpuolį prieš mano tautą laikysiu tiesioginiu puolimu ir nusiųsiu Mailės armiją, kad nukirstų galvas jums abiem.

Džovė

Rachel Schneider

Atitraukiu plunksną nuo pergamento ir nusivylusi atsidūstu. Aš švaistau laiką. Akeris neturi jokios priežasties svarstyti galimybę pasigailėti Mailės, kai jo tauta žlugo dėl mano išdavystės. Šiuo laišku tik pažeminsiu save.

Atidarau žibinto dureles ir padegu pergamento kampą. Stebiu, kaip liepsna lėtai plinta lakštu.

Geresnė vadovė jį išsiųstų. Gelbėtų savo žmones bet kokia kaina, net jei tektų paminti savo orumą.

Bet man reikės tos man dar likusios savigarbos, kad galėčiau vadovauti armijai, gindama savo žemes, ir to nepajėgsiu, jei Akeris atstumdamas mane nutrauks paskutinę vilties giją, laikančią mano širdį.

Verčiau susidursiu su mirtimi.

1 skyrius

Akeris

– Kur jis, po velnių, eina?

Halisas atsigręžia nuo stebėjimo posto laiptų viršuje, prie rūmų pagrindinių durų, nu žvelgia mano pusplikį kūną ir kilsteli antakius.

– Sklando gandai, kad pietinia me namelyje jo laukia moters draugija.

Užsagstau marškinius, nusileidžiu likusiais laipteliais ir patraukiu link karietos.

– Tėve, – kreipiuosi.

Jis atsisuka, pasitaiso pirštines ties riešais ir nusišypso, nekreipdamas dėmesio į mano akivaizdų nepasitenkinimą.

– Sūnau, kur tavo batai?

– Tairykas sušaukė skubų susirinkimą. Visi tarybos nariai laukia.

– Turiu svarbių reikalų. Esu tik ras, kad ir be manęs puikiai susitvarkysi, – atsako tėvas.

– Jie taip nemanys, – ginčijuosi. Mano tėvas išlieka ramus.

– Tada įtikink juos.

Jis paliečia man skruostą. Šis gestas turėtų raminti, kaip ir vaikystėje, bet tėvo elgesys velniškai globėjiškas. Vežikas Haroldas atidaro dureles ir mano tėvas įsėda į karietą. Jam bent pakanka išminties apsimesti, esą, jis apgailestauja.

Rachel Schneider

Kartu su praktikantais kieme stebiu, kaip karietą traukiantys tamsūs eržilai patraukia rūmų vartų link.

Neįtikėtina. Halisas prisiartina ir nukreipia akis į dangų.

– Vis dar keista nematyti grifų ant sienos.

Mano žvilgsnis nukrypsta į sienos viršų, kur paukščiai mėgdavo ilsėtis.

Kai Džovė ir jos augintinis-persimainėlis Meseris pabėgo iš rūmų, nužudę visus mano tėvo tarybos narius, jie stabtelėjo nugink luoti vartų sargų. Kai paukščiai virš jų pakilo į naktinį dangų, Džovė atsistojo po geležine tvora ir paleido savo magiją. Ugnies pliūpsnis buvo toks ryškus, kad stovėdamas balkone turėjau užsidengti akis. Ji sutraukė geležines ore pakabintų narvų grandines ir metė iššūkį, nusviesdama narvus su karaliaus kaliniais ant žemės.

Tai buvo smulkiausias jos nusikaltimas, atsižvelgiant į krauju paplūdusias valgomojo salės grindis, bet kažkodėl labiausiai pakenkęs mano tėvo karūnai. Tai buvo žinia žmonėms – Mailės princesė netoleruoja magiškųjų galių turinčių žmonių priespaudos.

