Issuu

Anne Morrow Lindbergh

JUROS D O VA N O S

anne morrow lindbergh

Jūros d ova nos Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė

vilnius 2015

UDK 821.111(73)-4 Li424

Versta iš: Anne Morrow Lindbergh Gift from the Sea

This translation published by arrangement with Pantheon Books, an imprint of The Knopf Doubleday Group, a division of Penguin Random House, LLC

© Anne Morrow Lindbergh, 1955, 1975, 1983 © John Lindbergh, Land M. Lindbergh, Scott Morrow Lindbergh, Reeve Lindbergh, 2003 © Reeve Lindbergh, 2005 © Vertimas į lietuvių kalbą, Marija Bogušytė, 2015 © Leidykla VAGA , 2015 ISBN 978-5-415-02396-7

T urin y s

Penkiasdešimtosioms sukaktuvėms skirto leidimo pratarmė Autorė – Reeve Lindbergh . . . . . . . 7 .1.

Paplūdimys

.......

.2.

Kriauklė su kanalėliu .3.

Mėnulio kriauklė

.......

.4.

Dvigeldė saulėtekio kriauklė

...

.......

.5.

Austrės kiaukutas

.......

.6.

Argonautas

.......

.7.

Keletas kriauklių

.......

103

.8.

Paplūdimys už manęs

.......

Iš naujo atrastos Jūros dovanos .

113 .......

121

Busycotypus canaliculatus – labai didelė ir plėšri jūrų sraigė, gyvenanti Rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje nuo Keip Kodo kyšulio (Masačusetse) iki šiaurinės Floridos; įtraukta ir į San Francisko įlanką (čia ir toliau vert. past.). . . Lot. Naticidae – plėšrios jūrų sraigės, dažniausiai rutulio formos, paplitusios visame pasaulyje, ypač tropikuose. . . . Šukutės – dvigeldžių moliuskų šeima.

. . . 5 . . .

P e nkiasd e šimt o si o ms sukaktuv ė ms skirt o l e idim o pratarm ė

Mano mama išleido šią knygą daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, o aš jaučiuosi taip, lyg nuo to laiko būčiau perskaičiusi ją penkiasdešimtį kartų. Galbūt nė neperdedu. Pirmą kartą Jūros dovanos publikuotos, kai man buvo dešimt, o šis leidimas pasirodė šešiasdešimtaisiais mano gyvenimo metais. Gėda prisipažinti, bet šią knygą perskaičiau tik sulaukusi dvidešimties, tiesą sakant, rašytojų vaikams tai būdinga, kad ir kas tokie jie būtų. Dabar ją perskaitau mažiausiai po kartą per metus, kartais po du ar daugiau. Jūros dovanas esu skaičiusi visais metų laikais ir įvairiausiais savo gyvenimo etapais. Niekada nejutau, kad 1955-aisiais mamos parašyta knyga būtų praradusi savo aktualumą, ar kad jos išmintis nebeaktuali nei . . . 7 . . .

mano, nei mamos gyvenimui, ar bent jau tam, ką bėgant laikui apie jį sužinojau. Rašydama šią knygą, mama buvo apsistojusi nedideliame vasarnamyje Kaptivos saloje, Meksikos įlankoje, prie Floridos krantų. Nemažai žmonių tikino žinantys, kuriame iš vasarnamių ji gyveno ir kas jame gyvena dabar. Bet draugai iš Floridos, kurie mamai jį rado, jau prieš daugelį metų man buvo sakę, kad to vasarnamio nebėra. Nė kiek tuo neabejodama, neseniai nuvykau savaitei į Kaptivos salą, nusivežiau ir vieną Jūros dovanų egzempliorių, kurį mama 1955-aisiais buvo dedikavusi Reeve, tiesiog taip. Meksikos įlankos krantuose ieškojau ne rašytojos namo, o pačios rašytojos. Jai mirus, prasidėjo turto paveldėjimo procesas, įvairūs minėjimai bei renginiai, susiję su vieša mūsų šeimos istorija, ir diskusijos – su asmenine, o kai visa tai baigėsi, man vėl reikėjo mamos pagalbos. Ir vėl reikėjo jos išminties ir padrąsinimo judėti pirmyn. Kaip kad numaniau ir tikėjausi, ji manęs nenuvylė. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis į skaitytojo rankas pateks Jūros dovanos, nesvarbu, kuris skyrius ar puslapis bus atverstas, autorės žodžiai suteiks progą atsikvėpti ir gyventi lėčiau. Ši knyga padeda nurimti ir stabtelti, nepaisant jokių aplinkybių. Ją skaitant – dalimis ar visą iš eilės – gyvenimo tempas trumpam sulėtėja.

