jessic a k erw in jenk ins
Visas pasaulio laik as valandų knyga
iš a nglų k a l bos v e rt ė agn ė pu z ausk a i t ė
UDK 088(031)
Je83
© 2013 by Jessica Kerwin Jenkins All rights reserved. Published in the United States by Nan A. Talese / Doubleday, a division of Random House, Inc., New York, and in Canada by Random House of Canada limited, Toronto © Minka Sicklinger, iliustracijos © Pei Loi Koay, meninis apipavidalinimas © Emily Mahon, viršelis © Agnė Puzauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015 © Leidykla VAGA , 2015 ISBN 978-5-415-02416-2
Versta iš: Jessica Kerwin Jenkins, All the Time in the World Nan A. Talese / Doubleday, a division of Random House
Skiriu Nico, kuris kiekvieną akimirką paverčia svarbia
Dangaus palaimos sulauksi arba ne, O ĹžemiĹĄkoji praskries nejuÄ?ia. wa l l ace st e v e ns
Šioje knygoje siekiau pateikti tik teisingą, tikslią, naują ir smagią informaciją. Būčiau dėkinga, jei radę kokią klaidą ar netikslumą rašytumėte queries@encyclopediaoftheexquisite.com
Visas pasaulio laik as
įžanga
pačioje savo gyvenimo niujorke pradžioje dirbau nuobodžiame pilkame įstaigų pastate, tačiau kaskart, išaušus niūriam rytui arba, priešingai, viliojančiai nušvitus saulei, aš specialiai prašaudavau pro darbo pastato duris ir nužingsniuodavau tolyn 34-ąja gatve, tarsi eičiau visai kitur. Net gėda prisiminti, kokį džiaugsmą tuomet jausdavau ir kaip mano vaizduotę kaitindavo mintis, kad štai bendradarbiai ims ir pamatys, kaip aš išsigelbėju. Įsivaizduodavau, kokia fantastiška diena manęs laukia: dieniniai spektakliai, kavinės, popietinės vaikštynės Centriniame parke. O tada, ant Penktosios aveniu kampo stabtelėdavau, tarsi cirko akrobatas priėjęs lyno galą. Ir apsisukusi ant kulno grįždavau atgal į darbą. Verčiau jau būčiau sukusi į Cloisters muziejų. 190 -ojoje gatvėje esančiame muziejuje saugoma maža oda įrišta knygelė, panaši į dienoraštį, skirta viduramžių Prancūzijos karalienei. Klasikinę valandų
13
knygą – Žanos d’Évreux valandos {The hours of Jeanne d’Évreux} – sudaro trumpi tekstai, kurie kiekvieną metų dieną lydėjo karalienę: nuo rytinių iki vakarinių maldų, sukalbamų prieš pat miegą. Knyga tiesiog pakeri. Nors pati ji – religinės tematikos, jos paraštėse knibžda subtilių beždžionių, triušių, šunų ir šokančių puotautojų piešinių – šias nykščio nago didumo šmaikščias, dekoratyvias iliustracijas mokslininkai vadina drôleries. Viename puslapyje kaunasi riteriai, kitame dvariškiai smaginasi žaisdami „varlę viduryje“ – žaidimą, kuris panašus į vaikystėje žaistą „aklą vištą“. Šventines dienas žymi rėkianti raudona. Savo knyga atiduodu pagarbą valandų knygoms, kurias viduramžiais ir Renesanso laikais taip brangino aukštuomenės moterys (ir kai kurie vyrai). Jų turėtosios knygos buvo tam tikras statuso simbolis, madingas aksesuaras, talismanas; dažnai jas puošė aukso užraktai ir „paauksuoti“ puslapiai, iliustracijų apdailai naudotas lazuritas arba šafranas. Valandų knygos reiškė religinį atsidavimą, tačiau kartu ir atotrūkį nuo dievobaimingumo. Pastaruoju metu mano vyrą apsėdęs verslo žmonių mėgstamas moto „Padaryta!