andrej kurkov
Maidano dienoraštis Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė
vilnius 2015
UDK 323.2(477) Ku287
Versta iš: Andrej Kurkow, Ukrainisches Tagebuch. Aufzeichnungen aus dem Herzen des Protests, Haymon Verlag, 2014
Viršelio dailininkas Zigmas Butautis
© Andrej Kurkov, 2015 © Vertimas iš vokiečių kalbos, Austėja Merkevičiūtė, 2015 © Leidykla VAGA , 2015 ISBN 978-5-415-02407-0
turinys
prata r m ė l ie t u vi š k aja m l e i di m u i įža ng a
11
m a ida no die nor aš t i s paa iš k in im a i
203
13
7
pratarmė lietuviškajam leidimui
Vasaros pabaiga. 2015 -ieji. Lazarivkos kaimas1 Žytomyro srityje, 90 km nuo Kijevo. Tyla. Užtrukęs dviejų mėnesių karštis virto lengva vėsa. Kaimynai jau pamažu kasa bulves. Baigėsi agurkų sezonas, nors raudonos pomidorų dėmės dar pagyvina nuo užsitęsusių sausrų suvytusį daržą. Čia, tradiciniame Ukrainos kaime, taika ir ramybė. Jo nepasiekė nei Maidano revoliucija, nei Donbaso karas. Nors per Maidano įvykius žmonės iš kaimo važiavo dalyvauti vyriausybės organizuojamuose mitinguose prie Parlamento – Aukščiausiosios Rados, kad papildomai užsidirbtų. Ir tuomet, kai Donbase kilo karas, keli kaimo gyventojai buvo mobilizuoti. Atitarnavo pusmetį, jau grįžę namo. Žuvusiųjų nėra, sužeistųjų taip pat. Mūsų kaimui sekasi. Aplinkiniai kaimai jau palaidojo saviškius, žuvusius kare, kuris lig šiol vadinamas „antiteroristine operacija“. Aplinkiniuose kaimuose dar ne visi grįžę iš Rytų fronto. Ir – nors baisu ir liūdna apie tai mąstyti – grįš ne visi. Ar švęs Ukraina 2015 -ųjų lapkritį antrojo Maidano, visiškai pakeitusio šalies gyvenimą, sukaktį? Ar ukrainiečiai kaltins Maidaną – jei ne jis, tai ir Krymas būtų likęs Ukrainos, ir Donbase karo nebūtų? Visko bus. Ir Vakarų Ukrainoje2, kur daugumą sudaro nacionalistiškai nusiteikę šalies piliečiai, yra Maidano oponentų. O separatistų ir Rusijos kariuomenės užgrobtoje Donbaso dalyje yra nemažai piliečių, kurie naktį ant namų, nukentėjusių per apšaudymus, sienų paišo proukrainietiškus grafičius: geltonas ir mėlynas vėliavos juostas, auksinį tridantį – Ukrainos valstybingumo simbolius. Kiekviena nauja diena gyvuoja tik 24 valandas ir paskui išsyk tampa istorija, istorine praeities data, nepaisant to, ar kas nors istoriškai svarbaus tą dieną įvyko, ar ne.
Kai rašiau Maidano dienoraštį, apie tai nemąsčiau: aprašydamas kiekvieną dieną, mąsčiau apie rytdieną, puoselėdamas slaptą viltį, kad rytdiena išspręs visas problemas, kurių prisikaupė iki šiandienos. Bet atėjo 2014 -ųjų balandžio 24 -oji, paskutinė dienoraštyje aprašoma diena, ir ji netapo „rytojumi“, netapo diena, nuo kurios galėtume imti skaičiuoti naują gyvenimą, naują – taikų – gyvenimą reformuotoje ir sovietinio palikimo bei posovietinės korupcijos atsisakiusioje Ukrainoje. Istorija nesusiklosto taip greitai, o ir problemos Ukrainoje kaupėsi ilgiau nei du dešimtmečius, tad tikėtis, kad jos akimirksniu stebuklingai išsispręs, būtų naivu. Tačiau istorinių datų, įvykių, suteikiančių vilties, visgi rasdavosi. 2014 -ųjų gegužės 25 -ąją Ukraina išsirinko naują prezidentą – Petro Porošenką. 2014 -ųjų spalį įvykę neeiliniai rinkimai į Aukščiausiąją Radą įtvirtino valstybės valdžios teisėtumą, o naujoji valdžia toliau laikėsi tos krypties, kuria Ukrainą pastūmėjo Maidanas. Ukrainos kelias į Europos erdvę – ir geopolitinę, ir civilizacijos – nėra paprastas, nėra nekruvinas. Po Maidano Dangiškosios Šimtinės, Ukrainoje krito Dangiškosios Tėvynės gynėjų Tūkstantinės: ir savanorių, ir kareivių. Karas Donbase tęsiasi. Putino Rusija, nepaisydama ekonominių problemų, kurias sukėlė tarptautinės sankcijos, nenutraukia karinės, politinės ir finansinės paramos Donbaso separatistams, jų kuratoriams ir vadams iš Rusijos. Rusija suinteresuota, kad Ukraina turėtų nepakeliamą „inkarą“, Donbasą, neleisiantį šaliai pakreipti kurso Europon. Ar 2013 -ųjų gruodį, 2014 -ųjų sausį ir vasarį galėjome įsivaizduoti tokią įvykių eigą? Manau, kad ne. Bent jau peržvelgdamas savo dienoraštį, nerandu nei nerimo, nei užuominų apie tai, kad būčiau nujautęs ar numatęs dabartinę padėtį. Kaip ir dauguma Ukrainos piliečių, 8
9
maidano dienoraštis
buvau visiškai įsitraukęs į vidaus – visuomenės ir šalies – įvykius. Tai, kas dėjosi Ukrainoje, buvo jos vidaus reikalas! Taip, su baime stebėjau Krymo įvykius, jo aneksiją. Ir net 2014 -ųjų kovo pabaigoje jai įvykus, negalėjau patikėti, kad tai realybė, kad tai dedasi iš tikrųjų. Dabar gyvename kitoje tikrovėje – karo, ekonominių sunkumų, galimo „defolto“ ir naujo politikos kurso tikrovėje, nors šį kursą mėgina stabdyti ir net paversti niekais tūkstančiai vidutinio rango valstybės valdininkų, neatsižadėjusių „teisės“ būti aukščiau įstatymo. 30 tūkst. tokių tarnautojų jau nušalinti nuo pareigų ir prisidėjo prie oficialiai laikomų korumpuotais – jiems uždrausta grįžti į valstybės tarnybą. Tačiau tikrovė – ne tik neigiami personažai, su kuriais dabar verda tikra kova. Tikrovė – ir dešimtys, ir šimtai tūkstančių savanorių, dėl kurių neįgali, apskritai vargu egzistuojanti, ukrainiečių kariuomenė tapo jėga, Donbase sustabdžiusia ir separatistus, ir Rusijos karius. Daugelis savanorių pasuko į politiką ir jau dirba Radoje. Daugelis jų ėmėsi valstybės tarnybos. Kijeve dabar drauge su įprasta milicija patruliuoja ir naujoji policija – jauni vaikinai ir merginos, atrinkti ir apmokyti Amerikos policininkų. Netrukus tokia policija atsiras ir kituose Ukrainos miestuose ir pamažu pakeis miliciją, kuri seniai praradusi ukrainiečių pasitikėjimą. Norisi tikėti, kad ir kiti pokyčiai šalyje taps tokie akivaizdūs, kaip naujosios policijos atsiradimas. Norisi tikėti laiminga Ukrainos ateitimi. Atmintis dažnai mane sugrąžina į Oranžinę revoliuciją. Tada Ukraina dar buvo kita – smurto nepatyrusi – šalis. Kaip tik tada Ukraina susirado patikimų draugų, tarp kurių pirmoji buvo Lietuva. Ir šį kartą Lietuva ištiesė Ukrainai draugystės ranką, palaikė mus. Atkurtas istorinis dviejų tautų – lietuvių ir ukrainiečių – ryšys. Tiesa,
kitaip nei senais laikais, dabar geografiškai mes draugaujame „per“ Baltarusiją, bet nuo to mūsų ryšiai ir draugystė nenukenčia. Labai džiaugiuosi, kad mano dienoraštis – ir dėl atkurtų ilgalaikių draugiškų lietuvių ir ukrainiečių santykių – pateko į jūsų, Lietuvos skaitytojų, rankas. Džiaugiuosi, kad nuoširdžiai domitės Ukrainos likimu. Ukrainos likimas – tai daugiau nei vienos tautos ar šalies likimas. Ukrainos įvykiai lemia Rytų Europos ir Europos vienybės likimą. Kartais atrodo, kad Lietuva tą supranta geriau nei Briuselis. Nuoširdžiai jūsų – Autorius
Pratarmę lietuviškajam leidimui iš rusų kalbos vertė Goda Grigolytė.
