Krim ina l in is romana s
Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius
Vilnius, 2021
1. Į įvykio vietą pulkininkas atvyko ne iš karto. Merginos kūnas tebegulėjo ant grindų. Ekspertai savo darbą buvo atlikę ir sanitarai virtuvėje laukė leidimo išvežti mirusiąją. Pagal pulkininko instrukciją žmogžudystės vietoje viskas privalėjo likti nepaliesta, kol pats ją apžiūrės. Pulkininkas niekada niekam nesakė, bet pats tikėjo, kad atvykus, kol lavonas dar šiltas, įmanoma pajusti kažką esminio. Kažką tokio, kas pagelbės tolesniame darbe. Tarsi ta energija kažkokiu nesuvokia mu būdu tvyrotų ore ir patyrusiam, išlavintų pojūčių žmogui iš jos paaiškėtų tikroji įvykių eiga. Pulkininkas tikėjo, kad nužudyto žmogaus siela po mirties kurį laiką dar sklando šalia kūno ir stebi. Tik reikia laiku atvykti, kad ne pražiopsotum. Tačiau tenka pripažinti, kad mirusio žmogaus siela iki šiol nė karto nepadėjo tyrimui: nei pateikė užuominų apie kokį esminį įro dymą, nei svarbios informacijos. Vis dėlto pulkininkas į nužudymo vietą kiek įmanoma skubėdavo, mėgdavo atsisėsti greta aukos kūno ir ilgai jį stebėti visiškai atsiribojęs nuo aplinkinio šurmulio. Daugelis, nors kartą pabuvę vienoje patalpoje su negyvėliu, yra patyrę apimantį ypatingą jausmą. Pulkininkas, per gyvenimą matęs ne vieną lavoną, atkreipė dėme sį, jog pojūčiai, persmelkiantys šalia mirusiojo smurtine mirtimi, ki tokie, nei būnant greta žmogaus, išėjusio natūraliai. Tarsi tais atvejais, kai mirtis ištinka netikėtai – žmogus nušaunamas, žūsta automobi lio avarijoje, vienaip ar kitaip nužudomas, – dangaus buhalterija dar nėra pasiruošusi priimti jo sielos ir turi praeiti laiko, kad šiai būtų surasta atitinkama vieta. Nauji namai. Pulkininkas juos įsivaizdavo 7
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
kaip viešbutį, kai svečias jau atvykęs, bet kambarys dar neparuoštas, ir kurį laiką neaišku, ką daryti, kur jį apgyvendinti, tad tenka truputį palaukti. Savo ruožtu, žmogui mirus nuo senatvės ar po ilgos kovos su liga, dangaus buhalteriai jau būna paruošę kambarį ir siela be gaišaties, tikriausiai, net su džiaugsmu ir palengvėjimu, – ūžt! ir išvyksta, ne užtrukdama žemėje nė vienos nereikalingos minutės. Kodėl likimo reikalų departamentas, atsiuntęs žmogžudį arba leidęs įvykti avarijai, nederina savo veiksmų su departamentu, turinčiu paruošti sieloms naujus namus, pulkininkas nežinojo, bet tai jo netrikdė. Gamtoje taip pat pasitaiko klaidų, apsigimimų ir visiškai beprasmiškų atvejų – niekas niekada nėra visai tobulas, galvojo jis. Patirtis pulkininką išmokė: kuo sudėtingesnė sistema, tuo daž niau pasitaiko nesklandumų, dubliavimo ar nesutapimų, tuo dides nė klaidų tikimybė. Todėl jis nemanė, kad šioje teorijoje yra spragų. Kas sakė, kad pas juos ten, aukštai, viskas idealiai veikia? Pulkininkas buvo pratęs pasikliauti apčiuopiamais, matomais, su prantamais įrodymais ir ypatingą energiją, kuria žmogžudystės vietoje lyg nematoma substancija būdavo aptaškyti visi baldai ir sienos, per sisunkę kilimai, laikė tikru, fiziškai juntamu dalyku. Natūrali mirtis ligoninėje ar namų lovoje – visai kas kita, jos ener gijos pulkininkas nekentė. Visokie širdies priepuoliai, insultai, vėžiai... Ne, ta energija jam visiškai nepatiko. Tačiau smurtinė ir staigi mirtis – o taip, ši buvo įdomi. Todėl plente išvydęs avariją pulkininkas visuo met sustabdydavo savo automobilį. Žinojo, kad mirties energija dar kurį laiką bus juntama net sudaužytas mašinas jau išvežus, nuolaužas surinkus ir kraują nuo kelio nuplovus. Visgi labiausiai jį, žinoma, domino žmogžudystės tyrimas – šis il gas kelias, prasidedantis mirtimi. – Jau galime išvežti, pone policininke? – jo apmąstymus pertraukė vienas iš sanitarų, jaunas medicinos studentas, uždarbiaujantis greito sios pagalbos tarnyboje. 8
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
Pulkininkas nematė reikalo pagerbti sanitarą atsakymu. Jis pa silenkė arčiau lavono ir giliai įkvėpė. Prisimerkęs pabandė fiksuoti savo pojūčius – panašiai kaip someljė, besistengiantis atpažinti vyną. Kambaryje garsiai tiksėjo senovinis laikrodis. Atrodė, tas tiksėjimas pernelyg garsus. Jam patiko, kad net po daugelio metų gebėjo atmintyje atgaminti pojūčius, apėmusius įvykio vietoje ir padėjusius tais momentais, kai tyrimas nesisekdavo ar nepavykdavo pasirinkti tinkamo sprendimo. Apklausdamas įtariamuosius, pulkininkas mintyse tarsi lygino, stengėsi įsivaizduoti, ar šis žmogus ir jo istorija tinka tai vietai ir tam energijos laukui, kurį buvo pajutęs nusikaltimo vietoje. Intuicija jo darbe buvo labai svarbi. Pačiam pulkininkui atrodė, kad neklysdamas gali nustatyti, kas žmogžudys, o kas ne. Manė gebantis jausti žmog žudį. Bet pirmiausia turėjo pajusti lavoną, nusikaltimo vietą, mirties energiją. Tai buvo svarbu. Labai svarbu. Tačiau šį kartą pulkininkas nejuto nieko. Mintys sukosi tik apie tai, kas pačiam nutiko per pastarąsias šešiolika valandų, – apie netikėtą, trikdančią ir dar nesuvoktą seksualinę patirtį.
