Šviesos kaip vėjo draikomas šilkas šoko pagal begarsę melodiją, lėtai ir mieguistai. Oda šiurpo stebint jų judėjimą. Visi pastarųjų kelių mėnesių rūpesčiai ir baimės sumenko ir tapo nereikšmingi, maži ir nesvarbūs.
Liusės Smart gyvenime – sumaištis. Netekusi mėgstamo darbo, ji nusprendžia pradėti nuo pradžių ir kuo toliau nuo Anglijos, kur ją persekioja skaudūs prisiminimai. O kas galėtų tikti labiau už atokiąją ledo šalį? Ji leidžiasi į avantiūrą ir sutinka vadovauti mažam viešbutukui Islandijos pietuose, nė neįtardama, kokie iššūkiai jos laukia. „Šiaurės pašvaistė“ toli gražu neprimena jaukaus, idiliško viešbučio, kurio nuotraukas Liusė matė internete. Jam atgaivinti prireiks daug pastangų – o tam ji turi tik dviejų mėnesių bandomąjį laikotarpį. Maža to, žavus viešbučio barmenas verčia abejoti, ar šis darbas tikrai suteiks taip trokštamą ramią priebėgą. Liusė ryžtasi paversti „Šiaurės pašvaistę“ romantiškiausia vieta Islandijoje, net jeigu savo pačios gyvenime visai netrokšta romantikos. Tačiau tarp trykštančių geizerių ir žėrinčių ledynų, klausantis islandų istorijų apie pasakiškas būtybes, apsaugoti savo širdį nuo šio krašto magijos sunku. Ir anksčiau ar vėliau Liusei teks reaguoti į jai siunčiamus ženklus.
Nuostabi, jauki, nepaleidžianti knyga. – The Writing Garnet
ISBN 978-609-466-976-7
9 786094 669767
Siaures pasvaiste
JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną drauge su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais: pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką, Paryžių, Tokiją, Prahą, Šampanę ir Amalfį. „Šiaurės pašvaistė“ Islandijoje“ – aštuntoji į lietuvių kalbą išversta šios autorės knyga.
Julie Caplin
Julie Caplin Siaures pasvaiste
Julie CAPLIN THE NORTHERN LIGHTS LODGE HarperImpulse, a division of HarperCollinsPublishers Ltd., London, 2019
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title The Northern Lights Lodge © 2019 Julie Caplin Translated under licence from HarperCollins Publishers Ltd. Julie Caplin asserts the moral right to be acknowledged as the author of this work. © Saulė Rygertaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © „Tyto alba“, 2026 ISBN 978-609-466-976-7
1 SKYRIUS Batas
– Deja, vis dar nieko. Kaip sakiau praeitą ir užpraeitą savaitę. Turite suprasti, kad dabar sunkūs laikai. Ekonomika ne per geriausia. Žmonės tiek nebekeliauja, – tai buvo pasakyta meilikaujančiu tonu ir su neva užjaučiančia šypsena veide, tačiau mažos kaip ryklio akys krypo šalin vengdamos Liusės žvilgsnio, tarsi bedarbystė būtų užkrečiama. Sunkūs laikai? Labas rytas! Liusė būtų galėjusi parašyti sumautą knygą apie tai, kas yra sunkūs laikai. Ji norėjo griebti įdarbinimo konsultantę už gerklės ir