Vladimir Serkin Šamano kvatojimas
Turinys Anotacija Apie Šamaną ir jo knygą „Šamano kvatojimas“ Vilko dėkingumas 1997. Varno kvatojimas Pažintis su Šamanu 1997, 2000. Evelnai Evelnų dainos Armija. Vilko problema Gydymas Būgnas Krabautojai Ši civilizacija klaidinga... 1986. Vaikų namai. Vilko dėkingumas Ritmika, ilgaamžiškumas 1998, 2005. Ekstremalas 1999. Stryktelėjimo oro uostas Lobių sala Ledo balsas Miestietiški užrašai 1999, 2000, 2006. Nebijok Laisvė. Vilko dėkingumas Seksas – narkotikas 1999, 2000, 2001. Sniego žmogus. 1998, 2000, 2006. Tuneliai 1977. Vasara statybose 1998, 2000. Laiko raštai 1999. Lokio kvatojimas Universalių žinių praktikos 1999, 2000. Šamano kvatojimas 1997, 1998, 2004, 2005, 2006. Šamanas mieste 2009. Jūros praktikos Stebėjimo pavyzdys: vėžio atsiskyrėlio praktika 2005. Žemdirbio energetika Sąjungininkai Apie laisvę 1999, 2005, 2006. Šamaniškas miškas 2000, 2005. Neišryškintas vandenynas Šamano receptai Papildymai Magija kaip įprastinė kitų praktika Atsakymai į klausytojų klausimus apie Šamaną (2002) Iš „Laisvės“ radijo tinklaraščio (2004 m. interviu) Interviu laikraščiui „Rosijskaja nedelia“ (2004, Nr. 25) Klausimai ir atsakymai, 2010-ųjų rugsėjis
Apie praktikas Universalaus požiūrio schemos detalės Knygos „Šamano laisvė“ įžanginis žodis
Varno kvatojimas Šamanas reikalauja, kad aš „nenumindyčiau pėdsako“ ir prie jo žeminės kiekvienąsyk prieičiau šiek tiek skirtingais keliais. Pats jis besąlygiškai laikosi šios taisyklės, kai ateina į svečius. Jo sugebėjimas nepalikti pėdsakų mane ypač stebina žiemą. Kai drauge su Šamanu vaikštinėju ar regiu, kaip jis artinasi, visada matau ir jo slidžių vėžes. Bet jei Šamanas išeina ar ateina nepastebimai, žymių nebūna. Mano klausimai apie tai iš pradžių Šamaną linksmino, vėliau nusibodo, ir jis pasakė, jog, būdamas vienas, tiesiog skraido arba „vaikšto kur kas trumpesniu keliu“. Žinodamas, jog kito atsakymo varianto nebus, nustojau klausinėti. Tikimybė, jog kuris nors iš žmonių seks pėdsaku, žiemą labai maža. Medžiotojai taip toli nuo gyvenviečių nesitraukia, turistų čia niekuomet nebūna, vietiniai, 10, kraštutiniam reikalui prispyrus, ateis ir nesekdami pėdsakais. Bet Šamanas mano, jog esama daugybės būtybių, kurias trikdo ar juokina pats pėdsako buvimas. „Vienąsyk jie tave pamokys ar iš tavęs pasišaipys“, - sakydavo. Rytinės prieblandos metu išėjęs iš Šamano žeminės, patraukiau vakarykščių slidžių vėžėmis. Po valandos grįždamas jau prašvitus, su siaubu pastebėjau išilgai slidžių vėžių besidriekiančius pėdsakus, kuriuos įspaudė būtybė su keturiais milžiniškais nagais. Būtybės būta didelės, jos žingsnis siekė porą - trejetą metrų, nagai – ne mažiau kaip keturis – penkis centimetrus. Iš pėdsakų sprendžiant, būtybė sėlino paskui mane vakare, retkarčiais dideliu šuoliu nušokdama tolyn nuo vėžių ir vėl po penkiasdešimties – šimto metrų sugrįždama atgal. Vienoje vietoje būtybė griuvo į sniegą, palikdama daugybę metrų besidriekiančią negilią žymę. Iš šio atspaudo supratau, jog būtybės kūno paviršiaus būta gumbuoto, ir ji turėjo ne mažiau kaip aštuonias trumpas letenas su nagais. Labiausiai nesuprantama tai, kaip, būdama tokių gabaritų, būtybė visiškai negrimzdo į sniegą, ir jei ne baisios nagų žymės, vos pastebimas įspaudas nekristų į akis. Anksčiau buvau skaitęs apie būtybę, paliekančią tokius pėdsakus. Ji vadinosi Džeku Šokliu, atsirado Anglijoje XX a. pradžioje, ir jos pasirodymas buvo susijęs su daugybe žmonių aukų. Tačiau malkų vis dėlto nenumečiau, nors likusį iki žeminės kelią sukoriau žymiai greičiau negu paprastai. Palikęs rogutes lauke, neišleisdamas iš rankų kirvio, įskriejau į žeminę ir išsyk puoliau klausinėti: - Čia gyvena Džekas Šoklys? - Kas tai? - Esu skaitęs apie paslaptingą būtybę Anglijoje, paliekančią sniege ilgų nagų pėdsakus. Jų piešinys panašus į žymes šalia mano vakarykščių slidžių vėžių. - Išsigandai? (Šamanas nusikvatojo). - Sutik, nagai siaubingi, ir pėdsakas neįsmukęs. Labai jau neįprastai atrodo. - Esu buvęs Anglijoje, kai tarnavau Šiaurės laivyne. Man niekas nėra pasakojęs apie Džeką Šoklį. O šituos pėdsakus paliko Varnas. (Kvatoja).
- Kokiu būdu? - Varnas skrenda išilgai slidžių vėžių ir vienu sparnu liečia sniegą. Tokį pėdsaką palieka kietos plunksnos. - Jis taip elgėsi specialiai? - Manau, jog gąsdino tave. (Juokiasi). Nenutrūkstančios slidžių vėžės Varnui labai juokingos. 10. Šamanas taip atkakliai vadina savo bendruomene (gentimi) gyvenančius evelnus. - Iš kur tu žinai? - Aš pats – Varnas. - Tai yra tu – kaip Varnas? - Ne. Tiesiog aš – Varnas. - Vadinasi, tu panašus į Varną? - Ypatingai gabiems kartoju: aš – Varnas. - Kartais būni Varnu, kartais – žmogumi? - Užtenka uždavinėti kvailus klausimus. Vis vien šito atsakymo nesuprasi. - Gerai. Dar kokiu nors būdu Varnas gali mane išgąsdinti? - Ant snieguotų šlaitų esančius pėdsakus, kuriuos fotografuoji, kad palygintum su actekų, taip pat paliko Varnas. - Iš kur sužinojai? - Prieš daugelį metų aš juos piešdavau, tokio paties tikslo vedinas. - Kaip Varnai piešia šiuos raštus? - Žaidžia ir linksminasi. Čiuožia ant pilvų nuo stačių nuokalnių, kildami ir tūpdami bet kurioje vietoje. Taip jie imituoja šliaužiančiųjų pėdsakus. Vėliau pakyla aukštyn ir gėrisi. Bet, suprantama, slidžių vėžės jiems kur kas juokingesnės. Jie patys palikti tokių niekada neįstengtų. - Tačiau kam? - Varnai gyvena pakankamai ilgai ir turi pramogauti, kad nenuvargtų nuo gyvenimo. - Ką jie dar veikia? - Toje vietoje, kur, kaip tu manai, voliojosi Džekas Šoklys (juokiasi), Varnas paprasčiausiai sniege maudėsi. - O dar? - Varnas, tave išgąsdinęs, yra vyresnis už mane. Pasitaikius progai, papasakosiu tau dar ką nors, tačiau apie jį negaliu žinoti visko.
07.11. Daugybę valandų Šamanas praleidžia, sėdėdamas ant specialiai sukalto suoleliokrėslo ir žvelgdamas į užšalusią jūrą. Šis suolelis yra viena iš nedaugelio vietų, kuriose Šamanas miega už savo trobelės sienų. Tai vyksta neįprastu būdu: Šamanas staiga gulasi ant suoliuko ir iškart užmiega. Po penkiolikos-dvidešimties minučių jis nubunda visiškai ne mieguistas ir vėl sėdi. Vienąsyk per penkias valandas tą stebėjau tris kartus.
