Bikfordo pasaulis

2

andrej kurkov

Bikfordo pasaulis Iš rusų kalbos vertė Jonė Ramunytė

vilnius 2015

3

UDK 821.161.1(477)-31 Ku287

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba Partneris

Viršelio dailininkas Zigmas Butautis

© Andrej Kurkov, 2011 © Vertimas, Jonė Ramunytė, 2015 © Leidykla VAGA, 2015 ISBN 978-5-415-02415-5 4

Versta iš: Андрей Курков, Бикфордов мир. Санкт-Петербург, Амфора, 2006

„Kam Rusioje gyventi?..“ N. Nekrasov

5

6

1 Miestas miegojo budriai. Jis sapnavo žuvį. Didžiulę, plačią žuvį – plekšnę, per kurią ir dangaus nematyti. O jeigu ji dangų gožia, vadinasi, trokšta miestui gero. Miestas seniai svajojo apie gera. Vienasieniai namai invalidai paniškai bijojo vėjo, o namų invalidų baiminosi žmonės, lenkdami juos per kvartalą. Aukšti vienasieniai panėšėjo į briauna statmenai surikiuotus domino kauliukus. Visiems rodėsi – jeigu vienas toks kauliukas grius, tai vienas paskui kitą nuvirs ir kiti, sukeldami triukšmą ir dulkes. Bet vėjo nebuvo. „Vienasieniai“ stovėjo nejudėdami. Miestas miegojo. Jis sapnavo žuvį. Pusę trijų nakties budrus miesto miegas buvo sudrumstas. Viename iš apgriuvusių kiemų suūžė didelės juodos mašinos motoras. Paskui mašina įjungė šviesas ir išriedėjo į gatvę. Miestas įžiebė vieną langą ir palydėjo ją žvilgsniu. Jis atpažino šitą mašiną. Ji nelinkėjo jam blogo. Ir miestas vėl užmigo. Mašina burgzdama sustojo prie kontrolinio punkto. Iš posto išėjo žmogus karine uniforma, pašvietė žibintuvėliu į kabiną, tylomis linktelėjo ir pakėlė užkardą. – Kas ten pravažiavo? – paklausė ant pasieniu išrikiuotų kėdžių išsitiesęs jo porininkas. – Prožektorininkai. Kontrolinio punkto budėtojas nusižiovavo ir atsisėdęs prie stalo, apšviesto elektros lempos, vėl paikai įsistebeilijo į per vidurį atverstą knygą. Skaityti jis nevaliojo, nes lenkė miegas. Tik rankiojo pačius trumpiausius ir ilgiausius žodžius, jų neskaitydamas. Neskubėdama, žibintais čiuopdama gruntkelį, mašina vis labiau tolo nuo miesto. 7

Kabinoje sėdėjo dviese. – Atrodo, į rytus jis turi susiaurėti! – spėjo keleivis, įsispoksojęs į savo papiroso ugnelę. – Sunku patikėti… – ramiai atsiliepė vairuotojas, neatplėšdamas akių nuo kelio. – Tai kodėl dirižablis nekyla į orą?! Vairuotojas nusišypsojo. Staiga kažkas žvangtelėjo, atsimušė į kapotą. – Ir vėl! – vairuotojas nuspaudė stabdį ir sunkiai atsiduso. – Nieko nuostabaus, – vangiai tarstelėjo keleivis. – Tai tik dar vienas įrodymas. Jie išlipo iš kabinos. Vairuotojas perbraukė pirštu per negilią įdubą kapote, baugiai dirstelėjo į neįžvelgiamą juodą dangų. – Na ką, važiuojam toliau?! – lyg paklausė, lyg pasiūlė keleivis. Vairuotojas dvejojo. Susimąstęs prikando apatinę lūpą, neatsakydamas tylomis įsiropštė į kabiną ir užvedė motorą. Keleivis užėmė savo vietą, klausiamai pažvelgė į draugą. – Ką gi... – neryžtingai numykė tas, ir jie pajudėjo. – Gaila, kad Goryčių priplojo, – patylėjęs pratarė keleivis ir, čirkštelėjęs degtuką, vėl užsirūkė. – Tavo „Belomoras“? – paklausė vairuotojas. Keleivis kyštelėjo jam papirosą. – Mes patys kalti, – niūriai burbtelėjo vairuotojas, giliai užsitraukdamas dūmo. – Nereikėjo šokti pagal jo dūdelę. Iki dabar trise važinėtume! – Taip, – linktelėjo keleivis. – Pagal karo meto įstatymą... – vangiai pacitavo keleivis. – Nieko, nutvers mus – taip pat „pagal karo meto įstatymą“. Pas Goryčių iškeliausime. Vairuotojas išpūtė papiroso dūmą ir įjungė valytuvus. – Ką tu čia dabar? – nusistebėjo keleivis. – Motoras tylus, – paaiškino vairuotojas. – O man toji maskuojama tyla jau va kur! – ir brūkštelėjo smiliumi per gerklę. Keleivis patraukė pečiais. Gruntkelis tolo į kalvas. Mašina važiavo iš lėto, aklai šliuoždama išduobta provėža. Žibintų šviesa išplėšė iš tamsos kelio pakraštyje 8

medinį grybelį – prieškarinę autobusų stotelę. Ant žemės po juo sėdėjo žmogus, nugara atsišliejęs į „grybo“ kojelę. Išvydęs mašiną pašoko, jo rankose švystelėjo automatas. Žengė iš po grybelio ir paleido seriją į orą, įsakydamas mašinai sustoti. – Atrodo, įkliuvome! – beviltišku balsu pratarė vairuotojas ir nuspaudė stabdį. – O jei staigiai pirmyn ir partrenkt jį velniop?! – pasiūlė keleivis. – Tai juk ne lengvoji! Vien kėbulas ko vertas, o kėbule dar tona! Tuo metu žmogus priėjo prie kabinos iš vairuotojo pusės, truktelėjo dureles, pasitraukė atbulas. – Išlipt, sušaudysim! Vairuotojas prisimerkė, stengdamasis įžiūrėti užpuoliko veidą, bet įžvelgė tik karinę uniformą, tokią pat kaip jų. Pernelyg pažįstamas pasirodė nepažįstamojo balsas. – Išjunk šviesas! – pašnibždėjo keleivis. Vairuotojas netikėtai pradžiugo. Ir kaip ta mintis išsyk nešovė jam į galvą?! Jis užgesino šviesas – ir šviesos apleistą erdvę akimirksniu užliejo tamsa. Vairuotojas ir keleivis sėdėjo nė nekrustelėdami, mirtinai bijodami išsiduoti net vos girdimu šnaresiu. – Jūs čia be reikalo, vyručiai!.. – Bet juk tai... – sukuždėjo apstulbęs keleivis. – Tai juk Goryčius! – Iš kur? Iš ano pasaulio? – paprieštaravo vairuotojas. – Goryčiau! – negarsiai šūktelėjo keleivis. – Pagaliau atpažinot! – atsklido iš tamsos. – O aš jus anksčiau pažinau! Vairuotojas įjungė žibintus ir šviesą kabinoje. Prie atvirų durelių sušmėžavo pažįstamas apšepęs veidas. – Tai tave ką?.. – įsistebeilijo į jį vairuotojas. – Ką-ką? Aiškus reikalas. Nurašė į nuostolius, bet nesuspėjo. Aš sargybiniui kaukšt, automatą išplėšiau – ir į tamsą. – Vadinasi, tavęs ieško, – linktelėjo keleivis. – Taip. Man dabar tik tenai valia, – ir Goryčius bedė pirštu į dangų. – Tenai dar pakliūti reikia! – nusišypsojo vairuotojas. – Lipk į kėbulą po brezentu. – O jūs dabar kur? 9

