Haruki Murakami
Avies medžioklė romanas
Iš anglų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, Marius Daškus
1
Piknikas trečiadienio popietę
Apie jos mirtį telefonu man pranešė senas bičiulis, atsitiktinai pastebėjęs keletą eilučių laikraštyje. Vienintelę šykščios žinu tės pastraipą jis aiškiai perskaitė tiesiai į ragelį. Eilinė laikraš čio kronika. Jaunutis, ką tik universitetą baigęs žurnalistas ga vo užduotį ir išmėgino plunksną. Tad a ir tad a, ten ir ten, toks ir toks, vair uod amas sunk vež im į, kliud ė tok ią ir tok ią. Tik imyb ė, kad mirt is įvyko dėl tarnybin io apl aidumo, tir iama... Tarsi rekl aminis eilėraštukas ant žurnalo galinio virš elio. – Kur vyks laid otuvės? – pak laus iau. – O ką aš žinau? – nusteb o jis. – Ar ji bent turėj o šeimą? Žinoma, šeimą ji turėjo. Aš paskambinau į pol ic ij ą, pas iteir av au šeimos adres o ir tel efono numer io, tad a paskambinau ir suž inoj au laid otuv ių dat ą bei laik ą. Jos šeima gyveno sename Tok ij o raj one. Išskl eid žiau že mėl apį, sur ad au adres ą ir jos namą apibrėž iau plonu raud onu flomaster iu. Šakot as metro, elektr in ių trauk in ių ir autobusų maršr utų vor at inkl is sen iai prar ad o bent kiek apč iuopiamą 7
aiškumą ir įsipynęs į siaur ų gatvelių bei nuotėkų kanalų tinkl ą prim inė rievel es ant mel iono žievės. Paskirtą dieną priemiestiniu elektriniu traukiniu iš Vasedos stoties išv ykau į laidotuves. Neprivažiavęs galutinės stotelės išlipau, išskleidžiau Tokijo priemiesčių žemėlapį ir supratau, kad lygiai tiek pat man būtų pravertęs gaublys. Kelionė iki jos namų man atsiėjo keletą pakelių cigarečių, kuriuos teko pirkti vieną po kito kaskart, kai klausdavau kelio. Jos namas pasirodė esąs senutėlis medinis pastatas, ap tvertas papilkėjusių lentų tvora. Ankštas sodelis kairėje pusėje buvo užveistas, matyt, be aiškesnio tikslo, „dėl visa ko“; moli nę krosnelę, pamestą atokesniame kampe, per gerą pėdą sėmė seniai praėjusių lietų vanduo. Sodo žemė buvo pajuodusi ir blizgėjo nuo drėgmės. Iš namų ji pab ėg o šeš iolik os; tikr iaus iai ir dėl to lai dot uv ės buv o lab ai kukl ios, visk as vyk o lyg pas lapč iom is, siaur am e nam išk ių rat e. Šeim oj e buvo vien i senuk ai, o cere mon ij ai vad ov avo varg iai per trisd eš imt į perkop ęs gal brol is, o gal svain is. Žemaūg is, penk iasd eš imt ies su trupuč iu tėv as, vilk int is juodą kost iumą su gedulo kaspinu ant krūt inės, stovėj o atsirė męs į dur ų stakt ą ir nerod ė nė menk iaus ių gyv yb ės pož ym ių. Prim inė man gatvės grind in į po ką tik nuslūg us io potv yn io. Išeid amas nus il enk iau, ats akyd amas ir jis be žod žių nu sil enkė man. Pirmą kartą ją sutikau prieš dev ynerius metus, rudenį; man buvo dvidešimt, jai – septyniolika. Netoli nuo universiteto bu vo maža kavinukė, kurioje rinkdavosi visa mūsų kompanija. 8
Pati įstaigėlė – šiaip sau, bet su garantuotu roku ir kaip reta bjauria kava. Ji vis ad a sėd ėd avo toj e pač ioj e vietoj e, alkūnėm is ats i rėmus i į stal ą ir iki ausų pan ir us i savo knygos e. Į ortop ed in į prietaisą panašūs akiniai, kaulėti riešai – keistą artumo jausmą ji žadino. Jos kav a amž inai būd avo atš alus i, pel en inės visuo met kupinos nuorūkų. Keitės i tik knygos. Šiand ien gal ėj o būt i Mik is Spil einas, rytoj – Ojė Kendzaburo, por yt – Alenas Ginzb ergas... Žodžiu, kad tik būtų skait al as, o