Romanas
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Švedaitė
1
Šokis su blogais berniukais
Mane visada traukė blogi berniukai. O man augant jie tapo blogais vyrais. Buvo praėję šeši mėnesiai nuo tos dienos, kai palikau Čėjų ir atsidūriau Naujajame Orleane. Gruodis ėjo į pabaigą, o mano mintys sukosi lyg verpetas kaskart, kai tik stengdavausi įsivaizduoti, ką galėčiau pažadėti nuveikti Naujaisiais metais vos laikrodžiui išmušus dvylika. Vieną minutę galvoje būdavo tuščia, o kitą tuštuma prisipildydavo minčių ir emocijų, atrodė, lyg galvoje skraidytų pulkas paukščių, tačiau nė vieno jų nesugaudavau. Negalėjau susikaupti, negalėjau sutelkti dėmesio. Man buvo nuobodu. Gyvenimas tapo rutina: šokiai, valgiai, gėrimai, miegas, kartais pasidulkinimai, kelionės, vėl šokiai, valgiai, gėrimai, miegas ir t. t. Ilgėjausi Čėjaus.
6
vina jackson
Ilgėjausi blogų vyrų ir blogų berniukų. Nors jau buvo žiema, ore vis dar tvyrojo karštis – drėgnas, kvapnus. Stumdama laiką vaikščiojau po siauras, bet gražias Prancūzų kvartalo gatveles, mano apnuogintas rankas glostė švelnus vėjelis, pučiantis nuo šalimai tekančios Misisipės. Jausmas buvo nerealus, lyg dalyvaučiau kieno nors sapne. Prieš mažiau nei savaitę praleidau Kalėdas su Madam Deniu. Vakarieniavome jos namelio ant ežero terasoje kartu su keliais jos šeimos draugais. Vienas iš ten buvusių vyrų, tolimas jos pusbrolis, parvežė mane atgal į miestą. Jo automobilis tiesiog skrido žemu tiltu, kuris driekėsi per milžinišką Pončartreino ežerą. Atrodė lyg važiuotume vandeniu, o aš vos šiek tiek per atvirą automobilio langą ištiesusi ranką galėčiau paliesti vandens paviršių. Lyg miražas tolimam horizonte buvo matyti mirgančios Prancūzų kvartalo šviesos bei sezoninės lemputės, kuriomis buvo išpuošti pakrantėje stovintys namai. Galiausiai su juo permiegojau, bet potyriai nuvylė. Jis buvo nerangus ir nedosnus meilužis. Pusryčių jo bute Magazino gatvėje nelikau. Apie kilometrą ėjau ištuštėjusiu Finansų rajonu iki Kanalo gatvės jusdama pilve alkį. Tačiau alkau ne valgio. Naujasis Orleanas buvo toks keistas miestas, toks nepanašus į Donecką, kuriame gimiau ir kur kiekvienas pastatas buvo tiesių kontūrų ir itin praktiškas. Ten vienintelį
80 dienų. auksinė
7
mūsų matomą horizontą sudarė netolygi gamyklų kaminų linija, visą parą į orą metanti juodus dūmų kamuolius. Madam Deniu klubas Kalėdų metu buvo uždarytas penkioms dienoms, tačiau šįvakar viskas grįš į vietas ir aš vėl šoksiu. Įžengusi į persirengimo kambarį bandžiau prisiminti Kalėdas ir Naujuosius Ukrainoje, tačiau neiškilo jokių ryškesnių vaizdų – viskas buvo neišsiskirtinai blanku. Kambaryje buvo dar trys moterys įvairiose apsinuoginimo stadijose, priešais didelius veidrodžius taisė savo makiažą, drabužius, veržė dirželius, purškė kūną kvepalais, pudravosi ir puošėsi pigiais papuošalais. Aš atvykau iš Kalifornijos, o prieš