– Į rytus, – atsakė keleivis. – Norim tenai patikrinti. Mašina vėl nušliaužė kalvomis. – Gerai, kad jis turi automatą! – pasakė keleivis. – Bet blogai, kad antpečiai nuo palaidinės nuplėšti. Pirmas patikrinimas – ir visus mus „pagal karo metų įstatymą“. – Tai nusiplėškim ir mes tuos antpečius! – pasiūlė vairuotojas. – Pečius atpalaiduosim, kad... – O ne, mes juk vykdome užduotį... – Prajuokinai! – nusišaipė vairuotojas. Į užpakalinę kabinos sienutę atkakliai sudundeno. Vairuotojas sustojo, pravėrė dureles. – Ko tau? – Atvažiavom! – atsiliepė Goryčius. – Tikrai? – Man pasirodė, matau. Sėdintieji kabinoje pašaipiai susižvalgė, paskui darniai išlipo lauk. Goryčius subraškino brezentą, pūtuodamas iš įtampos. Vairuotojas su keleiviu įsiropštė į kėbulą jam padėti. Per kelerius metus išmiklintais judesiais nutraukė nuo didžiulio prožektoriaus būgno brezentinę mautę ir sulankstė ją kėbulo kampe. Goryčius kruopščiai nušluostė skuduru stiklinį paviršių. – Su Dievu! – kone pakuždom juos palydėjo keleivis. Vairuotojas pasilenkęs spragtelėjo perjungiklį. Prožektoriaus viduje įsižiebė ugnies taškelis ir pamažu ėmė plisti reflektoriaus sienutėmis. – Statom jį vertikaliai! – pasiūlė Goryčius. Vairuotojas sutiko. Jie atpalaidavo gnybtus, ištiesino būgną taip, kad spindulys kristų statmenai žemei, ir vėl pritvirtino. Goryčius, vairuotojas ir keleivis neramiai stebėjo jį, užvertę galvas. – Ilgai kaista, – palingavo galvą Goryčius. – Baterija pasenusi, – linktelėjo vairuotojas. – Užtat vėsta dar lėčiau, – atsiduso keleivis. – Su tokiu daikčiuku viens du tamsoje neištirpsi! Geriau pasitraukti. Jie atsitraukė per kokį dvidešimt metrų nuo mašinos. Spindulys lėtai kilo aukštyn. Netikėtai stabtelėjo, tarsi įsirėmęs į kažkokią nematomą kliūtį. 10

– O ką aš sakiau! – džiugiai šūktelėjo keleivis. Vairuotojas ir Goryčius tylėjo. Vairuotojas pavargo tempti kaklą. Jis nuleido galvą ir pasitrynė pakaušį. – O kas iš to, jei tu net ir teisus? – netikėtai paklausė jis keleivį. Keleivis liovėsi šypsotis ir keistai dėbtelėjo į vairuotoją. – Kaip?! Bet juk tai vienintelė išeitis! – buvo bepradedąs aiškinti. – Matau, – garsiai, trūksmingai atšovė Goryčius. Keleivis pergalingai pažvelgė į vairuotoją. Vairuotojas metė žvilgsnį aukštyn. – Taip, atrodo, tavo tiesa... – tyliai murmtelėjo. – O kas toliau? Nuo miesto pusės ataidėjo artilerijos papliūpa, ir čia pat it muselė, šmėstelėjusi prieš žvakės liepsną, šviesos stulpą kiaurai pervėrė sviedinys ir sprogo priešais juos ant gruntkelio. Į žemę ir į mašiną dusliai sududeno grumstai ir nuolaužos. Akimoju sukritę ant žemės, prožektorininkai įsikniaubė į kietą, negyvą, be menkiausio žolės stiebelio dirvą. Sviediniai pasipylė vienas po kito. Išprotėjusiam artilerijos baterijos vadui šviesos stulpas tapo signalu atidengti ugnį. Sunku neprarasti sveiko proto, kai jau treti metai trunka sustiprinta kovinė parengtis – ir jokių karinių veiksmų. Goryčius pašoko ir kūlversčiais nukūrė prie mašinos. Vairuotojas kilstelėjęs žiūrėjo jam įkandin, o keleivis tausojo veidą šviesiai ateičiai. Drąsuolis užšoko ant kėbulo ir spragtelėjo jungiklį. Šviesos stulpas ėmė slūgti, sklaidytis pramaišiui su tamsa. Goryčius nerangiai persilenkė per bortą, nusliuogė ant žemės. Kita salvė sviedė į dangų kelis kubinius metrus molingos dirvos ir išdrabstė aplinkui. Molio gurvuolys sulig geru Chersono arbūzu dunkstelėjo keleiviui į tarpumentę. Keleivis žagtelėjo ir apmirė. Jam dingojosi, kad visą jo kūną akimirksniu sukaustė paralyžius, ir nors jautė sąmoningą gyvastį, pasinaudoti ja niekaip negalėjo. Keleivis apdujęs įsistebeilijo į tamsą, vadinamą žeme. Nosies galiuku aiškiai juto abejingą jos šaltį, tačiau akys priešais nieko nematė. Nuo užplūdusios nevilties jam ūmai kilo noras sukąsti dantis, bet ir tai nepavyko. Klusnios liko tik akys, akis jis galėjo laisvai atmerkti ar užmerkti savo nuožiūra. Staiga jį užplūdo pasibjaurėjimas tokia 11

ribota laisve: ir užsimerkus, ir atsimerkus matomas vaizdas nesikeitė. Jis dar galėjo galvoti, bet tik labai piktai. Tačiau buvo geras žmogus, taip galvoti nenorėjo – ir užmerkė akis. Vairuotojas ir Goryčius prišliaužė prie keleivio iš karto, vos supratę, kad apšaudymas iš miesto pusės liovėsi. Jie apvertė keleivį aukštielninką. – Kvėpuoja! – su palengvėjimu tarė vairuotojas. – Kontūzija, – Goryčius įbrėžė degtuką, prikišo jį prie keleivio akių. Akys nepatenkintos susiaurėjo ir užsimerkė. – Nešam jį į mašiną! – įsakė vairuotojas. Stengdamiesi judėti kuo atsargiau, jie nunešė draugą prie kabinos. Atidarę dureles, nusprendė pasodinti ant minkštos sėdynės. Vos pabandė, keleivis kraupiai suriko iš skausmo ir suglebo. Vairuotojas ir Goryčius vėl paguldė jį ant žemės. – Stuburas... – atsiduso vairuotojas. – Reikia jį į kėbulą. Vargais negalais draugai užtempė keleivį į viršų, keliais sluoksniais sulankstė brezentinę mautę, paguldė ant jos sužeistąjį. Ir užklojo – taip pat brezentu. Nuo prožektoriaus sklido stipri šiluma: metalas spėjo smarkokai įkaisti, ir praeis ne mažiau valandos, kol atvės. Goryčius su vairuotoju sėdo į kabiną. Vairuotoją krėtė drebulys. Jis neryžtingai prisilietė vairo, paskui atitraukė ranką ir įjungė kabinos „jonvabalį“. Plykstelėjusi vidinėje priekinio stiklo pusėje maža lempelė padalijo žemę į dvi spalvas: pilką ir juodą. Tačiau net nuo tokio menkučio apšvietimo vairuotojas užsimerkė ir ilgai negalėjo atmerkti akių. Kai vis dėlto atsimerkė, susidūrė su įsmeigtu į jį liūd­ nu Goryčiaus žvilgsniu. – Reikia važiuoti, – griežtai, tarsi kam prieštaraudamas, pasakė Goryčius. – Kur? – išspaudė vairuotojas. Goryčius kryptelėjo žvilgsniu į priekinį stiklą. – Pirmyn su išjungtom šviesom, – kiek patylėjęs paaiškino. – Visiškoje tamsoje? – priblokštas paklausė vairuotojas. – O tu nori dar sykį suerzinti miesto artileriją? 12

– Gerai, – nusileido vairuotojas. – Tik iš anksto vienas su kitu ir su juo atsisveikinkim. Paskui galim nespėti. Labai jau man tai panašu į kelionę per minų lauką. – Visas mano gyvenimas man panašus į kelionę per minų lauką, bet aš niekad su niekuo iš anksto neatsisveikinu, – liūdnai šyptelėjo Goryčius. – Geriau pasitraukti angliškai... Su keleiviu atsisveikino trumpai. Šis gulėjo ant brezento užmerktomis akimis. Jis nebejautė skirtumo tarp budėjimo ir miego. Vairuotojas ir Goryčius spustelėjo tysančią palei kūną ranką ir pritūpę greta sutraukė po „belomorą“. Baigę rūkyti grįžo į kabiną. Suburzgė motoras. Akla mašina lėtai nušliaužė į priekį.

