Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rasa tapinienė
1
Bėgimas
Mano kojos atkartojo širdies ritmą. Centrinis parkas buvo apsiklojęs baltai. Nepaisant čia tvyrančios santykinės ramybės, nuolat jutau iš visų pusių mane gaubiantį miestą, lyg ištiestą didelę svetingą ranką su delne įspraustu lopinėliu gamtos; pastatai stypo aukštyn it murzini pilki pirštai, apsiausti nepaprastai švarių, ant pievelės ištiestų sniego paklodžių. Švarus ir purus sniegas gurgždėjo po kojomis, sušvelnindamas žingsnius. Spalvų stoka parke sustiprino kitus mano pojūčius, jaučiau, kaip odą glosto sausas, stingdantis dvelksmas it kokia ledinė, antgamtinė būtybė. Iš burnos virstantis garas raitėsi priešais lyg dūmų sruogos, o šaltis degino gerklę. Bėgiojau kasdien visą mėnesį nuo tada, kai Shakespeare & Co Žemutiniame Brodvėjuje pamačiau Dominyko
6
vina jackson
knygą. Paskubomis ją perskaičiau tomis retomis, nugvelbtomis akimirkomis, kai likdavau namuose viena, vengdama akylaus Simono žvilgsnio. Buvo keista skaityti Dominyko kūrinį. Pagrindinė veikėja labai priminė mane. Į dialogus jis įtraukė keletą nuotrupų iš mūsų pokalbių, aprašė mano vaikystės vietas, apie kurias pasakojau, ir dusinantį gyvenimą mažame miestelyje bei troškimą iš ten ištrūkti. Veikėja netgi buvo raudonplaukė. Visame tekste aiškiai it varpą atpažinau Dominyko balsą. Jam būdingus žodžių junginius, užuominas apie knygas, kurias, mano žiniomis, jis skaitė, ir jam patinkančią muziką. Nuo mūsų išsiskyrimo praėjo dveji metai. Įvyko siaubingas nesusipratimas, aš leidau savo išdidumui nugalėti, palikau jį ir iki šios dienos dėl to gailiuosi. Kai grįžau į jo butą norėdama pasikalbėti, jis buvo dingęs. Pravėrusi duris išvydau tuščią kambarį ir ant grindų susikaupusią šūsnį laiškų. Nuo tada iš jo ir apie jį nieko negirdėjau. Iki tos dienos, kai ieškodama bėgimo batelių Manhatane knygyno vitrinoje pastebėjau jo romaną. Smalsaudama atsivertusi apstulbau, kad nepaisant mūsų audringų santykių ir gižaus išsiskyrimo, dedikavo knygą man: „Skiriu V. Visada tavo.“
80 dienų. raudona
7
Nuo tada negalėjau galvoti apie nieką kitą. Bėgiojimas veiksmingiausiai gesino jausmus. Ypač žiemą, kai žemė baltai užsiklojusi, o gatvės tylesnės nei įprastai. Centrinis parkas žiemą panašėjo į baltutėlę dykumą, kurioje galėjau valandai pasislėpti nuo miesto kakofonijos. Tai buvo galimybė pamąstyti aplink nesisukiojant Simonui. Jis vis dar vadovavo Gramercy Symphonia orkestrui, kuriame susipažinome. Prisijungiau prie styginių sekcijos prieš trejus metus, grieždama Dominyko dovanotu Beilio smuiku. Simonas buvo dirigentas, jo mokoma padariau žymią pažangą. Jis paskatino mane pradėti solinę karjerą ir supažindino su agente, tad jau buvau surengusi kelis koncertinius turus ir išleidusi porą albumų. Nors mūsų santykiai buvo dalykiški, reikia pripažinti, kad retsykiais flirtavome. Žinojau, kad Simonas mane įsimylėjęs, ir jo jausmų negesinau, bet tarp mūsų nieko neįvyko iki barnio su Dominyku. Tuo metu keliavau koncertuodama, tad neturėjau nuosavo kampo. Simono butas netoli Linkolno centro su įrengta repeticijų erdve atrodė tinkamas pasirinkimas – patogesnis ir praktiškesnis nei viešbutis.
