Issuu

','Ŀ,$86,$6 GYVENIMO 1827<.,6 PAMOKOS, KURIAS IŠMOKAU PER 3(1.,2/,.$ 0(7Ĵ ',5%'$0$6 WALT DISNEY COMPANY GENERALINIU ',5(.725,80,

ROBERT IGER

„The Ride of a Lifetime“ yra negrožinės literatūros kūrinys. Kai kurie vardai ir identifikuojančios detalės pakeistos. Autorių teisės priklauso © Robert Iger 2019 Visos teisės saugomos. Vertimas © Jurgita Jagminaitė ir Helios Kirjastus OÜ, 2021 Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jagminaitė Redaktorė Aušra Tamošiūnienė Viršelio dizaineris Mantvidas Žalėnas Maketuotojas Jaak Rüütel Spausdino spaustuvė „Print Best“ ISBN 978-9916-656-49-5

TURINYS

Prologas Pirma dalis Mokinys Pirmas skyrius Pradžių pradžia

Antras skyrius Pasitikėjimas talentu

Trečias skyrius Žinok, ko nežinai (ir tikėk tuo, ką darai)

Ketvirtas skyrius Scenoje pasirodo Disney

Penktas skyrius Antras eilėje

Šeštas skyrius Nutinka ir gerų dalykų

Septintas skyrius Apie ateitį

105

Antra dalis Vadovas Aštuntas skyrius Pagarbos galia

119

Devintas skyrius Disney-Pixar ir naujas kelias į ateitį

129

Dešimtas skyrius Marvel ir didžiulė, bet pasiteisinusi rizika

149

Vienuoliktas skyrius „Žvaigždžių karai“

167

Dvyliktas skyrius Diek naujoves arba mirk

181

Tryliktas skyrius Principai neįkainojami

192

Keturioliktas skyrius Pamatinės vertybės

202

Priedas Patarimai, kuriais verta vadovautis

210

Padėkos

217

Apie autorių

221

PIRMAS SKYRIUS

35$'Ŀ,Ĵ 35$'Ŀ,$

ŠI KNYGA nėra autobiografija, tačiau negrįžęs į vaikystę negalėčiau papasakoti ir apie tas savybes, kurios man pravertė siekiant karjeros. Man būdingi bruožai ir tie dalykai, kuriuos nuolat darau, yra sunkiai nusakomas prigimties ir auklėjimo derinys. (Pavyzdžiui, kiek save pamenu, visada keldavausi anksti ir mėgaudavausi tuo ypatingu laiku, kai visas likęs pasaulis dar miega.) Kai kurias savybes bei įpročius išsiugdžiau sąmoningai. Kaip daugeliui mūsų, taip ir man priimant sprendimus nemenką įtaką padarė tėvai, ypač tėtis – nuostabus ir nepaprastas žmogus, labiau nei bet kas kitas padėjęs formuotis mano asmenybei. Tai jis pažadino manyje susidomėjimą supančiu pasauliu. Mūsų svetainės sienos buvo apstatytos knygų pilnomis lentynomis, o tėtis buvo jas perskaitęs – visas iki vienos. Aš pats rimtu skaitytoju tapau tik vyresnėse klasėse, ir tai, kad pagaliau pamėgau skaityti, buvo jo nuopelnas. Jis prenumeruodavo knygas iš „Mėnesio knygų klubo“ ir turėjo visus amerikiečių literatūros grandų – Fitzgeraldo, Hemingway’aus, Faulknerio, Steinbecko ir kitų – kūrinių rinkinius. Pasiimdavau iš lentynos kokią „Švelnią naktį“, „Kam skambina varpai“ ar vieną iš dešimčių kitų knygų ir jas ryte prarydavau, o tėvas ragindavo skaityti dar daugiau. Per vakarienę dažnai aptarinėdavome pasaulio įvy25