pakratyti. Tačiau tik pasimuistė kėdėje priešais tą merginą skaisčiai apšviestame kabinete su madingais baldais ir moderniausiu „Apple Mac“ monitoriumi, užimančiu didžiąją darbo stalo dalį, stengdamasi atrodyti rami, o ne apimta panikos. Mergina dabar nepatikliai apžiūrinėjo nutįsusius kaip žiurkių uodegos šviesius Liusės plaukus nepajėgdama nuslėpti pasibaisėjimo ir smalsumo išraiškos. Liusė nurijo seiles ir pajuto, kaip ima kauptis nuolatinės jos palydovės ašaros. Pati mėgink susitvarkyti plaukus, kurie pastarąsias tris savaites slinko kuokštais, pamanė. Nedrįso trinkti galvos dažniau nei kartą per savaitę, nes matyti nutekamąją angą,
7
pilną šviesių sruogų, atrodė dar baisiau, nei galvoti apie kitokį šlamštą, dabar vykstantį jos gyvenime. Jeigu jau tavo pačios plaukai palieka skęstantį laivą, matyt, reikalai prasti. Liusė pajuto, kaip perkreipė lūpas. O Dieve, bet kurią akimirką gali pratrūkti kaip laukinis žvėris. Pastaruoju metu vis sunkiau elgtis taip, kaip dera normaliam žmogui, o šią akimirką, tai tapo ypatingu iššūkiu, nes kitoje stalo pusėje sėdėjo mergina, pasipuošusi prigludusiu vyšnių spalvos kostiumėliu, tobulai žvilgančiais trumpais plaukais ir išpuoselėtais slyvų spalvos laku nulakuotais nagais. Sėkmės įsikūnijimas. Štai kaip atrodo žmogus, kuris siekia aukštumų. Žmogus, kurio karjera kyla, o ne leidžiasi žemyn greičiau nei kanoja Niagaros kriokliu. Atsidususi Liusė nurijo seiles ir prisivertė nusiraminti. Pastarąsias dvidešimt minučių kovojo su pagunda sugriebti Panelytę Profesionalę už atlapų ir maldauti: „Ir man turi būti koks nors darbas.“ Tačiau ir toliau sėdėjo pasikišusi rankas po šlaunimis, pakumpusiais pečiais ir klausėsi tų pačių žodžių, kuriuos girdėjo paskutiniuose dešimtyje kitų įdarbinimo konsultantų kabinetų: rinka smukusi, darbuotojai nesamdomi, niekas šiais laikais nepadaro gyvenimo karjeros. Jiems, kad juos kur velnias, nė nereikėjo Liusei to sakyti, ji jau savo kailiu patyrė šią nemalonią tiesą. Bet, – inkštė atkaklus balsas galvoje, – ji ieško darbo viešbučiuose, – ir inkštė vis įkyriau ir atkakliau, – viešbučiuose visada yra darbo. – Galbūt, jei galėtumėte... – mergina pamėgino drąsinamai nusišypsoti, tačiau nenuslėpė įkyraus smalsumo, atsispindinčio jos veide, – na, žinote... gauti keletą naujesnių rekomendacijų. Liusė papurtė galvą jausdama, kaip pažįstamas švininis
8