Kai Šamanas sėdi ant suolelio, galiu prie jo prisėsti, užmegzti pokalbį, bet būtent tuo laiku pauzės tarp mano klausimų ir Šamano atsakymų būna ypatingai ilgos. Šamanas sakosi žvelgiąs į „ledo bangas“, nors aš visada regiu vien absoliučiai lygią bekraštę baltą plokštumą. Šamanas įsitikinęs, jog visas medžių, ledynų, žmonių, debesų gyvenimas esąs bangos, ir kartais mes tą aptarinėjame. - Gyvenimas – banga? - Matai, kaip kyla ir krinta bangos jūroje? - Taip. - Kalnai – tokios pačios bangos, tik labai lėtos. Gali tą suprasti? - Tikriausiai galiu. - Tas, kuris mato, kad kalnai yra bangos, regi, jog ir tautos kaip bangos. Dabar vienų tautų banga yra pakilusi, kitų – nusileidusi. - Nuo ko priklauso pakilimai? - Nuo atskirų žmonių galios. - Kaip atpažinti stiprius žmones? - Stiprus žmogus ramiai įveikia vis naujas ir naujas kliūtis, nepriklausomai nuo to, yra jas numatęs ar ne. Kitais žodžiais tariant, aplinkybės nesuskaldo jo bangos. 08.11 Su Dvasiomis Šamanas bendrauja labai retai, kadangi nedažnai būna pasirengęs tokiam bendravimui. Nepasiruošus bendrauti su Dvasiomis negalima; nepasirengęs žmogus jas erzina. Pasirengimą jis apibūdina kaip visišką sąmonės grynumą ir pilnutinį išsivadavimą nuo sumaišties. Tokiais momentais jis aprūko žeminę kadagio, keružio beržo ir specialiai kiekvienai Dvasiai skirtų žolių mišiniu, šoka pagal ritmą ir žemu balsu dainuoja dainą, atitinkančią Dvasios laikmetį ir situaciją. Ne Šamanas renkasi. Apie patį pokalbio ir bendravimo tikslą Šamanas man nėra pasakojęs, aiškindamas, jog mano kalboje kol kas nesą terminų tokiai praktikai aprašyti. Šamanas mano, jog kalba vystosi praktikų įkandin. Kartais klausinėju jo kaip bendravimo su Dvasiomis žinovo (eksperto). - Kodėl Dvasios padeda arba nepadeda? - Dvasios pagelbsti esant atitinkamoms sąlygoms. - Kokios šios sąlygos? - Dvasios tau nepadės nei viename darbe, kurį tu gali atlikti pats. Bet jei tu išsėmei visas savo galimybes ar veiki ties jų riba ir draugauji su Dvasiomis, jos tau padės.
08.11 Aptarinėdamas bendravimo su Dvasiomis klausimus, Šamanas tikino, jog būtent mano kalba trukdanti man suprasti, kas yra „Dvasios“. Kai pateikiau lingvistinio santykinumo ir determinizmo hipotezę, Šamanas pareiškė, kad mano kalba ribojanti ir pačią hipotezę. Jis esąs įsitikinęs, jog kalbą derėtų formuoti ir vadinti santykinių praktikų hipoteze, kadangi žmogus apskritai negalįs kalbėti apie tai, ko nepraktikuojąs.
- Kodėl kalba gali mane riboti? - Tavosios kalbos žodžiai įvardina daiktus ir įvykius, tačiau juk pasaulis nesusideda iš daiktų ir įvykių. - Teiraujuosi apie realybę. - Gali galvoti tik apie tai, ką darai, ir tai – vienintelė tavo realybė. - O kaip mąstyti apie kitą realybę? - Matai skrendančią žuvėdrą ir sakai: „Žuvėdra skrenda“. Tai tavo realybė. Senovės čiukčius ištaria žodį, reiškiantį: „Pakrantės dvasia įsikūnijo žuvėdroje, ir aš šį ženklą suprantu“. Jis taip elgiasi, toks suvokimas – jo praktikos dalis, tai – jo realybė. - Ar esama vienos realybės visiems? - Tiktai praktikų sutapimo lygmenyje.
08.11 Nusprendžiau išbandymui įsisavinti kokią nors sau naują praktiką. Sudariau savireguliacijos mantrą ir ištariau ją tris šimtus kartų, stengdamasis įsijausti ir įsivaizduoti. Visiškai nusiraminau ir staiga pastebėjau, koks neramus yra aplink mane šmirinėjantis baltasis šermuonėlis. - Naujoji praktika leidžia išsyk išvysti kažką nauja, tai, ko anksčiau nesi pastebėjęs? - Tai, kas nutiko tau dabar – reta sėkmė. Paprastai pasauliui pakeisti skirta praktika turi būti ilgai įsisavinama ir realizuojama. - Kodėl pasaulis keičiasi? - Žmogaus sąmonė iš daugybės pasaulio savybių išskiria tiktai tas, kurios naudingos jo veiklai. Iš šių savybių ir kuriamas pasaulio įvaizdis. Atitinkamai tavo įvaizdis ir kito asmens įvaizdis vienodi tik toje dalyje, kurioje jūs tolygiai praktikuojate. - Kaip tą suprasti? - Sulygink elnią evelnui ir elnią miestiečiui. - Supratau. Įvairindamas praktikas, aš plėsiu tiktai asmeninį įvaizdį ar savąjį pasaulį? - Pasaulį, įsisavinamą per įvaizdį. - Tai yra žmogus gali pradėti gyventi pasaulyje, besiskiriančiame nuo kito pasaulio? - Gali užsukti tenai, kai panorės, ir sugrįžti. Taip daro kai kurie šamanai. 08. 11 Kiekvieną vasarą Magadano laikraščiuose skaitau pranešimus apie susidūrimų su lokiais aukas ir daugybę perspėjimų bei rekomendacijų apie saugų elgesį. Šamanas nebijo lokių, laiko juos nekenksmingomis, sau labai artimomis būtybėmis. Tačiau sako, kad būčiau atsargus ir vadovaučiausi rekomendacijomis, juk lokiai man nėra artimi. Jis nemėgsta kalbėti apie juos ir tik vienąsyk atsakė į mano klausimus.
- Ar tiesa, kad, kai nuo lokio nuduria kailį, jis tampa panašus į žmogų? - Lokio krūtinės ląsta plokščia, jis turi atleto pilvo preso kvadratėlius ir raumenis. Neveltui jį vadino miško žmogumi. - Ar esi užmušęs lokį? - Ką tu. Aš pats – Lokys. - Vadinasi, tu – kaip Lokys? (Šamanas susiraukė ir nesiėmė atsakinėti). 29.12 Rankų, kojų ir veido oda paraudo ir ėmė šerpetoti. Paprašiau Šamano pagaminti kokį nors tepalą, bet jis parodė eilę statiškų ir dinamiškų pratimų. Pratimas „Varnas“ – šokinėti dviem kojom po gilų sniegą ir mosuoti rankomis – man pasirodė itin kvailas, o išvydęs, kad Šamanas kvatoja iš mano šuoliukų, pareikalavau pasiaiškinti. - Kodėl manai, kad nuo tavo pratimų oda išgis? - Tau tiesiog alergija nuo šalčio. Sibiro mamos ją vadina „šaltkrėtuku“. - Mamos tikriausiai neverčia vaikų šokinėti? - Tai – nuo kraujo sąstingio kapiliaruose. Kad praeitų, reikia arba pagyventi šilumoje, arba reguliariai „pavarinėti kraują“. Mamos vaikus atšildo, o tu – vyriškis. Šokinėk. Pažintis su Šamanu Po knygos „Šamano kvatojimas“ pasirodymo manęs dažnai klausiama: „Kaip tu su juo susipažinai?