Žmogus, kuris nukrito į Žemę

Walter Tevis

Žmogus, kuris nukrito į Žemę romanas

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Pirmas skyrius

Nuėjęs kokį trejetą kilometrų, jis įžengė į miestelį. Prie įvažiavimo stovėjo ženklas: „Heinevilis. 1400 gyv.“ Geras, tinkamas skaičius. Buvo ankstyvas rytas – tuos tris kilometrus jis sąmoningai nusprendė nueiti dar vėsoje, tad dabar gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Aušros prieblandoje pražingsniavo keletą kvartalų – įsitempęs, būgštaudamas, priblokštas jį supančio keistumo. Stengėsi negalvoti, kas laukia toliau. Apie tai jau buvo pakankamai primąstyta. Miestelio prekybos rajone rado tai, ko ieškojo, – krautuvėlę pavadinimu „Brangenybių dėžutė“. Nuėjęs prie žalio medinio suolelio, stovinčio netoliese, ant gatvės kampo, atsisėdo. Visą kūną maudė nuo ilgo ėjimo. Po kelių minučių jis pamatė žmogų. Tai buvo moteris apsmukusia melsva suknele, šliurinanti artyn pavargusiu žingsniu. Apstulbintas to, ką pamatė, jis skubiai nusuko akis. Ji atrodė visiškai ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Manė, kad jie visi bus maždaug jo ūgio, bet ši moteris buvo visa galva žemesnė. Jos veidas atrodė labiau įraudęs, nei tikėjosi, o gymis – tamsesnis. Žiūrėdamas į ją jautėsi keistai, nors ir žinojo, kad gyvai jie atrodys kitaip nei televizoriaus ekrane. 11

Žmonių gatvėje pamažu daugėjo, ir visi atrodė maždaug taip pat kaip pirmoji praeivė. Jis nugirdo praeinančio žmogaus ištartos frazės nuotrupą: „...kad ir ką sakytum, bet tokių automobilių kaip šis nebegamina.“ Tartis buvo keista jo ausiai, ne tokia aiški, kaip tikėjosi, tačiau kiekvieną žodį jis suprato be jokio vargo. Praeiviai varstė jį įdėmiais, kartais ir įtariais žvilgsniais, bet jam tai nerūpėjo. Buvo tikras, kad niekas nesikabinės – įsižiūrėjęs į pro šalį skubančius žmones suprato, kad jo drabužiai neužkliūtų net įtariausiam stebėtojui. Kai juvelyrinių dirbinių krautuvėlė atsidarė, jis luktelėjo dešimt minučių ir tik tada užėjo į vidų. Žemaūgis apskritaveidis vyras, vilkintis baltais marškiniais ir ryšintis kaklaraištį, stovėjo už prekystalio ir šluostė nuo lentynų dulkes. Pamatęs lankytoją, jis liovėsi valęs, dirstelėjo kiek nustebęs ir tarė: – Klausau jūsų, pone. Jis pasijuto per aukštas, pernelyg nerangus. Staiga pasidarė labai baisu... Prasižiojo ketindamas prabilti. Ir neišspaudė nė garso. Pabandė nusišypsoti, bet veidas tartum suakmenėjo. Pajutęs giliai širdyje kylančią paniką, akimirką išsigando, kad nualps. Vyras žiūrėjo į jį tuo pačiu žvilgsniu. – Klausau jūsų, pone, – pakartojo. Tik sukaupęs visą valią, jis pajėgė prabilti: – Aš... aš norėjau paklausti, gal jus sudomintų šis... žiedas? Kiek kartų repetavo šį visiškai nekaltą klausimą, kiek kartų jį kartojo pats sau! Tačiau dabar žodžiai nuskambėjo itin keistai – it beprasmis garsų kratinys. 12