įžanga
Kol pačiam žmogui ir jo šaliai nenutinka nieko ypatinga, gyvenimas atrodo begalinis ir stabilus. Iš tikrųjų būklė, kai laikas matuojamas profesinės karjeros įvykiais, naujo namo ar automobilio pirkimu, šeimos šventėmis, vestuvėmis ir skyrybomis, ir reiškia stabilumą. Tačiau laikas niekada neatrodys begalinis žmogui, gyvenančiam „karštame taške“ ar tiesiog netoliese aktyvaus ugnikalnio. Kiekviena išgyventa diena, kiekviena valanda čia įgyja vertę, kur kas didesnę už ištisos stabiliai nugyventos savaitės. Gyvenant šalia ugnikalnio, tikro ar metaforiško, diena prisipildo tokios gausybės įvykių, kad jų visų neįmanoma net įsiminti. Šie įvykiai dviem–trimis eilutėmis ar dviem–trimis puslapiais kada nors būtinai patenka į mokyklinius istorijos vadovėlius, bet tokiu atveju iš jų telieka datos ir veikiančiųjų asmenų vardai. Dabar kur kas geriau suprantu, kodėl mokyklos laikais mieliau skaitydavau ne istorijos vadovėlius, o istorinių įvykių centre atsidūrusių rašytojų ir politikų dienoraščius. Iki šiol atmintyje išliko didžiojo rusų poeto Aleksandro Bloko 1917–1918 m. dienoraščiai, gerai prisimenu Franzo Kafkos dienoraščius ir ypač neseniai perskaitytą nesutrumpintą didžiojo ukrainiečių režisieriaus Oleksandro Dovženkos dienoraščio variantą, kuriame režisierius dėl viso pikto vis pagarbina Staliną, vis paplūsta žydus ir ukrainiečius, kad prireikus, jei KGB jį suimtų ir perskaitytų šį privatų dienoraštį, šis paliudytų jo lojalumą sovietų sistemai. Rašau dienoraščius daugiau nei trisdešimt metų. Jau keletą kartų leidėjai Ukrainoje kreipėsi į mane prašydami, kad paskelbčiau bent jų ištraukas, bet kaskart tiesiog nepajėgdavau prisiversti ir išrinkti iš asmeninių dienoraščių tai, kuo būčiau pasirengęs dalintis ir su skaitytojais.
Ir štai jau ne pirmąsyk atsidūręs „istorinio sūkurio“ centre, tapau dramatiškų įvykių, prasidėjusių Ukrainoje 2013 m. lapkritį ir tebevykstančių iki šiol, liudininku. Nežinau, kuo viskas baigsis, nežinau, kas laukia manęs ir mano šeimos artimiausioje ateityje. Galiu tik tikėtis, kad viskas bus geriau. Aš neišvažiuoju. Nesislapstau nuo tikrovės. Gyvenu joje kiekvieną dieną. Mes visi penki – aš, mano žmona Jelizaveta, mūsų vaikai Gabriela, Teo, Antonas – tebegyvename Kijevo centre, puskilometris nuo Maidano3, tame pačiame bute ketvirtame aukšte, iš kurio balkono matėme degančių barikadų dūmus, girdėjome granatų sprogimus ir šūvius, bute, iš kurio nuolat eidavome ir į darbą, ir į Maidaną, ir kitur. Visą tą laiką gyvenimas tęsėsi, nėsyk nestabtelėjo. Bemaž kasdien aprašinėjau tą gyvenimą ir dabar galiu pamėginti išsamiai, su smulkmenomis, papasakoti apie jį jums. Apie gyvenimą vykstant revoliucijai, gyvenimą laukiant karo, kuris ir dabar, kai rašau šias eilutes, atrodo labai arti, daug arčiau nei vos prieš savaitę.
maidano dienoraĹĄtis
2013 m . lapkričio 21 d .
Šiąnakt tuoj po vidurnakčio ant Sevastopolio4 nukrito meteoritas. Kodėl jis nukrito būtent ant Sevastopolio? Matyt, grynas atsitiktinumas. Ir vis dėlto pasirinkti kritimo vieta rusiškiausią Ukrainos miestą, kurio vaizdingose įlankose dislokuotas Rusijos karinis Juodosios jūros laivynas?! Iš tikrųjų veikiausiai nebūčiau atkreipęs dėmesio į šiandieninį meteoritą, jei kaip tik šiandien nebūtų paskelbtas ministro pirmininko Mykolos Azarovo pareiškimas, kad Ukraina laikinai stabdo rengimosi pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga procesą. Trilogijoje Geografija odinočnogo vystrela5 esu aprašęs slaptą gamyklą Uralo kalnuose, kurioje gaminami dirbtiniai meteoritai. Ten pat prie gamyklos įrengta bandomoji tokių meteoritų paleidimo aikštelė. Sovietų karinė vadovybė svajoja subombarduoti JAV dirbtiniais meteoritais, kurie atrodytų tarsi natūralūs. Todėl ir pamaniau: ar nebuvo tai dirbtinis meteoritas, kuriuo Rusija davė ženklą „rusiškiausiam Ukrainos miestui“, kad Janukovyčius ir Putinas sėkmingai (Putino požiūriu) susiderėjo nutraukti Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą? Eurointegracija atšaukiama. Ir vėl mylėsime Rusiją. Europa akivaizdžiai apstulbusi. Aš irgi. Ir atsitik tu man šitaip, juk Janukovyčius visą pusmetį skelbė, kad „einame į Europą“, reikalavo sušaukti savo parlamentinę frakciją į Regionų partijos būstinę Kijeve, kad kiekvienas skyrium ir visi drauge rikiuote, koja kojon žengtume kartu su juo į Europą, o nenorintiems eiti į Europą primygtinai siūlė frakciją ir partiją palikti! Kurgi dabar bus genama „koja kojon“ prezidentui paklusni Regionų partija? Reakcijos į Azarovo pareiškimą nereikėjo ilgai laukti. Vakarop žmonės pradėjo rinktis Nepriklausomybės aikštėje, Maidane. Pagrindinę žinią apie tai, kad rengimasis