“ Savo bendravimo su Šamanu pradžioje (vėlyvą rudenį) aš dar neužsirašinėjau dialogų, todėl atsakymą atkursiu iš atminties. Tikslios datos nebepamenu. Pabaigęs pagrindinius paruošiamuosius namelio įrengimo darbus, pirmiausia nusprendžiau ištyrinėti apylinkes penkerių-šešerių valandų ėjimo pėsčiomis spinduliu. Vadinasi, kad galėčiau tą pačią dieną grįžti. Pakrante traukdamas į šiaurę, maždaug po dvejų valandų ėjimo, nes sykį buvau pastebėjęs sniege įspaustas pėdas. Žmogus reguliariai ateidavo ant ledo. Taip elgiasi visi krabų gaudytojai. Krabų gaudykles reikia patikrinti anksčiau negu bus sudorotas visas jaukas, ir krabai išsišliaužios. Beveik žinojau, jog tai Šamano pėdsakai. Eidamas pro šalį, nevalingai buvau pastebėjęs pėdsakus, vedančius į jūrą ir atgal. Niekas nekvietė, ir aš nekildavau link buveinės. Suprantama, Šamanas taip pat regėjo mano pėdsakus, tačiau neužsukdavo. Vieną iš saulėtų dienų šviežių pėdsakų neišvydau. Keletą dienų nesnigo, ir dar buvo įžvelgiami senieji. Tai neįprasta. Viena iš nerašytų kolymiško solidarumo taisyklių tokia: esant bent mažiausiems neramumo požymiams, būtinai privalu aplankyti kaimyną. Žmogus gali susirgti, išsisukti koją, maža kas, o pagalbos tikėtis nėra iš kur. Senais pėdsakais pakilau link žeminės, pasibeldžiau į duris ir įėjau. Žeminėje buvo
šilta ir švaru. Apsivilkęs Šamanas gulėjo ant paklotos lovos, iškėlęs rankas virš galvos. - Sveikas, kaimyne. - Sveikas. - Žiūriu, nėra pėdsakų. Nusprendžiau patikrinti, ar kas nesusirgo. - A, ačiū. Ne, viskas tvarkoje. Tiesiog diena tokia. - Kokia? - Nedirbti. - Na, gerai. - Arbatos gersi? - Ne, dėkui, eisiu. Tačiau truputėlį paėjęs nuo žeminės, supratau, kad noriu pabendrauti su šiuo žmogumi. Tai buvo ne troškimas pabendrauti apskritai, natūralus esant žmonių stygiui. Pajutau, jog Šamanui vis vien, liksiu gerti arbatos ar ne. Jis nesusierzins, jei išeisiu, ir nebus įsitempęs dėl bendravimo. Pažįstu ir kitų atsiskyrėlių, kurie po vieno kito vienatvės mėnesio pradeda arba slėptis nuo žmonių, arba, atvirkščiai, tampa neįmanoma atsikratyti nuo jų noro bendrauti. Šamano nepriklausomybė man pasirodė neįprasta ir kėlė smalsumą. -Va, vis dėlto nusprendžiau sugrįžti. Duok savo arbatos. 1997, 2000 Evelnai 16.07 Iš pradžių Šamano įprotis valandų valandas tylėti po mano klausimų erzindavo. Aš netgi ne visada būdavau įsitikinęs, kad jis išgirdo ir suprato klausimą. Kartais man toks jo elgesys atrodydavo nemandagus, kartais manydavau, kad jis paprasčiausiai ignoruoja mūsų bendravimą. - Kodėl tu, mano klausinėjamas, tyli? - (Pauzė, trunkanti penkias-šešias minutes). Prieš atsakant reikia pagalvoti. - Atsiskyrėliškumas nepavertė tavęs nenuovokiu? - (Netikėtai Šamanas atsakė išsyk ir tyčia greitu tempu, šiek tiek keverzodamas ir suliedamas žodžius). Suprantama, aš-galėčiau-išsyk „pasičiupti“ bet kuriuos žodžius, kabančius ant liežuvio, ir po to galvoti: „Ką – gi – aš – pasakiau?“ Arba, atvirkščiai: „O – kaip – puikiai – aš – leptelėjau“. Bet (čia Šamanas prabilo jau normaliu tempu), tokiu atveju jau ne kalbėčiau, o verbaliniu būdu viduriuočiau. (Juokiasi). - Kaip nusprendi, kada atsakyti? - Nesprendžiu. Klausimas privalo „susivirškinti“. O atsakymas turi „ateiti“. Pasitaiko, kad kurį laiką netgi užmirštu klausimą. Paprastam klausimui prireikia keleto minučių, o sprendimui priimti būtini akivaizdūs ženklai. - Kokie ženklai? - Evelnai, pavyzdžiui, dažnai regi sprendimo variantus sapne. Daugelis Magadano gyventojų „skaito“ sutapimus, nors dėl to sau ir nepateikia jokių ataskaitų. - Kaip išvysti ženklus?
- Iš pradžių tau būtina išmokti žiūrėti. - Kaip tu išmokai? - Jau labai daugelį metų man nereikia prieš nieką atsiskaitinėti. Verbaliniai paaiškinimai savaime atkrito. - Bet aš – dėstytojas. - Tau labai sunku. Darbas pripratino tave viską aiškinti. Dabar tu dažniau regi ne realybę, o savo paaiškinimus. - Ką man daryti? - Pasimokyk iš evelnų. Pažiūrėk, kaip jie pradeda veikti. Jų pasaulis ne toks patogus, tenka daugiau dirbti. Tam reikalingi ne aiškinimai, o realybė. 17.07 Po pietų apsilankė du jauni evelnai. Jie atėjo pas Šamaną ir jau iš ryto pabuvojo prie jo žeminės. Pasisveikinę su mumis delnų prisilietimu, neskubriai pabendravo su Šamanu rusų ir evelnų kalbų mišiniu. Evelnų kalbą aš suprantu, tačiau ja kalbėti man sunku – dėl to, kad jų kalboje vienas mūsų garsas gali skambėti skirtingai. 13. ----------------------------------------------------------------------------------------------------------13 Pavyzdžiui, žodyje“gegele“ (toli) „g“ turi būti tariamas gerkliniu garsu, kaip ukrainietiškai, o žodyje „girkar“ (vaikšto) – aiškiai, kaip rusiškai. Dar sudėtingiau su garsais „u“, „d“ ir „o“, kurie turi, mano manymu, po tris tarties variantus. Esama garsų, neturinčių analogų mūsų kalboje, bet su jais kaip tik lengviau.
Dėmesį patraukė labai kokybiškai pagamintos peilių makštys ir šautuvų įmautės. Vienetinis darbas. Tikriausiai ant rankenų ir buožių išraižyti įdomiausi siužetai. Evelnai labai mandagūs. Atsisakę nuo pasiūlymo užeiti į namelį, tradiciškai manęs pasiteiravo, kur galima užkurti laužą. Kol vienas iš jų rinko malkas, 14, kitas pasiūlė man iškeisti mano turimas arbatos atsargas į labai didelį lygų aleksandrito kristalą. Man tebuvo likę trys pakeliai, du padovanojau jiems. Teko paprašyti Šamano specialiai pasikalbėti su evelnais, kad neatsidovanotų. Evelnai turi verslininko gyslelę – norėjo susitarti su manimi dėl arbatos ir kitų lengvų, jų nuomone, daiktų tiekimo. Visiškai natūraliai pažvelgė į mano pasiaiškinimus dėl ypatingo gyvenimo būdo bei nenoro užsikrauti ant pečių įsipareigojimus. Mieste tokį dalyką retai kam paaiškinsi. Kai ir antrasis evelnas išėjo malkų, pradėjau Šamano klausinėti apie juos. - Kažkas susirgo? - Ne, atėjo su manimi pasikalbėti. - Ilgam? - Ryte išeis. Kalbėsimės naktį. - Jei ne paslaptis, norėčiau paklausti, apie ką? - Pradingo viena žvaigždė, tikriausiai šeštoji pagal dydį. - Kur pradingo?
