KARO Fotografės paslaptis
Iš anglų kalbos vertė
Kristina Lukošienė
Vilnius, 2026
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-622-1
Versta iš: Ellie Midwood, The Photographer’s Secret, London: Bookouture, 2025.
Copyright © Ellie Midwood, 2025
First published in the English language in 2025 by Storyfire Ltd, trading as Bookouture.
© Kristina Lukošienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Eileen Carey, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
Visoms seksualinio išnaudojimo ir prievartos aukoms
Turinio pastaba
Šioje knygoje aprašomos seksualinės prievartos scenos, vaizduojamas ir smurtas prieš nepilnamečius. Jei ši tema jums gali sukelti neigiamų emocijų, rekomenduojame skaityti apdairiai.
Pirmas skyrius
Tada
Berlynas, Vokietija. 1920 metai
Iš miesto gilumos ataidi šūviai, tačiau Grėtei nebaisu. Ji, nebyli ir budri, didelėmis it stirnos akimis seka atsargius motinos judesius. Jau seniai pripratusi matyti Mutti, slankiojančią po jų butą lyg vaiduok lis. Grėtei tik ket veri, bet jau supranta, kad reikia tylėti, jei nenori prižadinti dvynių. Mutti jų nesives. Ji rengia tik Grėtę – pa skubomis, įsiklausydama į garsus, sklindančius iš gat vės. Kiek anksčiau Grėtė išgirdo durų trenksmą, paskui – tolstančių Papos žingsnių kaustytais batais aidą. Po kiek laiko, ne iškart, Mutti įslinko pro duris ir pirštu prispaudė prie lūpų, dar ištinusių ir pamėlusių po paskutinio kivirčo su vyru. Grėtė linktelėjo, o mažos jos rankytės ir pėdutės bemat sustingo į ledą. Vienu metu bijojo tikėti ir netikėti.
Virš daugiabučių stogų, kitoje gat vės pusėje, pakibo nuraudę, pragariški debesys – varganas jų horizontas. Grėtę ramina tik viena mintis. Jei susirėmimai bus aršūs, Papa negrįš netikėtai. Nesugrįš, kol nebus suknežinta paskutinio komunisto kaukolė.
Nepaisant to, Mutti kiek įmanydama skubiau sugrūda vienintelį Grėtės žieminį paltuką ir batus į aptrintą kelioninį krepšį, iš bjaurios, ankstesnių nuominin kų paliktos komodos ištraukia pakaitinius apatinius ir visa tai prispaudžia dviem sunkiais brolių Grimų pasakų tomais. Kol Mutti jai per galvą užvelka suk nelę ir apauna basas kojas sandalais, Grėtė stipriai spaudžia glėbyje vienintelę savo lėlę, pusiau siūtą, pusiau megztą įgudusių Mutti rankų.
Prieškambario prieblandoje Grėtė stipriai laikosi apsikabinusi motinai kak lą, o Mutti it ašmenimis skrodžia tamsą, stengdamasi išvengti girgždančių grind lenčių. Prie laukujų durų jau laukia kitas krepšys. Kai motina užsimeta jį ant laisvo peties, Grėtė pajunta muilo ir bulvių kvapą. Mutti drabužiai ir maisto atsargos. Vadinasi, jos tik rai išeina. Iš tiesų palieka šią vietą, kaip Mutti žadėjo.
Lauke oras pritvinkęs tirštų dūmų ir pavojaus nuojautos, bet Grėtei tai nerūpi. Bėgdamos gat vėmis, jos tampa tik dar viena šešėlių pora, įsiliejančia į naktinę piliečių armiją šiame nepaskelbtame pilietiniame kare. Ore tvyrantis parako kvapas Grėtei kvepia laisve. Jai smalsu, ką užuodžia jos dar negimusi sesutė, auganti mamos pilve, po nuleista suknele.
– Dvyniams nieko nenutiks, – ištaria Mutti, vos gaudydama kvapą.
Grėtė nežino, ar mama bando įtikinti ją, ar save. Jai, prislėgtai moteriai, palikti du savo vaikus monstro gniaužtuose – tolygu atsisakyti dalies savęs. Tačiau jei ji turi tai padaryti, vadinasi, kitaip būti ir negali.
– Jis jų neskriaus.
Grėtė ir vėl linkteli. Ji jau žino tai. Papa greičiausiai išveš juos į kaimą, pas savo motiną, ir ji rūpinsis, kol jiems ateis laikas eiti į mokyk lą.
