Issuu

Sveiki atvykę į startuolį.

Koks jausmas dirbti startuolyje? Turbūt priklauso nuo startuolio. Nuo kolegų, kurie tave supa, gelbėja savo talentu ir žudo bukumu. Nuo ambicijų, bet ne visada. Darbštumo perteklius, krizės, komandinės, darbinukės ir Tadukas, kuris prašosi užsmaugiamas. Romanas „Žmogžudystė startuolyje“ – meilės ir nemeilės laiškas šių dienų ofisui.

Nors baigė teisės mokslus Vilniaus universitete, šiuo metu Lukas Ramonas yra profesionalus internetinis klounas. Pradėjęs nuo trumpų, vidutiniškai necenzūrinių

LUKAS RAMONAS

Čia daug svarbiau, su kuo kalbi, o ne ką darai. Palinksi šefukui, sutrauki cigariuką, pasiskundi, kad daug darbo, ir pasigiri, kad tik tu gali su juo susitvarkyti. Jei dar leistų vieną kitą kolegą teisėtai nužudyti – būtų pasaka. Vaižgantas

ŽMOGŽUDYSTĖ STARTUOLYJE

Čia mano pasaulis ir aš pažįstu kiekvieną kolegą. Turime penkiolika Tomų, ir tik trys iš jų naudingi, septynis padorius Andrius, trisdešimt dvi Egles, kurios padengia visą kompetencijos spektrą. Turime netikrų darboholikų, tingių ir dėl to efektyvių specų, ofiso zombių, nesubtilių karjeristų, universalių isterikų ir viskuo nepatenkintų šūdų. Ir tai mūsų darbo rinkos crème de la crème.

LUKAS RAMONAS ŽMOGŽUDYSTĖ STARTUOLYJE

skečų, jis pagaliau teikėsi parašyti tikrą romaną „Žmogžudystė startuolyje“.

KORPORATYVINĖ KOMEDIJA ARBA ATSILUPĖLIŲ DETEKTYVAS

LUKAS RAMONAS ŽMOGŽUDYSTĖ STARTUOLYJE KORPORATYVINĖ KOMEDIJA ARBA ATSILUPĖLIŲ DETEKTYVAS

VILNIUS 2026

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Lukas Ramonas, 2026 © Liudas Parulskis, viršelio dizainas, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-982-8

1. Pirmadienis, rytas, darbas. Kiti nemėgsta pirmadienių, man jie zajabys. Pasisveikinu su kolegom, šypsau kolegėm. Moju Rugilei, šitą tai pisčiau. Moju Akvilei, šitą tai pyzdą kaip pisčiau. Gaila, kad turi buhalterės vardą. Bent ne Žaneta. Sėdu į vietą, atrakinu kompą, matau, kad prikrito laiškų, užrakinu kompą. Einu kavos. Kurva, virtuvėlėj vėl tas. Jis visų prašo, kad jį vadintų Taduku. Toks ale nors prie širdies dėk. „Labas rytas!“ „Aha,“ sakau. „Kaip savaitgalis?“ „Normaliai.“ Tyla. Laukia Tadukas, kol paklausiu, kaip jo savaitgalis. „Aš tai prie ežero buvau.“ Nenoriu nieko sakyt, bet reikia – per daug kabliukų į mane įmerkė. Bandau išsisukti ofisiniu bajeriu: „Prie ežero? To, kur su vandeniu?“ Tadukas žviegia, tuoj plos sau per šlaunį. „Šiaip žiauriai gerą praleid...“ Nesiklausau, ką sako, linksiu. Nebuvo Tadukui juokinga, bet jis nori įtikti. Pastabus mekis, jaučia, kad norėčiau jam perpjauti gerklę. Išlaukiu pauzės jo monologe. „Ak tu pize neraliuota“, sakau, atseit kažką prisiminiau. „Reik vieną dalyką man sudalykinti.“ Tadukas vėl juokiasi. Norėčiau jam privemti į burną, kad užspringtų mano vakarykščiais koldūnais ir vos vos atgaivintas liktų invalidu.