“, šlovinantis tradicinį būtinų atlikti darbų sąrašą. „Padaryta!“ – su pasitenkinimo gaida balse sako jis, momentiniais klijais priklijavęs nudužusią arbatinuko ąselę. Mūsų asmeniniai google kalendoriai sinchronizuojasi su nešiojamaisiais kompiuteriais, kurie siunčia duomenis į skirtingus aparatus, o šie vidury nakties ima pypsėti kaskart atėjus laikui apmokėti sąskaitas. Atsakydama į visus tuos čirpiančius ir dėmesį blaškančius priminimus, aš sau pa-
jessica kerwin jenkins
í
14
nosėje murmu „KMDDB?“, kas, išdėliojus pažodžiui, reikštų „Ką manimi dėtas darytų Baudelaire’as?“ Panašiai kaip pirmoji mano knyga Dailioji enciklopedija: žaisminga elegantiškų malonumų istorija, kuri sėmėsi įkvėpimo iš ankstyviausių enciklopedijų ir vaišino wikipedijos priešnuodžiu, taip ir Visas pasaulio laikas šlovina tradicines valandų knygas su viltimi atremti minučių tikslumu suplanuotą „Padaryta!“ kultą. Ilgesingi poetai, puošnios damos, aistringi dendžiai, laisvamaniai bastūnai, vaivorykščių medžiokliai, bebaimiai artistai ir įprastų ikonų griovėjai, mėgstantys gerai gyventi, ves jus puslapiais, kuriuose keisis valandos, vardydami smagius istorinius nutikimus, rodančius, kaip neįprastai, išmoningai ir gražiai skirtingais amžiais, skirtinguose žemynuose žmonės leido savo laiką. Ši knyga – tai išvirkščia dienotvarkė, kuri prasilenkia su praktiškumu ir yra kiek efemeriška: čia rasite įrašų apie karštą kakavą, popietės miegą ar valso šokius iki aušros. Viliuosi, jog ši knyga nepastebimai, lyg tie lengvabūdžiai veikėjai, šmėkščiojantys viduramžiškų valandų knygų paraštėse, išprovokuos susimąstyti apie tai, kaip mes leidžiame laiką, pažers drąsių ir nuostabių užuominų, kaip kuo geriau išnaudoti tą laiką, kuris mums liko.
visas pasaulio l aik as
í
15
6.00 val. í į miestą atkeliauja cirkas Brėkštant aušrai, nuo garlaivio, plaukiančio link Misisipės upės krantų, kur penki basakojai berniukai užmiegotomis akimis stebeilijosi į tolį, atskriejo laiba garu varomų vargonėlių melodija. Buvo 1869-ieji ir į Makgregoro miestelį Ajovos valstijoje keliavo cirkas.
Lemputėmis žybsinčiam laivui pasiekus prieplauką, iš jo pasipylė raumeninga, besikeikianti įgula, kuri vagoną po vagono krantan iškraustė visą šou – įskaitant dramblį, nuo kurio svorio net trapas linko. O tuo metu berniukai – vokiečių ūkininko, pavarde Ruengelingas, vaikai – toliau stypsojo lyg užhipnotizuoti. „O ką, jei mes turėtume tokį šou?“ – paklausė vyriausias, septynerių metų sulaukęs Albertas savo jaunesniųjų brolių. Tą pačią vasarą tie patys berniukai kaimynystėje gyvenančius vaikus už dešimties smeigtukų mokestį pradėjo kviesti į savą galinio kiemo cirką. Pamažu jų cirke atsirado ožys, tada arklys, o berniukai pakėlė bilieto kainą. 1884 m. jie pasivadino Ringlingais ir netrukus, prisijungę prie Barnum & Bailey cirko, išgarsėjo kaip „puikiausias šou Žemėje“. Amžių sandūroje po Jungtines Amerikos Valstijas sukinėjosi kone 100 nedidelių cirkų – jie keliavo upėmis, keliais, geležinkeliais ir kiekvienoje atvykimo vietoje dar prieš auštant jų pasitikti rinkosi minios cirko aistruolių. „Kai į miestą atkeliaudavo cirkas,