Nuo tos dienos prieš beveik ket verius metus Džovinijos vardas pašnibž domis sklandė tamsiuose skersgat viuose ir užeigų užkaboriuose. Kadaise baimę kėlusi šviesos valdovė tapo vilties švyturiu magiškų gebėjimų turintiems miestiečiams. Matyt, mano tėvo valdomame mieste jau seniai brendo slaptas maišto daigas, o Džovės veiksmai buvo lyg vandens gurkšnis jam išaugti. Netrukus žmonės įsidrąsino. Prasiveržė protestai; mangi akmenys iš vėrinių, kuriuos magijos valdovai buvo verčiami nešioti, atsidūrė išmėtyti gat vėse arba sutrypti į dulkes po žygiuojančios minios kojomis. Žmonės pradėjo reikalauti pokyčių, išsilaisvinimo iš priespaudos. Į atmintį įsirėžė pakarto mano tėvo atvaizdas, nupieštas ant rūmų sienų. Virvė aplink jo kak lą buvo pavaizduota su oranžinėmis, kaip mangi akmenys, dėmėmis.

Daugiau narvų niekas nekabino.

Haliso balsas paragina kieme vis dar besibūriuojančius karius praktikantus.

– Nežioplinėkit! Grįžkit prie darbo.

Nuo jaunų vaikinų veidų man susuka skrandį.

– Tegul Aimenas perima mokymą ir praneša karo štabui, –nurodau Halisui praeidamas. – Tegul tarnaitė atneša geriausio vyno, kokio tik ras rūsiuose. Ir ko nors užvalgyti. Gal tai padės sušvelninti situaciją, kad mano tėvo nėra.

– Abejoju, – burbteli Halisas, nusigręždamas vykdyti nurodymą.

Žengdamas kas antrą laiptų pakopą, vėl įeinu į rūmus ir pasuku į viršų, į atsarginį miegamąjį. Mik liai sutvarkau sujauktą lovą, kad paslėpčiau bet kokius apsilankymo šioje patalpoje įrodymus. Visiškai nenoriu, kad tarnaitės imtų plepėti, nenakvoju savo miegamajame. Nuo naktinio staliuko paimu mangi akmenų vėrinį. Skubėdamas sustabdyti tėvą, kad neišvyktų iš miesto, pamiršau vėrinį. Neatsargi klaida.

Nors ir nekenčiu šių dėmėtų akmenų, jie atlieka svarbų vaidmenį, ramindami paskirtuosius tarybos lordus, – slopina mano magiją jų akivaizdoje. Dalis tų vyrų turi magiškų gebėjimų, tačiau neprilygstančių mano mirtinai galiai, ir tai juos nervina. Tačiau dar svarbiau – akmenys neleidžia mano Porai slapta klausytis.

Apjuosiu jais kak lą, o vėrinio galus palieku kabėti ant atvartų. Akmenys sunkūs, o jų slopinamas poveikis vargina. Nuolat primena apie jos išdavystę.

Nesitikiu, jog Džovė užpildys Ryšio spragą, kad mane šnipinėtų. Kiek žinau, ji taip pasielgė vienintelį kartą nuo savo išvykimo… ir esu įsitikinęs, kad išmoko pamoką iš pirmo karto. Aš tuo pasirūpinau.

Apsiaunu batus ir einu į karo štabą, prieš įeidamas vidun, giliai įkvepiu. Verčiau susidurčiau su dvigubai aukštesnių vyrų armija nei su taryba, bet, deja, esu čia. Pavaduoju savo tėvą.

Rachel Schneider

Kai įeinu, pokalbis nutrūksta ir visų galvos atsigręžia į mane.

Sietynas virš galvos apšviečia karo žemėlapį kambario viduryje. Karo metu žemėlapis visą laiką apšviestas, tam atvejui, jei prireiktų spręsti skubius reikalus. Nors topografija matoma ryškiai, šviesa nepasiekia kambario sienų, todėl kampuose glūdi šešėliai.

Lordas Drakenas prabyla pirmas.

– Kur karalius?

– Jis nedalyvaus, – kreipiuosi į kitus keturiolika vyrų. Linkteliu Halisui. – Pradėkim.

Tairykas, paskutinis asmuo, sutikęs užimti vietą tėvo naujai paskirtoje taryboje, pasilenkia į priekį ir įsikimba į stalo kraštą.

– Kai prašiau surengti šį susitikimą, pabrėžiau, kaip svarbu, kad tavo tėvas čia būtų, – suurzgia jis.

Šis grėsmingas vyras ne iš tų, kuriuos leng va išmušti iš pusiausvy ros. Vaikystėje atitarnavęs mano senelio kariuomenėje, jis grįžo į savo gyvenimą ir ėmėsi tvarkyti šeimos ūkį Kentos pakraštyje. Jis atlaikė sausras ir susidurdavo su retkarčiais į jo žemes užklystančiais troliais, kol įtikinau jį prisijungti prie mano tėvo tarybos, todėl tramdomas nusivylimas jo veide man varo siaubą.