nevilties gumulas grasina pakilęs ją uždusinti. Mergina dėjosi atjaučianti, nors slapta užmetė akį į laikrodį. Neabejotinai turėjo susitikti su kita nepalyginamai tinkamesne kandidate. Su kuo nors, kieno gyvenimo aprašymas buvo paremtas paskutinio darbdavio rekomendacijomis ir kurios gėdos neaptarinėjo visas jos profesijos sektorius. – Kas nors turi būti, – neviltis nusivijo žodžius su tokiu pat pasitenkinimu, kaip sprunka padykusios fėjos. – Sutinku pradėti ir nuo žemesnio laiptelio. Juk matote, kiek turiu patirties, – išgirdo save ištariant lemtingus žodžius, kurių buvo sau prisiekusi niekada nesakyti, kad ir kaip blogai būtų: – Aš dirbsiu bet ką. Mergina kilstelėjo antakį, tarsi laukdama patikslinimo, kas yra bet kas. – Na, beveik bet ką, – pasitaisė Liusė, staiga su siaubu suvokdama, kad bet kas apima labai gausią situacijų įvairovę, o šios moters atlyginimas priklauso nuo įdarbintų klientų skaičiaus. – N...aaaa, yra vienas darbas, – mergina elegantiškai gūžtelėjo pečiais. Dabar Liusė gailėjosi dėl to „bet ką“. Kam ji pasiryžta? Nepažįsta šitos jaunos moters. Kaip gali ja pasitikėti? – Tai... eee... didelis žingsnis žemyn. Sutartis terminuota, tačiau gali būti pakeista į neterminuotą. Dviejų mėnesių bandomasis laikotarpis. Ir užsienyje. – Aš neprieštarauju dirbti užsienyje, – greitai atsakė Liusė išsitiesdama kėdėje. Dviejų mėnesių bandomasis laikotarpis tinka. Iš tikrųjų išvykti iš šalies būtų netgi velniškai nuostabu. Kodėl, po galais, ji apie tai nepagalvojo anksčiau? Visiškai pabėgtų. Paspruktų nuo buvusių kolegų klastingų
9
šnibždesių už nugaros, nuo tų tai ji, žinai, ta, kuri... slapčia metamų žvilgsnių, nuo mes žinome, ką tu padarei slepiamų šypsenų ir nuo retkarčiais pastebimų galiu lažintis, kad dėbčiojimų – nuo viso to jai jau buvo bloga. Mergina pakilusi žengė kelis žingsnius į kabineto kampą, kur pasirausė nedidelėje krūvelėje mėlynų aplankų, sukrautų ant konsolinio staliuko iš buko medienos. Net ir iš savo vietos Liusė galėjo pasakyti, kad ten buvo kaupiamos atliekos, tie darbo pasiūlymai, kurie buvo priskirti kategorijai „jiems niekada nerasime darbuotojų nei iki sekmadienio, nei iki pirmadienio, nei iki antradienio, nei iki bet kurios kitos dienos“. Trūktelėjusi, mergina iš krūvos apačios ištraukė sumaigytą aplanką. Liusė gerai suprato, ką reiškia tas apgailėtinas aplankas. Numestas į šalį ir gulintis ten visų užmirštas. – Hmm. Liusė nekantriai laukė sėdėdama ant kėdės kraštelio ir truputį perkreipusi kaklą mėgino įskaityti žodžius, kai mergina blizgančiu nagu braukė per A4 formato puslapį. – Hmm. Gerai. Mmm. Liusė suspaudė pirštus, džiaugdamasi pasikišusi juos po šlaunimis ant kėdės. Mergina nelabai slėpdamasi caktelėjo liežuviu, užvertė aplanką ir susirūpinusi pakėlė į ją akis. – Na, tai vis šis tas. Tas bet kas, – jos veidu nuslinko abejonė. – Jūs esate per daug kvalifikuota. Šitas darbas yra... – ir toliau pasakė kažką, kas nuskambėjo taip, tarsi mergina būtų nusišniurkštusi. – Atsiprašau? – Kvolsviodlure, – pakartojo ji. Liusė suprato, kad ji buvo pasitikrinusi tarimą.