9
2. Aš nenorėjau jo priimti. Su tokiais pacientais, kaip Marekas, nedirbu. Nebedirbu. „Jei atidžiau perskaitytumėte mano vizitinę kortelę, pamatytumė te, jog esu kalbos terapeutė, – pasakiau kandžiai, norėdama paslėpti susijaudinimą. Žodžius „kalbos terapeutė“ ypač pabrėžiau. – Vadina si, dirbu tik su vaikais, turinčiais kalbos sutrikimų.“ „Jis iš tikrųjų turi kalbos sutrikimų, daktare Redstoun“, – prieš taravo balsas kitame laido gale, priklausantis kažkokiam Liverpulio socialinės tarnybos klerkui. Po krizės ir nedarbo bangos šie socialiniai centrai buvo taip perkrauti, kad dalį klientūros mėgindavo permesti mažiems apylinkės miesteliams. Vestportas, kur pastaruosius dvejus metus verčiausi privačia praktika, buvo vienas iš tokių. „Ne, pacientas negali turėti kalbos sutrikimų, jeigu išvis nekalba! Šiam vaikui šešeri ir jis neištaria nė vieno skiemens – tokiu atveju reikalingas rimtas psichiatrinis gydymas.“ „Jūs esate gera psichiatrė...“ „Ne, nesu!“ – surikau į telefono ragelį garsiau, nei būčiau norėjusi. Pokalbis trumpam nutrūko ir privertė gailėtis dėl prarastos savitvar dos. Vėl nekontroliuoju emocijų. Nenumaldomai užsinorėjau vienos iš tų mažų rausvų tabletyčių, kurias buvo išrašęs visuomet paslaugus pažįstamas iš Londono, rezidentūros laikų kurso draugas. Štai matai, Sara, mėgdavo sakyti man juokaudamas, mėgdžiodamas prikimusį kino žvaigždės balsą, turėk galvoje vieną dalyką: ne deimantai, o anti depresantai yra geriausi moters draugai. „Jau sakiau, perskaitykite mano vizitinę kortelę – ten juodu ant balto parašyta: kalbos terapeutė.“ 10
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
„Atleiskite, daktare Redstoun, tikrai nenorėjau nieko įžeisti. Bet juk jūs buvote...“ „Jeigu jau taip stropiai sekate mano karjerą, tikrai esate informuo tas: šiuo metu negydau nieko sudėtingesnio už netaisyklingą raidės „r“ tarimą. Jei jums pasitaikys koks pacientas, negalintis artikuliuotai pasakyti „rabarbaras“, prašau atsiųsti man. Kitu atveju – ačiū, kad skambinate...“ „Daktare, jeigu jūs šio vaiko nepriimsite, jis niekada gyvenime ne atgaus gebėjimo kalbėti. Ir jūs tai labai gerai žinote.“ Prakeikimas, pagalvojau pati sau, iš tikro – prakeikimas. Liver pulio klerkas sulošė kortomis taip, kad dabar tik bejausmė akmens statula pajėgtų šito paciento atsisakyti. Tikriausiai patirtis diena iš dienos dirbant su abejinga klientūra jam buvo išugdžiusi gebėjimą pataikyti pašnekovui į jautriausią tašką. Žinojau, kad jis teisus. Rū pintis berniuku apsiėmė socialinė tarnyba, vadinasi, šeima nepajėgia sumokėti už gydymą. Socialinės tarnybos gydytojai pernelyg ap krauti, kad skirtų užtektinai dėmesio tokiems vaikams, ir per daug nepatyrę, kad galėtų iš tikrųjų padėti. „Atvežkite rytoj devintą“, – mano balsas buvo persmelktas nuo vargio ir pralaimėjimo nuotaikos, kaip Eimės Vainhauz po paskutinio pasirodymo Belgrade. Jokio buvusio kandumo ir atkaklumo. „Ačiū, daktare“, – su palengvėjimu atsiduso klerkas ir padėjo ragelį. Užmečiau akį į laikrodį – dešimta ryto. Turint galvoje, kad šian dien tik pirmadienis, savaitė nežadėjo nieko gero. Per Vestporto ra diją skaitė vietines žinias. Dėl kanalizacijos tinklo remonto po pietų sutriks vandens tiekimas. Visi kviečiami į vietinių ūkininkų turgelį rotušės aikštėje. Žadama šilta diena, protarpiais lietus. Tingi mažo miestelio kasdienybė tekėjo kaip įprasta. Beveik dveji metai, kai persikėliau čionai iš Londono. Abeji praėjo be ypatingų permainų. Taip pat lėtai, taip pat nepajudinamai. Būtent taip, kaip norėjau. Neapgaudinėk savęs, Sara. Tai nebuvo tavo pasirinkimas. Tai buvo tau vienintelė galimybė. Ką kita būtum galėjusi daryti? 11
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
Įsipyliau į stiklinę vandens ir išgėriau rytinę tabletę. Tada paskam binau į biurą. „Ar kas nors pas mane šiandien užsirašęs?“ „Patricija, ta maža mergaitė iš Harlou gatvės. Užregistruota pusę antros“, – atsakė mano sekretorė Megė. „Perkelk, prašau, vizitą į kurią nors kitą dieną. Pasakyk, kad sergu, arba sugalvok ką nors geriau. Šiandien norėčiau į darbą neiti, rytojus, šiaip ar taip, nebus iš lengvųjų.“ „Supratau! Tada lauksiu jūsų rytoj.“ „Ir, Mege...“ „Taip?“ „Būk vietoje rytoj nuo pat ryto, – stengiausi atrodyti ramesnė, negu buvau iš tikrųjų. – Man reikės tavo palaikymo.“
12
3. – Na? – paklausė pulkininkas. Jis nematė reikalo sveikintis su pa valdiniais. – Kristina Kiršnerė, fortepijono mokytoja, trisdešimt trejų. Nušau ta. Kulka pataikė tiesiai į širdį. Liudininkas, tuo metu buvęs kambaryje, tvirtina, kad šauta iš lauko. Pro atvertą langą, – Vanagas, jaunas tyrė jas, pripratęs prie šiurkštaus viršininko elgesio, stengėsi būti dalykiškas. Žinojo, kad pulkininkas dabar nori girdėti tik grynus faktus. – Nu žudymo momentu bute buvo dar trys žmonės – visa Šapirų šeima, jai priklauso butas. Pulkininkas klausiamai pažvelgė į Vanagą. – Taip, tie patys Šapirai, – atsakė šis į pulkininko žvilgsnį. Šapirai – Latvijoje garsi gydytojų dinastija. Žinomi žmonės, turtingi, aktyvūs viešajame gyvenime ir politikoje. Žmogžudystė šiame name bū tinai pritrauks nereikalingą dėmesį. Tai pulkininkui nepatiko. Jis dar kartą metė žvilgsnį į lavoną. Visuomet stebėdavosi, koks neharmoningas kartais būna moters kūnas. Mergina, dabar jau mirusi gulinti priešais jį, atrodė tarsi sudėta iš dviejų skirtingų dalių, lyg meistras, padaręs viršutinę, nebaigtą dar bą būtų perleidęs kitam kūrėjui. Ji turėjo tvirtas valstietiškas kojas ir aiškiai didesnę, nei paprastai norėtų moterys, sėdimąją. Ant šios drūtos apvalios apatinės dalies uždėta gležna ir grakšti, labai graži vir šutinė kūno dalis su apskritu, taisyklingos formos, labai simpatišku veidu, didelėmis akimis, gražiais juodais plaukais ir maža, truputį koketiška nosyte, suteikiančia vaikiškai nerūpestingą išraišką. Meis tras, sukūręs viršutinę kūno dalį, buvo subtilus estetas ir kaligrafas, o apatinių formų kūrėjas akivaizdžiai labiau vertino jėgą ir ištvermę nei moters grožį. 13
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
Vyrų kūnai niekada nebūna suformuoti taip keistai, galvojo pulki ninkas. Nesu matęs vyro, turinčio trumpas storas kojas, didelį užpakalį ir subtilią, liekną viršutinę dalį, arba priešingai. Bet moterims dar ir ne taip pasitaiko. Gamta joms negailestinga, galvojo jis ir, priklaupęs prie merginos kūno, pasilenkė labai arti. Tačiau nepajuto nieko tokio, ką paprastai jausdavo šalia ką tik žuvusio žmogaus. Visiškai nieko. – Hmm... – atsiduso pats sau ir tada pastebėjo, kad Vanagas stovi čia pat, už kelių žingsnių. – Neleisk šeimos nariams kalbėtis tarpusavyje, kol neįtaisyta pasi klausymo įranga. – Žinoma, šefe. – Kas šiandien budintis teisėjas? – Nežinau, šefe. – Tegul Kristapsonė bėga į teismą ir gauna sankciją. Tuo metu jūs pradėkite montuoti viršuje. – Taip, šefe. – Ir sakau – visur. Kad nebūtų kaip praeitą kartą: tualete nėra, ko ridoriuje nėra, didžiajame kambaryje tiktai vienas mikrofonas, nieko neįmanoma girdėti. Aš noriu visko, dolby surround stereo, vaizdo taip pat. Jei pradės tarpusavy derinti liudijimus ar ką nors tokio – iš karto visus už grotų. – Žinoma, šefe. – Konfiskuok kompiuterius, mobiliuosius, planšetes. Visus apklausei? – Dar tebetardome. – Kuo šauta? – Kulka kūne, tūtos nėra, todėl kol kas sunku pasakyti. – Paimkit visų rankų atspaudus užbėrę miltelių, iškratykit butą, ieškokit ginklo. Netikiu aš tuo snaiperiu. – Taip, šefe. Pulkininkas priėjo prie atdaro lango. Butas šeštame aukšte. Priešais, maždaug už šimto penkiasdešimties metrų, stūksojo administracinis pa statas, kuriame sovietų laikais buvo miesto komunistų partijos komitetas. 14