tai gyvenau Niujorke, tad jos manęs nemėgo, nemėgo mano patirties didžiuosiuose miestuose, to fakto, kad Madam Deniu dažniausiai pagrindine šokėja atrinkdavo mane, o ne jas. Jos manė, kad esu graži ir atsiskyrusi, o tai tikrai nekokia savybių kombinacija norintiems susirasti draugų. Bet aš juk buvau graži – žmonės man tai kartojo vos sulaukiau kelerių metų, tad savo grožį laikiau duotybe. Visada gyvenau pagal savo standartus ir neturėjau jokio poreikio ieškotis draugių. Su jomis turėjau labai mažai bendro. Jos tai žinojo ir aš tai žinojau. Atsukau joms nugarą ir nusirengiau, lyg durklus jausdama jų akis. Visos mane stebėjo, kai pasilenkiau atlais-
8
vina jackson
vinti savo sandalų dirželių, sutelkė dėmesį į mano sėdmenų skyrimą, nedidelę uodegikaulio kalvelę. Tegu žiūri. Buvau pratusi būti stebima. Ir dažnai. Pasigirdo skambutis ir per garsiakalbius persirengimo kambaryje išgirdome muziką: Diuko Elingtono „Minnie the Moocher“. Tai buvo ženklas Pinei kilti į sceną. Ji buvo žemo ūgio, apvali, maišytos rasės, graži. Jos plaukai tamsūs ir žvilgantys, siekiantys nugaros vidurį. Šokdama Pinė mėgo juos sukti apie kūną ir taip gundyti klientus, mat jos plaukai lyg viliokiška užuolaida šiek tiek pridengdavo ir krūtinę su rudomis spenelių viršūnėlėmis. Kitas išskirtinis jos privalumas buvo neprižiūrėti gaktos plaukai – vešlūs, besidriekiantys toli ir plačiai, laukiniai lyg džiunglių padarai. Taip pat kaktos viduryje ji turėjo didelį rudą apgamą – neįprastą bruožą, kurį, užuot slėpusi ar nukreipusi dėmesį kitur, dar labiau pabrėždavo lyg peiliu nurėžtais tiesiais ir geometriškai nukirptais kirpčiukais. Pinė vienintelė su manimi elgėsi mandagiai, pasistengdavo tarp pasirodymų šnektelėti, kol kitos atvirai mane ignoravo. Kaip ir aš jas. Iki mano pasirodymo buvo likusi dar valanda. Išeidavau paskutinė. Iš pinto krepšio išsitraukiau savo skaitomą knygą, įsitaisiau kėdėje ir trumpam pamiršau aplinką. Pastaruoju metu tapau priklausoma nuo romanų. Šis pasakojo apie
80 dienų. auksinė
9
keliaujantį cirką. Barokišką ir spalvingą. Niekada nebuvau didelė realizmo gerbėja. Persisotinau tuo dar skaitydama privalomąją literatūrą mokykloje Ukrainoje, o vėliau Sankt Peterburge, – tai buvo vertingi, bet begaliniai tomai apie žmonijos kančias, kurios man niekada neatrodė artimos. Pakėliau galvą išgirdusi tylant melodiją – Vano Morisono „Into the Mystic“ – ir į persirengimo kambarį įsiveržė panosėje keikdamasi Sofija, mat pasirodymo metu „sustreikavo“ jos kostiumas. Žvilgsnis, kurį ji į mane nukreipė atsisėdusi prie savo stalo ir pradėjusi valytis sceninį makiažą, buvo toks pagiežingas, lyg aš būčiau kalta dėl to mažo nutikimo, mat pati per savo pasirodymus vilkėdavau labai paprastą suknelę ir nesivarginau su spaustukais, dirželiais, greito atsegimo priemonėmis, sagomis ar užtrauktukais. Turėjau visas penkias minutes iki savo pasirodymo, tad užsimerkiau. Stengiausi įsijausti. Striptize nėra nieko seksualaus. Tai tik darbas. Tačiau kai pavykdavo nekreipti dėmesio į aplinką, išstumti ją į visiškai kitą realybę, savo pasirodymą galėjau atlikti lyg pakylėta nematomų sparnų. Pastaraisiais metais fonui pasirinkdavau Debiusi kūrinį „Jūra“, tad žinojau kiekvieną tos įsivaizduojamos jūros bangą, kiekvieną jausmingą melodijos linkį. Ji buvo Čė-