pasirašyti asociacijos sutartį nutraukiamas, papildė kita. Ukrainos užsienio reikalų ministerija džiaugsmingai paskelbė, kad ukrainiečiams dabar nėra pavojinga vykti į Egipto kurortus. Kitaip tariant, visi, kurie norėjote į Europą, galite ramiai skristi į Egiptą, kad jus ten – per klaidą ar ir tyčia – nudobtų vietiniai radikalieji islamistai ar kitokie „revoliucionieriai“. Šleikštu. Man kaip tik reikia skristi į Vilnių, ten kalbėti apie Ukrainos ateitį Europoje ir apie gyvenimą, pasirašius šią sutartį. Beje, laiko režisūra itin tradicinė. Azarovas paskelbia atsisakymą pasirašyti sutartį tada, kai Janukovyčiaus nėra šalyje. Pats Janukovyčius išvykęs į Austriją ir jau iš ten ramina Europą, esą, mes viską pasirašysime, tik vėliau. Ir sykiu priduria neketinąs išlaisvinti Julijos Tymošenko6. Jei Janukovyčius būtų trigalvis slibinas, šią akimirką kiekviena galva keliautų atskirai, bet kalbėtų sinchroniškai su kitomis. Tik jei viena galva atsidurtų Maskvoje, „maskviškė“ išrėžtų visiškai kitą tekstą ir apie Europą neužsimintų nė žodeliu. Panorau kur nors išeiti. Ir leidausi, nebaigęs rašyti naujo „lietuviškojo romano“ skyriaus, į kavinę „Jaroslavna“, užsisakiau kavos, o po kelių minučių – dar ir 50 g konjako „Zakarpatskij“. Nepalengvėjo. Kavinėje šįsyk nebuvo nė vieno pažįstamo. Kai kurie lankytojai užeidavo niūrūs, ir norėjau manyti, kad jie jau irgi žino, jog Europa dabar Ukrainai nepasiekiama. Nors galbūt jiems rūpėjo visai kitos – smulkesnės, asmeninės – problemos? Grįžęs namo įlindau į „Facebooką“. Žmonės ragina vieni kitus eiti į Maidaną ir reikalauti pasirašyti sutartį. Prašo atsinešti šiltų drabužių, turistinių kilimėlių, termosų su karšta arbata ir maisto nakčiai. Tiesiog neturiu jėgų eiti ir ten stovėti. Ir noro nėra, nėra jokių norų. Be to, per televiziją parodė žvaliai ir plačiai besišypsantį Putiną, o diktorius kažkaip keistai ištarė, kad Rusijai labai 16
17
maidano dienoraštis
džiugu toliau plėtoti bendradarbiavimą su Ukraina. Kokį bendradarbiavimą? Treji prekybinių karų metai: tai sūrių eksporto, tai ukrainietiškos mėsos ir dešros, galiausiai ukrainietiško alaus ir kiti draudimai, ką jau kalbėti apie taip ir nepradėtą bendrą „Antonovo“ markės lėktuvų gamybą! Pavakare jau su liūdesiu prisimenu vienintelę šiandien pasitaikiusią progą nusišypsoti. Klounas Michailas Dobkinas, Charkivo srities gubernatorius, buvęs Charkivo meras, o dar anksčiau milicininkas, parašė eilėraštuką apie kitą klouną, tiksliau, klounę, Iriną Farion, radikaliausią nacionalistinės partijos „Svoboda“7 damą. Neseniai paaiškėjo, kad ji įstojo į Sovietų Sąjungos komunistų partiją kaip tik tada, kai visi urmu iš jos išstojo, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, o paskui tol neigė apskritai kada nors priklausiusi komunistų partijai, kol iš archyvų buvo ištraukta jos byla, atskleidžianti, kad iš partijos ji iki šiol nėra išstojusi. Pagrindinis Ukrainos komunistas Petro Symonenko paskelbė, kad Farion tebėra komunistų partijos narė ir per kitą partijos suvažiavimą būtinai būsianti pašalinta kaip 25-erius metus nemokėjusi nario mokesčio! Ir štai Dobkino eilėraštis apie Farion: Atrodo, kad nuo komunizmo Irinka spriegė link nacizmo. Kad buvo kelias tas sunkus, atskleis tik žvilgsnis nuovokus. Ir paaiškės galbūt galiausiai, kad net viduramžiais gūdžiais patogiai šildė ją ir jaukiai dar inkvizicijos laužai.
Taip, geriau jis būtų tapęs poetu! Tiesa, tokiu atveju šiandien būčiau netekęs progos pasijuokti. Mat retai skaitau šiuolaikinę poeziją. Apskritai pasaulis šiandien išprotėjo. Alčevske iš čiaupų pasipylė mėlynas vanduo, į Gruziją kupranugariu atkeliavo šveicarų turistas, kuris jau trisdešimt metų nesiskiria su savo gyvūnu. Jam, Rolandui Verdonui, Tbilisyje įteiktas „originaliausio keliautojo“ diplomas. Įdomu, ar darbštusis kupranugaris irgi ką nors gavo? O Prancūzijoje gausiai prisnigo, kai kurie regionai liko be šviesos. Mums viskas kur kas paprasčiau ir liūdniau. Ir vėl jokios ateities.
2013 m . lapkričio 22 d .
Vilnius. Čia, kaip ir Kijeve, nežiemiškai šilta. Nepaisant vakarykščio Ukrainos ministro pirmininko pareiškimo, konferencija apie Ukrainą ir jos perspektyvas Europoje nebuvo atšaukta. Tiesa, joje atsisakė dalyvauti Lenkijos prezidentas Komorowskis, Lietuvos prezidentė Grybauskaitė ir keletas kitų aukšto rango Europos politikų. Vakare viešbutyje „Kempinski“ vyko banketas, bet jis nepraskaidrino niūrios dalyvių iš Ukrainos nuotaikos. Prie gretimo apskrito stalo sėdėjo buvęs Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka8, jo brolis, buvęs parlamento deputatas Piotras Juščenka, ir dar du nepažįstami asmenys. V. Landsbergis ir prezidentas pasakė kalbas. Landsbergis kalbėjo apie Europos vertybes, o Juščenka dar kartą pakritikavo Juliją Tymošenko. Baigęs kalbėti, visiems stalo kaimynams padovanojo po stiklainį medaus. Tuo metu Kijevo Nepriklausomybės aikštėje lietui lyjant vyko spontaniškas mitingas. Kažkas atnešė klijuotės, 18
19
maidano dienoraštis
kad protestuotojai prisidengtų nuo lietaus. Bemat atvykusi milicija iš demonstrantų klijuotę atėmė. Vyriškis civiliniais drabužiais perskaitė teismo nutartį, kuria nuo lapkričio 22 d. iki sausio 7 d. Maidane draudžiama statyti palapines, kioskus ir kitokias „smulkiosios architektūros formas“. Sykiu miesto milicijos atstovas pažadėjo nevaikyti protestuotojų. Viktoras Janukovyčius vis dar ketina atvykti į Europos viršūnių susitikimą Vilniuje. Konferencijoje dalyvaujantys Lenkijos ir Lietuvos politikai atsargiai spėja, kad galbūt jis vis dėlto pasirašys asociacijos sutartį. Jų manymu, viešą Ukrainos ministro pirmininko pareiškimą paskatino pernelyg stiprus Europos Sąjungos spaudimas dėl Tymošenko. Taip, sutinku. Julija Tymošenko – pagrindinis ir pavojingiausias Janukovyčiaus priešas. Išlaisvinta ji bemat taptų pagrindiniu opozicijos lyderiu, pralenktų populiarumu ir nustumtų į antrą planą „tris karžygius“ – Olehą Tiahnyboką, Vitalijų Klyčko ir Arsenijų Jaceniuką. Kad galėtų tapti Julijos Tymošenko partijos „Batkivščina“9 pirmininku, Jaceniukas pirma turėjo paleisti savo paties partiją „Front smin“10. Oficialiai skelbiama, kad partijos „Front smin“ nariai perėjo į partiją „Batkivščina“, bet iš tikrųjų daugybė jų atsisakė stoti į Tymošenko partiją. Jei Tymošenko atgaus laisvę ir grįš į politinį gyvenimą, Arsenijui Jaceniukui teks tapti jos pavaduotoju. Tiksliau, vienu iš pavaduotojų. Vitalijus Klyčko, per pastaruosius parlamento rinkimus pats nesitikėjęs tokio rinkėjų palaikymo, irgi turės „kiek pasislinkti“. Už jo partiją UDAR11 balsavo gana daug buvusių „Batkivščinos“ rėmėjų, o jie gali vėl paremti Juliją Tymošenko. Oleho Tiahnyboko rinkėjai, remiantys jo vadovaujamą radikalių nacionalistų partiją „Svoboda“, nepuoselėja jokių simpatijų Tymošenko. Tačiau „Svobodos“ rinkėjų nėra daug, tad Olehui
