Issuu

Gyvenimas gali sustoti anksčiau nei širdis. KAREN SWAN (Karen Svon) – garsi anglų rašytoja, 30 knygų autorė, sulaukusi didžiulio populiarumo Lietuvoje. Pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių. Kiekvienais metais savo skaitytojams pristato po du romanus: vieną – vasarą, kitą – Kalėdų laikotarpiu. Naujausias jos romanas „Žiemos svečias“ – įtraukianti šeimos saga, kurios siužetas skleidžiasi šurmulingose Paryžiaus gatvėse ir įspūdingoje viloje prie Ženevos ežero.

Karen Swan

Paryžius, 1962-ieji. Liza Erlach, jaunutė ambasadoriaus žmona, mėgaujasi didmiesčio siūlomais malonumais. Spindintys priėmimai, prabangūs apartamentai, pokalbiai su Paryžiaus grietinėle – tai štai koks jausmas būti ištekėjusiai už bene įtakingiausio žmogaus mieste? Tačiau netrukus blizgus fasadas ima keisti spalvas, o vieno vyro dėmesys priverčia suabejoti visais savo sprendimais.

Nelauktas svečias prikelia ilgai saugotas šeimos paslaptis, tik ar Dalsei užteks laiko sužinoti atsakymus į rūpimus klausimus? Jaudinanti, romantiška ir magiška istorija. Rašytoja Adriana Trigiani

ISBN 978-609-466-970-5

9 786094 669705

Romanas

Žiemos svečias

Kolonji, 2026-ieji. Dalsė Bomon atvyksta į savo vaikystės vilą atsisveikinti su senele, kurios neeilinė gyvenimo istorija artėja prie pabaigos. Šąla, Alpės pasidengia sniegu, dienos bėga vis lėčiau ir lėčiau, o tada netikėtai ant slenksčio pasirodo senas vyras. Jis teigia turįs žinią Dalsės senelei. Žinią, kurią ši privalo išgirsti, kol dar ne per vėlu.

Žiemos svečias

S U N DAY TIMES bestseleris

Karen Swan

Žiemos svečias R o mana s

Iš anglų kalbos vertė

Viktorija Uzėlaitė

V ILNIU S

2026

Karen SWAN THE WINTER GUEST Penguin Books, London, 2026

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. First published in Great Britain in 2026 by Penguin Books, an imprint of Transworld Publishers Copyright © Karen Swan 2026 © Viktorija Uzėlaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-970-5

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Prologas 1963 m. birželio 13 d. Ženevos ežeras, Kolonji, „Bol d’Or“ regata

Ežeras siautėjo kaip atvira jūra, jachtą svaidė bangos, vėtra grūmėsi su pagrindine bure ir ši plazdėjo lyg išsigandęs paukštis. Vanduo veržėsi į denį, mėtė laivelį kairėn, dešinėn, kairėn, bet jo pagrobėjai stūmėsi pirmyn tiesiai į audrą. Apie audrą buvo pranešta, tačiau niekas nesitikėjo, kad ji ateis taip greitai ir bus tokia smarki. Jam tvinksėjo galva. Po smūgio jautėsi apkvaitęs, bet suvokė, kas vyksta, ir žinojo apie audros teikiamas galimybes. Jis alpėjo, pasaulis sulig kiekviena minute vis traukėsi, dangus nusileido iki pečių aukščio, pilkos sienos priartėjo, net galingos Alpės pradingo iš akių. Prie starto linijos į glaustą gretą išsirikiavus šimtams varžovų, nugriaudėjo patrankos šūvis. Dabar, gulėdamas po suolu, jis girdėjo radijo pranešimus, kad pusė buriuotojų ties Le Buvrė, apsisukimo vieta, pasitraukė iš lenktynių. Tie, kurie pasiryžo parplaukti atgal į Kolonji, beprotiškai rizikavo. Jis nuklausė kažką sakant, kad jau aplenkė dvylika apvirtusių laivų. Net pro storą burinį brezentą, į kurį buvo įvyniotas ir veikiausiai slapčia įneštas į jachtą, matė, kaip nuo signalinių raketų,

