Avies medžioklė

Haruki Murakami

Avies medžioklė romanas

Iš anglų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, Marius Daškus

1

Pik­ni­kas tre­čia­die­nio po­pie­tę

Apie jos mir­tį te­le­fo­nu man pra­ne­šė se­nas bi­čiu­lis, at­si­tik­ti­nai pa­ste­bė­jęs ke­le­tą eilu­čių laik­raš­ty­je. Vie­nin­te­lę šykš­čios ži­nu­ tės pa­strai­pą jis aiš­kiai pers­kai­tė tie­siai į ra­ge­lį. Eili­nė laik­raš­ čio kro­ni­ka. Jau­nu­tis, ką tik uni­ver­si­te­tą bai­gęs žur­na­lis­tas ga­ vo už­duo­tį ir iš­mė­gi­no plunks­ną. Ta­d a ir ta­d a, ten ir ten, toks ir toks, vai­r uo­d a­mas sunk­ ve­ž i­m į, kliu­d ė to­k ią ir to­k ią. Ti­k i­my­b ė, kad mir­t is įvy­ko dėl tar­ny­bi­n io ap­l ai­du­mo, ti­r ia­ma... Tar­si rek­l a­mi­nis eilė­raš­tu­kas ant žur­na­lo ga­li­nio vir­š e­lio. – Kur vyks lai­d o­tu­vės? – pa­k lau­s iau. – O ką aš ži­nau? – nu­ste­b o jis. – Ar ji bent tu­rė­j o šei­mą? Ži­no­ma, šei­mą ji tu­rė­jo. Aš pa­skam­bi­nau į po­l i­c i­j ą, pa­s i­tei­r a­v au šei­mos ad­re­s o ir te­l e­fo­no nu­me­r io, ta­d a pa­skam­bi­nau ir su­ž i­no­j au lai­d o­tu­v ių da­t ą bei lai­k ą. Jos šei­ma gy­ve­no se­na­me To­k i­j o ra­j o­ne. Išsk­l ei­d žiau že­ mė­l a­pį, su­r a­d au ad­re­s ą ir jos na­mą apib­rė­ž iau plo­nu rau­d o­nu flo­mas­te­r iu. Ša­ko­t as met­ro, elekt­r i­n ių trau­k i­n ių ir auto­bu­sų marš­r u­tų vo­r a­t ink­l is se­n iai pra­r a­d o bent kiek ap­č iuo­pia­mą 7