Danguje. Šiandien pirmoji nakties pusė bus giedra. Tai – katastrofa? Tikriausiai. Prieš daugelį tūkstantmečių. Aš esu matęs šią žvaigždę? Vargu. Tavo regėjimas ne toks, kaip vietinių. Jie ką, pastoviai skaičiuoja žvaigždes? Jie nemoka skaičiuoti. ??? Mes su tavimi mokam skaičiuoti, todėl nieko nebūtume pastebėję. O jie dangų regi kaip paveikslą, vientisą, ir pamatė, jog vaizdas pasikeitė. - Kodėl jie pas tave atėjo? - Nori žinoti, koks tai ženklas. - O tai ženklas? - Žinoma. - Aš galėčiau sužinoti? - Man reikia sulaukti nakties ir pačiam pamatyti šią dangaus dalį. - Dalis dangaus turi reikšmės? - Kiekvienoje dalyje gyvena savos dvasios. - Mokykloje mokeisi astronomijos? - Ne vien mokykloje. Astronomija nepadeda, pavyzdžiui, pagal dangų nuspėti orą, o žinios apie dvasias pagelbsti. - O pats nepastebėjai pokyčių? - Žvelgiu į dangų dažniau už tave, bet ne taip dažnai, kaip vietiniai. - Jie atėjo patys, ar juos atsiuntė? - Patys, dviese. 14 Evelnai labai retai pjauna malkas netoli nuo svetimo būsto, ypatingu būdu renka ir krauna į laužą malkas – jų laužai nekibirkščiuoja miške. 18.07 Pasikalbėję apie žvaigždes, ilgai sėdėjome prie evelnų laužo. Pakrantėje žvaigždės daug ryškesnės negu mieste, kadangi danguje nesama elektros atšvaitų. Tiesiog žvaigždžių ūkas. Evelnai kartais dainuodavo lėtą pratisą dainą, kurios motyvas stebėtinai harmonizavosi su žvaigždėto dangaus vaizdu, malkų traškėjimu lauže ir tolima bangų mūša. Aš užsirašiau dainos vertimą. Vertimas iš principo negali būti sąlyginis, kadangi daugelis evelnų kalbos žodžių šitokioje situacijoje pagal atitinkamas taisykles susiformuoja pirmąsyk ir vienintelį kartą. Psichologijoje tokia kalba vadinama simpraktine. Ir ši daina prie kito laužo pasikartos jau truputį kitu variantu. Daina apie gyvenimą Kai aš buvau jaunas, Kiekviena diena prasidėdavo naujame pasaulyje Ir, užmigdamas, trokšdavau greičiau nubusti. O dabar nubundu tame pat pasaulyje, Ir man gaila ryte gęstančių žvaigždžių. Nors jų mano gyvenime dar bus daug, Bet jų jau per mažai. -
Paskutinė trumpa frazė netilpo į motyvo dydį ir buvo vertinama kaip naujo trieilio fragmento pradžia. Todėl pabaiga išėjo ypač liūdna, dramatiška ir reikalaujanti tęsinio. Liūdni bei dramatiški buvo ir evelnų išgyvenimai dėl gyvenimo baigties ir neišvengiamos žūties netikėtumo. Lygiai taip pat, be baimės, tačiau su nerimu ir kerinčiu interesu, įžengia evelnas karys į protėvių pasaulį, kuriame išgyvena kitą savo nesibaigiančio gyvenimo ciklą. 18.07 Pasirodo, evelnai atplaukė baidare. Nuėjome jų išlydėti. Baidarė buvo prikrauta banginių stuburo slankstelių ir šonkaulių. Evelnai paliko mums du slankstelius sėdėjimui. Vienas iš jų apsivilko jūrų vėplio žarnų apsiaustą nuo lietaus. Už tokį apsiaustą bet kuris muziejus, tikriausiai, nepagailėtų pinigų. Šamanas stovėjo ant kranto ir žvelgė, kol baidarė dingo pilkos jūros ir pilkų debesų susidūrimo linijoje. - Kam jiems tiek daug kaulų? - Jie drožinėja iš kaulų kai ką ūkinėms reikmėms ir gamina dirbinius mainams. - O aš maniau, juos išraižo iš mamuto ar jūrų vėplio ilčių. - Mamutas ar vėplys labiau vertinami, jų faktūra subtilesnė. O banginio šonkaulis porėtas. Tačiau figūros, neturinčios smulkių detalių, išeina neblogos. - Esi drožinėjęs? - Trejus metus praktikavausi, kai gyvenau Uelene. - Vis dėlto kokia prasmė drožinėti iš prastesnės faktūros medžiagos? - Jūrų vėplio ar mamuto kaulų jie neturi daug. - Ir jie apdoros pilnutėlę baidarę? - Vargu. - Tad kam veža? - Kad būtų. - Senovės evelnai taip nesielgdavo. - Kodėl taip nusprendei? - Esu skaitęs, kad jų būta stichiškai ekologiškų. Pavyzdžiui, medžiotojas nešaudydavo antro žieduotojo ruonio, net galėdamas. - Kabinetinių mokslininkų kliedesiai. - Manai, kad šaudydavo? - Nešaudydavo, bet – ne dėl ekologiškumo. - O kodėl? - Užmušęs žieduotąjį ruonį, medžiotojas privalo daugelį kilometrų jį vilkti namo. O žieduotojų ruonių pasitaiko iki 400 kg svorio. Tu taip pat neimtum antrojo. - Jie nebijo pamesti iš akių kranto? - Jie išėjo tiesiai, pavėjui, ir kranto neišvys iki vakaro. - Jie turi kompasą? - Ne.
- O kaip orientuojasi? - Paprasčiausiai prisimena kryptį. - Bet saulės juk nematyti. - Didžioji orka – iš jų totemo. Jie patys prisimena. - Kokiu būdu „prisimena“ be orientyrų? - Jie sekundei pavirsta Didžiąja orka. Tarsi patvirtindamas Šamano žodžius, didžiulis, tarsi burė, juodas Didžiosios orkos pelekas iškilmingai ir plėšriai perskrodė jūros paviršių tarp mūsų ir dingusios baidarės. 18.07 Mintys apie evelnus ir nepriderantis nerimas dėl jų plaukiojimo nepaliko manęs ramybėje. Racionaliai įtikinėjau save, jog mūsų svečiams toks plaukiojimas – įprastas, tačiau tokį regėjau pirmąsyk, ir viskas atrodė labai nepatikimai. Nusprendęs porą valandų palydėti Šamaną, neįstengiau susivaldyti nepaklausinėjęs apie svečius. - Jiems įprasta dviese valdyti tokią didelę prikrautą baidarę? Ir vairą, ir burę? - Jie gali ją valdyti, net harpūnu persmeigę banginį. - Yra lankę mokyklą? - Ne. - O kaipgi rajono liaudies švietimo skyrius? - Valdžios, tikriausiai, apie juos žino, tačiau niekas rimtai jais neužsiėmė. O gal, sprendžiant iš tavo pasakojimų apie situaciją, dabar valdžios apie juos nežino. Juo labiau, kad jie negyvena daugelį metų vienoje vietoje. - Bet tai aiškiai ne uždara grupė. Šiedu stipresni už mane. - Aišku, ne uždara. Ten esama ir rusų, ir jakutų, ir evenkų. Vaikinai vyksta į gyvenvietes ir, tikriausiai, į Magadaną. Tiesiog savo gyvenimo būdą jie laiko kur kas tikresniu. - Tai jie ne grynakraujai evelnai? - Jie – tikri evelnai pagal gyvenimo būdą. - Kuo jie gyvena? - Šie – universalai. Jie augina elnius, verčiasi jūriniu amatu ir turi barterį kailiams. - Kaip jie užmezgė santykius su tavimi? - Aš pats pradėjau juos užmezginėti. - Kodėl? - Jie – vietiniai. Bendravimas su jais leidžia prisiliesti prie daugelio vietos praktikų. - Man pasirodė, kad jie iš tavęs mokosi. - Jie gali įgyvendinti kolektyvines praktikas. O iš manęs jie mokosi daugybės dalykų, kuriuos aš iš pradžių įsisąmoninu, jų padedamas. 18.07 Jau daugybę metų po susitikimų su evelnais susimąstydavau apie juos. Mane stebino ryškus kontrastas tarp jų elgesio mieste ir pakrantėje. Išėjusieji 15 evelnai
sudarė stiprių, savimi pasitikinčių, netgi pernelyg pasitikinčių, jaunų vyrų įspūdį. Taip ir yra. Iš mokyklinio „Magadano srities istorijos“ kurso žinau, jog jie niekada nemokėjo duoklės carui ir beveik tris šimtus metų kauliniais lankais ir akmeninėmis ietimis kariavo prieš kazokus – žemių perėjūnus. Tuo pačiu laiku šimtmečius kovojo su kur kas gausesnėmis jakutų pajėgomis Vakaruose, eskimais ir indėnais Rytuose. Būtent kare jie išrado šarvus iš kabančių kaulinių plokštelių ir sunkius lankus iš banginio ūsų. Dėl šitų šarvų (jų neėmė kulkos) kazokai vėliau šimtmetį efektyviu laikė tiktai durtuvų kautynes. Iki šių laikų galima pamatyti kazokų tvirtovių likučius, sutvirtintus kur kas masyviau negu amerikiečių kareivių, kovojusių prieš indėnus, fortai. Vietinių niekada niekas nėra užkariavęs. Tik po to, kai vienas protingas caras liepė nutraukti karus ir imti organizuoti muges, kazokai galėjo be kliūčių išeiti į šiaurinę Ramiojo vandenyno pakrantę. Šie evelnai – tiesioginiai anų palikuonys, ir vargu ar kam nors nusišypsos laimė kovoti prieš juos čia. Tačiau tuo pat metu mieste jie jaučiasi nepasitikinčiai, beveik kiekvienas sukčius ar chuliganas įžvelgia juose auką. Jie stengiasi su niekuo nesusisieti, pernelyg daug, mano požiūriu, gali iškęsti. Tačiau jeigu bus perpildyta ir jų kantrybės taurė, reakcija gali būti pavėluota ir neadekvati. Pavyzdžiui, šaudymas arba griebimasis peilio kaip atsakas į žodžius arba į smūgį ranka, suduotą prieš aštuonias dienas. Po to kelias į miestą būna užtvertas. Šamanas panašus ir į evelną, ir į šiuolaikinį miesto vyriškį. Jo veidas raukšlėtas ir vėjo nugairintas, tamsiai rudas nuo stipraus vietinio ultravioleto ir vėjų. Arba nuo gimimo. Jis jau tokio amžiaus, kai veido bruožai „užmaskuoja“ nacionalinius požymius. Pirmąsyk pamatęs, duočiau jam nuo keturiasdešimties iki šešiasdešimties. - Kas esi pagal tautybę? - Niekas, ir manęs vadinti nereikia niekaip; šiaip, vienišas klajoklis. 16. (Juokiasi). - Na, o vis vien? - Metrikų nebuvo, pasiklausti per vėlu. - Vietiniai mano, kad tu evelnas? - Nors puodu vadink. - Kodėl jie taip pasimeta mieste? - Ne pasimeta, nespėja. - Kaip suprasti? - Įprastinėje situacijoje jie elgiasi, remdamiesi supratimu to, kas jiems atrodo teisinga. Tačiau mieste jie nejaučia, kas teisinga. Taigi atitinkamai negali laiku imtis sprendimų dėl veiksmo. 15.Niekas iš žmonių, susijusių su jūra, nesako, kad ja“plaukiama“, tik „einama“ 16.Vienas iš skiriamųjų kalinių atsakymų - Dažnai atrodo, kad jie bijo. - Ir taip, tikriausiai, būna. Nors rečiau negu miestiečiams.