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

lekiančių į audros debesis, raudonai sušvinta dangus. Aplinkui girdėjo tyliai burzgiant gelbėjimo valtis, kovodamos su audra jos dvimetrinėse bangose ieškojo pagalbos besišaukiančių jūreivių. Retsykiais per škvalą nuskambėdavo jų šūksniai, bet jo balso negirdėjo niekas. Kūną sopėjo taip, lyg per jį tekėtų elektra, dėl hipotermijos ir iš klaiko prasidėjo traukuliai. Pūslė neišlaikė jau anksčiau; jis manė, kad viskas įvyks greitai, bet laukdami, kada juos paslėps audra, jie pavertė jį išsigandusia auka. Valandos slinko kaip metai. Denyje šalimais jis išgirdo brūkščiojant batus. Rankos sugriebė beformį jo kūną, ištempė iš po suolo ir pakėlė. Laivelis užšoko ant bangos, paskui nučiuožė žemyn, vyrai prarado pusiausvyrą ir jis atsitrenkė į kažką kieta. Kažin į ką? Sunkiai suvokė aplinką. Nepajėgė protauti, beliko tik pojūčiai ir savimonė. Laikas ėmė lėkti šuoliais. Po juo ir aplinkui švilpė vėjas. Jis pajuto, kaip švystelėjo aukštyn ir akimirką skriejo oru – laisvas. Sąmonė atsiribojo nuo kūno, lyg būtų išsviesta, ir ėmė sukti ryškiausias, nuostabiausias pernelyg trumpo gyvenimo akimirkas. Jis regėjo jų veidus, jų akis. Išvydo tą pirmą kartą, kai troškiame kambaryje sutiko ją – švytinčią būtybę. Prisiminė, kaip pamatė ją antrą kartą, stovinčią priešais paveikslą, vienintelę juos jungiančią giją. Ji buvo nusisukusi, šiek tiek pakreipusi galvą... Trauka nugalėjo, ir jis su trenksmu nusileido. Vieną sekundės dalelę ežeras priešinosi, paviršiaus įtemptis laikė jo svorį, paskui vanduo pasidavė, jis ėmė grimzti ir iškart buvo užlietas bangos. Šaltis jo nebegąsdino. Vanduo buvo tiesiog vanduo. Pagaliau tai įvyko. Apmiręs kūnas blaškėsi, bet mintys skriejo tolyn... 10

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Jis pajuto, kad žudikai tolsta. Jie nė nesuvyniojo burės, kad sumažintų greitį, tiesiog lėkė į priekį, o jis likęs už nugaros greitai grimzdo į gelmes, ten, kur tylu, tamsu ir ramu. Prieš akis vėl išvydo ją. Matė, kaip sužibo jos akys, kai jis, stovėdamas prie paveikslo, pasakė tiesą, kad jų meilė tikra, kad likimas jau nulemtas. Tą akimirką žinojo, jog belieka laukti. Ir jis laukė. Tą patį pakartotų iš naujo. Oro atsargoms senkant ir mirčiai kviečiant į ledinį glėbį, jis žinojo, kad ir toliau jos lauks. Kitame gyvenime.

