Glesum by knygos.lt

vilnius 2016

UDK 821.172-31 Aš-13

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Skiriu NugalÄ—jusiai

Taip nebuvo, bet galÄ—jo bĹŤti

turinys

I dalis ALFA ŽVAIGŽDĖ, arba ŠIAURINĖ, mažieji grįžulo ratai

1. Sniegas _ 13 2. Vanduo _ 14 3. Kraujas _ 18 4. Rūkas _ 21 5. Midus _ 24 6. Ašaros _ 28 7. Pienas _ 31

IV dalis

V dalis

DELTA ŽVAIGŽDĖ, arba YLDUN, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

EPSILON ŽVAIGŽDĖ, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

22. Pienas _ 87 23. Midus _ 89 24. Vanduo _ 92 25. Ašaros _ 96 26. Lietus _ 97 27. Kraujas _ 101 28. Rūkas _ 104

29. Kraujas _ 111 30. Ašaros _ 114 31. Sniegas _ 116 32. Vanduo _ 120 33. Rūkas _ 123 34. Pienas _ 126 35. Midus _ 127

II dalis

III dalis

BETA ŽVAIGŽDĖ, arba KOCHABAS, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

GAMA ŽVAIGŽDĖ, arba FERKADAS, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

8. Rūkas _ 37 9. Lietus _ 38 10. Ašaros _ 39 11. Kraujas _ 43 12. Pienas _ 44 13. Midus _ 47 14. Vanduo _ 50

15. Midus _ 59 16. Pienas _ 62 17. Rūkas _ 65 18. Lietus _ 71 19. Ašaros _ 73 20. Vanduo _ 76 21. Kraujas _ 79

VI dalis

VII dalis

ZETA ŽVAIGŽDĖ, arba ALIFA AL FARKADAIN, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

ETA ŽVAIGŽDĖ, arba ANWAR AL FARKADAIN, MAŽIEJI GRĮŽULO RATAI

36. Vanduo _ 133 37. Rūkas _ 135 38. Pienas _ 138 39. Midus _ 139 40. Kraujas _ 142 41. Lietus _ 144 42. Ašaros _ 146

43. Ašaros _ 153 44. Kraujas _ 155 45. Midus _ 157 46. Pienas _ 160 47. Vanduo _ 164 48. Rūkas _ 166 49. Sniegas _ 167

I. A L F A Ž VA I G Ž D Ė arba Š I AU R I N Ė ,

m a ž i e j i g r į ž u l o r ata i

Šiaurinė – ryškiausia Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždė, tiksliau, trijų žvaigždžių sistema. Ją sudaro didžioji cikliškai kintančio ryškumo žvaigždė ir dvi jos palydovės, geltonosios nykštukės. Viena jų nuo centrinės žvaigždės nutolusi 17 kartų daugiau nei Žemė nuo Saulės ir aplink centrinę žvaigždę apsisuka per 30 metų, kita – nutolusi 2400 kartų daugiau nei Žemė nuo Saulės, o aplink centrinę žvaigždę apsisuka per 42 000 metų. Šiaurinė žvaigždė yra arčiausiai šiaurinio poliaus, 48-a pagal ryškumą žvaigždė mums žinomoje visatoje. Ji 45 000 kartų ryškesnė už Saulę ir 45 kartus už ją didesnė. Matoma visame Šiaurės pusrutulyje, toje pačioje vietoje ištisus metus. Navigacinė žvaigždė, ji padeda keliaujant nustatyti šiaurės kryptį. Apie Šiaurinę žvaigždę sukasi Mažieji ir Didieji Grįžulo Ratai bei kitos žvaigždės, todėl senovėje ji buvo laikoma dangaus centru. Nuo Žemės nutolusi per 432 šviesmečius.

