APDAIRI PIRŠLĖ
Lažintis dėl meilės
Iš anglų kalbos vertė Janina Užubalytė
Vilnius, 2026
Ledi Hoston, švelniai priglaudusi ranką prie tviskančios juodojo riešutmedžio baliustrados, nužvelgė žmonių minią apačioje. Visų akys atsisuko į ją. Tiesą sakant, priešingu atveju būtų nusivylusi.
Frančeska Hoston jau daugiau nei dešimtmetį tituluojama aukštuomenės gražuole – būdama trisdešimt trejų, nebesirūpino, kiek tiksliai metų prabėgo nuo debiuto. Ji buvo apdovanota natūraliai dailių bruožų deriniu – šviesiais auksaspalviais plaukais, didelėmis tamsiai mėlynomis akimis, švelnia pieno baltumo oda, tiesia nosyte vos riestu galiuku, nepriekaištingomis lūpomis, kurios ties kampučiais kiek įlinksta, suteikdamos jų savininkei kiek katinišką šypseną. Ant skruosto prie burnos mažas apgamėlis – nedidelis trūkumas tik dar labiau išryškino kone tobulą grožį. Frančeska vidutinio ūgio, grakščios, lieknos figūros, o dėl elegantiškos laikysenos atrodo aukštesnė.
Nors apdovanota įgimtais privalumais, Frančeska visuomet stengdavosi atrodyti kuo geriausiai. Jos niekada
nepamatysi apsirengusios ne pačiais puikiausiais drabužiais, su apavu, nederančiu prie suknelės, ar susišukavusios plaukus taip, kad veidas nebūtų patraukliai apgaubtas. Net nuolat sukiodamasi tarp madingiausiųjų Frančeska nesivaikė kvailų tendencijų, o rinkdavosi atspalvius, derančius prie odos, ir figūrą išryškinančius kirpimus.
Šį vakarą Frančeska pasidabinusi savo mėgstamiausios –šviesiai mėlynos – spalvos suknele, gana gili iškirptė šiek tiek provokuojamai, bet nevulgariai išryškino lygius baltus pečius ir krūtinę. Sidabro spalvos nėriniai puošė apskritą kaklo liniją, suknelės kraštelius ir driekėsi netgi per šleifą nugaroje.
Liekną baltą kaklą dabino paprastas, tačiau akį traukiantis deimantų vėrinys, ant riešo – prie jo deranti apyrankė, plaukuose taip pat blizgėjo vienas kitas deimančiukas.
Frančeska neabejojo: ničniekas neatspėtų, kad jos išvaizda neatitinka tikrovės. Tiesa štai kokia: lordas Andrėjus Hostonas – velionis sutuoktinis, kurio ji visai nepasiilgsta, –buvo nepataisomas lošėjas ir mirdamas Frančeskai nepaliko nieko, tik skolas; šį faktą moteris labai stengėsi nuslėpti. Niekas nežino, kad Frančeską puošiančios brangenybės tėra identiškos tikrųjų papuošalų, kuriuos ji pardavė, kopijos. Nė viena – net pati įtariausia – aukštuomenės matrona nesuuodė, kad apavas ant Frančeskos kojų buvo kuo rūpestingiausiai prižiūrimas ir skaičiavo jau trečią sezoną; niekas nesuprato, kad Frančeskos dėvima suknelė sukirpta iš kitos – tos, kurią ji vilkėjo praėjusį sezoną, – ir talentingos tarnaitės persiūta naujesniu stiliumi, atsižvelgiant į paskutines madas diktuojančias lėles iš Prancūzijos.
Tikrąją Frančeskos padėtį vienas iš nedaugelio žinojo seras Liusjenas Talbotas – šalia jos stovintis laibas
elegantiškas vyriškis. Jau per pirmąjį pokylių sezoną jis stojo į Frančeskos garbintojų būrį – nors romantinis Liusjeno susidomėjimas tebuvo maloni fantazija, kurią kurstė abu, vyro atsidavimas paaiškėjo esąs nuoširdus, ir bėgant metams jiedu su Frančeska tapo tikrais draugais.
Stilingam ir žodžio kišenėje neieškančiam serui Liusjenui buvo suteiktas amžino viengungio statusas, todėl pokyliuose jis geidžiamas svečias. Daugeliui žinoma, kad sero Liusjeno kišenėse dažnai švilpauja vėjai – ši yda būdinga visai Talbotų šeimai, – tačiau tai neteršė jo, kaip „tikro džentelmeno“, reputacijos; šis bruožas – bent jau pokylių šeimininkių – kur kas labiau vertinamas. Iš sero Liusjeno visada galėjai laukti, kad jis viena kita kandžia pastabėle pagyvins pokalbį, niekada nesukels scenos, buvo dargi puikus šokėjas, todėl jį užtikrintai galima tituluoti vakarėlių siela.
– Dievaži, kokia kamšalynė, – pareiškė seras Liusjenas ir kilstelėjęs monoklį pažvelgė į minią apačioje.