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Pirmas skyrius 2026 m. lapkričio 24 d. Ženevos ežeras, prie Kolonji, vila „Mirelė“

Dalsei Bomon einant pro didelius langus žingsniai aidėjo vestibiulyje, odiniai aulinukai smagiai kaukšėjo į senas ąžuolines lentas. Atsispindėdama nuo seno stiklo ji atrodė lyg porcelianinė lėlė miniatiūriniame namelyje. Vila priėmė ją į savo glėbį ir ji tapo neatsiejama namų dalimi, kaip ta nematoma pelytė, šmirinėjanti už dailylenčių, kaip kampe tiksintis senelio laikrodis, primenantis budintį kareivį. Židinio ugnis jaukiai mirguliavo, gintarine šviesa spalvindama puokštę ant apskrito stalo su liūto letenų formos kojomis. Vasarą čia būdavo šviežių, kas keturias dienas keičiamų gėlių: hortenzijų, pentinių, rožių, bet šiuo metų laiku ūkvedė Helda siuvimo kambaryje rišdavo sausų gėlių puokštes. Jos išsilaikydavo mėnesį ar daugiau, bet nekvepėjo ir buvo blausių spalvų. Paliesti žiedlapiai galėjo iškart subyrėti į tamsius miltelius. Puokštės atrodė įspūdingai ir įžengus į kambarį iškart krisdavo į akis; žinoma, tai ir buvo svarbiausia. Per tris šimtmečius šios sienos regėjo daug reikšmingų įvykių, o išblėsusi šlovė juk vis vien yra šlovė. Dalsė koridoriuje išgirdo žemus balsus, artėjančius nuo virtuvės pusės. Ji pasuko prie laiptų, nusivilko dulksnos sudrėkin-

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

tą paltą ir užkabino ant naujai išdrožto turėklų stulpelio. Tai bus ženklas, kad ji grįžo. Dalsė ėmė lipti laiptais aukštyn. Žinojo kiekvieną girgždančią pakopą, prisiminė, kad turėklas ties antru posūkiu šiek tiek kliba. Užlipusi įžengė į savo kambarį. Jis buvo neliestas nuo vaikystės, bet jo niekada niekas ir nepritaikė vaikui. Šviesiai mėlynu prancūzišku audiniu išklijuotos sienos ir prie jo derančios užuolaidos vaikystėje ją ramino, jos vis dar puikiai atrodė. Lovą gaubė prie riešutmedžio lanko pritvirtintas baldakimas, ant sienos virš tualetinio staliuko tebekabojo jos mėgstamiausias paveikslas, dažai buvo šiek tiek suskeldėję ir priminė šerkšno raštus. Pagalvės ant sofutės buvo apkapotos kandžių, iš po jų žiūrėjo pliktelėjęs jos vaikystės meškiukas. Kambaryje tvyrantis oras atrodė minkštas, sakytum, rūkas nuo ežero būtų įsiskverbęs pro langus ir aptrynęs, apgludinęs visus kampus. Atsisegusi aulinukus Dalsė su tylia aimana susmuko ant lovos ir pajuto, kaip kūnas atsipalaiduoja. Popietė buvo įtempta. Važiuodama iš Ženevos girdėjo vis skimbčiojant žinutes ir dabar, patikrinusi telefoną, nenustebo, kad visos jos nuo to paties žmogaus. „Ar gavai?“ „Taip. Dvylika tūkstančių – daugiau, nei tikėjomės“, – atsakė Dalsė. Ketino parašyti dar ką nors, bet vos tik paspaudė siuntimo mygtuką, telefonas rankoje suskambėjo ir ji krūptelėjo. – Labas, Kvinai. – Dvylika? – Ekrane pasirodė blyškus Džaspero Kvino veidas. Kai juodu dirbo sutuoktinių Madlenos ir Diko Kesvikų, Londono grietinėlės interjero dizainerių, įmonėje, Kvinas buvo Dalsės bosas. Tarp Kesvikų klientų buvo karališkosios šeimos narių ir aukštuomenės atstovų; Kesvikų virtuvės baldai ar mie14