kius, o būdamas dešimties pasičiupdavau rytinį New York Times nuo pievelės priešais namą ir skaitydavau sėdėdamas prie virtuvės stalo, kol nepabudo kiti. Gyvenome Long Ailande, mažame, daugiausia viduriniosios klasės žmonių apgyventame miestelyje – Ošensaide, nedideliame name. Buvau vyresnis iš dviejų vaikų, turėjau trejais metais jaunesnę seserį. Mama buvo rūpestinga ir mylinti namų šeimininkė – darbą vietinės vidurinės mokyklos bibliotekoje susirado tik tada, kai jau buvau vyresnėse klasėse. Tėvas, jūrų laivyno veteranas, grįžęs iš karo grojo trimitu nedideliuose orkestruose, bet suprato, kad muzikuodamas daug neuždirbs, todėl tai niekada netapo jo pagrindiniu užsiėmimu. Pasimokęs rinkodaros Pensilvanijos universiteto Vartono verslo mokykloje, jis pradėjo dirbti maisto gamybos įmonės rinkodaros skyriuje, o iš čia pasuko į reklamą. Tapo Madisono aveniu įsikūrusios reklamos agentūros pardavimų vadybininku, buvo atsakingas už Old Milwaukee ir Brunswick Bowling prekių ženklus, bet ilgainiui tą darbą prarado. Kelis kartus keitė agentūras, beveik kaskart įsidarbindamas tose pačiose pareigose. Kai buvau dešimties ar vienuolikos, jis jau buvo pakeitęs tiek darbų, kad man pasidarė įdomu, kodėl. Tėvas visada buvo labai politiškas, tvirtų liberalių pažiūrų. Kartą prarado darbą dėl to, kad ryžosi dalyvauti „Žygyje į Vašingtoną“, norėdamas pasiklausyti Martino Lutherio Kingo Jaunesniojo kalbos. Viršininkas jo neišleido, bet jis vis tiek išėjo. Nežinau, ar pats tėvas metė darbą, kad pasiklausytų tos kalbos, ar jį atleido dėl to, kad išėjo be leidimo, bet panašių baigčių buvo ne viena. Didžiavausi tvirtu tėvo charakteriu ir politinėmis pažiūromis. Jis visada jautė, kas teisinga, ir palaikė silpnesniųjų pusę. Visgi tėvui sunkiai sekėsi valdyti nuotaikas ir nutylėti dalykus, dėl kurių pakliūdavo į bėdą. Vėliau sužinojau, kad jis sirgo maniakine depresija ir išbandė įvairius gydymo būdus, įskaitant gydymą elektrošoku. Man, vyresnėliui, tekdavo didžioji dalis jo neprognozuojamo elgesio smūgių. Niekada nesijaučiau nesaugus dėl jo nuotaikų kaitos, bet aiškiai nutuokiau jį turint tamsiąją pusę, ir man buvo jo gaila. Nežinodavome, koks tėtis grįš vakare, ir aš aiškiai pamenu, kaip, sėdėdamas savo kambaryje antrame aukšte, iš to, kaip jis atidaro ir uždaro duris, kaip lipa laiptais, suprasdavau – grįžo laimingas ar liūdnas. Kartais, eidamas pro mano kambarį, pažvelgdavo vidun, kad įsitikintų, jog, kaip pats sakydavo, „leidžiu laiką produktyviai“. Tai yra – skaitau, ruošiu namų darbus arba užsiimu kokia kita lavinančia veikla. Jis norėjo, kad mudu 26