Uoj, kaip negražiai kalbu. Ne invalidu, o nepilno darbingumo. Grįžtu, atrakinu kompą, kabo tie patys laiškai, užrakinu kompą, einu parūkyt. Įtraukiu braškinio veipo ir kolegai skundžiuos, kiek darbo turiu. Nes nesvarbu, kas tu esi, svarbu, ką kalbi. Dėl to tiek keiksmažodžių pridėjau į pirmas dvi pastraipas. Nenorėjau keiktis, bet privalėjau apsaugoti tyros širdies žmogeliukus nuo šios ištvirkusios istorijos. Tikiuosi, jie pamatė žodį „pisti“ ir išmetė knygą į konteinerį. Tegul miršta mano purvino genijaus nepaliesta dūšia. Kartu rūko Gerhardas. Kalbam angliškai, bo jis įvežtinis iš Vokietijos. Bet nesijaudinkite, šiuose puslapiuose veikia autovertimas: kiekvienas Gerhardo žodis realiu laiku perdaromas į lietuvių kalbą. Ir ne tik Gerhardo, ne tik anglakalbių, portugalkalbių, prancūzakalbių mintys bus pateiktos itin seksualia gimtąja kalba, dėl kurios mūs protėviai didvyriai kraują liejo. Ir didmoterės, aišku, – grotažymė, feminizmas. Supraskit, startuolio žmonės nėra jūsų rūšies. Ne homo sapiens jie. Išoriškai gali atrodyt kitaip – jie irgi turi dvi kojas, mordą, širdį. Bet viduje jie svetimi padarai, jų akių vyzdžiai horizontalūs, jų dūšios išvertusios skūras. Jie nesako: „O, skani duona.“ Į trijų žodžių sakinį jie įpis šešis anglicizmus. Jie yra lietuvių kalbos atsilikėliai. Ir jie nevalgo duonos, jie valgo sveikesnį pilno grūdo pakaitalą iš ėriuko placentos. Jei aš bandyčiau autentiškai perteikti jų šnektą, jums kraujas smegenis užpiltų. Tad tai, ką jūs skaitysite, yra jūsų psichikai saugi, sulietuvinta, nušlifuota versija. Dėkokit mano mamai filologei, kuri mane išmokė gražiai, blet, rašyt. „Noriu šikt,“ sako Gerhardas. „Jo? Ne per anksti? Aš tai einu kokią dešimtą, blogiausiu atveju vienuoliktą.“ Grįžtu prie kompo, atrakinu, atverčiu laišką, skaitau, po sakinio pavargstu, užrakinu. Neapsimoka dirbt, nes vos po pusantros valandos mano metinis.

Lolita žiūri į mane su atsiprašymo šypsena, lyg būtų ką tik išsituštinusi man ant krūtinės. Ji neturi kitos išraiškos, tik šitą – rutininės panikos. Nestandartinis startuolio gyvūnas. Ji turi keturis vaikus, tiki į dievulį, eina į bažnyčią ir, tikėtina, krušasi su kunigu. Bent tikiuosi, kad krušasi, kitaip švaisto progą pamatyt, kokį ginklą po sutana laiko klebonėlis. „Norėčiau aptarti kolegų atsiliepimus apie tave,“ sako Lolita, balselis dreba. „Buvo atsiliepimų, kad tu kartais bendrauji per familiariai.“ Žinau, apie ką ji kalba. Prieš kelias savaites Rugilė – mūsų ofiso pletkų mašina – bandė išsiaiškinti, su kuriom kolegėm esu miegojęs. Pavargęs buvau, ne aštriausios kondicijos, tai tiesiai paklausiau, ar ji norėtų prisijungti prie sąstato. Prisiekiu, ji per akimirką susijaudino. Bet, žinant Rugilę, ją sujaudino ne mano pasiūlymas, o tai, kad galės apie jį visiems išpasakot. Primetu nustebusį. „Familiarus? Kokia prasme?“ Lolita tris kartus pradeda kažką sakyt, tada apsigalvoja: „Tai, aišku, tik nuomonė…“ „Uoj, tai suprantu. Labai gerai, kad kolegos tai paminėjo – žinosiu, kur tobulėti. Dabar man pačiam ant širdies gulės“ – dedu delną ant krūtinės – „jei ką nors įžeidžiau.“ Lolita nori išsinert iš savo skūros ir ją sudeginti su visais prisiminimais. „Turbūt koks nesusikalbėjimas įvyko. Aš pati matau, kad tikrai profesionaliai su visais bendrauji. Taip pat keli kolegos sakė, kad kartais jų nuopelnus pristatai kaip savo.“ Oho, čia man naujiena. Na, ne pats faktas, bet kad kažkas pastebėjo – stengiuos save diskretiškai girti. Rodau, kad esu sukrėstas. Patikinu, kad iš noro pasidžiaugti mūsų pasiekimais kartais pamirštu akcentuoti visų indėlį. Bet ne iš blogos valios, tikrai pasitaisysiu! Prieiname prie momento, kai reikia kalbėt apie atlygį. Bet Lolita nekalbės, nes ją šefukas spaudžia nekelt algų. Lolitos taktika – išvengti temos.