8
vina jackson
Tada Dominykas pradingo, o dvi naktys su Simonu pavirto dvejais metais. Gana noriai leidausi pasroviui. Su Simonu buvo paprasta ir jis patiko man, netgi jį mylėjau. Mūsų draugai entuziastingai sutiko mintį, kad esame pora. Atrodė natūralu: jaunas virtuozas dirigentas ir kylanti smuikininkė. Po metų, kuriuos praleidau sąmoningai vieniša arba su vyru, kuris mano draugams ir šeimai atrodė netinkamas, ūmai pritapau. Jaučiausi pripažinta. Normali. Gyvenimas tirpo virtinėje repeticijų ir koncertų, įrašų studijoje, džiūgaujant dėl išleisto pirmojo albumo, vėliau ir antrojo. Jaukūs vakarėliai, Kalėdų ir Padėkos dienos pietūs su draugais bei giminaičiais. Netgi buvome pristatyti keliuose žurnalų straipsniuose kaip Niujorko auksinė muzikų pora. Mus nufotografavo legendinėje Niujorko Carnegie Hall po koncerto susikibusius už rankų: aš padėjusi galvą Simonui ant peties, o mano raudonų plaukų bangos persipynusios su jo vešliomis, tamsiomis garbanomis. Vilkėjau juoda aksomo suknele su iškirpte nugaroje. Šia suknele pasipuošiau Dominykui, kai pirmą kartą griežiau jam Vivaldžio „Keturis metų laikus“ ant pakylos Hampsted Heathe.
80 dienų. raudona
9
Su Dominyku sudarėme sandėrį. Jis nupirks man naują smuiką, nes senąjį sukūlė chuliganai per muštynes Tottenham Court Road metro stotyje, už koncertą ant pakylos, kur griešiu jam visiškai nuoga. Tai buvo nepadorus nepažįstamojo pasiūlymas, tuo pat metu nepaaiškinamai mane sužavėjęs. Dominykas įžvelgė manyje tai, ko pati dar nemačiau. Giliai viduje tūnojusius amoralumą ir geismą. Tą mano pusę, kuri vėliau suteikė ir malonumą, ir skausmą. Tesėdamas žodį Dominykas pakeitė mano seną, sudaužytą smuiką Beilio instrumentu, kuriuo nuo tada griežiau visuose koncertuose, nors repeticijoms turėjau kitų. Simonas norėjo nupirkti man naują smuiką. Jam patiko skaidresnį garsą skleidžiantys šiuolaikiniai instrumentai ir manė, jog man reikėtų išbandyti naujoves. Įtariau, kad jis nori sunaikinti visus Dominyko pėdsakus, kurie mano gyvenimui vis dar suteikė pikantiškumo. Turėjau užtektinai siūlymų iš muzikos gerbėjų ir instrumentų gamintojų, tad būčiau galėjusi dešimt kartų iškeisti Beilio smuiką, jei tik norėčiau. Bet Dominyko dovana man atrodė tokia sava. Kaip nė vienas kitas instrumentas jis puikiai skambėjo, tobulai svėrė rankose, nepriekaištingai tiko pasmakrėje.
10
vina jackson
Griežiant tuo instrumentu prieš akis neišvengiamai iškildavo Dominykas, o svajos apie jį sugrąžindavo mane į tą akimirką, kai smuikavau geriausiai; išnykdavo mintys, kūnas perimdavo kontrolę iš smegenų, protas atsitraukdavo į dienos sapną, kuriame muzika atgydavo. Man nebereikėjo groti, tik mėgautis muzika, rankai pačiai vedžiojant stryką per stygas. Į mane stebeilijo nustebusi moteris. Vilkinti storą megztinį, gobtuvą tvirtai sutraukusi aplink veidą saugodamasi nuo šalčio, ji stūmė ryškiai mėlyną vežimėlį su jame gulinčiu aptūlotu vaiku. Kitas bėgikas, nuo galvos iki kojų apsitempęs ryškiai geltoną terminį kostiumą su šviesą atspindinčiomis juostelėmis, prabėgdamas metė į mane supratingą žvilgsnį. Simonas be kitų dovanų per Kalėdas nupirko man bėgiojimo aprangą. Galbūt kaip ženklą, kad neketina nuolatos zysti, jog eičiau su juo į sporto salę. Simonas nepakentė mano treniruočių Centriniame parke, ypač ankstyvais rytais ar vėlyvais vakarais. Jis citavo statistiką, kokios moterys dažniausiai užpuolamos: blondinės, susirišusios plaukus į arklio uodegą ir skuodžiančios parku apie šeštą ryto pirmadienį. Pasakiau jam, kad tada man pavojus negresia, mat esu raudonplaukė ir niekada nepakylu iš lovos anksčiau nei šeštą ryto, tačiau jis vis tiek nepaliovė graužęs.