– Ko gero, ponia Velkom tiki, jog pobūvyje turi dalyvauti tiek žmonių, kiek tik įmanoma sutalpinti salėje, – bemat sutiko Frančeska. Tada išsiskleidusi vėduoklę ėmė tingiai švytuoti. – Bijau ten eiti. Žinau, man numindys kojų pirštus.
– Bet argi tai ir nėra pokylių esmė? – Frančeskai už nugaros pasigirdęs žemas balsas atsklido iš dešinės pusės.
Frančeska atpažino šį balsą.
– Ročfordai, – kreipėsi ji prieš pasukdama galvą. – Stebiuosi jus čia matydama.
Liusjenas su Frančeska pasisuko į ką tik atvykusį svečią, o šis atsainiai atliko reveransą sakydamas:
– Tikrai? Manau, pagrįsta tikėtis, kad čia sutiksite visus tuos, kuriuos pažįstate.
Jis sau būdinga maniera įtempė lūpas, nutaisydamas kažką panašaus į šypseną. Šio vyro pavardė – Sinkleris, penktasis Ročfordo kunigaikštis; jei pokylio šeimininkė siekė, kad apsireikštų Liusjenas, tai Sinklerio pasirodymas išvis žvaigždė jos vainike* .
Aukštas, lieknas plačiapetis Ročfordas buvo pasidabinęs nepriekaištinga juodos ir baltos spalvų oficialia apranga. Tarp sniego baltumo kaklaskarės raukšlių puikavosi subtilus rubinaitis – tokie patys brangakmeniai tviskėjo ant riešų, rankogalių sąsagose. Be jokios abejonės, tai galingiausias ir kilmingiausias kiekvieno susibūrimo svečias; jei atsirasdavo tokių, kurių nesužavėdavo niūrus, melancholiškas šio vyro grožis, jie retai tą pasakydavo garsiai. Sinklerio elgsena, visai kaip drabužiai, elegantiška nė nesistengiant to akcentuoti; vyrai jį garbino už puikius jojimo įgūdžius ir atkaklumą, o moterys vaikėsi dėl turtų, aukštų skruostikaulių ir tankiomis blakstienomis apgaubtų tamsių akių.
Sinkleriui artėjo keturiasdešimt; jis niekada nebuvo vedęs, todėl į neviltį varė kone visus, išskyrus pačias atkakliausias aukštuomenės ledi.
Išgirdusi Sinklerio atsaką Frančeska nenulaikė šypsenėlės.
– Iš tiesų greičiausiai neklystate.
– Ledi Hoston, yra į ką pasižiūrėti, kaip visada, – atsakė Ročfordas.
– Pasižiūrėti? – Frančeska išlenkė dailiai riestą antakį. –Pastebėjau, kad nepasakėte, į ką žiūrite. Šį sakinį galima užbaigti bet kaip.
* Nuoroda į Bibliją: Apr 12:1 (čia ir toliau – vert. past.).
Sinklerio akys suspindėjo, tačiau jis atsakė ramiu balsu:
– Nė vienas, turintis akis ir jomis matantis, nepagalvotų nieko kito – tik tai, kad kalbu apie jūsų grožį.
– Puikiai patikslinta, – atsakė Frančeska.
Seras Liusjenas pasilenkė prie Frančeskos ir tyliai šnipštelėjo:
– Nežiūrėk. Artėja ledi Katersli.
Vis dėlto perspėjimas nuskambėjo per vėlai – orą ūmai perskrodė aukštas moteriškas balsas:
– Jūsų šviesybe! Kaip malonu jus matyti.
Link jų artėjo aukšta, beveik nesveikai liekna moteris, jai iš paskos klumpino žemas apkūnus sutuoktinis. Ledi Katersli – grafo dukra, sumainiusi žiedus su paprasčiausiu baronu, todėl tiek sutuoktiniui, tiek visam pasauliui mielai primindavo ištekėjusi už prastesnio už save. Ši dama savo pareiga laikė ištekinti pulkelį dukterų už vyrų, vertų susigiminiuoti su jos kilminga šeima. Vis dėlto atsižvelgiant
į tai, kad ledi Katersli dukterys į ją panašios tiek išvaizda, tiek charakteriu ir spinduliuoja tokį patį perdėtą išdidumą, užduotis šiai damai atrodė ne iš lengvųjų. Ji buvo viena iš nedaugelio atkakliųjų, nepraradusių vilties pasiglemžti Ročfordo kunigaikštį kuriai nors iš savo mergaičių.
Vos atsisukęs Ročfordas nutaisė skausmingą veido išraišką ir nepriekaištingai nusilenkė artėjančiai porai.
– Miledi. Katersli.
– Ledi Hoston. – Ledi Katersli atkreipė dėmesį į Frančeską, o štai serui Liusjenui, kurio titulas buvo žemiau jos lūkesčių, viso labo paskubomis abejingai linktelėjo, paskui
šypsodamasi vėl atsisuko į Ročfordą. – Žavinga šventė, tiesa? Prisiekiu, geriausia šį pokylių sezoną.
Ročfordas nieko nepasakė, tik klausiamai šyptelėjo.