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

gamojo kilimas, Madės atgabentas iš Atlaso kalnų, buvo lyg garbės ženklelis. Tačiau prieš devynis mėnesius, kai Dikas perdozavęs narkotikų netikėtai mirė („po trumpos ligos“, pranešė spauda), į jaukų jų urvelį Pimlike įsisuko žvarbūs vėjai. Madė staiga uždarė verslą ir išsikėlė į savo sodybą Ežerų krašte. Kvinas su Dalse pateko į keistą padėtį. Kvinas mielu noru užėmė įpėdinio vietą, bet, likęs be Kesvikų globos, netrukus pasijuto nebe dofinas, o tik baisus apsišaukėlis. Dikas dažnai kartodavo, kad grynakraujų, visų grynakraujų, bėda ta, jog jie lengvai pasibaido ir ima blaškytis. Kvinas turėjo gerą akį, bet jam stigo Kesviko žavesio ir nuo mažens išlavinto gebėjimo laisvai bendrauti su klientais. Jo gyvenimo pradžia buvo sunki, paauglystėje jis pabėgo iš namų. Prieš septynerius metus vieną lietingą kovo rytą Madė su Diku rado jį miegantį jų Pimliko krautuvėlės tarpduryje ir priglaudė po savo stogu. Prieš trejus metus Edinburgo universitetą baigusi Dalsė turėjo puikių ryšių, žiedą su antspaudu ir patikos fondą. Ji buvo tikra chameleonė, šiek tiek pakeitusi šukuoseną ir persėdusi į kitą automobilį galėjo iš andergraundo koncerto įžengti tiesiai į medžiotojų pokylį. Jos skonis buvo nepriekaištingas, ji visada nuostabiai atrodė ir žmonės mėgo aplink ją sukiotis. Dauguma pažįstamų manė, kad Dalsė gyvena nerūpestingą privilegijuotosios gyvenimą ir jai nebūtina dirbti Kesvikų sekretore. Niekam nedingtelėjo, kad taip ji realizavo savo kūrybiškumą: mergina, vienuolikos metų tapusi našlaite, turėjo giliai slypintį motyvą kurti nuostabius namus. Kvinas nenorom pasiūlė jai kartu įsteigti įmonę. Tai buvo praktiškas sprendimas: jis turėjo idėjų, bet stokojo pinigų, o Dalsė buvo turtinga ir tiko tokiam darbui. Pagal bendradar15

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

biavimo sutartį ji sutiko investuoti didelę pinigų sumą iš savo fondo, kad jie galėtų perimti Kesvikų parduotuvės nuomą. Kvinas, trykšdamas optimizmu dėl naujojo verslo, įtikino ją surizikuoti, ir štai „Kvinas ir Bomon“ veikė jau keturis mėnesius, bet šiuo metu turėjo tik vieną užsakymą – išsiskyrusiai baronienei priklausantį kotedžą Kensingtone. Jiems reikėjo pinigų namui įrengti ir savo parduotuvės prekėms papildyti, bet apmokėjimai vėluodavo, dažnai būdavo mokama dalimis, kartais pinigus tekdavo išsireikalauti – taip jau būna, kai klientai yra mėlynojo kraujo aristokratai, bet nuskurdę. Dalsės pinigams senkant, Kvinas vis vien nesutiko leistis į kompromisus. Kurdami interjerą jie negalėjo naudoti bet ko, viskas turėjo būti tobula. Šiandien jis griežtai prisakė Dalsei aukcione nupirkti vieną Sinjako paveikslą, nesvarbu, kiek kainuotų. Tačiau viena yra ką nors mėgti ir visiškai kas kita – už tai permokėti. Dalsė nebeužmigdavo naktimis galvodama apie mėnesio išlaidas. Sutartyse būdavo nurodyta jos pavardė, o ant čekių – jos parašas... Kažin, ar Kvinas būtų toks išrankus, jeigu jie leistų jo pinigus? Jos partneris susimąstė. – Na, vadinasi, jo norėjo ir kiti. – Taip. Tomas Gifordas ilgai nepasidavė. Mėlynos jo akys prisimerkė. – Ar jis dirba pas Bamfordus? – Tikriausiai. – Dalsė patraukė pečiais. – Dar vienas pirkėjas telefonu laikėsi iki devynių tūkstančių. – Tai gerai. – Kvinas, regis, džiaugėsi, kad jie laimėjo šias trijų žirgų lenktynes, tarsi kitų žmonių didelis susidomėjimas patvirtintų, jog pasikliaudamas nuojauta jis parinko tobulą kūrinį. – Šiandien išrašyk klientei sąskaitą ir sutvarkyk kolekciją. 16