80 dienų. raudona
11
Jis padovanojo man porą vardinių terminių pirštinių, prie jų derančias ilgas kelnes, marškinius ir striukę, taip pat brangiausius bėgiojimo batelius, nors ką tik buvau nusipirkusi vieną porą pati. – Bėgioji ant ledo, paslysi, – pareiškė jis. Avėjau tuos batus, kad būtų laimingas, nors baltus raištelius pakeičiau raudonais, įliedama šlakelį spalvų. Ir mūvėjau pirštines. Tačiau dažniausiai terminę striukę palikdavau namuose. Net žiemą mėgau bėgioti vienais marškinėliais. Iš pradžių buvo siaubingai šalta. Vėjas badė odą it vinys, tačiau netrukus sušildavau; man patiko jausti gaivą ir šaltą vėją, skatinusį bėgti greičiau. Parsiradus namo mano oda neišvengiamai šviesdavo ryškiu raudoniu, o pirštai, nepaisant pirštinių, būdavo ištinę lyg nudeginti šalčio. Simonas apkabindavo ir bučiuodavo šildydamas, trindamas mano nepridengtas rankas bei pečius, kol paskausdavo odą. Jis buvo šiltas visais aspektais – nuo kavos spalvos odos, už kurią reikėtų dėkoti Venesuelos paveldui, iki didelių rudų akių, storų garbanotų plaukų ir didelio kūno. Jis buvo beveik šešių pėdų ir dviejų colių, o mums apsigyvenus kartu priaugo svorio. Nebuvo dručkis, bet vakarienės ant sofos žiūrint DVD ir užgeriant vynu liesą vyrą
12
vina jackson
pavertė stambiu, o atsiradęs putnumas suteikė papildomą švelnumo pojūtį. Jo krūtinė buvo apžėlusi tamsiais plaukais, kuriuos man patiko glostyti lovoje pasimylėjus. Jis buvo vyriškas ir labai prieraišus. Tie dveji metai drauge buvo it atsipalaidavimas burbulinėje vonioje. Užmegzti su juo santykius buvo lyg sugrįžti namo po ilgos dienos darbe, įlįsti į flanelės pižamą ir senas kojines. Niekas neprilygsta vyro draugijai, jeigu myli tave nieko neklausinėdamas. Būdama su Simonu jaučiausi, kad manimi rūpinamasi, esu saugoma, raminama. Bet nuobodžiavau. Man pavyko suvaldyti nepasitenkinimo mūsų santykiais srovę pomėgių užtvanka. Ariau kaip arklys. Smuiku griežiau taip, tarsi kiekvienas pasirodymas būtų paskutinis. Bėgau Niujorko maratone. Bėgau, bėgau, bėgau, visą laiką bėgau tolyn, bet visuomet sugrįždavau namo. Kol perskaičiau Dominyko knygą. Nuo tada beveik nuolatos galvoje girdėjau jo balsą. Iš pradžių – jo romano žodžius, lyg ne skaityčiau, o klausyčiau garsinės knygos. Tada lyg banga sukilo prisiminimai. Mūsų santykiams spalvų suteikė seksas, bet ne toks pastovus ir meilus kaip su Simonu. Dominyko troškimai buvo tamsesni nei statistinio vyro, tad būnant su juo atrodė lyg mano gyvenime neges-
80 dienų. raudona
13
tų šviesa. Su Dominyku mėgavausi įgyvendintomis fantazijomis, apie kurias anksčiau nesusimąstydavau. Jis prašė daryti tokius dalykus, kurių kiti nedrįstų pakuždėti. Ne dėl jo drąsos, dėl nepaaiškinamo primygtinumo leidau jam naudotis mano kūnu savo malonumui, nuolankiai paklusdama įsitraukiau į keistą žaidimą, kuris buvo labiau protinis nei fizinis, kurio bendrininkais buvome abu, nors prašalaičiui galėjo pasirodyti, kad leidžiu jam save užvaldyti. Seksualine prasme Simonas buvo Dominyko