. . . 8 . . .

Net kalbos liūliavimas, tėkmė ir ritmas, rodos, primena nenumaldomą jūros bangavimą. Nežinau, ar rašydama mama to ir siekė, ar šitai natūraliai lėmė gyvenimas ir rašymas prie jūros. Šiaip ar taip, vos perskaičiusi keletą puslapių, aš visad pamažu perimu tą ritmą, įsilieju į tą bangavimą ir pasijuntu jo dalimi, nelyginant skeveldra, plūduriuojanti didžiuose visatos vandenyse. Ir tas jausmas labai ramina. Bet ši knyga ne tik užburia maloniu, ramiu gyvenimo ir žodžių bangavimu. Už viso to slypi neapsakoma stiprybė. Nustembu, kai kaskart ir vėl susiduriu su galinga Jūros dovanų jėga. Esu linkusi pamiršti šią motinos savybę, o gal tiesiog laikau ją savaime suprantamu dalyku. Prisimenu, kokia mažutė ir subtili ji man visad atrodė. Aš prisimenu jos intelektą ir jautrumą. Bet dar sykį perskaičius Jūros dovanas trapumo iliuzija dingsta ir lieka tiesa. Kaip aš galėčiau pamiršti? Galų gale, juk ji – penkis vaikus išauginusi moteris, 1932 metais tragiškai netekusi pirmagimio. Ji – pirmoji moteris Amerikoje 1930-aisiais pelniusi pirmos klasės sklandytuvų piloto licenciją ir pirmoji moteris, 1934 metais laimėjusi Nacionalinės geografijos draugijos Hubardo medalį už savo aviacinius ir žvalgybinius pasiekimus. 1938 m. jai paskirtas ir Nacionalinis knygos apdovanojimas už romaną Klausykis! Vėjas (Listen! The wind), kurį parašė,

. . . 9 . . .

remdamasi sava patirtimi. Visą gyvenimą ji buvo perkamiausių knygų autorė. Būdama šešiasdešimt penkerių mama skrido su manimi į Vermontą, o septyniasdešimties – leidosi į ilgus pasivaikščiojimus po Šveicarijos Alpes. Po penkerių metų, sulaukusi septyniasdešimt penkerių, nužygiavo prie Haleakalos kraterio, esančio Maui saloje, Havajuose, ir su savo vaikais bei draugais praleido naktį ugnikalnyje. Prisimenu, kaip pakėliau akis į beribę nakties dangaus tamsą ir žvaigždes, o mama, tvirtai stovėdama ant žemės savo penkto dydžio žygiams skirtais batais, rodė mums šturmano ratą: Kapelą, Kastorą, Poluksą, Prokioną ir Sirijų. Pagal šias žvaigždes prieš penkiasdešimtį metų ji pirmą kartą išmoko nustatyti kursą tamsoje. . . . Visų pirma, man atrodo, kad Jūros dovanos suteikia skaitytojams neįprastą laisvę. Sunku ją suvokti ir net aprašyti, bet manau, kad būtent dėl tos laisvės pojūčio ši knyga taip mėgstama ir daugybę metų skaitoma. Kalbu apie laisvę, kurią įgyjame, pasiryžę – kaip kad mano mama – priimti iš gyvenimo viską, kad ir ką jis suteiktų: džiaugsmą, sielvartą, pergales, nesėkmes, kančias, ramybę ir, žinoma, nuolatinius pokyčius.

. . . 10 . . .

Apmąstydama savo patyrimus, siekdama išsaugoti vidinę ramybę, tuo pat metu aktyviai reaguodama į „čia ir dabar“, kaip kad visiems mums derėtų, mama pamažu leidosi į gyvenimą. Rašydama Jūros dovanas ji atrado naują būdą gyventi pasaulyje dėl savęs ir kitų. Džiugu žinoti, kad šis penkiasdešimtųjų sukaktuvių leidimas padės jau naujai skaitytojų kartai sekti jos pėdomis. Riv Lindberg /Reeve Lindbergh Sent Džonsberis, Vermontas 2005 m. kovas

J ū r o s d o van o s

Pradėjau rašyti sau, norėdama apmąstyti savo gyvenimo kelią, gyvenimo pusiausvyrą, darbą ir santykius su aplinkiniais. Kadangi mąstyti man lengviau su pieštuku rankoje, ėmiau rašyti. Iš pradžių, išdėsčiusi mintis ant popieriaus, jaučiausi taip, lyg mano patirtis labai skirtųsi nuo kitų žmonių. (O gal mes visi linkę pasiduoti tokiai iliuzijai?) Iš vienos pusės, mano gyvenime buvo daugiau laisvės nei kitų žmonių, iš kitos – mažiau. Be to, tikėjau, kad toli gražu ne visos moterys leidžiasi į naujų gyvenimo kelių paieškas ar gilius apmąstymus, kad ne visoms reikia apmąstymų vienumoje. Dauguma moterų yra patenkintos tuo, ką turi. Joms puikiai sekasi – daug geriau nei man (ar bent jau man taip atrodė) – vertinti savo gyvenimą iš šalies. Pavydėdama, bet kartu . . . 13 . . .

