Issuu

KA TE ST ORE Y Širdie s pu slapia i

RO MANA S

Iš anglų kalbos ve rtė

Jo lita Pa rv ickienė

VILNIUS 2026

Kate STOREY

THE MEMORY LIBRARY

Avon, a division of HarperCollinsPublishers, London, 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title The Memory Library

Translated under licence from HarperCollins Publishers Ltd.

Kate Storey asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work.

ISBN 978-609-466-935-4

Prologas

Salė

Prieš trisdešimt ketverius metus

Salė turėjo daug patirties skaityti vaikams, bet dabar baisėdamasi suvokė negalinti suvaldyti drebančio balso. Jis ėmė virpėti, kai beveik pačioje knygos „Mažosios moterys“ pabaigoje, skaitydama Džo eilėraštį, priėjo žodžius „Palikusi viena tyliuos namuos“. Toji frazė, regis, apibūdino ją pačią taip tiksliai, kad ji nebepajėgė suvaldyti balso stygų.

Skaitė dukrai prieš miegą, tad slėpdama emociją balse dirbtinai nusikosėjo. Pasislinko arčiau Elos ant viengulės lovelės ir per antklodę spustelėjo jos ploną kojytę. Pervertusi nučiupinėtą puslapį pakreipė knygą į naktinės lempelės šviesą ir tęsė: „Verta būk meilės – ji tave paguos.“

Nutilo, sunkiai nurijo seiles. Ela pažvelgė į ją, tamsiose akelėse atsispindėjo žybsinčios spalvotos lemputės, apsivijusios lovos kojūgalio stulpelius. Salė išspaudė šypseną: – Tu, mano brangioji, esi verta meilės, – žnybtelėjo Elai noselę. – Visos meilės pasaulyje.

– Ir tu, mamyte, – atsakė Ela. – Ir tėtis.

Antra dukrelės teiginio dalis buvo nuspėjama. Mažame Elos pasaulyje nebuvo mamytės be tėčio. Jei atvirai, Salei pa-

lengvėjo, kad ji apskritai jame egzistuoja. Ela buvo tėčio mergytė nuo pat tos akimirkos, kai jau pajėgė išreikšti, kam teikia pirmenybę, bet Salė stengėsi neimti to į širdį. Savaip džiaugėsi tuo, kad Elos ryšys su Nilu tebebuvo stiprus, kaip visada. Jųdviejų dukters galvele, jis negalėjo padaryti nieko bloga, nors šiandien buvo pernelyg užsiėmęs, kad apsilankytų jos gimtadienio šventėje prie Arčių baseino. Elos atsidavimas rodė, kad ji, laimei, nesuvokia vis dažnėjančių barnių ir to, kaip paniekinamai tėtis kalba su mama. Arba jai nerūpi. Bet apie tai buvo per daug nemalonu galvoti.

Galbūt nesuvokia dėl jauno amžiaus. Aštuoneri metai, Salės nuomone – stebuklingas gyvenimo tarpsnis. Jai labai patiko mokyti tokio amžiaus vaikus, nes šiuo raidos tarpsniu jie gyvena žaviai žaismingą, bet rimtą gyvenimą. Salei jie atrodė nelyginant drugeliai, besilukštenantys iš lėliukių, ir ji manė, kad būti šio proceso dalimi yra privilegija.

– Man patinka Džo eilėraštis, – tarė Ela.

Ji ištiesė ranką prie „Mažųjų moterų“ tomelio, kurį Salei prieš trisdešimt metų padovanojo jos pačios motina, ir ėmė skaityti balsu, kur kas žemesniu, o ne skambiu vaikišku, kuriuo čiauškėjo pastaruosius metus. Skaitė eilėraštį nevienodu ritmu, grumdamasi su nepažįstamais žodžiais, apkramtytu nageliu bakstelėjusi į sielvarto ir laikui nepavaldūs, laukė, kol Salė juos ištars ir paaiškins prasmę, ir tik tada tęsė toliau.