koks – nes varbu. Po kav inę siuv ant i studentų brolij a vis palikd avo jai ką nors paskait yt i, ir ji krim to knyg as nuo pirmo lig paskut in io pusl apio, vieną po kitos lyg skrud intus kukur ūz us. Tais laik ais žmonės be niekur nie ko skol ind avo vien i kit iems knyg as ir jai niek ad a jų net rūko. Tai buvo „Doors“, „Roll ing Stones“, „Birds“, „Deep Pur ple“ ir „Moody Blues“ laik ai. Oras kone virp ėjo nuo keistos įtamp os: atrod ė, tereik ia menk iaus io stumtel ėj imo, ir visk as pas il eis į prag armę. Mes keitėmės knygom is, plep ėj om be pab aigos, gėrėm pig ų visk į, užs iim inėj om, kaip mokėj om, seksu, žod žiu, gy venom įpr ast ą gyven imą. Tuo pat metu girgžd ėd ama leid os i tušč iag alv io, pad riko sept intoj o deš imtmeč io užd ang a. Aš pamiršau jos vardą. Žinoma, gal ėč iau ir vėl atk ast i tą laikr ašč io kron ik ą su praneš imu apie jos mirt į. Tač iau koks buvo jos vard as – da bar man vis išk ai nes varbu. Aš nepris imenu, kaip jis skamb ėj o anuomet. Kart ais, kai sus it inku su senais draug ais, pok albyj e pri simenama ir ji. Niek as kit as irg i nep amena jos vard o. Taip, 9
ta merg ina, kur i miegojo, su kuo pak lius, pamen i jos veid ą, vard as tik užk rito, miegoj au su ja daug yb ę kartų, įdomu, ką ji dab ar veik ia, būtų smag u sus it ikt i ją gatvėj e. Ta mergina, kuri miegojo, su kuo paklius... Štai koks buvo jos vard as. Žinoma, rimtai pagalvojus, miegodavo ji anaiptol ne su kuo pakliuvo. Neabejoju, kad turėjo kažkokius savus, niekam ne žinomus kriterijus. Ir vis dėlto kiekv ienam įdėmiam steb ėtojui fakt ai liudij o, kad ji miegoj o su did žiąj a dal im i bendr ų mūsų paž įst amų. Tik kartą iš gryno smalsumo pak laus iau jos apie tuos kriter ijus. – Na-a-a, kaip čia pasakius... – nutęs ė ji ir bene trisdešimt sekund žių mąstė. – Žinoma, man ne tas pat s su kuo. Būna, kad blog a vien pag alvojus... Bet, žinai, aš turbūt ties iog nor iu susp ėt i paž int kiek įmanoma daug iau skirt ing ų žmon ių. Gal būt taip mėg inu supr ast i savo pas aul į... – Lovoj e su kažkuo? – M-m... Atėj o mano eilė sus imąst yt. – Na ir... Ir – tap o aišk iau? – Vos vos, – pas akė ji. Visą žiemą iki pat vasaros su ja beveik nesimačiau. Universi tetą dėl įvairių priežasčių kartkartėmis uždar ydavo, be to, ir mane patį buvo gerokai įsukęs asmeninio pobūdžio nemalo numų verpetas. 10
O kai kit ą rud en į pag al iau užsuk au į kav inę, tarp lanky tojų ner ad au nė vieno paž įst amo. Nė vieno, išskyr us ją. Kaip ir anksč iau, groj o sunkus is rok as, bet neįvard ij ama įtamp a, tvind žius i orą anuomet, buvo išnykus be pėds akų. Tel iko tik ji ir tok ia pat bjaur i kav a. Sėd ėj au prieš ais ją ant kėd ės ir mes plep ėj ome apie senus bič iul ius. Daugelis jau buvo metę universitetą, vienas nusižudė, dar vienas prad ingo než in ia kur... Taip ir pas išnekėj om. – O tu? Kaip pat s gyvenai šiuos metus? – pak laus ė ji. – Vis aip, – ats ak iau aš. – Tap ai išm int ingesn is? – Vos vos. Tą nakt į miegoj au su ja pirmą kart ą. Nežinau apie ją nieko tikro, išskyrus tai, ką kažkada nugirdau – gal iš bendrų pažįstamų, gal iš jos pačios per atokvėpius lovoje. Kad besimokydama vyresnėse klasėse aršiai susivaidijo su tėvu ir pabėgo iš namų (iš mokyklos, aišku, taip pat) – gali būti, jog teisybė. Tačiau kur gyveno ir kaip manėsi – nežinojo niekas. Kiaur as dien as ji sėd in ėj o