ir žavėdamasi stebėjau, kaip nepaprastai sklandžiai ir tobulai bėga jų gyvenimo dienos. Gal joms nekilo jokių klausimų, o gal seniai buvo radusios atsakymus. Todėl ir maniau, kad šie apmąstymai bus vertingi ir įdomūs tik man. Bet rašydama ir tuo pat metu bendraudama su kitomis moterimis, tiek jaunomis, tiek senomis, gyvenančiomis tarsi skirtinguose pasauliuose ir įgijusiomis skirtingų patirčių, su moterimis, kurios dirbo ar apie tai tik svajojo, su moterimis, kurios plušo namie ir augino vaikus ar tiesiog gyveno, kaip gyvenosi, plaukdamos pasroviui, supratau, kad toks požiūris į gyvenimą ne mano vienos. Įvairiais būdais ir aplinkybėmis išsiaiškinau, kad daugybė moterų ir vyrų iš esmės sprendė tuos pačius klausimus, troško diskutuoti, ieškojo atsakymų. Net ir tos, kurių gyvenimai, rodės, ramiai sutapo su ciferblatų rodyklėmis, iš tiesų, kaip ir aš, bandė sukurti tokį ritmą, kuriam nestigtų įkvepiančių stabtelėjimų, kuris labiau atitiktų jų individualius poreikius; jos siekė sukurti naują, gyvesnį santykį su savimi ir kitais. Taigi pamažu šios knygos tekstai, įkvėpti pokalbių, diskusijų ir atradimų su įvairių socialinių grupių vyrais ir moterimis, galiausiai tapo daugiau nei mano asmenine istorija. Todėl nusprendžiau pasidalyti jais su tais, kurie man atsivėrė ir išjudino mane pačią. Esu dėkinga ir jaučiu šiltus artumo jausmus tiems, kurie dirbo kartu ta pačia kryptimi. Tad atiduodu savo jūros dovanas.

. . . 14 . . .

.1. Pa p l Å« d i m y s

Paplūdimys – netinkama vieta darbui, skaitymui, rašymui ar mąstymui. Turėjau prisiminti tai iš ankstesnių metų. Per šilta, per drėgna ir per ramu bet kokiai protinei veiklai ar energingiems dvasios skrydžiams. Bet mes juk niekada nepasimokom. Viltingai nešamės išblukusį šiaudinį krepšį, pilną knygų, tuščių popieriaus lapų, seniai neatsakytų laiškų, smailai nudrožtų pieštukų, sąrašų ir gerų ketinimų. Knygų neperskaitom, pieštukų galiukai nulūžta, o popieriaus lapai lieka švarūs ir nepaliesti lyg giedras dangus. Nieko neskaitom, nieko nerašom, netgi nemąstom, bent jau ne iš pradžių. Iš pradžių mus užvaldo išvargintas kūnas. Visai kaip laive. Išsitiesiam patogiame krėsle ir pasiduodam apatijai. Įveikęs protą ir palaužęs suplanuotus ketinimus, . . . 19 . . .

mus įtraukia pirmapradis pakrantės ritmas. Paplūdimio bangos, vėjo linguojamos pušys, smėlėtose kopose vangiai plazdenantys garniai nustelbia karštligišką miesto ir priemiesčių ritmą, darbotvarkes ir grafikus. Panyram į mus supančią aplinką, atsipalaiduojam ir išsitiesiam. Supanašėjam su terpe, kurioje esam, susiliejam su jūra, liekam tušti, laisvi, tyri kaip paplūdimys, šiandienos bangų išlaisvinti nuo vakarykščių keverzonių. O paskui, kurį nors antros savaitės rytą, sąmonė atbunda, atgyja. Bet ne miestietiškai, tikrai ne. Paplūdimio dvasia. Ji ima klaidžioti, žaisti, vilnyti nerūpestingu ir švelniu ritmu, kaip tingios paplūdimio bangos. Mes nežinom, kokius galimybių lobius tos romios ir nevaržomos bangos gali išmesti ant nubudusios sąmonės, švelnaus balto smėlio, kokius tobulai glotnius akmenėlius ar retas kriaukleles iš vandenyno dugno gali atplukdyti krantan. Gal kriauklę su kanalėliu, gal mėnulio kriauklę, o gal net argonautą. Bet dairytis ar, Dieve sergėk, kasinėti ir jų ieškoti, nevalia. Ne, po jūros dugną raustis negalima. Tai sugadintų pagrindinį tikslą. Jūra neapdovanos nei godžiųjų, nei nenuoramų, nei nekantriųjų. Lobių kasinėjimas byloja ne tik nekantrumą ar godumą, bet ir tikėjimo stoką. Kantrybės, kantrybės, kantrybės – štai ko jūra mus moko. Kantrybės ir tikėjimo. Jūros dovanų turime laukti dyki, laisvi ir tyri kaip paplūdimys.