1. Sniegas Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo beveik iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai kapsėjo kraujas. Dar nespėjusius nukristi raudonus lašus prarydavo akinanti sniego baltuma. Moteris buvo visiškai viena. Žinojo, kad spindulio atstumu, kurį ji gali apimti savo juslėmis, nėra jokio kito žmogaus. Būtų užuodusi ar išgirdusi jo buvimą. Namai liko toli. Ji žinojo, kuria kryptimi eiti, gebėjo puikiai orientuotis. Rasti kitus buvo būtina išlikimo sąlyga, todėl moteris jau keletą dienų atkakliai ėjo namų link. Jautėsi alkana ir išsekusi, bet negalėjo sustoti. Miegas reiškė mirtį. Aplink nesimatė nieko, tik sniegas, sniegas, sniegas. Ir vilkai. Kol kas jie dar pernelyg nesiartino, tik tyliai supo ją ratu. Moters šnervės išsiplėtė, ji tyliai uodė orą, pritvinkusį žiaurumo, instinkto, skatinančio bet kokia kaina gyventi. Moteris nebijojo. Šita žemė niekada nebuvo jos, niekada jai nepriklausė. Taip pat, kaip ir jos gyvenimas. Moteris nemokėjo liūdėti. Nemokėjo verkti. Nemokėjo gailėtis. Nemokėjo laukti ar tikėtis. Mokėjo tik kautis ir gyventi. Mokėjo žiūrėti tiesiai vilkui į akis, iš iškvėpto oro ir širdies plakimo nustatyti, kas stipresnis. 13

Vilkai artėjo, slinko prie jos vis drąsiau ir drąsiau. Ji matė jų didžiulius pilkus kūnus. Tylus urzgimas ir akinanti baltuma. Moteris pakėlė nuo žemės didžiulį pagalį, stipriai suspaudė jį sveikąja ranka iškvėpė ir iš visų jėgų smogė arčiausiai stovinčiam vilkui. Snigo vis labiau.

2. Vanduo Selija atidarė duris. Akinanti saulė ir sniegas, ji prisidengė akis. Pusę piršto dengė sidabrinis gyvatės formos žiedas. Sidabro Selija turėjo, jos vyras Gondas sidabro parveždavo daug. Ir stiklo karoliukų, spalvotų. Selija pas vietinius meistrus galėjo užsisakyti vėrinių, segių ar apyrankių kada tik užsimaniusi. Ir užsisakydavo, tegu visi mato, kad jai nieko netrūksta. Tegu visi taip galvoja. Selija pasitaisė apsiaustą. Kailis smuko, Selija irzliai perdūrė jį žalvariniu smeigtuku ir prisegė prie šiurkštaus vilnonio audinio. Negerai badyti kailį, bet kas jai, išmes vargšams ir pasiims naują. Jos vyras Gondas visada turi pilnus vežimus kailių, surinktų iš vietinių medžiotojų ir paruoštų išvežti. Selija neklaususi gali pasirinkti, kurį nori, Gondas niekada nepyksta. Gondas geras, Gondas ją saugo, Gondas moka susitarti su dievais, Gondas visada pas ją sugrįžta, Gondas gražus vyras, ilgais šiaudų spalvos viršugalvyje surištais plaukais, mėlynakis kaip visi mūsų vyrai, bet ir ne kaip visi, Gondo veidą dalina didžiulis randas. Gondas sako, 14

kad pakeliui į Kornuntą užpuolė burgundai, bandė viską atimt, bet Gondas ir jo žmonės neleido, baisiai lijo ir žaibavo, Gondas net pats nežino, ar jo veidą perskėlė žaibas, ar burgundo kalavijas. Iš tos kelionės Gondas negrįžo ilgai, Gondas sako, kad sužeidimai ilgai negijo. Gondas geras, Gondas jai parvežė didžiulę sidabrinę apyrankę, net ranka sviro žemyn. Kirnis atnešė dar malkų, Selija norėjo sakyti, kad gana, viduje karšta, bet Kirniui nepasakysi, Kirnis senas, kūreno ugnį dar jos tėvų name, Selija pasiėmė Kirnį eidama gyventi su Gondu. Visi matė, kad Kirnis per senas dirbti, bet Kirniui to nepasakysi, jis daro, ką nori, tyliai eina, senas karys, nors jau seniai nebepakelia kardo, tik tris pagalius ugniai pakurt, šerno pakabučio nuo kaklo nenusiima, nors tu ką, lyg jam ir čia, prie ugnies, reikėtų Dievų Motinos apsaugos, kaip kaunantis su kokiais germanais. Tik pamačiusi kraują Selija suprato, kad persidūrė pirštą. Nulaižė kraują, žiūrėjo į kiemą, norėdama įsitikinti, kad niekas nepasikeitė. Saulė vis kilo, snigo tikriausiai paskutinį kartą. Selija giliai įkvėpė, įtraukė į plaučius sniegą ir šaltį. Pirštai šiurpo, Selija pasitaisė kailį. Reikėtų uždaryti duris, karštis iš vidaus ir šiurpus šaltis maišosi, sukasi apie Seliją ratais, Selijai nepatinka, kai gyvenimas toks, kai jo negali suvaldyti: jos vyras, Gondas, geras, bet parsivežė kitą moterį. Parsivežė, grįžo perkirstu veidu. Ilgai nebuvęs, sakė, kad randą paliko burgundai, ir Selija tikėjo, kuo jai daugiau tikėti? Veždamas prekes į Kornuntą, Gondas prikraudavo pilnus vežimus kailių, medaus, gintarų. Parsiveždavo sidabro, vario, alavo ir cinko, Selija nežinojo, kas tai yra, nuėjo pažiūrėti, bet nieko 15

