Issuu

Ko m

panija

REKLAMA

Rodyta per populiarią televizijos laidą „Šeimyninis eksperimentas“

Kam pasikliauti atsitiktinumu arba genetika, jeigu galite susilaukti tobulo kūdikio, apie kurį visada svajojote? Kompanija „Atgimk“ siūlo iš anksto užsisakyti Metakūdikius – vaikus, kurie egzistuoja tik Metavisatoje. Pas mus galite pasirinkti vaiko amžių ir lytį, sukurti jo išvaizdą – nuo akių ir plaukų spalvos iki odos atspalvio ir kūno formų, kalbėsenos, interesų ir augimo tempų. Pasikliaukite mūsų dizaineriais – jie sukurs tobulą jūsų poros palikuonį, kaip buvo sumanyta Motinos Gamtos. Mūsų vaikai turi skaitmeninę atmintį, tikroviškus veidus, o jų kūnai reaguoja į jus pagal jūsų veido išraiškas ir balso analizę. „Atgimk“ skirta ne tik naujiems tėvams. Jeigu nenorite, kad jūsų vaikas užaugtų Tikrajame Pasaulyje, galime sukurti tikslią jo kopiją, kuri amžinai gyvens Metavisatoje būdama jūsų pasirinkto amžiaus. O jei jus ištiko skaudi netektis, leiskite mums atkurti beveik tikslią jūsų mylimo vaiko kopiją.

Kad ir kur gyventumėte, parinksime jums tinkamiausią paslaugų paketą. „Atgimk“ pradės veiklą dar šiais metais. Užsisakykite jau dabar, kad paskui netektų nusivilti.

Tam reikia sumokėti depozitą, o paskui padengti 19,99 svaro mėnesinį abonentinį mokestį.

„Atgimk“ yra kompanijos „Prabudimo pramogos“ antrinė įmonė. Visos teisės saugomos.

1 „Šeimyninio eksperimento“ pirmosios laidos televizinio suflerio scenarijus

OTUM TEILOR, LAIDOS VEDĖJA: (Pirma kamera) Sveiki atvykę į „Šeimyninio eksperimento“, vienintelės televizinės laidos, apie kurią kalbėsite kitus devynis mėnesius, premjerą. (Pradiniai titrai, ekranuose vedėjai už nugaros pasirodo žiūrovai, nuaidi plojimai) Jeigu apie tai dar negirdėjote ar neskaitėte, tuomet kur jūs apskritai buvote? Nuo pat paskelbimo „Šeimyninis eksperimentas“ tapo populiariausiu šio dešimtmečio televiziniu realybės šou – ir tai nutiko mums net neišėjus į eterį! (Plojimai) Dabar papasakosiu, kas čia vyks.

(Ketvirta kamera) Kitus devynis mėnesius vienuolika kruopščiai atrinktų bevaikių žaidimo dalyvių iš Didžiosios Britanijos varžysis augindami pirmuosius pasaulyje interaktyvius vaikus Metavisatoje. Mūsų būsimieji tėvai dėvės virtualiosios realybės ausines, kaukes, pirštines ir visą kūną dengiančius kostiumus, priglundančius lyg antra oda. Jie patirs viską, ką patiria biologiniai tėvai. O jūs, žiūrovai, galėsite visą parą stebėti visus jų išbandymus, džiaugsmus, negandas ir kivirčus. Jeigu nenorite nieko praleisti, užsisakykite pranešimus – vos nutikus svarbiam įvykiui, galėsite prisijungti ir peržiūrėti transliaciją jums patogiu metu. (Plojimai) (Pirma kamera) Mūsų būsimieji tėvai iš anksto nežinos kūdikio lyties. Visi vaikai augs pagreitintu tempu – kiekviename amžiaus tarpsnyje jie praleis gerokai mažiau laiko nei Tikrojo Pasaulio vaikai. Pirmąjį mėnesį dalyviai rūpinsis naujagimiu. Antrąjį mėnesį vaikai bus gerokai ūgtelėję ir labiau išsivystę. O devintą mėnesį jie taps visiškai suaugę. Kiekvieną Metavaiką valdys kompanijos „Prabudimo pramogos“ sukurtas dirbtinis intelektas – šios srities rinkos lyderis. Jie augs ir mokysis lygiai taip pat, kaip auga ir mokosi Tikrojo Pasaulio vaikai. Jų patirtys ir raida priklausys nuo tėvų auklėjimo. (Antra kamera) Kadangi ši laida visiškai interaktyvi, siekiame, kad ją žiūrėdami jaustumėtės jos dalimi. Kiekvieną mėnesį galėsite balsuoti už porą, kuriai norėtumėte skirti mėnesio iššūkį. Jūsų sprendimai turės realią įtaką dalyvių patirčiai. Daugiau apie pirmąjį iššūkį papasakosime vėliau. Taip pat galėsite vertinti dalyvių tėvystės įgūdžius tiesioginių transliacijų metu – skirdami raudonas širdeles už tai, kas patinka, ir juodas – už tai, kas nepatinka. Per retai apkabina vaiką? Juoda