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

– Aha. – Dalsė irgi troško, kad pinigai kuo greičiau grįžtų į verslo sąskaitą. Ji pastebėjo, kaip Kvino akys nukrypo jai už nugaros ir įdėmiai, beveik nepastebimai ėmė tyrinėti smulkias brangenybes, surinktas per kelis gyvenimus ir iš dalies apibūdinančias jos namus. Iš tikrųjų jos senelės namas buvo tikras Kesvikų estetikos įsikūnijimas – tingi didybė, rami gausa. Tokio vaizdo iškart nenusipirksi, jį gali tik sukurti, jei – jei – esi akylas, mėgsti blizgučius kaip šarka ir turi bemaž neribotą biudžetą. „Mirelės“ vila priklausė jos senelės šeimai ir buvo paveldima jau penkias kartas. Ji stovėjo įspūdingoje vietoje ant šiaurvakarinio Ženevos ežero kranto, kiek toliau nuo vandens, apsupta senų medžių ir brandžių sodų, pribarstytų žydinčių krūmų. Įvažiavus pro didingus vartus namo dar nebūdavo matyti, tik vingiuotas keliukas, žalios vejos ir samanotos statulos, ant kurių mirguliavo šešėliai ir šviesa. Įveikęs paskutinį vingį pro plačią, vijokliais apaugusią arką išvysdavai triaukštę vilą pasteliniais raudonais stogais, balintos kavos spalva tinkuotomis sienomis, su atlapotomis anties kiaušinio mėlio langinėmis. Pastatas buvo elegantiškas, gerai išsilaikęs, kur ne kur buvo matyti susidėvėjimo žymių, bet Dalsės akimis jos tik teikė žavesio. Viloje nugyventi gyvenimai padengė šią vietą subtilia patina: saulėkaitoje skambančio juoko aidai, šešėliuose įkalinti šnabždesiai, šokėjų numintos medinės grindys. Būdama maža Dalsė visada atvažiuodavo čia atostogauti, o po automobilio avarijos vila tapo jos namais. Ji nebegalėjo pažvelgti į ją nauju žvilgsniu, nes visur knibždėjo prisiminimų. Kvinas žioptelėjęs įsmeigė akis kažkur jai virš peties, be abejo, užmiršęs, dėl ko Dalsė išvis čia atvyko. – Žodžiu, anksčiau, prieš aukcioną, – ėmė pasakoti ji, kol 17