17
sugebėdavome prabusti ketvirtą valandą ryto“, – apie vaikystės metus Geilsberge, Ilinojuje, pasakojo poetas Carlas Sandburgas (1878–1967). Vos iškėlęs kojas iš lovos, jis čiupdavo riekę duonos su sviestu ir maudavo į lauką. Cirko dieną šeimos suvažiuodavo net iš tolimų ūkių. Pamokas atšaukdavo. Krautuves uždarydavo. Per 40 minučių buvo įmanoma parduoti 8 000 bilietų į aukšto lygio pasirodymą, kuriame būtinai sukdavosi dešimtys klounų, liūtų dresuotojų ir oro akrobatų – šie tais laikais stulbindavo publiką trigubais salto ore. Kaimo žmonėms, pasak rašytojo Hamlino Garlando (1860–1940), cirkas suteikdavo „trumpą įsivaizduojamo gyvenimo akimirką“. Jis rašė: „Per dieną ar per dalį dienos mes gaudavome tūkstantį naujų idėjų apie pasaulį ir žmogaus prigimtį.“ Drauge su cirku atkeliaudavo naujausios dainos ir juokeliai. Cirkui išvažiavus, visi dar ilgai turėdavo apie ką kalbėti. „Kitą dieną toliau besidarbuojant laukuose, prisiminimai apie regėtas puošnybes karojo virš mūsų lyg auksinis debesis“, – rašė Garlandas. Ir taip debesis plaukė tolyn. Kaip pasakojo vienas pasirodymų dalyvis, klajodami po kaimo apylinkių užkampius cirko artistai keistai dažnai pasiklysdavo. „Iš 16 valandų tik 4 skyrę miegui, kapstydavomės pirmyn merkiami ir akinami liūčių – peršlapę iki paskutinio siūlo galo, peralkę, nebesusigaudantys aplinkoje.“ Ir vis dėlto, keliaudami cirko karavane, jautėmės „laukiniai, laisvi, atsisakę įprastinio gyvenimo“, – kadaise rašė klounas Julesas Turnouras (m. 1931). Cirko darbuotojų kaita buvo gana didelė, tačiau visuomet
visas pasaulio l aik as
í
19
atsirasdavo romantiškų sielų, desperatiškai troškusių pabėgti iš namų ir stodavusių cirką palikusiųjų vieton. Prisijungti prie cirko prilygo žingsniui į visiškai kitokį pasaulį. Cirko žmonės turėjo savą žargoną: dramblys vadintas „pūzru“, akrobatai – „mazgais“, klounai – „juokų skaldyklėmis“. Šūksnis „Ei, kaimas bunda!“ – cirko darbuotojams reiškė kvietimą grumtis, jei koks prašalaitis pažeisdavo cirko taisykles ar prasidėdavo muštynės. Kartais cirkas į miestą užsukdavo tik vienam vakarui. Kol nieko nenujaučianti minia stebėdavo cirko pasirodymus, darbininkai vieną po kitos ardydavo cirko miestelio palapines, saldumynų kioskus, gyvūnus suvarydavo į gardus, nurinkdavo cirko afišas ir susiruošdavo kelionei į kitą pasirodymo vietą – paskutiniai cirko vagonai išriedėdavo po vidurnakčio. Paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje Barnum & Bailey cirkas iš vienos vietos į kitą keliaudavo su 1 000 darbuotojų, 407 žirgais, dvylika dramblių, dviem mulais, keturiais kupranugariais ir visa tai tilpo į 102 vagonus. Cirko žmonių komanda vos per dvi valandas bet kokią dykvietę gebėjo paversti palapinių miestu; šviežiai suręstoje virtuvėje virėjai išvirdavo du tūkstančius kavos puodelių, iškepdavo keletą tūkstančių kiaušinių ir penkis šimtus svarų mėsos. 6 valandą ryto suskambdavo varpas, kviečiantis pusryčių.