gero nepamatė, prikrauta, ir tiek. Parsiveždavo ir vyrų, jaunų, bet pavargusių nuo ilgo ėjimo pėsčiomis, jei kurie bandydavo pulti ir viską atimti, Gondas ir jo žmonės likusius gyvus sugaudydavo, pririšdavo prie vežimo arba parduodavo, kiti pasitarnaudavo per aukojimus. Parveždavo vyrų, o dabar parvežė moterį. Kirnis brovėsi tarpduriu pro Seliją, jau visai aklas, lėtai nuėjo kiemu, jis nebuvo toje kelionėje, nepasiklausi. Tai net nebuvo moteris, dar vaikas. Parsivežė paskutiniame vežime, Selija pati matė, kaip ji išlipo. Lengvai iššoko, juk dar visai jauna. Ji, Selija, taip nebeiššoktų, ne jos amžiui ir ne jos padėčiai. Selija sugniaužė kumštį, nagai įsmigo į delną. Ji taip nebeiššoktų. Nebe. Dar kiečiau suspaudė delnus. Kai atgniaužė, ant delno liko keturi rausvi lankelio formos įspaudai, neišnyko kelias valandas, anksčiau išnykdavo tuoj, dabar nebe. O ta moteris, tas vaikas, dairosi aplinkui, stovi įsikibusi į vežimą, lyg paleidusi nugriūtų. Gal ir tikrai nugriūtų, tiek važiavo, matyt, neišlipdama, matyt, niekas neišleido. Atrodo išsigandusi ir pasiruošusi gintis. Pagauto vilkiuko žvilgsnis. Ir gerai, tegu bijo, o ji, Selija, nebijos, ko jai, Selijai, bijoti? Vyrai krovė daiktus, į jas nekreipė dėmesio. Apsimesdama, kad apžiūrinėja krovinius, Selija ėjo vis arčiau paskutinio vežimo. Nenorėjo, bet ėjo. Nenugalėsi priešo jo nepažinus. Vyrai rėkavo viens kitam, prisirinko daugiau pagalbininkų, Gondas turėjo daug vyrų, kariai galėjo eiti pas savo moteris ir vaikus, surikiuoti pasieniuose ietis ir skydus, jie savo darbą jau padarė, saugiai parlydėjo krovinius ir patį Gondą. 16

Gondas geras vyras, parvežė Selijai didelę sidabrinę apyrankę, ties viduriu siaurą, bet platėjančią į galus, atnešė ir uždėjo, net ranka sviro. Selija palietė randą, Gondas atsitraukė. Niekada neatsitraukdavo, o dabar atsitraukė. Selija pabandė dar kartą, bet Gondas apsisuko ir nuėjo. Vyrai krovė daiktus į didžiules krūvas, žinojo, kad vėliau galės grįžti pasiimti savo dalies, Gondas geras, visiems atlygins teisingai, ir tiems, kurie keliavo, ir tiems, kurie liko čia. Moteris, dar vaikas, buvo ne tokia kaip mūsiškiai. Plaukai ne šiaudiniai, o ryškiai rudi, banguoti, akys, ir tos rudos, šviesios ir skaidrios. – Čia Glesum, – pasakė Gondas. Selija krūptelėjo, nepajuto, kaip jis priėjo, krūptelėjo nuo vardo, tokio dar nebuvo girdėjusi, nebuvo mačiusi tokių plaukų, tokių akių, išgąsdinto vilkiuko žvilgsnio. – Ji nebylė, niekas nėra girdėjęs jos balso, gali nieko neklausti, – pasakė Gondas. – Pati matau, – atsakė Selija. – Ji gyvens su mumis, – pasakė Gondas. – Pastatysiu jai kiemo gale namą, ji gyvens su mumis. – Pati matau, – atsakė Selija. Geriau jau ji su mumis negyventų, pagalvojo. Geriau ji negyventų išvis, pagalvojo. Muistydamasis, nes uodai puola, arklys pavertė kubilą, vanduo pylėsi ir pylėsi, be pabaigos. Selijai atrodė, kad ir jos gyvenimas ištekės va taip, susigers į žemę lyg nieko nebuvę, o kubilą į nematomus pašalius nuspirs pavargęs arklys. 17