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
– Šauta lyg ir iš ten? – pulkininkas smakru parodė link biurų pastato. – Na, tikriausiai taip, kitų variantų nėra, – truktelėjo pečiais Vana gas, lyg pritardamas pulkininko skepsiui. – Nusiuntėt apieškoti? – Žinoma, šefe. – Čia iškratykite viską labai kruopščiai, ieškokite ne tik ginklo, ieškokite paslapčių. Žmogžudystės nevyksta nei iš šio nei iš to. – Taip, pulkininke, iš tikrųjų, šiame kambaryje jau radome pa slėptą vaizdo kamerą, – pranešė Vanagas, net nebandydamas slėpti pasididžiavimo balse. – Tačiau įrašų ji neišsaugo, o perduoda signalą prisijungus prie interneto per vietinį Wi-Fi. Namiškiai neprisipažįsta, kad patys būtų tą kamerą įrengę. – Hmm... – vėl burbtelėjo pulkininkas. Šiame „hmm“ Vanagas išgirdo nepasitenkinimo gaidą. Kam gali būti reikalinga kamera, galvojo pulkininkas, pernelyg daug keistumų jau iš pat pradžių. Žinoma, jam patiktų, kad įtaria mųjų ratas apsiribotų asmenimis, buvusiais bute žmogžudystės metu. Trys žmonės. Tada, labiausiai tikėtina, byla būtų greitai ir paprastai išsprendžiama. Tačiau jeigu kas iš šalies stebėjo šią šeimą? O dar snai peris... Sudėtinga. Vis dėlto garsiai jis pareiškė visiškai priešingai: – Patys vienas kitą šnipinėja, vyras žmoną ar atvirkščiai. Aišku, argi pasakys, kuris tą kamerą įtaisė. Bijo, kad sužinos tas, kurį bandė sekti. Todėl mums dar svarbiau suprasti, ką kuris nuo kurio slepia ir kas iš viso čia vyksta. Tai jau suieškokite. – Taip, šefe. – Kaimynus apklausėte, kas nors ką nors girdėjo? – Kol kas niekas nieko. – Noriu, kad kiekvieną namo gyventoją apklaustų du tyrėjai. Pir miausia vienas, po valandos su tais pačiais klausimais – kitas. Galbūt išlįs kokių prieštaravimų, nesutapimų. Tada man viską ant stalo. – Taip, šefe. 15
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
Pulkininkas buvo įpratęs manyti, kad kiekvieną įvykį galima iš siaiškinti dviem būdais – sudėtingai ir paprastai. Daugelis žmonių visur įžvelgia sąmokslo teorijas, kažkokias nematomas, bet viską ste binčias, superprotingas ir supergalingas jėgas, kartais – ir ne taip jau retai – pernelyg nuklysdami į mistiką. Pulkininko patirtis liudijo, kad visada reikia rinktis paprasčiausią paaiškinimą, taigi – tiesiausią ir len gviausią ieškojimų kelią. Jis buvo įsitikinęs, kad įvykiai, nors ir kokie atrodytų dramatiški, nepaprasti ar tariamai neišaiškinami, daugeliu atvejų slepia primity viausias žmogiškas aistras, pažįstamas kiekvienam. Dažniausias nu sikaltimų motyvas – pinigai. Na, o jei ne pinigai, tai meilės reikalai. Nuo to reikia pradėti. Kas su kuo miega, kas ką apgaudinėja, kam bus naudinga šios merginos mirtis. Sudėtingas versijas jis visuomet atidėdavo vėlesniam laikui, o daž niausiai byla būdavo išsprendžiama anksčiau.
16
4. Ši mergaitė – įdomi pacientė. Jos tėvai – garsiausia Didžiosios Britanijos pora. Tai tavo didysis šansas. Sara Redstoun, tai tavo šansas. Maža mergaitė. Šviesūs plaukai, užkritę ant kaktos. Gilios, tamsios akys. Tamsios akys liudija apie gilius vandenis. Apie gelmes ir verpetus ir klastingas pabaisas. Kodėl tada aš apie tai nepagalvojau? Pabudau nuo savo pačios riktelėjimo. Kojos susipainiojusios pra kaituotoje paklodėje. Atrodė, lyg kas į lovą būtų supylęs butelį šal to vandens. Lipnaus prakaito išpiltas kūnas, ir šlapias ledinis audinys glaudžiasi prie jo. Prakeikimas. Pastaruoju metu košmarai manęs nebekankino – juos buvau be veik užmiršusi. O dabar vėl staiga prisėlino iš niekur, tyliai ir bau ginamai. Prisiminiau naktis, visą begalę, kai gulėdavau atmerktomis akimis ir iš siaubo bijodavau užmigti – kaip Džonis Depas tame kvailame filme apie Fredį Kriugerį, kurį mažos spiegdamos žiūrėda vome su draugėmis. Vienas, du, trys, Fredis tuoj tavęs atvyks. Riksmas, persmelktas siaubo. Tamsa ir baimė. Kažkas gilaus ir labai labai tamsaus. Man atrodė, tos naktys liko Londone. Šventojo Morkaus vaikų ligoninėje, erdviame Kamdeno rajono bute už trijų minučių kelio pėsčiomis nuo Hampstedo parko, kur kiekvieną rytą leisdavausi ketu riasdešimt minučių pabėgioti; kaip ir didmiesčio raizginys, pilnas sku bėjimo, penktadienio vakarų klegesio madinguose vyno restoranuose su sūrio užkandžiais, atvežtais iš kokio nors aplinkai ypač draugiško 17
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
ekologinio Pietų Prancūzijos ūkio. Visi tie maži ir dideli dalykai, ku rie sudarė mano gyvenimą prieš dvejus metus. Ten liko vaikų psichiatrė daktarė Redstoun. Jums tikrai teko ją matyti kokiame nors TV šou ar paskalų žurnalo apžvalgoje. Jei tik iškildavo kokia su vaikais susijusi sensacija – seksua linio išnaudojimo katalikų bažnyčioje atvejis, prekybos centre dingusi mergaitė, be priežiūros palikti rumunų emigrantų mažyliai, – visuo met pasirodydavo daktarė Redstoun, jos komentarus spausdino laik raščiai, iš jos ėmė interviu televizijos žinių tarnybos. O paskui buvo maža mergaitė didelėmis tamsiomis akimis. Po jos – mažas miestelis, ramybė, diena iš dienos nesikeičiantis ritmas... Ir Redstoun, kalbos terapeutė, dirbanti su vaikais iš socialinės rizikos šeimų. Nieko sudėtingesnio už netaisyklingą raidės „r“ tarimą. Karštas dušas, du dideli puodeliai kavos ir dvi rausvos tabletės – po vieną su kiekvienu puodeliu. Stiklinė apelsinų sulčių. Mano pusry čiai. Žinau, nieko itin sveiko, tačiau grąžina šviesų gyvenimo vaizdą. Be to, jei moteris gyvena viena, kiaušinienės su kumpiu kvapas rytais gali įvaryti melancholiją. O jos man ir taip netrūko. Čia pat pusryčiaudama įsijungiau kompiuterį. Liverpulio klerkas buvo atsiuntęs elektroninį laišką su pridėta paciento ligos istorija. Berniuko, kuris ryt iš ryto su mamyte lauks manęs biure. Vardas: Marekas Amžius: 6 metai Diagnozė: elektyvusis mutizmas Kilmė: neaiški Beaistris medicinos slengas. Paprastai tariant, tai reiškė, kad, nors vaikas kalbėti mokėjo, dėl nežinomų priežasčių to nedarė. Iki tol kal bėjęs kaip kiti vaikai, staiga nustojo bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Vieną gražią dieną tapo nebyliu. Lyg toks būtų gimęs. Taip visiškai paprastai. Ir niekas neturi jokio supratimo, dėl ko tai atsitiko. Prie ligos istorijos buvo berniuko nuotrauka. 18
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
Iš kompiuterio ekrano į mane žvelgė dvi didelės tamsios akys. Būtent jas pastebėjau pirmiausia. Jo akis. Kūnu perbėgo drebulys. Raumenys įsitempė, atrodė, garsiai surik siu. Bet taip negali būti! To paprasčiausiai negali būti. Aš pažinau šias akis.