Tiahnybokui ir jo partijai Tymošenko grįžimas į politiką nieko nepakeistų. Šiandien vėl žodį tarė premjeras Mykola Azarovas. Šįsyk tai buvo „raminantis“ pareiškimas, kad atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį nereiškia, jog vietoj jos bus pasirašyta stojimo į Muitų sąjungą sutartis su Rusija. Iš tikrųjų dauguma ukrainiečių nieko nenutuokia apie šias dvi nepasirašytas sutartis, tiesiog mano, kad asociacijos su ES sutartis atvestų Ukrainą į Europą, o Muitų sąjungos sutartis nutemptų ją atgal į ekonominį ir politinį Rusijos Federacijos glėbį. Šiandien Kijeve prasidėjo antrasis Europos kovų peiliais čempionatas, kuriame dalyvauja Rusijos, Ukrainos, Latvijos ir Italijos komandos. Net nežinojau, kad apskritai yra tokia sporto šaka – kova peiliais!
2013 m . lapkričio 25 d .
Vilnius, naktis, 1:40. Lyja. Taksi vairuotojas pasakė, kad pagal orų prognozę apie 3 valandą ryto turėtų pasnigti. Europos diplomatai po vidurnakčio klausinėjo: „Ką dabar daryti su jūsų Ukraina?“ Atsakiau: „Mano? Pasiimkite ją. Su manimi ir kitais gyventojais.“ Ukraina jau ne pirmą kartą turėtų naujus šeimininkus. Svarbiausia, kad naująsias taisykles būtų lengva suprasti ir nesunku įgyvendinti. Visi nori kaip tik to. Ir kad kiekviena iš šių taisyklių tilptų į vieną eilutę, vieną paprastą sakinį. Na, kaip Dievo įsakymai: nežudyk, nevok ir t. t. Tada kas nors susižavėjęs suplos delnais: „Kaip viskas paprasta! Kaip paprasta gyventi civilizuotai!“ Ir dėl viso pikto paklaus: „O mūsų apylinkės įgaliotinis šių taisyklių irgi laikysis?“ Jei taisykles pripažįsta visi, nieko kito nelieka ir vargšui įgaliotiniui. O jei taisyklės nepripažįstamos, įgaliotinis 20
21
maidano dienoraštis
ir toliau turi „teisę“ imti iš smulkaus verslininko kiosko ledus savo vaikams ir nemokėti už juos. O smulkaus verslininko vaikai auga nekęsdami smulkaus, tiksliau, smulkmeniško, įgaliotinio vaikų. Labanakt visiems įgaliotiniams, verslininkams ar tiesiog gyvenimo dalyviams! Vakar, sekmadienį, Maidane įvyko iki šiol didžiausia demonstracija. Integracijos į Europą šalininkų eisena prasidėjo vidurdienį, jie patraukė nuo Taraso Ševčenkos paminklo į Europos aikštę. Milicija suskaičiavo 20 tūkst. dalyvių, Rusijos naujienų laidos pranešė apie „keletą tūkstančių“, o opozicija skelbia, kad į Maidaną demonstruoti prieš vyriausybę ir prezidentą susirinko per 100 tūkst. žmonių. Kalbėjusieji per mitingą reikalavo pradėti prezidento apkaltą ir paleisti vyriausybę. Kalbos truko dvi valandas, paskui vienas oratorius pasiūlė pereiti nuo kalbų prie darbų ir piketą perkelti prie vyriausybės pastato. Pakeliui protestuotojai pasiskirstė į tris dalis: didžiausia patraukė prie vyriausybės pastato, kitos – prie parlamento ir prezidentūros. Prie vyriausybės pastato išsyk prasidėjo kova su „tituškomis“12, kurie sykiu su „Berkuto“13 daliniais sudarė gynybos žiedą. Kovinguoju protestuotojų avangardu tapo „Svobodos“ nariai ir radikaliai nusiteikę jaunuoliai: jie nulaužė užkardą priešais pastatą ir ėmė juo pramušinėti „plyšius“ gynybos linijoje. Į darbą buvo paleistos guminės lazdos ir vėliavų kotai. „Berkutas“ pradėjo mėtyti garsines granatas. „Svobodos“ žmonės šūkavo nacionalistinius šūkius, niekaip nesusijusius su šių protestų priežastimi. Jurijus Lucenka, buvęs Viktoro Juščenkos vyriausybės Vidaus reikalų ministras, mėgino sustabdyti muštynes, ragino grįžti į Maidaną ir vėl ateiti prie vyriausybės pastato rytoj. Galiausiai „Svobodos“ žmonės sutiko grįžti į Europos aikštę ir ten ėmėsi statyti protesto stovyklos palapines.
Regionų partija irgi nemiega. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį jos šalininkai pastatė sceną mitingui ir keletą biotualetų Mykolo aikštėje. Vadinasi, jie ketina paversti Mykolo aikštę savo šalininkų baze. Tą pačią naktį Lvivo centre studentai pastatė dešimt palapinių ir virš jų iškėlė Europos Sąjungos vėliavą. Čerkasuose milicija palapinių statyti neleido. Daugelyje centrinių Ukrainos miestų aikščių budi milicininkai. Vienas opozicijos politikas paragino protestuotojus nesiskirstyti iki lapkričio 29 d., ES viršūnių susitikimo Vilniuje pabaigos. Dėl protestų Holodomoro aukų atminimo diena14 praėjo nepastebėta. Netikėtai ją prisiminė Donecko srities gubernatorius Andrijus Šišackis. Trumpame pranešime jis pripažino, kad badą dirbtinai sukėlė sovietų valdžia, nes tose Ukrainos srityse, kurios priklausė Rumunijai ir Lenkijai, anuomet jokio bado nebuvo. Įdomu, ar dabar jį kaip nors nubaus Regionų partija, neigianti Stalino ir komunistų partijos kaltę dėl bado, nusinešusio nuo trijų iki penkių milijonų Ukrainos žmonių gyvybių.
2013 m . lapkričio 26 d .