aiš­ku­mą ir įsi­py­nęs į siau­r ų gat­ve­lių bei nu­otė­kų ka­na­lų tink­l ą pri­m i­nė rie­ve­l es ant me­l io­no žie­vės. Pas­kir­tą die­ną prie­mies­ti­niu elekt­ri­niu trau­ki­niu iš Va­se­dos sto­ties iš­v y­kau į lai­do­tu­ves. Nep­ri­va­žia­vęs ga­lu­ti­nės sto­te­lės iš­li­pau, iš­sklei­džiau To­ki­jo prie­mies­čių že­mė­la­pį ir sup­ra­tau, kad ly­giai tiek pat man bū­tų pra­ver­tęs gaub­lys. Ke­lio­nė iki jos na­mų man at­siė­jo ke­le­tą pa­ke­lių ci­ga­re­čių, ku­riuos te­ko pirk­ti vie­ną po ki­to kas­kart, kai klaus­da­vau ke­lio. Jos na­mas pa­si­ro­dė esąs se­nu­tė­lis me­di­nis pa­sta­tas, ap­ tver­tas pa­pil­kė­ju­sių len­tų tvo­ra. Ankš­tas so­de­lis kai­rė­je pu­sė­je bu­vo už­veis­tas, ma­tyt, be aiš­kes­nio tiks­lo, „dėl vi­sa ko“; mo­li­ nę kros­ne­lę, pa­mes­tą at­okes­nia­me kam­pe, per ge­rą pė­dą sė­mė se­niai praė­ju­sių lie­tų van­duo. So­do že­mė bu­vo pa­juo­du­si ir bliz­gė­jo nuo drėg­mės. Iš na­mų ji pa­b ė­g o še­š io­li­k os; tik­r iau­s iai ir dėl to lai­ do­t u­v ės bu­v o la­b ai kuk­l ios, vis­k as vy­k o lyg pa­s lap­č io­m is, siau­r a­m e na­m iš­k ių ra­t e. Šei­m o­j e bu­vo vie­n i se­nu­k ai, o ce­re­ mo­n i­j ai va­d o­v a­vo var­g iai per tris­d e­š im­t į per­ko­p ęs gal bro­l is, o gal svai­n is. Že­maū­g is, pen­k ias­d e­š im­t ies su tru­pu­č iu tė­v as, vil­k in­t is juo­dą kos­t iu­mą su ge­du­lo kas­pi­nu ant krū­t i­nės, sto­vė­j o at­si­rė­ męs į du­r ų stak­t ą ir ne­ro­d ė nė men­k iau­s ių gy­v y­b ės po­ž y­m ių. Pri­m i­nė man gat­vės grin­d i­n į po ką tik nu­slū­g u­s io pot­v y­n io. Išei­d a­mas nu­s i­l en­k iau, at­s a­ky­d a­mas ir jis be žo­d žių nu­ si­l en­kė man. Pir­mą kar­tą ją su­ti­kau prieš de­v y­ne­rius me­tus, ru­de­nį; man bu­vo dvi­de­šimt, jai – sep­ty­nio­li­ka. Ne­to­li nuo uni­ver­si­te­to bu­ vo ma­ža ka­vi­nu­kė, ku­rio­je rink­da­vo­si vi­sa mū­sų kom­pa­ni­ja. 8

Pa­ti įs­tai­gė­lė – šiaip sau, bet su ga­ran­tuo­tu ro­ku ir kaip re­ta bjau­ria ka­va. Ji vi­s a­d a sė­d ė­d a­vo to­j e pa­č io­j e vie­to­j e, al­kū­nė­m is at­s i­ rė­mu­s i į sta­l ą ir iki ausų pa­n i­r u­s i sa­vo kny­go­s e. Į or­to­p e­d i­n į prie­tai­są pa­na­šūs aki­niai, kau­lė­ti rie­šai – keis­tą ar­tu­mo jaus­mą ji žadino. Jos ka­v a am­ž i­nai bū­d a­vo at­š a­lu­s i, pe­l e­n i­nės vi­suo­ met ku­pi­nos nu­orū­kų. Kei­tė­s i tik kny­gos. Šian­d ien ga­l ė­j o bū­t i Mi­k is Spi­l ei­nas, ry­toj – Ojė Ken­dza­bu­ro, po­r yt – Ale­nas Ginz­b er­gas... Žo­džiu, kad tik bū­tų skai­t a­l as, o koks – ne­s var­bu. Po ka­v i­nę siu­v an­t i stu­den­tų bro­li­j a vis pa­lik­d a­vo jai ką nors pa­skai­t y­t i, ir ji krim­ to kny­g as nuo pir­mo lig pa­sku­t i­n io pus­l a­pio, vie­ną po ki­tos lyg skru­d in­tus ku­ku­r ū­z us. Tais lai­k ais žmo­nės be nie­kur nie­ ko sko­l in­d a­vo vie­n i ki­t iems kny­g as ir jai nie­k a­d a jų ne­t rū­ko. Tai bu­vo „Doors“, „Rol­l ing Sto­nes“, „Birds“, „Deep Pur­ p­le“ ir „Moo­dy Blues“ lai­k ai. Oras ko­ne vir­p ė­jo nuo keis­tos įtam­p os: at­ro­d ė, te­rei­k ia men­k iau­s io stum­te­l ė­j i­mo, ir vis­k as pa­s i­l eis į pra­g ar­mę. Mes kei­tė­mės kny­go­m is, ple­p ė­j om be pa­b ai­gos, gė­rėm pi­g ų vis­k į, už­s ii­m i­nė­j om, kaip mo­kė­j om, sek­su, žo­d žiu, gy­ ve­nom įp­r as­t ą gy­ve­n i­mą. Tuo pat me­tu girgž­d ė­d a­ma lei­d o­s i tuš­č ia­g al­v io, pa­d ri­ko sep­t in­to­j o de­š imt­me­č io už­d an­g a. Aš pa­mir­šau jos var­dą. Ži­no­ma, ga­l ė­č iau ir vėl at­k as­t i tą laik­r aš­č io kro­n i­k ą su pra­ne­š i­mu apie jos mir­t į. Ta­č iau koks bu­vo jos var­d as – da­ bar man vi­s iš­k ai ne­s var­bu. Aš ne­pri­s i­me­nu, kaip jis skam­b ė­j o anuo­met. Kar­t ais, kai su­s i­t in­ku su se­nais drau­g ais, po­k al­by­j e pri­ si­me­na­ma ir ji. Nie­k as ki­t as ir­g i ne­p a­me­na jos var­d o. Taip, 9