19
5. Apibendrinęs, ką pavyko sužinoti apie Šapirų šeimą, Vanagas jau tėsi patenkintas. Šį kartą patenkintas turėtų būti ir pulkininkas, mat Vanagas ištyrė šeimos genealogiją iki pat prosenelių, ir pranešime buvo detali informacija apie visus jos narius. Išsilavinimas, karjera, verslai, interesai, ką veikė sovietų laikais. Tai pirmi Vanago tarnybos policijoje metai. Jis norėjo dirbti ne priekaištingai. Baigęs Latvijos universiteto Istorijos ir filosofijos fakultetą, Vana gas, ieškodamas nuotykių ir prasmingos veiklos, dvejus metus ir ke turis mėnesius dirbo Raudonojo Kryžiaus pagalbos misijose Afrikoje. Pabuvojo Čade, Etiopijoje, Sudane, bet, taip ir neradęs gyvenimo prasmės, grįžo į Latviją ir įstojo į Policijos akademiją. Buvo dešimt metų vyresnis už bendrakursius. Afrikoje įgyta patirtis ir ankstesnis išsilavinimas taip smarkiai išskyrė jį iš kitų, kad, atrodė, bus sunku rasti kalbą su studijų draugais. O dar faktas, kad Vanago tėvas buvo šalyje žinomos didelės metalo apdirbimo įmonės savinin kas, negailėjęs paramos ir pagalbos vieninteliam sūnui. Vis dėlto vaiki nas netapo balta varna. Jo paprastumas, atvirumas ir humoro jausmas lengvai įveikė įtarumą, priešiškumą ir nedraugišką požiūrį. Pagal fizinį pasirengimą jis taip pat buvo tarp geriausių, tad aukštesniuose kur suose neabejotinai iškilo kaip vienas iš grupės lyderių, su jo nuomone draugai visada skaitėsi. Todėl sąžiningai gavo patį geriausią darbą, kokio tais metais buvo galima tikėtis. Vanagas tapo Žmogžudysčių tyrimo skyriaus jaunes niuoju tyrėju. Pulkininkas neturėjo nieko prieš naująjį darbuotoją, buvo gera noriškai nusiteikęs, nors ir negalėjo suprasti, koks žmogus iš tikrųjų 20
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
yra šis kultūringas, mandagus ir inteligentiškas jaunuolis. Jis buvo pernelyg geras dirbti policijoje: per daug išsilavinęs, per daug man dagus ir iš per daug pasiturinčios šeimos. Labai disciplinuotas, toks paklusnus, kiek tik galima norėti, bet kartu visiškai nepriklausomas, laisvas ir savarankiškas. Ko jis ieškojo policijoje, kodėl nedirbo kokioje advokatų kontoro je, banke ar tėvo įmonėje? Kodėl policijoje? Vanago pakviestas į gimtadienio šventę pulkininkas nustebo. Tar nyboje nebuvo priimta žemesniems kviesti viršininkų į asmeninius pokylius, bet šįkart viskas atrodė taip natūralu ir savaime suprantama, kad pulkininkas nusprendė neatsisakyti. Manė, jog nepakenks pažiū rėti, kaip jaunuolis gyvena, kokie žmonės jį supa, apie ką kalbasi, ką geria, kaip linksminasi. Pažinti pavaldinį niekada nėra blogai, galvojo jis. Nuvažiuosiu, pasveikinsiu, galbūt išgersiu stikliuką, įvertinsiu sve čius ir – namo. Tačiau kad ir kokie buvo pulkininko ketinimai, viskas pakrypo visiškai kitaip. Vos įėjus pro Vanago buto duris, pirmiausia žvilgsnį prikaustė krūtys – puikios, begėdiškos, išdidžios, provokuojančios moters krū tys. Pulkininkas dar nebuvo peržengęs slenksčio, o žvilgsnis prilipo prie išraiškingos ir ganėtinai vulgarios dekoltė. Krūtų savininkė buvo vadinama Elizabete, tačiau ne jos veidas, ne sudėjimas, ne juodi ilgi plaukai ar spindinčios akys traukė žvilgsnį, ne – būtent krūtys buvo pirmas ir tam tikra prasme vienintelis dalykas, ką šiame pobūvyje jis išvis pastebėjo. Kita vertus, gal pulkininkas būtų prisivertęs nežiūrėti ir negalvoti apie jas, jei pati Elizabetė nebūtų atvirai provokavusi. Šią jauną aktorę atsivedė Vanago pažįstama ir pristatė kaip savo draugę. Kai pulkininkas atvyko, kompanija jau buvo įšilusi, ir Elizabetė pasisiūlė padėti pulkininkui apsiprasti. Iš pradžių jie gėrė viskį, paskui tekilą, ir pulkininkui, nors ir labai patyrusiam, jau nebeatrodė, kad tai prasta idėja. Greitai pradėjo kartu dainuoti ir šokti. 21
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
„Jūsų toks tvirtas sprandas...“ Elizabetės balse galėjai išgirsti nedviprasmiškų begėdiškų signalų. „O, jūs turite pistoletą“, – susižavėjusi pasakė. Per pusvalandį, galbūt net greičiau, jai pavyko visiškai pavergti galingo stoto pulkininką. Jie gėrė, kai Elizabetė norėjo – šoko, kai Elizabetė norėjo – ėjo, kur Elizabetė norėjo, ir kalbėjo, apie ką Elizabetė norėjo. Vanagas, į visa tai žiūrėjęs lyg į savaime suprantamą dalyką, dabar visiems laikams pelnė šefo simpatijas. Savas vaikinas, mūsiškis. Daug pasieks, pagalvojo pulkininkas. Jis neturėjo supratimo, kiek buvo praėję laiko, kai Elizabetė pareiškė: „Turiu važiuoti namo, jau vėlu.“ Ir, nekreipdamas dėmesio į išgerto alkoholio kiekį, pulkininkas pasi siūlė ją parvežti savo mašina. Elizabetė dar važiuojant ėmėsi sagstyti jo kelnių priešakį. Kalbėjo ji, žinoma, kažką apie pistoletus ir šautuvų vamzdžius, bet pulkinin kui tai neatrodė nei banalu, nei kvaila, netgi priešingai. Pulkininko prostitutės, tenkindamos jį oraliniu būdu, visada nau dodavo prezervatyvus. Elizabetė, jauna aktorė didelėmis krūtimis, il gais juodais plaukais, tamsiomis akimis ir lieknomis kojomis, darė tai kaip reikiant – godžiai, su malonumu ir nemokamai. Pulkininkas visuomet manė, kad šį tą gyvenime jau yra patyręs, tačiau nieko panašaus dar nebuvo nutikę. Gatvėje, pačioje miesto širdyje, šimtas penkiasdešimt metrų nuo parlamento pastato, šimtas metrų nuo Nacionalinio teatro, priešais Nacionalinio banko tarny binį įėjimą, gyvenimas pasiekė iki šiol nepatirtos, netikėtos laimės, pasitenkinimo ir pamaloninto ego viršūnę. Apsvaigęs nuo alkoholio ir nelaukto malonumo pulkininkas staiga pasijuto taip, lyg absoliučiai viskas jo gyvenime – daugybė tarnybos metų, maža alga, karjeros intrigos – būtų turėję prasmę, lyg visas šis kelias būtų buvęs nueitas ne veltui. Čia, automobilyje, su gražia jauna aktore, aistringai čiulpiančia jam pimpalą, pasaulis staiga tapo teisinga ir laiminga vieta. 22