2 Lygiame jūros paviršiuje nevaldoma sūpavosi gremėzdiška savaeigė barža. Nuo neaukšto radijo stiebo karojo be vėjo suglebusi karinių jūrų pajėgų vėliava, denyje tylomis sėdėjo du jūreiviai – matrosai. Vienas rudas, strazdanotas, barzdotas. Kitas – iš sykio matyti, statuto gerbėjas – glotniai, iki mėlynumo nusiskutęs, trumpai, vietom net plikai nusitrumpinęs plaukus, be kita ko, sėdėjo toks pastiręs, tarsi būtų gavęs komandą „ramiai!“ ir kartu leidimą nesikelti. Jo veidas, kuriame netgi pokalbio ar ginčo metu neatsispindėjo jokios nuotaikos ir emocijos, taip ir prašėsi kaip maža nuotraukėlė į kokį tik nori oficialų dokumentą, suteikiantį teisę ar leidžiantį veikti. – Charitonovai! Grįžęs paduosiu apie tave raportą! – visiškai abejingu balsu, bet nepriekaištinga rusų kalba pasakė statutinis mat­ rosas. – Per pastaruosius du mėnesius neįvykdei nė vieno mano įsakymo! – Et jau... – pavargęs atsiduso rudis. – O kad nieko nėra! Motoras nudvėsė drąsiųjų mirtimi. Jei aš visus tuodu dreifo mėnesius rytiniam patikrinimui būčiau skutęsis, mes jau... – Ką „mes jau“? – abejingai pertarė statutinis. Rudis numojo ranka ir nusisuko. Prieš antrojo akis sušmėžavo gauruotas pakaušis. 13

– Jaunesnysis matrosai Charitonovai! – Aš, – neatsigręždamas atsiliepė rudis. – Įsakau nuleisti vėliavą! Rudis atsisuko ir suglumęs pažvelgė į vyresniojo matroso akis, primerktas nuo vidinių apmąstymų. – Pagal vėliavą mus gali aptikti priešo aviacija, – monotoniškai pratarė statutinis. – Ir tai teisybė, – Charitonovas atsistojo ir žengė prie radijo stiebo. – Du mėnesiai jokių priešų. Ir jokių saviškių. Juk turi tai baigtis! – Mažiau samprotauk, Charitonovai. Vėliavą nuėmei? – Taip. Ir kur ją dabar?.. – Į ką nors susuk ir visąlaik turėk prie savęs! – Klausyk! – draugiškai prabilo rudis. – Gal tu man vis dėlto pasakysi, kas nutiko? Mudu drauge užaugome, drauge dirbome, drauge išėjom į frontą, kai užpuolė tie niekšai. Pasiprašėme į vieną laivą. Na, atiteko mums šita vyža, bet juk karas jau penkti metai, ir penkti metai mes dirbam savo darbą. Ir penkti metai tu kaip maišu trenktas... – Baik, Charitonovai! – sudraudė jį statutinis. – Aš – vyresnysis, aš atsakau už krovinį ir laivą, o tu – įgula, todėl privalai vykdyti visus mano įsakymus. Aišku? Charitonovas pirštais persibraukė barzdą. „Kad taip išaugtų kaip lopeta! – pagalvojo. – O dabar – kažkokia pėstininkų lopetėlė! Gali pamanyt, barža apsivers, jei aš nesiskusiu!“ Virš laivo klykė žuvėdros, įpratusios sekioti laivams pavymui ir graibstyti pamėtėtą lesalą. Bet šitas laivas neplaukė. Žuvėdros suko virš jo, leidosi vis žemiau ir žemiau. Viena nutūpė ant radijo stiebo. – Charitonovai! – pašaukė statutinis, žvilgsniu reikšmingai rodydamas į rėklius paukščius. Charitonovas suprato, atsiduso, kilstelėjo nuo denio automatą ir nesitaikydamas nuo juosmens išpyškino papliūpą į žuvėdras. Išgąstingai suklikusios, žuvėdros pakilo į giedrą dangų. – Vėl nė vienos nenupylei, – niūriai konstatavo vyresnysis matrosas. – Kiek šovinių liko? – Trys dėtuvės, – atsakė Charitonovas. – Ne kažin kas... Gerai. Nusileisk į triumą ir patikrink krovinį. 14

Rudis vangiai pakilo. Žvilgtelėjo į saulę ir nejudėdamas, primerkęs akis atstatė jos šilumai strazdanotą, barzdotą savo veidą. – Eik kur nors! – pavargęs paprašė vyresnysis matrosas. – Klausau... – bambtelėjo po nosim rudis ir nukiūtino į pirmagalį. Paskutinį kartą žemę jie matė daugiau kaip prieš du mėnesius, kai gavo dar vieną dinamito ir Bikfordo virvelės krovinį, vėlią naktį paliko užtvindytą prieplauką ir pasuko į pakrantės dalį, per ketverius metus pažįstamą iki panagių, kur savi vaikinai priešo užnugaryje užsiėmė įprastine karine diversine veikla. Kiek visko savaeige barža perkėlė į pristatymo vietą – nesuskaičiuosi. Kad ir kaip būtų keista, suskaičiuoti buvo galima tik retus priešo aviacijos antskrydžius, porą horizonte pastebėtų nežinia kieno kreiserių ir kelias dešimtis aud­ rų. Kaip tik pastarosios ir tapo jų daugiau poros mėnesių trukusio blaškymosi po vandenis ir bangas priežastimi: iš pradžių kažkoks povandeninis akmuo nurėžė sraigtą, o vėliau mašina ir visai sustojo, nors be sraigto ji ir taip lavonas. Charitonovas ištisus ketverius metus mąstė vis tą patį: mėgino išsiaiškinti, kodėl ir kaip Fedka Gricakas, Fedka, su kuriuo juodu drauge augo, kartu gaudė žuvį gimtajame Lačos ežere, taip pasikeitė, kaip kadaise pasikeitė Charitonovo senelis, sužinojęs, kad Dievas – tai opijus, o žiemos cerkvė* – gerų plytų sankaupa, tinkama žvejų krosnims mūryti. Bet apie Dievą ir cerkvę kalbėta iš tribūnos. O kas ir iš kokios tribūnos pasakė Gricakui, kad Charitonovas, vienintelio Lačoje garlaivio „Nikitinas“ motoristas, išsyk po mobilizacijos pasirodys, švelniai tariant, nenuovoka?! To Charitonovui neteko girdėti. Atvirai kalbant, jis labai abejojo, kad kas nors būtų leidęs sau taip pareikšti tegu vien tik Fedkai Gricakui. Charitonovas apskritai mėgo abejoti. Ne dėl to, kad jam trūko įsitikinimo, jog viskas, kas vyksta, yra teisinga, o atvirkščiai, dėl nuolatinio mėginimo sugretinti dabartinį savo akimirkos suvokimą su kitų žmonių suvokimu. Penktus metus jis neturėjo progos palyginti įvairių supratimų, tačiau tuo stipriau vystėsi gebėjimas dvejoti ir iš savo dvejonių daryti išvadas. *

Šildoma cerkvė, kurioje galima laikyti pamaldas žiemos metu. 15

Vaikystėje, pirmą kartą pamatęs ir paėmęs į rankas laikraštį, nors dar nemokėjo gerai skaityti, jis liežuviu laižė nesuprantamą žodį, atspausdintą riebiu juodu šriftu, kad iš skonio suprastų jo reikšmę. Ir nors švininės tipografijos dažų skonis neatnešė laukiamo nušvitimo, Charitonovas išsiugdė įprotį veikiai prasidėjusiame suaugusiame ir iš dalies sąmoningame gyvenime viską pažinti savo jėgomis. Jis nusileido į kubriką, skirtą dešimčiai žmonių, ir išsitiesė ant savo „viršutinio aukšto“ gulto. Kažkur vyksta karas, o jiems jau trečias mėnuo trunka priverstinė taika. Taip lėmė mechaninis akmens, geležies ir jūros santykio pobūdis. Būtų galėjęs lemti ir kitaip – ir tada jų geležies gabalas, prikrautas dinamito ir Bikfordo virvelės, seniai ilsėtųsi akmeningame Japonų jūros dugne. Charitonovą lenkė miegas, bet prieš užmerkdamas akis jis kaskart mėgindavo prisiminti kokią nors itin svarbią mintį, atidėtą vėlesniam laikui apgalvoti ar apmąstyti. Nuo fizinio ir protinio vangumo galva tarsi puto, visokių minčių ir šnypščiančio jų pertekliaus gausa nuolat drumstė miegą.