Antradienis. Šiąnakt apie 2-ą valandą nakties Odesos apygardos administracinis teismas priėmė nutartį, draudžiančią mitingus ir demonstracijas 25-iose Odesos aikštėse ir gatvėse bei „teritorijose, besišliejančiose prie jų“. Taigi Odesa visiškai uždaryta protestuotojams! O 5-ą valandą ryto šia nutartimi nešini teismo vykdytojai pasirodė prie hercogo Rišeljė paminklo ir puolė griauti ten pastatytas Euromaidano palapines, vyti protestuotojus iš aikštės. Iš viso palapinėse buvo 24 asmenys. Trys, tarp jų ir Odesos Euromaidano vadovas Oleksis Čiornas, buvo 22
23
maidano dienoraštis
nuteisti penkioms dienoms arešto už „smulkų chuliganizmą“ ir „pasipriešinimą milicijos darbuotojams“. Procesas buvo „neviešas“, žurnalistai į teismą, nuteisusį Čiorną penkias dienas kalėti, nepateko. Vis labiau įsitikinu, kad visa Ukrainos teisinė sistema ne tik pasidarė „šešėlinė“ kaip Ukrainos ekonomika, bet pastarąją net pranoko ir tapo tiesiog „naktinė“. Vis daugiau nutarčių teismai priima naktį, kai šalis turėtų miegoti. Jei naktimis dirbantys teisėjai visą dieną miegotų, galima būtų nesirūpinti dėl jų psichinės sveikatos. Tačiau jei jie dirba ištisą parą, vargu ar prisimena, ką nutarę prieš valandą. Beje, žurnalistai jau ne kartą atskleidė, kad teisėjai neretai gauna iš anksto parengtą nutartį, jau atspausdintą ir pasirašytą. Taip jie teisia bent jau opozicijos atstovus, taip pat nepatenkintus valdžia ir to neslepiančius žmones. Šiandien Charkive į Maidaną atėjo apie 200 žmonių. Vakar žmonės ten rinkosi, apsitvarstę burnas marle. Mat vietos valdžia taip pat uždraudė mitingus ir masinius renginius, o draudimą paaiškino tuo, kad gali kilti gripo ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemija. Miestas akivaizdžiai serga, juk per 2004 m. Oranžinę revoliuciją charkiviečiai buvo daug aktyvesni. Putinas, regis, kas valandą ar pusantros vis ką nors praneša apie Ukrainą. Paskutinį kartą pareiškė, kad Ukraina Rusijai skolinga 30 milijardų dolerių. Prieš savaitę, kiek pamenu, buvo minimi 18 milijardų. Kijeve studentai šiandien paskelbė visuotinį streiką. Kijevo universiteto studentai susirinko prie Ševčenkos paminklo ir iš ten patraukė į Maidaną. Prie mitinguojančiųjų Maidane prisidėjo apie 2000 studentų. Paaiškėjo, kad vakar Europos aikštėje „Berkuto“ žmonės sumušė ir apipurškė ašarinėmis dujomis tris opozicijos parlamentarus, nors šie ir rodė jiems savo pažymėjimus.
Matyt, milicija jau atšaukusi Konstitucijos garantuojamą parlamentarų neliečiamybę. Bent jau opozicijos parlamentarų negelbsti jokie pažymėjimai! Vakarykščio mitingo Maidane dalyviai iš Lvivo pasiskundė internete, kad demonstrantai turėjo per mažai Europos simbolių ir vėliavų. Ukrainos vėliavų irgi buvę mažokai, kur kas daugiau opozicinių partijų vėliavų. Kol iš tribūnos kalbėjo žurnalistai ir rašytojai, žmonės atidžiai klausėsi. Paskui juos pakeitė opozicijos politikai, akivaizdžiai neturintys bendros programos ir bendros žinios, ir mitingas tapo panašus veikiau į grožio konkursą prieš būsimus prezidento rinkimus. Tiesa, žmonės įdėmiai ir susidomėję klausėsi buvusio vidaus reikalų ministro Jurijaus Lucenkos, daugiau nei metus kalinto Janukovyčiaus įsakymu. Tačiau jis kalbėjo savo, o ne kokios nors partijos vardu. Vieną akimirką Julijos Tymošenko pavaduotojas Turčynovas pakvietė demonstrantus žygiuoti prie vyriausybės pastato. Paklususieji jo radikaliam raginimui susidūrė su pastatą apsupusia milicija ir savo kailiu išmėgino gumines milicininkų lazdas. Jei kaip tik toks buvo maršo prie vyriausybės pastato tikslas, nesuprantama, kam apskritai reikėjo ten eiti! Praėjusią naktį Dnipropetrovske „tituškos“ nusiaubė čionykštės Europos aikštėje pastatytas protestuotojų palapines. Sumušė visus, kas buvo palapinėse. Greitosios pagalbos automobilis išvežė Dnipropetrovsko Euromaidano vadovą, patyrusį smegenų sutrenkimą ir daugybinius sumušimus. Donecke ir Luhanske, regis, apskritai nieko nevyksta. Kryme irgi tylu ir ramu tarsi kapuose. Beje, Euromaidano vadovybė Dnipropetrovske uždraudė į mitingą neštis partijų vėliavas, leidžiamos tik Europos Sąjungos vėliavos. Internete pardavinėjami „mitingo dalyvio rinkiniai“. Štai vienas skelbimas: „Parduodu gatavą mitingo dalyvio 24
25
maidano dienoraštis
rinkinį. Rinkinyje yra viskas, ko reikia žmogui, ketinančiam ilgą laiką ginti savo interesus ir pažiūras šaltuoju metų laiku.“ Rinkinį sudaro termosas (1,5 litro), šaltkrepšis, skėtis, turisto kilimėlis, lietpaltis, miegmaišis, nešiojamas mobiliojo telefono kroviklis, gertuvė, dujinė viryklė, įvairūs maisto produktai trims dienoms, termocheminės šildyklės (keturios), taip pat atmintinė mitingo dalyviui, kurioje nurodomi įstatymai ir paragrafai, jei įvyktų konfliktas su milicija. Kaina – apie 1000 grivinų (apie 90 eurų). Manau, atmintinę dėl konflikto su milicija galima ir nemokamai atsisiųsti internetu. Neseniai itin populiarios buvusios instrukcijos vairuotojams, kaip elgtis, susidūrus su Valstybinės autoinspekcijos darbuotojais. Ten taip pat pateikta nuorodų į daugybę įstatymų ir paragrafų, kuriuos dažnai pažeidžia autoinspekcija sulaikydama vairuotojus. Oras šiandien visą dieną kėlė liūdesį. Nė menkiausio saulės spindulėlio. Tai lietus, tai šlapdriba. Tokiu metų laiku labiausiai džiugina sauna. Jei viskas vyks kaip planuota, galbūt jau rytoj ja pasimėgausiu.
2013 m . lapkričio 27 d .
