I d A l I s GĖdA
Gegutė lizde
Gerieji Golyno žmonės
daug seniau negu išaiškėjo, kad su dviem skirtingomis moterimis, viena drimolyge, kita Klonakiltyje, susilaukė dviejų vaikų, tėvas džeimsas Monro stovėjo prie dievo Motinos Jūrų Žvaigždės bažnyčios altoriaus Golyno parapijoje Vakarų Korke ir smerkė mano motiną kaip paleistuvę.
Visa šeima sėdėjo antrame klaupte, senelis iš krašto skepeta blizgino bronzos lentelę su išgraviruotu įrašu jo tėvų atminimui, prikaltą prie medinės atkaltės priešais jį. Jis vilkėjo sekmadienio kostiumu, išvakarėse išlygintu močiutės, o ši tarp kreivų pirštų sukiojo jaspio rožinio karoliukus ir be garso krutino lūpas, kol jis uždėjo ranką ant jos ir prisakė nesimuistyti. Šeši mano dėdės, rožėmis kvepiančia pomada išsiblizginę plaukus, sėdėjo greta jos didėjančio amžiaus ir kvailumo tvarka. Kiekvienas buvo coliu žemesnis už kitą, ir iš nugaros tai buvo matyti. Vaikinai labai stengėsi tą rytą neužsnūsti; išvakarėse skale vyko šokiai, ir jie grįžo apmusiję nuo gėrimo, o pamiegojus vos kelias valandas, tėvas jau žadino į mišias.
Klaupto gale, po mediniu dešimtosios Kryžiaus kelio stoties raižiniu, sėdėjo mano motina iš siaubo dėl to, kas tuojau nutiks, sukamu pilvu. Ji vos drįso pakelti akis.
Mišios prasidėjo kaip paprastai, pasakojo ji, kunigas nykiai atbambėjo Įžangos apeigas, tikintieji nedarniai sugiedojo Kyrie. Viljamas Finis, motinos kaimynas iš Balidevlino, visas išpuikęs atžingsniavo prie pulto perskaityti pirmojo ir antrojo liturginio skaitinio, iš širdies atsikrenkštė į mikrofoną ir kiekvieną žodį tarė taip dramatiškai, tarsi vaidintų Abbey Theatre scenoje. Tėvas Monro, pastebimai prakaituodamas ir nuo liturginių rūbų naštos, ir nuo kunkuliuojančio pykčio, perskaitė Posmelį prieš Evangeliją ir pačią Evangeliją, o tada pasiūlė visiems sėstis, ir trys raudonskruosčiai patarnautojai nukūrė prie savo suolelio šone, nekantriai žvalgydamiesi tarpusavyje. Galbūt buvo iš anksto skaitę kunigo užrašus zakristijoje ar nugirdo jį repetuojant pamokslą, kai vilkosi sutaną. O gal tiesiog žinojo, koks žiaurus jis sugeba būti, ir džiaugėsi, kad šįsyk rūstybė nukreipta ne į juos.
Mano giminė visa iš Golyno, kiek tik siekia įrašai, – pradėjo jis, žvelgdamas į šimtą penkiasdešimt pakeltų galvų ir vieną nuleistą. –
Kartą išgirdau siaubingą gandą, esą mano prosenelis turėjęs giminių
Bantryje, bet niekada nesu regėjęs jokių tai patvirtinančių įrodymų. –Tikintieji patenkinti nusijuokė; truputis vietos šventeiviškumo niekada nekenkia. – Mano motina, – tęsė kunigas, – gera moteriškė, mylėjo šią parapiją. Nuėjo į kapus, nė kojos neiškėlusi iš kelių kvadratinių
Vakarų Korko mylių ir nė akimirką dėl to nesigailėjo. „Čia gyvena geri žmonės, – visada sakydavo ji man. – Geri, sąžiningi katalikai.“ Ir žinot ką, niekada neturėjau pagrindo ja abejoti. ligi šios dienos.
Per bažnyčią nuvilnijo šurmulys.
ligi šios dienos, – pakartojo tėvas Monro, sielvartingai purtydamas galvą. – Ar Katerina Gogin šįryt čia dalyvauja?
Jis apsidairė, lyg neįsivaizduotų, kur ieškoti, nors ji sėdėdavo tame pačiame klaupte kiekvieną sekmadienio rytą visus šešiolika metų. Akimirksniu visų vyrų, moterų ir vaikų galvos atsigręžė jos pusėn.
Tai yra visų, išskyrus mano senelį ir šešis dėdes, kurie ryžtingai dėbsojo
pirmyn, ir močiutę, kuri nuleido galvą kaip tik tą akimirką, kai motina pakėlė, tarsi gėdos sūpuoklėse.
Štai kur tu, Katerina Gogin, – pasakė kunigas, nusišypsojo jai ir pamojo prieiti. – Eikš gi čia, būk gerutė.