Glesum stovėjo įsikibusi į vežimą, vyrai apeidavo ją ratu, nestumdė. Ji kiek aprimo, visi aprimo, ir pamažu vėl grįžo įprastas gyvenimas.

3. Kraujas Selija lenkė pirštus, skaičiavo dienas. Jų tikrai buvo per daug, mėnesinių kraujas nesirodė, Selija suprato, kad įvyko tai, kas neturėjo įvykti. Ji jau turėjo sūnų, Bentį, Gondo sūnų, kuriam daugiau nei dešimt žiemų, ir kai nutirps šis sniegas, kai diena susilygins su naktimi, sūnus bus pakankamai suaugęs tapti kariu ir vienu iš vadų kaip tėvas. Selija turėjo sūnų Bentį, kuris gimė pirmą žiemą, vos jie pradėjo gyventi su Gondu. Bentis buvo visas jos gyvenimas, daugiau gyvenimų ji neturėjo. Dabar laukėsi dar kartą, kraujas nesirodė, nors Selija bandė jį iššaukti. Dienos ėjo, vakarai vijo rytus, Selija turėjo skubėti, nes kai vaikas pradeda judėti, jį ištraukti per vėlu. Selija pabeldė į duris, sena moteris, vos pavilkdama vilkų apėstą, randuotą, skaudžią, nors ir seniai sugijusią koją, atidarė. Jos suėjo į vidų, troba maža, kiek vienam žmogui reikia, tuo labiau senai bobai vilkų apėsta koja. Visi pasieniai nukaišyti žolėmis, nemaloniai smirdi žaizdoms tvarkyti užmaišyti tepalai. Viduje nėra oro, troškus sausų augalų ir verdamų kiaulės taukų, primaišius kalankės lapų, tvaikas smelkėsi Selijai į širdį. Pasidarė bloga, žemė pradėjo linguoti, suktis, augalai atgijo, sudžiūvę žiedai skleidėsi, šakos tyso ir vijosi Selijai apie kojas. 18

Kai atsimerkė, gulėjo ant purvinos aslos, pridengta nutriušusiu kailiu. Sena boba laikė kažką aitraus jai prie veido, Selija pasuko galvą, kad negraužtų akių. Dar apakins! Šita boba, vilko apėsta koja, viską gali. Ji gali net vasarą vandenį paversti ledu, vien primetusi į jį kažkokių žolių. Ji gali paruošti mirusiųjų kūnus taip, kad jie sulauktų laidojimo laiko. Ji gali pagydyti vyrų žaizdas, tepa jas visokia bjaurastimi, kad net vyrai nuo smarvės vemia, bet žaizdos užsitraukia. Gali surišti lūžusius kaulus, liepia taip gulėti trisdešimt naktų, o kartais ir dukart po trisdešimt, po to vėl gali eiti, gali padaryti, lyg nieko nebuvę. Gali sumažinti kosulį, gali nuraminti karštį, gali skausmą pakeisti ramybe, gali mirusį paversti gyvu, o gyvą – mirusiu. Ji pati išsigydė vilko apėstą koją, nors vaikai sukibę parnešė ją iš miško jau kone negyvą, ištekėjusiu krauju; parnešta atsigavo, pasakė, kuriuo tepalu tepti, vaikai tepė, tepė daug, ji pati taip liepė, tepė, žiaukčiodami nuo smarvės ir išdraskytų mėsų. Dar liepė ištepus aprišti lininiais skudurais, buvo tokių prisiruošusi, nežinojo, kad sau, ji viską darė kitiems, gyveno kitiems, o va, ir pačiai prireikė. Vaikai apvyniojo, aprišo, boba užmigo, vaikai išsilakstė ir viską pamiršo. Vilkai dažnai puldinėja, senas bobas apgraužia, jei jos nuklysta per toli nuo namų. Jei jos nemiršta ten, stengiasi gydyti, bet retai tepavyksta, jos atitenka Dievų Motinai ir nugarma užmarštin. Vaikai retai gailisi senų bobų, vaikai labiau mėgsta gyvenimą nei mirtį. Pamiršo vaikai ir šitą bobą, bet kai vieną dieną kažkuris prisiminė ir nubėgo pažiūrėti, boba buvo sveikut sveikutėlė, tik dar senesnė, ir vilko koją sau iš paskos. Bet ir vėl slankiojo 19

