Romanas
Iš anglų kalbos vertė rasa tapinienė
1
Austrių patiekalas
Didžiosios centrinės stoties viduryje jis mane pabučiavo. Tai buvo meilužio bučinys – trumpas, švelnus ir meilus, sklidinas dienos prisiminimų, palaimingo neigimo, kartu tarsi buvo priminta, kad tai bus paskutinė drauge praleista naktis Niujorke. Apie ateitį ar praeitį dar nekalbėjome. Nedrįsome. Lyg tos kelios dienos ir naktys būtų langas tarp šių dviejų dunksančių pamėklių, kurių verčiau neprisiminti, kol neišvengiama laiko tėkmė privers į jas atsigręžti. Kitas dvidešimt keturias valandas būsime meilužiai kaip bet kuri kita paprasta pora. Dar viena naktis ir viena diena Niujorke. Ateitis palauks. Atrodė natūralu praleisti kelias likusias minutes drauge Centrinėje stotyje, vienoje iš mėgstamiausių miesto vietų.
6
vina jackson
Kur susitinka praeitis ir ateitis, susipina nesugretinami Niujorko fragmentai: turtuoliai, vargšai, pankai, Volstrito merginos ir vaikinai, turistai ir keleiviai, visi skubantys į savo gyvenimus, suvienyti lėkimo akimirkos, trumpai išgyvenantys tą pačią patirtį – lenktynes į traukinį. Stovėjome pagrindinėje salėje, greta įžymiojo iš keturių pusių matomo laikrodžio. Po bučinio apsižvalgiau, kaip visuomet čia stovėdama. Man patiko spoksoti į marmurines kolonas ir skliautuotas arkas, laikančias apverstą Viduržemio jūros regiono dangų, zodiaką, kurį, senovės kartografų akimis, iš dausų žvelgdami į žemę mato angelai ir kitos gyvybės formos. Man pastatas priminė bažnyčią, bet, visuomet dviprasmiškai vertinusi religiją, labiau gerbiau geležinkelio galią, neišsenkančio žmogaus troškimo keliauti įrodymą. Krisas, mano geriausias draugas Londone, visuomet sakydavo, kad miestą tikrai pažįsti tik išbandęs jo visuomeninį transportą, ir kalbant apie Niujorką tai buvo tikra tiesa. Didžioji centrinė stotis turėjo viską, kas man patiko Manhatane: alsavo pažadais ir pulsavo skubančių žmonių energija – tikras judančių kūnų lydinys; nuo lubų nukarusio auksinio sietyno prabanga ir didingumas kiekvienam praeiviui su dešimties centų moneta kišenėje žadėjo, kad kažkur viršuje laukia proga.
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
7
Geri dalykai nutinka Niujorke – tokią žinią siuntė Didžioji centrinė stotis. Jei sunkiai dirbsi, sieksi svajonės, vieną dieną pasiseks ir miestas suteiks tau šansą. Paėmęs už rankos Dominykas nusitempė mane per minią iki rampos, vedančios į žemiau esančią Šnabždesių galeriją. Nebuvau lankiusis ir Šnabždesių galerijoje Šv. Pauliaus katedroje Londone; tiek viena, tiek kita buvo mano nesibaigiančiame lankytinų vietų sąraše. Pastatęs mane kampe, nukreiptame į vieną iš žemas arkas jungiančių kolonų, pats perbėgo į kitą pusę. – Samer, – per koloną atsklido švelnus jo balsas, aiškus lyg varpas, tarsi siena būtų kalbėjusi su manimi. Žinojau, kad tai