– Svarstau, kiek „geriausių švenčių šį pokylių sezoną“ bus šiemet, – sausai mestelėjo seras Liusjenas.
Ledi Katersli teikėsi į jį rūgščiai dirstelėti.
– Geriausia šventė būna tik viena, – griežtai nukirto ji.
– O aš manau, kad tokių bus bent trys, – įsiterpė Frančeska. – Viena šventė pasižymi didžiausiu svečių skaičiumi – mano nuomone, šis pokylis tuo ir išsiskirs. Bet metų šventės titulas skiriamas atsižvelgiant ir į tai, kaip prabangiai viskas išpuošta.
– Ir į tai, kas dalyvauja, – pridūrė seras Liusjenas.
– Ką gi, neabejoju, mano Amanda gailėsis praleidusi šį pokylį, – pripažino ledi Katersli.
Frančeska su Liusjenu susižvalgė; Frančeska išsiskleidė vėduoklę ir prisidengė ja veidą, slėpdama šypseną. Kad ir apie ką pasisuktų pokalbis, visada galėjai būti tikras: ledi Katersli sugalvos, kaip paminėti savo dukteris.
Ledi Katersli leidosi nuodugniai pasakoti apie karštligę, paguldžiusią į ligos patalą dvi jos dukteris, taip pat jausmingai pridūrė, kad vyriausioji Amanda pasiliko namie jų slaugyti. Frančeska nevalingai susimąstė, ką apie šios damos motiniškus instinktus byloja faktas, kad būtent jos duktė jautė atsakomybę pasilikti su sergančiomis seserimis.
Ledi Katersli ir toliau čiauškėjo apie Amandos dorybes, kol galiausiai Ročfordas ją nutildė pasakydamas: – Taip, miledi, aišku, kad jūsų vyriausioji dukra yra šventoji. Numanau, jai įtiktų tik kilniausiomis vertybėmis apdovanotas sutuoktinis. Ar galėčiau pasiūlyti gerbiamąjį
Hubertą Poltį? Šaunus žmogus, puikiai tiktų Amandai į vyrus.
Candace Camp
Ledi Katersli bent kartą buvo priversta prikąsti liežuvį. Nustėrusi spoksojo į Ročfordą ir greitai mirksėjo, stengdamasi atsigauti po patirto smūgio, – jos pastangos nuėjo niekais. Vis dėlto Ročfordas už ją buvo greitesnis.
– Ledi Hoston, rodos, žadėjote supažindinti mane su savo gerbiamuoju pusbroliu, – toliau švelniai kalbėjo jis, atkišdamas Frančeskai parankę.
Toji pervėrė jį žaismingu žvilgsniu, tačiau atsakė ramiai: – Žinoma. Atleiskite mums, miledi. Milorde. Sere Liusjenai.
Seras Liusjenas pasilenkė prie pat Frančeskos ir sukuždėjo:
– Išdavikė.
Frančeska, toldama įsitvėrusi Ročfordui į parankę, negarsiai sukikeno.
– Su savo gerbiamuoju pusbroliu? – atkartojo Frančeska. – Gal malonėtumėte pasakyti, ar turite omeny pusbrolį, kuris perdėm mėgsta portveiną? O gal tą, kuris po dvikovos paspruko į žemyninę Europos dalį?
Niūriame kunigaikščio veide šmėkštelėjo vos pastebima šypsenėlė.
– Maloningoji ledi, galvoje turėjau bet kurį – tą, kuris padėtų išsisukti nuo ledi Katersli.
Frančeska papurtė galvą.
– Siaubinga moteris. Taip bandydama ištekinti dukteris pasmerkia jas senmergystei. Ledi Katersli merginas vyrams ne šiaip įžūliai siūlo – jos lūkesčiai gerokai pranoksta dukterų galimybes.
– Jūs, kaip matau, šiuo klausimu esate tikra žinovė, – paerzino ją Ročfordas.
Frančeska kilstelėdama antakius metė į jį žvilgsnį.
– Taip manote?
– Žinoma. Girdėjau, prieš šturmuojant vedybinį turgų
kreipiamasi būtent į jus. Belieka tik svarstyti, kodėl neišdrįsote ir savęs pakartotinai įtraukti į galimų nuotakų sąrašus.
Frančeska paleido Ročfordo parankę ir atsitraukusi dar kartą pažvelgė į minią apačioje.
– Supratau, kad man puikiai tinka ir našlės statusas, Jūsų šviesybe.
– Jūsų šviesybe? – perklausė vyras. – Po tiek daug metų?
Rodos, vėl jus įžeidžiau. Bijau, turiu tam polinkį.
– Taip, panašu, esate tam gabus, – guviai atsakė Frančeska. – Tik manęs neįžeidėte. Vis dėlto negaliu nepaklausti... prašote mano pagalbos?
Ročfordas nusijuokė.
– Nieko panašaus. Tik palaikau pokalbį.