jessica kerwin jenkins
í
20
6.05 val. í mylimieji atsisveikina „Akyse neregėjau, kad įsimylėjėlis džiūgautų sulaukęs aušros“, – dainavo XIII a. Provanso trubadūras Cadenetas. Aušrai brėkštant skaudžiai ir nenoriai atsisveikinantys įsimylėjėliai per amžius teikė peną poezijai ir vadinamosioms aušros dainoms. Štai kad ir senovės romėnų poetas Ovidijus (43 m. pr. e. – 17 m. e. m.) burnojo ant aušros deivės Auroros, kad ji išplėšia iš mylimosios guolio: Kaip dažnai aš svajojau, kad naktis neužleistų tau vietos, o žvaigždės nesitrauktų nuo tavojo veido! Kaip dažnai troškau aš, kad sulaužytų vėjas stipinus tavo vežimo, o žirgai tirštuose debesyse parkluptų! Bet, deja, jo meilės pritvinkusių kalbų niekas neišgirdo. Kaip jis vėliau reziumavo: „Diena išaušo ne vėliau nei įprastai.“ Provanso poetai kartu su kitais, rašančiais kurdų, kinų, japonų ir kečua kalbomis, – visi be išimties apraudojo tas liūdnas meilės ryšio minutes, kai gėlos apimtas įsimylėjėlis po langu atsisveikindamas siunčia oro bučinius arba mylimieji dar tik bunda ir suglaudę galvas ant pagalvės prieš išsiskirdami šnekučiuojasi. Viduramžių mergelės bandydavo įtikinti savo riterius pasilikti, nepaisant pavojaus būti užtiktiems. Vienas poetas hindi kalba rašė:
visas pasaulio l aik as
í
21
„Lažybos tarp Aušros ir manosios širdies – kuri pirmoji pasiduos.“ Kuo didesnis mylinčiųjų džiaugsmas, tuo baisesnis jųdviejų išsiskyrimas. Laiką sustabdyti bandyta visais būdais, tačiau galiausiai viskas baigdavosi lygiai taip pat. XIII a. vokiečių poetas Wolframas von Escenbachas amžiną įsimy-
lėjėlių išsiskyrimo bėdą vaizdavo kūniškai: Jų švytinti, lygi oda, Sulig aušra arčiau vis glaudės. Ašaros akyse – saldus moters bučinys! Visi jie šitaip susipynę, Burnom, krūtinėm, rankomis ir kojomis glotniom.
6.10 val. í gaudžia kabuki būgnai Norėdami spėti į anksti ryte prasidedantį pasirodymą, XVII–XVIII a. kabuki aistruoliai, ir pėsčiomis, ir įsitaisę palankinuose, išsiruošdavo į kelią visiškoje tamsoje. Osakos, Kioto ir senojo Tokijo gatvėse bilietų pardavėjai šūkaliodavo, švilpdavo ir pamėgdžiodami teatro žvaigždes vaidindavo – taip leisdami susidaryti įspūdį, ko tikėtis teatro viduje. Griaudintiems būgnams skelbiant pasirodymo pradžią, arbatos namų patarnautojai, dirbantys patalpose, pridurtose prie teatro, padėdavo garbiems svečiams persiauti į šlepetes ir, prieš sėdant į vietas teatro
jessica kerwin jenkins
í
22
salėje, palydėdavo ankstyvų pusryčių. Pavalgyti buvo ne mažiau svarbu, nei pažiūrėti šou. Teatro viduje pasiuntinukai vieną po kito nešiodavo užkandžius. Iš pradžių arbata ir saldėsiai, tada užkandžiai ir sakė, paskui priešpiečiai, o popiet sušių asorti. Temstant, kai šou pasibaigdavo, turtingesnieji svečiai eidavo į arbatos namuose suruoštą banketą, tikėdamiesi ten sutikti pasirodyme matytas žvaigždes. Tačiau kabuki nebuvo skirtas vien turtingiesiems. Sausakimšuose teatruose galėjai pamatyti įvairaus plauko lankytojų: damų, samurajų, geišų, įsitaisiusių pliušiniuose teatro krėsluose, parduotuvių savininkų ir vienuolių, kurie sėdėdavo ant tatamio kilimėlių, patiestų ant grindų. „Žmonės sugurmėdavo vidun stumdydamiesi ir grumdydamiesi, aštuoniasdešimt procentų jų sėdėdavo ant kulnų, įsitaisę ant kilimėlių“, – 1703 m. rašė vienas teatro lankytojų. „Kaip malonu matyti visus juos suslėgtus, tarsi žmonių sušį.