Šaltoka. Vakar pagaliau pakeičiau automobilio padangas į žiemines. Nuvažiavau į ligoninę aplankyti mamos, uzbekų kepykloje greta ligoninės nupirkau apvalų pyragą su mėsa. Pusvalandį pasėdėjau mamos palatoje. Ji rodė man katės Murkos, likusios namie su tėvu, nuotraukas. Pamiršo, kad kaip tik aš tyčia važiavau pas juos fotografuoti Murkos, kurios jai dabar taip trūksta. Grįžęs namo vakarienei gaminau moliūgų sriubą ir mėsos patiekalą. Putinas laukia Ukrainos žlugimo. Janukovyčius pasakoja neketinąs atimti iš šalies europinės svajonės ir sykiu žada taisyti vietinius kelius. Staiga pareiškia, kad
vietiniai keliai ukrainiečiams svarbesni už greitkelius. Matyt, norėjo pasakyti, kad taisyti vietos kelius svarbiau, nei suartėti su Europa. Išties logiška. Blogais keliais Europos nepasieksi. Automobilis suges. Julija Tymošenko iš kalėjimo ligoninės paragino visas partijas vienytis kovai prieš Janukovyčių. Maidano protestuotojai įvairiuose miestuose ir toliau veja politikus, pasirodančius su savo partijos vėliavomis. Protestuojantys studentai Lvive nuginė nuo mitingo scenos „Svobodos“ deputatą Jurijų Michalčišiną, raginusį prisiminti pilietinio karo metų mūšį ties Krutais ir drąsiai mirti už „Ukrainos idealus“. Supratęs, kad studentai nenori jo klausyti, jis bemat paskelbė, kad protestus organizavo prezidento Janukovyčiaus administracija. Kodėl politikams taip sunku suvokti, kad žmonės gali patys išeiti protestuoti, kai jiems kas nors labai nepatinka valstybėje? Juk visi mato, kad šie protestai pagrindinėse miestų aikštėse kilo stichiškai, kad jų neorganizavo nė viena politinė partija. O dabar tai viena, tai kita opozicinė partija mėgina jiems vadovauti. Nepartinis Euromaidanas – išties visiškai naujas reiškinys. Kijevo apygardos administracinis teismas netikėtai paskelbė nutartį, kad eurointegracijos atsisakymas buvo neteisėtas. Matyt, šis teismas vyko dieną, ne naktį. Tiesa, nutartyje teigiama, kad „atšaukti tarptautines derybas ar jas pradėti gali tik prezidentas arba jo įgaliotas asmuo“. Tai yra jei Janukovyčius oficialiai įpareigojo Azarovą baigti pasirengimo pasirašyti sutartį procesą, jau nieko nepadarysi. O jei formaliu požiūriu Azarovas pasisakė prezidento neįpareigotas, o kaip tik tuo, regis, stengiasi įtikinti Janukovyčius, niekas netrukdo jam pasiųsti Azarovą velniop ir rytoj Vilniuje pasirašyti asociacijos sutartį. Juolab prezidento administracija patvirtino, kad Janukovyčius vis dėlto vyksta į viršūnių susitikimą. 26
27
maidano dienoraštis
O kam vykti, jei apskritai neketini pasirašyti sutarties? Vien tam, kad pabūtum pajuokos objektu? Charkive šiandien įvyko neįprasta šventė – Julijos Tymošenko gimtadienis. Paaiškėjo, kad jai jau penkiasdešimt treji. Ligoninės, kurioje ji ir gydoma, ir kalinama, vartai papuošti gėlėmis, šūkiais, Ukrainos ir Europos vėliavomis. Tymošenko bendražygiai tiesiog prie vartų pastatė tribūną ir sveikino ją per garsiakalbius. Susirinko apie 500 žmonių, prie vartų jie atnešė milžinišką raudonų rožių širdį ant Europos simboliais papuoštos medinės platformos. Ant daugumos plakatų anksčiau įprastą šūkį „Laisvę Julijai!“ dabar pakeitė šūkis „Laisvę Ukrainai!“ Įėjimą į pačią ligoninę blokuoja milicija, o prieigas prie ligoninės vartų kontroliuoja autoinspekcija. Nacionalinio technikos universiteto studentų kolona šiandien ėjo Pergalės prospektu į Maidaną. Iš paskos važiavo autobusas su berkutininkais. Studentai reikalavo, kad vietoj seminarų ir paskaitų jiems būtų leista dalyvauti mitinguose. Dauguma Vakarų Ukrainos aukštųjų mokyklų jau paskelbė „politines atostogas“. Kijeve iki šiol tik Nacionalinio universiteto ir Mohylos akademijos studentams leidžiama eiti į demonstracijas, užuot lankius paskaitas. Be to, švietimo ministras Dmytro Tabačnikas šiandien pagrasino, kad mitinguose dalyvaujantys studentai negaus stipendijų. Patys studentai Kijevo Maidane organizuoja kultūrinį gyvenimą. Jau susitarė dėl kino vakarų ir jaunųjų muzikantų koncertų, pastatė dėžę knygų ir žurnalų mainams. Jie prašo atnešti pirmiausia ukrainiečių rašytojų knygų ir ant kiekvienos knygos užrašyti: „Euromaidanui atminti.“ Taisyklė paprasta: nori paimti paskaityti knygą, padėk į dėžę kitą. Pagaliau Putinas paskelbė, kuo „nupirko“ Janukovyčių. Paaiškėjo, eilinį kartą pažadėjo nuleisti dujų kainą iki
270 dolerių už 1000 kubinių metrų, taip pat suteikti 15 milijardų dolerių kreditą palankiomis sąlygomis, kaž-
kokių ekonominių lengvatų ir vėl – bendrą Antonovo lėktuvų gamybą. Kažkur apie tai jau girdėjau!
2013 m . lapkričio 28 d .
Ketvirtadienio vakaras. Prezidentas Janukovyčius išskrido į Vilnių, bet kol kas neaišku, ko jis vyksta į ES viršūnių susitikimą. Juolab jo šalininkai jau nešiojo po Kijevą „eurointegracijos“ karstą, apvyniotą gėjų ir lesbiečių judėjimo vėliava. Mitinio ar veikiau virtualaus visuomeninio judėjimo „Ukrainskij vybor“15 organizuota antieuropinė kampanija jau vargina. Visoje šalyje iškabinėti plakatai ir reklamos skydai skelbia, kad pasirašius asociacijos sutartį su ES visi ukrainiečiai bemat taps homoseksualūs. Net metro kaskart eskalatoriumi pravažiuoji pro dešimtis tokių plakatų. Kijeve ši kampanija kelia juoką, bet bijau, kad naivūs žmonės šalies rytuose ar provincijoje gali patikėti, jog vienas iš ES reikalavimų Ukrainai, kurį reikia įvykdyti, kad būtų pasirašyta sutartis, – būtinybė visiems tapti homoseksualiems. Putinas šiandien vėl priminė, kad Ukrainos firmos ir bankai skolingi Rusijos bankams per 30 milijardų dolerių. Neskaitant valstybės skolos. Rusija tęsia prekybinius karus su Ukraina. Šiandien uždraudė ukrainietiško porceliano importą. Dieną buvo šlapdriba. Sniegas krito ir bemaž tuoj pat tirpo. Į Maidaną atėjo apie 5000 studentų kolona. Vakarop į sceną pakilo populiarus roko dainininkas ir aktyvistas Slava Vakarčiukas ir paprašė susirinkusiųjų nenuleisti rankų, nenusiminti, net jei Janukovyčius rytoj Vilniuje nepasirašys asociacijos sutarties. Po savo trumpos kalbos jis jau buvo benueinąs nuo scenos, bet žmonės pradėjo 28
29
maidano dienoraštis
šaukti: „Dainuok! Dainuok!“ Ir jis sykiu su tūkstančiais į mitingą susirinkusiųjų be akompanimento sudainavo: „Kelkis, mano miela, kelkis!“ Prieš miegą mielai išgerčiau džino su toniku. Džino namie yra, o toniko – ne. Vis dėlto šalis „nesikelia“ taip, kaip sukilo prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą 2004 m. Tai ne Oranžinės revoliucijos pakartojimas. Tai tiesiog nenoras palaidoti „europinę svajonę“. Šalies pietuose ir rytuose tokios svajonės apskritai nėra. Doneckui ir Sevastopoliui Europa pernelyg tolima. O žvelgiant iš Lvivo ir Černivcų Europa daug arčiau. Todėl čia visuomenė kunkuliuoja, o rytuose – tyla.