Elai skaitant paskutinius knygos puslapius, Salė žvalgėsi po sutemoje skendintį kambarį, jos žvilgsnis stabtelėdavo prie spintos ir komodos rožinėmis rankenėlėmis, paskui prie pūkinės antklodės, išmargintos spalvingomis lėlytėmis. Ar greitai Ela užsimanys labiau suaugėliško kambario su popžvaigždžių, apie kurias Salė nė girdėti negirdėjo, plakatais?

Paskutinę eilutę Ela perskaitė garsiau:

– „Ak, mano mergaitės, kad ir kiek gyventumėte, nepalinkėčiau jums didesnės laimės nei ši!“

Salę iki širdies gelmių persmelkė šios pažįstamos eilutės emocija. Ji prisiglaudė Elą ir pakštelėjo dukrai į viršugalvį.

– Ar tau patiko? – paklausė atsitraukdama ir žvelgdama jai į veidelį.

– Labai! – cyptelėjo Ela. – Noriu būti Džo, kai užaugsiu.

Salei suspurdo širdis. Pakišusi ranką po lova, ištraukė naujutėlį „Mažųjų moterų“ tomelį. Ir iškilmingai įteikė Elai knygą su Megę, Džo, Betę ir Eimę vaizduojančia iliustracija ant viršelio.

– Tai tavo ypatingoji knyga, todėl saugok ją amžinai.

Ela išpūtė akis.

– Ačiū, mamyte, – lėtai atvertė viršelį.

Salei net kvapą užėmė. Tradicijai dovanoti dukrai knygas su įrašu viduje šiandien sukako aštuoneri, tačiau bent jau pirmuosius ketverius metus Elai tai visiškai nebuvo svarbu. Regint, kaip dabar ji tikisi įrašo ir kaip pagarbiai atsiverčia knygą, Salei ašaros užgniaužė gerklę. Ji stebėjo, kaip Ela skaito tai, ką ji kruopščiai parašė knygos priešlapyje.

Po valandėlės Ela atsisukusi rankutėmis apsivijo jai kaklą.

Nors ir nusimaudė putų vonioje, jos plaukai tebedvelkė baseino chloru. Salė prisiminė džiugesį dukros veide, kai su draugėmis laikėsi už rankų, kuo smagiausiai šūkavo ir šokinėjo į baseiną, kai taškėsi ir juokėsi. Ji išsaugojo tai savo atminties ypatingųjų prisiminimų albume ir dabar stebėjosi, kaip Nilas galėjo pasirinkti darbą ar dar kažką, užuot leidęs šiandieną su vienintele savo atžala.

Vis dar apsikabinusi mergaitę ji išgirdo trinktelint uždaromas laukujes duris ir Cirko gatvės grindiniu tolstančius savo vyro žingsnius. Kūnas įsitempė iš baimės, kad Ela paklaus, kur išėjo tėvelis. Salė nežinojo. Bet galėjo nuspėti.

Palengvėjus, kad klausimo taip ir neišgirdo, ji dar labiau paniro veidu Elai į plaukus ir sušnabždėjo: „Laimingo gimtadienio, Ela. Laimingo gimtadienio, mano gražuolėle“, – nesiliaudama galvoti, ką turėtų padaryti, kad jos maža šeima neiširtų, ir pasiryžusi neleisti Elai pamatyti jos ašarų.

Pirmas skyrius

Ela

Dabartis

Atviro plano virtuvėje telefono skambutis nuaidėjo taip garsiai, kad Ela net pašoko. Ji ką tik įsipylė pirmąjį šiandien kavos puodelį. Jeigu būtų Pasaulio karalienė, jokie prietaisai neveiktų, kol į jos kraujotaką dar nepateko 100 miligramų kofeino. Mintyse ji daug kartų pakartojo „Jeigu būčiau Pasaulio karalienė“. Tik nieko gero nepešė. Telefonas plyšoti nesiliovė.