širdelė. Skiria vaikui daug dėmesio ir meilės? Raudona. Dalyviai šiuos vertinimus matys realiuoju laiku, todėl iškart supras, ką manote apie jų pastangas. (Pirma kamera) Šį vakarą kiekviena šeima gaus po du šimtus penkiasdešimt tūkstančių svarų – maždaug tiek kainuoja užauginti vaiką Tikrajame Pasaulyje nuo gimimo iki aštuoniolikos metų. Jie galės leisti tuos pinigus savo nuožiūra: išsilavinimui, sveikatai, pramogoms, kelionėms ar įtraukiančioms patirtims kitų programėlių platformose. Po devynių mėnesių žiūrovai balsuos už vieną nugalėtojų šeimą. Deja, pralaimėjusiesiems teks susitaikyti, kad jų Metavaikas bus visiems laikams išjungtas, o likę pinigai – prarasti. Bet tuo „Šeimyninis eksperimentas“ nesibaigs. (Ketvirta kamera) Mūsų laimėtojai tada stos prieš sunkiausią sprendimą savo gyvenime. Jie galės pasilikti tai, kas liko iš pradžioje duotų dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių svarų, ir savąjį Metavaiką arba atsisakyti jo ir gauti ketvirtį milijono svarų, kad susilauktų kūdikio Tikrajame Pasaulyje. Ši suma bus išmokėta jiems susilaukus kūdikio – natūraliai, pasitelkus dirbtinį apvaisinimą, surogatinę motinystę ar įvaikinimą. (Plojimai) Jeigu kai kurie iš jūsų norės artimiau susipažinti su kuria nors šeima, per programėlę galėsite įsigyti galimybę leisti laiką su jais tame pačiame kambaryje jiems to nežinant ir stebėti, kas vyksta. Be to, kiekvieną mėnesį, pasitelkę loteriją, paskelbsime laimingąjį, kuris galės sąveikauti ir akis į akį leisti laiką su pačiais vaikais! Tiesa, galios tam tikros sąlygos ir taisyklės.

Nepamirškite prisijungti prie mūsų „Šeimyninio eksperimento“ programėlės: joje galėsite užsiregistruoti ir išreikšti norą tapti Metatėvais, kai finalo vakarą ši programa taps prieinama visai visuomenei. (Ketvirta kamera) O dabar negaiškime laiko ir pasveikinkime mūsų penkias poras ir vieną vienišių! (Pereiname prie įžanginių vaizdo įrašų iš Tikrojo Pasaulio)

DABARTINIAI LAIKAI PIRMAS MĖNUO

NAUJAGIMIS

4 DALYVIAI: Vudis ir Tina Finai AMŽIUS: abiem – 36 metai SANTYKIŲ STATUSAS: susituokę penkiolika metų UŽSIĖMIMAS: dronų pilotas ir eutanazijos slaugytoja METAVAIKAS: duktė Belė PRISISTATYMAS SAVAIS ŽODŽIAIS: „Mes mėgavomės bendru gyvenimu, bet dabar esame pasiruošę žengti kitą žingsnį ir susilaukti vaikų.“