- Bet jie dažnai nusileidžia situacijose, paklūsta. - Jiems situacija dar ilgai nesibaigia. Miestiečių laimė, kad apmąstydami, jie kur kas dažniau apkaltina save nekompetentingumu negu grubumu. - Jeigu jie vis dėlto apkaltina miestiečius? - Labai retai. - Bet vis dėlto. - Tada jie pradeda medžioklę tiesiog mieste. Gali šypsotis per susitikimus. Bet tu jau – medžiojamasis. - Siaubas. - Nesijaudink, tu neagresyvus. Tau negresia. 18.07 Baidarės konstrukcija sudėtinga. Tikriausiai, labai brangi. Ji man priminė atvertą lėktuvo korpusą. Sudėtingas karkasas iš medinių šonkaulių, aptrauktų jūros vėplių kailiais. Dešimties metrų ilgio. Ažūriniai įtvirtinimai burei ir irklams, kažkokios konstrukcijos, panašios į dviračių rato dalį. Net kaulinis harpūno antgalis susideda iš keleto dalių: paskutinioji primena pritvirtintą bumerangą, susideda arba sukasi. Šamanas vaikštinėjo aplink baidarę ir kažką aptarinėjo su evelnais, tačiau TTX 17 aptarimas buvo panašus į kariškos temos apsvarstymą. - Kaip jie perduoda patirtį? - Kuria prasme? - Na, jie nemoka skaičiuoti, nesama brėžinių. Kaip tokias baidares stato? - Nusprendžia pastatyti ir pastato, žiūrėdami į kitas baidares. - Net specialių meistrų nėra? - Svarbiausia – ne mokėjimas, o visumos matymas. - Tai, tikriausiai, jų kultūros specifika? - Bet kurios kultūros. - Na, pas mus laivo nepastatysi, tiesiog to panorėjęs. - Kas Kuzma 18 pagal išsilavinimą? - Pagal mane, buvęs artileristas. - O Vovčikas? 19 - Radioinžinierius. - O Genka? - Supratau. Tarp jų nėra nei vieno laivų statytojo. - O kaip jie pastatė savo laivą? __________________________________________________________________ ______ 17 TTX – taktinės techninės charakteristikos (kariška abreviatūra). 18 Brakonierių laivo kapitonas 19 Vovčikui per 40, bet jie vadina vienas kitą vardais: Vovčikas, Genka, Serioža, Petrovičius ir kt.
Pats mačiau. Pjaustė apleistą laivyną ir virino savąjį tiesiai ant smėlio. Gerą? Pakenčiamą, tikriausiai, gerą. Negudrauk. Laivas puikus. Geresnis už gamyklinius. Anksčiau juos vadindavo neprojektiniais, o dabar žuvies priežiūros inspekcija ir pasieniečiai vadina nepaprastais 20 dėl eigos ir štorminių savybių. Na, ir kaipgi jie jį pagamino? - Išties. Nesusimąsčiau. - Sakau tau: jie turėjo tikslą ir pradėjo veikti. Visa kita – prisidėjo. - Evelnai mieste silpni, nes neturi tikslo? - Kol keičia-pardavinėja, laikosi gerai. O vėliau pradeda šlaistytis be tikslo... 18.07 Baidarės paskuigalyje pritvirtinta kaip kaulo gaminiams gana didelė kompozicija iš mamuto ir jūrų vėplio ilčių. Suapvalintas mamuto ilties fragmentas, per chordą perkirstas jūrų vėplio iltimi. Brangu. Nepraktiška. - Kam ši graikiška raidė iš ilčių? - Talismanas. - Atskleisi? - Miestiečiui sunku suprasti. Evelnai ir baidarė jūroje – viena visuma. Sunkioje situacijoje jie atkaklūs ir neskęstantys kaip jūrų vėpliai, stiprūs ir įnirtingi kaip mamutai. - Mamutai buvo įnirtingi? - Būdavo. - Iš kur evelnai tą žino? - Nežino. Mano, jog gyvulys su tokiomis iltimis būdavo labai niršus. - Ši praeities atgyvena jiems brangiai atsieina. Talismanas sunkokas. Ir trukdo. - Ne atgyvena. Pirma, talismanas kartais naudojamas kaip turėklas. Antra, manau, jog jis ne sykį yra gelbėjęs jų gyvybes. - Kokiu būdu? - Plaukioti ir medžioti yra pavojinga. Tikėjimas talismanu suteikia tvirtybės sunkiose situacijose, padeda nepanikuoti, veikti ryžtingai ir protingai. Manyk, jog tai – psichotechninė priemonė. - O pats talismanas nieko nedaro. - Ritualai ir mintys jau apgaubė jį ypatinga psichoenergetika. Jį aktualizuojasi, kada reikia. - Ši psichoenergetika veikia tik švelnų sąmonę ar dar ir situacijos sąlygas? - Ir vienaip, ir kitaip. - Kas pagamino talismaną? - Jų šamanas. - Esi pažįstamas su juo? - Ir su juo, ir su dabartiniu. Bet anas jau toli. - Protėvių šalyje? __________________________________________________________________ ______ -
20. Tą ir pats esu girdėjęs, sustojęs pasisveikinti ir pasikalbėti prie Žuvies inspekcijos operatyvinės dalies viršininko N.N. Bachtino mašinos. Automobilyje sėdėjęs nepažįstamas kapitonas – pasienietis su apmaudu balse šaukė per raciją: „Kaipgi, aš, ..., galėjau juos pasiekti, kai tokios bangos, ..., o jie, ...visu greičiu per rūką, prie kranto, ant „nebepavejamo“, ...!“ -Na, galima sakyti ir taip. 18.07 Kodėl praktiški evelnai metė savo darbus ir pasileido į sunkią dviejų parų kelionę vardan vienintelio susitikimo su Šamanu? Galima būtų suprasti, jeigu būtų atvežę ligonį arba ieškoję pasimetusio giminaičio. Bet pasikalbėti apie žvaigždes... - Kodėl gentys išlaiko šamanus? - Ne itin išlaiko. Šamanai paprastai yra neturtingi. Ir dažniausiai patys medžioja, žvejoja arba gano elnius. - Bet jiems juk mokama už gydymą, šamaniškų apeigų atlikimą. - Todėl, kad tuo metu šamanas negali dirbti. - Šamanas gentyje atstoja gydytoją? - Taip. Tačiau ne tai svarbiausia. - O kas svarbiausia? - Įsivaizduok senovės čiukčių, eskimų ar evelnų gyvenvietę. Tai trisdešimtketuriasdešimt asmenų, kurie visą ilgą poliarinę naktį, visus metus ar netgi keletą metų nemato kitų žmonių. Kas benutiktų, nebūtų nei pagalbos, nei užuojautos. - Siaubas. - Tau – taip. Tačiau jie nesijaučia vieniši. - Kodėl? - Šamano dėka jie susiję su visa žmonija ir netgi daugiau – su savo protėviais, ainiais, Dvasiomis... Jie žino, kur ir kaip keliaus po savo fizinės mirties, su kuo susitiks, ką darys. Nuoširdžiai tuo tiki. Ir išgyvena tik šio tikėjimo dėka. - Na, ir dar savo vyriškumo, jėgos dėka. - Be prasmės neužtektų jokio vyriškumo. - Taip. Tokiomis sąlygomis aš taip pat rūpinčiausi Šamanu. - Žinoma. 02.01.2000 Kai žmogus ilgai gyvena be elektros, dažniau žvelgia į žvaigždes. Vasarą dar ne taip: baltosios naktys, ilga diena, o ilgais tamsiais žiemos vakarais pradedi žiūrėti. Atsidūręs pakrantėje, prisimindavau, kaip vaikystėje, grįždamas vėlai iš Pionierių namų, kuriuose lankiau šachmatų būrelį, atsiguldavau už daržinių į pusnį ir žvelgdavau į žvaigždes. Žvaigždės man atrodydavo daugybės neregimų tamsoje būtybių akimis, mus dėmesingai apžiūrinčiomis. Šamanas sako, jog kiekvienoje dangaus dalyje gyvena savos Dvasios. Netgi gali gyventi viename sektoriuje, tačiau skirtinguose aukštuose. Dvasiomis jis, kaip ir evelnai, vadina ir gamtos jėgas, ir psichines galias, ir žvaigždžių įtakos derinius,