“ Vaidinimų temos sukdavosi aplink vietinius skandalus – keršto, žmogžudystės, apgaulės ir meilės romanų istorijos. Įsimylėjėlių savižudybės tema buvo draudžiama, kad nekurstytų nelaimingų meilių. O štai vaizduoti entuziazmą ir džiaugsmą buvo netgi labai sveikintina. Itin svarbiomis pasirodymo akimirkomis aktorius sustingdavo tam tikra stilizuota poza, provokuodamas minią garsiai šaukti jo vardą, arba jei tame teatre gyvuodavo tos pačios giminės, iš kartos į kartą perleidžiančios aktorystę, tradicija, tuomet publika šaukdavo garbingą aktoriaus tėvo vardą. Pasirodymo žvaigždės gerbėjai į spektaklius ateidavo vienodai apsirengę ir
visas pasaulio l aik as
í
23
plodavo vienu ritmu, o dovanų atnešdavo ryšulių su ryžiais ir sakės statinaitėmis. Pirmajame kabuki pasirodyme, surengtame 1596 m. išdžiūvusioje upės vagoje, vaidino šintoistų dvasininkė Okuni. Vėliau pakartotinai spektaklis rodytas imperatoriaus rūmuose. Sekdamos jos pėdomis kabuki trupes ėmėsi burti kitos moterys, – daugiausia prostitutės, – kurios rodė nepadorias parodijas ir raitė dviprasmiškus šokius, kurstydamos jaunų samurajų aistras. Tai kėlė visuomenės susirūpinimą. „Pastaruoju metu vis dažniau net aukšto rango žmonės perima aktorių ir prostitučių žargoną“, – pareiškė vieno XVII a. šiogūno patarėjas. „Jei taip ir toliau, socialinė tvarka gali sugriūti.“ Regentas paskelbė griežtus apribojimus, turėjusius suvaržyti kabuki teatrų užmojus, įskaitant dekretą, kuriame nurodoma, kad teatrai gali turėti tik dalinį stogą – virš scenos ir auditorijos kėdžių, taigi teatrų savininkai pasirodymus galėjo organizuoti tik šiltomis, saulėtomis dienomis. (Kabuki pasirodymų pradžią skelbiantys būgnai tapo savotišku vietinių orų pranešėju.) Teatrams buvo leista veikti tik raudonųjų žibintų kvartaluose už miesto sienų, o aktoriams, vaidinantiems kabuki teatruose, įstatymas uždraudė peržengti teatro sienas. 1629 m. moterims scenoje rodytis irgi buvo uždrausta, o kai ilgaplaukiai berniukai, kurie užėmė moterų vietą, irgi pasirodė esantys pernelyg patrauklūs, jiems buvo prisakyta plikai nusiskusti galvas, kad daugiau nebegalėtų nešioti įmantrių moteriškų šukuosenų. Imituodami spindinčias plaukų sruogas, jie apsirišdavo galvas skarelėmis su šilko juostomis. „Visų jų veidai buvo vienodi; jie
jessica kerwin jenkins
í
24
panėšėjo į katinus nupjautomis ausimis, – gailus vaizdas“, – atminė vienas teatro lankytojų. Ir vis dėlto atsidavusi publika kabuki neapleido. XVIII a. samurajai į teatrą atkakdavo inkognito: su specialiais ant galvų užmautais krepšiais. Rūmų freilinos, kurios iš padorumo išvis neturėjo rodytis tokiuose teatruose, tėvams pasiaiškinusios išgalvotais susitikimais, lėkdavo į naujausius pasirodymus. Netgi pačios žymiausios matronos, nedrįsdavusios eiti vidun, sustabdydavo savo palankinus priešais teatrą ir paliepdavo pakelti užuolaidą, kad galėtų vogčiomis žvilgtelti vidun. (Valdžia netruko ir šito uždrausti.) Vienintelis būdas užkirsti kelią visuotinei kabuki manijai buvo vienu kartu uždaryti visus teatrus. Galiausiai 1713 m., kai imperatoriaus motinos freilina įsimylėjo pagrindinį