Vudis pernelyg staigiai prisidėjo ranką prie lūpų. Vestuvinis žiedas trinktelėjo į priekinį dantį, bet jis to beveik nepastebėjo. Vudžio dėmesys liko sutelktas į televizijos naujienų kanalą ir užrašą ekrano apačioje. Viena pora buvo pašalinta iš „Šeimyninio eksperimento“, kai tėvas mirtinai užkratė virtualų kūdikį. – Jėzau, – sumurmėjo Vudis ekrane pasirodžius vaizdo įrašui su kitu žaidimo dalyviu Rufusu Grynu, nesėkmingai bandančiu nuraminti rėkiantį naujagimį Metavisatos vaikų kambaryje. Po akimirkos naujasis tėtis iškėlė vaiką priešais save ir stipriai supurtė. Vudis išjungė televizorių dar net nesibaigus vaizdo įrašui. – Kada tai nutiko? – paklausė jis žmonos Tinos, kai ji įžengė į jų poilsio kambarį Tikrajame Pasaulyje. 26

Š E I M Y N I N I S E K S P E R I M E N TA S

– Anksti šį rytą, – atsakė Tina. – Apie tai kalba visi naujienų kanalai. Jiedu ėmė klausytis žinių pranešėjo. – Laidos prodiuseriai susilaukė kritikos už tai, kad nenutraukė tiesioginės transliacijos mirštant dviejų savaičių Olivijai. Pareiškime „Šeimyninio eksperimento“ atstovas spaudai sakė: „Praėjusios nakties įvykiai tragiški. Tačiau laida nėra filtruojama, ji skirta atspindėti plačiam spektrui patirčių, su kuriomis susiduria jauni tėvai. Net ir po tokių nelaimingų įvykių laidos nutraukimas būtų meškos paslauga mūsų žiūrovams, kuriems pažadėjome be galo įtraukiančius ir niekuo nepridengtus potyrius.“ – Ką, po galais, jis sau galvojo? – tarė Vudis. – Žinau, kaip sunku, kai nepavyksta nuraminti verkiančio vaiko, bet jeigu jis tave taip siutina, tiesiog atsitrauk, dėl Dievo meilės. Grįžk į Tikrąjį Pasaulį ir pasirodyk, kai nusiraminsi. Negali žaloti savo paties vaiko. Tiną nukratė šiurpas, kai iš tamsos akimirksniu išsiveržė šešėlis ir nuskriejo į šviesą. Ji sumirksėjo, bandydama jį nuvyti. – Žiūrovai, besipiktinantys dėl to, kas nutiko, turėtų prisiimti dalį atsakomybės, – atsakė ji. – Juk jie nubalsavo, kad per mėnesinį iššūkį Olivija susirgtų laringitu. – Tu tai gerai žinai? – Iš to, ką mačiau ir skaičiau, Rufusui ir Kitei buvo kur kas blogiau nei visiems likusiems. – O kaip mūsų duktė laikosi šiandien? – Puikiai, – atsakė Tina. – Ji pavalgė vidurnaktį, paskui ketvirtą valandą ryto. Atsirūgti darosi vis lengviau. Po dešimties minučių ji vėl užmigo. – Tu visada turėjai stebuklingas rankas. Tina nieko neatsakė. Ji išsiėmė kaspiną iš kasos ir perbraukė pirštais per palaidus, pečius siekiančius plaukus. Tokių ilgų neturėjo nuo

