Morgan Scott Peck
Melo žmonės Viltis išsivaduoti nuo žmogiškojo blogio
Iš anglų kalbos vertė Ieva Šimkuvienė
vilnius 2015
UDK 159.942.6 Pe-11
Versta iš: People of the Lie: The Hope for Healing Human Evil M. S. Peck, M.D. Touchstone, a Division of Simon & Schuster, Inc.
© M. S. Peck, 1983 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Šimkuvienė, 2015 © Viršelis, Milena Grigaitienė, 2015 © Leidykla VAGA , 2015 ISBN 978-5-415-02394-3
Skiriu Lilei už visokeriopą pagalbą – ir ne tik kovojant su demonais.
turinys
Įžanga
Skaitykite atsargiai
# 11
1 skyrius
Žmogus, sudaręs sandėrį su velniu
# 17
2 skyrius
Blogio psichologijos kūrimo link Apie vertinimo modelius ir paslaptį Gyvenimo ir mirties klausimas
# 45
# 53
Pasakojimas apie Bobį ir jo tėvus Blogis ir nuodėmė
# 45
# 60
# 88
Narciziškumas ir valia
# 99
3 skyrius
Blogio apraiškos kasdieniame gyvenime Pasakojimas apie Rodžerį ir jo tėvus Pasakojimas apie Hartlį ir Sarą
7
# 139
# 110
# 108
Psichinė liga ir blogio įvardijimas
# 155
Pasakojimas apie vudu sapną
# 169
Pasakojimas apie vorų baimę
# 179
4 skyrius
Pamokantis pasakojimas apie Šarleną Iš pradžių – sumaištis
# 195
Vienas iš dviejų: kūdikis ar suaugęs žmogus Gyvenimas pagal savo pačios įstatymus Sapnas apie stebuklingą aparatą Nepergalinga pabaiga Blogis ir galia
# 194
# 200
# 211
# 219
# 225
# 230
Jei viską reikėtų pakartoti iš naujo
# 233
5 skyrius
Apie apsėdimą ir egzorcismą Ar velnias egzistuoja?
# 239
Atsargiai: aukšta įtampa
# 243
Diagnozavimo ir gydymo aspektai Moksliniai tyrimai ir mokymas Melų tėvas
# 239
# 249
# 264
# 267
6 skyrius
My Lai žudynės: grupinio blogio analizė Nusikaltimai
# 279
# 280
Įvadas į grupinį blogį
# 284
Kopimas aukštyn kolektyvinės atsakomybės laiptais įtampą patiriantis atskiras žmogus
# 289
# 289
grupės dinamika: priklausomybė ir narciziškumas
8
# 293
specializuota grupė: barkerio specialiųjų pajėgų būrys didelė specializuota grupė: kariuomenė
# 307
didžiausia grupė: 1968-ųjų amerikos visuomenė žmonių žudynės
# 298
# 314
# 321
Grupinio blogio prevencija
# 330
7 skyrius
Pavojai ir viltys
# 334
Blogio psichologijos pavojai
# 334
moralinio vertinimo pavojus
# 335
pavojus, kad moralinį vertinimą užgoš mokslo autoritetas piktnaudžiavimo mokslu pavojus
# 340
pavojus mokslininkui ir psichoterapeutui galimi pavojai
Meilės metodika
# 344
# 346
# 342
# 338
įžanga
skaitykite atsargiai
Ši knyga – pavojinga. Parašiau ją, nes maniau, kad ji reikalinga. Tikiu, kad bendras jos poveikis bus gydantis. Vis dėlto knygą rašiau neramia širdimi. Ji gali pakenkti, o kai kuriuos skaitytojus – įskaudinti. Dar blogiau – kai kurie iš jų, pasinaudoję šios knygos informacija, gali imti kenkti kitiems. Kelių pirmųjų knygos skaitytojų, kurių nuomonę ir moralines nuostatas ypač gerbiu, paklausiau: „Ar manote, kad ši knyga apie žmogiškąjį blogį pati savaime yra blogis?“ Jie tvirtino, kad ne. Vienas netgi pridūrė štai ką: – Kaip sako kai kurie mūsų bažnyčios nariai, net ir Mergelė Marija gali virsti seksualinių fantazijų objektu. Nors ir stačiokiškai, bet taikliai pasakyta, tačiau man – menka paguoda. Atsiprašau savo skaitytojų ir visų žmonių už tą žalą, kurią gali sukelti knyga, ir labai prašau – skaitykite ją atsargiai. Viena iš atsargumo išraiškų – meilė. Neskriauskite savęs ir būkite sau atidūs, supratę, kad šią knygą jums skaudu skaityti.