ir daug ką kita. Ir visa tai personifikuota. Šamanas lengvai gaudosi nesuskaičiuojamame Dvasių panteone, ir nors visų nežino, atpažįsta pagal kryptis. Maždaug taip, kaip mes sužinome nepažįstamo žmogaus tautybę, jo pažiūras, galimus veiksmus... - Ar galėčiau išmokti išpranašauti orą pagal žvaigždėtą dangų? - Tada tau tektų pramokti evelnų astronomijos. - Kas tai? - Joje žvaigždynus suformuoja kiti žvaigždžių junginiai. - Remiamasi kažkokiu principu? - Dažniausiai – artimų žvaigždžių grupuotėmis. Jos taip ir vadinasi: „devynios žvaigždės“, „trys žvaigždės“. - Lengvai tą išmokčiau. - Neskubėk. Tai – ne paprasti skaičiai, o įtakos grupės. - Uždengtos debesimis jos daro mažesnę įtaką? - Šitai irgi. Bet reikia atsižvelgti į metų laiką, vietovę, jūros, vėjo būklę. - Kaip astrologijoje? - Evelnai išsaugojo tai, ką daugelis astrologų prarado. - Ką? - Kiekvienas žvaigždynas anksčiau buvo vadinamas savosios Dvasios vardu. - Didieji Grįžulo ratai? - Taip. - O Orionas? - Užsienietiškų vardų evelnai nenaudoja. - Tu galėtum atkurti žvaigždynų panteoną? - Ne atkurti, jis ir taip egzistuoja. Bet pavadinti teisingas grupes teisingais vardais. Kodėl to nepadarai? - Rašysiu straipsnius ir juos „pramušinėsiu“? Kažkam kažką įrodinėsiu? Kam man to reikia? (Kvatoja). Evelnų dainos Šiame skyriuje jau pateiktas „Dainos apie gyvenimą“ vertimas. Pateikiu dar keleto evelnų dainų savuosius vertimus. Deja, nesu profesionalus vertėjas, taigi man ne visiškai pasisekė perteikti nuotaiką. Išgyvendamas vertimo kančias, lygindavau Šekspyro eilėraščių originalus su išspausdintais vertimais ir supratau, jog ir labai žinomi vertėjai negali visapusiškai perteikti nuotaikos. Manau, kiti tekstų komentarai nereikalingi. Pasaulis už nugaros Kai tik nusisuku, Už nugaros vyksta keisti dalykai: [Visi daiktai] keičia kontūrus ir charakterį, Pasaulis tampa kitokiu.
Tiktai tikri žmonės lieka žmonėmis, O netikri keičiasi, kaip ir daiktai. Kaip greitai beatsisukčiau, Jie suspėja anksčiau. Kas vyksta su pasauliu, Kai jo nemato tikras žmogus? Ar esama kalnų, jūros? Tai gali būti pavojinga. Labai įdomu sužinoti. Kovotojas su strėle rankoje Medis turi išgyventi dešimtmečius Ir ištiesti man lygią šaką, Titnagas turi išgyventi šimtmečius Ir duoti aštrią plokštelę. Elnias turi išgyventi metus Ir teikti gyslų, Tėvai turi susitikti Ir užmegzti gyvybę. Kad pagaminčiau šį daiktą, Reikalingas ištisas pasaulis, kad jame atsirastų jisai. Ištisas pasaulis, kad atsirastų [bet koks] daiktas. 21 Nesama nieko [savaiminio]. Jis sutiks mano priešą, Su kuriuo mes visada susiję kaip [visi pasaulio daiktai]. Šiandieną ryšys toks: jeigu aš nenužudysiu, Nužudys mane. Jis taip pat jį pasigamino. Jau kelyje. Kaip aš. Sutikdamas priešą, sutinki save. Jis žino ir galvoja: jeigu nenužudysiu, Nužudys mane. Anksčiau sugrįš prie pasaulio vienybės Ir vėl ateis kaip sūnus, mane palydėsiantis. Arba kaip erelis, matantis mus, ir vėliau neatskirsiantis, Kuris kol kas išliko. Kitas kalnas Ruso [žmogaus]22 akmuo – taip pat vyras. O upė – moteris. Bet rusui ir kalnas – moteris
Pasikeliame su rusu į kalną. Ar mes kopiame į tą patį kalną? 21 “Bet koks daiktas” – vienas žodis, kurį galima išversti ir kaip „visi pasaulio daiktai“, Ir kaip „apskritai viskas“ 22 Rusų žmogus – evelnų kalba vienas žodis. Čiukotkos žmogus (čiukčius) – taip pat vienas žodis, šiek tiek pakeistas. Ir t.t. Būdvardis „rusiškas“, „čiukotiškas“ir kt. nesusiję su žodžiu „žmogus“.
1977 - 1979 Armija. Vilko problema Į armiją patekau, kai mane išvijo iš Maskvos universiteto Fizikos fakulteto trečiojo kurso. Buvau pašauktas iš Maskvos Ramensko karinio komisariato ir į dalinį atvykau su maskvietiška komanda. Su mumis atvyko komanda iš Čeliabinsko srities. Būrys (šimtas dvidešimt žmonių) gyveno vienoje patalpoje be pertvarų: eilės dviaukščių lovų, spintelės (viena dviems), paženklintos taburetės, plakatai, lentelės ir dienotvarkės ant sienų. Viename iš kampų stovėjo juodai baltas televizorius. Laidas mažai kas žiūrėdavo, vietų neužtekdavo tik tada, kai rodydavo pirmąsias tais metais moterų aerobikos grupes. Kareivinėse neįmanoma ką nors nuslėpti. Kartu valgėme, miegojome, prausėmės, dirbome... Jau po poros savaičių buvo absoliučiai aišku, koks esi. Per tas dvi savaites visiems pirmiesiems metams man ir prilipo Vilko (magadaniško) pravardė. Aš niekuo neišsiskyriau eilinėse situacijose, tačiau konfliktinėse, kaip pasirodė, elgiausi neįprastai. „Patikrinimai“ ir „prisiderinimai“ prasidėjo jau nuo pirmosios dienos. Visi jauni, sveiki, laiko save kietuoliais ir trokšta tą pademonstruoti. Be tiesioginių „užsisėdimų“, kai tu mobilizuojiesi, egzistuoja tūkstančiai smulkmenų, kuriems niekas negali būti iš anksto pasirengęs: diržo, pilotės, batų pakeitimas į blogesnius, konkurencija dėl geresnių lovų ir vietų, eilės pažeidimas prie praustuvo ar prie lygintuvo – vardinti galima ilgai. Tokiose situacijose tu arba agresyviai reikalauji savo, arba tylomis nusileidi. Dažnai nusileisti negalima – tai sumažina statusą, tačiau ir ilgai agresyviaiemocingai su kitais rietis (mes tą vadinome „barniu“) aš taip pat nenorėjau ir nemokėjau. Negarsius reikalavimus ir tylėjimą – kaip atsaką į barnį – daugelis iš pradžių laikydavo bailumu ir įžūlėjo. Nereaguoti į įžeidinėjimus juo labiau negalima. Girdėdavau barnius, kurie „neužvesdavo“, ir stebėdavau aplinkinius. Kai iš aplinkinių reakcijų suprasdavau, jog daugiau kentėti nepriimta, tylėdamas trenkdavau per veidą. Toks elgesys stebindavo ir netgi piktindavo. Reikia