JOHN MARRS

vėlyvos paauglystės. Atrodė, kad tai buvo prieš visą amžinybę. Dabar, įpusėjusi ketvirtą dešimtį, Tina seniai buvo liovusis juos šviesinti pastelinėmis spalvomis ir apsistojusi ties pelenų atspalviu. Ji nusižiovavo ir gurkštelėjo tiršto kokteilio, kurį Vudis buvo pastatęs ant sofos ranktūrio. Tina mėgo miegoti, o atsiradus Belei šio brangaus malonumo ėmė trūkti. Ji tikėjosi, kad jos veide nesimato nuovargio, ir atsispyrė pagundai į internetinių pirkinių sąrašą įtraukti botulino injekcijas. Bent jau kol kas. Tačiau Vudis nerodė jokių nuovargio ženklų, nors jų krūvis buvo toks pat. Fiziškai jis beveik nepasikeitė nuo tada, kai juodu susipažino, – jam buvo aštuoniolika. Tik du kartus Tina matė jį švariai nusiskutusį, be rausvai rudų šerių. Dėl alergijos silikonui Vudis negalėjo nešioti kontaktinių lęšių, todėl visada buvo su tamsių rėmelių akiniais. Vienintelis skirtumas tarp anuometinio Vudžio ir vyro, kuris dabar sėdi priešais ją, buvo kiek atsikišęs pilvukas ir žilstelėję smilkiniai. Vudis pasirąžė, nusižiovavo ir atsistojo. – Ar tu vis tiek sutiktum dalyvauti, jeigu žinotum, kiek daug dėmesio gausime? – staiga paklausė jis. – Prodiuseriai mus paruošė tam tikram susidomėjimui, bet juk tai, kas vyksta, yra visiška beprotybė, ar ne? Šį rytą mano elektroninis paštas lūžo nuo prašymų duoti interviu. – Kodėl klausi? Ar kas nors užsiminė apie… na, žinai? – Ne, ne, nieko panašaus, – atsakė Vudis pasikasydamas smakrą. – Man tiesiog truputį sunku, kai nuolatos esi vertinamas viso pasaulio. Ar matei, kiek daug juodų širdelių gavau vakar, kai pakeičiau Belei sauskelnes tik po antro priminimo? Galima pagalvoti, kad palikau ją penkioms valandoms, o ne penkioms minutėms. – Nekreipk dėmesio. Kai kurie žmonės mėgaujasi galimybe garsiai kritikuoti, kaip mes prižiūrime savo vaikus. Įdomu, kaip patys susitvarkytų, jeigu kiekvienas jų žingsnis būtų analizuojamas ir vertinamas?

Š E I M Y N I N I S E K S P E R I M E N TA S

Iš kambario kampo, kur buvo įrengtas Auditas, jų virtualusis padėjėjas, nuaidėjo sintetinis moteriškas balsas: – Priminimas. Belė prabudo ir reikalauja dėmesio. – Dabar mano eilė susilaukti žiūrovų pykčio, jeigu neprisijungsiu ir nepažiūrėsiu, kaip ji laikosi, – tarė Tina. Vudis pabučiavo žmoną į lūpas ir, pakilęs laiptais į antrą aukštą, nuėjo į svečių miegamąjį, kur buvo įrengta jų prieiga prie Metavisatos. Ten užsidėjo kaukę ir jutiminį kostiumą, priglundantį prie kūno lyg antra oda. Tūkstančiai jutiminių sensorių leido jam Metavisatoje patirti visus pojūčius: prisilietimą prie dukters odos, jos kvėpavimą į krūtinę, netgi kūdikio širdies plakimą. Paskui Vudis užsimovė pirštines, užsidėjo kaukę, standartinius nedidelius virtualiosios realybės akinius, ne ką didesnius už saulės akinius, ir ausines. Prisijungęs prie sistemos, Vudis atsidūrė Belos kambaryje Metavisatoje. Per programėlę jiedu su Tina išpuošė kambarį džiunglių tema: čia buvo vėjyje siūbuojantys medžiai, aukšti paparčiai, žydintys augalai ir judantys gyvūnai. Netrukus vėl reikės maitinti Belę, tad Vudis paėmė virtualųjį buteliuką su pieno mišiniu ir įdėjo į šildytuvą. Praeitą kartą pamiršo pašildyti, tad dukra verkė ir atsisakė žįsti. Vudis ėmė spėlioti, kiek žmonių dabar jį stebi iš namų ar tiesiog būdami čia. Jis niekaip negalėjo suprasti, kas skatino didžiausius laidos gerbėjus mokėti pinigus už teisę būti tame pačiame kambaryje su tėvais, – jie čia buvo nematomi, negirdimi, negalėjo nieko padaryti. Vudis pamanė, kad galbūt vertėtų pasekti Tinos pavyzdžiu ir mažiau kreipti dėmesį į tai, kas jį stebi ir vertina. Jie nepažįsta žmogaus už avataro. Jie nežino, kad jis jau įrodė esąs geras tėvas. Ir jie nežino, kaip toli jis nuėjo gindamas savo šeimą.