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
Teisinga ir laiminga vieta pulkininkui. Ir visa tai įvyko taip ne lauktai ir staiga, kaip nelauktai ir staiga paprastai įvyksta tik didelės nelaimės. Pulkininkas sutriko, nežinojo, nei ką tokiu atveju reikėtų sakyti, nei kaip elgtis. „Lipsi su manim į viršų ar šiandien jau užteks?“ – paklausė Eliza betė. Ne, jam neužteko, jis sau nedovanotų, jei leistų tokiai nakčiai taip greitai pasibaigti. Merginos butas buvo nedidelis, bet viskas jame liudijo apie materia linę gerovę, kokios pulkininkas nesitikėjo. Latvijoje aktoriai uždirbo nedaug ir įprastai gyveno labai kukliai. Elizabetės butui buvo naudo tos brangios medžiagos. Virtuvės įranga, grindų danga, buitinė techni ka, vonios kambarys – viskas čia buvo taip, kaip pulkininkas niekada nebūtų galėjęs sau leisti. Bet tuo metu nesiruošė dėl to sukti galvos. Tikriausiai viskam yra koks nors paprastas paaiškinimas, pagalvojo jis. Turtingi tėvai. Buvusi santuoka su turtingu vyru. Koks skirtumas? Da bar jaudino tik tai, kad Elizabetė nesigailėtų įsileidusi jį į savo erdvę. Visa tai įvyko vakar. Kai Vanagas skambino pranešti apie nušautą moterį, pulkininkas dar buvo pas Elizabetę. Apsirengęs jau ketino vykti į nusikaltimo vietą, tačiau Elizabetė sugriebė už rankos: „Aš tavęs niekur neišleisiu...“ Ir pulkininkas pasidavė. Elizabetė žinojo, kad jam reikia skubėti, ir, regis, tai ją jaudino. Ji mėgavosi galia šiam milžiniškam, bauginančiam, ginkluotam, uniformuotam vyriškiui. Greitai pasvėrusi, kaip toli gali eiti, kad per nelyg neišgąsdintų pulkininko, kuris tikriausiai prie nieko panašaus nebuvo pratęs, savo tarpukojį įtaisė virš jo veido. Tokia tad buvo priežastis, dėl ko šiandien pulkininkas į įvykio vie tą atvyko pavėlavęs. Galvoje viskas buvo susijaukę – Elizabetės tarpukojis virš veido ir viskas, kas įvyko šią naktį, jaunojo padėjėjo nesuvokiama motyvacija 23
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
dirbti policijoje, o dabar dar tai, kad nejaučia mirties energijos ten, kur jos turėjo būti begalė. Pulkininkas nusprendė leisti išvežti lavoną ir vykti į biurą. Išėjęs į gatvę sustojo ir atsigręžė apžiūrėti fasado. Prabangus, nese niai restauruotas jugendo stiliaus namas. Vienas iš tų, dėl kurių Ryga vadinama pasaulio art nouveau architektūros sostine. Elizabetės gat vė – taip skelbė adreso lentelė, ir pulkininko mintys vėl akimirksniu nukrypo į vakarykščius įvykius. Reikėtų paskambinti, pagalvojo, bet ką aš jai pasakysiu? Gatvė pavadinta Elizabetės vardu, nes 1814 metais, kai Rusijos imperatorius Aleksandras po Kutuzovo vadovaujamos armijos įsi veržimo į Paryžių ir pergalės prieš Napoleoną vyko namo, jo kelias ėjo per Rygą. Imperatoriaus ir jo pergalės garbei pagrindinė miesto gatvė tada buvo pavadinta Aleksandro bulvaru, o didžiausia jį kertan ti gatvė – Aleksandro žmonos Elizabetės vardu. Nuo tų laikų Rygos gatvių pavadinimai keitėsi ne kartą. Aleksandro bulvaras vėliau buvo ir Hitlerštrase, ir Lenino gatve, o dabar vadinamas Laisvės vardu. Eli zabetės gatvę ir vokiečiai, ir komunistai taip pat pervadino, bet dabar ji vėl buvo Elizabetės gatvė. Gražus vardas, pagalvojo pulkininkas. Aristokratiškas. Reikia nors žinutę parašyti. Galbūt: „Tu mano imperatorė!“ Arba: „Kaip sekasi mano imperatorienei?“ Ne, netinka. O gal: „Tu esi mano karalienė.“ Pulkininkas žingsniavo žiūrėdamas į telefono ekraną, visai užmiršęs žmogžudystę. Po ilgų svarstymų ir abejonių, daug kartų taisęs ir ieškojęs tin kamų žodžių, pulkininkas nusiuntė tokią žinutę: „Tu esi gražiausia. Susitiksime vakare.“
24
6. Tą naktį beveik nemiegojusi, rytą į darbą iškeliavau valanda anks čiau nei įprastai. Norėjau į biurą atvykti pirmiau už mažąjį Liverpulio pacientą, kurio akys nedavė ramybės. Išvairavau iš aikštelės savo mels vą „Honda Jazz“ ir mėginau sutelkti mintis. Mane sujaudino berniu ko fotografija. Akimirką atrodė, kad joje kažką atpažinau. Jo akis. Aš jas pažinau. Tokios pat gilios ir labai, labai tamsios. Buvo šiek tiek po aštuonių, miestas dar ne visai pabudęs. Vaisti nę ant Meinstrito kampo atidarydavo devintą, taip pat ir prekybos centrą „Morrisons“. Betės kirpykla, kurioje mėgo rinktis miestelio moterys, kaip jų vyrai alaus bare, būdavo tuščia ir tyli iki pat pie tų. Kinų užkandinė „Sang Čou“ aname gatvės gale duris atverdavo tiktai po trečios – jos klientai daugiausia buvo vietiniai vidurinės mokyklos moksleiviai, o šie per vasaros atostogas nemėgo rytais skubėti. Įsijungiau radiją. Šiandien Vestporte nepastovus debesuotumas, protarpiais lietus, pranešė vietinės radijo stoties vedėjas. Aš jį gerai pažinojau. Mažoji Patricija iš Harlou gatvės, viena iš mano pacienčių, buvo jo duktė. Di deliam tėvo, išlavinta dikcija besipuikuojančio radijo diktoriaus, siau bui, mergaitė net savo vardo negalėjo ištarti neužsikirsdama. Intuicija man sakė, kad kalbos defektas psichologinio pobūdžio: mergaitė ieš kojo būdų patraukti nuolat užsiėmusio tėvo dėmesį. Savotiškai jai tai pavyko. Kiekvieną savaitę po susitikimo, per kurį mes tampėme liežuvio raiščius ir treniravomės tarti priebalsius, tėvas mažąją Patri ciją veždavosi į kavinę. Buvau skyrusi ledų kompresą pavargusiems 25