po miškus ir pievas, rankiojo augalus, nes kas gi kitas jai prirankios? Selija verkė, pati nežinodama ko. Žmonės sako, kad šitos bobos troboje visi verkia. Vieni dėl mirusiųjų, kiti – dėl gyvųjų, nes visų žaizdos vienodos, nėra ko lyginti. Boba paglostė Selijai galvą, ir viskas nurimo, skausmas dingo, baimė dingo, blogumas, ir tas dingo. – Ko, Selija, atėjai? – paklausė boba. – Tavo vaikeliui viskas gerai, ir tau gerai, gali rami eiti namo, tau nieko nereikia, tu viską turi. – Viską turiu, – sutiko Selija. – O atėjai, lyg tau kažko trūktų, – pasakė boba. Selija suprato, kad boba viską žino. Žino, kad jai nereikia to vaiko. Selija pyko, ko ji tiesiog neduoda viralo ir neišsiunčia jos lauk. – Selija, tu užpykdysi Dievų Motiną. Nedaryk taip, Selija. Selija tik nusijuokė skaidriu skardžiu juoku. – Selija, neruošiu tau to viralo net už visą sidabrą, kurį turi ir kurį tavo vyras Gondas tau dar parveš. Selija nusijuokė. Dar nebuvo girdėjusi, kad sidabras nesuminkštintų širdies ir proto, nenumalšintų Dievų baimės. – Selija, tu turi viską, aš turiu tik vilkų apėstą koją. Bet man daugiau nieko ir nereikia, – ramiai pasakė boba. Nėra žmogaus, kuriam ko nors netrūktų, pagalvojo Selija. Ir tau, boba, ko nors trūksta. – Pasakysiu Gondui, jis tave išmes į mišką, nebeturėsi žmonių, nebebus kam smirdančių tepalų virti, niekam tavęs nebereiks, galėsi gydyti vilkus, kurie tave apėdė, – pasakė Selija. 20

– Selija, tu užpykdysi Dievų Motiną. Nedaryk taip, Selija. – Mano vyras Gondas stiprus ir turtingas. Galiu daryti viską, ko noriu. Boba susigūžė. Ji galėjo viską, bet Selija buvo ne jos jėgoms. Selija neturėjo nei širdies, nei proto, Selija buvo tokia, kuriai net geriausi bobos tepalai negali padėti. Boba, vilkdama paskui save vilkų apėstą koją, nušliaužė į pasienį, paėmė gerą pundą džiovintos durnaropės, dar porą šakelių vienos žolės, porą kitos, sėklelių, ir virė. Nemaišydama, tokio viralo maišyti nereikia. Supylė viralą į mažesnę puodynėlę, gražią, neseniai nulipdytą, supylė su visomis žolėmis, nusilenkė Dievų Motinai, atleisk, mes ne visada galime rinktis, ir atidavė puodynėlę Selijai. Liepė dar keletą dienų palaikyti, po to pamažėle gerti. Kraujas pasirodė, ir vėl grįžo įprastas gyvenimas. Likusio viralo Selija neišpylė, pasidėjo kitam kartui.