ta mer­g i­na, ku­r i miegojo, su kuo pa­k lius, pa­me­n i jos vei­d ą, var­d as tik už­k ri­to, mie­go­j au su ja dau­g y­b ę kar­tų, įdo­mu, ką ji da­b ar vei­k ia, bū­tų sma­g u su­s i­t ik­t i ją gat­vė­j e. Ta mer­gi­na, ku­ri miegojo, su kuo pa­klius... Štai koks bu­vo jos var­d as. Ži­no­ma, rim­tai pa­gal­vo­jus, mie­go­da­vo ji anaip­tol ne su kuo pa­kliu­vo. Nea­be­jo­ju, kad tu­rė­jo kaž­ko­kius sa­vus, nie­kam ne­ ži­no­mus kri­te­ri­jus. Ir vis dėl­to kiek­v ie­nam įdė­miam ste­b ė­to­jui fak­t ai liu­di­j o, kad ji mie­go­j o su di­d žią­j a da­l i­m i bend­r ų mū­sų pa­ž įs­t a­mų. Tik kar­tą iš gry­no smal­su­mo pa­k lau­s iau jos apie tuos kri­te­r i­jus. – Na-a-a, kaip čia pa­sa­kius... – nu­tę­s ė ji ir be­ne tris­de­šimt se­kun­d žių mąs­tė. – Ži­no­ma, man ne tas pa­t s su kuo. Bū­na, kad blo­g a vien pa­g al­vo­jus... Bet, žinai, aš tur­būt tie­s iog no­r iu sus­p ė­t i pa­ž int kiek įma­no­ma dau­g iau skir­t in­g ų žmo­n ių. Gal­ būt taip mė­g i­nu su­p­r as­t i sa­vo pa­s au­l į... – Lo­vo­j e su kaž­kuo? – M-m... Atė­j o ma­no eilė su­s i­mąs­t yt. – Na ir... Ir – ta­p o aiš­k iau? – Vos vos, – pa­s a­kė ji. Vi­są žie­mą iki pat va­sa­ros su ja be­veik ne­si­ma­čiau. Uni­ver­si­ te­tą dėl įvai­rių prie­žas­čių kart­kar­tė­mis už­da­r y­da­vo, be to, ir ma­ne pa­tį bu­vo ge­ro­kai įsu­kęs as­me­ni­nio po­bū­džio ne­ma­lo­ nu­mų ver­pe­tas. 10