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
liežuvio raumenims. Suartinti vaikus su tėvais visada buvo veiksmin giausias žinomas psichoterapijos metodas. Tiek naujienų dabar. Būkite atidūs dėl gatvių remonto – šiandien darbininkai užblokavo nedidelę atkarpą Kapų gatvėje centro link. Šiaip diena žada būti tyli ir rami. Kad ji būtų dar ir maloni ausiai, jums skambės kūrinys iš naujo grupės „Keane“ disko. Ačiū, kad šį rytą buvote kartu su mumis. Jūsų radijas Vestporte, 103,6 FM. Pasigirdo pirmieji „Nothing in My Way“ akordai, ir aš pagarsinau radiją. Tai tik dar viena diena, niekas nestovi mano kelyje, nenoriu eiti ir nenoriu likti vietoje šioje, – aksominiu balsu dainavo Tomas Čaplinas. Staiga visai šalia suaidėjo ausį rėžiantis geležinkelio užkardos sig nalas. Daug arčiau, nei leidžiama. Buvau panirusi į švelnų, malonų svajingos „Keane“ muzikos transą. Asfaltu žviegiant padangoms, su stabdžiau mašiną per pusmetrį nuo užkardos. Į Vestporto stotį atvyko rytinis traukinys iš Liverpulio. Jame turėjo būti mano jaunasis paci entas, kurio ligos istorija gulėjo rudame aplanke ant keleivio sėdynės. Juodi plaukai ir tamsios akys, regis, tokios pažįstamos. Atidžiai stebė jau žmones perone. Ankstyvasis Liverpulio traukinys atvežė tik kelis keleivius: porą klerkų (jie patraukė į darbą Vestporto banko filiale), dvi paaugles ir keletą pensinio amžiaus žmonių, neturinčių ypatingo tikslo, – juos jau anksčiau esu čia mačiusi. Bet dar buvo pora, ypač išsiskirianti šioje pilkoje, ramioje mažo miestelio aplinkoje, – dvi moterys smar kiai nubalintais, į viršų suimtais plaukais ir sportiniais marškinė liais, beveik plyštančiais nuo įspraustų įspūdingos apimties krūtų. Ir nors plačios abiejų sėdynės išdavikiškai liudijo žavėjimąsi nesvei ku maistu, šlaunys buvo aptemptos tamprėmis: vienos – mėlynos ir žalios, kitos – violetinės spalvos, todėl užpakaliai priminė ryškius balionus arba paplūdimio sviedinius, kokiais vasaromis mėgo žaisti vaikai Vestporto pliaže. Tirštas pudros sluoksnis neleido nustatyti moterų amžiaus, bet intuicija vertė galvoti – greičiausiai tai motina ir dukra. Galbūt jos iš Liverpulio priemiesčio ar socialinių namų 26
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
kvartalų, kur mažiau nei penkiolikos metų skirtumas tarp tėvų ir vaikų visai įprastas. „Aš tau padaviau popieriukus, kvaiša. Sakiau – paimk popieriukus!“ „Užčiaupk srėbtuvę! Neėmiau tavo kvailų popieriukų!“ Jiedvi rėkė taip garsiai, kad girdėjau per uždarus mašinos langus ir „Keane“ dainas. Smalsaudama išjungiau radiją ir nuleidau iki pusės langą. „Tai gal tu ir filtrų nepaėmei?“ „Juk sakiau – filtrus turiu. Nežinau, kur tie popieriukai.“ „Ką tu išvis žinai, kvaila karve!“ „Užsičiaupk, gerai? Mano nervai ir taip įtempti.“ „Tavo nervai įtempti? Ach tai tavo įtempti...“ – toliau rėkaudamos, jos liverpulietiška tarme užpildė stoties peroną ir perrėkė Vestporto ryto tylumą. Visai kaip alkoholio dvoku persisunkęs santechnikas iš Rytų Europos, šios moterys labai stengėsi sustiprinti negražų panašios į jų kilmės žmonių stereotipą. „Ei, palauk, – suriko jaunesnioji, kreipdamasi į dvi merginas, kar tu su banko klerkais ir pensininkais laukiančias perone, kol nuvažiuo jantis traukinys leis pereiti kelią. – Pamesk popieriukų, ką?“ Akimirką merginos sutriko, paskui viena išsitraukė iš kišenės žalią pakelį. Liverpulietės į gautus reikiamus „popieriukus“ subėrė tabaką ir vikriais pirštų judesiais susuko nepriekaištingos formos cigaretes. „Paklausyk, dar vienas dalykas, – pasakė moteris, turbūt duktė. – Kur čia ta daktarė? Na, kuri gydo vaikus?“ „Jūs tikriausiai kalbate apie daktarę Redstoun? – paklausė mer gina. – Eikite šia gatve iki galo. Tada dešinėn ir už dviejų kvartalų pamatysite baltą namą su įvaža. Ten bus užrašas.“ „Sakiau, kad reikės eiti velniai žino kiek“, – pareiškė, kaip spėju, motina. „Na, žinai, tavo storam užpakaliui nepakenks truputį pasijudinti.“ Tik tuomet pastebėjau, kad rytinis traukinys yra atvežęs dar vieną keleivį. 27
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
Tokį, kuris anksčiau čia nebuvo matytas. Jis stovėjo perone truputį nuošaliau, lyg varžytųsi moterų ar no rėtų likti nepastebėtas. Berniukas. Šešerių ar septynerių. Nudūręs galvą, leido vėjui kedenti blizgančius juodus plaukus. Purvu ir žo lės dėmėmis suteptais sportiniais šortais, Liverpulio futbolo klubo marškinėliais. Nunešiotais futbolo bateliais. Vietinių apylinkių vai kų uniforma. „Marekai, prakeiktas! – staiga suriko jaunesnioji liverpulietė. – Tu ilgai ten stovėsi? Ar aš dėl savęs čia atvažiavau?“ Berniukas, nepakeldamas akių, nenoromis nusekė paskui abi mo teris, kurios patraukė nurodyta kryptimi – pro pervažą, į mano pri vačios klinikos pusę. „Džiaugiuosi susipažindama, Marekai“, – tylomis pasakiau sau, žvilgsniu sekdama berniuką. Vaikas staiga sustojo. Tarsi būtų išgirdęs mano šnibždesį, pasisuko mašinos pusėn. Akys tiriamai įsisiurbė į mane. Jos buvo didelės ir tamsios. Galėjau prisiekti, kad jas buvau mačiusi anksčiau. To negali būti. To paprasčiausiai negali būti. Susiimk, daktare Red stoun, juk praėjo tiek laiko – turi pajėgti tai užmiršti. Palik ramybėje. Staigiai nusisukau ir paspaudusi akceleratorių priverčiau hondą padidinti greitį tylioje ir tuščioje gatvėje.