. . . 20 . . .

. 2 . KriauklÄ— su kanalÄ—liu

Kiautas, kurį laikau rankoje, tuščias. Kažkada jame gyveno į sraigę panaši būtybė, o paskui, pirmai gyventojai nugaišus, laikinai čia buvo apsistojęs mažas atsiskyrėlis krabas, kuris po kurio laiko išropojo, palikdamas savo pėdsakus lyg gležna virkščia smėly. Krabas iškeliavo ir paliko šį kiautą man. Kadaise krabui jis atstojo tvirtovę. Apverčiu jį delne, įdėmiai apžiūriu plačią angą, per kurią krabas ištrūko. Ar tas kiautas jam tapo našta? Kodėl krabas pabėgo? Gal tikėjosi rasti geresnius namus, gal ieškojo geresnio gyvenimo? Taip, aš irgi pabėgau, atsikračiau savo gyvenimo kiauto ir išvykau keletui savaičių atostogų. Bet jo kiautas toks paprastas, nekaltas, gražus. Ir toks mažas – sulig mano nykščiu. Jo sandara tobula . . . 25 . . .

iki smulkiausių dalelių. Ties viduriu jis išsipūtęs lyg kriaušė, o siaurėjančia spirale galiausiai susisukęs iki smailaus galiuko. Šis kiautas pilkšvo aukso spalvos, nuo jūros druskos išbalęs. Visi užraitai, visi vos įžiūrimi iškilimai, visos susikertančios gyslelės kiaušinio-kiauto paviršiuje tokios tobulos, lyg būtų šiandien sukurtos. Gėrėdamasi žvilgsniu seku tolstančių tų miniatiūrinių sraigtinių laiptelių įkandin. Laiptelių, kuriais laipiodavo ankstesnis gyventojas, pakraščiu. Mano kiautas ne toks. Tikriausiai. Koks jis sukuistas! Apaugęs, apsamanojęs, nė formos neatpažinsi. Žinoma, kadaise jis turėjo formą. Mano mintyse vis dar ją turi. Kokia mano gyvenimo forma? Dabartinį mano gyvenimą pirmiausia formuoja šeima. Turiu vyrą, penkis vaikus ir namus Niujorko priemiesčio pakrašty. Turiu profesiją, esu rašytoja, ir darbą, kurį noriu tęsti. Žinoma, mano gyvenimo formą lemia ir daugybė kitų dalykų: kilmė ir vaikystė, protas ir išsilavinimas, sąmonė ir jos našta, širdis ir jos troškimai. Noriu dalytis savo gyvenimu su vyru ir vaikais, draugais ir aplinkiniais, noriu atlikti savo – moters, menininkės ir pilietės – pareigas žmonėms ir pasauliui. Bet visų pirma, kad įgyvendinčiau visus šiuos troškimus, noriu būti santarvėje su savimi. Trokštu kryptingo žvilgsnio, aiškaus tikslo, gyvenimo branduolio, kuris įgalins mane atlikti tas pareigas ir veiklas taip gerai,

. . . 26 . . .

kaip tik sugebėsiu. Iš tiesų, aš noriu, šventųjų žodžiais tariant, kiek įmanoma labiau gyventi malonėje. Bet tą suprasti reiktų ne vien teologine prasme. Sakydama „malonėje“, turiu omenyje vidinę harmoniją, kuri, nors iš esmės yra dvasinė, gali virsti išorine. Galbūt siekiu to, ko prašė Sokratas „Fedro“ maldoje, tardamas: „Te išorinis ir vidinis žmogus būna viena“. Norėčiau pasiekti tokią vidinės dvasinės malonės būseną, kurią pasitelkusi, galėčiau gyventi ir duoti kitiems, kaip kad man buvo skirta Dievo. Kad ir kokia miglota būtų ši sąvoka, tikiu, kad dauguma žmonių atpažįsta tuos savo gyvenimo tarpsnius, kuriais jie būna „malonėje“, ir tuos, kuriais būna „anapus malonės“, net jei toms būsenoms apibūdinti jie rinktųsi kitokius žodžius. Pirmos – laimingos – būsenos apimti, jie jaučiasi taip, tarsi visi darbai plauktų lengvai, jaučiasi tarytum nešami didžiulės bangos, o „anapus malonės“ jie vos sugeba užsirišti batų raištelius. Tiesa, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame, mokydamiesi batų rišimo technikos, nepriklausomai nuo esamos būsenos. Bet yra ir gyvenimo technikos, net malonės paieškoms skirtos technikos. Be to, tą techniką galima lavinti. Iš savo patirties, iš daugybės pavyzdžių ir nesuskaičiuojamų pirma manęs parašytų tekstų šia tema sužinojau, kad vienos aplinkybės, gyvensenos ir elgesio normos gali vesti vidinės ir išorinės