10
– Aišku, – linktelėjo Liusė – O kur tiksliai yra tas... – pridūrė šįkart linktelėjusi į aplanką, iš skambesio spėdama, kad kažkur Rytų Europoje. – Islandijoje. – Islandijoje! – Taip, – skubiai tęsė mergina. – Dviejų mėnesių bandomasis laikotarpis mažame viešbutuke Kvolsviodlure, kuris tik už pusantros valandos kelio nuo Reikjaviko. Pradėti reikia iš karto. Ar man paskambinti ir nusiųsti jūsų duomenis? – pakvipus netikėtais komisiniais išbėrė tuos žodžius netikėtai entuziastingai. Islandija. Niekada nė nebūtų svarsčiusi ten nuvykti. Argi ten ne siaubingai šalta? Ir kone visą laiką tamsu. Jos svajonių klimatas – karštas oras ir drungno vonios vandens temperatūros jūra. Pusantros valandos kelionė iš Reikjaviko skambėjo įtartinai, nes tarp eilučių atrodė, kad tai pasaulio pakraštys. Liusė prikando lūpą. – Aš nemoku islandiškai. – Oi, dėl to nesijaudinkite. Jie visi kalba angliškai, – linksmai atsakė mergina, o paskui pridūrė: – Žinoma, jie gali jūsų nenorėti... na, žinote, – šypsena prigeso iki nebylios užuojautos. – Nenoriu sužadinti nepagrįstų vilčių. Bet papasakosiu jiems, kokią gerą patirtį esate sukaupusi. Tik... eee be naujausių rekomendacijų gali kilti problemų. Susidaro laiko tarpas. – Galbūt galėtumėte pasakyti, kad buvau išėjusi ilgų atostogų, – skubiai pasiūlė Liusė. Mergina linktelėjo galva ir vėl prisiklijavo šypseną. – Nueisiu paskambinti, – pakilo nuo stalo lyg ir kiek sutrikusi. Liusė įtarė, kad paprastai ji skambindavo ant stalo
11
stovinčiu telefonu, bet šįsyk norėjo šiek tiek privatumo, nes jai reikėjo įtikinti užsakovą priimti žmogų su trejų metų pertrauka gyvenimo aprašyme. Pastaruosius metus Liusė dirbo Mančesteryje vieno viešbučio, priklausančio dideliam tinklui, direktoriaus pavaduotoja, į šias pareigas pakilusi po kantraus dvejų metų darbo, bet darbdavys atleido ją už šiurkštų nusižengimą. Liusė sugriežė dantimis prisiminusi beširdę personalo skyriaus šturmuotoją, kurią vadovybė atsiuntė iš Sario, kad smeigtų peilį į nugarą. Žinoma, Kriso jie neišmetė. Minutėlę savigaila grasino ją pasiglemžti. Vienas darbo prašymas po kito, atmetimas po atmetimo. Nė vieno darbo pokalbio. Kaskart gavus dar vieną neigiamą atsakymą niūruma tik plėtėsi, kaip šešėliai saulei leidžiantis. Banko sąskaita greitai tuštėjo, sparčiai mažėjo vietų, kur ji vakare galėtų ištiesti kojas, ir vis labiau artėjo kelio pabaiga, tai yra grįžimas į tėvų dviejų aukštų namuką Portsmute. Liusė negalėjo leisti, kai taip nutiktų. Mama norės sužinoti, kodėl. O tiesa nužudytų tėtį. Liusė pradėjo kramtyti lūpą, vėl atverdama beveik neužgyjančią žaizdelę. Kažkodėl ji įprato kramtyti vidinę lūpos pusę ir per kelis mėnesius tai tapo siaubingu įpročiu, kurio niekaip negalėjo atsikratyti. – Ar... ar galėsiu ten ir gyventi? – paskubomis paklausė Liusė, kai mergina jau buvo beišeinanti iš kabineto. – Dėl Dievo, taip, joks sveiko proto žmogus nė nesvarstytų, jeigu kartu nebūtų apgyvendinimo, – ir net išplėtė akis, supratusi, kad tikriausiai pasakė per daug. – Tuoj grįšiu, – ir gana iškalbingai paėmusi aplanką išsinešė su savimi, palikdama Liusę vieną kabinete.