28
7. Didžiausia pulkininko fobija, pradedant pirmąja seksualine patir timi, – kad atsakingiausiu momentu negalės įsprausti savo organo ten, kur jam priklausytų patekti. Patį pirmą kartą būtent taip ir atsitiko. Jis jaudinosi, nervinosi stengdamasis ir nesėkmingai baksnodamas merginai tarpukojį toje vietoje, kuri, jo supratimu, turėjo būti teisin ga, bet, praradęs tokiam uždaviniui atlikti būtiną kūno standumą, rezultato nepasiekė. Mergina buvo negraži, smarkiai apgirtusi ir nė neketino būti pa slaugi. Nieko tau ten neišeis, pasakė ji tokiu lyg ironišku, lyg niekina mu tonu, leisdama suprasti: daugiau galimybių jis neturės. Gėda buvo didelė, bet dar didesnis smūgis gležnam pasitikėjimui savimi – jis net po daugelio metų, nors turėjo nesuskaičiuojamai daug prostitučių ir virtinę trumpalaikių ryšių, tebėra juntamas. Tuo metu būsimam pulkininkui buvo septyniolika. Tarp ben draamžių jis nebuvo atsilikęs pagal išsivystymą, bet, kad nenu kentėtų reputacija ir padėtis bendruomenėje, laukti ilgiau taip pat nebebuvo galima. Daugelis klasės draugų ir kiemo vaikinų jau galėjo pasigirti ne viena „pergale“, savo ruožtu ilgai būti vien sužavėtų klausytojų gretose – reikalas žeminantis ir kankinantis. Jis aiškiai suvokė, kad klasėje ir mokykloje didelių šansų neturi. Su mergaitėmis jam sekėsi nekaip, bet buvo nusižiūrėjęs vieną gre timos mokyklos merginą, kalbėta, kad ji atsiduoda kiekvienam, kuris pakviečia į diskoteką ir pavaišina putojančiu vynu. Ypač buvo svarbu, kad apsilankymą diskotekoje kartais esą galima ir praleis ti. Pulkininkas nebeprisiminė mergiotės vardo. Nebeprisiminė net veido. Atmintyje liko tik tai, kad ji buvo negraži, nemaloni ir jiems 29
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
nieko neišėjo, nes reikiamu momentu, kai buvo erekcija, jis nega lėjo įtaikyti pimpalo į vietą. Maždaug po metų atsirado pirma tikra mergina – Zanė, vieno tėvo pažįstamo duktė. Pirmo nesėkmingo bandymo trauma tuometinį jo gyvenimą buvo padariusi apgailėtiną. Menkiausi vaizdų arba fantazijos sukurti stimulai sukeldavo staigią erekciją. Jis masturbavosi kelis kartus per dieną, bet, vos reikalui priartėjus iki tikro veiksmo, iki akimirkos, kai reikėdavo įsiskverbti į merginą, susijaudinimas ir baimė iš karto sužlugdydavo visas pastangas. Vėliau, prisiminus savo patirtį, pulkinin kui paauglių savižudybės neatrodė nepaaiškinamos ar nesuprantamos. Nežinia, kaip jam pačiam visa tai būtų baigęsi, jei Zanė nebūtų buvusi maloni, miela ir paslaugi mergina. Nors pati neturėjo jokios patirties ir nesuprato, kaip elgtis, geranoriškas jos požiūris, padrąsi nimai ir nesuskaičiuojamų bandymų galimybė po kiek laiko leido peržengti ribą, kuri atrodė neįveikiama. Ir vis dėlto – viskas lyg ir stojo į vėžes, bet kai kurių dalykų neįma noma ištrinti iš sąmonės. Jie visuomet ten. Su metais pulkininkas pastebėjo – baimė, kad nepasiseks, kad neį vyks erekcija, atsitraukdavo užsiimant seksu su prostitutėmis. Galbūt buvo kokių nors psichologinių priežasčių, galbūt padėdavo, kad jos visada laiku pasitepdavo lubrikantu, o gal tai, kad jų tarpukojai išliur linti taip plačiai, jog tiesiog neįmanoma nepataikyti. Kad ir kaip būtų buvę, su gatvės mergomis jokių problemų nekilo. Vis dėlto, nors ir noriai bei dažnai pulkininkas dulkinosi su pros titutėmis, vien to neužteko. Nes tai yra kažkas visiškai kito, nei mylėtis su moterimi, kurią pats sugundai, sužavi ar bent įkalbi. Visiškai nesulyginami dalykai. Skiriasi kaip seksas ir masturbacija. Santykiai, kai yra bučiniai į lūpas, komplimentai ir pasitikėjimas, jausmas, flirtas ir domėjimasis vienas kitu, santykiai, kurie klostosi iš lėto, žingsnis po žingsnio, kol galų gale logiškai atveda iki lovos, suteikia seksui visai kitą skonį, kitokį malonumą bei išgyvenimą, ir pulkininkas mokėjo tai įvertinti. 30
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
Prostitutės niekaip negali nuslopinti tikrojo sekso alkio, tačiau, nelaimei, pulkininką, nepaisant metų ir patyrimo, iki šiol neramino ir gąsdino pirmosios nesėkmingos patirties šmėkla. Kai tik priartėdavo lemiamas momentas, pulkininkas įsitempdavo. Kad tik pavyktų, kad tik kas nors nežlugtų, kad tik neišeitų kaip tada, tą prakeiktą pirmąjį sykį, kai jis, išjuoktas ir sugniuždytas, sėdėjo ant lovos krašto žiūrėdamas į savo minkštą ir apgailėtinai nukarusį penį. Jei tik įveikdavo ribą, jei pavykdavo įsisprausti į moterį, viskas būdavo kuo puikiausiai. Šiaip pulkininkas save laikė ištvermingu ir įgudusiu meilužiu, tereikėjo patekti vidun. Metai pulkininką išmokė – kuo labiau susijaudinusi moteris, tuo di desnė viltis, kad viskas vyks be trikdžių. Kuo drėgnesnė ji bus, tuo leng viau ir sėkmingiau jis įveiks ribą. Todėl pulkininkas niekada neskubėjo, stengėsi kiek galėdamas būti lėtas ir dėmesingas, niekada iš karto nesie kė viršūnių, pirmiausia rūpestingai išžvalgydavo flangus, bučiuodavo moteriai pečius, kaklą, pilvą bei kojas, glostydavo nugarą ir šlaunis, ne siverždavo pirštu tikrinti, kaip sėkmingai pavyko ją sujaudinti. Jis buvo skaitęs, kad moteriai sujaudinti toks kelias teisingas. Ir vis dėlto ne visada jam pasisekdavo ir ne visada moterys pasiek davo kulminaciją būtent taip, kaip rašoma žurnaluose. Pulkininko gyvenime nebuvo jokių kitų džiaugsmų ar pomėgių ir jis niekada neleido darbui ar kam kitam trikdyti jo seksualinio gyve nimo, todėl patyrimas buvo gana įvairiapusis. Ta pati Kristapsonė, policijoje permiegojusi beveik su visais, iš tie sų protinga ir kruopšti tyrėja, net ir ji su kažkokia pulkininkui nesu prantama beviltiška būtinybe reikalaudavo įvertinimo ir dėmesio, be to – būtent seksualinio įvertinimo ir dėmesio. Vienu metu jis ilgai ir nesėkmingai flirtavo su blondine padavėja iš bistro „Liūto namai“. Pulkininkui labai padėjo faktas, kad ištisą parą veikiančiame bis tro lankydavosi daug policininkų – kelių policijos ekipažai čia stab telėdavo pavalgyti, patruliai užeidavo išgerti arbatos, čia pietaudavo 31