O kai ki­t ą ru­d e­n į pa­g a­l iau už­su­k au į ka­v i­nę, tarp lan­ky­ to­jų ne­r a­d au nė vie­no pa­ž įs­t a­mo. Nė vie­no, iš­sky­r us ją. Kaip ir anks­č iau, gro­j o sun­ku­s is ro­k as, bet ne­įvar­d i­j a­ma įtam­p a, tvin­d žiu­s i orą anuo­met, bu­vo iš­ny­kus be pėd­s a­kų. Te­l i­ko tik ji ir to­k ia pat bjau­r i ka­v a. Sė­d ė­j au prie­š ais ją ant kė­d ės ir mes ple­p ė­j o­me apie se­nus bi­č iu­l ius. Dau­ge­lis jau bu­vo me­tę uni­ver­si­te­tą, vie­nas nu­si­žu­dė, dar vie­nas pra­d in­go ne­ž i­n ia kur... Taip ir pa­s iš­ne­kė­j om. – O tu? Kaip pa­t s gy­ve­nai šiuos me­tus? – pa­k lau­s ė ji. – Vi­s aip, – at­s a­k iau aš. – Ta­p ai iš­m in­t in­ges­n is? – Vos vos. Tą nak­t į mie­go­j au su ja pir­mą kar­t ą. Ne­ži­nau apie ją nie­ko tik­ro, iš­sky­rus tai, ką kaž­ka­da nu­gir­dau – gal iš bend­rų pa­žįs­ta­mų, gal iš jos pa­čios per at­ok­vė­pius lo­vo­je. Kad be­si­mo­ky­da­ma vy­res­nė­se kla­sė­se ar­šiai su­si­vai­di­jo su tė­vu ir pa­bė­go iš na­mų (iš mo­kyk­los, aiš­ku, taip pa­t) – ga­li bū­ti, jog tei­sy­bė. Ta­čiau kur gy­ve­no ir kaip ma­nė­si – ne­ži­no­jo nie­kas. Kiau­r as die­n as ji sė­d i­n ė­j o ant kė­du­t ės ro­k o ka­v i­n ė­j e, puo­d e­l is po puo­d e­l io siur­b ė ka­v ą, vie­ną ci­g a­re­tę trau­kė po ki­tos, pus­l a­pis po pus­l a­pio ver­tė eili­nę kny­g ą ir lū­ku­r ia­vo, kol pa­g a­l iau at­s i­r as koks pa­š ne­ko­v as, ku­r is su­mo­kės už tas ka­v as bei ci­g a­re­tes (net mums tuo me­tu ne ka­ž in ko­k ius pi­n i­g us) ir su ku­r iuo ji vei­k iau­s iai tą nak­t į su­g uls į lo­v ą. Tai ir vis­k as, ką aš apie ją ži­no­j au. Nuo ano ru­d ens iki ki­tų me­tų va­s a­ros kar­t ą per sa­v ai­tę, ant­r a­d ie­n iais, ji at­e ida­vo į ma­no bu­tu­k ą Mi­t a­ko pa­k raš­t y­j e. Val­g yda­vo ne­gud­r ų ma­no pa­r uoš­tą mais­tą, prig­r ūs­da­vo pil­nas 11