Frančeska apsisukusi pažvelgė kunigaikščiui į veidą. Kodėl jis prakalbo šia tema? Ar gali būti, kad pasklido kalbos apie Frančeskos pastangas piršliauti? Per kelerius pastaruosius metus ji padėjo ne vienam vargstančiam tėvui ar motinai surasti savo dukterims sėkmingas partijas. Savaime suprantama, Frančeskai tėvai visuomet atsilygina, bet tik kai ji priima jų dukterį po savo sparneliu, padeda jai persiirti per seklius, sunkiai įveikiamus aukštuomenės vandenis ir įstumia tinkamam vyrui į glėbį. Šiaip ar taip, tokios dovanos teikiamos abiem pusėms laikantis kuo didesnio atsargumo, todėl Frančeska nesuprato, kaip nutekėjo informacija, jog koks nors stalo stovas ar žiedas su ryškiai raudonu rubinu atsidūrė pas lombardininką.
Candace Camp
Ročfordas taip pat dirstelėjo į Frančeską, ir žvilgsnyje ji pamatė užgimstant smalsumą. Frančeska greitai išbėrė: – Be jokios abejonės, jums toks talentas atrodo nereikšmingas.
– Nieko panašaus. Savo akimis regėjau per daug grėsmingų motušių, trokštančių paversti savo dukteris hercogienėmis, kad nuvertinčiau piršlių pastangas.
– Tiesiog baisu, – toliau dėstė Frančeska, – kiek daug motinų šio reikalo imasi visai nemokšiškai. Ne vien ledi Katersli. Tik pažvelkite į tas merginas.
Frančeska linktelėjo į grupelę apačioje, stoviniuojančią prie vazoninės palmės. Vidutinio amžiaus moteris, visa apsitaisiusi violetiniais drabužiais, stovėjo šalia dviejų jaunų merginų – atsižvelgiant į apgailėtiną veido bruožų panašumą buvo akivaizdu, kad tai jos dukterys.
– Visada tas pats: moterys, neturinčios nė menkiausios nuovokos, kaip pačioms dailiai apsirengti, primygtinai spiriasi išrinkti drabužius dukterims, – kritiškai vertino Frančeska. – Tik pažvelkite, ji išpuošė jas levandų spalva – dar mergaitiškiau nei apsirengusi pati; bet koks violetinis atspalvis jų odai visiškai netinkamas – jos atrodo dar labiau išblyškusios. Be to, aprengtos perdėm pretenzingai – matyti vien raukinukai, kaspinėliai ir labai daug nėrinių. Atkreipkite dėmesį, motina kalba ir kalba, neleisdama nė vienai iš merginų įterpti nė žodelio.
– Taip, matau, – sureagavo Ročfordas. – Vis dėlto neabejoju, tai kraštutinis atvejis. Nemanau, kad merginos turėtų daug vilties net be savo valdingosios motinėlės.
Frančeska reagavo su nepasitenkinimu: – Man pavyktų.
– Nagi, mieloji... – Tamsiose Ročfordo akyse šmėkštelėjo džiaugsmas.
Frančeska kilstelėjo antakį.
– Abejojate manimi?
– Vertinu jūsų nepriekaištingus įgūdžius, – pasakė kunigaikštis, lūpose bėgiojant vos pastebimai šypsenėlei. – Bet netgi jums nepavyktų sėkmingai pristatyti kai kurių merginų.
Šmaikštus Ročfordo tonas įsiutino Frančeską. Nė nesvarsčiusi ji išpyškino:
– Man pavyktų. Galiu prisiimti atsakomybę už bet kurią iš čia esančių merginų ir iki pokylių sezono pabaigos surasti jai sužadėtinį.
Vyras pastebimai erzindamas užgniaužė šypseną ir nerūpestingai mestelėjo:
– Ar norėtumėte dėl to susilažinti?
Frančeskai dingtelėjo, kad ji elgiasi kvailai, bet nepajėgė likti abejinga siutinamai pašaipiam Ročfordo balsui.
– Taip, norėčiau.
– Bet kurią merginą iš šios minios? – pasiteiravo jis.
– Bet kurią.
– Jūs priimsite ją po savo sparneliu ir surasite jai sužadėtinį – priimtiną partiją – iki šio pokylių sezono galo?
– Taip. – Frančeska šaltai dėbtelėjo į Ročfordą. Ji iš tų žmonių, kurie niekada neatsispiria iššūkiui. – Galite pasirinkti bet kurią merginą.
– Bet iš ko lažinsimės? Pagalvokime... Jei laimėsiu aš, turėsite lydėti mane ir mano seserį, kai vyksime kasmetinio vizito pas mūsų motinos tetą.
– Pas ledi Odeliją? – šiek tiek pasibaisėjusi pasiteiravo Frančeska.
Candace Camp
Ročfordas sužiburiavo akimis:
– Taip. Žinote, ledi Odelijai jūs ganėtinai patinkate.
– Kurgi ne, kaip vanagui patinka storas triušis! – atšovė
Frančeska. – Vis dėlto sutiksiu, nes žinau, kad lažybų nepralošiu. O ką gausiu aš, kai jūs pralaimėsite?
Ročfordas svarstydamas dirstelėjo į Frančeską, tada pareiškė:
– Galvoju apie jūsų akių spalvos safyrų apyrankę.
