Skip to main content

7 metai uz grotu

Page 1

Romanas


įvadas

yvenimas taip jau lėmė, kad Frenką sutikau Lon-

G

done, viename didžiausių pasaulio miestų. Susitikome bare, tą vakarą gėriau sausą raudonąjį vyną.

Kiek pamenu, „Merlot“ su violetine etikete. Jis maukė degtinę, godžiai, tarsi pirmą kartą jos ragautų, o jei ir ne pirmą, tai šį sykį gerdamas būtų užtikrintas tuo, kad stiklas paskutinį kartą kyla jo lūpų link. Užkandžiavo raugintais agurkais. Kai paklausiau, kodėl taip skuba gyventi, jis man atsakė: – Na, verčiau jau čia būtų skiestas spiritas, tas, kurį tada bezduose slėpdavo pakalikai. Tik daug vėliau supratau, ką jis man – gyvenimo nemačiusiam vaikiui – tada norėjo pasakyti. Būtent taip 5


EDVINAS KROCAS

per visą mūsų pokalbį ir jaučiausi – išsigandęs, nieko nežinantis ir gyvenimo neišmanantis vaikas. Mūsų pokalbį įsirašiau į diktofoną ir nesiryžau jo kaip nors pakoreguoti. Perrašiau žodis į žodį viską, ką pasakojo Frenkas. Neperteikiau tik ilgai užsitęsusių pauzių, kurios mūsų susitikimų vakarais tame pačiame bare buvo turbūt iškalbingesnės nei žodžiai. Frenko veidas visada išlikdavo toks pats griežtas ir niekada nekito. Jis nenustebdavo, nenuliūsdavo, nenudžiugdavo ir nė karto nostalgiškai nenusišypsojo, tik kiek paniurdavo, jei barmenas stipriau trenkdavo nežinia kam priklausantį bokalą į stalą. Pašaliniai nenuspėjami garsai jį išblaškydavo. Vos pradėjęs, savo gyvenimo istoriją papasakojo man tarsi draugui, su rusišku žargonu, kartais ir angliškais keiksmais. Pasakojo lyg atsiejęs ją nuo savęs, tiksliau, save praleisdamas. Bet vėliau jis atsivėrė, nors numanau, kad ne iki galo, bet tikiu, jog pakankamai. Mums užteko šešių susitikimų. Užfiksavau tai, ką kalbėjo Frenkas, lietuvis emigrantas, pabėgęs – vėliau perskaitysite, nuo ko. Sakėsi Londone ieškantis to, ką prieš daugelį metų paliko. Po šeštojo susitikimo tikėjausi dar vieno, asmeniško, lyg kokio apibendrinimo ar išvados, man reikėjo atsakymo, kurį, tik vėliau supratau, 6


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

kiekvienam pateikia gyvenimas. Po šeštojo susitikimo Frenkas dingo, neatsakinėjo į laiškus, neatsiliepė telefonu. Galiausiai po mėnesio visgi gavau jo sutikimą atlikti savo idealizuotą misiją. Deja, mano indėlis nedidelis – pasistengiau diktofono žodžius be iškraipymų perteikti popieriuje. Tiesa, Frenkas ne visada buvo Frenkas. Jis nusprendė pasikeisti vardą ir pavardę. Kitų žmonių vardai taip pat išgalvoti – man šioje vietoje buvo leista pasitelkti fantaziją – Frenkas užsiminė, kad jam pochui, kaip pavadinsiu žmones, nes vardas, jo manymu, tik slėpinys, dalelė pavėsio, kuriuo gali prisidengti nuo pasaulio. Pravardžių nepakeičiau, jos pasiliko kaip asmenų charakteristikos. Norėdamas patenkinti jūsų smalsumą pacituosiu Frenko žodžius: „Visi žinome, kad mirsime, tik nežinome kaip. Visi žinome, kad gyvename, bet nežinome kaip. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad mano, vaiko iš Keturkaimio, gyvenimas bus toks ironiškas.“ Turiu jus patikinti, kad pats ilgai negalėjau patikėti pašaliečio su giliu, kiek atgrasiu randu ant lūpos istorija. – Žinai, moterys jau tokios yra, kartais išveda mus iš proto, priverčia atsisakyti penktadienio draugų ar mergų, bet visgi jos nuostabios. Jei ne manoji Astrida, 7