architektūros fenomenas: garso bangos sklinda nuo vienos kolonos į priešingą pusę per kupolo formos lubas – akustikos magija ir nieko daugiau, bet jausmas vis tiek buvo klaikus. Jis stovėjo per tuziną žingsnių, nugara į mane, bet atrodė, lyg kuždėtų tiesiai į ausį. – Taip, – sumurmėjau sienai. – Vėliau aš su tavimi vėl mylėsiuos. Nusijuokiau ir pasisukau į jį. Jis šelmiškai išsišiepė. Grįžo prie manęs ir paėmęs už rankos prisitraukė į glėbį. Maloniai tvirto liemens, aukštesnis už mane beveik pėda, tad net avėdama aukštakulnius galėjau padėti galvą jam ant peties. Dominykas nebuvo stambus – neliejo pra-
8
vina jackson
kaito sporto salėje ar bent jau apie tai nė karto neužsiminė, veikiau liesas, atletiško stoto ir grakščių judesių, kaip žmogus, kuriam patinka jo kūnas. Šiandien buvo karšta; besibaigiančios Niujorko vasaros saulė dieną svilino taip, kad galėjai išsikepti kiaušinį ant šaligatvio. Tvankuma išliko ir, nors abu nusiprausėme po dušu prieš išeidami iš Dominyko viešbučio, per marškinius jaučiau jo kūno karštį. Jo glėbyje atrodė, lyg būčiau apsiausta šilto debesies. – Bet dabar, – šįkart jis sukuždėjo į ausį, – eime užkąsti. Stovėjome priešais austrių barą. Neprisiminiau minėjusi Dominykui, kaip mėgstu žalią žuvį – dar vienas iš mano išskirtinių bruožų, kurį jis atspėjo. Jau ketinau pareikšti, esą nuo austrių mane pykina – vien tam, kad įrodyčiau, jog jis ne visuomet yra teisus, bet austrių bare geidžiau apsilankyti nuo pat atvykimo į Niujorką ir neketinau dabar šios progos atsisakyti. Be to, įtariai žiūriu į tuos, kuriems nepatinka austrės, tad jis galėjo pasijusti taip pat. Nenorėjau skleisti melo, kuris atsigręžtų prieš mane. Tai populiari vieta, tad nustebau, jog, gan vėlai pranešus, Dominykui pavyko rezervuoti staliuką, nors, žinant jį, veikiausiai buvo užsakęs iš anksto ir nesivargino man pasakyti. Turėjome palaukti dvidešimt minučių, kol mus
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
9
pasodino, bet meniu padavėjas atnešė nedelsdamas ir palaukė, kol užsisakysime gėrimus. – Šampano? – paklausė Dominykas ir sau paprašė „Pepsi“. – Man prašyčiau atnešti buteliuką „Asahi“, – tariau padavėjui, stebėdama Dominyko lūpose šmėkštelintį šypsnį, kad ignoravau jo pasiūlymą. – Meniu neaprėpiamas, – tarė Dominykas. – Gal iš pradžių pasidalykime austrėmis? – Mėgini mane primaitinti afrodiziakų? – Jei yra moteris, kuriai nereikia afrodiziakų, Samer, tai tu. – Priimsiu kaip komplimentą. – Puiku. Tai ir buvo komplimentas. Ar yra austrių rūšis, kuriai teiki pirmenybę? Padavėjas grįžo su mūsų gėrimais. Atsisakiau jo pasiūlytos stiklinės: alus geriamas iš butelio. Gurkštelėjau šalto gėrimo ir žvilgterėjau į meniu. Buvo siūlomos net austrės iš Naujosios Zelandijos, užaugintos Haurakio įlankoje, netoli mano gimtojo miesto. Pajutau dilgtelint skausmą: trumpalaikį namų ilgesį, nuvargusio keliautojo prakeiksmą. Kad ir kaip patiko miestas, kuriame buvau, bent retkarčiais kamavo prisiminimai apie Naująją Zelandiją. Jūrų gėrybės buvo vienas iš