Rodos, jums šie brangakmeniai patinka.
Frančeska prikaustė žvilgsnį prie Ročfordo akių. Ir nusigręžusi meiliai tarstelėjo:
– Taip, patinka. Safyrų apyrankė puikiai tiks.
Ji šiek tiek stipriau sugniaužė ranką, kurioje laikė vėduoklę. Kilstelėjusi smakrą parodė į vakarėlio dalyvius.
– Ką gi, kurią merginą išrinksite?
Frančeska tikėjosi, kad Ročfordas pasirinks vieną iš tų nepatrauklių jaunų moterų, apie kurias jiedu šnekučiavosi.
– Tą su dideliu kaspinu plaukuose, o gal tą su beviltiškai atrodančia plunksna?
– Nė vienos iš jų, – atsakė Ročfordas nustebindamas
Frančeską; jis linktelėjo į tarp dviejų merginų stovinčią aukštą, liekną moterį, vilkinčią paprastą pilką suknelę. Iš paprasto apdaro ir šukuosenos galėjai spręsti ją čia dalyvaujant ne kaip debiutantę, o kaip palydovę. – Renkuosi ją. * * *
Konstancija Vudli nuobodžiavo. Spėjo, kad, kaip teta Blanš dažnai mėgdavo sakyti, turėtų jausti dėkingumą už tai, jog per pokylių sezoną yra Londone ir turi galimybę dalyvauti tokiuose pokyliuose. Deja, Konstancijai lydėti
kvailas pusseseres į nesuskaičiuojamas puotas, arbatėles ir susibūrimus teikė mažai džiaugsmo. Ji suprato esant didžiulį skirtumą tarp dalyvavimo pokylių sezone – kaip Džordžianos ir Margaretos atveju – ir stebėjimo, kaip jame dalyvauja kas nors kitas.
Proga pačiai Konstancijai dalyvauti pokylių sezone jau buvo atėjusi ir praėjusi. Kai jai sukako aštuoniolika ir išmušė metas pasirodyti, jos tėvas susirgo; Konstancija penkerius metus juo rūpinosi, o tėvo sveikata vis blogėjo. Jis mirė, kai dukteriai buvo dvidešimt treji; paveldėjimo tvarka buvo nustatyta iš anksto – tėvas neturėjo vyriškosios lyties palikuonių, todėl namas ir žemės atiteko jo broliui Rodžeriui. Konstancijai – netekėjusiai ir negalinčiai išgyventi iš tos mažos pinigų sumos, kurią jai paliko tėvas, todėl pagal senovinį paprotį investavusiai visą sumą į vertybinius popierius, – buvo leista pasilikti savo namuose, net kai į juos atsikraustė seras Rodžeris su žmona ir dviem dukterimis.
Kaip šiek tiek šventeiviškai pareiškė teta Blanš, su jais
Konstancija visada turės stogą virš galvos, tačiau, jos nuomone, būsią geriau, jei Konstancija išsikraustys iš kambario, kuriame visados gyveno, ir įsikurs mažesniame, galinėje namo pusėje. Galų gale, didesnysis miegamasis su mielu reginiu į įvažiuojamąjį kelią ir parką tinkamesnis dviem namų šeimininkų dukterims. Persikraustymas buvo ta karti piliulė, kurią Konstancijai teko nuryti, tačiau ji pasiguodė bent tuo, kad turi atskirą kambarį, užuot gyvenusi kartu su viena iš pusseserių, ir gali bent trumpam atsitraukti taip reikalingoms ramybės ir tylos akimirkoms.
Taigi pastaruosius kelerius metus Konstancija gyveno su dėde, teta ir jų dukterimis. Ji padėjo tetai prižiūrėti mergaites ir rūpintis namais – troško būti naudinga, nes jautė
dėkingumą už galimybę gyventi kartu, be to, ir taip buvo aišku, kad už kambarį ir maistą tikimasi būtent tokios pagalbos. Konstancija kantriai taupė ir pakartotinai investavo nedidelį pelną, gautą iš tėvo paliktų pinigų, tikėdamasi vieną dieną sukaupusi pakankamą sumą gyventi savarankiškai.
Prieš dvejus metus, kai vyriausiai dukrai Džordžianai sukako aštuoniolika, dėdė su teta nusprendė, kad, atsižvelgiant į debiuto išlaidas, bus geriausia palaukti, kol jaunėlė taip pat sulauks tokio amžiaus ir bus galima abi dukteris pristatyti aukštuomenei vienu metu.