12
– Ar tikrai elgiesi teisingai? – paklausė Deizė, geriausia Liusės draugė, purtydama galvą, o jos veide, žvelgiančiame į nešiojamojo kompiuterio ekraną, atsispindėjo nepasitikėjimas. – Tavo kvalifikacija gerokai per aukšta tam darbui. Viešbutyje tik keturiasdešimt kambarių, – patylėjo: – Ir tu nekenti sniego. – Kenčiu aš tą sniegą. Man tik nepatinka mieste, kai jis ištyžta ir pajuoduoja, – paprieštaravo Liusė, prisiminusi sniegą vaikystėje. Pirmąjį žiemos sniegą, švarų ir gurgždantį, kviečiantį perbėgti niekieno kojos nepaliestu paviršiumi, pažaisti sniego gniūžtėmis ir nulipdyti sniego senį. – Hmm, – nepatikliai numykė Deizė. – Ką tik apsipratai Mančesteryje. Islandijoje bus daug blogiau. Nors, – suraukė ji kaktą, – atrodo labai gražiai. Liusė linktelėjo – pasakyti gražiai, buvo tas pats, kas nepasakyti nieko. Sprendžiant iš interneto svetainėje pateiktos nuotraukų galerijos, atrodė pribloškiamai. Viešbučio namukai apsamanojusiais stogais viena puse glaudėsi prie sniego nuklotos kalvos šlaito, nusėto tamsiais uolėtų atodangų šešėliais, o iš kitos pusės plytėjo laukinė uolėta pakrantė, kur putotos bangos daužėsi į siaurą akmenuotą paplūdimį. Gražiai nufotografuoto interjero nuotraukose pro kiekvieno namelio langus vėrėsi pritrenkiantys vaizdai, didžiuliai židiniai su jaukiai įrengtais poilsio kampeliais kvietė susisukti į antklodę ir snūduriuoti prie šildančio ugniakuro. Viskas atrodė pasakiškai. Todėl kilo klausimas, kodėl direktoriaus darbo vietos iki šiol niekas nenusitvėrė? Dantys vėl krimstelėjo tą prakeiktą žaizdelę vidinėje lūpos pusėje, ir ji susiraukė.
13
Deizė, neteisingai supratusi, kodėl ji staiga įkvėpė, pervėrė griežtu žvilgsniu. – Tu neprivalai jo imtis. Žinai, kad gali pasilikti čia tiek, kiek norėsi, – jos akys sušvelnėjo. – Aš tikrai neprieštarauju. Man patinka, kad čia esi. Kad ir kaip viliojo mintis likti mielame Deizės vieno kambario butuke Bate, Liusė turėjo imtis šio darbo. – Deize, negaliu miegoti ant tavo sofos amžinai, o jei nepriimsiu šio pasiūlymo, tikriausiai taip ir nutiks. Gerai pažįstamas liūdesys kėsinosi vėl nusitempti ją su savimi. Ji nurijo seiles, nekreipdama dėmesio į paniką, kuri širdyje plakė lyg paukščio sparnai, ir pažvelgė į Deizę. Kada pati sau pripažino mananti, kad nepajėgs dirbti? Kaskart pasisukusi jautė, kaip sunku apsispręsti, ir savo sprendimais nuolat abejojo. Ar turėtų imtis šio darbo? Trumpas pokalbis per „Skype“ atrodė tik formalumas, greitas patikrinimas, norint įsitikinti, kad ji ne kokia dvigalvė, o ją kalbinusi moteris nė nepasivargino prisistatyti ir, regis, jai nerūpėjo, ar ji sugebės dirbti. Ir gerai, nes visas Liusės išmanymas jau kadaise kažkur išgaravo, ir jeigu jai būtų tekę jiems parduoti save, būtų žlugusi vietoje. Uždėjusi delną ant rankos Deizė pažadino ją iš minčių. – Atsisakyk. Atsiras kas nors kitas. Tu gali pati... Liusė pakėlė ranką stabdydama vieną iš Deizei būdingų turiningų frazių, klausiamai išlenkdama antakį, ir geriausiai draugei užteko mandagumo silpnai šyptelėti. – Gerai, – Deizė suspaudė savo smulkias plaštakas į kumščius. – Bet tai taip suš... suš... sumautai nesąžininga. Tai nebuvo tavo kaltė.