10
vina jackson
dalykų, primindavusių namus, šiltas dienas ir vėsius vakarus, praleistus jūroje, įkišus kulnus į švelnų, drėgną smėlį tarp potvynių ir atoslūgių renkant dvigeldžius moliuskus, kiaukutinius gyvūnus, gyvenančius sekliame smėlėtų pakrančių vandenyje; arba penktadienio vakarus vietinėje žuvies ir traškučių parduotuvėje, užsisakius pustuzinį paskrudintų austrių, patiekiamų baltame popieriniame maišelyje, pabarstytų druska ir su didžiule riekele citrinos. Paprašiau pustuzinio kokių nors vietinių austrių padavėjo nuožiūra, o Dominykas užsisakė kitą pusę tuzino tų pačių. Tegu ir kamuojama namų ilgesio, neatsibeldžiau iki Niujorko valgyti jūrų gėrybių iš Haurakio įlankos. Padavėjas pranyko virtuvėje; Dominykas ištiesė ranką per stalą ir padėjo ant manosios. Jo prisilietimas buvo šaltesnis, nei tikėjausi, įvertinusi jo kūno karštį, tad iš nuostabos nevalingai suvirpėjau. Suvokiau, kad ta ranka jis laikė stiklinę ir gėrimas buvo šaltas, nors visuomet prašydavo „Pepsi“ be ledo. – Ar ilgiesi Naujosios Zelandijos? – Taip. Ne visą laiką, tik kai kas nors – žodis, kvapas ar vaizdas – man primena namus. Ne tiek draugų ar šeimos, nes bendrauju su jais telefonu ir elektroniniais laiškais, kiek žemės, vandenyno. Londone sunku gyventi, nes jis toks plokščias. Ne toks, kaip Australijos vietovės, kurio-
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
11
se gyvenau, bet vis dėlto plokščias. Naujojoje Zelandijoje daug kalvų. – Stebėti tavo veidą – tai skaityti knygą. Išduodi daugiau, nei manai. Ne viską išlieji muzikoje. Jis nusivylė, kad smuiką palikau savo bute, prieš grįždama pas jį į viešbutį vos už kelių gatvių. Pažadėjau, kad pasiimsiu ir pagriešiu prieš jam išvykstant. Dominykas užsisakė naktinį skrydį ir rytoj apie ketvirtą valandą popiet važiuos taksi į oro uostą, iš ten skris į Londoną, kur laukia pareigos universitete ir knygų pilni namai netoli Hampstedo Viržyno. Mano netikėtai laisva savaitė baigėsi ir nuo pirmadienio vėl repetuosiu naujus kūrinius su orkestru. Mes nekalbėjome, kas bus toliau. Londone, prieš pat man išvykstant į Niujorką, neįsipareigojome: tarsi ir santykiai, bet nenuoseklūs. Jis suteikė man laisvę tyrinėti su sąlyga, kad vėliau papasakosiu jam visas smulkmenas, ir aš su džiaugsmu šiam nurodymui paklusau. Susijaudindavau pasakodama apie savo žygdarbius, o kartais specialiai kai ką dariau ar susilaikiau nuo veiksmų dėl būsimos išpažinties. Šito Dominykui neminėjau. Jis buvo tarsi kunigas, kurio niekada neturėjau. Mano nuotykiai jį linksmino arba jaudino iki tos nakties, kai pamatė mane su Džasperu ir viskas pakrypo į blogąją pusę.