– Kas yra? – klausiu.

– Mus privertė trauktis iš fronto linijos.

Apėjęs stalą prieinu prie jo.

– Kur?

Jis rodo į šiaurinius savo žemės pakraščius, kur lygumos virsta uolėtais šlaitais.

– Roisonas nustūmė mano vyrus į slėnį.

Netobula, bet galėjo baigtis ir blogiau. Dėl landšaf to kliūties bet kokio dydžio bata lionui ten sunku ma nev ruoti. Man labiausiai neramu dėl kviečių derliaus už fjordo. Padedami Alahos pajėgų jie gali sunaikinti mūsų maisto atsargas ir numarinti bata lioną badu.

Pažvelgiu į Halisą.

– Kiek vyrų galim paimti iš artimiausių postų?

Jis jau purto galvą.

– Mes išsibarstę po visą frontą, kad galėtume atremti Roisono kariuomenę. Tuščiai švaistytume, permesdami vyrus iš pažeidžiamesnių vietų tik tam, kad išgelbėtume vieną bata lioną.

Vėl atsigręžiu į Tairyką.

– Skaičiai?

– Mūsų penki tūkstančiai, o Roisono – trisdešimt. – Jis braukia ranka per lentą. – Jei jie užims slėnį, per kelias savaites pasieks rūmų sienas.

Halisas mindžikuoja vietoje.

– Roisono trisdešimt tūkstančių vyrų užtruks kelias savaites, kol persikels per siaurą perėją. O jei vasaros pabaigos aud ros prasidės anksčiau – net kelis mėnesius. – Jis kalba lyg atsiprašydamas. Aiškiai matyti, kad jis nenori prieštarauti Tairykui.

– Jie greičiau žus mėgindami, nei iš tik rų jų prasiverš, – sutinku aš.

Iš vyrų veidų matyti, kad jie nėra patenkinti mūsų išvada. Jie nerimauja. Jei Roisonui pavyks perkelti savo pajėgas per fjordą, tai sukurtų baisų precedentą. Tapti pirmuoju, praradusiu pozicijas, niekada nėra geras ženk las.

– Tai nesąmonė! – Lordas Polas trenkia kumščiu per stalą taip, kad figūros ant žemėlapio sudreba. Tarp susirinkusiųjų jis yra vienas iš nedaugelio, kilusių iš kilmingos šeimos, ir jis, po perkūnais, tik rai elgiasi taip, tarsi dėl to jo nuomonė būtų svaresnė nei taryboje sėdinčių žemesnio rango lordų.

– Priėmiau postą šioje taryboje ne tam, kad vykdyčiau dviejų gerokai už mane jaunesnių berniukų nurodymus. Tai įžeidimas.

– Būtų mažiau nepagarbu, jei karalius tiesiog spjautų mums į veidą, – pritaria kitas.

Šitai yra tai, ko aš nemoku. Raminti senolius, žaisti auklę, kai tėvo nėra. Man labiau tinka mūšio laukas, kur aiškiai matau, ką šiame kare galiu nuveikti.

Rachel Schneider

Ir imtis darbo.

– Ar visi pamiršot? – Einu aplink stalą ir žiūriu paeiliui į jų

įžūlius veidus. – Aš kovojau už savo žemę. Liejau kraują už ją. Už savo tautą. Kaip ir Halisas. – Parodau į savo draugą, netekusį kairės rankos mūšyje dar vaikystėje, ir todėl likusį be magiškų gebėjimų. – Jis paaukojo daugiau už visus, nors ir yra jauniausias šioje salėje. Kaip drįstat abejoti mūsų autoritetu?

Tuo, kad suprantame, ką reiškia, kai priešų kur kas daugiau nei saviškių?