53 Dimitrijus ir Zoja

Zoja dėbsojo į atvirą dėžę, kurią Dimitrijus nustūmė į šalį. Jai svaigo galva. Ji įkišo ranką į vidų ir atsargiai išėmė tai, kas ten buvo. Jai grąžino jos lėlę. – Ne, palik ją ten! – paliepė Dimitrijus ir griebė telefoną. – Kam skambinsi? – paklausė Zoja. – Policijai. – Jis netikras, Dimitrijau. Žiūrėk. – Ji pakėlė Adamą ir pasuko jo veidą į vyrą. – Matai? – Ačiū Dievui, – aiktelėjo Dimitrijus ir nervingai nusijuokė. – Atrodo taip tikroviškai, pamaniau, kad… Maniau, kad kažkas… Tiek to. Kas, po galais, mums atsiuntė šitą daiktą? Tačiau jo žmona nustojo klausytis. Ji apžiūrėjo kiekvieną lėlės centimetrą nuo galvos iki kojų. Tai neabejotinai buvo jos Adamas. Ne kopija, o tas pats, kurį Dimitrijus išmetė prieš kelias savaites. Zoja priglaudė jį prie krūtinės, pridėjo nosį prie kaklo. Kvapas buvo maloniai pažįstamas. – Adamai, – sušnibždėjo ji. – Adamai? – pakartojo Dimitrijus. – Kodėl tu jį taip vadini? – Nes tai jo vardas, – atsakė Zoja, kai pirmoji iš daugelio jos ašarų nukrito ant lėlės skruostų. 260

Š E I M Y N I N I S E K S P E R I M E N TA S

– Zoja, tu mane gąsdini. Ji toliau laikė lėlę viena ranka, o kita rausėsi dėžėje. Ten buvo sumesti jos lėlės drabužėliai. – Ar ta lėlė… ar ji vilki Adamo drabužiais? – paklausė Dimitrijus. – Tai megztinis, kurį jam numezgė mano mama. Zoja, kas čia, velniai rautų, vyksta? Zoja atsikrenkštė ir atsisuko į savo vyrą. Ji neketino jam meluoti. – Jis priklauso man ir priklauso jau daugelį metų, – atsakė ji. – Laikiau jį viename iš lagaminų, kuriuos tu išmetei iš palėpės. – Bet aš juos patikrinau, ten buvo tik senos knygos. – Jis buvo apačioje suvyniotas į antklodę. Dimitrijus pabandė suvokti, ką ji kalba. Paskui rankomis perbraukė per plaukus. – Pavadinai lėlę mūsų mirusio sūnaus vardu ir aprengei jo drabužiais? Tau teks man tai paaiškinti, nes nieko nesuprantu. Zoja dar stipriau suspaudė Adamą. – Nusipirkau jį spontaniškai, kai netekome Adamo ir man buvo sunku su tuo susitaikyti. Maniau, kad tai bus trumpalaikis sprendimas, bet kuo daugiau laiko su juo praleisdavau, tuo daugiau paguodos jis teikė. Dimitrijus papurtė galvą. – Šis… šis daiktas tau teikė paguodą? – Taip. Zoja pajuto, kaip rausta jos skruostai, tada sugriežė dantimis. Ji neleis sau susigėsti. Dimitrijus nesumenkins Adamo vietos jos pasaulyje. – Ir ką tu su juo darysi? – paklausė jis. – Turiu saugią erdvę palėpėje. Ten einu, kai tu būni išvykęs. Maitinu jį, sūpuoju, keičiu sauskelnes ir aprengiu. Kartais tiesiog palaikau ant 261