kabuki aktorių, tai ir buvo padaryta. Įsimylėjėlius ištrėmė į atskiras salas ir visi teatrai Tokijuje buvo uždaryti. Laikinai. Kai tik jie vėl atvėrė duris, viskas vyko taip, kaip anksčiau, o spektaklių scenaristai dar daugelį metų sėmėsi įkvėpimo iš šios neteisėtos meilės istorijos. Tikrasis kabuki gerbėjų gyvenimas nuo aušros iki sutemų reiškė „gyvenimą šia akimirka“. Rašytojas Asai Ryoi (1612–1691) to meto dekadansą aprašė taip: „Jie mėgavosi mėnesiena, sniegu, vyšnių žiedais ir klevų lapais; jie dainavo, gėrė sakę, plaukė pasroviui, nesibaimindami neišvengiamo skurdo, linksmi ir nerūpestingi – lyg moliūgai, nešami upės srovės.“
visas pasaulio l aik as
í
25
sausis
í
ledu skrieja čiuožėjai
1180 m. spiečius vaikų pasileido čiuožti ledu morfildse,
Londono prieigose, – o tais laikais lipti ant užšalusio vandens atrodė keistas ir išskirtinis dalykas. Nustėręs įvykio liudininkas pasakojo, kad kai kurie pasistūmėdami lazdomis čiuožė avėdami batais, prie jų buvo prisitaisę nuaštrintus kaulus (tokių būta pačiūžų pirmtakų), ir skriejo taip greitai, „kaip paukščiai danguje ar strėlė, iš lanko išleista“. O retkartėmis „tiek įsilėkdavo slidžiu ledu, kad griūdavo visu ūgiu“. Daug oresnį vaizdą buvo galima išvysti 1662 m., kai karalius Čarlzas II (1630–1685) gracingai čiuožinėdavo užšalusia Temze – šį įprotį jis parsivežė iš Olandijos, kur kadaise buvo ištremtas. Metraštininkas Samuelis Pepysas (1633–1703) sunerimęs nusekė paskui karalių žiūrėti, kaip šis suka ratus pačiūžomis Šv. Džeimso parke. „Ledas buvo suaižėjęs ir pavojingas, tačiau jis vis tiek stojo ant
26
pačiūžų, o tai man visai nepatiko“, – rašė Pepysas, nors ir pripažino, jog karalius „labai gerai čiuožia“. Maždaug po dvidešimties metų Pepysas ir pats debiutavo kaip čiuožėjas ant ledo – žiemos mugėje čiuožinėjo ant užšalusios upės su karaliaus meiluže Nelle Gwyn. Temzė užšaldavo retai, bet kai užšaldavo – tai būdavo įvykis. 1813 m. šimtai susirinko ant Londono tilto pažiūrėti, kaip pirmieji
drąsuoliai kerta sustingusią upę. Netrukus paskui juos pasipylė smagiai nusiteikusi minia, kurią ant užšalusios upės viliojo kelis mėnesius veikusios žiemos mugės knygų kioskai, palapinės, prekiaujančios gėrimais, ir galimybė pasukti „laimės ratą“. Smuikininkui užčirpinus rilio melodiją, ant ledo pasileido suktis šokėjai. Pasitaikydavo, kad atskilusios ledo lytys nunešdavo besilinksminančius nelaimėlius žemyn upe. „Plaukdami po Vestminsterio tiltu jie gailiai šaukėsi pagalbos“, – pranešė vienas mugės dalyvių, stebėjęs, kaip upės srovė nuneša tolyn du vyrus, kurių daugiau niekas niekada nebematė. Tačiau nors lipantiems ant ledo ir grėsė pavojus, prasidėjus atlydžiui, tūkstančiai nusiminusių londoniečių burdavosi pakrantėse ir, kaip mena vienas amžininkų, „daugybė pameistrių ir kambarinių dūsaudavo regėdami, kaip staiga ir netikėtai prasmenga žiemos mugė“. Vis dėlto Anglijos monarchai nemokėjo su ledu elgtis taip apdairiai, kaip Rusijos imperatoriai. 1740 m. žiemą Peterburge, kai nuo šalčio kraujas stingo gyslose, Rusijos imperatorė Anna (1693–1740), garsėjusi žiauriu ir nevaldomu humoro jausmu, įsakė iš užšalusios Nevos upės iškirsti milžiniškus ledo luitus ir iš jų pastatyti rūmus. Karališkųjų rūmų architektas prižiūrėjo darbininkus, kurie „iš ledo