Motina lėtai atsistojo ir nužingsniavo prie altoriaus, ten ji anksčiau prisiartindavo tik priimti Komunijos. Jos veidas buvo ne išraudęs, po daug metų pasakos ji man, bet išbalęs. Bažnyčioje tądien buvo karšta, karšta nuo vasaros alsos ir nekantriai šnopuojančių parapijiečių, ir ji netvirtai jautėsi ant kojų, jaudinosi, kad gali nualpti ir būti palikta ant marmuro grindų vysti ir pūti kaip pavyzdys bendraamžėms merginoms. Ji nervingai žvilgčiojo į tėvą Monro, vos akimirksnį dirstelėdama į jo rūsčias akis ir vėl nusigręždama.
Tarsi nė musės nenuskriaustų, – ištarė tėvas Monro, šyptelėjęs savo avelėms. – Kiek tau metų, Katerina? – paklausė.
Šešiolika, tėve, – atsakė mano motina.
Garsiau. Kad ir bažnyčios gale išgirstų.
Šešiolika, tėve.
Šešiolika. dabar pakelk galvą ir pažvelk į savo kaimynus. Į savo tikrą motiną ir tėvą, kurie gyvena kaip padorūs krikščionys ir daro garbę savo tėvams, gyvenusiems prieš juos. Į brolius, kuriuos visi pažįstame, jie šaunūs jaunuoliai, darbštūs ir niekada nesuvedžioję merginos. Ar matai juos, Katerina Gogin?
Taip, tėve.
Jei turėsiu dar kartą raginti kalbėti garsiau, skelsiu antausį tiesiog prie altoriaus ir niekas bažnyčioje dėl to nesupyks.
Taip, tėve, – garsiau pakartojo ji.
„Taip“. Vienintelį kartą ištarei šį žodį bažnyčioje, ar supranti, mergaičiuke? Tu niekada nesulauksi vestuvių dienos. Matau, rankos kyla prie storo pilvo. Ar slepi paslaptį? dabar klauptuose aiktelėjo. Tikintieji, žinoma, tai ir įtarė – o ką gi daugiau? – bet laukė patvirtinimo. draugai ir priešai šaudė akimis, galvose jau ruošdamiesi pokalbiams. „Goginai, – sakys jie. – Iš tos šeimos
John Boyne
nieko kito ir nesitikėčiau. Jis vos sugeba pakeverzoti savo pavardę ant popiergalio, o ji tokia savotiška.“
Nežinau, tėve, – atsakė motina.
Nežinai. Aišku, kad nežinai. Juk esi tik neišmanėlė kekšytė, protelio kaip triušio gardelyje? Pridėčiau, ir atitinkamos moralės. Visos jaunos merginos, – tęsė jis garsiau, atsigręžęs į Golyno žmones, kurie sustingę sėdėjo klauptuose, jo badomi pirštais. – Visos jaunos merginos, pasižiūrėkit štai į Kateriną Gogin ir pasimokykit, kas nutinka mergaitėms, nesaugančioms savo dorybės. Jos įsitaiso vaiką pilve ir neturi vyro, kuris jomis pasirūpintų.
Bažnyčia net užriaumojo. Prieš metus Šerkino saloje pasitaikė nėščia mergina. Kilo nuostabus skandalas. Tas pat užpernai per Kalėdas nutiko skiberyne. Nejau ir Golynas pelnys tokią pat gėdos dėmę?
Jei taip, iki vakarienės žinia pasklis po visą Vakarų Korką.
Nagi, Katerina Gogin, – toliau kalbėjo tėvas Monro, uždėjęs ranką jai ant peties ir pirštais kietai spausdamas kaulą. – Turi prieš dievą, savo šeimą ir visus geruosius šios parapijos žmones pasakyti, kas tas baladokas, su kuriuo gulėjai. Turi tuojau pat pasakyti, kas jis, kad galėtume priversti jį tai išpažinti ir sulaukti atleidimo Viešpaties akyse. O po to turėsi dingti iš šios bažnyčios ir šios parapijos, kad daugiau nejuodintum Golyno vardo, girdi?
Ji pakėlė akis ir atsigręžė į mano senelį, kurio veidas buvo sustingęs tarsi granitas, jis žvelgė į nukryžiuoto Jėzaus skulptūrą, kabančią už altoriaus.
Vargšas tavo tėtukas tau nepadės, – įspėjo kunigas, pamatęs, kur ji žiūri. – Jis daugiau nebenori su tavim turėti nieko bendra. Vakar pats taip sakė, kai atėjo į kleboniją pranešti gėdingos naujienos. Ir tegu niekas čia nekaltina Bosko Gogino dėl viso šito, nes jis savo vaikus auklėjo teisingai, auklėjo pagal katalikiškas vertybes, ir kaip jis gali būti kaltinamas dėl vieno puvėko pilnoje statinėje sveikų obuolių? Tuoj pat sakyk to baladoko vardą, Katerina Gogin, pasakyk, kad galėtume tave išvaryti ir daugiau nežiūrėti į tavo šlykštų snukį. O gal jo vardo nė nežinai, ką? Gal jų buvo per daug, ir dabar neaišku?