2013 m . lapkričio 29 d .
Penktadienis. Ukraina pralaimėjo! Viršūnių susitikimas buvo sėkmingas Moldavijai, o mums – ne. Janukovyčius nieko nepasirašė. Kam jis apskritai skrido į Vilnių? Kad nusifotografuotų su Angela Merkel? Dabar Vakarų Ukrainą ir Kijevą apims depresija. Kijeve vyksta naujas mitingas, tiksliau, Regionų partijos antimitingas. Šlovės aikštėje ir kitur stovi dešimtys autobusų. Iš Rytų Ukrainos ir ne tik iš jos suvežti žmonės, daugiausia valstybės tarnautojai, su Ukrainos vėliavomis leidžiasi žemyn į Europos aikštę, kur jau stovi scena, papuošta valdžios partijos mėgstamomis spalvomis – balta ir mėlyna. Mitingo pavadinimas – „Už Europą Ukrainoje“. Taigi du svarbiausi šiandienos žodžiai viename sakinyje. Tačiau Maidanas nori Ukrainos Europoje, o čia atvirkščiai. Kalbėtojai visi kaip vienas tvirtina, kad Ukrainai per anksti eiti į Europą, ji dar mažutėlė, silpnutėlė, vargdienėlė. Kai paūgės ir praturtės taip, kad galės kaip lygi derėtis ir su Rusija, ir su Europa, tada ir nueis
į Europą. Regionų partijos parlamentinės frakcijos pirmininkas Oleksandras Jefremovas pareiškia, kad visaip dar gali būti, kad Ukraina dar galės pasirašyti sutartį su Europa, gal net kitais metais, gal net gegužės mėnesį... Kalbėtojai tvirtina, kad Luhanske, Donecke, Charkive ir Zaporožėje buvo justi didžiulis Rusijos spaudimas, todėl būtina stabtelėti ir pagalvoti, būtina paskelbti eurointegracijos proceso pertrauką. Mitingas sklandžiai perėjo į koncertą ir arbatos plastiko puodeliuose dalijimą. O viršuje, prie Marijos rūmų, išsirikiavo „tituškų“ kolonos – keli tūkstančiai žmonių, vilkinčių treningais. Norėdami suprasti, kas vyksta, ten link patraukė du „Viešosios televizijos“ žurnalistai su kameromis. Gal dvidešimt žmonių užpuolė juos, sumušė, pargriovė ant žemės, sudaužė kameras, iškratė kišenes, atėmė USB atmintinę. Žurnalistai nuėjo ieškoti milicijos. Milicininkai patarė jiems „tituškas“ „apeiti iš tolo“ ir atsisakė kištis. Kiek vėliau, apie pusę septynių vakaro, grupė „tituškų“ užpuolė Euromaidano protestuotojus. Užvirė muštynės. Kažkas mėtė žmonėms po kojomis dūminius sprogmenis. Staiga atsirado milicija, o „tituškos“ dingo. Milicininkai su dujokaukėmis sudarė grandinę ir ėmė stumti protestuotojus link Nepriklausomybės paminklo. Kita tanki milicininkų grandinė išsirikiavo kitoje Kreščiatiko16 pusėje, taigi perskėlė mitingą pusiau. Vakare perjunginėjau televizijos kanalus, ieškodamas naujienų. Apie Maidaną nebuvo bemaž nieko. Užtat išgirdau pranešimą apie eilinę inkasatorių žmogžudystę Charkive. Jau šeštą kartą per pastaruosius keletą metų užpuolamas šarvuotas automobilis su pinigais. Yra žuvusiųjų, vyksta žudiko paieška, matyt, kaip ir ankstesniais atvejais, būsianti bevaisė. Vis dažniau pasigirsta balsų, kad inkasatorius Charkive užpuldinėjantys kriminaliniai 30
31
maidano dienoraštis
nusikaltėliai atvyksta „į darbą“ iš Rusijos, iki kurios nuo Charkivo mažiau nei 40 kilometrų.
2013 m . lapkričio 30 d .
Kadaise sovietinėje mokykloje per istorijos pamokas mokėmės apie Kruvinąjį Sekmadienį17. Dabar naujausioje Ukrainos istorijoje atsirado Kruvinasis Šeštadienis. Ankstų rytą, apie 4-ą valandą, ypatingieji milicijos daliniai surengė Maidano pogromą. Mobilusis ryšys buvo išjungtas. Protestuojančiųjų Maidane buvo keli šimtai. Mieguisti jie ne išsyk suprato, kas vyksta. Milicininkai pliekė visus be atrankos – ir studentus, ir pagyvenusius žmones. Bėgančiuosius vydavosi, pasiviję pargriaudavo ant asfalto ir toliau pliekė lazdomis. Grupę studentų ir studenčių suvarė į akligatvį ir apsupo. Jaunuoliai užgiedojo Ukrainos himną. Jie giedojo, o milicininkai juos daužė, grūdo į mašinas kaliniams ir vežė į milicijos nuovadas. Dalis protestuotojų pasileido bėgti aukštyn, į Sofijos ir Mykolo aikštes, jie bėgo greičiau už berkutininkus sunkia „riterių ginkluote“. Tačiau šie vis tiek juos persekiojo. Protesto dalyviams sustojus Mykolo aikštėje, atskubėjęs nedidukas vienuolis pakvietė juos į vienuolyną. Vartai esą atrakinti, vienuolyno viršininkas leidęs. Per 100 protestuotojų, daugiausia jaunų žmonių, ten, Šv. Mykolo vienuolyne, ir pasislėpė. Jie užbarikadavo vartus iš vidaus. Rytą kijeviečiai nešė į vienuolyną šiltų drabužių, arbatos, maisto. Atėję milicijos karininkai mėgino patekti į vienuolyno teritoriją, bet nebuvo įleisti. Kijevo milicijos viršininkas paaiškino davęs įsakymą šturmuoti Maidaną, nes protestuotojai trukdę pastatyti naujametinę eglę. Kruvinojo Šeštadienio rezultatas – 37 suimtieji, 35 sužeistieji įvairiose ligoninėse. Turbūt
tai dar ne viskas. Dabar sudarinėjami dingusiųjų sąrašai. Sklinda gandai, kad Maidane būta ir žuvusiųjų, kuriuos milicija išvežė nežinia kur. Nuotaika mieste prislėgta. Gatvėse vien niūrūs veidai. Per televiziją pranešė, kad devintą protestų dieną milicijos pajėgos juos nutraukė. Šv. Mykolo vienuolyne esantys jaunuoliai sako neketiną skirstytis, po tokio šeštadienio jiems jau niekas nebaisu. Dieną partijos „Svoboda“ parlamentaras Ihoras Mirošničenka pareiškė, kad milicija įstengė išvaikyti Maidaną, nes ten nebuvo politikų. Mat demonstrantai paskelbę, kad protestai nepolitiniai. Taip, devynias dienas vykstantys pilietinės visuomenės protestai, kuriuose nedalyvauja bent jau opozicija, – šiaip ar taip, rekordas. Iš didžiųjų televizijos transliuotojų tik „1+1“ parodė, kas įvyko iš tikrųjų, per jų žinias šmėkštelėjo ir siužetas apie opozicijos politikų apsilankymą pas protestuojančius studentus, radusius prieglobstį vienuolyne. Susitikimas su politikais ne itin nudžiugo studentus. Vienas jų paklausė: „O kodėl jūs nebuvote šiąnakt Maidane?“ Europa ir JAV pasmerkė žiaurų milicijos elgesį su demonstrantais. Ore tvyro audros nuojauta. Daug kas sakosi vakar užmigę Ukrainoje, o nubudę Baltarusijoje. Vis dėlto „Baltarusijai“ čia nėra jokių šansų! Ukraina pernelyg įvairi ir per didelė, kad galėtų virsti diktatūra.