12
vina jackson
Aš jam nepasakojau ir apie Viktorą, vyrą, kurį sutikau Niujorke. Neišmaniau, kaip apie tai prabilti. Viktoro žaidimai buvo labiau iškrypę nei Dominyko. Viktoras mane netgi pardavė, perleido savo pažįstamiems naudotis kaip tinka. Aš tam neprieštaravau ir dažniausiai mėgavausi. Ar turėjau apie tai pasakyti Dominykui? Nebuvau tikra. Praėjo vos keturiasdešimt aštuonios valandos, kai išėjau iš Viktoro vakarėlio, nes jis norėjo mane paženklinti kaip savo vergę, nuosavybę, o aš atsisakiau. Siūlydamas nuolatinį ženklą jis nuėjo per toli. Atrodė, kad viskas nutiko prieš amžinybę. Buvimas su Dominyku bent jau tą akimirką leido užmiršti Viktoro paspęstas pinkles. Buvau tikra, kad Dominykas pažinojo Viktorą Londone, todėl visa šita situacija atrodė dar keblesnė. – Kaip Londonas? – paklausiau, keisdama temą. Užkandžiai netruko atsirasti ant stalo, nors buvau skaičiusi atsiliepimų, kad aptarnaujama čia lėtai. Tuzinas austrių it vėduoklė buvo išdėliota baltoje lėkštėje su citrina per vidurį, supjaustyta ketvirčiais ir tvirtai apvyniota baltu muslinu, kad neištrūktų sėklytės, lyg viena nenaudėlė galėtų sugadinti visą patiekalą. Dominykas gūžtelėjo pečiais. – Nedaug ką praleidai. Dirbau – dėsčiau, laisvalaikiu daug rašiau, – jis pakėlė į mane akis, akimirką padvejojo ir tęsė: – Ilgėjausi tavęs. Įvyko kai kas, ką turėtume aptarti
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
13
atėjus laikui, bet dabar mėgaukimės šiuo vakaru. Valgyk savo austres. Pasidėjęs kriauklę ant delno Dominykas pakėlė austrę prie lūpų ir padavėjo parūpinta rafinuota sidabrine šakute spustelėjo jos mėsingą minkštimą į burną. Citrinos sultis ištraukė taip barbariškai, taip ryžtingai, kad galėtum pasakyti, jog vaisių sutraiškė, o ne išspaudė. Tada, tarsi atlikdamas dažnai kartojamą ritualą, dviem nuožmiais malūnėlio sukiniais pabarstė patiekalą pipirais. Austrę pervėrė tiksliai, mitriai, neleisdamas nė trupinėliui ar sulčių šlakeliui nukrypti nuo trajektorijos į liežuvį. Aš nutariau ignoruoti šakutę ir iščiulpiau austrę tiesiai iš kiauto, mėgaudamasi slidumu, įrankių netrikdomo minkštimo pliaukštelėjimu ant liežuvio, sūriomis sultimis ant lūpų. Pakėlusi akis išvydau, kad Dominykas mane stebi. – Valgai kaip laukinė. – Ne tik valgau kaip laukinė, – pamėginau šelmiškai šyptelėt. – Negaliu to paneigti. Tai vienas iš bruožų, dėl kurių man patinki. Visa atsiduodi apetitui, kad ir koks jis būtų. – Naujojoje Zelandijoje tai laikoma rafinuotu būdu valgyti jūrų gėrybes. Namie mačiau, kaip žmonės nukanda pipi, kiaukutinių gyvūnų, gyvenančių sekliuose vandenyse palei pakrantę, liežuvėlius. Iškeliami iš vandens
14
vina jackson
moliuskai kyšteli liežuvėlį iš kriauklės, o tikrieji gurmanai iškart juos gyvus nukanda. Dominykas nusišypsojo. – Ar tu buvai viena iš tų, kurie valgo gyvas jūrų gėrybes? – Ne, širdis neleido. Maniau, kad tai žiauru. – Tačiau lažinuosi, tau patiko stebėti taip darant kitus? – Taip. Taip, man patiko. Manau, taip yra dėl prigimtinio priešgyniavimo, maištavimo, bet kuo didesnė tikimybė, kad maistas padalys kambarį į mėgėjus ir niekintojus, tuo labiau jis man patiks ar bent jau kels susižavėjimą valgytojais.
; – Norėtum pasivaikščioti? – paklausė Dominykas, išeinant padėkojęs personalui. Jie nuoširdžiai palinkėjo gero vakaro. Dominykas dosniai paliko arbatpinigių. Kažkur skaičiau, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kaip vyras elgiasi su gyvūnais, savo mama ir padavėjais, tad pasižymėjau šią informaciją ilgėjančiame teigiamų jo bruožų stulpelyje. Pažvelgiau į savo batus. Juodi aukštakulniai, o kadangi pasiėmiau mažiausią, žavingiausią rankinę, vietos žemakulnių porai joje neatsirado. – Galime išsikviesti taksi, jei skauda kojas, – tęsė jis.