JOHN MARRS

rankų, o kartais migdau lopšinėmis. Sakau, kaip stipriai jį myliu. Su šiuo Adamu aš darysiu viską, ką dariau su mūsų kūdikiu. Zoja žvelgė į Dimitrijų ir laukė atsakymo. Laukė supratimo iš vyro, kurį mylėjo didžiąją gyvenimo dalį. Iš vyro, kurio jai taip reikėjo būtent šią akimirką. Dimitrijus sudėjo pirštus stogeliu ir pakėlė prie lūpų. Praėjo minutė, kol jis pagaliau atsakė: – Ar tu visiškai kuoktelėjai? Zojos širdis apsunko, ji karčiai nusijuokė. – Akimirką pagalvojau, kad galbūt pabandysi mane suprasti, – tarė ji. – Ir dar stebiesi, kodėl aš tau apie jį nepasakojau? – Nieko nepasakojai, nes žinojai, kad liepsiu tau juo atsikratyti. – Tu nieko negali man liepti, – atkirto ji. – Zoja… – Ir liaukis kartoti mano vardą. Žinau, kas esu. – Pažvelk į tai iš mano taško. Kelerius metus mano žmona įtikinėjo save, kad ši lėlė yra mūsų sūnus, o dabar ji tikisi, kad aš tam pritarsiu? Zojos akys įsmigo į jį tarsi magnetai. – Bet tu tikėjaisi, kad aš sutiksiu turėti sūnų išgalvotoje visatoje. Kuo tai skiriasi? – Kuo tai skiriasi? – pakartojo jis nusiminęs. – Skiriasi tuo, kad Lenis nėra daiktas. Jis vaikšto, kalba, mąsto, jis yra arčiausiai žmogaus, kiek tik įmanoma. O tas negyvas daiktas, kurį laikai rankose, nieko panašaus nedaro. Jis tiesiog guli ten kaip miręs kūdikis. – Jei galiu mylėti Lenį, tai kodėl negali suprasti, kad galiu mylėti ir Adamą?

262

Š E I M Y N I N I S E K S P E R I M E N TA S

– Jis nėra Adamas, velniai rautų! – pratrūko Dimitrijus. – Liaukis jį taip vadinti! Jis netikras. – Žinau, kad jis netikras, – atkirto Zoja. – Bet kai aš norėjau gedėti dėl mūsų Adamo, tu man to neleidai! Dimitrijaus kaklas įsitempė. – Ką tai turėtų reikšti? Aš niekada tam neužkirtau kelio. – Užkirtai, nes padarei taip, kad viskas, kas vyko po to, sukosi apie tave. Tai buvo apie tavo sudaužytą širdį, tavo palūžusią dvasią, tavo prarastą sūnų – visur tu, tu, tu… Tu buvai tas, kuris patyrė hipotermiją, ieškodamas jo pelkėse ir ežere, todėl tu tapai didvyriu, žmonės tavęs gailėjosi. O kadangi buvau motina, visi kaltino mane – aš buvau ta, kuri turėjo būti atsargesnė ir nepaleisti jo iš akių. Mane apjuodino tavo šeima, mano šeima, socialiniai tinklai. – Tai neteisinga. – Ne, neteisinga tai, kad netgi dabar tu manęs nesiklausai. Aš taip pat netekau vaiko tą dieną, bet turėjau laikyti save rankose už mus abu, nes tu buvai pernelyg pasinėręs į kaltę. Manyje atsivėrė milžiniška skylė, o šis Adamas kažkaip ją užpildė. Puikiai suprantu, kad jis netikras, bet meilė, kurią jam jaučiu, – tikra. Jis man davė tai, ko reikėjo, kai tu negalėjai to duoti. Ir vis dar duoda. O jeigu negali to priimti, tada užsikrušk, Dimitrijau. Tiesiog užsikrušk. Zoja nelaukė jo atsakymo. Ji padėjo Adamo galvą ant peties, griebė dėžę ir jau ruošėsi palikti savo apdujusį vyrą vienumoje. Tačiau staiga lėlė sujudino rankas, ir Zoja iš netikėtumo apstulbo. Dar labiau ji apstulbo, kai iš lėlės burnos pasigirdo balsas. – Labas, mama ir tėti, – nerūpestingai tarė ji. Lėlė kalbėjo tikrojo Adamo balsu. Iš siaubo Zoja jo vos neišmetė. – Myliu jus abu.