EDVINAS KROCAS

turbūt iki šiol būčiau barzdos neskutęs, bet ji visada baimindavosi, kad rytą nubus šašais nusėtu smakru. – O taip, žinau, kur suki, Frenkai, – numykiau. – Tavo nuomonės neklausiau, tavo metų dar į kelnes myžau, klausykis...


ios gigantiškos akmeninės džiunglės, kurioms

Š

su­teiktas Londono vardas, tą naktį kaip niekada smirdėjo savimi: kinų restorano patiekalų pada-

žais, tame pačiame aliejuje kepinta šimtas septinta gruzdintų bulvyčių porcija, benamio šlapimu, apsiuosčiusio gatvių narkomano atodūsiu. Supranti, kur suku? Vasario dvidešimt antrosios rytas buvo... Turbūt... Gal... Nepamenu, bet buvo nežmoniškai šaltas toje bakūžėje su Astrida. Kartais manydavau, kad jei ne ji – pastipčiau. Be jos tada nieko neturėjau, buvau jai ištikimas kaip šuo. Tas rytas nežadėjo nieko naujo. Tą rytą kiekvienas žmogus, kuriam kaip įprasta reikėjo į darbą, 9


EDVINAS KROCAS

nusiplovęs traiškanas, skubėjo įsijungti į veikiantį mechanizmą. Šneku kaip poetas, bet kitaip negaliu, atrodo, lyg viską nuo tos dienos dabar regiu tarsi filmą, mamos išmokytą eilėraštį. Galo neturinčios žmonių minios kiekvieną rytą plūdo į požeminį pasaulį, kuriame kiekvieną minutę eikvojama nespėjanti atsinaujinti žemės gelmių, saulės, vėjo, vandens, cheminių junginių energija. Niekam tai nerūpi, nusišikt, visi šventai ir išganingai tiki, kad rytoj bus rasta išeitis, sušvis nauja pasaulio viltis, visi viliasi, kad rytojus atneš išsigelbėjimą nuo susinaikinimo, kad globalinis atšilimas bus atidėtas bent keliasdešimčiai metų. Tačiau rytojus niekada neateina. Žmones gyvenimas tiesiog pasiunčia... Kiekvienas kažką duodame ir gauname – tobulas savęs naikinimo procesas. Šis bendrijos darbas – tarsi alaus puta ant bokalo, dalis žmonių tai supranta, o kas iš to... Kokia prasmė?.. Vasario dvidešimt antrosios rytą klausiausi savo rytinio myžimo melancholijos. Lovoje dar vartėsi Astrida, mano mylima moteris. Nenorėjau jos žadinti, nes ji po vakarykščio sekso, – vaikine, tai lieka tik tarp mūsų, – buvo nusivarius nuo kojų. Bet Astrida pabudo, visada mane pabučiuodavo prieš einant į darbą, dėl to ją ir mylėjau. Šiaip ji nebuvo kažkuo iš kitų išsiskirianti 10


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

mergiščia. Kiek mažesniais papais, bet didesne širdim, o mano mama sakydavo, kad jei papai maži, vadinasi – neišduos. Kai išgirdau ją besimuistančią, nusišypsojau klozetui tarsi asilas, o vėliau tik pakračiau pimpalą, nes žiauriai nemėgau šlapimo dėmelių ant apatinių. Kartais, jei rytinė kava būdavo kiek per silpna, nuspręsdavau, kad vakarykščiai apatiniai tiks ir antrą dieną. Ir tomis dienomis bibliotekoje – galiu prisiekti – užuosdavau savo paties myžalus. O tai jau tikra gėda prieš visą vyrų giminę. Pasikasęs kūšplaukius perbraukiau ranka per vyriškas pilvo linijas, kurias tada dar turėjau, prižiūrėjau ir puoselėjau. Kliudydamas kiekvieną bambos plauką liečiau save. Pusnuogis nuklydęs į miegamąjį garsiai nusižiovavau ir šokau į lovą pas moterį, kurią myliu. Astrida buvo graži dvidešimtmetį perkopusi brunetė, rudų akių, žvilgančių, it nuolatos būtų apsiašarojusi, tvirtų lūpų, kurios pabrėžė jos moterišką tvirtybę. Reikėjo dar metų, kad ji galėtų drąsiai žengti su savo magistro laipsniu į biurus vadybininkų, kurie pagal jos išvaizdą nuspręs, ar verta ją priimti į sekretorių būrį. O jos išvaizda, Dieve brangus, tikrai buvo to verta. Astrida tai žinojo, visi žinojo. Aš taip pat buvau vos spėjęs įžengti į suaugusiųjų gretas. Vos dvidešimt penkerius metus peržengęs jau savarankiškai 11