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Kvinas neleptelėjo kokios kvailystės, – Gifordas užsiminė trečiadienį eisiąs į rankinių laikrodžių pristatymą „Phillips“ aukcionų namuose. Pagalvojau, gal ir man užsukti? Susirinks reikiami žmonės. Nepakenktų patyliukais papurtyti rėtį ir pasižiūrėti, ar nerasime aukso. Ženevoje gyveno turbūt turtingiausi pasaulyje žmonės. Daugelis ženeviečių turėjo namų ir kitose šalyse, tarp jų Anglijoje. – Na, jei tik elgsiesi diskretiškai. – Kaipgi kitaip! Jos partneris kraupo nuo minties, kad kas nors užklups juos ieškančius užsakymų; jis norėjo, kad žmonės patys pas juos ateitų, kaip ateidavo pas Kesvikus, bet Dalsė mąstė blaiviau. Jei Kvinas norės išlaikyti aukštą lygį, jiems trūks plyš reikės naujų klientų. Pajamoms nustojus plaukti, jie žlugtų. – Manai, galėtum nuvažiuoti? – Taip, porai valandų ištrūkčiau. Nuo čia iki miesto centro tik pusvalandis kelio. Paskui iškart grįšiu namo. – Tai niekas nepasikeitė? – Deja. – Ką gi... – Jis susiraukė, pažvelgė į pranešimą ekranėlyje. – Oi, turiu atsiliepti į skambutį. Pasišnekėsim ry... Kvinas nutraukė pokalbį nebaigęs sakinio ir Dalsė sugižusi nusviedė telefoną ant lovos. Jie turėjo būti lygiaverčiai verslo partneriai, bet Kvinas su ja elgėsi kaip su padavėja. Padavėja su stora pinigine. Priėjusi prie tualetinio staliuko veidrodžio Dalsė apsižiūrėjo, kaip atrodo, pakedeno ilgus tamsius plaukus ir susiglostė kirpčius. Juos reikėjo pakirpti, nes galiukai krito ant blakstienų ir ją tai erzino; kita vertus, tokia šukuosena išryškino tamsiai 18

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

rudas akis. Po Kapryje praleistos vasaros, po Londono parkų ir kavutės Pimliko kavinių kiemeliuose ant veido dar buvo likusių strazdanų. Tepdamasi lūpas balzamu ji išgirdo trenksmą. Akimirksniu apsigręžusi leidosi bėgti koridoriumi pro stalinių lempų metamus šviesos apskritimus ant sienų. Už galinių durų išgirdo grumtynių garsus, šnopavimą, šūksnius, tylius raminamus žodžius. Įpuolusi pro jas pamatė slaugę Aną, spaudžiančią prie lovos liauną žmogystą. Jos senelė visada buvo smulkutė, bet dabar dar labiau sulyso ir tapo panaši į naktinius, plevėsuojančius ant skalbinių virvės – tuščius ir nereikalingus. Kūnas buvo silpnas, bet kažkoks galingas akstinas – baimė ar pyktis – vertė kovoti. Ant grindų gulėjo numesta lempa, knyga ir stiklinė, į kilimą gėrėsi vanduo. – Paleisk mane!.. Patrauk nuo manęs rankas! – Pasistenkit... pasistenkit atsipalaiduoti, – pridususi paprašė slaugė. – Žinau, ką nori padaryti! – Tenoriu jus apsaugoti. – Ne! Tu nori... mane nuskriausti! – sušuko senelė. – Aš ne... – Anai pavyko prispausti jos ranką, bet buvo matyti, kad ji stengiasi tai daryti kuo švelniau. – Ponia, – sušnopavo ir pasilenkusi išsisuko nuo kumščio. Pribėgusi Dalsė sugavo švysčiojančią ranką. Pamačius, kad jos dviese, senutės akys išsiplėtė. Ji seniai nebesuvokė tikrovės ir gyveno kraupiame vaizduotės pasaulyje. – Mémé, viskas gerai, – skubiai patikino Dalsė. – Niekas tavęs nenuskriaus. Laikau tave. – Kas tu tokia? – gūždamasi paklausė senelė. – Dalsė, tavo anūkė. Prisimeni? 19