. . . 27 . . .

harmonijos link labiau nei kokios nors kitos. Iš tiesų, yra kelių, kuriais turėtume eiti. Gyvenimo supaprastinimas – vienas iš jų. Aš noriu gyventi paprastą gyvenimą, noriu turėti paprastą kiautą, kuris man būtų lengvas kaip atsiskyrėliui krabui lengvas yra jo. Bet neturiu. Jaučiu, kad mano gyvenimo rėmai trukdo paprastumui. Mano vyras ir penki vaikai turi rasti savo vietą pasauly. Pasirinkusi žmonos ir motinos gyvenimo kelią, velkuosi kartu ištisą bėdų vilkstinę. Tai – namas priemiestyje, namų ūkio darbai arba samdoma pagalba, kuri daugumai mūsų – didelė retenybė, o gal ir visai neįmanoma. Tai – maisto produktai ir būstas, valgiai, planavimas, apsipirkimas, sąskaitos ir tūkstančiai bandymų įvairiausiais būdais sutaupyti. Tai – ne tik mėsininkas, duonkepis, žvakidžių meistras, bet ir nesuskaičiuojama daugybė kitų savo amato žinovų, – vien tam, kad mano modernūs namai su visais moderniais elementais, skirtais „supaprastinti“ gyvenimą (kaip antai, elektra, vandentiekis, šaldytuvas, dujinė viryklė, degiklis, indaplovė, radijo imtuvas, automobilis ir begalė kitų darbą lengvinančių aparatų), visuomet būtų tvarkingi. Tai – sveikata, gydytojai, stomatologai, susitikimai, vaistai, žuvų taukai, vitaminai, kelionės į vaistinę. Tai dvasinis, intelektualinis ir fizinis lavinimas, mokyklos, tėvų susirinkimai, automobilio dalijimasis, važiavimas į papildomas krep-

. . . 28 . . .

šinio treniruotes ar muzikos pamokas, korepetitoriai, stovyklos, stovyklavimo įranga ir transportas. Tai drabužiai, parduotuvės, skalbimas, valymas, taisymas, tai palenkti rūbų kraštai, prisiūtos sagos ar ieškojimas žmogaus, galinčio šitai atlikti. Ir vyro, vaikų, mano draugai, nesibaigiantis laiko derinimas, stengiantis su jais susitikti, laiškai, kvietimai, telefono skambučiai ir kelionės „nuo čia iki ten“. Gyvenimo Amerikoje pagrindas mūsų laikais – namai su vis gausėjančiu draugų ir pažįstamų ratu. Tai ne tik šeimos, bet ir gyvenančių kaimynystėje poreikiai, nacionaliniai poreikiai, tarptautiniai doro piliečio poreikiai, akcentuojami socialinėje ir kultūrinėje terpėje, spaudoje, radijo laidose, labdaros organizacijose, politinių kampanijų metu ir t. t. Nuo viso to ima suktis galva. Kokį įspūdingą cirko numerį mes, moterys, atliekame per vieną savo gyvenimo dieną! Trapecijos artistai iškart susigėstų. Tik pažiūrėkit į mus. Kasdien bėgiojam įtemptu lynu, vaikštom su šūsnimi knygų ant galvos. Kūdikio vežimėlis, skėtis nuo saulės, virtuvinė kėdutė; padėtis vis dar kontroliuojama. Atsargiai! Tai ne supaprastintas, o komplikuotas gyvenimas, apie kurį mus dar išminčiai įspėjo. Ir toks gyvenimas veda ne vienybės, o susiskaldymo link. Jis ne malonę suteikia, o gniuždo sielą. Ir turiu pripažinti, kad toks gyvenimas būdingas ne man vienai, tokia yra milijonų

. . . 29 . . .