Ekrane išvydo Glendos vardą. Todėl pasijuto nejaukiai. Šiek tiek paskaičiavo: jeigu čia, Sidnėjuje, septinta valanda ryto, vadinasi, Londone – dešimta vakaro. Ko tokiu metu motinos artimiausia kaimynė jai skambintų? Paėmė telefoną nuo kroviklio ir atsiliepė:

– Sveika, Glenda.

– Ela, – jos balsas skambėjo lyg metalinis ir atrodė dar aštresnis, nei ji prisiminė. – Tikiuosi, tau viskas gerai?

Jos laukė rytinis susitikimas. Tad neturėjo laiko taukšti.

– Taip, Glenda. Klausau, – atsakė siurbtelėdama kavos ir mostu labindamasi su Čarliu, kuris leidosi mediniais laiptais, vilkėdamas vienais marškinėliais ir trumpikėmis. Kodėl sutuoktinis prieš lipdamas žemyn negali apsimauti kelnių kaip

civilizuotas žmogus? Jų atviro plano gyvenamąją erdvę daugiausia supo vien stiklas, ir ji buvo įsitikinusi, kad atsitiktiniai kurjeriai galėtų apsieiti ir be intymaus Čarlio anatomijos vaizdinio. – Ar galiu tau perskambinti kitu metu? Man susitikimas...

– Aš dėl tavo mamos, – įsiterpė Glenda. – Ji nesėkmingai pargriuvo.

Ela pastatė puodelį.

– Pargriuvo? – Jos motinai tik septyniasdešimt dveji. Kai pastarąjį kartą kalbėjosi vaizdo ryšiu, atrodė guvi ir sveika. Kada tas buvo – praeitą savaitę? Užpraeitą? Tikrai visai neatrodė nukriošusi. Visur tebevažinėja dviračiu. Dviratis. Štai kur šuo pakastas. Ela puikiai žinojo, kad važinėtis dviračiu Londone – siaubinga mintis. Sakė tą savo motinai šimtus kartų. –Kas jai? Negi nusirito nuo to sumauto dviračio?

Čarlis išdygo šalia suraukęs antakius.

– Ne, jau kurį laiką nemačiau jos ant dviračio. Ką tik palikau ją ligoninėje.

Čarlis stovėjo per arti, ir dar prisimerkęs, nelyginant reikalautų atsakymų, kai ji pati nė nenumano, kas, velniai griebtų, vyksta. Atsuko jam nugarą ir nudrožė prie lango per visą sieną. Prispaudusi telefoną prie ausies žvelgė į priešais plytintį slėnį.

– Kas atsitiko? Kaip ji?

Pajutusi, kad Čarlis stypso už nugaros, susierzinusi atitraukė telefoną nuo ausies ir įjungė garsiakalbį.

– Ją operuos, – nuaidėjo Glendos balsas namų erdvėje.

– Operuos? – Elai išdžiūvo burna. Pajuto Čarlio ranką ant peties ir pirmą kartą per ilgą laiką nepanoro jos nusimesti. –

Kodėl?

– Ji susilaužė dešinės rankos riešą, o gal koks kaulas skilo?

Ar yra skirtumas? Šiaip ar taip, jie jį imobilizuos... ar ką ten... Tiksliai neprisimenu, ką gydytojas sakė. Kažką apie sudėtingą... – Kaip ji jaučiasi?

– Na, nekaip, mieloji. Susilaužė riešą ir du kitos rankos pirštus, – Glenda atrodė sudirgusi. – Baisiai nusiminė. Liūdna buvo matyti ją tokią pažeidžiamą.

Ela galugerklyje pajuto kavos kartumą. Kalbėdama apie savo motiną niekada nebūtų pasirinkusi žodžio „pažeidžiama“.

Bet Glenda pažinojo Salę taip pat gerai kaip ir ji, gal net geriau, todėl tai, ką pasakė, veikiausiai buvo tiesa.