visas pasaulio l aik as
í
27
gabalų iškalinėjo puošnias architektūrines formas, matavo luitus skriestuvais ir liniuotėmis, svertais kėlė juos vieną ant kito, – pasakojo statybų liudininkas, – o paskui ant ledo plokščių buvo pilamas vanduo, kuris akimirksniu šalo, virsdamas tvirtu cementu“. Pastatytų rūmų fasadas švytėjo mėlyna spalva, tarsi nežinomas brangakmenis; rūmus puošė išskaptuotos kolonos, skulptūros ir ledo baliustrada. Ledo patranka kartkartėmis iššaudavo ledinius sviedinius. Milžiniško dydžio ledinis dramblys iš straublio purškė vandenį ir „leido garsą, labai panašų į tikro dramblio, o tą garsą trimitu išgaudavo žmogus, pasislėpęs dramblio viduje“. Piramidės, išskaptuotos iš ledo, viduje degė magiški žibintai, nuo kurių šviesos ant glotnių jos sienų mainėsi įvairiausi vaizdiniai. Dar įstabesnio būta rūmų interjero. Svetainėje švytėjo ledo sofa ir krėslai, ledo stalas ir laikrodis – net buvo matyti, kaip jo viduje sukasi lediniai krumpliaračiai. Miegamajame svečius stulbino ledo lova su ledo baldakimu, ledinėmis paklodėmis, pagalvėmis ir antklodėmis; taip pat iš ledo pagamintas tualetinis stalelis su ledo veidrodžiu, ledo indais ir žvakidėmis. Rūmų viduje stovėjo ir ledo židinys, prikrautas ledinių malkų. Net rūmų langų stiklai buvo pagaminti iš ledo – iš vidaus sklindanti šviesa nakčia sukurdavo perlamutrinį spindesį. Rūmus pernelyg gerai pažinti teko dviem žmonėms: vargšeliui imperatorės juokdariui – princo titulą turėjusiam Michailui Golicinui ir rūmų tarnaitei, kurią jis buvo priverstas vesti, kad palinksmintų dvariškius. Po didžiulės, kaip parodija sumanytos, vestuvių
jessica kerwin jenkins
í
28
ceremonijos ir puotos jaunavedžių porai buvo įsakyta vykti į ledo rūmus ir juose praleisti naktį. Pasakojama, kad jie vilkėjo vien naktiniais marškiniais arba, anot kitų versijų, buvo nuogut nuogutėliai. Gelbėdamiesi nuo šalčio jie bėgiojo po rūmus, pliaukšėdami vienas kito kūną rankomis. Šiaip ar taip, jie išgyveno. Kovo mėnesį, kai pietinė ledo rūmų siena pradėjo tirpti, didžiausius išsilaikiusius ledo luitus išvežė į tikruosius imperatoriškus rūmus, kad papildytų ledo rūsį.
6.45 val. í matisse’as lenkiasi cézanne’ui Toks jau buvo ritualas. Vos tik pirmieji saulės spinduliai 1899 m. žiemą, pakilę iš už Paryžiaus Dievo Motinos katedros, švysteldavo pro jo langus, Henri Matisse’as (1869–1954) išsliuogdavo iš lovos ir stodavo priešais Paulio Cézanne’o (1839–1906) paveikslą Trys besimaudančios moterys. Sodrių spalvų impresionizmo maniera nutapytame paveiksle vaizduojamos trys apvalainos nuogos moterys, besitaškančios vandeniu paupyje. Matisse’ui tuomet buvo trisdešimt metų. Ką tik atvykęs į Paryžių kišenėje jis neturėjo nė skatiko. Įšokęs į purvinas velvetines kelnes, jis už vieno franko per valandą atlygį dirbo padieniu darbininku, o jo žmona Amélie siuvėjavo, išlaikydama juos abu. Matisse’o, kaip tapytojo, karjera klostėsi visai sėkmingai. Prancūzijos vyriausybė netgi nupirko keletą jo drobių. Bet taip buvo
visas pasaulio l aik as
í
29