O Konstancija, kaip mielaširdingai mestelėjo tetulė, galinti pagelbėti kaip palydovė. Neužsiminė, kad ji kasmetiniame aukštuomenės susibūrime galėtų dalyvauti kokiomis nors kitomis teisėmis. Nors Londono pokylių sezonu santuokinio amžiaus sulaukusių merginų motinos naudodavosi kaip vedybiniu turgumi, nei teta, nei pati Konstancija nemanė, kad ji dar turi teisę ieškotis sutuoktinio. Nepatrauklia jos nepavadinsi – pilkos akys didelės ir išraiškingos, tamsiai rudi plaukai vešlūs su rausvomis sruogelėmis; vis dėlto, būdama dvidešimt aštuonerių, Konstancija jau tikrų tikriausia senmergė, įprastas amžius, kai prisistatoma aukštuomenei, jau seniausiai praeity. Vargu ar ji dar gali tikėtis pasidabinti pasteliniais atspalviais ar žavingomis garbanėlėmis susisukti plaukus. Tiesą sakant, teta Blanš pageidavo, kad Konstancija dėvėtų senmergės kepuraitę, ir nors įprastai ji pasiduodavo ir dieną galvos apdangalą užsimaukšlindavo, per pokylius atsisakydavo šio galutinai žlugusių vilčių simbolio.
Konstancija labai stengėsi pateisinti tetos lūkesčius, nes žinojo, kad mirus tėvui dėdė su teta neprivalėjo jos priimti
po savo stogu. Faktas, jog pirmiausia jie taip padarė bijodami visuomenės pasmerkimo ir trokšdami turėti dykai dirbančią pagalbininkę dukterų priežiūrai, Konstancijos neatleido nuo tinkamos dėkingumo išraiškos. Deja, jai buvo sunku pakęsti pusseserių čiauškėjimą – abi buvo kvailos ir pasipūtėliškai rūpinosi išvaizda. Konstancijai atrodė, kad ir pati yra ganėtinai išdidi, mat jai nepatiko dėvėti paprastas pilkas, rudas, tamsiai mėlynas ir kitų panašių spalvų sukneles, kurios, tetulės nuomone, tiko netekėjusiai tokio amžiaus moteriai.
Žinoma, ganėtinai malonu pasinerti į žavingų aukštuomenės narių stebėjimą – pastaruoju metu, ištaikiusi laisvą akimirką, Konstancija tai ir darydavo. Dabar spitrijo į porą, stovinčią viršutinėje laiptų aikštelėje ir žiūrinčią į pokylio dalyvius lyg valdovai į pavaldinius. Palyginimas ne toks jau netikęs, nes Ročfordo kunigaikštis ir ledi Frančeska Hoston – vieni ryškiausių Londono diduomenės atstovų.
Savaime suprantama, Konstancija nė vieno iš šių asmenų nepažinojo, nes paprastai jie sukiodavosi aukštesniuose elito sluoksniuose nei dėdė Rodžeris su teta Blanš. Ročfordą su ledi Hoston Konstancija matydavo tik tokiose šventėse kaip ši.
Jiedviem nusileidus, Konstancija minioje pametė abu iš akių. Paskui į ją atsisukusi teta pasakė: – Konstancija, mieloji, surask Margaretos vėduoklę. Rodos, ji pametė ją.
Konstancija keletą minučių aplink ieškojo nusprūdusios vėduoklės, todėl į dvi priartėjusias moteris atkreipė dėmesį tik kai teta garsiu įkvėpimu pranešė įvykus kai ką nepaprasto; tik tada Konstancija pakėlė žvilgsnį ir liovėsi
ieškojusi. Link jų ėjo ledi Hoston, šalia tipeno ir džiaugsmu spinduliuojanti pokylio šeimininkė ledi Velkom.
– Ledi Vudli. Sere, mm...
– Rodžeris, ‒ maloniai prisistatė vyras.
– Žinoma. Seras Rodžeris. Kaip laikotės? Tikiuosi, judu mėgaujatės mano nedidele švente, ‒ pasakė ledi Velkom, rodydama į grūste prisigrūdusią didžiąją salę. Menkinama šypsenėlė išdavė, kad ji suprato šio teiginio ironiškumą.
– Ak, taip, miledi. Kokia nuostabi šventė. Užtikrinu, geriausia šį pokylių sezoną. Kaip tik sakiau serui Rodžeriui, kad tai šauniausias susibūrimas, kuriame iki šiol teko dalyvauti.
– Bet juk pokylių sezonas ką tik prasidėjo, ‒ kukliai atsakė ledi Velkom. ‒ Belieka tik viltis, kad liepos mėnesį šią šventę kas nors bent jau prisimins.
– Ak, esu tikra, dar ir kaip prisimins. ‒ Teta Blanš leidosi liaupsinti gėles, žvakes ir dekoracijas.
Rodos, net pačiai šeimininkei įgriso tokios perdėtos pagyros, todėl pasitaikius pirmai progai įsiterpė sakydama:
– Leiskite jums pristatyti ledi Hoston. ‒ Ji pasisuko į šalia stovinčią moterį. ‒ Ledi Hoston, tai seras Rodžeris Vudlis ir jo žmona ledi Blanš, o čia... jų mielosios dukrelės.
– Kaip laikotės? ‒ kreipėsi ledi Hoston, tiesdama grakščią baltutėlę ranką.
– Ak, miledi! Tikrų tikriausia garbė! ‒ Tetos Blanš veidas nuo susijaudinimo net paraudo. ‒ Labai malonu su jumis susipažinti. Leiskite pristatyti savo dukteris – tai Džordžiana ir Margareta. Mergaitės, pasveikinkite ledi Hoston.