– Atsiprašau, taip. Aišku. – Nuo minties apie motiną, gulinčią ant operacinio stalo, Elai apsvaigo galva. Gal jos ir nėra artimos, bet jai nepatiko galvoti, kad mama viena ir kenčia skausmus. – Susižalojo tik rankas? Ar susižeidė dar ką nors?

– Kelios mėlynės ant veido. Tikras stebuklas, kad susilaužė tik rankas, – atsakė Glenda. – O jau kaip čia namuose viskas atrodo! Reikės gerokai paplušėti.

– Kas ten nutiko? – Elos mintys nuskriejo į vaikystės namus. Ji regėjo gražų Jurgių stiliaus pastatą, kuris atrodė aptriušęs jau tada, kai ji pastarąjį kartą ten buvo prieš daugelį metų.

Kaltė jau kėsinosi ją užgulti, bet ji nepasidavė. Ne jos kaltė, kad tas pastatas jai nebebuvo namai.

– Ji paliko vonioje bėgantį vandenį.

Ela užvertė akis į lubas, paskui dirstelėjo į Čarlį, nutaisiusį nebūdingai rimtą veidą.

– Kiek suprantu, ji bėgo jo užsukti suvokusi, kad tvinsta, paslydo ant plytelių ir griūdama mėgino rankomis susilaikyti.

Ela užsidengė burną. Išvydo pačią sceną: vonia letenų formos kojelėmis sklidina, vanduo plūsta per kraštus ant baltų ir juodų plytelių, smulki kaip paukštelis jos motina įpuola vidun, paslysta ir griūna ištiesusi rankas. Trakšteli kaulai.

Čarlis paėmė iš jos telefoną ir kilstelėjo prie burnos.

– Labas, Glenda. Čarlis čia. Akivaizdu, kad Ela nusiminė, gal gali man papasakoti smulkiau?

– Sveikas, Čarli, – Glendos balsas kone išsilydė.

Taip dažnai nutikdavo, juolab su amžėjančiomis damomis, kurios nepajėgdavo Čarliui atsispirti. Atrodė, vien jo balsas darydavo stebuklus. Buvo iš tų vyrų, kurie nenuleidžia akių ir iš

tikrųjų klausosi, kai moterys kalba. Reta padermė, juolab Sidnėjuje. Stebėdama jį dabar, Ela svarstė, kada liovėsi vertinti tokį dėmesį. Dienoje nebuvo tiek laiko, kad galėtum sėdinėti vienomis trumpikėmis ir pliaukšti. Bent jau jos dienoje. Net dabar jautė, kaip tirpsta minutės.

– Ji susitrenkė galvą ar dar ką nors? – pasiteiravo jis.

– Kliuvo veidui, kai griuvo, bet gydytojai neatrodė pernelyg sunerimę dėl mėlynių ant veido. Patikrino, ar nėra smegenų sukrėtimo. Atliko rentgeno ir visus kitus tyrimus. Nustatė kažkokią infekciją ir skyrė antibiotikų. Bet kurį laiką jai teks verstis tarsi be irklų upėje, nes abi rankos sugipsuotos.

Ela susivokė kur link viskas krypsta ir atsiėmė telefoną iš Čarlio.

– Negaliu apsakyti, kokia esu dėkinga už viską, ką dėl jos padarei, Glenda. Man nepaprastai svarbu žinoti, kad yra kas ja pasirūpina.

– Na, juk žinai, darau, ką galiu, – moteris nutilo. Ela užsimerkė laukdama, kas bus toliau. – Bet po poros dienų jau gegužė.

Čarlis nesuprasdamas truktelėjo pečiais, bet Ela puikiausiai žinojo, apie ką kalba Glenda. Juk buvo kaimynė ir Elos vaikystėje, ji dar prisiminė, kaip mojuodavo gatvėje, kai Glenda su vyru sėsdavo į taksi kasmet mėnesiui iškeliaudami į Antibą.

– Kada išskrendi?

– Po dviejų dienų. Apgailestauju, Ela, bet namas Prancūzijoje paruoštas. Keliauju su draugais. Aš negaliu...