EDVINAS KROCAS

galėjau pabėgt į Angliją dirbti bibliotekoje. Na taip, aš dar turėjau skandinavų filologo diplomą, bet argi kam nors svetur rūpi emigranto išsilavinimas? Dabar gal jau ir rūpi, bet tada, kai man buvo vos dvidešimt penkeri, savo aukštąjį Londone galėjai susikišti į šikną. – Sumauta sistema! – aiškinau aš Astridai po tų šešerių metų, praleistų universitete. – Tie vagys lietuviai niekada neleis žmogui normaliai gyvent, apiplėš niekuo nekaltą žmogų, susidoros kaip su parazitu, nulaupys sparnus kaip musei ir pritrėkš prie žemės su savo nušvaksuotom lakierkom. – Dėl to tave ir pamilau, kad visada buvai naivus svajoklis, tikintis, kad dėl tavo meilės knygoms kažkas pasiryš pakloti pinigus. O vertėjas tu nekoks... Kai dar turėjai galimybę prasikalt toj duobėj kaip vertėjas, padarei, kaip tau atrodė geriau. Išvertei ne mintį, o žodžius, kaip koks robotas... Dievaži... – ji visada mane kaltindavo dėl to paties. – Bet manęs juk to ir prašė! Tiek to, pamirškim senus laikus, kai turėjau naktim klubuose tūlikus laižyt, daugiau to nebus. Geriau smirsiu tų inteligentų britų bibliotekose, kur uždust nuo senienų smarvės ir kandžių dulkių galima, bet tikrai negrįšiu ten, kur mane išniekino, 12


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

kur tėškė laikraščiu per veidą ir pareiškė, kad su savo svajonėmis toli nenueisiu. – Jautruolis, mat... – sukikeno Astrida, besivartydama lovoje. – Nepradėk dar ir tu, – burbtelėjau ir nusliūkinau į virtuvę. O taip, Astridai dar viskas prieš akis. Šiandien ji gali niurzgėti tik dėl to, kad jos tėvai toli, bet reikalauja kiekvieną dieną brūkštelėti bent mažą žinutę į elektroninį paštą, o ji juk neturi laiko, norisi į klubus nueiti su draugėmis, pašokti, pamiršti artėjantį individualumą, džiaugtis universiteto pažintimis ir laisve, kad ir kokia ji kartais suvaržyta – mano dėka – būtų, bet visgi tai – laisvė. Londono pietryčiuose, ten, kur pragyvenimas nežmoniškai brangus, o didžiuosius miesto dangoraižius gali ragauti pro langą akimis, kur naktimis sužimba kiekvienas biuro langas, ten gyvenau ir aš su Astrida. Tik ne taip prabangiai, kaip buvo manoma apie tą rajoną, vos už kelis šimtus „angliškų“ per mėnesį, juk mes buvome dar visai nauji šiame gigantiškame mieste. Astrida, šiuolaikiškumu pasižyminti mergiščia, anglų kalbą mokėjo nepriekaištingai, o štai aš kartais būdavau įspraudžiamas į nemalonias situacijas, ypač tada, kai klientai būdavo 13