Vyras tebespoksojo į jį. – Koks žiedas? – Ak. – Jis prisivertė nusišypsoti, nusimovė auksinį žiedą nuo kairės rankos piršto ir padėjo ant prekystalio, stengdamasis neprisiliesti prie pardavėjo rankos. – Aš... na, važiavau pro šalį, ir mano automobilis sugedo. Už kelių kilometrų nuo čia. Visiškai neturiu grynųjų, todėl pamaniau, galbūt galėčiau parduoti šį žiedą. Jis gana vertingas. Vyras pasukiojo papuošalą tarp pirštų, įtariai apžiūrinėdamas. O tada paklausė: – Iš kur jį gavote? Nuo pardavėjo tono jam užgniaužė kvapą. Gal kas nors ne taip? Ne ta aukso spalva? Ne toks deimantas? Jis vėl pasistengė nusišypsoti. – Žmona padovanojo. Prieš kelerius metus. Pardavėjas vis dar raukėsi. – Iš kur man žinoti, kad jis nevogtas? – A! – Jam tarsi akmuo nuo širdies nusirito. – Žiede išgraviruotas mano vardas. Jis išsitraukė piniginę iš vidinės švarko kišenės. – Turiu asmens dokumentą. Išėmęs pasą, padėjo jį ant prekystalio. Pardavėjas pažiūrėjo į žiedą ir garsiai perskaitė: – „T. Dž. nuo Merės Niuton metinėms, 1982 metai... 18 karatų*.“ *

Karatas – brangakmenių svorio ir tauriųjų metalų grynumo matavimo vienetas. Taurieji metalai dažniausiai matuojami prabomis. 18 karatų atitinka 750 aukso prabą (čia ir toliau – vert. past.). 13

Padėjęs žiedą ant prekystalio, jis paėmė pasą ir pavartė. – Anglija? – Taip, dirbu vertėju Jungtinėse Tautose. Esu čia pirmą kartą. Dairausi po šalį. – Mhm... – numykė pardavėjas, vėl atsiversdamas pasą. – Pastebėjau, kad kalbate su akcentu. Suradęs puslapį su nuotrauka, jis perskaitė vardą ir pavardę: Tomas Džeromas Niutonas. Ir vėl pakėlė akis. – Na, daugiau klausimų neturiu. Čia tikrai jūs. Niutonas nusišypsojo – šį kartą laisviau, nuoširdžiau. Nors vis dar jautėsi truputį apsvaigęs, tarsi tuoj nualptų, ir keistai nesavas, nes nuolat jautė nepakeliamą savo kūno svorį, švininę šios vietos gravitaciją, jam vis dėlto pavyko maloniai paklausti: – Tai ar pirksite žiedą? Už žiedą gavo šešiasdešimt dolerių – ir puikiai suprato, kad jį apsuko. Tačiau šie pinigai buvo nepalyginamai vertingesni už patį dirbinį ar šimtus kitų, lygiai tokių pat jo turimų papuošalų. Gavus pirmuosius pinigus, pasitikėjimas savimi truputį ūgtelėjo. Dalį grynųjų išleido maisto produktams – nusipirko porą šimtų gramų šoninės, šešis kiaušinius, keletą bulvių, duonos, šiek tiek daržovių. Nešulys svėrė apie keturis su puse kilogramo – daugiau tiesiog nebūtų panešęs. Pro šalį einantys žmonės kartais atsisukdavo, tačiau niekas nieko neklausinėjo, o ir pats nesiveržė kalbėti. Bet kokiu atveju tai neturėjo reikšmės: į šį Kentukio miestelį jis neketino grįžti. 14