Nekokia taktika, lengva apeiti. Demonstruoju kaip: „Tiesa, norėjau paklausti dėl pinigėlių.“ Lolita apsimeta, lyg pati būtų užvedusi šią temą. „Taip taip taip, žinoma.“ Pasiūlo standartą, man tinka, nes ir taip per daug gaunu, bet nuduodu, kad tikėjausi daugiau. Lolita bando neatsiprašyti, kala per ilgą monologą apie sąlygas rinkoje, įmonės pelningumą, mano patirties trūkumą, kurį aš neigiu, ir tada vis tiek atsiprašo. Ant sąžinės jai pakabės, po pusės metų išreikalausiu dar vieno padidinimo. „Tai tiek šiam kartui.“ Lolita iškart atsigavusi, išgyveno dar vieną pokalbį su pavaldiniu. Kylu iš kėdės, kyla ir ji. „Ai, vos nepamiršau“, tarsi niekur nieko sako. „Mus palieka Andrius. Išeina dirbti į Google, tu įsivaizduoji?“ Iškart sėdu atgal. Ot ta Lolita, Lolita ot ta, bandė svarbiausią prakišt kaip duotybę. „Vau, šaunuolis!“ Bybys tikrai nevertas Google. „Seniai buvo aišku, kad Andrius toli eis.“ Lolita slenka link durų, link išsigelbėjimo. Nepabėgs, klausiu: „O kas užims Andriaus vietą?“ Ji tyli, pereina į mykimą, pradeda sakyti vieną vardą, bet persigalvoja ir baigia mano nekenčiamu garsu: „Tadukas.“ „Oooo, geras,“ sakau, sunkokai traukdamas pozityvą. „Kodėl?“ „Žinai, susėdom, pažiūrėjom, ar samdyti ką iš išorės, ar iš vidaus ieškoti, ir pagalvojom: va Tadukui toks būtų geras iššūkis, erdvė tobulėti.“ „Labai gera erdvė“ – šypsausi turbūt – „daug kam gera erdvė būtų. Man, pavyzdžiui, irgi.“ Gerai, nesubtilus aš, teiskite mane, bet Lolita nėra proto bokštas, kitaip nesupras. „Suprantu, suprantu.“ Iki galo nesupranta Lolita. „Buvo labai sunkus pasirinkimas.“ Tadukas, kurva. Su savo pozityvu, šypsena, atidirbtu šiknalindžiu. Lolita yra dykynė, į kurią humoro jausmas eina mirti,

bet ir ta juokiasi iš Taduko, kai jis šimtametį čekišką anekdotą iš knygutės pisa. Reiktų jį smaugti, kol smegenys patirtų nepataisomą žalą. Lolita nepastebėtų, kad kas pasikeitė. Užsiverčiu bokalą. „Viskas gerai?“ klausia Gerhardas. „Dešimt iš dešimt.“ „Kaip metinis?“ „Dešimt iš dešimt.“ „Girdėjai apie Taduką?“ „Aha,“ sakau atsargiai. Gerhardas retai išsiduoda, ką darbe mėgsta, ko ne. Žaidžia užsieniečio korta: viskas jam įdomu, visi žmonės tokie malonūs. „Ką galvoji?“ klausia Gerhardas. „Galvoju, kad plokščiakalnis yra pervertintas konceptas. Mokykloj labai daug apie plokščiakalnius kalbėjom, bet gyvenime jie neatrodo aktualūs.“ Gerhardas nesijuokia. Niekas iš šito dar nesijuokė – iki tiek nereikalingas yra plokščiakalnis. Baigiu bokalą. „Gerai, varau į pasimatymą.“ Gerhardas kelia liuksus, merkia akį, aš merkiu atgal, kilnoju antakius, rodau, koks aš mačo, jokia moteris man negali atsispirti. Emilija man gali atsispirti. Užsisakiau viskio, nes solidumas. Ji glosto vyno taurę, bet negeria. Sėdim In Vino, neutrali vieta, saugi pirmam pasimatymui. Valgau jų brangų ir per mažą užkandį, ji dairosi. Kas penkiolika minučių, prisiekiu Jėzumi, Emiliją užkalbina vis naujas senas pažįstamas bičas, ją tikriausiai gerai atpisęs, ir ji iškart nušvinta, kikena, žaidžia su plaukais, linksi galva. Kiekvienas pažįstamas per ilgai užsibūna, nueina, bandau tęsti pokalbį – pyst, dar vienas išlenda. Baik dairytis, Emilija, baik akimis ieškot išsigelbėjimo iš vakaro su manimi. Aš tave sužavėsiu.