2013 m . gruodžio 1 d .
Vakaras. Grįžau iš Maidano nelabai vėlai, apie 23-ią valandą. Regis, šiąnakt bus „valymai“. Vakarop maidanininkai šturmavo Banko gatvę. Atvažiavo buldozeris, aplipęs aktyvistais, mojuojančiais Ukrainos vėliavomis. Buldozeris stumdė į šalis milicijos autobusus, užtvėrusius kelią link prezidento administracijos. „Berkutas“ perėjo į 32
33
maidano dienoraštis
kontrataką. Pasirodė Vitalijus Klyčko, ragino visus eiti į Maidaną, garsiai šaukė, kad tai provokacija, leisianti Janukovyčiui įvesti ypatingąją padėtį visoje šalyje. Niekas jo neklausė. Petro Porošenka irgi mėgino stabdyti prezidento administracijos puolimą, bet buvo tiesiog nustumtas į šalį. Galiausiai „Berkuto“ žmonės puolė maidanininkus, nusiaubė Rašytojų sąjungos pastatą, į kurį užbėgo keletas žurnalistų. Išlaužę pirmo aukšto duris ir išdaužę langus, ištempė žurnalistus į gatvę ir ten toliau juos pliekė. Tarp „Berkuto“ sumuštų žurnalistų – ukrainiečiai, lenkai, gruzinai. Jie rodė berkutininkams savo pažymėjimus manydami, kad tai pagelbės. Tačiau anie tiesiog atimdavo pažymėjimus ir keikdamiesi daužė žurnalistus dar smarkiau. Instituto gatvėje dešimtys kruvinų aktyvistų. Kai kurie vedami gatve žemyn link Maidano. Maidane kyla didžiulės palapinės. Partijų „Svoboda“ ir „Batkivščina“ aktyvistai, Banko gatve nusileidę į Maidaną, užėmė Profsąjungų rūmus, išlaužė duris ir pasiūlė šiame pastate įrengti Maidano štabą. Kijevo milicijos viršininkas atsistatydino. Kariuomenės generolai pasmerkė „Berkuto“ smurtą, Janukovyčiaus spaudos tarnyba irgi atsistatydino. Regis, valdžia „byra“, tad visiškai tikėtina ypatingoji padėtis. Septyniasdešimties automobilių su Euromaidano aktyvistais kolona nuvažiavo į Mežyhirją blokuoti Janukovyčiaus rezidencijos, bet milicija užkirto jiems kelią tradicine autobusų „barikada“. Ką tik gautas pranešimas, kad iš Charkivo į Kijevą keturiasdešimčia autobusų vežami vidaus pajėgų18 kursantai, taip pat gabenama kažkokia technika, įskaitant vandensvydžius. Pagal naujausias „Pirmojo nacionalinio kanalo“ žinias, Banko gatvėje buvo sužeisti 100 milicininkų. Keista, kaip trofėjinis revoliucionierių buldozeris galėjo
pasiekti Banko gatvę? Ten buvę žurnalistai pasakoja, kad prezidento administraciją atakavę aktyvistai lozungus šūkavo ukrainietiškai, o tarpusavyje susišūkaudavo rusiškai. Porošenka taip pat pareiškė, kad tai – provokacija. Lucenka pranašauja revoliuciją. Revoliucija paskelbus ypatingąją padėtį? Vargu. Veikiau partizaninis karas prieš valstybės valdžią. Žmonės, netikintys, kad Maidanas privers valdžią nusileisti, vis dažniau prabyla būtent apie partizaninį karą.
2013 m . gruodžio 2 d .
Pirmadienis. Maidanas tebėra. „Valymo“ nebuvo. 14:30 susitikau su Gabi klasės auklėtoja Halyna Petrovna. Gėrėme arbatą „Prancūzų duoninėje“ Jaroslavo pylimo gatvėje. Keista, kad auklėtoja užstoja Gabi, akivaizdžiai nenorinčią mokytis ir ieškančią dingsčių praleisti pamokas. Halyna Petrovna paprašė peržiūrėti mokyklos vakaro, skirto Taraso Ševčenkos 200-ų metų jubiliejui, scenarijų. Taip pat prašė įtikinti Gabi dalyvauti šiame vakare ir suvaidinti vieną poeto privataus gyvenimo heroję. Nepasitvirtino gandai, kad parlamentarai masiškai palieka „valdžios partiją“. Ina Bohoslovska gąsdina visus kalbomis apie tai, kad Putinas nori karo. Po Bohoslovskos skandalingų pasirodymų per politinius pokalbių šou labai sunku į ją žiūrėti rimtai. Regis, ji vienintelė dabar išstojo iš Regionų partijos. Tiesa, jos vyras partijoje liko. Parlamentas pažadėjo rytoj aptarti galimą vyriausybės atsistatydinimą, o milicija nepatvirtino ministro pirmininko Azarovo vakarykščio pareiškimo, kad Kijevo milicijos viršininkas atsistatydino. Lvive palaidota Lesia Gongadzė19, taip ir nesulaukusi galimybės palaidoti 2000-aisiais nužudyto sūnaus kūno 34
35
maidano dienoraštis
nukirsta galva. O Charkive laidojami banditų nušauti inkasatoriai. Janukovyčius pripažino, kad berkutininkai, pliekę prie prezidento administracijos protestų dalyvius ir žurnalistus, persistengė. Merijos administracija pareiškė neprašiusi milicijos pagalbos naujametinei eglei Nepriklausomybės aikštėje pastatyti. Donecke šiandien mėginta organizuoti mitingą Janukovyčiui paremti, paskui vis dėlto jis buvo atšauktas. Gal nepavyko pririnkti biudžetininkų, o gal savo žodį tarė tikrasis Donbaso šeimininkas, oligarchas Rinatas Achmetovas. Charkive ir Dnipropetrovske „tituškos“ mušė Euromaidano dalyvius. O Krymo parlamentas kreipėsi į Janukovyčių, reikalaudamas skelbti ypatingąją padėtį. Maidanininkai paprašė Kijevo centre gyvenančių miestiečių leisti naudotis jų belaidžio interneto prieiga, kad atvykę aktyvistai galėtų naudotis internetu gatvėse. Kompiuteris mano darbo bute Volodymyro gatvėje rodo, kad keli kaimynai iš tikrųjų atvėrė prieigą prie interneto. Vakarop į Kijevo Maidaną susirinko apie 20 tūkst. žmonių. O aš vykstu traukiniu į Podolės Kamenecą. Laukia susitikimai su studentais ir skaitytojais Kamenece, Užhorode ir Lvive.
2013 m . gruodžio 3 d .
Antradienis. Saulėta vėsi diena. Kameneco kultūrininkas Slavko Poliatynčiukas pasitiko mane stotyje ir atvežė į viešbutį „Septynios dienos“. Viešbučio vadybininkas ir šįsyk leidžia pernakvoti nemokamai. Prie pat viešbučio – merija. Ant stogo plevėsuoja Europos vėliava su žvaigždutėmis mėlyname fone. Čia tarsi kita šalis. Aikštelėje priešais meriją, kurią supa parkas, stovi tuščia tribūna. Maidanas čia renkasi kasdien 14-ą valandą.