pe­l e­n i­nes nu­o­r ū­kų ir my­l ė­j o­s i su ma­n i­m i, per „Ra­d i­j ą FEN“ vi­su gar­su ply­š au­j ant ro­kui. Pra­bu­d ę tre­č ia­d ie­n io ry­t ą mu­du vaikš­t inė­d a­v om ne­d i­d e­l ė­j e gi­r ai­t ė­j e, pa­l eng­v a nu­e ida­v o­m e iki stu­d entų mies­te­l io ir pie­t au­d a­vom te­nykš­tėj val­g yk­l o­j e. O po pie­tų atvi­ro­j e pavėsinėje ger­d a­vo­me skys­tu­tę ka­v ą ir, jei­g u oras pa­s itai­ky­d a­vo ge­r as, dryb­s o­d a­vom žo­l ė­j e ir žval­g y­d a­vo­ mės po dangų. „Pik­n i­k as tre­č ia­d ie­n io po­pie­tę“, – sa­ky­d a­vo ji. – Vi­s a­d a, kai čia at­e ina­me, aš jau­č iuo­s i lyg pik­n i­ke. – Pik­n i­ke? – Na, taip. Kur pa­ž velg­s i – žo­lė. Ap­link – žmo­nės lai­ min­g ais vei­d ais... Klū­p ė­d a­ma žo­l ė­j e, ji subraukė ke­l e­t ą deg­tu­kų, kol pa­g a­ liau pri­s i­d e­gė ci­g a­re­tę. – Sau­l ė ky­l a, pa­s kiau lei­d žia­s i; žmo­n ės at­e ina, pa­s kui iš­e ina... Ty­l iai sro­ve­na lai­k as, – vis­k as kaip tik­r a­me pik­n i­ke, tie­s a? Aš buvau bebaigiąs sa­vo dvi­de­šimt pir­muo­sius me­tus, po poros tre­je­to sa­vai­čių – dvi­de­šimt dve­ji. Nei vil­ties ar­ti­miau­siu me­tu baig­ti uni­ver­si­te­tą, nei prie­žas­čių mes­ti jį pu­siau­ke­lė­je. Iš abe­ jo­nių ir nu­si­vy­li­mų kryž­ke­lės jau ke­li mė­ne­siai ne­si­r y­žau ženg­ ti nė žings­nio. Pa­sau­lis ap­lin­kui su­ko­si ne­sus­to­da­mas, ro­dė­si, vie­nas aš vi­siš­kai ne­ju­du iš vie­tos. Vis­ką, kas pa­kliū­da­vo į ma­ no akis tą ru­de­nį, gau­bė keis­ta liū­de­sio mig­la, vis­kas ūmai ka­ tast­ro­fiš­ku grei­čiu vys­da­vo ir bluk­da­vo. Sau­lės spin­du­liai, žo­lės kva­pas, vos gir­di­mas lie­taus šna­re­sys – ne­tgi jie ma­ne er­zi­no. Be pa­lio­vos ma­ne per­se­kio­jo sap­nas apie nak­ti­nį trau­ki­nį. Vi­s ą lai­k ą tas pa­t s. Skli­d i­nas ta­b a­ko dū­mų ir tua­l e­tų dvo­ko, už­dus­t i­n ai prig­r ūs­t as žmo­n ių trau­k i­nys. Va­g o­n e, kur nė­r a 12