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
15
– Būtų gerai, nes šitie kulniukai nesukurti vaikščioti. Maniau, kad jis nueis prie gatvės ir mostelės taksi, bet jis čiupo man už riešo ir jėga patraukė į šalį. Prispaudė mane prie restorano sienos netoli laiptų, vedančių į rytinį 43-iosios gatvės išvažiavimą, ir ėmė glostyti man šonus ir nugarą. Prie šlaunies jaučiau išsipūtimą jo kelnėse. Maniau, jis kietėja, bet nebuvau tikra, tad nuleidau ranką patikrinti. Jis pliaukštelėjo per tyrinėjančius pirštus. Prakeiktasis. Jo įprotis uždegti mane ir palikti varė iš proto. Kuo greičiau grįšime namo, tuo geriau. – Netrukus tu jas numausi, – tarė jis atsitraukdamas ir net nesivargino kalbėti kuždomis. Vidutinio amžiaus moteris, stovinti dabar jau ilgoje eilėje prie austrių baro lauke, kreminės spalvos kelnėmis, dirbtinės gyvačių odos batais vidutinio aukščio pakulne bei, nepaisant kaitros, rožiniu nertiniu, nepatenkinta dėbsojo į mus. Dominykas įsikibo man į parankę ir nuėjome į vakarus 42-ąja gatve link Parko aveniu, stumdomi šeštadienio vakaro minios, vakarėlių lankytojų, turistų, šokėjų ir žiūrovų jūros, pakilios nuotaikos ir ieškančios veiksmo. Daugumai linksmoji savaitgalio dalis tik prasidėjo; jų energija įgavo kone maniakišką apogėjų, maitinama ryškių šviesų ir blyksinčių reklaminių stendų, pro šalį švilpiant automobiliams, o Taimso aikštės bokštui kylant virš mūsų į
16
vina jackson
dangų it akį rėžiančiam viduriniam pirštui, nukreipiančiam į padoresnes miesto vietas. – Ar vis dar nori pamatyti tą šou? – paklausiau tikėdamasi, kad atsakymas bus neigiamas. Anksčiau gvildenome mintį elgtis kaip turistai ir pažiūrėti spektaklį Brodvėjuje. Tiesa, didžiąją dienos dalį praleidome lovoje, bet aš nebuvau išsekusi ir norėjau pasinaudoti paskutiniu vakaru. – Verčiau žiūrėčiau į tave, – atsakė jis spindinčiomis akimis ir mano širdis suspurdėjo, prisiminus, kaip Dominykui patiko stebėti, koks jis susijaudinęs buvo po kiekvieno iš privačių koncertų, kuriuos organizavo; juose aš griežiau jam smuiku ir nuoga, ir apsirengusi. Prisiminiau vertingą smuiką, kurį jis man nupirko sulūžus manajam instrumentui su sąlyga, kad pagriešiu jam Vivaldį nuoga. Kaip po pirmojo solinio koncerto kriptoje Londone jis išdulkino mane tiesiog čia pat, pasistatęs prie sienos; tada parsivežė į namus Hampstede ir paprašė pasiekti orgazmą masturbuojantis, o pats sėdėjo kėdėje ir žiūrėjo. Stovėjome sankryžoje, likusiam pasauliui skubant pro šalį, ir aš įsivaizdavau, kad šis momentas kino juostoje atspindėtų tik Dominyką ir mane: mūsų kūnai aiškiai išsiskirtų iš spalvų verpeto, tarsi būtume vieninteliai, nenukentėję Niujorko gatvėse, o likusieji atrodytų neryškūs, tik išplaukusios dėmės, vieni už kitus blankesni.