priešingybė. Jam patiko poza, kai aš viršuje, tad didžiąją dalį vakarų praleidau brūžindamasi į jį, mėgindama nenuklysti mintimis į darbus ar pirkinių sąrašus, arba spoksodama į blizgią baltą sieną už galvūgalio lentos. Kelnių kišenėje suzvimbė telefonas ir aš stryktelėjau iš nuostabos, kone paslysdama ant ledinio lopinėlio. Nedaug žmonių žinojo mano numerį ir nedažnai sulaukdavau skambučių. Paprastai skambindavo Simonas ar mano agentė Siuzana; Simonas žinojo, kad bėgioju, tad nepanašu, jog skambintų jis, nebent pageidauja, kad parneščiau ko nors pusryčiams – vieną iš cukrinių spurgų, kurias mėgo mirkyti į kavą iš kavinukės Leksingtono ir 56-osios gatvių kampe. Mikliai nusitraukiau vieną pirštinę. Pirštai buvo taip sustingę nuo šalčio, kad vos nulaikiau telefoną. Tai buvo
14
vina jackson
Naujosios Zelandijos numeris, nors adresato neturėjau įsirašiusi. Truputį sumišusi spustelėjau mygtuką „atsiliepti“. Retai kalbėjau su šeimos nariais telefonu. Nuolatos nebendravome ir pirmenybę teikėme elektroniniam paštui ar skaipui. Ten dabar vėlyvas vakaras. – Klausau? – Sveikute, Samer, nustebai? – Frane? – Tik nesakyk, kad bendravome taip seniai ir jau pamiršai mano balsą, sesute. – Žinoma, kad prisimenu, tiesiog nesitikėjau sulaukti tavo skambučio. Kiek dabar pas jus valandų? – Negalėjau užmigti. Galvojau. – Tik nepaversk to įpročiu. – Noriu atvažiuoti tavęs aplankyti. – Į Niujorką? – Atvirai kalbant, man labiau prie širdies Londonas, bet per audrą tinka bet koks uostas. Te Aroha man kelia nuobodulį. Šių žodžių iš savo vyresniosios sesers lūpų niekada nesitikėjau išgirsti. Tarsi rakštis vienoje vietoje ji buvo įstrigusi gimtojoje Te Arohoje. Nors man visiškai nebuvo panaši į mažo miestelio gyventoją, tačiau ten praleido visą
80 dienų. raudona
15
savo gyvenimą, beveik trisdešimt metų. Baigusi vidurinę dirbo vietos banke. Maždaug dvylika metų tame pačiame darbe. Pradėjusi nuo kasininkės pakilo iki vadovės, vėliau tapo finansų patarėja, nors neturėjo tam jokio išsilavinimo, išskyrus vietinius mokymus. Aš vienintelė iš mūsų šeimos įstojau į universitetą, nors po pirmų metų studijas mečiau. Lengvai galėjau ją įsivaizduoti. Pas mus – šeštadienio rytas, tad pas ją – vėlyvas šeštadienio vakaras. Ji sėdi savo kotedže, vilkėdama džinsiniais šortais ir ryškiais neoninių spalvų suplėšytais marškinėliais, devinto dešimtmečio pankų stiliaus, kaip visuomet nenustygstanti vietoje, ranka braukydama per trumpus, šviesius plaukus arba sukdama sruogą ant piršto. Vidurvasaris, tad veikiausiai karšta, nors jos sename name siaučia skersvėjai, o Te Arohoje, regis, visuomet ore tvyrojo šaltukas, lyg visas miestelis gyventų kalno šešėlyje. – Kas privertė apsispręsti? – paklausiau. – Maniau, kad liksi miestelyje amžinai. – Nieko nėra amžino, ar ne? – Ne, bet tau nebūdinga. Ar kas nors nutiko? – Nežinau, ar turėčiau tau sakyti. Mama liepė laikyti liežuvį už dantų. – Dėl Dievo meilės, dabar jau privalėsi papasakoti. Negali palikti manęs nežinioje.