Klauptuose pasigirdo nepatenkintas murmesys. Net ir tarp visų gandų tikintiesiems atrodė, kad čia jau per toli nueita, nes tokiu atveju dėl nedorybės galėjo būti kalti ir jų sūnūs. Tėvas Monro, per du dešimtmečius toje bažnyčioje pasakęs šimtus pamokslų, puikiai sugebėdavo pajusti nuotaiką, todėl mažumėlę atlyžo.
Ne, – pratarė. – Ne, matyti, kad tokią kruopelytę padorumo tebeturi, ir vaikinas buvo tik vienas. Bet tuojau pat pasakyk man jo vardą, Katerina Gogin, arba tau bus.
Nesakysiu, – papurtė galvą mano motina.
Kaip kaip?
Nesakysiu, – pakartojo ji.
Nesakysi? seniai nebe laikas drovėtis; negi nesupranti? sakyk, mergaičiuke, arba prisiekiu priešais kryžių, botagais išvysiu tave iš šių dievo namų.
dabar ji pakėlė akis ir apsidairė po bažnyčią. Vėliau pasakojo, kad atrodė tarsi filme, visi sulaikę kvapą spėliojo, į ką ji bes pirštu kaltindama, kiekviena motina meldėsi, kad tai nebūtų jos sūnus. Ar dar blogiau, vyras.
Ji prasižiojo, ir atrodė, tuojau atsakys, bet persigalvojo ir papurtė galvą.
Nesakysiu, – tyliai pakartojo.
Keliauk sau, – tarė tėvas Monro, apėjęs iš visų jėgų spyrė sunkiu batu į nugarą, ir ji nusirito altoriaus laiptais, ištiesus prieš save rankas, nes net tame ankstyvame mano raidos etape ji buvo pasirengusi bet kokia kaina mane apsaugoti. – dink iš čia, padraika, lauk iš Golyno, neškis iš čia savo nešlovę. londone tokioms kaip tu pastatyta namų, pilna lovų, kur gali kristi aukštielninka ir išskėsti kojas, kad kas tik susigalvojęs tenkintų tavo gašlybę.
Išgirdę jo žodžius, tikintieji net aiktelėjo iš pasibaisėjimo ir džiugesio, paaugliai berniokai nuo tokios minties net suvirpėjo, o kai ji pasikėlė nuo žemės, kunigas vėl žengė pirmyn ir, stvėręs ją už žasto, nuvilko bažnyčios nava visas apsiseilėjęs, net išraudęs iš pasipiktinimo, ir galbūt jo jaudulys tiems, kurie žinojo, kur žiūrėti, buvo
John Boyne
netgi matomas. Močiutė atsigręžė, bet senelis kumštelėjo į žastą, ir ji atsisuko atgal. dėdė Edis, jauniausias iš šešių ir amžiumi artimiausias motinai, atsistojo ir užriko: „Oi, gana gi pagaliau“, ir tai išgirdęs senelis taip pat atsistojo ir paklojo sūnų vienu smūgiu į žandikaulį. daugiau motina nieko nebematė, nes tėvas Monro ištrenkė ją į šventorių ir prisakė per valandą palikti kaimą. Nuo tos dienos Golyno parapijoje Katerinos Gogin vardas daugiau nebus nei girdimas, nei tariamas.
Ji gulėjo ant žemės, kaip pasakojo man, kelias minutes, mat žinojo, kad mišios truks dar gerą pusvalandį, tada lėtai pasikėlė ir pasuko namų link, įtardama, kad prie laukujų durų jos lauks sukrautas krepšys.
Kite.
Balsas už nugaros privertė ją atsigręžti, ir nustebusi išvydo jos link nervingai einantį mano tėvą. Žinoma, buvo jį pastebėjusi paskutiniame klaupte, kai kunigas ją vilko iki durų, ir jo garbei, veide buvo matyti gėda.
dar negana pridirbai? – paklausė ji, prisidėjusi ranką prie lūpų ir atitraukusi apžiūrinėdama kraują, kurio pribėgo į nevalytas panages.
Aš to visai nenorėjau, – teisinosi jis. – Užjaučiu dėl vargų, tikrai. Mane užjauti? – nustebo ji. – Kitokiame pasaulyje vargai būtų mums bendri.
Najau, liaukis, Kite, – atkirto jis, pavadinęs vardu, kuriuo vadindavo nuo vaikystės. – Nereikia. Štai pora svarų, – pridūrė jis ir padavė jai du žalius airiškus banknotus. – Turbūt padės įsikurti kur nors kitur.
Ji kelias akimirkas žvelgė į juos, tada pakėlė į orą ir lėtai perplėšė ties viduriu.
Najau, Kite, kam gi tu...
Kad ir ką sako tas senis, aš – ne paleistuvė, – atkirto ji, suglamžė skiautes ir šveitė į jį. – Pasiimk savo pinigus. Galėsi susiklijuoti lipnia juosta ir nupirkti tetai džynei gražią suknelę gimtadieniui.
Jėzau, Kite, nerėkauk, dėl dievo meilės.
daugiau manęs negirdėsi, – atkirto ji, nusigręžė ir patraukė namo, o paskui – į vėlyvos popietės autobusą dublinan. – sėkmės tau.