„Tu man tokia teigiama atrodai.“ Pirmas pasimatymo komplimentas turi būti menkas, nes tai tik lubrikantas, kad geriau slystų didesni. „Viskas tau patinka. Jaučiu, net savo darbą mėgsti.“ „Aš vis dar univere.“ Emilijai komplimentas įspūdžio nepadaro. „O, geras. Ką studini?“ „Anglų filologiją. Bet jau pats galiakas, bakį rašau.“ „Kaip įdomiai. Ką mėgsti laisvalaikiu veikti?“ Keičiu temą, kad nepradėtų apie savo kirvį dėstytuvą ir kaip jai sunku koliui pasiruošt. „Patinka keliauti. Žiauriai noriu į JAV – mano svajonių šalis.“ Aišku, kad tau patinka keliauti, Emilija. Visiems patinka keliaut. Man ir valgyt patinka, ir pistis, šikti visai zajabys, bet nededu to į pomėgių sąrašą. „Myliu mokslą, viską apie pasaulio tyrinėjimą. Astrofizika, kosmologija, visi šitie dalykai, net senovės istorija biškį. Būna, visą savaitgalį gamtos dokumentikas pražiūriu.“ Kurva kokia ji nuobodi. Bandau netrinti akių, užsisakau dar viskio. Šią milisekundės pauzę išnaudoja dar vienas Emilijos bičas. Jos vyno taurė pilna. „Kaip vynelis?“ „Labai skanus.“ „Jo? Aš tai nesu vyno žmogus.“ „Man tai patinka,“ sako Emilija – jai tik paprieštaraut. „Tai ko negeri?“ Juokiasi. Nesuprantu iš ko. „Geriu,“ sako Emilija. „Čia nėra gėrimas. Čia gurkšnojimas.“ Emilijos susidomėjimas manimi kyla vienu laipsniu. „Gerai, ponuli, kaip man gerti?“ „Pisk dugną.“ Išmetu pirmo keiksmažodžio kortą ir pasiseka – Emilija žvengia. „Bent jau taip mane senelis mokė.“ Va ir antras, kad ir santūrus, žvengas. Pramušiau. „Gerai su seneliu sutari?“ „Jis nelabai su manim kalba.“ Darau pauzę, kad klaustų kodėl.

„Kodėl?“ „Miręs.“ Meluoju, jis gyvas kaip šūdina plačių kelnių mada, bet noriu ją sunepatoginti. Emilijos veidas sukrenta. „Kaip gaila.“ „Nieko nieko, seniai jau mirė. Bet taip labai paslaptingai.“ Ji pasilenkia į priekį. Didelės akys, mėlynos. Graži ji šlykštynė ir net nevisiškai nuobodi. „Paslaptingai?“ „Aha. Vieną dieną, iš giedro dangaus, jam sugedo kepenys.“ Kyla jos lūpų kampučiai. „Mat kaip. Nuo ko?“ „Vat paslaptis, taip sveikai gyveno, kasdien valgė daržoves, žuvų taukus ir tik po kelis dugnus pisdavo.“ Neskubėdami einam pro Rotušę. Kaip kovui, vakaras tobulas. Kartais tarsi netyčia jos petys prisiliečia prie manojo. Kad ir per paltą, jaučiu jos karštį. Pisama kaip reikalas ta Emilija, tokia graži, jog turėtų būti išskirtinai šūdino charakterio. Šiaip ne taip susiurbė dvi vyno taures ir ką – einam įkalti po šotuką. Siūliau po lengvą ir skanų, bet iš tikro užsakysiu tekilos ir tempsiu pas save. Išgeriam po vieną auksinės ir dar po vieną sidabrinės, nu kad galėtume padegustuoti. Emilija persisveria per barą ir rodo į barmeno batus. „Tu su kroksais!“ šaukia girta ir laiminga. Pasirodo, barmenas irgi pažįstamas, bet koks skirtumas. „Koks fainas tavo vardas.“ Emilija padaro pauzę ir jį sako, lyg ragautų prabangų užkandį restorane: „Vaižgantas. Tėvams patiko „Dėdės ir dėdienės“?“ „Mama lituanistė, tai ką galiu pasakyt. Nubaudė mane visam gyvenimui.“ „Labai mielas vardas.“ Ji žiūri į mane, svarstau – imti ją čia ir dabar? Ne, nereikia su tokiom skubėti.