EDVINAS KROCAS

grynaveisliai britai. Bet jų čia pasitaikydavo visai nedaug, juk šį kosmopolitų pasaulį užvaldę geresni, jaunesni, žingeidesni ateiviai – emigrantai. Britai spruko kur lengviau, kur gyvenimas lėtesnis, kur dar kvepia gamta ir šiek tiek mažiau snobų, kur lengviau prieinami narkotikai ir žolė, kur gali gyventi iš savo pašalpos ir nesukti galvos. Juk kiekvienas save gerbiantis britas pripažins, kad Londonas jau okupuotas kraštas, o Braitonas – svajonių miestas, jeigu nekreipsi dėmesio į besitrinančius ant kiekvieno kampo homoseksualus, kurie vis dar netoleruotini. Aš užsižiebiau rytinę cigaretę, kažkur nusviedžiau tabako pakelį. Niekada nemokėjau žmoniškai sukti, priimtinesnės man būdavo dirginančios gerklę „Marlboro Red“ cigaretės. Žinoma, nebuvau pratęs už malonumą palikti tiek pinigų, Lietuvoj jos kainuodavo kiek pigiau, bet iš savo bibliotekininko algos dar galėjau šį tą sau leisti. Jei dar nesupratai, buvau gan protingas vaikėzas, bet kokių avinų į bibliotekas nepriima, turi būti daug literatūros apragavęs, daug rašytojų biografijų susikišęs sau į galvą. Iš tiesų, jau buvo praėję metai su kapeikomis nuo tos dienos, kai pasitraukiau iš Vilniaus, bet čia, Londone, 14


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

metai prilygo mėnesiui. Tas miestas praryja tavo laiką. Aš gaudavau tikrai ne minimumą, nors taip buvo galima pagalvoti pasižiūrėjus į mano būstą – tai buvo mažas kambariukas, nes dirbau tik aš: mokėjau už Astridos mokslus, už maistą, už kambariuką, virtuvę, kurią retkarčiais tekdavo dalytis su tikraisiais namo šeimininkais, už karštą vandenį, internetą, o kas likdavo – cigaretėms. Astrida nerūkė, norėjo, bet sąžinė neleido taip negailestingai išgręžti paskutinių mano mėnesio santaupų – jos akys visada išduodavo slaptus geismus. Kartu iš tiesų pavargdavome. Pavargdavome kiekvieną dieną, taip, kaip pavargsta tikras žmogus, tačiau mes drįsome galvoti apie bendrą ateitį, planuoti vaikus, svajoti apie didesnį namą, galbūt kada nors nuosavą. Sunku buvo, juk mudu iš tos pačios Lietuvos sostinės pabėgę be jokio kraičio, be jokių paveldų. Iš tikrųjų aš visai ne iš Vilniaus, bet Astrida neprieštaraudavo, jei taip sakydavau draugų grupelėse. Buvau kilęs iš kaimo, kur žmonės vienas kitą rytais pasitinka tokiomis frazėmis: „Kurva, į teismą, bliat, paduosiu, galvą nusuksiu, niekše, utėle, svolačiau, šliumperki, šavalka, kudlas padegsiu!“ Išgėręs rytinę kavą tą rytą žvelgiau pro langą. Miestas, nors mušė vos šeštą ryto, buvo gyvas kaip niekada. 15


EDVINAS KROCAS

Mačiau prie konteinerio miegantį benamį, šalia jo mėtėsi dar kelios pagalvės, kažkoks kavos puodelis, suodinas pliušinis žaislas ir šuo. Mane nutvilkė šaltis, kurio paaiškinti iki šiolei negaliu, tą akimirką norėjau žinoti, ar sunkus lavonas nešikams pasirodo einant kapinių link, ar jie pavargsta, ar susimąsto, kad kažkada ir jiems bus taip nejauku save kažkam pateikti kaip naštą. – Dievaži, Astrida, jeigu jie per mano laidotuves išdrįs surengti tą puotą su baltais vainikais, žliumbs, o paskui restorane prisiliuobs kaip kiaulės ir šypsosis vienas kitam, aš pažadu, užmušiu juos visus. Nesiruošiu mokėti už jų džiaugsmą sulaukus akimirkos, kai pakračiau kojas! – Brangusis, visų pirma, tau už nieką nereikės mokėt, jie patys už tai susimokės... O apie užmušimą, kaipgi tu ruošiesi tai padaryti? – Ak, tu kaip visada protingesnė už mane, labiau remiesi logika, bet šį kartą ne laiku ir ne vietoj... Aš gi kentauras, vampyras, vandalas, žudikas su žmogaus v­eidu, aš tikrai juos užmušiu. Nepatingėsiu ir prisikelsiu! – Na ką gi, Frenkai, man bus tikrai liūdna, kai tu išeisi, bet manau, kad tokie karštakošiai greitai kojų 16