11
Taip pat prašau atidumo ir supratingumo tiems artimiesiems, kuriuos imsite laikyti blogais žmonėmis. Būkite atsargūs – atsargumo įsikūnijimas. Blogų žmonių lengva nekęsti. Bet nevertėtų pamiršti šv. Augustino priesako: „Nekęskite nuodėmės, bet mylėkite nusidėjėlį.“* Supratę, kad žmogus yra blogas, prisiminkite, jog „Dievo malone esu, kas esu“. Kai kuriuos žmones vadindamas blogais, akivaizdžiai juos smarkiai nuvertinu. Mano Viešpats yra pasakęs: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.“ Šiuo posakiu, kuris taip dažnai cituojamas be jokio konteksto, Jėzus netvirtino, kad niekada negalima teisti savo artimo. Nes toliau jis sako štai ką: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“** Jo žodžiai reiškia, kad kitų poelgius privalome vertinti labai atsargiai, o atsargumas prasideda nuo kritiško požiūrio į save patį. Neverta tikėtis išnaikinti žmogiškąjį blogį, kol nesugebame pažvelgti jam tiesiai į akis. Vaizdas – ne iš maloniųjų. Daugelis sakė, kad ankstesnė mano knyga Nepramintuoju taku*** buvo šviesi. Ši knyga – ne tokia. Joje rašoma apie mūsų tamsiąją pusę ir dažniausiai pasakojama apie pačius blogiausius mūsų visuomenės atstovus – tuos, kuriuos išties laikau blogais žmonėmis. Jie nėra geri, tačiau privalome juos objektyviai įvertinti. Pagrindinis šios knygos tikslas – konkrečius žmones ir apskritai žmogiškąjį blogį ištyrinėti moksliškai. Ne abstrakčiai, ne filosofiškai, o būtent moksliškai. Kad tai pavyktų, mums būtina ryžtis įvertinti jų veiksmus ir poelgius. Tokio vertinimo pavojai bus išsamiai * Saint Augustine, The City of God (Dievo miestas), red. Bourke, Image Books, 1958, p. 304. ** Evangelija pagal Matą, 7, 1–5. *** M. S. Peck, Nepramintuoju taku, Vaga, 2014 m.
12
aptarti paskutinio knygos skyriaus pradžioje. O kol kas norėčiau pabrėžti, kad toks vertinimas visuomet bus labai pavojingas, jei pirmiausia kritiškai nepažvelgsime į save ir neišsigydysime savo skaudulių. Kova su žmogiškuoju blogiu visuomet prasideda nuo savęs, o mūsų pačių apsivalymas visada bus pats galingiausias mūsų ginklas. Šią knygą buvo nepaprastai sunku rašyti dėl daugybės priežasčių. Labiausiai dėl to, kad požiūris į aprašytus dalykus nuolatos keičiasi. Apie žmogiškąjį blogį žinau tikrai ne viską ir nuolat suprantu šį tą naujo. Tiesą sakant, apskritai tik dabar pradedu jį suvokti. Vienas iš knygos skyrių „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent dėl to, kad apie blogį dar neturime sukaupę pakankamai mokslinių žinių, kad jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu. Todėl noriu perspėti ir štai dar dėl ko: to, kas aprašyta knygoje, nelaikykite absoliučia ir neginčijama tiesa. Juk visų pirma siekiau sukelti mūsų nepasitenkinimą, kad apie šią sritį tiek mažai žinome. Pirmiau Jėzų pavadinau savo Viešpačiu. Ilgus metus visaip bandęs įtikėti budizmo ir islamo misticizmu, galų gale tvirtai apsisprendžiau grįžti į krikščionybę ir, kad įrodyčiau savo pasiryžimą, 1980 m. kovo devintąją, būdamas keturiasdešimt trejų, priėmiau krikšto sakramentą. Tuo metu jau seniai buvau pradėjęs rašyti šią knygą. Kartą vieno rašytojo man atsiųstame rankraštyje buvo atsiprašinėjama dėl to, kad jo knyga yra krikščioniškų pažiūrų. Aš dėl to neatsiprašinėsiu. Vargu ar kada imčiausi rašyti knygą, manydamas, kad šiuo požiūriu ji bus tendencinga. Be to, neturiu nė mažiausio noro slėpti savo krikščioniškų pažiūrų. Negalėčiau taip elgtis. Krikščionių tikėjimas man – pats svarbiausias gyvenime. Tikiu, kad jis yra visa apimantis ir absoliutus.