16
vina jackson
Sulėtinau tempą iki sparčios eisenos ir be inertiškos bėgimo jėgos, spaudžiančios mane prie ledo, čiužinėjau sulig kiekvienu žingsniu, stingdoma šalčio, kuris grabinėjo fizinio krūvio skleidžiamos šilumos likučius. Plikos rankos pirštai, ryškiai raudoni nuo šalčio, tvinkčiojo. – Frane, esu Centrinio parko viduryje, o temperatūra nukritusi žemiau nulio. Turiu vėl pradėti bėgti, bet negaliu bėgti ir kalbėti, tad rėžk viską, o aš atskambinsiu grįžusi namo. – Ponas van der Vlietas mirė. Ji ištarė šiuos žodžius švelniai, lyg atsargiai spustelėtų gaiduką. – Tavo smuiko mokytojas... – pridūrė užpildydama tylą ragelyje. – Žinau, kas jis toks! Galutinai sustojau ir leidau šaltukui apglėbti mane tarsi plieninei antklodei. Kitame ragelio gale Franė tylėjo. – Kada? Kas nutiko? – galiausiai išstenėjau. – Jie nežino. Kūną rado upėje, kur paskendo jo žmona. Pono van der Vlieto žmona žuvo tą dieną, kai aš gimiau. Ji važiavo namo per Karaganhake Gorge iš Taurangos, kai automobilio ratai lietuje slystelėjo ir moteris, neįvertinusi vieno iš stačių posūkių, susidūrė su priešais atvažiuojančiu sunkvežimiu. Jo vairuotojas liko sveikas,
80 dienų. raudona
17
be menkiausio įbrėžimo, o ponios van der Vliet automobilis apsivertė ir nusirito nuo klastingo kelio į upę. Ji paskendo nespėjus jos ištraukti. – Kada? – žodis įstrigo gerklėje lyg medvilnės gniutulas. – Beveik prieš du mėnesius, – sukuždėjo Franė. – Nenorėjome tau sakyti. Manėme, kad tave nuliūdins, paveiks pasirodymus. Mama ir tėtis nenorėjo, kad viską mestum ir grįžtum laidotuvėms. – Aš būčiau atvažiavusi. – Žinau. Bet kokia prasmė? Jo neprikelsi. Franė, kaip dauguma mano pažinotų Naujosios Zelandijos gyventojų, buvo praktiška ir realistė. Tačiau jos neginčijama logika nenumaldė mano širdį suspaudusio jausmo. Ponas van der Vlietas dabar eitų devintą dešimtį, ir aš nemanau, kad jis kada nors susitaikė su žmonos mirtimi. Tylus ir kuklus jis buvo tarsi mano vaikystės uola. Jo balsas su ryškiu olandišku akcentu, nors Naujojoje Zelandijoje praleido beveik visą brandų gyvenimą, buvo švelnus, bet tvirtas, kai jis taisė mano ranką, laikančią stryką, ar gyrė už sėkmingą pasirodymą. Smuikavimo meno išmokau stebėdama jį. Atgyjantį aukštą ir skausmingai liesą kūną paėmus į rankas instrumentą. Griežė taip, lyg būtų
18
vina jackson
pro duris įžengęs į kitą vietą, tapęs visiškai kitu žmogumi, netekęs įprasto nerangumo. Mėginau pamėgdžioti būdą, kuriuo jis išgyveno muziką, ir netrukus supratau, kad užsimerkusi ir sugerdama melodiją visu kūnu galiu griežti kur kas geriau nei iš natų. Ponas van der Vlietas buvo priežastis, kodėl apskritai nusprendžiau smuikuoti. Dėl to iš dalies kaltas tėvas ir jo vinilinės plokštelės. Bet Hendrikas van der Vlietas buvo nenuginčijama priežastis, kodėl nesilioviau. Išoriškai jis atrodė toks nepermaldaujamas, bet retkarčiais prasiverždavo švelnumas, tad kone visą paauglystę nėriausi iš kailio norėdama sulaukti jo retų pagyrų, grieždavau tol, kol paskausdavo pirštus. – Samer? Ar tu vis dar ten? Tau viskas gerai? – jos žodžiai nuskambėjo kaip aidas. – Frane, aš tau atskambinsiu, gerai? Spustelėjau raudoną mygtuką nelaukdama, kol ji atsakys, ir įsigrūdau telefoną atgal į kelnių kišenę. Įsikišau ausinukus ir garsiai paleidau muziką. Emilie Autumn kūrinį „Kovok kaip mergina“, kuris ponui van der Vlietui būtų nepatikęs. Jis visuomet kreipė mane į klasikinę muziką ir nusivylė, kai mečiau studijas ir persikrausčiau į Londoną. Mintyse įsivaizdavau jo veidą po vandeniu. Ar įvyko nelaimingas atsitikimas? Širdies smūgis, visiškai atsitikti-