pasakyti, jog greitai suvokiau būtinybę išmokti bartis, bet tais laikais to nesugebėjau, tam neužteko valios. Jeigu būčiau įstengęs, muštynių būtų kilę kur kas mažiau. Pravardė priminė apie Vilko dėkingumą, taigi kitose kareivinių konfliktinėse situacijose ėmiau naudoti „Vilko nuotaiką medžioklės metu“: stengiausi išsirinkti lyderį ir, žvelgdamas jam į akis, prieidavau artyn. Jeigu jis žvilgsnį nusukdavo, situacija išsispręsdavo mano naudai, jeigu ne... Pusėje atvejų priešininkai, atvirkščiai, labai įširsdavo. Taip būta per konfliktą su grupe seniai tarnaujančiųjų, kurio įsimintinas ženklas – kreivai suaugusi nosis – išliko iki šių dienų. Bet, kol buvau nepraradęs sąmonės, nebijojau, veikiau apdairiai ir, remiantis draugų pasakojimais, efektyviai. Nenoras reaguoti į verbalinę agresiją apsunkina gyvenimą ir šiandien. Metai nebe tie, kad peščiausi, o universitete ir nepriimta. Būna, kad išgirstu pretenzijų arba kaltinimų, atrodančių tokiais kvailais, kad nematau reikalo atsakyti. Retkarčiais, kiekvienąsyk nustebdamas, vėliau išgirstu iš dalyvavusiųjų: „Tu nesiteisinai ir atsakydamas pats neapkaltinai. Vadinasi, esi kaltas arba išsigandai?“ Išsyk iš atminties išplaukia kareivinės ir tampantys vis įžūlesni dėl tylėjimo tarnybos draugai. Dabar, žinoma, galiu atsakyti ir verbaliai, bet darau tą retai. Imuosi kaip sunkaus, nuobodaus, bet būtino ritualo. Vilkas lojimo nelaiko užpuolimu. Jam tai tiesiog keisti garsai, trukdantys patiems šunims gyventi turiningai – medžioti. Normalus Vilkas, išgirdęs lojimą, tylėdamas pasitraukia į savo valdomą teritoriją. Bet kartais šunys pernelyg erzina. Tada Vilkas tylomis sugrįžta po keleto parų. Šunys stebisi – dėl ko? Su savo lojimu šito jie niekaip nesusieja. Gydymas Gali būti, kad mano užrašų užtektų išleisti knygai, tarkim, „Šamano receptams“, tačiau aš pats tais receptais nesinaudojau. Į šią publikaciją praktiniai patarimai įtraukti nepakeisti tik tuomet, jei pateko į vieną dieną su svarbiu dialogu. - Kaip tu gaminai šį papartį? 23 - Sūdžiau. - Kaip? - Sluoksnis paparčio, sluoksnis druskos, iš viršaus presas, kad jis paskleistų sultis. Po savaitės sultis nupili, papartį pavartai ir užpili druskos tirpalu. - Kiek druskos beri? - Kol ji nenustoja tirpti. 29.01.98 Metams bėgant paaiškėjo, kad Šamano bendravimo ratas neįtikėtinai platus. Šiandien aš netgi pasakyčiau, kad, gyvendamas ant kranto, Šamanas bendrauja su visais jį supančiais žmonėmis. Kai kurie matėsi su Šamanu tik vienąsyk kaip
ligoniai ar ligonių slaugytojai, kiti bendrauja retai, bet reguliariai. Tačiau nei žmonės, nei Šamanas neįžvelgia tokiame bendravime nieko keista. - Kur tu apskritai imi druską, kruopas? - Kuzma atveža. - Kodėl jis tą daro? - O kodėl tu atneši man daiktų? - Jie mums mieste nereikalingi. - Bet tu ilgai neši juos ant pečių. O patronai, degtinė? - Tai dovanos. - Kodėl tu taip elgiesi? - Aš palankiai į tave žiūriu. - Ir jie palankiai žiūri. Aš juos gydau ir patariu, kur, kiek žuvies galima sugauti. - Iš kur žinai apie žuvį? 23 Čia austriškas, arba platusis papartis (Dryopteris austriaca arba D.dilatata) pagal A.N.Berkutenką, E.G.Vireką. (1995).
- Esama taisyklių, požymių, bendrų ir vietinių. - Truputį papasakok. - Pavyzdžiui, upelis neturi būti užtvertas tinklais ilgiau kaip tris dienas per savaitę. Ir ne iš eilės. - Kodėl? - Žuviai reikalingos pereinamosios dienos, kad neišnyktų. - O vietiniai? - Magadano apylinkėse žuvis gerai eina nelyginiais metais, prastai – lyginiais. - O kitose vietose? - Reikia ten pagyventi, pajausti. Šiauriau, galbūt, lyginių metų taisyklė ne taip ryškiai įgyvendinama. - Ar esama dar kokių nors požymių? - Kuprė eina brukningais metais, neina – grybingais. - Vadinasi, grybai nedygsta lyginiais metais? - Ne visada. Lyginis požymis – labiau apibendrinantis. - Ir atskiri upeliukai turi savų požymių? - Suprantama. - Na, tu šama-anas. (Juokiuosi). - Nors puodu pavadink. (Juokiamės kartu). - Tai brakonieriai moka tau produktais? - Tai – ne mokestis, o santykiai. Tu dar kruopas pinigais paverstum. Be to, Kuzma laiko mane kerėtoju. - Tau patinka, kad tave vadina Šamanu? - Nors puodu... 09.03.98
Jau kuo niekaip negalima įtarti Šamano, tai jį esant sentimentaliu. Jis gali paprasčiausiai pasikalbėti su kurapka ir, užbaigęs pokalbį, ją suvalgyti pietums. Vienąsyk jam pasakiau, jog esu linkęs į medžioklę be bendravimo, bet Šamanas tik patraukė pečiais ir priminė apie vištų ir karvių auginimą. Ir staiga ant jo lūšnelės palangės išvydau skardinėje augančias šakeles. - Pirmą kartą taigos vidury regiu šakeles ant palangės. Kam jos? - Žiema dar ilgai tęsis. Dažnai reikalingos aktyviosios medžiagos. - Kaip jų pasisemi iš šakelių? - Tai – alksnis. Paros žiedadulkių derliaus nuo septynių žirginėlių užtenka suaugusio žmogaus vaistams. - Tu geri šias žiedadulkes? - Šitos – karčios. Ir pernelyg stiprios. Miškas ir taip pilnas vaistų ir vitaminų. Žiemą galima pakramsnoti keružio, beržo, alksnio pumpurų arba kankorėžiukų. Žiedadulkes naudoti gydomiesiems tepalams ir mišiniams. - Perskaitei visa tai knygose? - Nei vienoje knygoje neužsiminta apie bendradarbiavimą su augalais ištisus metus. Tuo tikslu reikia gyventi greta jų. 09.03.98 Tikriausiai Šamanas – vienintelis „gydantis daktaras“ šimtų kilometrų spinduliu. Jis negali su niekuo pasikonsultuoti, neturi medicininių knygų ir standartinių vaistų. Bet jis visada elgiasi taip, tarsi tiksliai žinotų, ką daryti. - Gydai visas ligas? - Tiktai tas, kurias įveikiau pats. - Bet kalba, kad gydai daugybę ligų. - Ligų esti ne tiek daug, jų variacijų daug. 12.12.02 Ruduo ir žiema – Kolymai neįprastai keistos. Jau ilgiau kaip mėnesį tvyro 25-30 laipsnių šaltis, bet sniego nėra. Šiek tiek pasnigo spalio pradžioje, tačiau beveik visą išpustė. Šalta, dulkėta. Aiškios klimato anomalijos. Žolelės ir uogos girgžda po kojomis kaip stiklinės. Retose sniego pusnyse susipynę meškų, vilkų, lapių, zuikių, pelių ir paukščių pėdsakai. Gruodį Kolyme žvėrys nemiega ir nelindi olose! Kad tik nesušaltų be sniego! Neramu. Netoli nuo ankstesnės Šamano žeminės įsitaisė vienas iš brakonierių. Brigada jam padėjo pasistatyti žeminę. Paliko žuvies, kruopų, druskos, tris dėžes žvakių ir statinę soliarinės alyvos. Jis įsigudrino viską sudeginti per mėnesį. Žvakėmis orą žeminėje šildydavo, kad nereikėtų eiti malkų. Lankau jį trečią kartą. Medituoti jis nemoka ir nenori išmokti – kitas išsiauklėjimas. Rezultatas – kalbasi pats su savimi ir man neįtikėtinai išūžia ausis. Mieste jis atrodė „kietas“. Kad tik neišsikraustytų iš proto. Tikriausiai jo maiste trūksta riebalų. Vienoje veido vietoje oda sutrūkinėjo, išryškėjo mimikos raumenų fragmentai, tarsi anatomijos atlase. Drąsinasi, eiti su