– Kaime maisto netrūksta, kitaip nei čia, Berly ne, – tęsia Mutti, tarsi nuspėtų jos mintis. Jos akyse blyksi skausmas it stiklo šukė. – Jiems viskas bus gerai.
Grėtės skruostai sudrėksta nuo tyliai riedančių motinos ašarų.
Mažytėje Grėtės krūtinėje širdis spurda it narvelyje įkalintas paukštelis, tačiau ji ištveria neverkusi.
Jis jau niekada jų nepravirkdys.
Jis jau niekada jų nepamatys.
Ant ras skyrius
Kažkur Belgijoje. 1944 metų žiema
– Salivan! – ryto žvarbą perskrodžia seržanto Fosterio balsas. –
Ar skubi į pasimatymą su Kūrėju? Juk sakiau, kad dar nepatikrinome perimetro! Tie prakeikti fricai toli negalėjo nueiti.
Buvęs Megės vyras, Frenkas, sakydavo, kad ji kaip katė – girdi, kai ją šaukia, tik įžūliai ignoruoja vesdama iš proto.
Santuoka ilgai netruko. Jie susitiko ket vir tajame de šimtmetyje Prancūzijoje, kur Megė laisvai samdoma dirbo žurnalui
Mademoiselle, o Frenkas rašė „didįjį amerikietišką romaną“. Na, tiksliau sakant, bandė jį rašyti – tai reiškė, kad dienas leisdavo menininkų pamėgtame Monmartre, ieškodamas įkvėpimo, o pragyvendavo rašydamas tekstus įvairioms rek la mos agentūroms, kurias neslėpdamas niekino. Jis buvo dramatiškas, kankinosi ir įgudusiai valdė žodžius, o Megė mylėjo jį už tokį „kitoniškumą“: už tai, kad jis nepriėmė petit bourgeois mentaliteto, labai būdingo pirmosios ir antrosios bangos Bruklino imigrantams, ir už tai, kad siekė savo svajonės svetimuose kraštuose.
Jis pasipiršo spontaniškai, o Megė atsakė jam „taip“ lygiai taip pat, kaip kadaise uolėtuose Italijos paplūdimiuose apsvaigusi, negalvodama stačia galva nėrė į vandenį.
Susižadėję jie daug keliavo, žinoma, Megės lėšomis, bet jai tai mažai rūpėjo. Tėvynėje vis dar siautė Didžioji depresija, prie valgyk lų, kur galėdavai gauti nemokamos sriubos, eilės atrodė begalinės, tačiau čia, žemyne, emigrantai mėgavosi gyvenimu, ir net laisvai samdomi darbuotojai uždirbdavo neįtikėtinai daug.
Jie apsistodavo įvairiausiuose viešbučiuose, gurkšnodavo kokteilius su skėčiukais, degindavosi Rivjeroje, fotografuodavosi ir siųsdavo nuotraukas namiškiams.
Grįžę namo, jie surengė kuk lią vestuvių ceremoniją civilinės metrikacijos įstaigoje ir įsikūrė Megės bute – Frenkas čia atsinešė vienintelį lagaminą. Tačiau medaus mėnuo netrukus baigėsi.
Trumpam nuklysdama į savas mintis, Megė raukydama nosį įtaiso naują juostos ritinėlį į fotoapa ratą.
– Po velnių, Salivan, su tavimi kalbu!
– Aš jus girdžiu, – neatsigręždama į jį atsako Megė, tarp dantų sukandusi nuo rankos nutemptą pirštinę.
– Tuomet tuojaus pat traukis atgal!
Pagaliau juosta įtaisyta. Megė pajunta, kaip per suskeldėjusias lūpas nubėga pergalinga šypsena, ir atgalia pirštinėta ranka nusibraukia varvančią nosį.
Švari, beveik idiliška erdvė jos objektyve akimirksniu virsta kapinėmis. Plika akimi to nematyti, tačiau Megė, apsiginklavusi savo „Kodak“ apa ratu, regi viską: užšalusios rankos linkyje lyg įkastas palaidotas veidas, iš pusnies tarytum maldautų niekad nesulaukiamo pasigailėjimo kyšanti ranka, burna, praverta nebyliam riksmui.