4. Rūkas Kirnis vėl ėjo su glėbiu sausų malkų, kurias pats parnešė, sukapojo ir sukrovė tokias stirtas, kad užteks visoms žiemoms, kiek jam likę. Ko tu, Kirni, senas kary, tampaisi su malkomis, kiek tau kartų sakyta, kad savo jau padarei, tarnavai vadui, kiek išgalėjai, tavo skydas ir ietys stovi tvirtai atremti į sieną trobos viduryje ir laukia, kol atguls į kapą kartu su tavim. Ir ką tu gali senam seniui pasakyti, kuris senas senis klauso? 21

Kirnis vėl ėjo su glėbiu malkų, brovėsi tarpduriu pro Seliją, ant vienos kojos – prabangus odinis batas, žemiau kelio užveržtas dirželiu su blizgančia sagtimi, net su skambaliukais, tyliai skimbčiojo – dzin dzin – Kirniui lėtai kilnojant senas kojas, prabangus odinis batas, kurį Kirnis nuavė nuo germano kojos, prieš tai pervėręs krūtinę ilga, gerai padaryta ietimi. Kirnis sako, kad buvo ir kitas batas, to paties germano, toks pat gražus, toks pat odinis, su dirželiu ir pakabukais, net kitų gyvenviečių žmonės ateidavę tokio nematyto grožio pažiūrėti, tik nelabai kas betiki, nes kita Kirnio koja visą laiką apsukta kailiais, ar žiema, ar vasara, Kirniui nei šalta, nei karšta, o pakabučiai vis skimbčioja – dzin dzin. Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas? – Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo tą patį. – Tikrai sudegė, – sakydavo visi senesni, kurie dar atsiminė. Dar tada, seniai, kai Gondas nemokėjo vaikščioti, tik stojosi, Gondo tėvas gavo žinią, gal gerą, gal blogą, tik Dievų Motinai žinoti. Julijanas, Romos imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, atsiuntė pasiuntinius į Baltijos pajūrį parvežti gintaro. Būrys raitelių, keli prekybininkai, dar daugybė vyrų gintarui krauti jau savaitę keliavo per pajūrį, į pinigus mainė visą gintarą, kurį pajūrio žmonės rado. Sako, jie iki mūsų keliavo keturiasdešimt dienų be sustojimo, atvyko pikti, išsekę, bet jų žirgai prunkštė ir kasė žemę, žvilgėdami saulėje – prakaitas ir gera veislė, raiteliai, stoję ant mūsų žemių, nuleido skydus ir kalavijus, kokių čia niekas dar nebuvo matęs, o jų pirkliai buvę atkaklūs, taikūs ir žinojo, ko nori. 22

Gondo tėvas, patyręs karys ir vyriausias genties vadas, gavo žinią, reikėjo spręsti, ką daryti. Kuo skubiausiai Šventojoje Giraitėje buvo sušauktas genčių vyrų pasitarimas, vyrai kalbėjosi, tarėsi su Dievų Motina, ir neliko nieko kito, kaip patiems vykti į pajūrį ir žiūrėti ten. Rūkus išsklaidyti gali tik būdamas toje vietoje. Kirnis pasitaisė batų dirželius, ėmė skydą ir ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant galėjo kautis ir iš toli, ir iš arti. Antras stipriausias genties vyras po Gondo tėvo, apsukrus ir patyręs, nors buvo ir daug kitų vyrų, Kirnis visad ėjo šalia vado ir grūmėsi nė kiek ne blogiau. – Ne, Kirni, turi pasilikti čia, – pasakė Gondo tėvas. Kirnis mirksėjo prieš saulę, gaudė orą, nežinojo, ką sakyti. – Dabar, Kirni, kai aš turiu sūnų Gondą, tavo darbas yra būti ten, kur bus jis, ir jį saugoti. Kirnis mirksėjo saulėje, gaudė orą, nesuprato, ar tai garbė, ar nuopuolis, bet vadui nepasipriešinsi. Nepraėjo nė diena, kai Gondo tėvas, surinkęs stipriausius vyrus ir aštriausias ietis, – juk nežinai, ar tie kariai ir prekijai nori gero ar blogo, o eis per mūsų žemes, nežinai, ar taikiai, ar plėšdami ir žudydami, – vos ryto ūkanoms prasisklaidžius sėdo kas ant arklių, kas bėgte, palikę vaikus ir moteris, saugomus Kirnio su keliais patikėtiniais, išsikraustė į pajūrį. Ėmė darytis neramu. Kirnis, senas karys su gera uosle, žinojo, ką tai reiškia. Keistas dundesys artėjo, Kirnis suprato, kad tai ne perkūnija ar kiti gamtos griausmai. Žirgai, kanopos beldžia į žemę. Jų žemę. Kirniui, senam drąsiam kariui, stingo širdis. Iš garso suprato, kokios nelygios bus jėgos. Prakeikti langobardai, germanų padermė, 23