su seserimi pasilinksmintume, bet taip pat – kad protingai išnaudotume laiką ir kryptingai siektume užsibrėžtų tikslų. Esu tikras, jog poreikį (kai kas gal pasakytų – „apsėdimą“) planuoti laiką paveldėjau iš jo. Anksti supratau, kad mano pareiga – būti šeimos atrama, kalbant net ir apie buities dalykus. Jei kažkas sulūždavo, mama prašydavo, kad aš sutaisyčiau, taigi dar būdamas mažas išmokau sutaisyti viską, ką reikėjo. Manau, iš dalies būtent taip kilo ir mano susidomėjimas techniniais dalykais. Man patikdavo naudotis įrankiais, ardyti daiktus ir suprasti, kaip jie veikia. Mano tėvai buvo nerimautojai. Būnant šalia jų abiejų, vis atrodydavo, kad netrukus nutiks kažkas negero. Nežinau, kiek tai lėmė laimingas atsitiktinumas genų loterijoje, o kiek – išmokta reakcija į jų nerimą, bet aš visuomet elgdavausi priešingai. Neskaitant kelių išimčių per visą savo gyvenimą, niekada pernelyg nesijaudinau dėl ateities, niekada pernelyg nebijojau ko nors išbandyti ir patirti nesėkmę. Kai paaugau, ėmiau aiškiau suvokti tėvo nusivylimą savimi. Jis gyveno gyvenimą, kuris neteikė pasitenkinimo, ir sau pačiam atrodė nevykėlis. Iš dalies dėl to jis taip spaudė mus stengtis ir būti produktyvius – kad taptume tokie sėkmingi, koks jis niekada nebuvo. Jo bėdos dėl darbo reiškė, jog jei noriu turėti kišenpinigių, turiu pats susirasti darbą. Dirbti pradėjau aštuntoje klasėje – kasdavau sniegą, prižiūrėdavau vaikus, dirbau prekių dėliotoju ūkinių prekių parduotuvėje. Penkiolikos vasaros sezonui susiradau valytojo darbą savo mokyklos švietimo apygardoje. Reikėjo išvalyti kiekvieną šildytuvą kiekvienoje klasėje, o paskui patikrinti kiekvieno suolo apačią, kad, prasidėjus mokslo metams, po jais nebūtų priklijuotos nė vienos kramtomosios gumos. Kramtomosios gumos gramdymas nuo tūkstančių suolų ugdo charakterį ar bent kažką panašaus į pakantumą monotonijai... Mokydamasis Itakos koledže, beveik visus pirmo ir antro kurso savaitgalių vakarus praleidau kepdamas picas vietiniame Pizza Hut restorane. Vidurinėje mokykloje dažniausiai gaudavau gerus, kiek rečiau puikius įvertinimus, bet mokslai niekada nebuvo mano aistra. O mokantis koledže kai kas pasikeitė. Nusprendžiau stengtis ir išmokti kiek įmanoma daugiau, ir tai, manau, taip pat buvo susiję su tėvu – nenorėjau kada nors pasijusti toks nevykėlis, koks jautėsi jis. Neturėjau aiškaus įsivaizdavimo, kas yra „sėkmė“, ar konkretaus noro tapti turtingam ir įtakingam, bet nusprendžiau, kad nenoriu nugyventi gyvenimo būdamas savimi nepatenkintas. Sakiau sau – kad 27

ir kaip susiklostytų gyvenimas, nieku gyvu nesiruošiu kankintis neviltyje ir stokoti pasitenkinimo. Nesinešioju kokių nors ypatingų skaudulių iš to meto, išskyrus skausmą, kad tėvas nebuvo laimingas ir mama nuo to taip pat kentėjo. Norėčiau, kad būtų labiau savimi didžiavęsis. Vaikystėje mudviem su seserimi meilės netrūko. Visada turėjome stogą virš galvos ir maisto ant stalo, bet niekam kitam pinigų nelikdavo. Per atostogas dažniausiai važiuodavome į niekuo neypatingas vietas automobiliu arba eidavome į paplūdimį už kelių minučių kelio nuo namų. Turėjome pakankamai drabužių, kad atrodytume tvarkingi, bet ne per daug, todėl, jei pargriuvęs susiplėšydavau kelnes, įprastai turėdavau nešioti jas su lopu, kol atsirasdavo pinigų naujoms, o tai galėdavo nutikti ir po kelių mėnesių. Niekada nesijaučiau vargšas, nė kiti manęs tokiu nelaikė. Tačiau tik paaugęs supratau, kad iš tiesų reikalai buvo daug prastesni, nei atrodė. Vėliau, jau tapęs Disney vadovu, nusivedžiau tėtį pietų Niujorke. Kalbėjome apie jo emocinę sveikatą ir požiūrį į gyvenimą. Pasakiau, koks dėkingas esu už viską, ką jiedu su mama dėl mūsų padarė, už etinius principus, kuriuos įskiepijo, ir meilę, kurią mums davė. Sakiau jam, jog to pakanka, daugiau nei pakanka, ir tikėjausi, kad mano dėkingumas bent truputį apmalšins jo nusivylimą. Žinau, jog daugybę savybių, kurios vėliau padėjo man siekiant karjeros, įdiegė būtent jis. Tikiuosi, kad ir jis tai suprato.