vie­tos nu­k ris­t i obuo­l iui, prie kū­no lim­p a ap­vem­tos pa­k lo­d ės. Neap­s i­kęs­d a­mas ke­l iuo­s i nuo gul­to, sprau­d žiuo­s i du­r ų link ir iš­l i­p u pir­m o­j e pa­s i­t ai­k iu­s io­j e sto­t y­j e. Ap­l eis­t a ir tuš­č ia vie­to­vė – nė ži­bu­rė­l io. Sto­t y­j e ne­ma­t yt net ieš­m i­n in­ko. Nei laik­ro­d žių, nei tvar­k a­r aš­č io – nie­ko... Tok­s ai sap­nas. Tą keis­t ą lapk­r i­čio 25-osios va­ka­rą aiš­kiai pri­si­me­nu ir šian­ dien. Liū­ties nu­plėš­t i gink­me­džio la­pai mū­sų gi­rai­tė­j e gel­to­ nai nu­da­žė siau­rą ta­ke­lį ir jis iš­ėjo iš kran­tų lyg pa­tvi­nu­si upė. Su­si­ki­š ę ran­kas į striu­kių ki­š e­nes, mu­du vaikš­ti­nė­j om vos me­na­mu ta­ku. Pa­s au­ly­j e nie­ko dau­g iau ne­bu­vo, tik nu­kri­tu­ sių la­pų šiu­re­ni­mas po dviem po­rom ba­tų ir šai­žus pa­ukš­čių riks­mas. – Klau­s yk, kas tau at­s i­t i­ko? – pa­k lau­s ė ji ne­t i­kė­t ai. – Šiaip sau... Nie­ko ypa­t in­go, – at­s a­k iau aš. Paė­j ė­ju­s i pir­myn, ji at­s i­s ė­d o ša­l i­ke­l ė­j e ir už­s i­r ū­kė. Aš pri­s ė­d au gre­t a. – Tu sap­nuo­j i blo­g us sap­nus? – Nuo­lat. Sta­čiai kaž­ko­kius koš­ma­r us. Ypač apie ci­ga­re­čių auto­ma­t ą, ku­r is ne­ati­duo­d a grą­ž os... Ji nu­s i­juo­kė ir pa­d ė­jo del­ną man ant ke­lio. Pas­k iau ati­ t­r au­kė. – Ne­no­r i nie­ko sa­ky­t i? Nė žo­d e­l io? – Kaž­k aip ne­išei­na... Ji nu­me­tė ne­baig­tą ci­ga­re­tę ir įmy­nė ją sport­ba­čiu į pur ­vą. – To, kas la­biau­s iai rū­pi, nie­k a­d a ne­p a­v yks­t a žmo­n iš­k ai pa­p a­s a­ko­t i... Tai tu­r i gal­vo­j e? – A, ne­ž i­nau! – pa­s a­k iau aš. Dus­liai purp­te­lė­ję spar­nais, du pa­ukš­čiai pa­ki­lo nuo že­mės, ir aki­na­mai gry­nas dan­gus įsiur­b ė juos ne­pa­li­kęs nė pėd­sa­ko. 13

Ste­b ė­jo­me juos, kol din­go mums iš akių. Ta­da, pa­kė­lu­si sau­są ša­ke­lę, ji ėmė brai­žy­ti že­mė­je kaž­ko­kį ne­aiš­kų or­na­men­tą. – Kai mie­g u su ta­v i­m i... Pa­s i­jun­tu bai­s iai vie­n i­š a. – Čia ma­no kal­tė... Aš ži­nau. – Tu nie­kuo dė­t as... Nes­v ar­bu net ir tai, kad ap­k a­bi­nęs ma­ne am­ži­nai gal­vo­ji apie ki­t ą. Tai ne­svar­bu, kaip no­r i. Aš... – Nut­r au­ku­s i ne­t i­kė­t ą iš­p a­ž in­t į, sa­vo or­na­men­te ji nu­pie­š ė tris il­g as ly­g iag­re­č ias li­n i­j as. – N-ne­ž i­nau. – Sup­r ask... Aš vi­s ai ne­s i­ren­g iu nuo ta­vęs at­s it­vert, – pa­ sa­kiau po ku­rio lai­ko. – Tie­siog nė pa­ts ne­pa­gau­nu, kas vyks­ta. Taip no­rė­č iau iš­mok­t i ne­š a­l iš­k ai, la­b ai ra­m iai vis­k ą sup­r ast. Kad nei de­b e­s y­s e skraidyčiau nei su pa­š a­l i­n iais da­ly­k ais gaiš­ čiau... Bet tam rei­k ia lai­ko. – Kiek lai­ko? – Ką aš ži­nau? Gal me­tų, o gal ir de­š im­t ies. Ji nu­me­tė vy­te­l ę ir, pa­k i­lu­s i nuo že­mės, nu­s i­pur­tė prie striu­kės pri­k i­bu­s ius ša­p e­l ius. – Klau­s yk... Ar tau ne­at­ro­d o, kad de­š imt me­tų la­b ai pa­ na­šu į am­ž i­ny­b ę? – Taip, tik­r iau­s iai, – at­s i­l ie­piau aš. Išė­ję iš gi­rai­tės, pa­sie­kėm stu­den­tų mies­te­lį, kaip vi­sa­da at­si­ sė­dom va­sa­ros ka­vi­nė­je ir ėmėm triauš­kin­ti deš­re­les. Ant­rą po pie­tų te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne suš­mė­ža­vo Mi­si­mos at­vaiz­das. Kaž­kas at­si­ti­ko gar­sui, ir mes ne­sup­ra­tom, apie ką kal­ba­ma, bet mums, tie­są sa­kant, į vis­ką bu­vo nu­sisp­jaut. Kaž­koks stu­ den­tė­lis už­si­ropš­tė ant kė­dės ir, mė­gin­da­mas su­re­gu­liuo­ti gar­ są, il­gai su­ki­nė­jo ran­ke­nė­lę, bet pa­skiau nu­mo­jo ran­ka, nu­li­po že­myn ir kaž­kur din­go. – No­r iu ta­vęs, – pa­s a­k iau aš. 14