nežinia, kurie tiksliai, gal gotonai, lugijai ar burgundai, žiaurūs ir godūs, jiems tik kuo daugiau prisiplėšt, Kirnis buvo matęs jų nusiaubtas gyvenvietes, nors paties nė vieno nebuvo nei sutikęs, nei nukovęs. Kirnis žinojo, kad neužteks tų kelių jo vyrų, žinojo, kad apsauginės aštrių kuolų tvoros langobardų nesustabdys. Reikėjo kuo skubiau bėgti, lįsti į žemines, kurių turėjo išsikasę grūdams laikyti ir gerai iš išorės apdėję mėšlu, gal tie bjaurybės bent ten neras. Gondas. Turiu būti ten, kur bus jis, ir saugoti. Kirnis čiupo Gondą, pasikišo po pažastimi, ir – kaip pasiutęs lėkt. Ietis – vienoj rankoj, skydas – kitoj, motina klykdama iš paskos, gal ir nesuprasdama, kas apsėdo Kirnį, ko jis laksto su jos vaiku, jos gyvenimu, juk ji neturi jokio kito, o klyksmo pažadinti žmonės, seni vyrai ir moterys su vaikais pasileido vytis. Dabar jau visi girdėjo dundesį, visų širdis stingdė ta pati baimė, kojos trypė javus, kurių kažin ar dar jiems reiks. Klykė tik motina, juk atimtas jos vaikas, kiti bėgo tylėdami, pasilaikydami paskutinį klyksmą atsisveikinimui, kai langobardų ietys smigs į nugaras ar kalavijai vers širdis.

5. Midus Kirnis lėkė pirmas, Gondas miegojo po pažasčia, motina klykė, jei kas neštųsi jūsų vaiką, ir jūs klyktumėt, pamišėlis Kirnis, motina gailėjosi, kad nepasičiupo peilio, durtų jam į nugarą pa24

vijus, dundesys artėjo, o batų skambaliukai vis – dzin dzin, to betrūko. Motina arklių negirdėjo, tik miegančio vaiko kvėpavimą, dar toks mažas, net nešamas nepabunda, o jau nešamas, jau reikia slėpti. Motina verkė, verkė be ašarų, vakarėjo, pakilo vėjas, medžiai ošė, kas jiems? Kirnis pasidėjo ginklus ir vaiką, rankomis prakasė mėšlą, motina pasičiupo Gondą ir sukosi atgal, pamatė atbėgančius kitus, ir tik dabar suprato, kas vyksta. Dundesys jau buvo visai arti, vakarėjo, ne ką begalėjai įžiūrėti, Kirnis sustūmė žmones į žeminę, kiek tilpo, pirmiausia motiną su Gondu, kiti prasikasė kitas žemines, sulindo, vyrai jas vėl užtaisė mėšlu. Pasiliko ir stipresnės moterys, pasidalino po peilį ir po ietį su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu, bet tokiu aštriu, kad reikalui esant gali kautis ir iš toli, ir iš arti. Visi – bėgte atgal į gyvenvietę, kad nebūtų prie žeminių, jei koks vaikas pravirktų ar seniai neiškentę imtų dejuoti. Apsauginė kuolų tvora jau degė, degs ir visi namai, pagalvojo Kirnis, sausa, temsta, nieko neužgesinsi. Arklių prunkštimas ir godžius nasrus iššiepę, kalavijais mojuojantys langobardai. Kirnis neturėjo savo moters, savo vaikų, tarnaudamas Gondo tėvui nerado laiko apie tai pagalvoti, ir gerai, nes reikia ginti jo vaiką. Jau degė arčiausiai tvoros buvę namai, pleškėjo kuo puikiausiai, mediniai, gražiai apdrėbti moliu. Dūmai, riksmas, metalas į metalą, tylūs mirštančiųjų sveikinimai Dievų Motinai. Kirnis suspaudė ant kaklo kabančią šerno figūrėlę, apsaugok mane, apsaugok Gondą, ir smeigė. Daug kartų, kur tik buvo 25