– Žinoma, – atsiliepė Ela. – Žinoma, – sutrikusi susiraukė. –

Turbūt nieko kito?..

– Iš kito šono dabar gyvena studentai, – pasakė Glenda. –Tai gal ir nebus itin naudingi, bet atrodo gana malonūs. Viena mergina – amerikietė, o jos šeima veikiausiai neįtikėtinai turtinga, nes nupirko jai namą, kad galėtų gyventi jame su draugais, kol studijuos universitete. Įsivaizduoji?

Ela mėgino įsivaizduoti, tik jai nepavyko. Namai Cirko gatvėje šiomis dienomis turėjo būti astronomiškai brangūs. Ji žinojo, kad ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje tėvams kilo sunkumų, nors abu turėjo darbus, o tėvas tapo advokatų kontoros, kurioje dirbo, dalininku.

– Ir, nežinau... tavo motina pastaruoju metu, regis, užsisklendžia savyje.

O štai šitai ir visai nepanašu į jos mamą. Ela puikiai prisiminė, kaip ji nuolat ruošdavosi tai į grupės susitikimą Vakarų Grinvičo bibliotekoje, tai į turgų susitikti su mylimiausiais prekiautojais. Kaip tik todėl iš dalies ir nesijautė tokia kalta, kad gyvena kitoje pasaulio pusėje. Motina niekada nebūtų vienišavusi ir be jos. Buvo perdėm užsiėmusi.

– Jai reikia tavęs, Ela.

Ji žvelgė pro langą į žydrą dangų. Artėjant gegužei orai nebebuvo tokie nuspėjamai šilti. Netrukus teks pasiimti švarkelį einant į darbą, nes nespėsi nė apsidairyti, o jau iš darbo išeisi po saulėlydžio ir namo grįši sutemus. Kai Vilou jau miegos.

Pagalvojo apie Londoną pavasarį, sprogstančius medžius privačiame sode pačiame Glosterio žiedinės gatvės viduryje.

Mąstė apie motiną, vieną ligoninės lovoje.

– Ar ji Levišamo ligoninėje? Gali papasakoti išsamiau?

Atidaręs stalčių Čarlis išėmė lapą popieriaus, pieštuką ir stumtelėjo jai ant stalo. Padėjusi telefoną ant spintelės ji drebančia ranka užsirašė palatos numerį.

– Ačiū, Glenda, – padėkojo. – Pranešiu, ką suplanavusi, kai tik turėsime progą pasikalbėti. Pasirūpink savimi. Dar kartą ačiū. Baigusi pokalbį išpūtė skruostus. Pakėlusi akis į Čarlį pajuto, kad jis ketina ją apkabinti, tad nudrožė prie spintos už laiptų ir nusikabino rankinę. Gal jis ir turi laiko kabinėtis, bet ji tai jau tikrai ne. Jeigu būtų Pasaulio karalienė, ant kaktų visi turėtų indikatorius: tokius šviesoforus, kurių žalia šviesa leistų apkabinti, geltona – trumpam priglausti, o raudona lieptų atsiknisti ir palikti ramybėje. Jos šviesoforas ir taip jau degė raudonai, o dabar teko nervintis dar ir dėl kitko.

– Po susirinkimo pasidomėsiu priežiūros galimybėmis. Galėsim vakare apie tai pasikalbėti.

– Ar negali atidėti darbų, kad turėtum laiko pagalvoti, ką daryti? – paklausė Čarlis.

– Man verslo pusryčiai.

Ji nežinojo, kodėl akstinas nešdintis iš namų tapo toks stiprus. Suprato, kad turėtų atšaukti susitikimą, paskambinti į ligoninę ir rezervuoti bilietą skrydžiui į Londoną. Taip būtų teisinga. Pareiginga. Bet žmonės ne visada elgiasi teisingai, ir jos motina tai turėtų suprasti geriau už visus.

– Ir ką nori pasakyti tuo priežiūros galimybėmis? Ji nėra paliegusi senolė, pernelyg silpna, kad nesusitvarkytų. Nutiko nelaimė. Tai laikina. Ir jai tavęs reikia.