10
vina jackson
jaus mėgstamiausia. Jam visada patiko vandenynas. Pirmą kartą, kai pagal ją šokau, šokau jam. Asmeniškai. Šokiai, apsinuoginimas, pasirodymas – tai tapo lyg slapta ceremonija, kurioje atlikau tiek aukojamos avelės, tiek aukšto rango dvasininkės su mirtinais ašmenimis vaidmenį. Tai buvo fantazija, į kurią pasitraukdavau, – kitas pasaulis, kuriame apsigyvendavau pasirodymo metu. Atsijungiau. Kaip visada. Ženklą, kad metas eiti, išgirsdavau iš toli, vos tik Madam Deniu įdėdavo mano juostelę į aparatą ir garsiakalbius užpildydavo pradinis tylos atokvėpis. Tyliai nusėlinau pagal vos girdimą foną ir per visišką tamsą pasiekusi sceną užėmiau savo poziciją. Įsijaučiau. Tuomet jie aiktelėjo. Kiekvieną vakarą atsakas buvo toks pats ir aš žinojau, kad netoliese, už kulisų, šypsojosi Madam Deniu. Pradedu nuo pačių smulkiausių judesių. Lyg kaupčiau energiją, atsitraukčiau į tą vietą manyje, kur nėra nieko išskyrus ramybę, ir nuolat gaudžiantį centrą, kur nematoma energija taip ir laukia galimybės būti sukaupta ir išsiųsta į kiekvieną mano kūno dalį, būti panaudota. Buvau lyg lėlių meistrė, judinanti savo pačios virveles.
80 dienų. auksinė
11
Pirmąją minutę atkartoju bangų paviršių glostantį vėją, beveik nepastebimus vandens ir rūko lašelius, kurie kabo ore dieną, kai žadama audra, nuolatinę srovės trauką, atlieku lengvus rankų judesius, riešo linktelėjimus, klubai siūbuoja pagal palengva garsėjančią muziką, maloni ir liūdna mažosios fleitos melodija susijungia su švelnia arfa ir būgnų ritmu, tai lyg lengviausio lietaus pradžia, pirmieji audros kaupimosi ženklai. Tuomet prasideda antroji kūrinio dalis: tamsesnės klarneto ir obojaus natos, prislopinti būgnai, pirmasis bręstančio griaustinio ženklas, vandenyje ir manyje vinguriuojanti energija, kylančios bangos ir mano judesiai, atitinkamai įnirtingesni, greitesni, atletiškesni. Dabar toji beveik nematoma publika ir ritmas priklausė man. Galėjau atsipalaiduoti, apsižvalgyti, galvoti. Žinojau kiekvieną žingsnį, kiekvienas siūbavimas į ritmą lyg tatuiruotė buvo įsirėžęs į odą, atitiko mano širdies dūžius ir kraujo pulsavimą, nešė mane, nieko negalvojančią, iki pasirodymo pabaigos, ne taip lyg būčiau stumdoma nesiliaujančio vėjo ir jūros dialogo, o taip lyg jočiau audra, lyg diriguočiau orkestrui, būčiau atsakinga už vandenyno kilimą ir nuslūgimą. Kartais būdavo ne taip romantiška. Viskas priklauso nuo pasirengimo. Čėjus taip kalbėjo beveik apie viską.
