Džuljetą pasamdžiusi solisitorė Nelė Somersbi-Sims lūkuriavo greta masyvių dvivėrių durų. Kai Džuljeta privažiavo ir nuleido automobilio langą, Nelė tarė: – Pavažiavusi tolėliau užsuk kairėn, ten rasi vietą mašinai.
– Sėsi vidun? – paklausė Džuljeta.
– Aš pereisiu namą ir lauksiu tavęs prie ūkinių virtuvės patalpų durų.
Ir gerai – Džuljeta vis dar nesijautė patogiai vairuodama kaire kelio puse. Vargu ar riedėdama iki vidinio kiemo prasilenks su kitu automobiliu, bet vis tiek. Šiomis dienomis jai svarbu atrodyti kompetentingai. Bet kokioje srityje.
Iš kiemo pusės gotikinės Heivenkroso įmantrybės užleido vietą originaliai penkiolikto amžiaus pastato struktūrai, kurią renovacijos darbai jau mažne prarijo. Mažiau langų, pastebėjo Džuljeta, užtat dar daugiau ištisų šimt mečių istorijos. Jei tikėtų vaiduok liais, tai sakytų, kad čia kaip tik jiems tinkama vieta.
Kol Džuljeta pasičiupo daiktus, Nelė Somersbi-Sims (tolima pusseserė ar ne, niekaip neįstengė mintyse nesikreipti į ją vardu ir pavarde – tuo aukštesnę klasę rodančiu kreipiniu) mindžikavo palei tvirtas ąžuolines duris, vedančias į ūkines virtuvės patalpas. Moteris avėjo dešimties centimet rų aukštakulnius – jie skirti did miesčiui, tik rai ne apžėlusiems kiemams.
Numetusi lagaminą ir krepšį su diržu per petį ant plytelėmis išklotų ūkinės patalpos grindų, Džuljeta nu žvelgė varinius kubilus ir girgždančias džiovyklas, kurios, gausiai nukabinėtos sunkiais šlapiais skalbiniais, būdavo pakeliamos iki lubų.
Nelė paskubomis išbėrė:
– Be abejo, tu nebūsi atsakinga už sunkius daiktus ar tai, kas pritvirtinta prie sienų ar grindų. Kai išvyksi, visa tai išveš perkraustymo įmonė. Tau tiesiog reikės peržiūrėti senas skrynias, spintas, lentynas ir panašiai.
– Taip, labai aiškiai pristatei darbo pobūdį.
Nors, tiesą sakant, tai ne visai darbas. Visų pirma, Džuljetai už šitai nemokės. Tai veikiau parankūs mainai. Trejus metus Meine ėjusi Viktorijos laikų istorijos profesorės adjunktės pareigas, ji privalėjo ištrūkti – tiek iš Meino, tiek iš subyrėjusios santuokos. Trisdešimties, vėl gyvenanti pas tėvus, o taupomoji sąskaita – tik tolimas prisiminimas. Nekoks vaizdelis.
Žūtbūt trokšdama ko nors griebtis, tačiau neturėdama energijos iš tik rų jų tuo užsiimti, Džuljeta atsidūrė Ang lijoje, pati vargiai nutuokdama, kokie keliai čia atvedė. Viskas prasidėjo prieš tris savaites, kai su jos motina susisiekė britų advokatė –solisitorė? – dėl seno ir apleisto šeimos turto pardavimo. Heivenkroso.
Iš dalies ją pasamdė dėl įspūdingo darbo pokalbio per „Skype“, iš dalies – dėl motinos pasiūlymo atlyginimą Džuljetai mokėti iš jos pačios uždirbto pelno pardavus turtą. Bet suvis labiausiai ji pasirodė tinkama dėl to, kad buvo pasiryžusi vienui viena gyventi tūkstančio trijų šimtų kvad ratinių met rų name vidur Nortumberlando naciona linio parko, greta sraunios upės, už šešiolikos ki lomet rų nuo artimiausio kaimo. Penkis mėnesius. Penkis žiemos mėnesius.
Heivenkrosas buvo bevirstąs į prašmat nų užmiesčio viešbutį – tokį, kuris rudenį siūlys šaudymo pramogas, žygius sniegbridžiais ir spragsinčius židinius žiemą, o pavasa rį bei vasarą kvies į žvejybą ir pasivaikščiojimus, taip pat galės pasigirti užsienio virtuvės šefu ir prabangia aukščiausios klasės patalyne. Tačiau prieš pradedant brangiai atsieisiančią renovaciją, iš dvaro pirmiausia reikėjo iškuopti visokiausią ištisų kartų sukauptą šlamštą.
Nelė greitai aprodė apatinį aukštą, bet pasiūlymo apžiūrėti likusius Džuljeta atsisakė. Matė, kad jaunesnė moteris nori iš ten sprukti. Ir pačiai magėjo atsikratyti Nelės, nors jiedvi ir siejo giminystės ryšys. Kuris, reikia pastebėti, galėjo nė neegzistuoti, turint omeny, kad šį vardą Džuljeta pirmąkart išgirdo viso labo prieš tris savaites.
Nieko asmeniško Džuljeta prieš ją neturėjo. Be jokios abejonės, Nelė Somersbi-Sims su tais žvilgančiais, iki pečių pakirptais plaukais, geliniu manikiūru ir trisdešimt ket vir to dydžio pieštuko formos sijonu buvo visiškai maloni moteris. Vis dėlto Džuljeta kone galėjo girdėti Nelės abejones: Aišku, kad viskas bus gerai; juk šita moteris nesiims nieko svarbaus. Iš esmės ji atliks signalizacijos funkciją ir dar kelis papildomus darbelius. Be to, juk niekas tuos kelis mėnesius nepasiges nelaimingos akademikės.
Greta gražių ir sėk mingų karjerisčių Džuljeta visados stodavo į gynybinę poziciją. Treji metai hormonų audrų, abejingo sutuoktinio ir sielvarto įtikino ją esant praktiškai nematomą.
„Viskas tik tavo galvoje, – nekant riai sakydavo Dankanas. –Jei tavęs netenkina, kaip atrodai ar jautiesi, jei tau nepatinka jaustis nematomai, tai daryk ką nors!“
Šiuo metu ji troško būti nematoma. Taigi taip, panele SomersbiSims, man viskas bus gerai. Turiu namo brėžinį, jis labai parankus, ir visus reikiamus raktus. Ir kaip malonu, kad parūpinai maisto produktų visai savaitei. Nekantrauju imtis darbo.
Pasukusi išeiti, jos pusseserė advokatė dar pastypčiojo prie ūkinės patalpos durų.
– Ket vir tadieniais Reičelė Benet ateis sutvarkyti gyvenamųjų erdvių. Jų namas yra arčiausiai, beveik už penkių ki lomet rų kelio, bet pėsčiomis laukais šiapus upės gaunasi kiek arčiau. Jos šeima čia gyvena nuo seno – apie šią vietą ir jos istoriją ji tau papasakos geriausiai.
– Puiku, ačiū.
Galiausiai Nelė nuleido savo brangius akinius nuo saulės.
– Jei kils kokių klausimų ar aptiksi ką netikėto, gali bet kada susisiekti su manimi mobiliuoju. Sėk mės.
Nelė dar nespėjo savo blizgančiu audi išvažiuoti iš kiemo, kai Džuljeta uždarė duris ir užsimerkusi tvinksinčia galva į jas atsirėmė.
Viena. Kaip tik tai, ko norėjo.
Juk taip?