Čarlis kalbėjo švelniai, todėl buvo tik blogiau.

– Tai ką turėčiau daryti? Viską mesti ir lėkti į Londoną?

Čarlis įsipylė kavos.

– Atvirai, Ela? Taip.

Kaip tipiška – jis mano, kad viskas taip paprasta. Jam būtų

lengva šokti ir tą pat akimirką skristi į Angliją. Vienintelis jo darbas – rūpintis Vilou ir namais. Baseinai, kuriuos prižiūri, netrukus bus uždengti žiemai. O jai tenka visa našta ir atsakomybė išsaugoti stogą jiems virš galvų.

– Ne taip paprasta.

Jis klestelėjo ant taburetės prie virtuvinio stalo toks atsipalaidavęs, kad Ela panoro jam vožtelėti.

– Argi?

Spausdama rankinės dirželį taip, kad oda įsirėžė į delną, ji žengė durų link.

– Gal gali paskambinti į ligoninę pasiteirauti? Man reikia važiuoti.

– Tau reikia...

Ji atsisuko.

– Man susirinkimas, Čarli, – metė. Nenorėjo galvoti apie

Londoną, apie mamą ar apie tai, kodėl iš ten išvyko prieš tuos daugelį metų. Lengviau buvo galvoti apie darbą. Ten viskas buvo aišku. Jeigu darbe iškildavo problema, ji ją išspręsdavo. Visa kita gyvenime buvo gerokai sudėtingiau... ir skausmingiau.

– Pasiimk mėnesį atostogų. Skrisk į Londoną.

Ji plačiai skėstelėjo rankomis.

– Taip, Čarli. Ir kodėl gi man nenuskridus? Kodėl man tiesiog nepasiėmus mėnesio ir visam tam mėnesiui nepasprukus nuo visų atsakomybių, ką jau kalbėti apie mūsų aštuonmetę dukterį. Kas, po galais, mane stabdo?

Niekas nestabdė. Ji tą žinojo, jis irgi. Kaip ir visi kiti jos įmonėje, po dvidešimties metų darbo ji galėjo pasiimti mėnesį mokamų atostogų. Bėda tik ta, kad ji nenorėjo mėnesiui atitrūkti nuo darbo. Jai reikėjo dirbti toliau, užsiversti reikalais ir prasiblaškyti, antraip tektų dorotis su visa ta tamsa, tūnančia giliausiose jos proto kertėse.

– Kas tave stabdo? – Ją sukrėtė šaltukas jo balse. – Juk žinai, kad Vilou viskas bus gerai. Ji gi, šiaip ar taip, nemato tavęs visą savaitę.

Tiek jo tonas, tiek pasakyta tiesa gėlė.

– Bet žmonės manimi kliaujasi. Negaliu nuvilti partnerių, –gynėsi ji jau mažiau įsitikinusi.

– O nuvilti motiną?

Čia tai smūgis žemiau juostos.

– Tai ji mane nuvylė, – atkirto. – Ir tu tą žinai.

Jis papurtė galvą.

– Žinau, kokia įsiskaudinusi jauteisi, bet gal jau metas palikti viską praeityje – ar bent pamėginti?

– Miela žinoti, kad tau patiktų taip ilgam išsiųsti mane į kitą žemyną, – norėjo jį įskaudinti. Jis nesupranta, kaip baisiai motinos išdavystė ją paveikė. Jei suprastų, taip nesinertų iš kailio.