.$5-(5Æ ABC pradėjau 1974-ųjų liepos 1-ąją, įsidarbinęs ABC televizijos studijos vadybininku. Prieš tai metus dirbau orų pranešėju ir aktualijų reporteriu mažoje televizijos stotyje Itakoje, Niujorke. Tie metai niekam neįdomaus (ir vidutiniškai atliekamo) darbo įtikino mane išsižadėti svajonės, kurią puoselėjau nuo penkiolikos metų – tapti televizijos tinklo žinių vedėju. Mėgstu pusiau juokais sakyti, kad kasdien pranešdamas orų prognozę Itakos gyventojams, įgijau svarbų įgūdį – išmokau pranešti žmonėms blogas naujienas. Maždaug šešis mėnesius per metus, ilgą ir darganotą laiko tarpą nuo spalio iki balandžio, toli gražu nebuvau populiariausias žmogus mieste. ABC atsidūriau dėl savo dėdės Bobo prastos regos. Mamos brolis, kurį dievinau, po akių operacijos praleido kelias dienas Manhatano ligoninėje, o jo palatos kaimynas buvo žemesnės grandies ABC vadovas, kažkodėl norėjęs, 28

kad mano dėdė galvotų, jog jis – stambi kanalo žuvis. Jis apsimetinėdavo ligoninės lovoje atsakinėjantis į telefono skambučius, priiminėjantis kanalui neva svarbius sprendimus, priklausančius tik nuo jo, o mano dėdė juo patikėjo. Prieš palikdamas ligoninę, dėdė užsiminė palatos kaimynui, kad jo sūnėnas ieško darbo Niujorko televizijose. Tas vyrukas davė jam savo telefono numerį ir pasakė: – Perduok sūnėnui, kad man paskambintų. Kai iš tiesų jam paskambinau, jis buvo nustebęs ir truputį sumišęs, nes nesuprato, kas esu. Iš to, kaip jį apibūdino dėdė, įsivaizdavau galingą televizijos tinklo vadovą, kurio įtaka buvo juntama aukščiausiuose bendrovės sluoksniuose. Jis toli gražu toks nebuvo, bet, reikia pripažinti, sugebėjo suorganizuoti man pokalbį dėl darbo nedideliame savo vadovaujamame aptarnavimo skyriuje, ir netrukus pradėjau dirbti televizijos studijos vadybininku. Mano atlyginimas buvo šimtas penkiasdešimt dolerių per savaitę, o pareigos – turbūt žemiausios, kokias galėjai gauti ABC. Tokių kaip aš, dirbančių įvairiausius pagalbinius darbus TV žaidimuose, muilo operose, pokalbių, naujienų ir specialiosiose laidose, iš esmės bet kame, ką filmavo Manhatane įsikūrusiose ABC televizijos studijose, buvo kokie šeši. Man pavedė rūpintis galybe laidų: serialais „Visi mano vaikai“ (All My Children), „Vienas gyvenimas“ (One life to live), „Ryanų viltis“ (Ryan’s hope), televizijos žaidimais „Dešimties tūkstančių dolerių piramidė“ ($ 10,000 Pyramid), „Pinigų labirintas“ (The Money Maze), „Stipriausia kombinacija“ (Showdown), pokalbių laidomis „Dicko Cavetto šou“ (The Dick Cavett Show), „Labanakt, Amerika“ (Good night America) su Geraldo Riviera ir ABC vakaro žiniomis su Harry’u Reasoneriu. Pareigos buvo ganėtinai paprastos. Pasirodyti bet kada, kai prireiks, bet kam, kam prireiks. Dažnai jau nuo pusės penkių būdavau studijoje ir atlikinėdavau vadinamuosius „apšvietimo patikrinimus“. Muilo operų dekoracijos būdavo sustatomos filmavimo išvakarėse, o mano darbas buvo dar prieš patekant saulei įleisti apšvietimo režisierių ir scenos darbininkus, kad sureguliuotų šviesas prieš režisieriui ir aktoriams atvykstant į pirmąsias repeticijas. Koordinavau stalius, rekvizito meistrus, elektrikus, grimuotojus, kostiumų ir šukuosenų meistrus, visus suregistruodavau ir pasirūpindavau, kad žinotų savo dienos darbus. Sekiau darbo valandas, registravau jų skundus ir darbo sutarčių pažeidimus. Tikrindavau, ar atvežė maistą ir gėrimus, ar kondicionieriai pakankamai atvėsino studijas, kad būtų galima dirbti spiginant 29