„Ar esi turėjęs klyčką?“ klausia Emilija. „Ne.“ „Vaikystėje?“ „Buvau per kietas klyčkom.“ „Darbe?“ „Darbe mane vadina Alfa.“ Girtas man pist duosiančios moters juokas. Su niekuo nesumaišyčiau. „Meluoji!“ „Tau niekad nemeluočiau. Gavau dėl gyvuliško magnetizmo.“ Emilija sudeda rankas. „Prašau, tik nesakyk, kad tu tas maskulinizmo bachūras. Man kompleksų slėpimas po maskulinizmu nėra patrauklu.“ „Oho kokios sąvokos.“ „Gąsdina protingos moterys?“ Jos žvilgsnis dega, provokuoja. Nepasiduodu. „Mačo bachūro nieks negąsdina.“ Ji nušoka nuo baro kėdės, jos veidas atsiduria prie pat manojo. Jos lūpos šlapios, dantys spindi. „Einam gal, man reikia išvaikščioti tą vyną. Galva sukasi.“ Dzin dzilin, ar jūs girdite? Suskambo erekcijos varpelis. Bybys ruošiasi neišvengiamam maratonui. „Tai davai, palydėsiu, man pakeliui. Man viskas pakeliui, bo Senamiesty gyvenu.“ Techniškai Rasose, bet tik per gatvę nuo Senamiesčio. Kol einam iki perėjos, ji tyli, nes nieko nebereikia sakyti. Viskas aišku, kas tarp mūsų bus. Dega raudona, sustojam. Atsisuku į Emiliją, ji iš oro nusijuokia. Delnu švelniai paliečiu jos skruostą, lūpomis artėju prie jos lūpų. Emilija sutrikusi atsitraukia. „Ką tu darai?“ „Bučiuoju tave.“ Ji patraukia mano delną nuo savo skruosto. Reikia papudrinti jai smegenis. „Tu man žiauriai patinki, mes turim ryšį.“ „Aš turiu draugą.“ „Ką? Tu juokauji? Draugą draugą ar draugą bičą?“

„Širdies draugą.“ Ji nejuokauja. „O tai kas čia?“ klausiu, pirštu suku aplink. „Ne pasimatymas?“ „Čia susitikimas.“ „Ak, pasimatymo sinonimas. Aš Bardake iš tavęs numerį gavau.“ „Žmonės ir Bardake susiranda draugų.“ „Nebent netyčia!“ „Atsiprašau, jei suklaidinau, bet visi žino, kad turiu bičą.“ Ji kritusi ant galvos. „Kas tie visi? Visi Lietuvos žmonės?“ „Nu ką žinau, tai vieša info.“ Ji traukia telefoną, atverčia instagramą. „Va, aš ir mano bičas. Ir aprašyme padėta širdutė.“ „Aš neseku tavo, blet, instagramo,“ sakau. „Nereikia taip jautriai.“ Emilija susiraukia. „Dabar džiaugiuosi, kad turiu bičą.“ „Dabar džiaugies?“ „Aha. Kitaip būčiau užkibus ant tavęs, nes gerai kalbi. Bet kažkoks keistas esi.“ „O tu šavalka.“ Ji aikteli, aš apsisuku ir pisu skersai nuo jos, ausys spengia, smegenys deda monologą iš serijos, kokia ji šliundra. Žinot, kas jos bičas? Vos atpažinau iš nuotraukos – besišypsantis kaip geras dalbajobas, apkabinęs ją per pečius tiesiai į mane žiūrėjo Tadukas, kurva. Grįžtu namo, atsidarau alaus skarbę, įsipilu viskio, krentu ant sofos. Geriu vieną po kito, gurkšnis ten, gurkšnis šen. Ilgai viskas krovėsi, bet dabar žinau, ką turiu padaryt. Aš žinau savo šventą misiją. Čia nėra hiperbolė, nėra metafora, prašau kitą sakinį suprasti tiesiogiai. Aš nužudysiu Taduką. Iš gyvo konvertuosiu į mirusį. Išgręšiu jį kaip šlapią škurlį, išdžiovinsiu ir sutrupinsiu. Palaidosiu jį gyvą, išlupsiu jo stuburą, sumalsiu jo sąnarius, ištrauksiu visas siūles, sukris jis į mėsos krūvą, kurią išdaužysiu kaip karbonadą ir atiduosiu šunims. Pyzdukas mirs.