Išeidamas iš miestelio jautėsi gana gerai, nors nešėsi nemenką svorį, o sąnarius ir nugarą jau maudė. Šiaip ar taip, pirmą kartą gavo amerikietiškų pinigų, žengė pirmąjį žingsnį ir pradėjo vykdyti tai, ką buvo sumanęs. Tačiau nuėjus porą kilometrų dykviete link žemų kalvų, kur buvo įsikūręs stovyklą, viskas – keistumo pojūtis, pavojus, kūne susikaupęs skausmas ir nuovargis – užgriuvo staiga it lavina. Jis parpuolė ant žemės ir liko gulėti, kol kūnas ir protas rėkte rėkė, protestuodami prieš šią svetimiausią, keisčiausią ir nejaukiausią vietą Visatoje. Jam buvo negera: jautėsi pasiligojęs nuo ilgos ir pavojingos kelionės, išsekęs nuo vaistų – tablečių, skiepų, įkvėptų dujų mišinių, – iškamuotas nerimo ir nuolatinio būgštavimo, kad nepasiseks. O labiausiai slėgė nepakeliama kūno našta. Jis seniai žinojo, kad atėjus laikui pagaliau nusileisti ir įgyvendinti šį sudėtingą, nuodugnaus pasiruošimo pareikalavusį planą, teks patirti visa tai, ką kenčia dabar. Tačiau ši vieta, kad ir kiek ilgai būtų ją tyrinėjęs, kad ir kaip kruopščiai repetavęs savo vaidmenį, buvo tokia neįtikėtinai svetima, kad dabar, kai galėjo ją jausti gyvai, tas jausmas tiesiog prispaudė prie žemės. Jis gulėjo žolėje, jį siaubingai pykino. Jis nebuvo žmogus, tačiau atrodė labai panašus į jį. Jo ūgis siekė beveik du metrus, tačiau tarp žmonių pasitaikydavo ir aukštesnių. Plaukai buvo balti kaip albinoso, tačiau veidas – šiek tiek įdegęs, o akys – blyškiai žydros. Liekno kūno sudėjimo, subtilių veido bruožų, ilgais bei laibais pirštais, jis buvo beveik permatomos, visiškai beplaukės odos. Švelniais veido bruožais truputį priminė elfą; didelėse akyse švietė guvus 15

protas, o baltų, garbanotų plaukų galiukai rietėsi aplink ausis. Jis atrodė labai jaunas. Nuo žmonių jis skyrėsi ir kitais dalykais. Pavyzdžiui, nagai buvo dirbtiniai, nes iš prigimties jų neturėjo. Be to, neturėjo apendikso ir protinių dantų, o ant kojų tebuvo po keturis pirštus. Jis negalėjo žagsėti, nes diafragma, kaip ir kiti kvėpavimo organai, buvo itin tvirta ir puikiai išsivysčiusi – krūtinė galėjo išsiplėsti net trylika centimetrų. Jis svėrė stebėtinai mažai – vos keturiasdešimt kilogramų. Tačiau jis turėjo blakstienas, antakius, nykščius, dvi akis ir tūkstančius kitų žmonėms įprastų fiziologinių bruožų. Jam negalėjo užaugti karpų, bet grėsė skrandžio opa, tymai ir dantų ėduonis. Jis buvo panašus į žmogų, tačiau iš tikrųjų – ne žmogus. Šiaip ar taip, kaip ir žmonės, jis galėjo įsimylėti, bijoti, jausti fizinį skausmą ir gailėtis savęs. Po pusvalandžio jis pasijuto geriau. Pilvą vis dar suko, trūko jėgų net pakelti galvą, tačiau suprato, kad pirmoji krizė praėjo ir dabar galima objektyviau pažvelgti į supantį pasaulį. Jis atsisėdo ir apsidairė po dykvietę: priešais driekėsi plokščia, purvina ganykla, vietomis prižėlusi parudavusios žolės kuokštų ir barzdžių, kai kur baltuojanti suledėjusio, įšalusio sniego lopais. Oras buvo skaidrus, dangus apsiniaukęs, pro debesis sklido švelni šviesa. Ji neakino kaip prieš porą dienų spiginanti saulė. Aplink atokiau tyvuliuojantį tvenkinį stiebėsi tamsių, belapių medžių guotas, kitame krante glaudėsi namukas ir daržinė. Pro medžius žvilgėjo vanduo, ir nuo to reginio jam užgniaužė kvapą – vandens buvo tiek daug! Per porą Žemėje praleistų dienų jis jau buvo matęs vandenį, tačiau vis tiek 16