manimi į miestą nenori. Atnešiau jam lašinių, riebios dešros, majonezo ir aliejaus. Žinau, kad viską greit suvalgys, užuot paskirstęs visai žiemai. Peržiemos, mano padedamas, iki brigados atėjimo ir daugiau nenorės taip gyventi. Šamanas nesiimtų jam padėti. Sapne bendravau su juo. 24 - Kodėl nepadėjus? - Jo kultūros lygis žemas. Greit pavirs išlaikytiniu. - Bet jis gyvena sunkiai. Pririnko kubometrą midijų ir kupetą jūros kopūstų. Riebalų neturi. - Reikia, kad jis nelauktų tavo pagalbos, o kovotų. - Jeigu jam atnešiu maišą šaldytų vištų, jis nesiims kovoti? - Tuomet greičiausiai sušals? - Kodėl? Arba jis kovos dėl savo gyvybės kiekvieną dieną, arba neįstengs. - „Vištos“ sutrukdys kovoti? - Kova privalo būti stabili. „Vištos“ leis laikinai nekovoti, kaip žvakės ir soliarinė alyva. Dėl jų jis vos nesušalo, kadangi iškart neišsiugdė įpročio pasirūpinti malkų atsarga. Prisimink išėjusiųjų senbuvių likimą: jie puikiai gyveno iki to laiko, kol jiems neištiesė „pagalbos rankos“ Vakarų civilizacijos. - Bet jis pats iš Vakarų civilizacijos. - Tai – Kolymas. Jis galėtų iš dalies išgyventi kur nors turtingoje Sibiro taigoje arba Tambovo liktiniame miške. Čia „iš dalies“ neišeis. Arba jis pilnutinai išnaudos 24 Šamanas šiek tiek išmokė bendrauti miegant visus savo resursus kovoje už išgyvenimą, arba nudvės. - Na, ir rūstus gi tu. Apskritai nereikėtų jam padėti? - Atvirkščiai: noriu, kad jis turėtų šansą. Gali duoti vaišių. Bet nedaug ir nesistemingai. Kad jis jų nesitikėtų. Tegu pasikliauja tiktai savimi. - O ar galėtų miestietis išgyventi be pradinių atsargų? - Kai dar šilta – kai kurie. Bet stojus šalčiams, reikia sumedžioti didelį žvėrį ir išmokti reguliariai sumedžioti. - Kokiu būdu didelį sumedžioti be šautuvo? - Duobės, kilpos. Trosų jūra išmeta. 09.03.99 Šamanas nesiekia nieko slėpti, tačiau su manimi kalbasi, lėtai rinkdamas žodžius. Tai man primena mano aiškinamas sudėtingas koncepcijas studentams, neįvaldžiusiems terminologijos. Puikiai žinau, kad patirties apribojimas neleidžia daug ko paaiškinti, netgi įvaldžius kalbą. Kaip paaiškinti, pavyzdžiui, septynmečiui apie meilę? Tiesiog sakai jau žinomus žodžius, kurie taip ir lieka žodžiais. - Kodėl tu negeri arbatos? - Geriu, kai užsigeidžiu. - Man esant, nei karto negėrei. - Geriu virintą vandenį ir nuovirus. - Iš kur nusimanai apie žoles?
- Iš knygų, iš gyvenimo. - O kaip kuri naujus nuovirus? - Jaučiu, ką reikia daryti. Kartais sudėtis man prisisapnuoja. Po jų aš tiesiog žinau. - Bet kaip tu pagamini nuovirus ligoniams? - Jie serga tuo, kuo aš jau sirgau, ir aš žinau, ko reikia. 10.03.99 Įsižiūrėdamas į gydymo procedūras, sekiau ir Šamano sveikatos būklę, manydamas, jog jis kažkokiu būdu daro įtaką ligoniams. Nieko ypatinga jo išvaizdoje nebūta, tačiau po gydymo proceso jis maždaug ketvirtadaliu atvejų būdavo susikaupęs ir liūdnas. - Kas tau rūpi po procedūrų? - Ne rūpi, primena. - Ką primena? - Savojo gydymo pradžią. - Gali papasakoti? - Sutikau kartą mieste vieną jaunystės laikų pažįstamą. Kažkada ji buvo pernelyg graži, o aš – perdėm drovus. Ir prie jos neprieidavau. Mudviejų susitikimo metu jai jau buvo keturiasdešimt, ji atrodė prastai ir sunkiai sirgo. Naktį nubudau, prisiminiau ją ir staiga supratau, kaip gydyti per atstumą. - Išgydei? - Palengvinau. - Tu žinojai, kur tuo metu jinai buvo? - Tai neturi reikšmės. - Kam gi tuomet ligonius pas tave atveža? - Galima ir be to. Kažkas gali papasakoti, kai ką parodyti. Bet kur kas patikimiau ir geriau, kai matau. - Kodėl tu staiga supratai, kad ją reikia gydyti? - Mudu labai nuoširdžiai pabendravome. Prisiminimai taip pat buvo labai „širdingi“, ir labai norėjau padėti. 09.05.99 Šamanas pasiūlė man pasiimti keletą kilogramų raudonųjų ikrų savo giminaičiams. Anksčiau jis nekalbėdavo apie savąjį ūkį, bet aš nujaučiau, jog, gyvendamas tokiose atšiauriose vietose, Šamanas rūsčiai kovojo dėl savo egzistavimo. Ši nuojauta versdavo mane pasiimti atliekamų produktų ir nepulti prie Šamano vaišių. Šiandieną paaiškėjo, jog mano nuostatos neteisingos. Atvirkščiai, Šamanas galvoja, jog pats gyvena gerose sąlygose, o aš mieste išgyvenu didelę įtampą. - Mieste išgyventi lengviau. Pasilik ikrus sau. - Greitai bus naujų. Gerai būtų, kad šituos suvalgytumėte iki liepos mėnesio. Mieste sunkiau išgyventi. - Turi tiek daug ikrų? - Prisisūdau vieną statinaitę. 25. Jeigu padalintume į visas metų dienas – apie 150 gramų per dieną. Nei vienas žmogus tiek nesuvalgys.
- Ką tu dar pasiruoši žiemai? - Statinę grybų, porą statinių lašišos, statinę įvairios kitos žuvies, porą-trejetą stiklainių krabų, susišaldau statinaitę bruknių, po stiklainį šermukšnių, vaivorų, po to – paparčių, jūros kopūstų, kankorėžių, varnauogių, raudonosios šaknies, laukinių česnakų, laukinių svogūnų...Žvilgtelėk į ledainę. - Dabar supratau, kodėl tu nepaėmei vitaminų. O tada pamaniau, kad dėl su chemija susijusio pedantiškumo. - Su vitaminais čia geriau. - Kilogramai vertingiausių produktų dienai! Kam gi Kuzma tau atveža kruopų, bulvių? Kam mes medžiojame? - Kruopos, bulvės, duona – angliavandeniai. Medžiojame retai, tai – praktika. - Vadinasi, tau nereikalingi produktai, kuriuos atnešu? - Įvairovė džiugina. Apelsinai, citrinos, pomidorai, kiviai – įdomūs. O konservai arba koncentratai... - Kiek laiko tau prireikia, kad metus išsimaitintum? - Jeigu darbo diena laikytume penkiolika valandų, tai – dešimt-dvylika dienų. - Dešimt dienų metus išmaitina? - Sakau gi, mieste gyventi sunkiau. Tu veltui ignoruoji laimikį. - Dabar pamąstysiu. Kodėl taip yra? - Mieste tu privalai pirkti giminaičiams tai, ko gyvenimui nereikia: madingus rūbus, techniką, baldus, gėrimus, dovanas... Visko neišvardinsi. Čia nuo viso to esi laisvas. - Bet tai reikalingi daiktai. Santykiai, lygis, pagaliau prestižas. - Tau kol kas geriau gyventi ir praktikuoti mieste. 25 Standartinė medinė statinaitė – 50 l. Ikrai sunkesni už vandenį 09.05.99 Saulėti šlaitai stačiuose dauburiuose dieną jau gerai įšyla. Atsirado aptirpusių vietų. Jos sausos, kadangi vanduo momentaliai nuteka nuo stataus šlaito. Aukšta, nuo rudens pageltusi žolė ir daugybė krūmelių su pernykštėmis bruknėmis. Aš taip įnikau į bruknes, kad tiesiog pašokau vietoje, kai tylėjęs nejudrus Šamanas staiga paklausė: - Ką tu kalbėjai apie „rūsčią kovą dėl egzistavimo“? - Na, tokiomis sunkiomis sąlygomis reikia kovoti dėl išgyvenimo. - Turėk galvoje: kai tik pradėsi kovoti – tai pirmasis žingsnis mirties link. - O jeigu nekovotum, išsyk sušaltum. - Nekovotum ir nesušaltum. Reikia tiesiog veikti harmonijoje su supančiu pasauliu. - Kaip? - Nepriešpastatyti savęs Gamtai, apie tai net negalvoti. Gamta visada tave įveiks. - Tačiau be jėgų įtampos neišsiversi. - Išsiversi. Stenkis daryti tai, ką reikia, dienos, valandos, akimirkos eigoje.
- Bet kaip? - PradÄ—k, pasistenk pajausti ir suprasi.