3 Už jų liko dešimtys visiškos tamsos kilometrų. Gal ne tiktai už jų, bet ir prieš juos. Mašina riedėjo tamsoje, per tamsą, į tolesnę tamsą. Vairuotojas instinktyviai sukinėjo vairą, įsiklausydamas į kelią. Jam jau rodėsi, kad mato jį, tą kelią. Rodėsi, bet iš teisybės jis nematė net šalia sėdinčio Goryčiaus. Tik girdėjo jį kosčiojant, muistantis. Kabinos „jonvabalį“ jie išjungė, taupydami slopstantį išsikvėpusį akumuliatorių. Abudu žiūrėjo tik į priekį, žiūrėjo ir tylėjo, nes pokalbį tamsoje gali prilyginti tik pokalbiui telefonu, kai pašnekovai du, o klausančiųjų – nežinia kiek. Vairuotojas apsilaižė sausas lūpas ir primerkė akis. Pasijuto esąs vienišas išvargęs keleivis. Jį ėmė lenkti į miegą. Goryčius vėl užsikosėjo. Vairuotojas įsitempė, gindamas šalin miegą, ir čia jį išblaivė dar nesuprastas nerimas. Dar nesuvokdamas savo išgąsčio priežasties, 16

įžiebė „jonvabalį“. Įsiklausė. Ir išgirdo medinių kėbulo bortų girgžčiojimą. Štai kas jį nustebino ir sujaudino! Niekada anksčiau jis nebuvo girdėjęs tokio girgžčiojimo. Ne dėl to, kad bortai anksčiau negirgždėjo. Bet kitus garsus visada užgoždavo motoro burzgimas, o štai dabar motoras tyli... Vairuotojas truktelėjo rankinį stabdį. – Ech, keleliai, šaltis ir rūkai... – per miegus sumykė Goryčius. – Atsibusk! – papurtė jį už peties vairuotojas. – Atvažiavom. Tas pasitrynė akis. – Kaip tylu! – Taip, – linktelėjo vairuotojas. – Garsų jau nebebus: baigėsi benzinas. – Ką, toliau nebevažiuosime? – Na, kodėl? Mes jau kokias dvi valandas važiuojam be motoro. Matyt, nuolydis. Jei ir toliau bus nuolydis – važiuosime. – Nuolydis? – Goryčius susimąstė. – Tai duok Dieve, kad tas nuolydis nesibaigtų... Nepasitarę jie išlipo iš kabinos. Vairuotojas patrepeno žemę, stebėdamasis, kokia ji kieta ir tvirta. – Valgyt norisi... – prisipažino Goryčius. – Džiūvėsiai instrumentų dėžėje, – atsiliepė vairuotojas, rabždindamasis į kėbulą. – Tu prisimeni, kuriame dangaus gale Mažoji Lokė? Vairuotojas nežinojo. Žvaigždes prisiminė, dažnai matydavo jas danguje prieš karą, nors nuo tada, kai viskas prasidėjo, spėjo pamiršti ne tik jas, bet ir visus gamtos šviesulius. – Pamėtėk degtukus! – riktelėjo Goryčius. Dėžutė šleptelėjo ant brezento, po kuriuo gulėjo kontūzytas keleivis. Įžiebė degtuką. Vairuotojas atitraukė į šalį brezentą ir apšvietė keleivio veidą. Degtuko liepsnelė suvirpo delne virš pageltusio veido. Vairuotojas nusviedė degtuką už borto. – Mirė, – pasakė. Goryčius nutylėjo, mindžikuodamas nuo kojos ant kojos. Paskui atsiduso: „Žemė labai kieta.“ 17

– Keista, – kalbėjo toliau. – O juk ir pamiršau, kad jis su mumis. Maniau, dviese važiuojam... – Ir aš pamiršau, – prisipažino vairuotojas. – Tuojau įjungsiu šviesą. Jis spragtelėjo prožektoriaus jungiklį ir sustingo. Po stiklu nutvisko kibirkštėlė, sklaidydama vidinę tamsą. Vairuotojas žiūrėjo į ją nemirksėdamas. Akis perštėjo, jos ašarojo, bet žvilgsnio nuo lėtai įsižiebiančios šviesos jis nenukreipė. Po kokių penkiolikos minučių prožektorius įkaito, ir šviesos stulpas nejudėdamas ėmė stiebtis aukštyn. Tamsa atsitraukė, mašina įgavo apybrėžas. Pamatęs po kojomis žemę, Goryčius pritūpė. Paglostė ją, pakėlė delną prie akių, pūstelėjo... Paskui pažvelgė į ryškiai prožektoriaus apšviestą vairuotojo siluetą. – Kaip tylu! – nusistebėjo vėl. – Nukelkime jį! – pakuždėjo vairuotojas. Goryčius pasilypėjo ant rato, įsirabždino į kėbulą. Kilstelėjo virš keleivio veido brezentą ir sustingo, įsižiūrėjęs į atmerktas mirusiojo akis. – Pats panoro su tavim važiuoti? – atsisuko į vairuotoją. – Taip. – Bet juk jis netikėjo... Anksčiau netikėjo. – O paskui patikėjo, – atsiliepė vairuotojas. – Buvo labai tamsu. Reikėjo kuo nors patikėti. – Ką gi, – atsiduso Goryčius, lyg susitaikydamas su kažkokia nemalonia mintimi. Jie nuleido šoninį bortą ir nukėlė kūną ant žemės. Mašinoje buvo tik vienas kastuvas. Sausa žemė nepasidavė, lyg kažin ką savyje slėptų. Pirmas kasė vairuotojas. Goryčius pagilino kapą. Ranka tilpo jame iki alkūnės. Keleivį jie paguldė į žemę kniūpsčią. – Taip geriau, – pasakė vairuotojas. – Atskris paukščiai – negalės iškapoti jam akių. Goryčius sutiko. Iš viršaus keleivį apžarstė žeme, bet pečiai vis tiek stirksojo lauke. 18

– Kuo jis buvo vardu? – paklausė Goryčius. Vairuotojas patraukė pečiais ir apmaudžiai vyptelėjo. – Juk aš ir tavo vardo nežinau. Goryčius linktelėjo. – Kada nors visa tai baigsis, net jei ir veltui ieškome... – jis atsistojo ir įsižiūrėjo į prožektoriaus spindulį. – Čia nieko nėra. Gali išjungti. Vairuotojas įlipo į kėbulą, spragtelėjo jungiklį. Trinktelėjo mašinos durelės. Atleidus rankinį stabdį, mašina lėtai nuriedėjo į priekį, veždama blėstantį spindulį nežinoma kryptimi. Ant vairo parimęs vairuotojas pratinosi prie naujojo garso – medinių kėbulo bortų girgžčiojimo. Goryčius snūduriavo.