12
vina jackson
Visada viskas priklausė nuo pasirengimo arba išlieto kraujo, prakaito ir ašarų, tačiau žinojau, kad iš išorės viskas atrodė instinktyvu. Regėjau tai tylių stebėtojų žvilgsniuose, jų veiduose buvo matyti nekantrumas, lyg šie būtų puotautojai, atvykę pasižiūrėti keistos moters ar iliuzionisto, kaip toje knygoje, kurią dabar skaičiau, jie nepastebėjo visų kitų šios mašinos sraigtelių, esančių kiekviename žingsnyje – nuo pat įėjimo, vos praėjus bilietų skyrių – tai oro kokybė, šeimininkės apranga, Madam Deniu įmantrūs, bet visada skoningi kostiumai, jos balta kaukė, savitas elgesys, išbandytas ir ištobulintas seksualus įvaizdis, suteikęs jai mistikės aurą, nors ji buvo tiesiog paprasta moteris, kaip ir mes, tik pragyveno pardavinėdama kitų moterų kūnus. Šis vakaras sulaukė ne tiek žiūrovų, kiek tikėjausi. Tai buvo vakaras prieš Naujųjų išvakares, tad Naujasis Orleanas jau buvo tapęs vakarėlių miestu. Oras buvo prisirpęs laukimo, persismelkęs pažado, kad pabaiga susidurs su pradžia, tad visi miestiečiai buvo išėję stebėti, kaip pralekia vieni metai ir prasideda kiti. Tai buvo ta akimirka, kai visi, esantys gatvėje, tapdavo lygūs: vagys, turistai, kekšės ir batus blizginantys vaikai – visi buvo artimesni vieni kitiems jausdami, kad jų gyvenimas nyksta naktyje, išsisklaido kartu su fejerverkais, kurie lyg gėlės puošė Pran-
80 dienų. auksinė
13
cūzų kvartalą, trumpam nušviesdavo dangų, o tada ir vėl išnykdavo, po savęs palikdami ne ką daugiau nei grožio blyksnį, gerai praleisto laiko ir neretai pagirių prisiminimus. Svarsčiau, ką po savęs paliksiu pati. Būti šokėja – tai ne tas pats, kas būti muzikante. Niekas neįrašys mano šios nakties indėlio ir jo nepakartos. Būsiu pamiršta, kiekvienas mano žingsnis teužima sekundės dalį, atsispindi stebinčiųjų veiduose, galbūt įsirėžia jų atmintyse, jei šiems išties patiko, tačiau jis niekada nebus būtent taip pat atkartotas. Šįvakar mano dėmesį patraukė du žmonės. Viena iš vos kelių apsilankiusių porų. Ši pora išsiskyrė iš kitų. Kitos moterys su savo vyrais ar mylimaisiais atrodė lyg nuobodžiautų, jos jau viską buvo mačiusios arba atrodė sutrikusios, pavydžios, bijančios to, ko jų vyrai, pamatę mane ant scenos, gali paprašyti padaryti namie, jos ypač sąmoningai jaus, kaip juda jų kūnai nusirenginėjant, kaip atrodo neišvengiamai laiko ir gravitacijos paveiktos jų krūtys, kokios minkštos yra jų šlaunys. Tačiau raudonplaukės juoda suknele akys tiesiog degė, buvo kupinos karščio. Jos kūnas buvo stangrus, ištiesta ranka lyg gniaužtais buvo įsikibusi į savo vyro šlaunį ir sekė kiekvieną mano atidirbtą judesį. O jis į mane nežiū-
14
vina jackson
rėjo, jis žiūrėjo į ją, stebinčią mane, jo žvilgsnis buvo prirakintas, sutelktas, lyg liūto atvirame lauke aptikusio vienintelę gazelę. Jo plaukai buvo tamsūs ir vešlūs, platūs pečiai, gražus ir liaunas liemuo, jį supo pasitikėjimo aura – savimi pasitikinčio, o ne pasipūtusio vyro. Lyg Čėjaus. Atlikau nedidelį sukinį, kad atsisukčiau į juos, tačiau pati atrodyčiau lyg nepastebinti savo publikos. Toks visada buvo Madam Deniu patarimas, tačiau reta mergina juo sekdavo – šok lyg niekas nematytų. Žiūrovai nori pasijusti vojeristais, įsibraunančiais į kieno nors asmeninį gyvenimą, atimančiais iš šokėjos kažką intymaus ir uždrausto. Kitaip tampi tik už pinigus nusirenginėjančia mergina, niekuo neypatinga. Ta moteris su žaviu vyru man atrodė kažkuo ypatinga. Ji priminė mane. Tai, kaip ji vertino mano kūną, kaip tiesiog rijo akimis mano teatrališką pasirodymą. Ji ant scenos matė save, svarstė, koks būtų jausmas, jei visi šie žmonės stebėtų ją, o ne mane. Ir Madam Deniu nepraleido to pro akis. Mačiau ją sukant ratus, galėjau įsivaizduoti visas jos mintis, ji nenorėjo praleisti progos išgręžti to vyro piniginę arba rasti savo kolekcijai naują merginą, kaip ji rado ir mane. Ar tai buvo raudonplaukės veido išraiška, ar gal tas vyras, priminęs man Čėjų, arba tai, kaip nata subtiliai kei-