iki tol, kol jis pamatė akiplėšiškus naujus Van Gogho, Gauguino ir Cézanne’o paveikslus, ir nusprendė prisijungti prie avangardistų. Matisse’o tapybos mokytojas atsisakė komentuoti naują, kaži kokią deformuotą jaunojo dailininko tapybos viziją, ir teišspaudė: „Šiomis aplinkybėmis nemanau, kad kokios nors mano pastabos galėtų tau pasitarnauti.“ Tačiau Cézanne’o besimaudančios moterys padėjo Matisse’ui apsispręsti. Galerijai už šį Cézanne’o darbą mainais jis atidavė savo paveikslus, o Amélie skirtumui padengti užstatė savo brangintą žiedą su smaragdu. Paveikslo ji nesuprato, tačiau matė, kad jos vyrui jo reikia. „Jei klystu aš, vadinasi, klysta ir Cézanne’as, – kartojo sau Matisse’as, – o aš žinau, kad Cézanne’as teisus.“ Kiti gi nebuvo tokie užtikrinti. Anuomet karaliavo absoliutus realizmas, todėl miglota Cézanne’o vizija atrodė visiškai netradicinė. Drąsuoliui dailininkui prireikė trisdešimties metų, kad būtų surengta pirmoji jo darbų paroda. Ir net tada, vos galerijos savininkui lange iškabinus Cézanne’o besimaudančių nuogalių sceną, jo draugai įpuolė vidun prašydami paveikslą nukabinti. Pačioje galerijoje Cézanne’o aktai sukabinti nuogybių puse į sieną. Visą savo karjerą Cézanne’as tapė tai vienokias, tai kitokias mauduolių variacijas. Jo vaikystės draugas rašytojas Émile’is Zola (1840–1902) rašė, kaip būdami jaunuoliai, gyvenantys Paryžiuje, sekmadienius leisdavo užmiestyje: poilsiaudavo prie vandens, jų „žaliojo tvenkinio“, kur sulinkusios medžių viršūnės „priminė koplyčią“. Įsitaisęs vietoje, iš kurios galėdavo gerai matyti, Cézanne’as lyg „netyčiom žvilgčiodavo“ į menkai kūnus teprisidengusius palei
jessica kerwin jenkins
í
30
krantą besimaudančius žmones. Jo akys veikė tarsi fotoaparatas. Kitaip ir negalėjo, nes rasti grupę modelių, kurie drąsiai išsirengę vidury miškų pozuotų dailininkui, šansų nebuvo jokių. Cézanne’o mauduoliai tiesiogiai paveikė visą dailininkų kartą, įskaitant Matisse’ą, Pablo Picasso, André Derainą, Goerges’ą Braque, o vėliau ir Jasperą Johnsą. Kartą Pierre’as-Auguste’as Renoiras bandė įtikinti avantiūristą kolekcininką įsigyti vieną jo radikalių darbų. Tada, norėdamas, kad kolekcininko žmonos akys priprastų prie nutapyto vaizdo, jis užsuko į svečius, nešinas paveikslu, lyg jis būtų jo paties, ir išėjo jau be paveikslo – apsimetė, kad netyčia paliko. „1905 m. Paryžiuje surengtoje „Rudens salono“ parodoje žmonės priešais jo paveikslus juokdavosi, iki juos ištikdavo isterija; 1906 m. apžiūrinėjo pagarbiai, o 1907 m. buvo pavergti“, – rašė Gertrudos Stein brolis, aistringas Cézanne’o darbų kolekcininkas Leo Steinas (1872–1947). Ir vis dėlto iš visų besižavėjusių Cézanne’o darbais labiausiai pavergtas buvo Matisse’as, vadinęs jį „visų mūsų tėvu“. Matisse’o šeima paveikslą Trys besimaudančios moterys akylai saugojo daugiau nei trisdešimt metų ir atsisakė jį parduoti net per Pirmąjį pasaulinį karą užklupus skurdui. Užuot pardavę jį, pardavė Gauguino paveikslą. O tada atšaukė savo vaikus iš mokslų, kad nebereikėtų už juos mokėti. 1937 m., kai pagaliau pristatė Paryžiui paveikslą Trys besimaudančios moterys, Matisse’as rašė: „Turiu šį paveikslą jau trisdešimt septynerius metus ir gan gerai jį žinau, bet, tikiuosi, žinau ne iki galo. Kritiniais mano, kaip menininko, gyvenimo momentais jis palaikė mane morališkai. Iš jo aš sėmiausi tikėjimo ir atkaklumo.“
visas pasaulio l aik as
í
31