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Jos žodžiai nepasiekė tikslo, žvangėdami nukrito jai prie kojų it bronziniai varpeliai. Senutė jos neatpažino. – Paimkit už kitos rankos, – greitai paprašė Ana. Dalsė negrabiai prispaudė senelės ranką, o Ana iš uniformos kišenės išsitraukė telefoną. Senelė vis dar spurdėjo, klykdama iš baimės, net širdis plyšo girdint. Ji visada buvo elegantiška moteris ir Dalsė kentėjo matydama ją tokią silpną, suglebusiais raumenimis, per dideliais dantimis įdubusiuose skruostuose ir tuščiu stiklinių akių žvilgsniu. Ji matė, kaip slaugė įsijungė „Spotify“, ir blausiai apšviestame kambaryje pasklido pažįstama daina it raudonis ant skruostų. Tyliai grojo gitara, skambėjo prikimęs moters balsas, žodžiai plaukė lyg per bangas nardantys ruoniai. Garsai buvo švelnūs it šilkas ir Dalsė iškart pasijuto lyg persikėlusi į senų laikų Paryžių, dar prieš jai gimstant. Iki pastarosios žiemos ji nebuvo girdėjusi šios dainos, bet senelė, be abejo, ją žinojo. Ji iškart liovėsi priešintis, kūnas suglebo, galva nusviro ant šono. Ana sugavo ją krentančią ir atsargiai paguldė į lovą. Slaugė su jos senele elgėsi labai atsargiai, tarsi ši būtų porcelianinė lėlė, tyliai ramindama pataisė naktinius ir suglostė plaukus. Dalsė stovėdama atokiau žiūrėjo, kaip įsivyrauja ramybė, kaip daina paguodžia senelę it šilta antklodė. Muzika įsiskverbė ten, kur nepasiekė jų rankos ir žodžiai. Galop senelė nusišypsojo ir į kažką įsižiūrėjo. Į kažką, ko nebuvo kambaryje.

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

Antras skyrius 1962 m. liepos 23 d. Paryžius, Grenelės gatvė, Šveicarijos ambasada

Lizai buvo pristatyti darbuotojai ir ji šypsodamasi pasisveikino. Nieku gyvu neprisimins vardų. Neprisimins net veidų. Jų buvo kelios dešimtys, galvos linkčiojo, rankos tiesėsi iš baltų iškrakmolytų rankogalių. Valentino vedama palei jų gretą, stengėsi nerodyti nuostabos. Jis, be abejo, žinojo visų vardus, kas ką mėgsta gerti, kokia spalva kuriam patinka, kurioje mokykloje mokosi jų vaikai. Pasakodamas Lizai apie rezidenciją, vaizdavo ją bemaž kaip jaukius namus. Na, jei jis augo rūmuose... Virš galvų žėrėjo sietynai, ant lubų, sienų ir netgi durų spindėjo paauksuoti masverkai. Čia viskas blizgėjo. Ir viskas buvo be galo prancūziška: gėlėti gobelenai, dideli veidrodžiai, nušveistos parketinės grindys ir grakščios kėdės. – O ten, kitoje pusėje, turime sodelį. Vyras nusivedė ją prie stiklinių durų ir, jiems priartėjus, šios atsivėrė. Pajutusi tyrą orą Liza giliai įkvėpė – mergaitei, kuri iš savo namų matydavo Alpes, tai buvo įprasta. – Gražu, – pagyrė ji, stovėdama ant slenksčio ir žvelgdama į idealiai stačiakampę, nepriekaištingai nupjautą veją. Ties švel-