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
žemesnio lygio operatyviniai darbuotojai, ir jie visi turėdavo atiduoti pagarbą pulkininkui. Nuolat kas nors prieidavo pasisveikinti, persi mesti keliais žodžiais, visi buvo pagarbūs bei nuolankūs. Šios užeigos lankytojų fone jis atrodė nepaprastai galingas ir gerbiamas vyras. Vėliau jau kitame, dar paprastesniame bistro jis, laidydamas nepa dorias užuominas, dvidešimtmetei padavėjai pasiūlė geriau apmoka mą sekretorės darbą policijoje. Po kelių savaičių apmąstymų, puikiai suvokdama, kaip turės pulkininkui atsilyginti už šį karjeros skrydį, mergina vis dėlto sutiko. Pulkininkui tai atrodė puikiai išspręstas reikalas, deja, po poros mėnesių mergina įsimylėjo kažkokį savo amžiaus vyruką ir darbo at sisakė. Viena advokatė iniciatyvą parodė pati, be to, pulkininkui pasitaikė keletas trumpų romanų policijos regioniniuose skyriuose, daug kartų buvo susiradęs partnerių pažinčių portaluose ir keturis sykius permie gojo su kolegos žmona. Nė vieni šių ryšių netruko ilgai, bet neretai jie pasikartodavo. Pul kininkas žinojo galintis paskambinti tai ar kitai buvusiai meilužei ir pakviesti susitikti net po kelerių nesimatymo metų. Kartais su dideliu malonumu pasiduodavo šiam paprastumui, o kartais, nepaisydamas rizikos ir baimių, norėdavo flirto, įtampos, įdomumo ir susijaudini mo, kurį sukuria tik seksas su nauja partnere. Iš patirties žinojo, kad kartais jokios lėtos glamonės ir aplinkke liai nereikalingi, moterys yra susijaudinusios ir pasiruošusios pradėti dar prieš pačiam pulkininkui pasiekiant tinkamą būseną, o kartais, atvirkščiai – nepadėdavo jokios jo pastangos – kad ir kaip ilgai ir dė mesingai artindavosi prie ribos, moteris vis tiek jo sulaukdavo sausa ir nesvetinga. Sausumą pulkininkas suprato labai asmeniškai, tai buvo lyg įžei dimas, ženklas, jog moteris jo visai nenori, lyg nuoroda, kad jo pre liudija nėra sėkminga, kad jis nėra geriausias meilužis, nėra seksualiai patrauklus. Tokiais atvejais jis spjaudavo į saują sultingą seilių gumulą 32
MIRTIS – TAI NE PABAIGA
ir, visiškai užmiršęs ką tik rodytą švelnumą bučiuojant moteriai pilvą, šlaunis ir kojas, grubiai sutepdavo jos lyties organus ir be ypatingo pieteto nykščiu arba smiliumi mikliai įslidindavo sau įėjimą. Pulkininkas stengėsi suprasti, kodėl jam kartais nepavyksta sujau dinti moters, tačiau visada įžvelgdavo jos kaltę: ji pernelyg komplek suota, nepatinka pati sau, varžosi savo storumo, celiulito ar dar galai žino ko, todėl negali susijaudinti. Dažniausiai pulkininko išvados bū davo būtent tokios. Jis nesiteikė manyti, kad galbūt kaltas pats – jo pasakyti ar nepasa kyti žodžiai, atlikti ar neatlikti veiksmai. Taip pat jam niekada neatėjo į galvą, kad jo preliudijos kartais būdavo tokios ilgos, nuobodžios ir nejaudinančios, jog galop partnerės prarasdavo nuotaiką, spinduliuo tą žaidimo pradžioje. Su Elizabete šios problemos dingo. Ji pati visiškai kontroliuodavo situaciją ir nepalikdavo pulkininkui nė mažiausios galimybės impro vizuoti. Viskas turėjo vykti taip ir tik taip, kaip ji norėjo. Paprastai tai reiškė, kad pulkininkui likdavo tiesiog pasiduoti ir visada, kai ateida vo laikas įveikti ribą ir įsiskverbti, ten viskas būdavo geriausiai paruoš ta. Dar daugiau – Elizabetė dažniausiai pati savo ranka nuvesdavo pulkininką tiesiai ten, kur jam priklausė būti. Vakar Elizabetė vaidino spektaklyje, paskui jai nesinorėjo niekur važiuoti, užtat šiandien pasisiūlė aplankyti pulkininką darbo kabine te, ir pulkininkas tam mielai pritarė. Iš patirties žinojo, kad griežtas policinis kabineto oficialumas daugeliui moterų atrodo jaudinantis, todėl tikėjosi taip pasijusiant ir Elizabetę. Pulkininkas šiai nuostabiai moteriai, kurios nesijautė nusipelnęs, galėjo pasiūlyti bene vienintelį dalyką – seksą policijos pulkininko, Žmogžudysčių tyrimo skyriaus vadovo, kriminalinės policijos virši ninko pavaduotojo kabinete. Kad patektų pas pulkininką, Elizabetė turėjo gauti specialų vien kartinį leidimą apsilankyti policijos vyriausiosios valdybos pastate. Ji atvyko septintą vakaro, taigi – pasibaigus oficialiam darbo laikui, 33
Nils Sakss, Jurģis Liepnieks
todėl gavo prie drabužių segamą ryškiai raudoną pakabuką, be to, policininkas, budintis prie įėjimo, privalėjo palydėti ją iki pat pulki ninko kabineto. – Pas jus lankytojas, pulkininke, – raportavo policininkas. – Taip, kviesk. Laisvas. Elizabetė stovėjo ant slenksčio. Lyg tvarkinga mokinukė raudoną leidimą buvo prisisegusi prie palaidinės virš kairės krūties, o ne lai kė rankoje ar paslėpusi rankinėje, kaip dažnai darė kiti lankytojai, nes jiems atrodė neoru vaikščioti su kažkokiu rėkiančios spalvos pakabuku. – Įeik, gražuole, – šypsojosi pulkininkas. Šią akimirką jautėsi šei mininkas ir staiga suprato, kaip malonu, kad pagaliau Elizabetė pa klūsta jam, kad jis yra situacijos valdytojas. Vis dėlto tai buvo tik iliuzija, ir ilgai trukti Elizabetė jai neleido. Kai tik atlydėjęs policininkas dingo ir kabineto durys užsidarė, ji nu simetė klusnios mokinukės kaukę. – Na, ką čia turi? – pasakė valdingai ir pasitikinčiai apžiūrinėdama pulkininko kabinetą. Ji perkilnojo popierius ant darbo stalo, apžiūrėjo fotografijas, ku riose pulkininkas kartu su šalies prezidentu, Amerikos ambasadoriu mi, vidaus reikalų ministru, užmetė akį į menkaverčius blizgančius suvenyrus ir užsienio kolegų dovanas, atidarė spintą, kurioje saugo ma pulkininko paradinė uniforma ir žieminė kepurė, pasikuitė stalo didžiajame stalčiuje, kur buvo Kristinos Kiršnerės nužudymo vietos apžiūros protokolas. – Na, gerai, ateik čia, – pasakė atsisėdusi ant stalo krašto, koja įsirėmusi į pulkininko kėdę. Praskėtė kojas taip, kad pulkininkas pa matytų, jog ji be kelnaičių. – Palaižyk mane, – pasakė kasdienišku, net lyg nuobodžiaujančiu tonu.
34