Kiek vienas fotoapa rato spragtelėjimas nuaidi tarsi šūvis žiemos platybėse. Fosterio bata lionas šį žudynių lauką aptiko visiškai atsitiktinai. Jau kelias dienas jie persekiojo išsibarsčiusius ir netekusius jėgų (arba benzino, kaip ką tik tarstelėjo Fosteris) Panzer tankų dalinius, pamažu stumdami vokiečius atgal, link jų sienos. Karo korespondentė Megė Salivan, rašanti dienraščiui The New York Times, sėdėjo purvais aptaškyto žaliųjų alyvuogių spalvos džipo gale, o ant jos kak lo, lyg talismanas, kybojo fotoaparatas. Va rik lio riaumojimas smelkėsi kiaurai per kaulus, nustelbdamas šalia besišnekučiuojančių kareivių balsus. Karo nualintos Belgijos kraštovaizdis liejosi priešais nuvargusias jos akis – sielvarto paveikslas su kon flikto potėpiu. Džipas trankėsi ir kratėsi
važiuodamas nelygia, užšalusia žeme, bet Megė vis griebdavosi fotoapa rato. Priešingai nei kulkosvaidžiai, nerūpestingai gulintys kareiviams ant kelių, tai buvo jos gink las. Ištisus praėju sius metus ji laikėsi įsikibusi į jį – lyg nuo to priklausytų jos pačios gyvybė.
Pastarosiomis dienomis jie pravažiavo tik padegtus ir apleistus vokiečių tankus, matė apsitūlojusius kaimiečius, iš amerikiečių kareivių prašančius keleto skardinių konservuotos kiaulienos ir keikiančius nacius, kam šie nudžiovė paskutinę vištelę ir likusias apipuvusias bulves. Bet šiandien staiga, visiškai netikėtai, džipas sustojo, priversdamas Megę pasvirti pirmyn, o vairuotojas, užgniaužęs aiktelėjimą, ištarė:
– Atrodo, būsiu pervažiavęs kūną.
Žvilgtelėjusi, kas nutiko, ji pajuto, kaip ima nerimauti. Iš pradžių, kai įgudusia akimi apžvelgė lauką pro priekinį stiklą, matė tik sniegą ir į akmenis panašius gumbus, bet tai tebuvo suledėjusios žemės masė, kurią iškėlė Panzer tankų vikšrai, vos prieš kelias savaites stumdami vokiečių frontą per Sąjungininkų linijas.
– Ne, – seržantas Fosteris, regis, ir pats abejojo sukrėsto vairuotojo pareiškimu. – Greičiausiai bus grumstas. Po ratais jie atrodo minkšti, kai pervažiuoji.
Tačiau vairuotojas nepasidavė. Paprašė leidimo nueiti ir įsitikinti.
Vos tik jis išlipo iš džipo, juo nusekė ir Megė. Parklupę šalia, tarp automobilio ratų juodu aptiko kažką, kas iš pirmo žvilgsnio priminė kreivą samanotą rąstą; abu vienu ypu atšoko, akys išsiplėtė pažinusios vaizdą. Tai buvo ne rąstas ir ne suledėjęs žemių grumstas. Tai buvo suknežintas kūnas, dėvėjęs uniformą, labai panašią į tą, kurią dabar vilkėjo vairuotojas.
– Seržante, sere! – pašaukė vairuotojas, ranka jau siekdamas ant klubų pritvirtinto dėklo, akimis nu žvelgdamas aplinką.
Tuo metu Megė valė sniegą nuo lavono. Pirminį šoką greitai pakeitė it skustuvo ašmenys aštrus dėmesio sutelkimas. Žvitria
karo korespondentės akimi Megė gaudė visą informaciją: Jungtinių Valstijų kariuomenės eilinio ženk lai, iš sukruvintos uniformos kyšantys identifikavimo žetonai, kulkų iškirstos skylės – jų akivaizdžiai per daug. Naikinimas. Egzekucija.
Smurtui jau seniai atbukę Megės instinktai nedavė ramybės, ir ji, auliniais braukdama per girgždantį užšalusį dirvožemį, nutolo nuo džipo.
– Kas čia įvyko? – išgirdo vairuotojo balsą. Klausimas perskrodė bežadę tylą, apėmusią kareivius.
– Po galais, jei tik žinočiau, – atsiliepė Fosteris. – Iš kur jis?
– Iš 285-osios lauko artilerijos žvalgybos bata liono, sere.
– Ką jis čia vienas veikė?