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

nepakrato, gyvena ilgiau už visus, kad įrodytų, jog jiems pavyko, pavyko kitiems nervus suėst. – Tu nuolatos iš manęs šaipaisi, o aš tau rimtai sakau, nenoriu jokių kaspinų, karstų, ašarų ir apsimestinio verksmo. Sudeginti mane ir – į jūrą! Lai ji, kartodama kasdienę savo simfoniją, kasdienę maldą, ištaško mane visuose krantuose, pasklaido po visą pasaulį, įgyvendina mano svajonę ir leidžia man būti visur tą pačią akimirką. – Šneki kaip poetas. Apsiramink, niekas tavęs nedegins, – suirzo Astrida. – Kaip tai ne, aš pats susideginsiu, kai tam bus laikas, tada tik turėsiu kokiam narkomanui pamokėt, kad išpiltų mane į jūrą, į bangas, nes jis neverks ir nebus toks egoistas, kad kokioj dėžėj mane laikytų kiekvieną naktį prie savo lovos, neduok Dieve, ties kojom, kaip nuotakos kraitį. – Nekelk čia savo iškreipto pasaulio suvokimo scenų ir nerodyk išpūstų akių, nes tai mane siutina, pats žinai. Kai mirsim, to jau niekas negalės pakeisti, niekada negali žinot, kada ateis tavo sumautas galas ir tau kažkas perrėš peiliu gerklę, tai gal geriau gyvent čia ir dabar, nemąstyt, kas bus rytoj? – beveik staugė Astrida. 17


EDVINAS KROCAS

– Tau gal ir nesvarbu, o man svarbu! Noriu estetiškos mirties. Gyvenimas bet koks, tai gal mirtis bus svaigi ir tikra, gal bent ji nekainuos? – iškošiau per sukąstus dantis. Astrida pravirko. Nors gal ir ne, nemačiau jos veido, kai ji pasislėpė po vasario patalais. Palikau ją gulėti ir verkti, o pats užtrenkiau duris ir žengiau į tą patį požeminį traukinių pasaulį tikėdamas, kad visa tai kada nors sugrius, kad kada nors visos mano svajonės demaskuoti šį iškreiptą technologijų pasaulį išsipildys. Bet dabar pats turėjau jam tarnauti. Palikęs Astridą žengiau per tą patį benamį, į kurį žvelgiau per penkto aukšto langą, dabar jis buvo taip arti, kad galėjau užuosti svetimą puvėsių dvoką. Apsimesdamas, kad mano gyvenime to apskritai nebuvo, aš nužengiau kažkur toliau, tiksliau – savo darbo link. Astrida dažnai verkdavo, ji buvo verksnė kaip reta ir dar visada kartodavo man apsiašarojusi: – Jei gyvenimas yra žaidimas, tai mes jį negailestingai pralošiam, su mumis jis susidoros kaip su parazitais, sunaikins, sutriuškins ir išmes kaip atliekas. Neturėdavau jokio kito pasirinkimo – tik jai pritarti. Kita vertus, ji buvo visiškai teisi. Prisimenu tą dieną, 18


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

kai galutinai apsisprendžiau nebekovoti prieš sistemą, kai nustojau laukti tos dienos, kai gausiu darbą Vilniuje pagal savo specialybę ir kažkas man pasiryš mokėti tiek, kiek maniau, esu vertas. Į Londoną aš visai ne šiaip sau nusprendžiau išsikelti, jei nori tai išgirsti. Man buvo švystelėjusi viena kita viltis. Dar būdamas Vilniuje jau žinojau, kad Londone turėsiu vieną šiltą vietelę, kurioje galėsiu pradžioj prisiglausti, taip, tą pačią biblioteką priešais Britanijos muziejų. Ją man buvo pažadėjęs anglų filologas Norvegijoje. Jis pastebėjo mano žingeidumą, domėjimąsi literatūra ir, atrodo, visiškai individualia jos samprata. Norvegijoje ilgai neužsibuvau, tik porą savaičių, kai buvau universiteto išsiųstas atlikti skandinavų kalbų praktiką. Net ir ta savaitė ten pasirodė kažkokia sėkminga. Beje, sėkme aš netikiu: arba tu, arba tave – kitaip nebūna. Taigi tą dieną sėdėjau prie kasininko stalo. Pro lietaus plaunamus langus stebėjau Britanijos muziejų, ten plūsdavo vis naujos turistų bandos, britai niekada neužklysdavo – paradoksalu. Daugiausiai azijiečiai, italai. O britų ten neįdarbindavo, mat jų akcentas turistus šiurpindavo. Turėjau pratempti devynias valandas toje bibliotekoje, o tos minios žmonių ją vis aplenkdavo, nors pastatas 19