14
– Deize Džekson! Ar tu ką tik norėjai nusikeikti? Draugės skruoste atsirado duobutė, nes ji nusišypsojo kaip išdykusi fėja. – Gal ir norėjau. Bet aš taip siuntu. Tai taip... – ir net suurzgė. – Matai, štai dar viena priežastis, dėl ko man reikia nešdintis. Tu jau urzgi kaip žvėris. Aš darau tau blogą įtaką. Be to, tai buvo mano kaltė. Niekas kitas nekaltas, tik aš... ir Krisas, nes jis aukščiausios klasės mėšlo gabalas. – Tu nekalta! Nustok taip sakyti, – iš pasipiktinimo aštriai subarė ją Deizė. – Negali kaltinti savęs. Kaltas Krisas. Nors vis dar negaliu patikėti, kad jis taip padarė. Kodėl? Liusės veidas įsitempė, per pastarąsias šešiasdešimt dvi dienas jos kalbėjo apie tai tūkstantį kartų ir išgėrė gausybę taurių proseko, vyno, džino ir degtinės. Tačiau nei svarstymai, nei alkoholis atsakymų nedavė. Ji pati kalta, kad buvo tokia visiška, paskutinė kvailė. Negalėjo patikėti, kaip smarkiai suklydo. Ketveri metai. Bendras butas. Darbas toje pačioje įmonėje. Manė, kad pažįsta Krisą. Viena buvo tikra... niekada nebepasitikės jokiu vyru, kol gyva. – Nesvarbu, „kodėl“ jis taip padarė. Man reikia gyventi toliau ir man reikia darbo, – sugriežė Liusė dantimis. Kelionė į Islandiją buvo siaubinga mintis, bet ji neturėjo kito pasirinkimo.
15
Šviesos kaip vėjo draikomas šilkas šoko pagal begarsę melodiją, lėtai ir mieguistai. Oda šiurpo stebint jų judėjimą. Visi pastarųjų kelių mėnesių rūpesčiai ir baimės sumenko ir tapo nereikšmingi, maži ir nesvarbūs.
Liusės Smart gyvenime – sumaištis. Netekusi mėgstamo darbo, ji nusprendžia pradėti nuo pradžių ir kuo toliau nuo Anglijos, kur ją persekioja skaudūs prisiminimai. O kas galėtų tikti labiau už atokiąją ledo šalį? Ji leidžiasi į avantiūrą ir sutinka vadovauti mažam viešbutukui Islandijos pietuose, nė neįtardama, kokie iššūkiai jos laukia. „Šiaurės pašvaistė“ toli gražu neprimena jaukaus, idiliško viešbučio, kurio nuotraukas Liusė matė internete. Jam atgaivinti prireiks daug pastangų – o tam ji turi tik dviejų mėnesių bandomąjį laikotarpį. Maža to, žavus viešbučio barmenas verčia abejoti, ar šis darbas tikrai suteiks taip trokštamą ramią priebėgą. Liusė ryžtasi paversti „Šiaurės pašvaistę“ romantiškiausia vieta Islandijoje, net jeigu savo pačios gyvenime visai netrokšta romantikos. Tačiau tarp trykštančių geizerių ir žėrinčių ledynų, klausantis islandų istorijų apie pasakiškas būtybes, apsaugoti savo širdį nuo šio krašto magijos sunku. Ir anksčiau ar vėliau Liusei teks reaguoti į jai siunčiamus ženklus.
Nuostabi, jauki, nepaleidžianti knyga. – The Writing Garnet
ISBN 978-609-466-976-7
9 786094 669767
Siaures pasvaiste
JULIE CAPLIN (Džuli Keplin) – anglų rašytoja, apkeliavusi ne vieną žemyną drauge su žinomais maisto kritikais ir žurnalistais, išgarsėjo kulinariniais kelionių romanais: pasaulyje jų parduota daugiau nei du milijonai egzempliorių. Lietuvių kalba išleistos jos knygos jau leido paklajoti po Kopenhagą, Niujorką, Paryžių, Tokiją, Prahą, Šampanę ir Amalfį. „Šiaurės pašvaistė“ Islandijoje“ – aštuntoji į lietuvių kalbą išversta šios autorės knyga.
Julie Caplin
Julie Caplin Siaures pasvaiste