Stoja tyla ir mano paskutiniai žodžiai pakimba ore. Jie žino mūsų išlikimo istoriją, pasakojimus apie mano nuožmumą mūšio lauke. Jie gali abejoti mano autoritetu, kai nėra mano tėvo, bet negali abejoti mano patirtimi. Tačiau karti tiesa yra ta… kad jie nepasitiki mano sprendimais, nes aš esu tas, kuris atnešė mirtį ir išdavystę Kentai. Nors tėvo dvarą sugriovė mano Pora ir mano sesuo, bet jų akyse tai galėjo būti ir mano darbas.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Polas pirmasis išdrįsta prabilti.

– O kur tu dabar esi? – jis švebeldžiuoja, ir nuo jo kumščio smūgio subarška dar daugiau figūrų ant žemėlapio. – Stovi šiame kambaryje, toli, toli nuo bet kokių šio karo mūšių.

– Kaip ir tu, – ištaria Halisas. – Eik, išgerk dar vieną butelį, Polai. Kokia garbė tavo tautai.

Gir tuok lis prasižioja, veidas parausta iš pykčio, bet Tairykas veiksmingai užčiaupia jį, padėdamas ranką jam ant peties.

– Aš nekvestionuoju tavo lyderystės, Eisai, – kreipiasi į mane pravarde, kurią man davė mano bendražygiai. – Aš teprašau kelių žmonių, kad išlygintume pajėgas. Zionas yra ten.

Jo sūnus. Mano ir Haliso brolis. Vienas iš penkių, turinčių tokį patį randą.

Kaip ir pusė šioje patalpoje esančių vyrų, Tairykas nebuvo pasirengęs pakeisti ankstesnį lordą. Skirtingai nuo jų, jis nenorėjo šių pa reigų, bet aš žinojau, kad jo karinės žinios ir nuoširdumas pravers tarybai. Prireikė daug įtikinėjimų ir kelionių

į jo valdas, kad galiausiai jį perkalbėtume. Visai nenoriu, kad jis manytų mane atsisakant pažadų, duotų jam ir jo šeimai. Aš prisiekiau Tairykui, kad aprūpinsiu jo šeimą ir visą jo regioną, jei tik sutiks priimti lordo titulą. Jo bend ruomenė, kurią sudaro daugiausia ūkininkai, po kelių atšiaurių žiemų jau jautėsi apleista mano tėvo, o palikus Ziono bata lioną be gynybos atrodys, kad būtent taip elgiuosi.

– Pasakyk Zionui, kad paskirstytų vyrus po aukštesnes vietas, – kalbu, braukdamas pirštais per kalvos šlaitą. – Šia perėja vienu metu gali praeiti ne daugiau kaip keli šimtai vyrų. Juos turėtų pavykti pašalinti iš viršaus. Nukreipsim kitą karių grupę, kai bus pasirengę.

Tairykas pritariamai linkteli galva. Toliau planuojame telkti karius pagal regionus. Iš viso mums trūksta dešimties tūkstančių vyrų, keturių šimtų žirgų ir labai reikia gydytojų. Mūsų derlius ir ištek liai tirpsta.

Karas prasidėjo praėjus dvejiems metams po Džovės išdavystės. Kaip ji ir tvirtino, Alaha prisijungė prie Roisono pajėgų rytuose. Džovės įspėti, suspėjome sutelkti armiją prie sienos laiku, kad apgintume savo žemę nuo jų įsiveržimo.

Praėjo dar metai, kol teko užleisti valdas Roisonui. Žmonės vis labiau nekant rauja. Neliko šeimos, kuri nebūtų išsiuntusi bent vieno savo vyro kariauti. Daugelis tų vyrų jau kelerius metus negrįžo namo. Nemažai jų visai negrįš. Bet, nepaisant visų pasakojimų apie Reno armijas, aš dar nemačiau, kad jie pultų kaip nors išskirtinai. Nepastebėjau nieko ypatingo ar pagirtino. Bet per pastaruosius metus mūsų gretos menko, o po dvejų metų nuolatinių kovų mums desperatiškai reikia daugiau vyrų. Mano akys nukrypsta į miniatiūrinius medinius laivus, išdėstytus žemėlapyje virš vandens ruožo, skiriančio Strou žemę – mūsų vienintelį sąjungininką – nuo mūsų. Žemė išlenkta pusmėnulio forma, o Mailės teritorija veikia kaip neperžengiamas barjeras tarp Strou ir Kentos. Evelinos laivynas

Rachel Schneider

perėmė visą pagalbą, kokią Strou bandė mums siųsti. Nors

Mailės karalienė ir toliau nesikišo į mūsų kovą su Roisonu, pranešimai apie mūšius šiaurinėje jūroje tarp jos ir Strou laivynų buvo siaubingi ir mums nepalankūs.