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
17
; Ilgai ėjome per Brodvėjų, Susivienijimo aikštę, pasukome link universiteto, vengdami nublukusio 5-osios aveniu blizgesio ir kerų. Kai pasiekėme mano butą, kojos mane žudė, nors tą jausmą slopino pora buteliukų alaus, kuriuos išgėriau vakarieniaudama, ir nerūpestingumas, kad einu greta Dominyko, įsikibusio man į ranką, išlaisvinta nuo visų bėdų bent jau dar vienam vakarui ir vienai dienai. Dominykas nežinojo, bet stovėjome prie mano buto, kurį dalijausi su kroatų pora Marija ir Baldu, grojančiais pučiamaisiais instrumentais orkestre ir didžiąją dalį vakarų praleidžiančiais ne namie. Retais atvejais grįžę pripildydavo butą mylėjimosi garsų – tankaus šnopavimo ir galvūgalio lentos tuksėjimo; Marija aimanavo taip garsiai, kad žadino pavydą, nors galbūt ir vaidino. Nebuvau tikra dėl jų santykių statuso: jie susituokę ar tiesiog gyvena kartu, galbūt nuodėmėje, pabėgę nuo savo partnerių – tai paaiškintų neblėstančią aistrą. – Mano smuikas viduje, – paaiškinau, – o pažadėjau tau paskutinį kartą pagriežti. Jis žengė žingsnį arčiau manęs, prisispaudė tvirtu kūnu man prie nugaros ir švelniai perbraukė ranka vidine šlaunies puse.
18
vina jackson
– Žinoma. Palauksiu čia, jei nori, – švelniai sukuždėjo į ausį. Balso tonas buvo nerūpestingas, su linksmumo gaida. Atrodė, mėgaujasi man daromu poveikiu, žiūrėdamas, kaip desperatiškai grabinėju prieangio durų rankeną drebančiais pirštais lyg dėliodama Rubiko kubą. – Ne, – tariau, – užeik. Šeštadienio vakaras, tad mano buto draugų veikiausiai nebus, o jei ir bus, susipažinsite – jie draugiški ir neprieštaraus dėl svečio. Neprisimenu, kada kviečiausi vyrą į namus. Nei Dominykas, nei Darenas, su kuriuo susitikinėjau šešis mėnesius Londone iki susipažinau su Dominyku, nebuvo lankęsi mano bute. Vienatvės mėnesiais susirasdavau atsitiktinių partnerių vienai nakčiai, bet ir tada primygtinai reikalaudavau, kad važiuotume pas juos. Toks mano uždarumas neturėjo aiškios priežasties – man tiesiog patinka turėti asmeninę erdvę. Aš netvarkinga ir nemėgstu toli važinėti, tad dažniausiai gyvenu pigesniuose, mažesniuose kambariuose prabangesniuose miesto rajonuose, užuot ieškojusi didesnio būsto priemiestyje ir kasdien važinėjusi iš ten traukiniu. Mano kambarys Ist Vilidže buvo mažytis; jei būčiau pageidavusi didesnio, būčiau turėjusi kraustytis į Brukliną. Didžiąją dalį erdvės užėmė Marija ir Baldas, tad ir mokėjo du trečdalius nuo-
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
19
mos. Mano mažame kambaryje buvo tik viengulė lova, atvira kabykla drabužiams ir batams, pora namus primenančių nuotraukų ir šen bei ten numestos knygos. Neturėjau stalo ar kito baldo, išskyrus lovą ir kabyklą. Išvykusi iš Naujosios Zelandijos, keliavau kuo mažiau apsikrovusi daiktais, kad bet kur sustojusi galėčiau akimirksniu susipakuoti pernelyg nesinervindama. Sudirgdavau, kai daiktų prisikaupdavo daugiau, nei tilpo į vieną lagaminą. Atidariusi duris į butą ant sienos sugraibiau jungiklį ir numečiau rankinę ant stalviršio virtuvėje. – Sveiki! – šūktelėjau paėmusi Dominyką už rankos ir vesdamasi į vidų. Kol jis žvalgėsi virtuvėje, švelniai