šviesoms. Darbas anaiptol nebuvo žavus, bet sužinojau viską apie tų laidų užkulisius. Išmokau žargoną. Sužinojau, kokių žmonių dėka gimsta televizijos laidos. Visgi turbūt svarbiausia, kad pripratau prie ilgų darbo valandų ir didelio darbo televizijoje krūvio, o išmokta darbo etika lydi mane dar ir šiandien. Iki šiol beveik kas rytą pabundu po keturių penkiolika, nors dabar darau tai iš savanaudiškų paskatų – kad turėčiau laiko pamąstyti, paskaityti ir prasimankštinti, kol neužgriuvo dienos darbai. Tokia dienotvarkė ne kiekvienam, tačiau, kad ir kada atrastumėt tam laiko, labai svarbu kasdien susikurti erdvę ir leisti mintims nuklysti už tiesioginių profesinių atsakomybių ribų, permąstyti dalykus nejaučiant spaudimo, kūrybiškiau, nei galėtumėte prasidėjus dienos darbams. Vertinu tą rytinį laiką su savimi ir esu tikras, kad būčiau mažiau produktyvus ir kūrybingas darbe, jei tų kelių pirmųjų dienos valandų nepraleisčiau atsiribojęs nuo elektroninio pašto, žinučių ir skambučių, kuriems reikia tiek daug dėmesio dienai įsibėgėjus.

ANAIS LAIKAIS tai buvo visai kitokia industrija. Kai kuriais atžvilgiais geresnė. Konkurencija mažesnė, visuomenė – ne tokia susiskaldžiusi. Egzistavo beveik visuotinai priimtinas amerikietiškasis naratyvas, paremtas bendru visuomenės tikėjimu pagrindiniais faktais. Tačiau daugeliu kitų atžvilgių ji buvo blogesnė. Nepagarbus elgesys, kuris šiandieną būtų nepriimtinas, tada būdavo nepastebimas ir toleruojamas. Žinoma, moterims ir įvairių mažumų atstovams buvo sunkiau nei man. Bet net ir kalbant apie mane – būdamas pačiame mitybos grandinės dugne buvau neapsaugotas nuo atsitiktinio, nesureikšminamo piktnaudžiavimo, o už tokį šiais laikais žmonės netektų darbo. Štai vienas anuos laikus puikiai atspindintis pavyzdys: „Vakaro žinios“ (The Evening News) būdavo transliuojamos šeštą vakaro pagal Rytų standartinį laiką. Tą pačią minutę, kai baigdavome, žinių vedėjas Harry’is Reasoneris ir jo vadybininkas, žmogus pravarde Whitey, dingdavo iš filmavimo aikštelės ir įsitaisydavo prie Hotel des Artistes viešbučio baro, Vakarų 67-ojoje gatvėje. (Žinias transliuodavome iš filmavimo aikštele paverstos istorinio viešbučio pobūvių salės.) Kiekvieną vakarą Harry’is išgerdavo du itin stiprius kokteilius – džino su martiniu ir citrinos žievele. 30