Klausimas pakibo ore sunkus it metalas, bet Megė ėjo pirmyn, jausdama spaudžiant paširdžius. Kol jos akys klaidžiojo po retą aplink augantį mišką, ji nepastebėjo, už ko užkliuvo. Tik staiga pajuto krentanti žemyn ir, parpuolusi į sniegą, akimirksniu atšlijo – nuo dar vieno lavono.
Nusikeikusi po nosimi, Megė susiėmė ir, nuvaliusi sniegą nuo lavono uniformos, ant rankovės pamatė identifikacinį raištį: taip pat 285-oji lauko artilerija – tas pats bata lionas.
Iš lėto atsistojusi, nuo kak lo nusivyniojo šaliką ir ėmė braukti sniegą nuo kauburių aplink. Pamažu jos akims atsivėręs reginys persekios Megę visą gyvenimą. Apipustyti neseniai praūžusios pūgos, išmėtyti ramioje kaimo vietovėje, gulėjo groteskiškai iškraipyti negyvi kūnai. Neapdangstytos kyšojo galvos. Jų atlapotuose, krauju permirkusiuose švarkuose trūko diržų.
– Jis buvo ne vienas, – riktelėjo ji per petį. – Čia jų daug. Atrodo, nugink luoti.
Akimirksniu pažadintas veikti Fosteris pradėjo šaukti komandas vieną po kitos:
– Vyrai! Visiems išlipti. Išsitraukti ginklus ir ieškoti priešo. Tie fricai vis dar gali būti kažkur čia. Prieš pradėdami rinkti kūnus, turėsime įsitikinti, ar teritorija saugi. Brigsai, lipk į vieną
iš automobilių ir dumk tiesiai į Malmedi. Ten dislokuoti mūsiškiai. Skubiai kviesk pastiprinimą ir tyrėjus kartu. Niekas nieko neliečia. Tau galioja tas pats, Salivan. Panašu į egzekuciją.
Egzekucija.
Ištartas žodis pakibo ore it kirvis. Atrodė, lyg nuo pirmojo siaubingo radinio būtų praėju sios vos kelios sekundės, o kartu –valandų valandos.
Megė pajuto nugara perbėgant šiurpą – ne dėl šalčio, o dėl gryno žvėriškumo prieš akis. Tačiau, priešingai nei Fosteris, ji nesistebėjo. Šaltakraujiškos skerdynės skleidė kažką pažįstamo, ypač dėl to, kaip kūnai palikti tįsoti savo kraujo klanuose. Jai dar nebuvo nė trisdešimties, o kūnas jau buvo išvargintas pasikartojančių reginių, kaip žmogus kankina žmogų. Dėl ko?
Vien todėl, kad gali.
– Salivan, lipk atgal į sunk ve žimį. Tai įsakymas! – Fosteris dar kartą suurzgia, primindamas jai tėvą. Ir tėtis kartais prarasdavo kantrybę dėl jos išdaigų, tačiau už griežto žvilgsnio slypėjo nuoširdus rūpestis ir meilė, o po Niujorko policininko uniforma plakė širdis, kuri bet ką atiduotų, kad tik ją apsaugotų.
Kaip ir tėčiui, Megė atsikalbinėja Fosteriui labiau, nei derėtų.
– Jei tai egzekucija, pirmiausia reikia viską užfiksuoti, – atsako ji.
– Pradėkim nuo to, kad tavęs išvis neturėtų būti arti fronto linijos. Jums, moterims, galioja kiti įsakymai. Bet ar jūs jų klausote? Ne, – lygiai taip pat, kaip kadaise tėvas, Fosteris susierzinęs numoja ranka ir… palieka Megę ramybėje.