EDVINAS KROCAS

buvo pačioje akivaizdžiausioje gatvės dalyje, lyg pabijodami žmonės net pereidavo į kitą gatvės pusę. O ką kita jiems daryti, juk pusė tų knygų apie britų gyvenimą... Nors darbo diena trukdavo aštuonias valandas, atsėdėti reikėdavo devynias, kadangi už valandą pietums niekas nemokėjo, o išnaudoti ją savo reikmėms kaip nors reikėdavo. Visi žino mitą, kad Londoną dažniausiai plauna lietūs, jie neklysta, o mitas – tai visiška tiesa. Paprastai išbėgdavau tik surūkyti cigaretę, tada vėl lįsdavau į vidų tarp apdulkėjusių knygų. Britų biografijos tikrai nebuvo ta mano silpnybė, su kuria norėjau kaip nors santykiauti. Visos jos man buvo svetimos, o galvą spaudė asmeniniai rūpesčiai. To ryto rūpestis man buvo Astridos ašaros – kiek pamenu, svarsčiau, kaip reikėtų ją nustebinti grįžus iš darbo, kaip atsiprašyti. Su Astrida dažnai pykdavomės, nors dažniausiai mūsų pykčiai būdavo dėl smulkmenų: neišplautų indų, nepervilktos patalynės, jos principai tas smulkmenas taip užaugindavo, kad naktį reikėdavo praleisti kone jos kojūgalyje, o apie bučinius ar seksą nekildavo net minčių. Daug kartų buvome kiekvienas apsvarstę išsiskyrimo galimybę, nežinau, kaip ji, bet aš tikrai svarsčiau. Galiausiai nurimdavau ir pamiršdavau visus tuos pykčius, apsvarstydavau, 20


SEPTYNERI METAI UŽ GROTŲ

ar tikrai verta viską paleisti – trejus draugystės metus paleisti vėjais. Juk ji dėl manęs buvo atsibeldusi į supuvusį miestą, jai taip pat nebuvo lengva, turėjau prisiimti visą atsakomybę, buvau vyras. Tikiuosi, vis dar esu. Atsisėdau prie lango, senasis filologijos profesorius dirbdavo tik per šventes arba tada, kai atsimindavo, kad jo biblioteka dar apskritai egzistuoja. Manau, kartais jis šio savo turto pasiilgdavo, tuomet ir mane aplankydavo. Algą, jis, žinoma, man sumokėdavo kiekvieną mėnesį laiku ir tikrai be jokios apgaulės, vienas kitu pasitikėjome ir nesiruošėme kovoti dėl vieno kito „angliško“. Jei ir būtų man sumažinęs valandinį uždarbį, nebūčiau pabėgęs, kadangi čia buvo ramu, buvo apkalkėjęs arbatinukas ir mėtų arbatos, kurios profesorius atveždavo kiekvieną kartą čia užsukdamas. Ir debilui aišku, kad tai buvo nuostolingas verslas, kadangi per valandą neparduodavau nei pusės tiek vertės turinčių knygų, kiek gaudavau į rankas mėnesio gale. Bet kažkas tam žmogui turbūt giliai kuždėjo, kad dar neverta nuleisti rankų. Sėdėjau prie lango gerdamas mėtų arbatą ir jaučiausi legaliu pensininku. Pro šalį praeidavo žmonės, bet tik retsykiais kas nors užsukdavo, todėl turėjau begales valandų per mėnesį su savimi susipykti ir susitaikyti, 21


ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR


Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
7 metai uz grotu by knygos.lt - Issuu