Viena iš mano užduočių būdavo sulaukti, kol prodiuseris peržiūrės laidą, ir perduoti Harry’iui bei filmavimo grupei, ar reikės kokių papildymų arba pataisymų prieš laidai pasirodant eteryje kitose laiko juostose. Vieną vakarą, kai Harry’is jau buvo pasirengęs antrajam kokteiliui, jis paprašė manęs nubėgti atgal į filmavimo aikštelę ir paklausti prodiuserio, kokia situacija. – Harry’is atsiuntė mane paklausti, kaip viskas atrodo, – pasakiau įkišęs nosį į operatorinę. Prodiuseris pažvelgė su gilia panieka. O tada atsisegė kelnių užtrauktuką, išsitraukė penį ir atsakė: – Nežinau. O kaip tau atrodo? Praėjo keturiasdešimt penkeri metai, bet prisiminus tą įvykį mane vis dar suima pyktis. Pagaliau pradėjome suprasti teisingo, lygiateisiško, nesmurtinio elgesio darbo vietoje svarbą, bet tai užtruko pernelyg ilgai. 1974-ųjų rudenį mane paskyrė dirbti prie laidos „Svarbiausias įvykis“ (The Main Event) – Franko Sinatros koncerto iš Madison Square Gardeno, kurį ABC tiesiogiai transliavo žiūrimiausiu laiku. Dirbau filmavimo aikštelėje, turėjau nuolat būti „po ranka“ ir vykdyti visus milžiniškos Madison Square Gardeno filmavimo grupės pavedimus. Tai buvo pelningas ir man asmeniškai labai svarbus paskyrimas. Namie tėvas nepaliaujamai klausydavosi Sinatros plokštelių. Iki šiol pamenu jį stovintį svetainėje ir trimitu akomponuojantį tyliai dainuojančiam Frankui. Negalėjau patikėti savo sėkme – buvau tame pačiame pastate su Sinatra, dalyvavau repeticijose ir įnešiau savo nedidelį indėlį į tai, kad transliacija pavyktų. O visa ko viršūnė buvo, kai likus kelioms valandoms iki koncerto pradžios, antrasis prodiuseris paprašė manęs suveikti butelį burnos skalavimo skysčio ir kaip įmanoma greičiau pristatyti jį į pono Sinatros persirengimo kambarį. Nubėgau į už kelių kvartalų, tolėliau nuo centro esančią vaistinę ir nupirkau didžiausią, kokį tik radau butelį Listerine, visą kelią galvodamas, kad Frankui turbūt kilo bėdų su gerkle ir atsakomybė už visą transliaciją guli ant mano pečių! Susijaudinęs ir uždusęs, su skalavimo skysčiu rankose pabeldžiau į persirengimo kambario duris. Durys atsidarė, mane pasitiko įspūdingai atrodantis apsaugininkas ir paklausė ką, po paraliais, čia veikiu. – Atnešiau ponui Sinatrai Listerine, – atsakiau. Jam dar nespėjus nieko atsakyti, kažkur iš kambario gilumos pasigirdo atpažįstamas balsas. 31

– Įleisk jį. Po kelių akimirkų stovėjau priešais patį „valdybos pirmininką“. – Kuo tu vardu, vaiki? – Bobas. – Iš kur? Kažkodėl atsakiau: „Iš Bruklino“, kur gimiau ir gyvenau iki penkerių, prieš šeimai persikraustant į Long Ailandą. Manau, norėjau pasirodyti jam kažkuo „savesnis“, o „Ošensaidas“ skambėjo ne taip romantiškai. – Iš Bruklino! – šūktelėjo Frankas, lyg tai būtų antra pagal gerumą vieta po jo gimtojo Hobokeno, ir padavė man naujutėlaitį šimto dolerių banknotą. Po koncerto jis padovanojo visiems kūrybinės grupės nariams po auksu blizgantį žiebtuvėlį, ant kurio buvo išgraviruota: „Su meile, Sinatra“. Tą šimtą dolerių išleidau beveik iškart, bet žiebtuvėlis vis dar guli mano stalčiuje. „Svarbiausią įvykį“ prodiusavo Jerry’is Weintraubas ir Roone’as Arledge’as, žymus, tuomet keturiasdešimt trejų ABC Sports vadovas. 1974-aisiais Roone’as jau buvo tapęs legendiniu televizijos vadovu. Transliacijos kūrybinę grupę sudarė daugybė kitų, sporto kanale jam dirbančių prodiuserių. Koncerto išvakarėse įvyko viso pasirodymo repeticija. Ją pradėjo Howardas Cosellis, pristatydamas Franką tarytum profesionalų boksininką (arenos centre įrengta scena atrodė kaip bokso ringas), šis išėjo ir dainavo beveik dvi valandas. Tai buvo pirmas kartas, kai iš arti mačiau Roone’ą dirbant. Jis viską pažiūrėjo ir pasibaigus repeticijai nusprendė, kad daugmaž viską reikia perdaryti iš naujo. Perstatyti dekoracijas, Howardui perrašyti pristatymą, visiškai pakeisti apšvietimą. O ir tai, kaip Frankas bendraus su publika, pasak Roone’o, reikėjo permąstyti. Atlikinėdamas smulkias užduotis stebėjau, kaip kūrybinė grupė viską išardo ir vėl pastato, palydėdama gausiais keiksmais ir dejonėmis. Ir iš tiesų, pasirodymas, transliuotas po mažiau nei dvidešimt keturių valandų visiškai skyrėsi nuo repeticijos. Nesupratau, kaip jis tai padarė, bet vėliau sužinojau, jog toks jau tas Roone’as – visiškai nenusiteikęs taikstytis su „pakankamai geru“ ir visiškai nebijantis visko keisti iki neišvengiamos paskutinės minutės (kartu išvargindamas daugybę žmonių), kad pasiektas rezultatas būtų puikus. Jaudulys, kurį patyriau dirbdamas „Svarbiausiame įvykyje“, išgaravo iškart, grįžus į savo kasdienišką muilo operų ir televizijos žaidimų pasaulį. Tačiau veikiai ir pačiam teko išgyventi asmeninę dramą. To mažo skyriaus, ku32