80 dienų. auksinė
15
tė melodiją, nors šią melodiją išmaniau nuo pradžios iki galo. Nežinia, kas tai buvo. Kartais prisiminimai apnikdavo nekviesti, nelaukiami. Mano praeities šukės pabirdavo apšviestame ekrane, vaizdai lėkė taip, lyg būčiau apsvaigusi nuo narkotikų. Ryškūs. Skausmingi. Tėvų veidai, kai paskutinį kartą mačiau juos gyvus. Jie man mojavo važiuodami automobiliu gruntkeliu tolyn iš žemės ūkio instituto, kur gyveno ir dirbo. Man buvo penkeri. Mano tėtis vadovavo institutui, o mama dirbo tyrėja laboratorijose ir eksperimentiniuose soduose. Taip jie iš pradžių ir susitiko bei įsimylėjo. Arba bent jau taip man vėliau sakė giminaičiai. Jis buvo inžinierius iš Sankt Peterburgo, ji – vietinė Donbaso regiono mergina. Jį paskyrė į Donecką trumpai komandiruotei, kuri galiausiai tapo ilgalaike jiedviem susituokus ir susilaukus pirmojo vaiko. Vienintelio vaiko. Manęs. Žinau, kad buvau planuota ir mylima, tad dabar išties siaubingai skaudu stebėti, kaip mano ankstyvos vaikystės bei tėvų prisiminimai grimzta į užmarštį drauge su visa tolstančia praeitimi. Rodos, prisimenu daržovių daržą, kai kuriuos savo žaislus, tačiau iš prisiminimų nyksta jų balsai, raminančios mamos dainuotos lopšinės, padėju-
16
vina jackson
sios man užmigti. Liubačka – taip, rodos, ji mane vadino. Tačiau dabar tie prisiminimai, tos dainos, yra palaidoti toli ir giliai manyje, o aš daugiau nebegaliu jų sugrąžinti, nei įsivaizduoti jos šypsenos, nei griežto ir profesionalaus mano tėvo elgesio. Nežinau net savo tėvų akių spalvos. O netikri prisiminimai, kuriuos sukūriau iš kelių turimų nuotraukų, yra juodai balti. Man sakė, kad į jų mašiną Maskvos greitkelyje įsirėžusio sunkvežimio vairuotojas buvo girtas. Sunkvežimis, kurio jis nesuvaldė, vežė statybines medžiagas. Manęs neguodė tai, kad susidūrimo metu žuvo ir vairuotojas, kabinoje buvo sutraiškytas masyvių betono blokų, ištrūkusių iš priekabos galo. Visi trys žuvo iškart. Buvo vidurnaktis. Mane priglaudė teta, mamos sesuo. Ji buvo išsiskyrusi ir neturėjo vaikų, be to, gyveno netoli Donecko. Kažkada ji norėjo būti baleto šokėja, tad ir skyrė savo gyvenimą pastangoms tuo keliu vesti ir mane: nuolat ragino šokti, aukojo pinigus ir laisvą laiką, kad galėčiau įgyvendinti jos ambicijas ir pasiekti sėkmę ten, kur nepavyko jai. Lankiau vietinę šokių akademiją, į šokių pamokas eidavau tris kartus per savaitę po pamokų ir kartą savaitgaliais. Tam, kad sumokėtų už mano pamokas, teta kiekvieną šeštadienį turėjo mokyti vaikus groti pianinu, o
80 dienų. auksinė
17