– Okay. – Ji šyptelėjo. Gi­liai su­si­ki­šom į ki­še­nes ran­kas ir pa­trau­kė­me pas ma­ne. Stai­ga pra­bu­dęs pa­ma­čiau, kad ji be gar­so ver­kia. Tik­tai lie­ su­čiai pe­čių spar­ne­liai vos pa­ste­bi­mai krūp­čio­ja po antk­lo­de. Įkū­riau ug­nį ži­di­ny­je ir žvilg­te­lė­jau į laik­ro­dį. Ant­ra nak­ties. Dan­gu­je žio­jė­jo nu­mi­rė­liš­kai blyš­ki mė­nu­lio sky­lė. Pa­l au­k iau, kol ji iš­s i­verks, už­v i­r i­nau van­d ens, už­pli­k iau vie­n ą li­ku­s į ar­b a­tos pa­ke­tė­l į. Nei cuk­r aus, nei cit­r i­n os, tik karš­t a ar­b a­t a. Už­d e­g iau iš­s yk dvi ci­g a­re­tes ir vie­ną pa­d a­v iau jai. Gi­l iai už­s i­t rau­ku­s i, ji iš­pū­tė dū­mą, pa­skui pa­t rau­kė dar ir dar, kol ga­lų ga­l e prap­l iu­p o ko­s ė­t i. – Klau­s yk, ar nie­k a­d a ne­no­rė­j ai ma­nęs nu­ž u­dy­t i? – Ta­vęs?.. – Taip. – Ko­d ėl klau­s i? Ne­p a­l eis­d a­m a iš lū­pų ci­g a­re­t ės, ji už­s i­m er­kė ir pirš­tų ga­l iu­k ais pa­s it­r y­nė vo­kus. – Šiaip... – Ne, nie­k a­d a! – pa­s a­k iau aš. – Tik­r ai? – Tik­r ai. Ku­r ių vel­n ių man ta­ve žu­dy­t i?! – Taip, ži­no­ma... – pri­s i­vers­d a­ma link­te­l ė­j o ji. – Tie­s iog stai­g a pa­g al­vo­j au... Gal bū­tų vi­s ai ne­blo­g ai, jei kas nors ma­ne nu­ž u­dy­tų. Va taip – sap­ne... – Tik jau ne aš. Ne­g a­l ė­č iau nu­ž u­dy­t i žmo­g aus. – Iš tik­r ų­jų? – Na, jei­g u sa­ve pa­ž įs­tu... Ji nu­si­juo­kė, sumaigė pe­le­ni­nė­je nu­orū­ką, vie­nu gurkš­niu iš­gė­rė ar­b a­tos li­ku­č ius ir pri­s i­d e­gė ki­t ą ci­g a­re­tę. 15

– Pa­g y­ven­s iu iki dvi­d e­š imt pen­ke­r ių, – ta­rė ji. – O ta­d a jau mir­s iu. Po aš­tuo­ne­rių me­tų, bir­že­lį, bū­da­ma dvi­de­šimt še­še­rių, ji mirė.

16