ant kėdut ės rok o kav in ėj e, puod el is po puod el io siurb ė kav ą, vieną cig aretę traukė po kitos, pusl apis po pusl apio vertė eilinę knyg ą ir lūkur iavo, kol pag al iau ats ir as koks paš nekov as, kur is sumokės už tas kav as bei cig aretes (net mums tuo metu ne kaž in kok ius pin ig us) ir su kur iuo ji veik iaus iai tą nakt į sug uls į lov ą. Tai ir visk as, ką aš apie ją žinoj au. Nuo ano rud ens iki kitų metų vas aros kart ą per sav aitę, antr ad ien iais, ji ate idavo į mano butuk ą Mit ako pak rašt yj e. Valg ydavo negudr ų mano par uoštą maistą, prigr ūsdavo pilnas 11
pel en ines nuor ūkų ir myl ėj os i su man im i, per „Rad ij ą FEN“ visu garsu plyš auj ant rokui. Prabud ę treč iad ien io ryt ą mudu vaikšt inėd av om ned id el ėj e gir ait ėj e, pal engv a nue idav om e iki stud entų miestel io ir piet aud avom tenykštėj valg ykl oj e. O po pietų atviroj e pavėsinėje gerd avome skystutę kav ą ir, jeig u oras pas itaikyd avo ger as, drybs od avom žol ėj e ir žvalg yd avo mės po dangų. „Pikn ik as treč iad ien io popietę“, – sakyd avo ji. – Vis ad a, kai čia ate iname, aš jauč iuos i lyg pikn ike. – Pikn ike? – Na, taip. Kur paž velgs i – žolė. Aplink – žmonės lai ming ais veid ais... Klūp ėd ama žol ėj e, ji subraukė kel et ą degtukų, kol pag a liau pris id egė cig aretę. – Saul ė kyl a, pas kiau leid žias i; žmon ės ate ina, pas kui iše ina... Tyl iai srovena laik as, – visk as kaip tikr ame pikn ike, ties a? Aš buvau bebaigiąs savo dvidešimt pirmuosius metus, po poros trejeto savaičių – dvidešimt dveji. Nei vilties artimiausiu metu baigti universitetą, nei priežasčių mesti jį pusiaukelėje. Iš abe jonių ir nusivylimų kryžkelės jau keli mėnesiai nesir yžau ženg ti nė žingsnio. Pasaulis aplinkui sukosi nesustodamas, rodėsi, vienas aš visiškai nejudu iš vietos. Viską, kas pakliūdavo į ma no akis tą rudenį, gaubė keista liūdesio migla, viskas ūmai ka tastrofišku greičiu vysdavo ir blukdavo. Saulės spinduliai, žolės kvapas, vos girdimas lietaus šnaresys – netgi jie mane erzino. Be paliovos mane persekiojo sapnas apie naktinį traukinį. Vis ą laik ą tas pat s. Sklid inas tab ako dūmų ir tual etų dvoko, uždust in ai prigr ūst as žmon ių trauk inys. Vag on e, kur nėr a 12
vietos nuk rist i obuol iui, prie kūno limp a apvemtos pak lod ės. Neaps ikęsd amas kel iuos i nuo gulto, spraud žiuos i dur ų link ir išl ip u pirm oj e pas it aik ius ioj e stot yj e. Apl eist a ir tušč ia vietovė – nė žiburėl io. Stot yj e nemat yt net iešm in inko. Nei laikrod žių, nei tvark ar ašč io – nieko... Toks ai sapnas. Tą keist ą lapkr ičio 25-osios vakarą aiškiai prisimenu ir šian dien. Liūties nuplėšt i ginkmedžio lapai mūsų giraitėj e gelto nai nudažė siaurą takelį ir jis išėjo iš krantų lyg patvinusi upė. Susikiš ę rankas į striukių kiš enes, mudu vaikštinėj om vos menamu taku. Pas aulyj e nieko daug iau nebuvo, tik nukritu sių lapų šiurenimas po dviem porom batų ir šaižus paukščių riksmas. – Klaus yk, kas tau ats it iko? – pak laus ė ji net ikėt ai. – Šiaip sau... Nieko ypat ingo, – ats ak iau aš. Paėj ėjus i pirmyn, ji ats is ėd o šal ikel ėj e ir užs ir ūkė. Aš pris ėd au gret a. – Tu sapnuoj i blog us sapnus? – Nuolat. Stačiai kažkokius košmar us. Ypač apie cigarečių automat ą, kur is neatiduod a grąž os... Ji nus ijuokė ir pad ėjo delną man ant kelio. Pask iau ati tr aukė. – Nenor i nieko sakyt i? Nė žod el io? – Kažk aip neišeina... Ji numetė nebaigtą cigaretę ir įmynė ją sportbačiu į pur vą. – To, kas labiaus iai rūpi, niek ad a nep av ykst a žmon išk ai pap as akot i... Tai tur i galvoj e? – A, než inau! – pas ak iau aš. Dusliai purptelėję sparnais, du paukščiai pakilo nuo žemės, ir akinamai grynas dangus įsiurb ė juos nepalikęs nė pėdsako. 13