– Bru, – kreipiuosi, žvilgtelėdamas į vienintelį čia esantį Strou karį. Jis atrodo klaikiai žvėriškas ir ūgiu dvigubai lenkia šalia stovintį Halisą. Kodėl Irinos tėvas, Strou karalius, siuntė jį kaip regentą, man nesuprantama. – Ar yra kokių nors gerų žinių iš įlankos?

Milžiniškas karys pažvelgia į žymes, tada trumpai papurto galvą.

– Vienas laivas atplaukė į uostą maždaug prieš savaitę. Tai buvo vienintelis iš septynių, išsiųstų per pasta rąsias kelias savaites.

Iškvepiu orą pro nosį ir susižvelgiu su Halisu. Mes be galo daug diskutavome apie tai, ką karui reikštų pasala šiauriausiame Mailės pasienyje, bet senkant atsargoms ir karių gretoms, tokio drastiško veiksmo nauda pradeda nusverti riziką. Jo veidas išlieka ramus, o tarp mudviejų pakimba nebylus klausimas. Ar esi tikras?

Linkteliu.

Jis rodo į kalvą, kur šiaurėje ribojasi Strou ir Mailės sienos.

– Išskaidykim jų dėmesį, – pradeda jis, ir jaučiu, kaip krūtinėje ima stigti oro.

Prisiekiu ją ginti iki paskutinio atodūsio.

Duota kraujo priesaika saugoti Džovę nuolat man primena, kad turiu laikytis pažado, ir aš rimtai priimu šį įspėjimą. Nors šis įsakymas nėra tiesiogiai nukreiptas prieš mano Porą ar mano vadovaujamą kariuomenę, mano magijai šis įsakymas pernelyg pavojingai arti tos ribos. Ženk lu pa rodau Halisui, kad išeinu.

Piktas grįžtu į savo miegamąjį ir, didžiuliam pa leng vėjimui, randu jį tuščią. Ant stalo šalia lovos stovi lėkštė su prakąstais vaisiais ir duona, o šalia jos – dvi nugertos raudono vyno taurės.

Susipilu likusį vyną į taurę ir nusinešu į savo darbo vietą. Ant stalo ir ant grindų mėtosi atverstos knygos, o vadovėlių krūvos užgriozdina pusę kambario. Gurkšteliu vyno ir perverčiu keletą knygų nugarėlių, tikėdamasis, kad kuri nors iš jų patrauks mano dėmesį.

Kaip apsėstas ilgai ieškojau, kaip sulaužyti priesaiką. Praleidau savaites, kartais mėnesius, naršydamas senų tekstų puslapius, bandydamas rasti išeitį. Kiek vieną kartą, kai atrodė, kad radau kažką suteikiančio bent kruopelę vilties, siųsdavau sargybinius atgabenti priemonių. Žolių iš tankiausių Roisono miškų, retųjų akmenų iš vakarinių šaltinių ir dėlių iš pietinių pelkynų. Išbandžiau viską, bet mainais tepatyriau keistus bėrimus ir skrandžio skausmus.

Filosofai ir mokslininkai ginčijasi dėl kraujo priesaikos teorijų, bet vienintelis dalykas, dėl kurio jie sutaria, yra tikėjimas, kad tas pats raktas, kuris priesaiką sukūrė, ją ir sulaužys – kraujas. Išskyrus tai, kad išsekinau save, kito tinkamo va rianto neradau.

Bet kokiu atveju, tai beprasmiškos pastangos.

Aš niekada nesugebėsiu įveikti kraujo priesaikos, jei neišsiaiškinsiu, kaip numarinti meilės, kurią vis dar jaučiu Džovei. Keista mįslė – mylėti ir tuo pačiu norėti jai pakenkti taip, kaip ji pakenkė man. Kartais man darosi bloga, nes nekenčiu jos taip stipriai, kaip ilgiuosi prisiliesti prie jos odos. Net ir be kraujo priesaikos Džovė visada bus mano didžiausia silpnybė.