Atsainiai šyptelėjusi kiekvienai iš dukterų ledi Hoston atkreipė dėmesį į Konstanciją, stovinčią šiek tiek atokiau, visiems už nugarų.
– O jūs kas tokia?
– Konstancija Vudli, miledi, ‒ atsakė Konstancija greitomis atlikdama reveransą.
– Atleiskite, ‒ išbėrė teta Blanš. ‒ Panelė Vudli yra mano vyro dukterėčia; jos vargšas tėvelis prieš kelerius metus mirė, nuo to laiko ji gyvena kartu su mumis.
– Prašau priimti užuojautą, ‒ pasakė ledi Hoston ir šiek tiek patylėjusi pridūrė: ‒ Dėl tėvo netekties.
– Dėkoju, miledi. ‒ Giliose mėlynose moters akyse pastebėjusi pašaipą Konstancija nevalingai susimąstė, ar ji tik neturėjo omenyje ko nors kito. Konstancija užgniaužė šypseną, šmėkštelėjusią jos veide apie tai pagalvojus, ir vėl mandagiai pažvelgė į ledi Hoston.
Ledi Velkom pasišalino, o štai ledi Hoston, Konstancijos nuostabai, pasiliko kelias minutes pasišnekučiuoti. Konstancija dar labiau nustebo, kai ledi pareiškė turinti eiti, tačiau atsisukusi į ją pridūrė:
– Ar norėtumėte su manimi pasivaikščioti po salę, panele Vudli?
Konstancija iš nuostabos sumirksėjo – kurį laiką jautėsi perdėm išsigandusi, kad valiotų prabilti. Vis dėlto galiausiai spėriai žengė į priekį ir atsakė:
– Taip, man neapsakomai patiktų, ačiū.
Konstancija teikėsi dirstelėti į tetą ir paprašyti leidimo, tačiau suprato, kad vis tiek būtų sutikusi, net jei teta Blanš būtų uždraudusi. Laimei, tetulė kiek apstulbusi linktelėjo
Konstancijai, ir ši priėjo prie ledi Hoston.
Įsitvėrusi Konstancijai į parankę, ledi Hoston žingsniavo palei didžiulės pokylių salės pakraštį ir lyg niekur nieko kalbėjo.
– Garbės žodis, tokioje minioje beveik neįmanoma sutikti pažįstamų. Sunku ir su kuo nors susipažinti, ‒ patikino ledi Hoston.
Tai išgirdusi Konstancija nusišypsojo. Vis dar jautėsi perdėm įbauginta ledi Hoston parodyto dėmesio, kad pajėgtų atsipalaiduoti, nesugalvojo ir ką atsakyti – nė pačios banaliausios frazės. Konstancija nenutuokė, ko iš jos gali norėti viena ryškiausių Londono aukštuomenės asmenybių. Nebuvo nei tokia savimi patenkinta, nei tokia kvaila, kad patikėtų Frančeską vienu dirstelėjimu supratus, esą Konstancija yra verta jos bičiulystės.
– Tai pirmasis pokylių sezonas, kuriame dalyvaujate? ‒tęsė Frančeska.
– Taip, miledi. Kai man atėjo laikas pasirodyti aukštuomenei, tėvas susirgo, ‒ paaiškino Konstancija. ‒ Po kelerių metų jis mirė.
– Ak, suprantu. ‒ Konstancija greitomis dirstelėjo į kompanjonę. Ledi Hoston akys spinduliavo įžvalgumu – tai išdavė, kad ši moteris suprato kur kas daugiau, nei Konstancija atskleidė. Pajėgė įsivaizduoti, kaip lėtai slinko laikas rūpinantis tėvu, nuobodulio ir liūdesio kupinas dienas, skubiai atliekamus sunkius darbus ir nerimą, patirtą tėvo ligai stiprėjant.
– Užjaučiu jus dėl netekties, ‒ mielaširdingai apgailestavo ledi Hoston. Po minutėlės pridūrė: ‒ Vadinasi, dabar gyvenate su dėde ir teta? Teta jus remia? Kokia ji miela.
Konstancija pajuto, kaip kaista skruostai. Vargu ar galėtų paneigti ledi Hoston žodžius, nes pasirodytų nedėkinga, tačiau sutikti, kad tetos veiksmus skatina gailestingumas, – to Konstancijai jau per daug. Taigi pasakė tik tiek:
– Taip. Žinote, jos dukterys tokio amžiaus, taigi...
– Neabejoju, jai labai padedate, ‒ mįslingai atsakė ledi Hoston.
Konstancija, dar kartą pažvelgusi į kompanjonę, nenulaikė šypsenos. Ledi Hoston nėra kvaila, ji gana blaiviai suprato, kodėl teta Blanš priėmė Konstanciją kartu gyventi: dėl savo, o ne dėl merginos gerovės. Nors Konstancija tebesvarstė, ką yra sumaniusi ledi Hoston, negalėjo jos nepamėgti. Ši moteris spinduliavo šilumą, kurios taip dažnai trūksta aukštuomenės atstovams.