riame dirbau, vadovas buvo korumpuotas niekšelis, mokėdavęs pardavėjams ir tiekėjams iš mūsų skyriaus biudžeto už paslaugas (jis jas vadino „darbais valdžiai“) sau ir kitiems ABC vadovams ir dar pildęsis kišenes „dėkingumo mokesčiais“. Be to, jis pirko baldus neva muilo operų filmavimo aikštelėms, kuriuos scenos darbininkai turėdavo nuvežti į miesto centre meilužei įtaisytą butą. Manęs paprašė bendradarbiauti, tai yra arba padėti, arba bent jau viso to nematyti, ir tai vedė mane iš kantrybės. Ėmiau klausinėti skyriaus žmonių, ar galėčiau kaip nors padaryti tam galą, ir kalbos pasiekė jo ausis. Vieną dieną jis išsikvietė mane į savo kabinetą. Man užėjus iškart apkaltino bendrovės taisyklių pažeidimu. – Ką išdarinėji? – paklausė jis. – Girdėjau, kad kraustydamasis į naują butą pasinaudojai mūsų sunkvežimiu. Tiesą sakant, kurį laiką turėjau priėjimą prie bendrovės pikapo ir keliems kolegoms juokaudamas pasakiau, kad gal reikėtų juo pasinaudoti kraustantis į ką tik išsinuomotą butą. Niekada to nedariau, taip jam ir pasakiau, bet tą akimirką suvokiau, jog kažkas jį įspėjo, kad galiu pridaryti bėdos. – Skleidi apie mane gandus, – pareiškė jis. Nepaneigiau, jog esu apie jį kalbėjęs, todėl, kurį laiką pažiūrėjęs į mane iš viršaus jis pasakė: – Žinai ką, Igeri? Paaukštinimo gali nebesitikėti. Jis davė man dvi savaites susirasti darbą kitame skyriuje – arba turėsiu apskritai išeiti iš bendrovės. Man buvo dvidešimt treji ir buvau tikras, kad mano karjera televizijoje baigta. Bet nuėjau pasidairyti darbo ABC skelbimų (tais laikais juos iškabindavo ant sieninės lentos) ir čia, kokių dvidešimt penkių pareigybių, kurioms nebuvau pakankamai kvalifikuotas, sąraše pamačiau darbo ABC Sports skyriuje pasiūlymą. Nedelsdamas paskambinau vyrukui, su kuriuo susipažinau per Sinatros koncertą, ir paaiškinau, kad esu nepavydėtinoje padėtyje. Jis liepė man ateiti į 1330-ąjį (pagrindinę ABC būstinę, įsikūrusią 1330-ajame Amerikų aveniu pastate), ir po mėnesio pradėjau dirbti ABC Sports studijos vadybininku. Reikia pripažinti, kad naujasis dabas buvo tik vos geresnis už tą, kurį neseniai praradau. Bet būtent jis buvo tolesnius pokyčius nulėmęs proveržis, už kurį esu iš dalies dėkingas Frankui Sinatrai, o iš dalies – tam niekšeliui, kurį vėliau atleido už lėšų pasisavinimą.