4 Kokia naktis! Nusvidinta tyka, įmigęs lygus jūros paviršius. Nušokti ant jo, ant jūrinikės užsisiautus juodą švarką su stačia apykakle, nušokti ir eiti, paliekant įkandin savęs ne pėdas, o ratilus vandenyje, plintančius ir pamažu nykstančius, kaip apie plūdę kimbant. Kad tik nepamirščiau knygos – be jos negalėsiu rasti rašytojo, su kuriuo kalbėtis bus sunku, juk jis protingas... O protingieji dažniau nešnekūs. Reikia įkalbėti jį parašyti dar vieną knygą. Šita jo – „Dirižabliai ir karinis jų pritaikymas“, o reikia, kad būtų „Dirižabliai ir taikus jų pritaikymas“. Viso labo. Naktis naktelė dings iš akių, kad tik audros neatneštų. Ežeras geriau negu jūra. Ten namai arti. O juk iš tikrųjų naktis – saugiausias metas! Štai dabar pasirodo čia baltas dirižablis... ne, ne baltas, baltą išsyk numuš. Pasirodo juodas dirižab­ lis, ir net aš jo nepastebiu, o jis lėtai, išjungęs motorą ir genamas palankaus vėjo, praskrieja virš baržos kokiatiknori kryptim... Gerai būtų su juo ir laišką pasiųsti... „Gerbiamas drauge rašytojau P. Jonovai! Apimtas pažintinio susidomėjimo, bent dešimt kartų perskaičiau jūsų knygą ir labai noriu su jumis nesutikti. Žinoma, karo metas reikalauja dirižablių karinio pritaikymo, bet juk mes gyvename taikaus gyvenimo lūkesčiu, ir dėl to lūkesčio man atrodo, kad jūs – 19

nevisiškai teisus. Nepriekaištaučiau, jei šią knygą jūs būtumėt parašęs šiais ar praėjusiais metais. Bet juk ji parašyta 1933-iaisiais! O koks tada buvo karas? Tada buvo kolektyvizacija! Tada visiems reikėjo kitos knygos, kurios jūs neparašėte! O jei neparašėte, tai, vadinasi, ir kalbėti nėra apie ką. Bet vis dėlto palyginkite: ar dirižablis čiaužia virš naktinio miesto ir mėto ant miegančių namų bombas, ar virš didžiulio lauko barsto kviečių grūdus? Ir kodėl jūs parašėte tik apie bombas, karinę žvalgybą? Labai jus prašau parašyti antrą knygą. Juk jūs rašytojas, tad, vadinasi, kiekviena jūsų knyga įsikūnija gyvenime. Jeigu tą knygą parašysite – atsiųskit ją man po karo į namus tokiu adresu: Archangelsko sritis, Kargopolio miestas, prieplauka, garlaivis „Nikitinas“, Charitonovui. Su pagarba ir linkėjimais.“ Toks jau karinis gyvenimas: skubėti nėra kur, horizontai giedri, kilnojamą radijo stotelę nuėmė dar prieš pirmąjį reisą, o radijo stiebą paliko. Buvo ant jo vėliava, o dabar nėra, dabar aš už vėliavos kotą. Trečią bemiegę parą Charitonovas ėmė snūduriuoti. Vyresnysis matrosas Gricakas, neduok Dieve jam sveikatos, negalėjo atleisti savo kraštiečiui už neklusnumą ir įsakymų nevykdymą. Gricakas kažkuo, žinoma, buvo teisus: kur jūs matėte matrosą ruda barzda ar apskritai barzdotą? Gricakas tokį matė prieš save kas dieną ir taip dėl to krimtosi, kad liovėsi jautęsis vadu. O kad vėl pasijustum esąs vadas, jaunesnįjį matrosą reikia nubausti. Štai Gricakas ir vaikė jį dvidešimt keturias valandas per parą, o kad tas neatsiklausęs nesiilsėtų – pats Fiodoras Gricakas visą laiką stengėsi būti šalia. Sėdėjo paskuigalyje greta Charitonovo ir žiūrėjo į ryto horizontą. Fiodoras taip pat tolydžio prisnūsdavo ir štai prieš nugrimzdamas į snaudulį pastebėjo horizonte juodą tašką. Sukaupęs jėgas, Gricakas praplėšė akis, išsiėmė iš planšetės žiūronus ir prisidėjo okuliarus prie išvargusių akių. Taškas pasirodė besanti valtis, pilna hitlerininkų. – Charitonovai! – per jėgą riktelėjo Gricakas. – Tempk iš kubriko granatų dėžę! Rudabarzdis svirduliuodamas nukėblino į kubriką. Atitempė dėžę ir paklausė: – O kam? 20

– Priešo ataka. Kabink vėliavą ant radijo stiebo! Stok! Palikt!.. Ne, kabink! Charitonovas kantriai išklausė ir įvykdė įsakymą. Dabar jau ir jis matė nedidelę valtį su dešimčia vokiečių jūreivių, vos krutinančių irklais jų kryptimi. Į priešo puolimą tai nebuvo panašu, juolab kad priartėję per kokius tris šimtus metrų jie kažką užriko ir sumojavo rankomis. – Atrodo, pasiduoda! – patenkintas pratarė vyresnysis matrosas. Vokiečiai vėl griebėsi irklų, o vienas jų rankoje iškėlė automatą, prie kurio vamzdžio buvo pririštas baltas skuduras. – Vienas, du, trys... – skaičiavo vokiečius Gricakas. – Aštuoni šunsnukiai ir nė vieno karininko... – Wir kapitulieren! – kimiai riktelėjo vienas vokietis. – Tai gerai... – linktelėjo vyresnysis matrosas. Vokiečiai nuleido irklus į vandenį už dešimties metrų nuo baržos borto ir įsitempę, lūkestingai sužiuro į du tarybinius jūreivius; vienas jų pasirodė jiems tikrai laukinės išvaizdos ir būdo, o kitas, glotniai nusiskutęs, už diržo nusitvėręs automatą, aiškaus nerimo nekėlė. Vokiečiai negarsiai pasitarė ir Gricako ir Charitonovo akyse ėmė mesti į vandenį savo automatus. – Reikia jiems ką nors šūktelėti... – atsigręžė į vadą Charitonovas. – Nereikia, – atrėžė Gricakas. – Jų tėvynė mums padėkos! Jis užčiuopė dėžėje granatą, mitriai nuplėšė kaištį ir sviedė ją tiesiai į valtį. – Gulk! – riktelėjo krisdamas ant denio. Charitonovas šlumštelėjo kniūpsčias. Sprogimas pamėtėjo aukštyn vandenį, medieną ir žmones. Šalia Charitonovo galvos žvangtelėjo nuolauža, atsitrenkdama į geležinį denį. Charitonovas atsimerkęs pamatė, kad tai ne nuolauža: prieš jį gulėjo sprogimo nutrauktas pirštas su auksiniu vestuviniu žiedu. Rudabarzdis užmerkė akis ir čia pat burnoje pajuto aitrų skonį – jį supykino. Stengėsi susitvardyti, bet nepavyko. Nušliaužęs persisvėrė per bortą. Kai truputį atlėgo, kilstelėjęs apsidairė. Rausvame vandenyje plūduriavo valties nuolaužos. Gricakas ramiai sėdėjo ant denio ir žiovaudamas dėbčiojo į pavaldinį. 21