Amerikos moterų realybė. Išskiriu Ameriką todėl, kad šiais laikais amerikietės turi daugiau galimybių rinktis nei bet kurios kitos pasaulio moterys. Daugelyje civilizuoto pasaulio šalių karai, krizės, skurdas ar tiesiog pastangos išgyventi įspraudė moterį į kur kas mažesnį artimo laiko ir erdvės, artimiausių giminių ir neatidėliojamų egzistencinių poreikių pildymo ratą. Amerikietės be vargo gali rinktis erdvesnį gyvenimą. Kiek ilgai jos išlaikys šią pavydėtiną ir kartu rizikingą poziciją – nežinia. Šiaip ar taip, ypatinga moterų padėtis nurungia akivaizdžius ekonominius, nacionalinius ir net lyties apribojimus. Su komplikuoto gyvenimo problemomis susiduria ne tik Amerikos moterys, bet ir vyrai. Tai net ne vien amerikiečių, o visos modernios civilizacijos rūpestis, kadangi šiandien gyvenimą Amerikoje daugelis pasaulio šalių laiko idealiu. Galiausiai šis rūpestis nėra išskirtinai būdingas vien dabartinei civilizacijai, nors dabar jis mus prislėgęs itin stipriai. Iš tiesų, gyvenimo komplikuotumas visad buvo vienas iš didžiųjų žmonijos kliuvinių. Plotinas dar trečiame amžiuje skelbė apie komplikuoto pasaulio pavojus. Ir vis dėlto, šios problemos daugiausia krinta ant moters pečių. Blaškymasis visada buvo ir, ko gero, bus neatsiejama moters gyvenimo dalis.

. . . 30 . . .

Moteris privalo turėti interesų ir pareigų, kurie tarytum spinduliai ar rato stipinai išsiskleistų visomis įmanomomis kryptimis nuo centrinio branduolio – motinystės. Mūsų gyvenimo kelias iš esmės eina ratu. Ir turime nepraleisti nė vieno to rato taško: vyro, vaikų, draugų, namų, aplinkinių; mes įsitempusios ir jautrios, pažeidžiamos kaip voratinklis kiekvieno vėjo gūsio, kiekvieno šūksnio. Kaip sunku išsaugoti pusiausvyrą tokioje visokiausių įtampų raizgalynėje, bet kaip tai svarbu, kai norime palaikyti harmoniją! Mums būtinas pastovumas, kad ir kaip sunku jį susikurti, būtent jo principais, kaip kad skelbiama, ir paremtas šventas gyvenimas. Koks geidžiamas ir kartu nepasiekiamas tasai mąslios, vidinės nepaliečiamos tikrovės idealas! Pasitelkusi naują, kankinamai sunkų mąstymą, o sykiu ir humorą, pradedu suvokti, kodėl šventosiomis labai retai tapdavo ištekėjusios moterys. Esu tikra, kad iš esmės su skaistybe ar vaikais, kaip kadaise maniau, tai niekaip nesusiję. Visų pirma, tai susiję su blaškymusi ir neramybe. Vaikų gimdymas, auginimas, maitinimas ir auklėjimas, tūkstančiai reikalų namuose, bendravimas su nesuskaičiuojama daugybe asmenų... Įprasta moters veikla dažniausiai prieštarauja kūrybingam, kontempliatyviam ar šventam gyvenimui. Ir tai nėra vien „moters ir karjeros“, „moters ir darbo“, „moters ir nepriklausomybės“ klausimas. Iš esmės, tai klausimas,

. . . 31 . . .

kaip mums išlikti savimi tokioje blaškymų raizgalynėje, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad ir kokios išcentrinės jėgos trauktų mus į save, kaip išlikti stiprioms, kad ir kokios šalikelės kliūtys pasitaikytų ar sulaužytų mūsų rato stebulę. Kaip į šiuos klausimus atsakyti? Lengvo atsakymo nėra, galutinio irgi. Turiu tik užuominų, jūros kriauklelių. Tyras kriauklės su kanalėliu grožis man sako, kad vienas iš galimų atsakymų (ir galbūt pirmas žingsnis) – tai gyvenimo supaprastinimas, kai kurių išsiblaškymų atsisakymas. Bet kaip? Visiškai atsitraukti neįmanoma. Negaliu nusimesti savo pareigų. Negaliu visam laikui išvykti į negyvenamą salą. Negaliu būti vienuolė, turėdama šeimą. Ir nenoriu. Negaliu nei visiškai atsisakyti pasaulio, nei visiškai jo priimti. Tarp šių dviejų kraštutinumų turiu rasti pusiausvyrą, kintamą ritmą, švytuoklę, svyruojančią tarp vienatvės ir bendrystės, tarp atsitraukimo ir sugrįžimo. Gal atsitraukimo akimirkomis išmoksiu ko nors, kas pravers ir pasaulietiniame gyvenime. Iš pradžių bent dvi savaites galiu praktikuotis mėgindama supaprastinti išorinį pasaulį. Galiu stebėti, kur mane šis būdas nuves. Čia, paplūdimyje, galiu bent pamėginti.