negalėjo priprasti prie tokio vaizdo. Apie daugelį čia pamatytų dalykų žinojo iš anksto, bet niekaip nenustojo jais stebėtis. Jis, suprantama, nuo vaikystės žinojo apie neaprėpiamus vandenynus, upes ir ežerus. Vis dėlto, kai savomis akimis pamatė, kiek daug vandens telkšo vos viename vieninteliame tvenkinyje, jam užgniaužė kvapą. Jis pradėjo pastebėti, kad šio lauko keistumas irgi savotiškai gražus. Aplinka buvo visai kitokia, nei jį mokė įsivaizduoti – kaip ir daugelis kitų dalykų šiame pasaulyje, – bet jam buvo malonu stebėti tas svetimas spalvas ir paviršius, sugerti naujus vaizdus ir kvapus. Taip pat ir garsus: aštria klausa žolėje jis sugavo daugybę nepažįstamų ir įdomių garsų – įvairiausius šaltą lapkričio pradžią išgyvenusių vabzdžių šnaresius bei krebždesius. O dabar, vėl priglaudęs galvą prie žemės, išgirdo netgi švelnų, vos juntamą pačios žemės murmesį. Staiga orą sujudino plazdėjimas, sušmėžavo juodi sparnai, pasigirdo kimus, gedulingas kranksėjimas, ir tolyn į laukus nuskriejo būrys varnų. Antėjietis stebėjo jas pradingstant, o tada nusišypsojo. Vis dėlto šis pasaulis nuostabus... Vietą stovyklai jis kruopščiai pasirinko dykoje, bergždžioje vietoje – apleistame Rytų Kentukio anglių telkinyje. Keletą kilometrų aplinkui driekėsi plika žemė, vietomis prižėlusi barzdžių kuokštų, iš jos kur ne kur kyšojo juodos uolienos. Šalia vienos tokių uolų ir pasistatė palapinę, veik nematomą akmens fone. Jos pilkas audinys priminė saržą. Stovyklavietę jis pasiekė iš paskutinių jėgų. Prieš atrišdamas maišą ir išimdamas produktus, prisėdo kelias minutes 17

pailsėti, kad atgautų kvapą. Paskui, apsimovęs plonas pirštines, atsargiai ištraukė maisto ryšulėlius ir išdėliojo juos ant sulankstomojo stalelio. Iš po jo išsitraukė įrankių rinkinį ir padėjo greta Heinevilyje pirktų produktų. Kurį laiką tyrinėjo kiaušinius, bulves, salierus, ridikėlius, ryžius, pupeles, dešrą ir morkas. Šyptelėjo sau. Maistas atrodė nekenksmingas. Pasiėmęs mažą, žvilgantį metalinį prietaisą, jis įsmeigė jį į bulvę ir pradėjo kokybės analizę... Po trijų valandų suvalgė žalią morką ir atsikando ridikėlio, kuris akimirksniu ėmė graužti liežuvį. Maistas buvo tinkamas – labai keistas, bet geras. Susikūręs lauželį, išsivirė kiaušinį ir bulvę. O štai dešrą užkasė – rado joje keletą aminorūgščių, dėl kurių poveikio suabejojo. Kituose produktuose nebuvo nieko jam pavojingo, išskyrus visur esančias bakterijas. Jie to ir tikėjosi. Bulvė jam pasirodė skani, nepaisant angliavandenių kiekio. Jis siaubingai pavargo. Vis dėlto prieš guldamasis į guolį, nuėjo apžiūrėti tos vietos, kur prieš dvi dienas – savo pirmąją dieną Žemėje – sunaikino vienviečio erdvėlaivio variklį ir įrenginius.

18