tarpas šarvuose, iškėlęs ietį aukštyn, vandalai krito nuo arklių, Kirnis, visas kruvinas, nežinia ar tai jų, ar jo kraujas, paskui apsižiūrės, dabar tik smeigė ir smeigė. Jis, senas karys, tiek mūšių, bet niekada nejautė tokio įsiūčio, žinojo, kad jei ne pats, tai nėra kam, keli vyrai ir moterys, jų vis mažėja, Kirnis matė, kaip vandalai landžioja po jų namus ir ima, kas geriausia. Kirnis smeigė ir smeigė, kraujo ir neapykantos kvapas stipresnis nei juodžiausi dūmai. Jis nebėgs, bet ir nemirs, dabar negali, reikia būti ten, kur bus Gondas, ir saugoti. Viskas aptilo, nes nebeliko gyvųjų, tik Kirnis ir vandalai, jie garsiai juokėsi, vis rodė vieni kitiems, ką radę, skambino dabar jau ne kardais, o sidabru. Kirnis stovėjo prisispaudęs prie kraštinio namo sienos, tvirtai įsikibęs ieties, jei koks bjaurybė prieitų per arti. Vieno bato nebebuvo, matyt, atsileido dirželis, viskas degė, Kirnio plaukai nusvilo, ugnis artėjo, jis atsigulė ant žolės ir ėmė tyliai šliaužti miško link. Vandalai jau sėdo ant arklių ir rėkalodami išnyko tamsoje. Tai buvo narsiausias Kirnio mūšis, bet paskutinis. Sudegė didžioji dalis namų, o Kirnio nesudegė, ten ir parsinešė Gondą, ten juos parsekė ir motina. Visi buvo išsigandę ir tylūs, lyg amą praradę dairėsi nakties tamsoje, bet ką įžiūrėsi... Ryte likę gyvieji puolė tvarkyti svilėsių, rankiojo išmėtytus daiktus, susigaudė kelis pabėgusius langobardų arklius, o Gondas žengė pirmus tvirtus žingsnius, Kirnis atrėmė skydą ir ietį į sieną didžiajame savo trobos kambaryje ir paliko juos laukti jo mirties. Po to karto Kirnis nutilo, neatsakydavo net klausiamas, net kai grįžo Gondo tėvas nieko nesakė, nieko neaiškino, tik padavė Gondą tylėdamas, apžvelgė išdegintą gyvenvietę, kairiąją koją jau buvo apsiraišiojęs 26

kailiais, tik įprastai skimbčiojo dešiniojo bato skambalėliai – dzin dzin. Namus atstatė, prisikaupė sidabrų, vėl grįžo įprastas gyvenimas, tik Kirnis ėmėsi nešioti malkas ir nieko nėjo jam padaryt. Sėdėdavo savo troboj, kol šilta, arba eidavo į mišką, o užėjus šalčiams darė, ką reikia, kad Gondui nebūtų šalta. O kartais tiesiog praverdavo duris, pažiūrėdavo į Gondą ir eidavo namo, niekam nieko nesakęs, ramus kvėpdavo orą, uodė, ar viskas gerai, pasukęs galvą klausė, ar tai ne arkliai, svetimi arkliai, savus pažinojo, daugiau nėjo į žygius su Gondo tėvu net kviečiamas, bet ir savo moters neįsitaisė ar savo vaikų, niekas nesuprato, ką jis darys toliau, ar kur eis, nieks jo nebematė nei linksmo, nei liūdno, tad užmiršo jį ir paliko ramybėj vaikščioti tik Dievų Motinai žinomais keliais. Kai kokie vaikai ar moterys geromis dienomis neturėdavo ką veikti, užsimanydavo ką paerzinti dėl linksmumo, sakydavo: – Kirni tu Kirnuži, senas tu seneli, kur tavo batas, kur tavo protas? – Sudegė, – sakydavo Kirnis, visada sakydavo taip pat. Protui sudegti reikia tiek nedaug. Tąkart imperatoriaus Nerono kariai apkeliavo Baltijos pajūrio prekybos kelius ir krantą ir parsivežė į Romą tokią gausybę gintarų, kad jais išpuošė gladiatorių kautynių podiumą, tinklo, saugančio nuo žvėrių, mazgus, o arenos smėlis ir laidojimo neštuvai bei kiekvienos dienos eisenoms paįvairinti skirti reikmenys buvo iš gintaro. Parsivežė ir mažų gabaliukų, ir didelių, sveriančių daugiau nei vos gimęs kūdikis. 27