pabeldžiau į kroatų miegamojo duris, tikrindama, ar jie namie. Niekas neatsiliepė. – Jų nėra. – Puiku, – tarė jis, atidrožė prie manęs ir suėmęs ranka plaukus švelniai trūktelėjo. Ūmai apsuko mane veidu į erkerį svetainėje, žvelgiantį į bendrą kiemą, kuris priklausė mūsų daugiabučio gyventojams. Lauke jau buvo tamsu, kambaryje plieskė šviesos, o užuolaidos buvo atitrauktos, tad bet kas, sėdintis kišenės dydžio sodelyje ir rūkantis cigaretę, mano lange galėjo įžvelgti jei ne viską, tai bent jau mūsų siluetus: mane su
20
vina jackson
trumpute juoda suknele ir Dominyką klasikiniais marškiniais ir pasirišusį kaklaraištį. Abu pasipuošėme šiam vakarui, jei kartais pataikytume užeiti į vieną iš prašmatniausių Niujorko barų. Jis puikiai atrodė su kostiumu: ne toks oficialus kaip su darbiniu, bet nesuvaržytas kaip vyras, tą patį kostiumą turintis dešimt metų ir išsitraukiantis jį kartą ar du per metus: vestuvėms ir laidotuvėms. Dominyką gaubė nerūpestinga aura; jis spinduliavo žinančio savo vertę žmogaus pasitikėjimą, tad nepriklausomai nuo aprangos atrodė puikiai. Rinkosi patogų stilių. Vis dėlto ši mandagi išorė slėpė nepadorų protą, o paslaptingi ašmenys, pridengti socialinių subtilybių, neleido man nuobodžiauti ir atsisveikinti su Dominyku, kaip paprastai elgdavausi su vyrais po kelių mėnesių susitikinėjimo. Įsmeigusi akis į mažulytį sodelį, it jonvabaliai mirksinčiomis šviesomis, kurias kaimynas įtaisė, kad praskaidrintų šią vietą, svarsčiau, ką Dominykas darys toliau. Prispaus mane prie lango? Lieps pasikelti suknelę iki juosmens ir spoksos į mano užpakalį? Išdulkins matant kaimynams? Jis dar nebuvo įkišęs rankos po suknele, tad jei nepasigedo kelnaičių kontūro, kai bučiavomės ir jis glostė mano kūną per drabužius, nežino, kad nusprendžiau palikti apatinius namie ir visą vakarą praleidau mėgaudamasi vėsumos šuorais tarp kojų.
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
21
– Nusimauk kojines, – liepė jis, – nesulenkdama kelių. Ir nežiūrėk į mane. Jo balse girdėjau šypseną; jis mėgavosi tuo, sugalvojo naują žaidimą, kuris, žinojo, įkaitins mane. Šis pokytis, staigmena jaudino. Nežinojimas, kas laukia, gundė. Mano protas liovėsi galvojęs ir atsipalaidavo, paklusdamas kitam nurodymui. Neliko minčių apie skalbimą, kitos savaitės repeticijas, atlyginimą ir sąskaitas, kurias turiu apmokėti pirmiausia. Dominyko balsas užgožė visas mintis galvoje, jas keitė jutimai; visi pojūčiai dabar būdravo, ir menkiausias prisilietimas, švelniausias oro dvelksmas ant odos varė mane iš proto dėl stipraus geismo. Nusimauti kojines nesulenkiant kelių – gerokai sunkiau, nei atrodo. Pasikėliau suknelę, leidau Dominyko akims ganytis po odą, nykščiu užkabinau lipnią juostą, nėriniuotą kraštelį, skiriantį kojinę nuo šlaunies, ir nusmaukiau žemyn, plačiai išsiskėsdama, kad galėčiau susilenkti per juosmenį ir paliesti pirštus visiškai tiesiomis kojomis. Perkėliau visą svorį ant vienos kojos ir nusiaviau batelį tik akimirkai, kol nusitraukiau kojinę, ir vėl apsiaviau. Tą patį pakartojau su kita. – Duok jas man. Ištiesiau ranką už savęs, vis dar spoksodama tiesiai pro stiklą. Nežinojau, ką jis darys toliau.