– Šiaip ar taip, ‒ toliau kalbėjo ledi Hoston, ‒ ir jūs turite mėgautis viešnage Londone.
– Jau apsilankiau keliuose muziejuose, ‒ atsakė Konstancija. ‒ Man ganėtinai patiko.
– Tikrai? Žinoma, labai gerai, tai tiesiog puiku, užtikrinu, bet omenyje turėjau ką nors panašaus į, sakykime, apsipirkimą.
– Apsipirkimą? ‒ pakartojo Konstancija, dar labiau sutrikusi. ‒ O ką pirksime, miledi?
– Ak, aš niekada neapsiriboju konkrečiu daiktu, ‒ atsakė ledi Hoston ir užriesdama lūpas taip nusišypsojo, kad tapo panaši į savimi patenkintą katę. ‒ Tai būtų perdėm nuobodu. Paprastai einu apsižvalgyti, kas yra siūloma. Gal norėtumėte rytoj man palaikyti draugiją?
Konstancija nustėrusi pasisuko į ledi Hoston.
– Nesupratau?
– Siūlau kartu eiti apsipirkti, ‒ kikendama atsakė kompanjonė. ‒ Nežiūrėkite į mane šitaip. Pažadu, tikrai nebus baisu.
– A-atleiskite. ‒ Konstancija ir vėl paraudo. ‒ Ko gero, laikote mane pusprote. Tik jūsų mielaširdingas pasiūlymas
toks netikėtas. Labai norėčiau prie jūsų prisijungti, bet, bijau, turiu iš anksto perspėti, jog nesu gera pirkėja.
– Nereikia jaudintis, ‒ tviskančiomis akimis atsakė ledi Hoston. ‒ Užtikrinu, aš esu tikra šios veiklos ekspertė, mano žinių pakaks abiem.
Konstancija nesusilaikiusi nusišypsojo kompanjonei.
Kad ir kas čia vyksta, perspektyva praleisti dieną be tetos ir pusseserių viliojo. Konstancijai nesvetimi žmogiški jausmai, todėl pagalvojusi, kaip atrodys tetos veidas sužinojus, kad viena žinomiausių ir aristokratiškiausių Londono moterų pasirinko būtent jos sutuoktinio dukterėčią, pajuto šiokį tokį pasitenkinimą.
– Vadinasi, sutarta, ‒ toliau kalbėjo ledi Hoston. ‒ Ateisiu pas jus rytoj, pavyzdžiui, pirmą valandą, ir kaip reikiant pasilinksminsime.
– Jūs labai miela.
Frančeska dar kartą nusišypsojusi pasišalino – prieš išeidama spustelėjo Konstancijai ranką ir atsisveikino.
Konstancija stebėjo, kaip ledi tolsta, galvoje tebejausdama sumaištį. Neturėjo nė menkiausios nuovokos, kodėl ledi Hoston šitaip ja susidomėjo, tačiau veikiausiai bus įdomu tai išsiaiškinti.
Konstancija apsisuko ir pažvelgė ten, kur stoviniavo su dėde ir teta. Pro žmonių minią negalėjo jų matyti. Kažin iš kur teta sužinos, kada jiedvi su ledi Hoston išsiskyrė? Gal ji galėtų praleisti šiek tiek daugiau laiko viena, nepatirdama ledi Blanš smerkimo.
Apsižvalgiusi Konstancija pastebėjo tarpdurį, vedantį į koridorių. Mergina smuko į jį, apeidama žmones, plūstančius iš perpildytos salės arba stoviniuojančius būreliais
ir besišnekučiuojančius. Einant koridoriumi į Konstanciją niekas neatkreipė dėmesio – turbūt tai paprastos aprangos teikiamas privalumas.
Atsidūrusi kitame – mažesniame – koridoriuje išvydo pradarytas dvivėres duris. Konstancija pamatė, kad jos veda į biblioteką. Nusišypsojusi įžengė vidun. Biblioteka buvo didžiulė – knygų lentynos iki lubų užstojo visas keturias kambario sienas, išskyrus erdves, skirtas langams. Palaimingai atsidususi Konstancija įniko žvalgytis į nesuskaičiuojamas knygų eiles.
Konstancijos tėvas buvo mokslo žmogus, jis labiau mėgdavo įremti nosį į štai tokią literatūrą, o ne į savo žemių sąskaitų knygas. Namų biblioteka buvo prikimšta visokiausių knygų, tačiau tas kambarys gerokai mažesnis už šį ir jame netilptų nė trečdalis čia saugomos lektūros.
Vaikštinėdama palei priešpriešinę sieną, skaitydama knygų pavadinimus, Konstancija išgirdo greitus žingsnius marmuru išklotame koridoriuje. Po akimirkos į biblioteką įpuolė susirūpinęs vyriškis. Išvydęs Konstanciją, stovinčią ir žiūrinčią į jį nustebusiu žvilgsniu, bemat stabtelėjo.
Paskui priglaudė smilių prie lūpų, taip liepdamas merginai tylėti, ir pasislėpė už durų.