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

niais žvyruoto tako posūkiais augo keturi kūgio formos kukmedžiai, kiemą iš visų pusių juosė aukštos gyvatvorės. Keli brandūs medžiai metė tolyn nuo namo šešėlius, bet gėlių nebuvo matyti. – Na, čia viskas funkcionalu. – Valentinas kreivai šyptelėjo – ši jo šypsena pasakydavo daugiau nei žodžiai. – Bet sodams, kaip ir namams, reikia moteriškų rankų. Jam stovint greta Liza jautė jo ranką, labai lengvai uždėtą jai ant juosmens. Juos stebėjo dešimtys žmonių, bet tai nebuvo įprastas jaunavedžių sugrįžimas. Liza pažvelgė į jį. – Nori pasakyti, aš turėsiu tuo pasirūpinti? – Na, ponia Kenedi turi naują rožyną. Kodėl gi poniai Erlach neužsiveisus savo? – Nemanau, kad esu tokia svarbi kaip ji. – Man dar ir kaip esi svarbi, – tyliai ištarė jis, šiek tiek pasilenkęs, nes buvo visa galva aukštesnis. – Bet gal geriau neprasitark mūsų bičiuliams amerikiečiams, kad taip sakiau. Liza nusijuokė. Valentinas bičiuliavosi su visais. Todėl jam ir sekėsi šis darbas – diplomatijos pasaulyje ambasadoriaus Paryžiuje postas buvo itin geidžiamas. Jų santykiai prasidėjo nevykusiai, bet paskui jau viskas ėjosi kaip per sviestą. Prieš dvejus metus, kai jie susipažino Romoje per vakarėlį, skirtą vasaros olimpinėms žaidynėms, Valentinas buvo Šveicarijos ambasadorius Graikijoje, o ji Šveicarijos raitelių komandos narė. Jie paspaudė rankas ir maloniai šnektelėjo, jis pasveikino ją pelnius sidabro medalį, kabantį jai ant kaklo, bet išliko skrupulingai mandagus, nors jųdviejų širdyse iškart įsižiebė kibirkštėlė (bent jau jos tikrai). Valentinas buvo profesionalus diplomatas, mokantis kiekvienam parodyti dėmesį, bet ji, priešingai, šalia jo jautėsi nematoma. Liza nustebo, kai pavasarį Valentinas, pamatęs ją Cermos 22

Karen Swan ◆ Žiemos svečias

restorane, atpažino. Pietaudama terasoje su vaizdu į Materhorną, ji nepastebėjo į ją spoksančio žavaus vyresnio vyro, kol draugė apie tai nepakuždėjo. Šįkart viskas buvo kitaip: nusišypsojęs akimis jis atsiuntė jai butelį puikaus baltojo Burgundijos vyno ir perėjo per salę spinduliuodamas tokį pasitikėjimą savimi, kad vaikinai prie jų stalo net susigūžė. Pasiteiravo, kaip jai sekasi, tarsi jie būtų seni draugai. Ar tebejodinėjanti? Liza paminėjo kritimą, dar norėjo papasakoti apie tai, kad neteko mylimos kumelės, sunkiai susižalojo riešą ir kaip bijo aukštai šokti, bet jis vėl nusišypsojęs ją nutraukė: – Šiandien per vakarienę apie viską pasikalbėsime. To užteko. Jie susitikdavo kaip galėdami dažniau: Ciuriche, Atėnuose, Londone, Kopenhagoje, visur, kur tik jis dirbo. Ji apsistodavo jo prabangiuose apartamentuose geriausiuose viešbučiuose, išlydėdavo jį apsisiautusi antklode, o pasitikdavo kailiniuota. Jis vesdavosi ją į baletą ir į operą; jie iškylaudavo Šv. Jokūbo parke, kur jis vienomis kojinėmis vaikščiodavo per žolę; dalyvavo pokylyje Onasiams priklausančioje Skorpijo saloje, o likusią savaitės dalį išsinuomoję žvejų laivelį plaukiojo po kitas Graikijos salas. Kai praėjus vienuolikai savaičių po antro jų susitikimo kalnuose Valentinas Londone pasipiršo, Liza tam buvo pasiruošusi. Mažiau nei po mėnesio jie susituokė Venecijoje, pasikvietę iš gatvės nepažįstamų žmonių. Valentinas per tą laiką gavo prestižinį darbą Paryžiuje, bet tai atrodė beveik nereikšminga, palyginti su nuostabiu jų romanu, į kurį jie nėrė stačia galva. Tačiau dabar, po tris dienas trukusio medaus mėnesio Monake, stovėdama ambasadoriaus rezidencijoje Grenelės gatvėje Liza suprato, kokią įspūdingą karjerą padarė jos vyras. 23

Karen Swan

ISBN 978-609-466-970-5

9 786094 669705

Romanas

Žiemos svečias

S U N DAY TIMES bestseleris