– Gerai. Velniai tave nujotų, eik miegoti! – pratarė. – Kodėl tu?.. – slopiai paklausė Charitonovas, nežiūrėdamas į Gricaką. – Dėl teisybės. Jeigu mes negalime pasiduoti į nelaisvę, tai kodėl jie gali?! Be to, jų aštuonetas, o mudu – du... O jeigu jie žinotų, kad nėra sraigto ir mes tik dviese, – mums galas. Na, pagalvok, ką mums su jais daryti atviroje jūroje? Eik miegoti! Stok! Gricakas pakilo, atitiesė nugarą ir įdėmiai nužvelgė denį. – Štai kas, – neįprastai švelniai tarė. – Nuimk nuo radijo stiebo vėliavą ir eik gulti! Tą naktį danguje pasirodė juodas dirižablis ir lėtai, išjungęs motorą ir genamas palankaus vėjo, pralėkė virš miegančios baržos kokiatiknori kryptim... Tyka tęsėsi ir kitą dieną. Charitonovas miegojo kubrike jau antrą parą, bet vyresnysis matrosas Gricakas nenorėjo jo žadinti. Vaikštinėjo po denį, net kažką niūniavo sau po nosimi. Vietos pasivaikščiojimui, aišku, mažoka, užtat jis čia – visateisis šeimininkas ir kapitonas. Gricakas sustojo prie bortelio, šeimininko žvilgsniu apžvelgė horizontą, paskui dirstelėjo sau po kojomis ir, pamatęs nutrauktą pirštą, nusiviepė, atsivėdėjo dešine koja – ir nuskriejo žmogaus atplaiša į vandenį, atsisveikinimui blykstelėjusi vestuviniu žiedu. – Na va, ir pasitarnavau pergalės reikalui! – pasistengė su kuo didesne savikliova ištarti vyresnysis matrosas. Nuskambėjo iš tikro įtikinamai. Gricakas aprimo, perbraukė delnu skruostus, tikrindamas, ar ne metas skustis. Bemat dilgtelėjo nemaloni mintis, priešiškai primindama rudą Charitonovo barzdą. Gricakas nuginė ją, visiškai suvokdamas jos pagrįstumą ir savo paties bejėgiškumą. Mąstė, kokiu konkrečiu atveju ruda Charitonovo barzda užtrauks jam nemalonumų. Nutikti tai gali tik netikėtai, jeigu staiga prie pasiklydusios jų baržos priplauks koks nors mūsiškis laivas ir pirmas jo karininkas, užlipęs į denį, įpils jam, Gricakui, nuobaudą už drausmės nesilaikymą ir statuto normų pažeidimą. Gerai būtų pastebėti tą laivą iš anksto, kad Charitonovas spėtų nusiskusti savo „pėstininkų lopetėlę“, kaip pats savo barzdą vadina. Nėra nieko blogiau, kaip įsakinėti kraštiečiams, ypač jei drauge su jais išaugai. 22

Jie visai negali suprasti, kad tu – jų vadas ir kad tavo valia lemti jų likimą, apdovanoti ir bausti. Kai tik mūsiškiai aptiks baržą, reikės paduoti prašymą, kad pakeistų jaunesnįjį matrosą. Tegu skiria, ką nori, tegu ir jakutą, kuris plaukti nemoka, bet svarbiausia – kad anas pirmąsyk jį matytų.

5 Tą naktį danguje vėl pasirodė juodas dirižablis. Išjungęs motorą, skrido jis virš jūros kokiatiknori kryptim. Dirižablio gondoloje nieko nebuvo, nors jos vidury stovėjo taburetė, ant grindų voliojosi smulkios šiukšlės, o kampe stūksojo didelė kartoninė dėžė, o joje – daugiau kaip tūkstantis cigarečių „Draugas“ pakelių. Naktis buvo nuostabiai rami. Įelektrintas lygus jūros paviršius panėšėjo į ištisinę pakilimo juostą. Tik aukštai danguje, ten, kur prieš audrą skraido dirižabliai, dvelkė švelnus vėjelis. Nekenksmingas ir nenešantis nieko, tiktai šilto oro srautus. Gamta ilsėjosi, ir sunku buvo patikėti, kad jos poilsis truks ilgai, kad žmonės nepavargs gyventi tyloje ir ramybėje. Bet iš tikrųjų jie niekada nebuvo patyrę nei tylos, nei ramybės. Žmonija neleidžia sau to, ką gali leisti sau gamta. Ir tą naktį tik dėl to, kad nebuvo žmogaus, čia tvyrojo tyla ir ramybė. Ir netgi žmogaus kūrinys, likęs be savo Kūrėjo, atrodė natūralus gamtinės paukščių evoliucijos produktas. Ir nebuvo nieko stebėtino, kad žmogaus kūrinys pats savaime, be savo Kūrėjo, įstengė pakilti kur kas aukščiau už žmogų. Ir įsigyventi danguje kaip paukštis arba debesis. Atsidaręs lendlizo* troškinį, kurio buvo prikimštas visa laivo virtuvė, Gricakas pirštais pakabino kiaulienos minkštimo ir mestelėjo * Lendlizas (angl. lend-lease) – Jungtinių Amerikos Valstijų karinių tiekimų progra­ ma Antrojo pasaulinio karo metu – karinės technikos nuoma ir karinių žaliavų, degalų, šaudmenų bei kitų materialinių išteklių, tarp jų ir maisto produktų, nuoma, perdavimas ir pardavimas savo sąjungininkėms. 23

virš baržos sklandančioms žuvėdroms. Pora jų kaip akmuo krito žemyn prie maisto, susidūrusios susipešė tarp savęs, o mėsos kąsnelis tuo tarpu, atsisveikinęs su paikais paukščiais, nugrimzdo maitinti žuvų. Gricakas nusišiepė ir drėbė žuvėdroms dar troškinio. Šį sykį viena paukštė, aplenkusi kitas, prarijo mėsą ir tarsi iš soties lėtai vasnodama sparnais vėl pakilo aukštyn, paskui, išskleidusi plačius sparnus, ėmė brėžti spiralinius ratus virš niekur neplaukiančios baržos. Vyresnysis matrosas, užvertęs galvą, drabstė paukščiams, kurių negalėjo pakęsti, per paskutinius du su kaupu mėnesius atsipykusį troškinį. Drabstė, lyg mesdamas lauk, negalvodamas nei apie paukščius, nei apie ką nors kita. Netikėtai paniuro, perėjo per denį, stvėrė automatą ir išpleškino dėtuvę į sūkuriuojančius paukščius. Vienas jų bejėgiškai šleptelėjo į vandenį. O Gricakas, patenkintu žvilgsniu nusekęs jo krytį, padėjo automatą ant denio ir atsisėdo. Nuo nugriaudėjusios automato papliūpos atsibudo Charitonovas. Pasivartė ant viršutinio gulto, visiškai atsitokėjęs išsitraukė iš po pagalvės jau daug kartų skaitytą P. Jonovo knygą, atsivertė per vidurį. Tekstą mokėjo kone atmintinai ir nebuvo juo sužavėtas – apie tai nesyk rašė savo laiškuose čia, baržoje. Laiškų P. Jonovui pluoštas gulėjo jo spintutėje. Jei kas būtų juos atspausdinęs, knyga būtų net storesnė už Jonovo, o svarbiausia, joje būtų daugiau naudingos prasmės. Taip bent manė pats Charitonovas. Papūtė šaltas vėjas. Gricakas pažvelgė į pajuodusį horizontą ir nepatenkintas perkreipė lūpas. Dar pusvalandis – ir jūros paviršius užvirs kaip vanduo arbatinyje, ir dar nežinia, ar jų barža atlaikys tą gamtos šėlsmą. Žuvėdros nuskrido. Gricakas prisitraukė automatą, mintyse gailestaudamas, kad negali iššaudyti apkartusios stichijos su visomis jos vingrybėmis. Audra šėlo dieną naktį ir dar dieną ir galop įspraudė baržą tarp dviejų masyvių akmenų, aplamdė ją – tad ji pasimuisčiusi tvirtai ir ilgam sėdo ant pakrantės seklumos – paskui aprimo. O netrukus atslūgo ir vanduo, apnuogindamas sulankstytą baržos dugną – mėnulio įgeidžiu prasidėjo atoslūgis. 24