tai reiškė, kad tą dieną man vienai tekdavo iki akademijos eiti pėsčiomis, daugiau nei penkis kilometrus nuo namų, per sniegą, saulėtomis dienomis ir lyjant – bet kokiu oru. Taip keliauti po pamokų tekdavo vis dažniau, mat senoji jos mašina ėmė byrėti ir ji nebegalėjo manęs parvežti. Taip turėjau daugiau laiko pasvajoti. Žinoma, kaip dauguma TSRS mergaičių, jau nekalbant apie Ukrainos mergaites, svajojau tapti primabalerina, ir man nuolat buvo kartojama, kad turiu tam būtiną įgimtą talentą. Tačiau ar buvau pakankamai drausminga, ambicinga? Atsakymas į šiuos klausimus nebuvo toks aiškus. Buvau tingi ir nenorėjau mokytis klasikinių žingsnelių, nekenčiau jų griežtumo, labiau norėjau muzikoje save išlaisvinti, improvizuoti judesius, kurie kildavo natūraliai ir nebuvo kokios nors choreografijos dalis, kurią į mažas mūsų smegenėles stengėsi įkalti nepalenkiami mokytojai. – Liubov Ševšenko, – vis šaukdavo, – esi nepataisoma. Kas iš tavęs bus? Tada turbūt buvau vienuolikos, sugebėjau išlaikyti paskutinius egzaminus ir buvau pakviesta į Sankt Peterburgą, tėčio gimtąjį miestą, lankyti prestižinę Menų ir šokio mokyklą. Daugiau ten gyvenančių giminių neturėjau, tad kaip našlaitė gavau varganą stipendiją pragyvenimo iš-
18
vina jackson
laidoms dengti. Neturėjau kito pasirinkimo ir privalėjau gyventi bendrabutyje, skirtame kitiems iš provincijų suvažiavusiems studentams – tai buvo senas policijos pastatas, paverstas mokykla nepasiturintiems. Galimybė gyventi savarankiškai negąsdino, mat gyvenimas su teta tiek metų buvo persmelktas tylėjimo ir nesusipratimų. Nuo pat tos dienos, kai mane priglaudė, ji elgėsi su manimi lyg su suaugusia, nors aš vis dar tebenorėjau būti vaiku. Patirtis, kai buvau staiga įmesta į naujų įvykių sūkurį ir aštuonių lovų kambaryje teko dalytis privačia erdve su kitomis mokinėmis, kurių dauguma buvo keleriais metais vyresnės, mane traumavo. Jos buvo kilusios iš Sibiro, Tadžikijos, kelios buvo iš Ukrainos, kaip ir aš, o dar kelios iš Baltijos šalių, su savo nepriekaištinga oda, aukštais skruostikauliais ir supuvusiais dantimis. Labai greitai supratau, kad su dauguma jų turėjau mažai ką bendro. Vos dvi iš mūsų lankė tą pačią mokyklą, o visos kitos buvo išsibarsčiusios po skirtingus institutus, neturėjusius nieko bendra su meniniu pašaukimu. Taigi mudvi išsiskyrėme iš grupės lyg baltos varnos, mudvi su Zosia. Negalėjau net apsimetinėti, kad buvome artimos draugės. Gerai bent tai, kad nors ir turėjo šešiolikos mėnesių pranašumą bei bepradedančias augti krūtis, ji mane pa-
80 dienų. auksinė
19
kentė, aš jai praverčiau kaip pasiuntinė, pagalbininkė ir asistentė. Liuba, jaunoji asistentė, kuri praversdavo atsiradus bet kokiems nelegaliems ar draudžiamiems darbams, pavyzdžiui, kai tekdavo į bendrabutį nešti cigaretes arba slėpti po čiužiniu kitoms merginoms priklausančią uždraustą kosmetiką – tam buvau aš. Mano pirmoji nusikaltimų mokykla... Po poros metų Sankt Peterburge Zosia tapo nėščia. Ji susitikinėjo su vaikinu iš fizikos instituto, o aš, žinoma, pridengdavau ją tais atvejais, kai ji išeidavo uždraustiems darbams. Jai tada buvo vos šešiolika. Kai visi sužinojo apie nėštumą, procedūra buvo negailestinga. Vieną dieną ji buvo čia, o jau kitą – ne. Ją išmetė iš mokyklos ir išsiuntė atgal lyg sugadintą siuntinį jos šeimai, gyvenusiai netoli Vilniaus. Mums buvo pasakyta, kad jos šeimoje kažkas susirgo sunkia liga, tad jai buvo būtina grįžti namo, tačiau mes žinojom geriau, mes žinojome tiesą. Dar po beveik dvejų metų lankiau paskutinį menų ir šokio mokyklos kursą, jau galvojau baigusi mokslus užimti vietą viename iš kordebaletų paprastesnėje miesto šokėjų trupėje, tačiau netikėtai gavau iš Zosios trumpą laiškelį. Ji susilaukė berniuko, pavadino jį Ivanu ir dabar buvo ištekėjusi už vyresnio vyro, kuris dirbo miesto taryboje. Ji sakė esanti laiminga ir pridėjo savo šeimos nuotrauką,
įsigykite
knygą dabar