. . . 32 . . .

. . . Apsistojęs prie jūros, žmogus greitai pramoksta „atsikratymo meno“ ir sužino, kiek mažai jam tereikia, pradedant fiziniais poreikiais, baigiant visomis kitomis gyvenimo sritimis. Taigi iš pradžių – drabužiai. Žinoma, ten, kur šilta, jų reikia mažiau. Bet vis tiek – reikia mažiau, ir žmogus tą iš karto pastebi. Žmogui nereikia drabužiais pergrūstos spintos, užtenka nedidelio lagamino. Koks palengvėjimas! Mažiau drabužių, kuriuos reiktų taisyti, kraštų, kuriuos reiktų apsiūti; o dar geriau – mažiau dvejonių, ką apsivilkti. Tada žmogus supranta, kad atsikratydamas drabužių, kartu atsikrato ir savo tuštybės. Paskui – būstas. Žmogui nereikia pritutintos, apstatytos dėžutės, kokioje gyvenama šiaurėje žiemą. Dabar aš gyvenu paprastame vasarnamio kiaute. Čia nėra šildymo, telefono, vandentiekio, karšto vandens, dujinės viryklės, čia nėra jokių aparatų, kurie galėtų sugesti. Nėra kilimų. Buvo, bet jau pirmą dieną juos susukau – nuo plikų grindų lengviau nušluoti smėlį. Bet pastebėjau, kad čia aš taip dažnai nešluoju ir nevalau. Dulkių tiesiog nematau. Atsikračiau savo puritoniškų įsitikinimų apie nepriekaištingą tvarką ir švarą. Ar materiali našta iš tiesų egzistuoja? Čia nėra užuolaidų. Privatumui man jų nereikia, visiškai pakanka pušų aplink

. . . 33 . . .

namą. Noriu, kad langai visada būtų atdari, nenoriu jaudintis dėl lietaus. Pradedu atsikratyti Mortai būdingo nerimavimo dėl įvairiausių dalykų. Išblukę ir nudėvėti užvalkalai? Jų irgi beveik nematau. Ir nesijaudinu, kokį įspūdį jie padarys kitiems. Atsikratau puikybės. Kuo mažiau baldų, tuo geriau. Man daug nereikia. Į savo kiautą kviečiuosi tik tuos draugus, su kuriais galiu būti visiškai atvira. Jaučiu, kaip atsikratau visuomeniniams santykiams būdingo veidmainiavimo. Kokia atvanga! Imu suprasti, kad labiausiai varginantis dalykas gyvenime – nenuoširdumas. Socialinis gyvenimas vargina todėl, kad dėvime kaukes. Atsikratau savo kaukės. Regis, visai laimingai gyvenu ir be tų dalykų, kurie, mano manymu, reikalingi žiemą šiaurėje. Rašydama šitai, stebėdamasi mūsų gyvenimų skirtingumu, prisimenu, kad panašią mintį Prancūzijoje yra sakęs vienas mano draugas, trejus metus praleidęs vokiečių karo belaisvių stovykloje. Žinoma, jiems trūko maisto, su jais buvo elgiamasi siaubingai ir jie turėjo labai mažai fizinės laisvės. Bet gyvenimas kalėjime parodė, kiek mažai žmogui reikia ir kokios nepaprastos dvasinės laisvės ir ramybės suteikia gyvenimo supaprastinimas. Ir vėl prisimenu, kad šiais laikais žmonės Amerikoje gali rinktis tarp paprasto ir komplikuoto gyvenimo daug laisviau nei bet kur kitur pasaulyje. Vis dėlto, dauguma mūsų, užuot pasirinkę paprastumą, renkamės kompli-

. . . 34 . . .