Jau seniai ji nebuvo girdėjusi tokio požiūrio. Nuo tos dienos, kai su armijos išduotais kareiviškais batais įžengė į šį žemyną, Megė nusitaikė į priešakinius būrius ir laikėsi prie avangardo, nepaisydama jokių vadų mėginimų nusiųsti ją ten, kur, jų galva, moteriai „vieta“. Ji begėdiškai flirtuodavo, kad tik pakliūtų į džipus, gabenančius karininkus į mūšio lauką, arba į pilotų kabinas, taip iš ten galėtų sugrįžti į Londoną ir pirmoji pristatyti naujausią
straipsnį. Jei moteriški kerai nepadėdavo, ji tyliai nešdavo keturiasdešimties svarų įrangos prikrautą kelioninį krepšį, ant akių užsimaukšlinusi šalmą, ir tobulai įsiliedavo tarp žygiuojančių eilinių, nepatraukdama niekieno dėmesio. Per kelis trumpus mėnesius jos reputacija tarp užsienio korespondentų išaugo arba į tik ros legendos, arba į begėdės akiplėšos: priklausė, kokio charakterio buvo vertinantis kolega. Megė abu „titulus“ nešiojo su vienodu pasididžiavimu, pasirašydama savo straipsnius „Kaip visada – pirmoji fronte, Margarita Salivan“. Spragtelėjus užraktui, per objektyvą į ją sužiūra mirusieji –plačiai atvertose jų akyse įšalusi agonija ir patirtas šokas. Visi jie tokie jauni, jaunesni už ją, už jos jaunesniąją seserį. Staiga kilus karui, mamytė su tėčiu jautėsi ramūs bent dėl vieno dalyko – dvi jų duk ros liks saugios namie. Tačiau tada Megė nuėjo į The New York Times redakciją, kurioje dirbo laisvai samdoma fotografe, ir pasisiūlė savanoriauti fronte.
Jei tuo metu nuoširdžiai apsidžiaugęs redaktorius būtų žinojęs tik rą ją priežastį, slypinčią už šio prašymo, jis niekada nebūtų pasirašęs jos akreditacijos. Jei SHAEF – Sąjungininkų ekspedicinis pajėgų štabas – būtų čia, Europoje, tai iškapstęs, tik riausiai ji būtų buvusi iš karto suimta, bet Megė buvo pasiruošusi rizikuoti lygiai taip pat, kaip rizikavo savo gyvybe, fiksuodama makabrišką istorijos vyksmą fronte. Kartais ant kortos padėta suma tiesiog per didelė.
Laikydamasi sistemos, žingsnis po žingsnio, Megė vaikščiojo tarp kritusių eilinių, fiksuodama žaizdas, nuimtus šalmus, iškalbingai tuščias vietas vietoje ginklų.
– Nejaugi vokiečiai juos tiesiog šaltakraujiškai sušaudė? – tolumoje pasigirsta eilinio balsas. Šaltis garsą atvirame lauke toli skleidžia.
– Tai buvo ne eilinė kariuomenė, o SS. Tai jų rankų darbas. Tie niekšai neima įkaitų, – per sukąstus dantis atsiliepia seržantas Fosteris.
Vos tik išgirdusi minint elitinį nacių būrį, Megė sustingsta. Tas pats senas klausimas – o jeigu… – beda lyg iki raudonumo įkaitęs žarsteklis ir tuoj pat atsitraukia, palikęs skausmu pulsuojančią naują žaizdą ir taip jau neramioje galvoje.
Kai Norma, mėlynakė Megės sesuo, vilkinti apdribusį, trapų kūną maskuojantį nertinį, pasisodino ją ir pradėjo kamantinėti, kokio velnio ši vykstanti į tą „prakeiktą vietą“, Megė tikino tai daranti dėl jaudulio ir noro išgarsėti. Melavo, bebaimiai šypsodamasi.
Tačiau Norma viską suprato. Galų gale, jos juk kartu augo. Niekas nė neįsivaizduoja, kiek tamsių paslapčių jas jungė. Norma kuo aiškiausiai suprato, ko Megė vyksta į Europą.
– Nevažiuok, Margo. Nedaryk to.
– Privalau.
– Jeigu jie išsiaiškins, tave įkiš į karo kalėjimą.
– Vadinasi, teks pasirūpinti, kad jiems nepavyktų.
– Tau visada knietėjo krapšty ti šašus.
– Kas prabilo!
Tęsdama nuožmią kovą su praeitimi, sulig kiek vienu užrakto spragtelėjimu – fotografija po fotografijos – Megė prieš akis vėl pamato liūd ną, sarkastišką Normos šypseną. Norma yra tokia, kokia yra, dėl tos pačios praeities, o Megė krapštys tiek šašų, kiek reikės, kol prisikas iki esmės.
Megė visada buvo tiesos ieškotoja. Būtent todėl vos sulaukusi keturiolikos pasirinko fotožurnalistiką – nuotraukos nemelavo.
Jos tiek gera, tiek bloga, tiek ir visą bjaurastį dokumentavo su šaltu abejingumu, o Megei tai ir rūpėjo – šventa tiesa.
Ir dar keletas sumautų atsakymų.