Steb ėjome juos, kol dingo mums iš akių. Tada, pakėlusi sausą šakelę, ji ėmė braižyti žemėje kažkokį neaiškų ornamentą. – Kai mieg u su tav im i... Pas ijuntu bais iai vien iš a. – Čia mano kaltė... Aš žinau. – Tu niekuo dėt as... Nesv arbu net ir tai, kad apk abinęs mane amžinai galvoji apie kit ą. Tai nesvarbu, kaip nor i. Aš... – Nutr aukus i net ikėt ą išp až int į, savo ornamente ji nupieš ė tris ilg as lyg iagreč ias lin ij as. – N-než inau. – Supr ask... Aš vis ai nes ireng iu nuo tavęs ats itvert, – pa sakiau po kurio laiko. – Tiesiog nė pats nepagaunu, kas vyksta. Taip norėč iau išmokt i neš al išk ai, lab ai ram iai visk ą supr ast. Kad nei deb es ys e skraidyčiau nei su paš al in iais dalyk ais gaiš čiau... Bet tam reik ia laiko. – Kiek laiko? – Ką aš žinau? Gal metų, o gal ir deš imt ies. Ji numetė vytel ę ir, pak ilus i nuo žemės, nus ipurtė prie striukės prik ibus ius šap el ius. – Klaus yk... Ar tau neatrod o, kad deš imt metų lab ai pa našu į amž inyb ę? – Taip, tikr iaus iai, – ats il iepiau aš. Išėję iš giraitės, pasiekėm studentų miestelį, kaip visada atsi sėdom vasaros kavinėje ir ėmėm triauškinti dešreles. Antrą po pietų televizoriaus ekrane sušmėžavo Misimos atvaizdas. Kažkas atsitiko garsui, ir mes nesupratom, apie ką kalbama, bet mums, tiesą sakant, į viską buvo nusispjaut. Kažkoks stu dentėlis užsiropštė ant kėdės ir, mėgindamas sureguliuoti gar są, ilgai sukinėjo rankenėlę, bet paskiau numojo ranka, nulipo žemyn ir kažkur dingo. – Nor iu tavęs, – pas ak iau aš. 14
– Okay. – Ji šyptelėjo. Giliai susikišom į kišenes rankas ir patraukėme pas mane. Staiga prabudęs pamačiau, kad ji be garso verkia. Tiktai lie sučiai pečių sparneliai vos pastebimai krūpčioja po antklode. Įkūriau ugnį židinyje ir žvilgtelėjau į laikrodį. Antra nakties. Danguje žiojėjo numirėliškai blyški mėnulio skylė. Pal auk iau, kol ji išs iverks, užv ir inau vand ens, užplik iau vien ą likus į arb atos paketėl į. Nei cukr aus, nei citr in os, tik karšt a arb at a. Užd eg iau išs yk dvi cig aretes ir vieną pad av iau jai. Gil iai užs it raukus i, ji išpūtė dūmą, paskui pat raukė dar ir dar, kol galų gal e prapl iup o kos ėt i. – Klaus yk, ar niek ad a nenorėj ai manęs nuž udyt i? – Tavęs?.. – Taip. – Kod ėl klaus i? Nep al eisd am a iš lūpų cig aret ės, ji užs im erkė ir pirštų gal iuk ais pas itr ynė vokus. – Šiaip... – Ne, niek ad a! – pas ak iau aš. – Tikr ai? – Tikr ai. Kur ių veln ių man tave žudyt i?! – Taip, žinoma... – pris iversd ama linktel ėj o ji. – Ties iog staig a pag alvoj au... Gal būtų vis ai neblog ai, jei kas nors mane nuž udytų. Va taip – sapne... – Tik jau ne aš. Neg al ėč iau nuž udyt i žmog aus. – Iš tikr ųjų? – Na, jeig u save paž įstu... Ji nusijuokė, sumaigė peleninėje nuorūką, vienu gurkšniu išgėrė arb atos likuč ius ir pris id egė kit ą cig aretę. 15
– Pag yvens iu iki dvid eš imt penker ių, – tarė ji. – O tad a jau mirs iu. Po aštuonerių metų, birželį, būdama dvidešimt šešerių, ji mirė.
16