kuotumą. Karas, kalėjimas, kova už būvį primeta žmogui paprastumo kelią. Vienuoliai jį pasirenka laisva valia. Bet net ir netyčia į tokį kelią užklydęs žmogus, kaip kad aš – keletui dienų, atranda ramybę. Argi ne bjauru, kas nors gali paklausti. Materialius turtus žmogus kaupia ne vien dėl saugumo ar patogumo, ne vien iš tuštybės, bet ir dėl grožio. Ar nemanai, kad tavo kiautas bjaurus? Ne, mano namai labai gražūs. Žinoma, jie tušti, bet ta tuštuma persmelkta vėjo, saulės ir pušų kvapo. Ir nors per neišdailintas stogo sijas nusidriekė voratinkliai, man tos sijos atrodo gražios. Žvelgdama į jas naujomis akimis, galiu patikinti, kad jos sušvelnina aštrias stogo briaunas, kaip kad žili plaukai – vidutinio amžiaus veidą. Nustojau jaudintis dėl žilų plaukų ir valyti voratinklius. Tiesa, sienos iš pradžių atrodė niūrokai. Aklinas jų plikumas mane trikdė. Norėjosi pagyvinti paveikslais ar langais. Todėl iš paplūdimio parsitempiau šūsnį pakrantėje rastų vėjo išgairintų ir smėlio nugludintų šakų. Parsinešiau vijoklinių žalumynų ir išglebusių lapų raudonais kraštais. Pasirinkau išbalintų kriauklių (jos truputį primena abstrakčią skulptūrą). Pakabinau ant sienų, išdėliojau kampuose, ir man to užteko. Įsitaisiau pasaulio periskopą. Turiu langą, vaizdą, skrydžio iš savo sėslios bazės tašką. Aš patenkinta. Sėdu prie stalo, tuščio virtuvinio stalo, su bloknotu, rašalo buteliuku ir jūrų žvaigžde

. . . 35 . . .

popieriaus kraštui prispausti, turiu moliusko kiautą rašikliui laikyti, atlūžusį rožinės kriauklės galiuką ir kiautų eilę mintims išvaduoti. Man patinka mano kiauto būstas. O kad galėčiau jame gyventi amžinai! Parsivežt jį namo. Bet negaliu. Jame netilps vyras, penki vaikai ir visi kasdienio gyvenimo rakandai bei papuošimai. Parsivežti galiu tik savo mažą kriauklę su kanalėliu. Pasistatysiu ją ant rašomojo stalo Konektikute, kad primintų supaprastinto gyvenimo idealą ir ragintų žaisti tą žaidimą, kurį susigalvojau paplūdimyje. Klausti savęs, kiek mažai, o ne kiek daug man reikia. Klausti, ar tai būtina. Tada, kai kils pagunda į savo gyvenimą įtraukti dar ką nors, kai pajausiu dar vienos išcentrinės veiklos trauką. Neužtenka supaprastinti vien apčiuopiamą gyvenimo pusę. Tai mūsų išorė. Tačiau pirmiausia imuosi jos. Žiūriu į kriauklę, savo gyvenimo išorę – kiautą. Išorėje, išviršinėje gyvenimo pusėje, galutinio atsakymo nerasime. Tai tik metodas, kelias į malonę. Žinau, kad galutinis atsakymas slypi viduje. Bet išorė gali suteikti užuominų, padėti rasti vidinį atsakymą. Aš laisva! Kaip krabas atsiskyrėlis galiu pakeisti savo kiautą kitu. Kriaukle su kanalėliu, aš vėl tave padedu, bet tavo dėka mano protas pasirengė keliauti spiraliniais minčių laiptais.

. . . 36 . . .

Jūros dovanos – atostogų prie jūros įkvėpta meditacija jaunystės ir brandos, meilės ir santuokos, ramybės ir vienatvės temomis. Tai klasika tapusi amerikiečių rašytojos ir lakūnės A. M. Lindbergh knyga, kurios pirmas leidimas pasirodė dar prieš 50 metų. Pajūryje surinktos pačių įvairiausių formų kriauklės tampa skirtingų moters patyrimų ir gyvenimo tarpsnių alegorija. Jų linkiai ir gyslelės – tai nepastovūs žmonių santykiai, santuokos bangos, netektys ir atradimai. Knyga byloja apie tai, kaip svarbu kartais patirti potvynius ir atoslūgius – išgyvenus pilnatvę atsitraukti ir panirti į savo vidinę jūrą. Jūros dovanos suteikia skaitytojams neįprastą laisvę. Sunku ją suvokti, bet greičiausiai būtent dėl tos laisvės pojūčio ši knyga taip mėgstama ir daugybę metų skaitoma. Tokią laisvę pajuntame pasiryžę priimti visas gyvenimo jūros dovanas: džiaugsmą, sielvartą, pergales, nesėkmes, kančias, ramybę ir, žinoma, nuolatinius pokyčius.

Po jūros dugną raustis negalima. Jūra neapdovanos nei godžiųjų, nei nenuoramų, nei nekantriųjų. Kantrybės, kantrybės, kantrybės – štai ko jūra mus moko. Kantrybės ir tikėjimo. Jūros dovanų turime laukti dyki, laisvi ir tyri kaip paplūdimys. anne morrow lindbergh

ISBN 978-5-415-02396-7

w w w . v a g a . l t