Gricakas lengviau atsiduso. Jam buvo ko džiaugtis, buvo ko dėkoti tai audrai. Kitu metu būtų prakeikęs stichiją ir visus vėjus, bet dabar prieš jį buvo krantas: smėlis, uolos ir ūkelyje vos pastebima medžių žaluma. Prieš jį driekėsi ne šiaip sau žemė – prieš jį, nuplaktas lietų ir audrų, nugairintas ziuidų ir nordų, buvo jo gyvenimas, jo tęsinys. O kas svarbiau žmogui, santūriai, slapčia laukiančiam savo žūties?! Viskas. Jūros kančios praeityje. Kam buvo lemta rast mirtį gelmėje, tas neišvengė savo lemties, kaip neišvengė jos vokiečių jūreiviai. Apsilpęs nuo audros, pamėlusiais paakiais Charitonovas kilstelėjo ant alkūnių nuo gulto, netikėdamas tyka, ir vėl atvirto aukštielninkas. Sūpavimas išvertė jį išvirkščią savaitei į priekį, ausyse vis dar tebegirgždėjo geležtės, tebedundėjo slysčiodamos po triumą dėžės su dinamitu, grumėjo bangos, atkakliai plakdamosi į laivo šonus. Gricakas nusileido į kubriką, žvilgsniu susirado Charitonovą, nedraugiškai sučiaupė lūpas. – Prisišvartavome! – mestelėjo ir išėjo. Charitonovas pasuko galvą įkandin vyresniajam matrosui, nuleido ant grindų kojas ir stengdamas išsilaikyti, lyg audra vis tebesiaustų, įsitvėrė viršutinio gulto. Pastovėjęs taip minutę ar dvi, nuleido rankas ir netvirtu žingsniu patraukė prie kubriko durų. – Gali išsigulėti! – negarsiai, visai ne kaip vadas tarstelėjo Gricakas, užsimetė ant peties automatą ir nušoko ant smėlio. – Aš į žvalgybą! Charitonovas krestelėjo galva ir liko stovėti denyje, išvargusiu žvilgsniu lydėdamas savo vadą. Vadas guviai užsikepurnėjo ant uolėto kranto ir dingo iš akių. Netrukus nusileido vakaras. Risdamosi į krantą, šniokštė neaukštos bangos. Atsigaivelėjęs Charitonovas susirado žirkles, skustuvą ir veidrodį ir neskubėdamas ėmė vaduotis iš savo prašmatnios rudos barzdos. Ir ko Gricakas taip irzo? Tarsi Charitonovas būtų koks besmegenis maištininkas! Tarsi nesuvoktų, kada ir kas galima, o kada ne! Štai dabar iš tikrųjų reikia suteikti sau padorią išvaizdą – sugrįš Gricakas, lydimas kokio pėstininko su žvaigždėmis ant antpečių, ir tada už barzdą gali lengvai ir bausmės batalionan pakliūti. Bet kai Gricakas 25

grįš, Charitonovas jau bus virtęs iki mėlynumo skustu pavyzdiniu matrosu. Keista, kad vadas pasišalino visai ne kariškai, užduoties nedavė. Matyt, žino, kad Charitonovas – ne kvailys ir pats susipras: jei likai vienas baržoje su tokiu kroviniu – vadinasi, stovėk sargyboje, kol sugrįš Gricakas. O stovėti sargyboje – vadinasi, dairytis į šalis ir galvoti apie savo reikalus, prisiminti namus, ežerą, iš kurio išteka upė Onega, taikų metą, kuris būtinai ateis, ir tada jis, matrosas Charitonovas, pagaliau imsis mėgstamo darbo, kurio iki šiol dar nebuvo ėmęsis. Jisai ras žmonių, kuriems svarbiausia gyvenime – dirižabliai, ras ir pasiliks su jais. Dirbs už duonos kąsnį ir puodelį pieno per dieną. Ir dar išsiųs visus laiškus, parašytus P. Jonovui, susitiks su juo ir įkalbės jį parašyti kitą knygą – knygą apie taikius dirižablius. Vakarinis budėjimas bangoms tebešniokščiant virto naktiniu. Juodas vandens paviršius liūliavo tolimų žvaigždžių atspindžius, o geltonas mėnulis, lyg išpjautas iš Vologdos sviesto, čia smalsiai žvelgė į naktinį vandenyno veidrodį, čia slėpėsi už nepritvinkusių audros debesų. „Na, ar galima laikyti mane nedrausmingu? – mintijo Charitonovas. – Argi aš esu neįvykdęs bent vieno sąmoningo įsakymo? Didžiam pergalės reikalui darau viską, kas nuo manęs priklauso! Bet tegu man kas nors iš generolų paaiškina: kaip kasdienis skutimasis gali lemti priešo žūtį? Įsakė Gricakas miegoti ant viršutinio gulto, nors kubrike pilna apatinių, – aš miegu ir net suprantu, kodėl Gricakas apačioje miega, o aš viršuje tabaluoju. Todėl, kad jis – vadas, ir aš privalau visokeriopai jausti savo pavaldumą...“ Trečią parą nepamaininio budėjimo Charitonovas suabejojo savo atspara ir nusprendė bent valandžiukę nusnūsti. Išvargęs užsliuogė ant savo viršutinio gulto – lyg į kraują įaugo Gricako įsakymas, nors kur kas patogiau miegoti apačioje – išsitiesė aukštielninkas ir sumerkė vokus. Miegas užgriuvo jį kaip neapsakomai stiprus vėjo gūsis, prikaustydamas prie gulto ir atimdamas jėgas. Jis tik pajuto, kaip greit glemba kūnas, kaip savaime apmiršta rankos ir kojos. Nelaisvė, iš kurios vien valios pastangomis neišsivaduosi. Kūnas jo nebeklausė. Potvynis kuteno giliai smėlyje įsmigusios baržos dugną, o kaip visada rėksmingos žuvėdros tylomis suko ratus, abejingai šnairuodamos akutėmis į ką tik gamtos įžiebtą rausvą aušrą. 26

Miegas pamažu atgaivino Charitonovo jėgas, ir jis vėl pajuto save, savarankiškumą ir vientisumą, ir kūnas jo klausė, ir bėgo jis kažin kur savo sapne, o paskui, pasiekęs kalno viršūnę, apsižvalgė ir džiaugsmingai nušvito, įsmeigęs žvilgsnį į juodą dirižablį, kybantį virš miško. Drauge su to reginio džiaugsmu sukirbo noras perdažyti savo svajonę iš juodos, gelbstinčios įsivaizduojamą dirižablį nuo naktinės zenitinės ugnies, kokia nors ryškia ir džiaugsminga spalva, bet tam reikia dažų, o dirižablis privalo būti po ranka. Beje, dirižab­lis nieko neprivalo, ir ar gali perdažyti svajonę, lyg tai būtų tvora ar varteliai?! Ne, tegu kol kas jis bus tamsus, o kai bus labai daug saulės – pats išbluks, pašviesės, ir nebereikės nieko perdažyti. Charitonovas prigulė pievutėje, dar metęs žvilgsnį į savo svajonę, ir nusprendė snustelėti, bet staiga kažkokia paslaptinga jėga šilta plaštaka sugniaužė jam gerklę ir ėmė smaugti. Iš išgąsčio Charitonovas pastiro – kūnas nutirpo, kažkieno pirštai vis giliau smigo į kaklą. Charitonovas suprato, kad viskas tuoj baigsis ir ateis galas skurdžiam tikrajam jo gyvenimui, o kartu baigsis ir turtingasis, jo pramanytas. Širdis sulėtino ritmą, plaučiai susitraukė. Milžiniškomis pastangomis jis pakėlė sunkius, daugiatonius vokus, bet košmaras nesibaigė, ir kūnas neklausė. „Nejau tai ne sapnas?“ – pažvairavęs kairėn, Charitonovas tamsoje įžiūrėjo kubriko sieną. Norėjo pasukti galvą, norėjo pakelti ranką ar pajudinti pirštus, norėjo nutupdyti dirižablį ant Lačos ežero kranto... Vien bergždi norai. Taip atslenka lėta mirtis, lauktoji mirtis, kur kas baisesnė už bet kokią nelauktą. Charitonovas dar kartą pamėgino įtempti ranką ir bent kiek ją pajudinti. Regis, tarp jo noro ir rankos veiksmų užsimezgė silpnas ryšys. Lyg darydama malonę, ranka sukrutėjo, ir dabar Charitonovas ją pajuto, tikriau, pajuto mėšlungio surakintą alkūnės sąnarį, pajuto, kokie nutirpę pirštai, net įstengė kilstelėti sutrauktą ranką. Dabar kuo greičiau išvaduoti gerklę – kitaip jis uždus, ir jokia kova dėl gyvybės nebeteks prasmės. Jis kilstelėjo neklusnią ranką prie kaklo ir pajuto svetimą šilumą. Charitonovas šiurkščiai nubloškė nuo kaklo nematomą priešo ranką. Pasigirdo cypimas, ir sušilusi ant Charitonovo kaklo žiurkė nugarmėjo žemyn. Šleptelėjo ant medinio grindų 27