– Patiktų? – pakartojo jis. – Visai nepatiktų, – atrodė įveiktas. – Bet kokia prasmė čia pasilikti, kai tavo mamai tavęs reikia? – atsidusęs įsmeigė į ją liūdnas akis. – Nes, manau, abu žinome, kad visa tai nebeteikia tau laimės, – mostelėjo į kambarį, bet Ela žinojo, kad kalba ne vien apie jį. Jis kalbėjo apie jų gyvenimą. Apie save. – Žinau, kad nenori apie tai kalbėti, bet juk niekam nebus žalos, jei turėsi laiko pamąstyti apie tai, ko iš tikrųjų nori, kas vėl galėtų suteikti tau šiek tiek džiaugsmo. Gal net galėtum išsiaiškinti, kas tave taip atitolino nuo mamos. Nežinau... Atrodo, tarsi būtų tiek daug neatsakytų klausimų, kurie tave nesiliauja graužę. Juk tai galėtų būti proga...

– Nėra taip paprasta, kaip tau atrodo.

Ar jis mano, kad ji tiesiog parkeliaus namo, išsiaiškins su mama ir galės gyventi ilgai ir laimingai? Juk čia gyvenimas, o ne kokia pasaka.

Jis garsiai atsiduso.

– Kai kada reikalai nebūna paprasti, Ela. Bet tai nereiškia, kad turi jų vengti. Gal laikas liautis nuo jų bėgus.

Ji užsimerkė, įsivaizdavo savo kabinetą su dailiai sudėtomis bylomis ir tvarkingais stalais. Ten jai nereikėjo veltis į sunkius pokalbius. Darbe buvo sistema, procesai, kurių reikėjo laikytis. Viskas sustyguota. Ten buvo saugu.

O Čarlis nesiliovė.

– Mano nuomone, nėra čia ko sukti galvos. Gali pasiimti mėnesį mokamų atostogų. Gali teisingai pasielgti su mama ir... na, apie visa kita galėsime pasikalbėti, kai būsi pasiruošusi.

Apie visa kita. Ji suvirpėjo. Žinojo, kad apie visa kita vieną dieną teks pasikalbėti, tačiau apie tai, kaip ir apie visa kita, stengėsi negalvoti.

– Nežinau. – Bet tai irgi buvo melas. Ji žinojo. Čarlis buvo teisus. Jai reikėjo grįžti į Londoną dėl daugelio priežasčių, ir nė viena iš jų nebuvo gera.

Iš po stalo išlindusi Hadrona nutapsėjo prie poros ir murkdama atsigulė jiedviem ant pėdų. Jeigu būčiau

Pasaulio karalienė, pamanė Ela, paskirčiau tą katę teisingumo ministre.

KATE STOREY (Keit Stori) rašytojos karjerą pradėjo mokydama anglų kalbos ir dramos pagrindų, paskui sukūrė šeimą, o tada viską suderino – ėmė rašyti romanus apie šeimos dramą. Ji kilusi iš Jorkšyro, bet dabar gyvena Londono priemiestyje su vyru ir dviem paauglėmis dukromis, todėl dramų tikisi sulaukti ir daugiau. Autorė yra išleidusi dar du romanus, o „Širdies puslapiai“ yra pirmoji į lietuvių kalbą išversta jos knyga.

Salė Harison keturiasdešimt vienus metus renka ypatingą biblioteką. Kiekvienais metais per dukters gimtadienį į lentyną padeda po knygą su įrašu, skirtu savo pačios didžiausiam kūriniui.

Tas didžiausias kūrinys – vienintelė duktė Ela – prieš dvidešimt vienus metus po kivirčo išlėkė į Australiją nė neatsigręždama. Vis dėlto Salė ir toliau kiekvieną liepos 11-osios vidurnaktį padeda į lentyną tomelį, bet viltys, kad duktė kada nors atsivers bent vieną iš jų, blėsta.

O tada ištinka nelaimė, ir Ela priversta grįžti į kadaise savais laikytus namus. Netrukus ji susivoks, kad pasibaigus vienam skyriui prasideda kitas. Tereikia atsiversti puslapį...

„Širdies puslapiai“ pasakoja apie viltį, draugystę, atleidimą ir antrąją galimybę. Ši istorija – tikras lobis knygų mylėtojams, vertinantiems žmogišką šilumą, gyvenimo išmintį ir atgaivą, kurią gali teikti gera knyga.