263

68 Hudzonas

Hudzonas lankstė pirštus po vieną, lenkdamas juos delno pusėn ir stipriai spausdamas, kol pasigirsdavo trakštelėjimas. Šį įprotį buvo išsaugojęs nuo vaikystės – kaulo trinties į kaulą pojūtis padėdavo susikaupti. Pastaruoju metu jis tai darė vis dažniau – taip dažnai, kad pajusti pasitenkinimą darėsi vis sunkiau. Paskutinės keturios konkurso savaitės buvo beveik nepakeliamos, nes jis nuolat jautė, kad jo laikas su Alisa tirpsta. Hudzonas svarstė, ar taip jaučiasi ir nepagydomai sergančių vaikų tėvai Tikrajame Pasaulyje, kai iš visų jėgų bando pratęsti kiekvieną akimirką su jais ir keikia kiekvieną negailestingai prabėgančią valandą. Jis stengėsi kuo geriau išnaudoti paskutinį Alisos raidos šuolį, po kurio jai suėjo aštuoniolika. Nebuvo nė vieno ryto ar popietės, kad jie nebūtų tyrinėję ko nors naujo savo virtualiajame pasaulyje. Jie vaidino antraplanius vaidmenis klasikiniuose veiksmo filmuose, tokiuose kaip pirmoji „Žvaigždžių karų“ trilogija, ir naujausioje „Keršytojų“ versijoje. Jie buvo scenoje vos už kelių centimetrų nuo brolių Galaherių, kai atsikūrę „Oasis“ koncertavo Mančesterio stadione, vaikštinėjo palei bėgimo taką per 2012 metų Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją. Jie metė baltas lelijas ant katafalko, vežančio Velso princesės Dianos palaikus į jos amžinojo poilsio vietą, ir verkė glostydami mirštantį paskutinį juodąjį raganosį planetoje.

336

Š E I M Y N I N I S E K S P E R I M E N TA S

Tačiau šią paskutinę dieną Hudzonas norėjo apsukti pilną ratą ir grįžti ten, kur viskas prasidėjo. Taigi tėvas ir dukra vaikščiojo Niujorko gatvėmis, pasirinkę tą patį rajoną kaip tada, kai Alisa buvo dar visai mažytė. Kartais Hudzonas slapta į ją žvilgtelėdavo, bandydamas suderinti kūdikį, kurią jis kadaise laikė rankose, su dabar šalia jo einančia aštuoniolikmete moterimi. Hudzonas ilgėjosi visų jos augimo etapų. Jis visada rūpinosi, kad Alisa žinotų, jog jos sukūrimas ir jo vaidmuo „Šeimyniniame eksperimente“ yra tik mažos dalelės kai ko kur kas didesnio nei jiedu. Tačiau jam nebuvo reikalo jai visko pasakoti. Tai Hudzonas patikėjo kitiems. Jo akys nukrypo į raudoną mirksintį laikmatį dešiniajame ekrano kampe, skaičiuojantį paskutines dvidešimt keturias konkurso valandas. O dabar štai atėjo paskutinės minutės. Jis patrynė randą ant rankos, tada ilgai žvalgėsi po savo butą Metavisatoje. Dėl šventos ramybės dar kartą patikrino į savo paskyrą sukeltus duomenis, įsitikino, kad jie ten, kur reikia, paruošti paviešinti, ir galiausiai prisėdo šalia Alisos ant sofos. – Ar viskas gerai, tėti? – paklausė ji ir padėjo galvą jam ant peties. „Tėti“, – pakartojo Hudzonas mintyse, kaip ir daugybę kartų prieš tai. Jam patiko, kai jį taip vadina. – Viskas gerai, – atsakė jis.– Tik noriu, jog žinotum: kad ir kas nutiktų, tu buvai puikiausia, ką esu patyręs gyvenime. – Ir tu man, – atsakė Alisa. Hudzonas nusisuko, kad dukra nematytų ašarų jo akyse. Ir tada netikėtai viskas aptemo.

337