klojinio ir, tratėdama it būgno lazdelėmis, nubėgo į tolimą kubriko kampą ir ten pasislėpė. Apdujęs Charitonovas vėl sumerkė vokus. Jėgos po truputį ėmė grįžti jau nebe sapne, o tikrovėje. Išsilygino kvėpavimas, plaučiai godžiai plėšė krūtinę, mėgaudamiesi vėl atgauta laisve įkvėpti ir iškvėpti. Charitonovas atsikėlė. Nuo smiliaus atitrūko kraujo lašas, jis pamatė gilų įdrėskimą – žiurkės nagelio pėdsaką. Galvoje netilpo, iš kur išdygo ta žiurkė ir kaip užsirioglino ant paluby kabančio gulto. Išėjo į denį – saulė zenite, popietės metas. Keista, rodos, ką tik buvo naktis!.. Tokiu laiku iš Lačos į Kargopolį grįžta žvejai. Bet kaipgi Gricakas? Kodėl jo iki šiol nėra? Dingo? Žuvo? Ar jį išsyk suėmė ir tardo?! O jeigu jis visai nebegrįš? Kas tada? Sėdėti baržoje, kol pasibaigs NA*, o paskui išlakdinti save į orą, pasitelkus savo paties krovinį? Tiesa, jau ne tik save, bet ir dar vieną gyvą padarą. Charitonovo mintys negalėjo ilgam atitolti nuo baisaus sapno, virtusio tikrove. Prasmingais atsitiktinumais Charitonovas netikėjo. Kažką toji žiurkė reiškė – galbūt tai, kad Gricakas negrįš?! Labai gali būti – ji pajuto esamą ir būsimą Charitonovo vienatvę ir aplankė jį, primindama, kad jis ne vienas. Aplankė kaip Dievo pirštas ragindama gyventi ir grumtis už gyvenimą, galvoti apie tai, kas aišku, ir aiškintis tai, kas nesuprantama. Gricakas negrįš. Tuo Charitonovas jau neabejojo. Keista, kad žiurkė niekada anksčiau nesirodė akyse, neišsidavė, kad yra čia pat. Taip, Gricakas negrįš. Laukti jo ir saugoti baržą beprasmiška, bet palikti dinamitą ir leistis ieškoti gyvenimo, prie kurio galėtum prisišliet savo gyvenimu, taip paprastai nevalia. Reikia išaiškinti, kodėl būtina eiti, ar sugalvoti ką nors, kas nuimtų jo, Charitonovo, pareigos naštą, bet niekam nesuteiktų teisės vadinti jį išdaviku ir dezertyru. Dabar jau aiškėjo, ko jis nori: jis nori išeiti iš čia taip, kad nepaliktų sprogstamojo krovinio, kurio turbūt stinga partizanų būrių kovotojams ir diversinėms grupuotėms. Taip, jis būtinai eis, tačiau tarp jo ir baržos negali nutrūkti ryšys. * Neliečiamos atsargos (NA) – maisto, degalų, šaudmenų ir pan. atsargos, specia­ liai sukauptos ir saugomos ekstremaliems atvejams. 28

Charitonovas įlindo į triumą ir ėmėsi darbo. Sujungė krūvon keletą didžiulių Bikfordo virvelės kamuolių, uodegėlę prisuko prie dinamito briketo, galinčio pažadinti iš taikaus miego tūkstančius jo bičiulių triume, kitą galą ištempė į denį, o paskui ir į krantą. Truktelėjo virvelę į save – ši lengvai pasidavė. Tvarka. Dabar jis susikraus daiktamaišį, o kadangi nėra lagamino, tai prieš kelionę prisės ant to maišo. Paskui – į kelią... Charitonovas suspaudė kumštyje virvės galą ir palinkęs į priekį, kad išlaikytų pusiausvyrą – daiktamaišis su „lendliziniu“ troškiniu ir džiūvėsiais nemažai svėrė – ėmė ropštis į neaukštą uolėtą krantą. Tolėliau už pakrantės į dangų stiepėsi beveik visai plika kalva. Pasiekęs jos viršūnę, Charitonovas sustojo ir atsipūtė. Tolesnių veiksmų planas buvo labai paprastas. Kad ir koks ilgas būtų kelias, galop jis nuves pas žmones. Nueis pas saviškius – perduos jiems virvelę, ir jie nesunkiai ras baržą. Na, o jei užšoks ant priešo – reikės suspėti nepastebimai padegti virvelę ir pabėgėti į kitą pusę, ir tada jo siela, pakilusi viršum šio karo, išvys Japonų jūros pakrantėje galingą sprogimą... Leisdamasis kita kalvos atšlaite Charitonovas priekyje išvydo didingas sopkas, apžėlusias mišku. Prieš jį dunksojo taiga, šio krašto šeimininkė, kurios nepermaldaujama valia lėmė į jos valdas pakliuvusių žmonių ir žvėrių likimus, kartais supindama juos, sukurdama tarpusavio priklausomybę. Atrodo, Gricakas pasakojo, kad netoli nuo kranto partizanai aptikę du susikibusius skeletus – vilko ir žmogaus. Neįveikęs nė pusės kelio iki pirmosios sopkos viršūnės, Charitonovas stabtelėjo pailsėti. Kad atlaisvintų ranką, trigubu mazgu pririšo virvę prie daiktamaišio dirželio. Virvelė tempėsi lengvai, nejuntamai. Prisėdęs po kedru, Charitonovas atsipūtė, apsidairė į šalis. Iš viršaus atsklido lajas šukuojančio vėjo kuždesys, apačioje tvyrojo tyka. Žemę dengė rudi pernykščiai spygliai ir liguistos žalzganos spalvos žolytė, kad ir kaip keista, skelbianti pavasario pabaigą. Pasėdėjo, ir gana. Reikia eiti, tempti virvę toliau. Sopkos viršūnėje jis būtinai ką nors susitiks. Ar saviškius, ar priešus. Gali būti ir taip, ir kitaip. Per karą kiekviena sopka, kiekviena tegu vos įžiūrima 29

kalva vadinama aukštuma, o aukštuma neužimta nebūna. Tačiau pirmoji pakrantės kalva pasirodė neužimta...

6 Į tirštą tamsos pyragą iš apačios į viršų smigo prožektoriaus spindulys. Įsmigo ir įstrigo, taip ir nepervėręs pyrago kiaurai, taip ir nepasiekęs šviesos. Prie mašinos ant plikos sausos žemės sėdėjo vairuotojas ir Goryčius. Žiūrėjo į spindulį. Tylėjo. – Tu prisimeni, kaip mieste degė teatras? – netikėtai paklausė Goryčius. – Na, – linktelėjo porininkas. – Buvo naktis, ir ugnis apšvietė visą centrinę aikštę. – Aš nemačiau, – pasakė vairuotojas. – Buvau komandiruotėje. Pramušinėjau medinių žaislų gamybą. Goryčius nusišiepė. – O kodėl tu čia žaislais užsiiminėjai? – Įpareigojo. Mūsų srityje kirto miškus, o medienos nebuvo kur dėti. Štai tada ir nusprendė skirt mediniams žaislams... – Ir teatras buvo medinis... – Goryčius užsimerkė. – Negaliu ilgai žiūrėti į šviesą... – pasiskundė. – Imkim ir išjunkim! – pasiūlė vairuotojas. – Palauk, paėjėsiu į šalį. Goryčius atsistojo ir patraukė į tamsą. Laikas slinko be dienos ir nakties kaitos, be vėjo. Tyla buvo pavaldi dviem žmonėms. Tiktai jie galėjo ją išsaugoti ar sudrumsti. Tačiau patys žmonės buvo pavaldūs tamsai ir, nors galėjo įžiebti prožektorių, nuo jo spindulio dvelkė šalčiu. Kai jis švietė – tamsa prisėlindavo visai čia pat. Žmonės patys sau atrodė tokie pažeidžiami, kad jiems knietėjo mesti tą prožektorių, mest mašiną ir sprukti. 30