22
vina jackson
– Duok savo rankas. Konkrečiai nenurodė sudėti rankų už nugaros, bet būtent taip padariau, nes Dominyko komandos visuomet buvo tikslios, tad jei būtų norėjęs, kad apsisukčiau, taip būtų ir liepęs arba pats padaręs. Stovėjau išskėtusi kojas, veidu į langą, persuktais pečiais, krūtinę atstačiusi į priekį, nenatūraliai ištiestomis rankomis, sudėtomis tarsi maldai, nykščiais į užpakalį. Nepaisant lengvo audinio elastingumo, prilipinamos kojinės virsta stebėtinai veiksmingais antrankiais. Jis panaudojo abi: įmantriomis kilpomis surišo mano rankas, jaukiai suglaudęs riešus, kad nesutriktų kraujo apytaka, tačiau net ir rangydamasi negalėčiau iš jų išsprūsti. Na, tikriausiai labai panorėjusi būčiau išsivadavusi, tačiau išsilaisvinimo netroškau. Man patiko būti pavergtai Dominyko valios, kalinei laisva valia, atsidavusiai jo troškimams. Jis uždėjo rankas man ant pečių ir atgręžė į save. Regis, nesibaigiančio kaukšėjimo iki senamiesčio aukštakulniais paliktas skausmas kojose dabar tapo malonus, ryškus, gaivinantis priminimas, kad atidaviau savo kūną Dominykui ir visi pojūčiai kyla iš noro jam paklusti. Jau anksčiau šovė į galvą mintis, kad jei šį požiūrį taikyčiau ir kitose gyvenimo srityse, pasiekčiau ką panorėjusi.
8 0 d i e n ų . m ė ly n a
23
Užsivedusi buvau lyg bėgiais dundantis traukinys, lekiantis tiesiai į tikslą, nepaisydamas kelionės nepatogumų. Vis dėlto nuolankumas nebuvo ta savybė, kurią būčiau galėjusi taikyti bet kada ir kur tik panorėjusi. Reikėjo dirgiklio. Vaikystėje turėjau smuiko mokytoją poną van der Vlietą, kuris niekuomet nėra manęs palietęs kitaip nei mokytojas mokinį, tačiau dėl nepaaiškinamos priežasties buvau pasiryžusi jam įtikti, tad grieždavau iki nukritimo. Dabar Dominykas turėjo man tokią pačią galią, nors ir pati ją suteikiau. Jis pasilenkė, nenuleisdamas nuo manęs akių, perbraukė ranka dabar nuogą kojos odą, tada per kitą nuo kulkšnies iki šlaunies ir sustojo toje vietoje, kur būtų prasidėjusi kelnaičių linija, jei būčiau jas mūvėjusi. Jo akys buvo it granitas; žvilgsnis visuomet toks tapdavo, kai jis nuklysdavo geismo keliu, į pasąmonės vietas, kur veda kūnas, jei tik jam leidi. Mano kvėpavimas tankėjo. Man patiko, kai jis tai darė, tikrai patiko, bet, dievaži, kaskart jo pirštams priartėjus, norėjau, kad jie panirtų manyje. Kantrybė niekuomet nebuvo mano stiprioji pusė. Išsitiesęs jis užėjo už manęs ir čiupo už riešų raiščio, lyg kojinės būtų patogi rankena. Stengiausi neatsilikti, sekdama atbula, kaukšėdama medinėmis grindimis.
įsigykite
knygą dabar