80 dienų. raudona
19
nai toje vietoje, kur žuvo jo žmona? Abejojau. Ponas van der Vlietas, kiek prisiminiau, net peršalęs niekada nebuvo, tad negalėjau įsivaizduoti jo pasiligojusio. Turėjo būti tyčinis veiksmas, nors jis neatrodė kaip galintis nušokti nuo tilto. Veiksmas atrodė pernelyg spontaniškas. Jis pasirinktų išeiti patikimu ir kiekvieną akimirką kontroliuojamu būdu. Jis būtų įbridęs. Regėjau viską lyg priešais mane besiskleidžiančiame filme. Jis vilki geriausius šventinius drabužius. Galbūt tą kostiumą, kuriuo pasipuošė per mano koncertą Te Arohos vidurinės mokyklos salėje, kai prieš porą metų lankiausi Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje su koncertiniu turu. Balti marškiniai ir tamsios alyvuogių spalvos liemenė, kelnės ir švarkas. Atrodė kaip žiogas, mėgindamas įsisprausti į salėje sustatytas nedideles medines kėdes. Jo plona it popierius oda tarsi šnarėjo lyg lapas pūstelėjus vėjeliui. Jis būtų įbridęs ir atsipalaidavęs. Veikiausiai tai padarė vėlai naktį arba anksti iš ryto, kol į pakrantę neprigužėjo poilsiautojų, žygeivių ir vaikų su plaukimo ratais, pasileidusių pasroviui iki pat Paeroa, kur Ohinemuri upė susitinka Waihou. Ponas van der Vlietas veikiausiai buvo vienas iš nedaugelio žmonių Naujojoje Zelandijoje, nemokėjusių plaukti.
20
vina jackson
Sakė niekuomet nesistengęs išmokti, net ir per karščius mieliau rinkęsis tvirtą žemę. Neturėdamas riebalinio sluoksnio, jis atsidūrė upės dugne greitai kaip akmuo.
U Kai pasiekiau namus, skruostais nežymiai riedėjo ašaros. Mane nuliūdino žinia apie pono van der Vlieto mirtį, bet dar labiau faktas, kad nežinojau apie laidotuves, neturėjau galimybės atsisveikinti ir padėkoti už viską, ką dėl manęs padarė. Simonas sėdėjo ant vienos iš kėdžių prie pusryčių stalo ir skaitė laikraštį; jo ilgi, stori plaukai įrėmino veidą tarsi užuolaida. Jis mūvėjo senus suplyšusius džinsus ir vilkėjo Iron Maiden marškinėlius, kaip visuomet mėgaudamasis kiekviena galimybe rengtis kasdieniškai, išsinerti iš oficialaus dirigento kostiumo ir frako, su kuriais atrodė puikiai – tarsi vilkolakio ir vampyro hibridas – tačiau jų nekentė, nes manė, kad drabužiai varžo kaip tramdomieji marškiniai. Man įėjus į kambarį jis pasisuko ir pašoko, akimirksniu čiupdamas mane į glėbį. – Franė skambino, – tarė jis. – Man labai gaila, mažyte. Palinkusi padėjau galvą jam ant peties. Jis kaip visuomet kvepėjo muskatu ir cinamonu, odekolono aromatas
80 dienų. raudona
21
gaubė jį nuo mūsų pažinties pradžios. Tai buvo sodrus medžio kvapas, kurį pradėjau sieti su jaukumu ir tvirtu jo glėbiu. – Nemaniau, kad ji turi mūsų namų telefono numerį, – niauriai tariau. – Daviau jai per Kalėdas, – Simonas buvo šeimyniškesnis nei aš. Su broliais ir seserimis pjovėsi kaip šunys su katėmis, su tėvais retkarčiais taip pat, tačiau kalbėjo su jais mažiausiai kartą per savaitę. Mano ir šeimos santykiai buvo gana gražūs, tačiau lengvai galėjau ištverti šešis mėnesius su jais nesikalbėjusi. Pakėliau akis ir pabučiavau jį. Jo lūpos buvo putlios, o skruostai apžėlę diletantiškais šeriais. Simonas atsiliepė į mano lūpų prisilietimą į jas įsisiurbdamas ir švelniai stumtelėdamas mane link miegamojo, pakišęs rankas po sportiniais marškinėliais ir graibydamas storus sportinės liemenėlės segtukus. Jis perprato vieną iš mano keistenybių – nuliūdinta labiau už viską troškau sekso. Žinau, gan keistas būdas guostis, būdingas man ir galbūt saujelei kitų moterų. Seksas kaip niekas kitas nuleisdavo mane ant žemės, tai buvo vienintelis dalykas žemėje, galbūt antras po smuiko, kuris suteikdavo ramybę.