13
Tačiau būgštauju, kad ten, kur šios mano pažiūros bus akivaizdžiausios, kai kurie skaitytojai bus bereikalingai pasipiktinę. Tad dar ir dėl to prašau šią knygą skaityti atsargiai. Patį didžiausią blogį ištisais šimtmečiais nešdavo (ir vis dar neša) pavyzdingi krikščionys. Dažnai tai daroma prisidengiant Kristaus vardu. Mums pažįstama Krikščionių bažnyčia tikrai reikalinga ir išganinga, bet akivaizdžiai netobula. Nuoširdžiai atsiprašau už visas jos ir savo paties nuodėmes. Kryžiaus žygiai ir inkvizicija neturi nieko bendro su Kristumi. Nieko bendro neturi ir karas, kankinimai ir persekiojimas arba arogantiškumas ir kerštavimas. Sakydamas vieną savo pamokslą, Jėzus iš pradžių ištarė tokius žodžius: „Palaiminti vargšai dvasia.“ Ne arogantiškieji. O mirdamas jis maldavo pasigailėti savo kankintojų. Šventoji Teresė iš Lizjė laiške seseriai rašė: „Jei esi pasirengusi nuolankiai iškęsti visa tai, kas tau nemalonu, Jėzui bus gera prisiglausti tavo širdyje.“* Nelengva apibrėžti, kas yra tikras krikščionis, tačiau jei man tektų tai padaryti, pasakyčiau taip: tikras krikščionis – tas, „kurio širdyje Jėzui gera prisiglausti“. Į krikščionių bažnyčias kas sekmadienį eina šimtai tūkstančių žmonių, kurie neturi nė mažiausio noro nuolankiai ar kaip nors kitaip daryti tai, kas jiems nemalonu, ir todėl juose Jėzui nebus gera prisiglausti. O yra milijonai hinduistų, budistų, musulmonų, žydų, ateistų ir agnostikų, kurie mielai prisiima šį išmėginimą. Pastarųjų nesutrikdys jokie šioje knygoje aprašyti dalykai. Prieš tai minėtuosius trikdys daug kas. Manau, kad būtinai turiu pasiaiškinti ir dar dėl kai ko. Daugelį skaitytojų tikriausiai glumins klausimas, kodėl kalbėdamas apie Dievą vartoju vyriškosios giminės įvardžius. Suprantu jų * Teresės iš Lizjė laiškų rinktinė, vert. F. J. Sheed, Sheed and Ward, 1949, p. 303.
14
abejones ir joms pritariu. Apie tai svarsčiau labai ilgai. Paprastai visuomet aktyviai remdavau moterų judėjimą ir jų pagrįstus siekius išguiti iš vartosenos seksistinius posakius. Bet juk, visų pirma, Dievas nėra bendrosios giminės. Jis kupinas gyvybės, meilės ir netgi tam tikro seksualumo. Todėl jo negalėjau vadinti tiesiog „tai“. Be abejo, manau, Dievas turi abiejų lyčių savybių. Jis toks švelnus, rūpestingas, globojantis ir motiniškas, kaip pati tikriausia moteris. Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, jo būtis yra labiau vyriška negu moteriška, nors galbūt tokį vertinimą suponavo mano kultūrinė patirtis. Vis dėlto jis mus ne tik globoja, bet ir trokšta į mus įsiskverbti, ir nors paprastai mes ne priimame jį, o it įsibaiminusi nekalta mergelė sprunkame šalin, jis persekioja mus su tokiu medžioklio įkarščiu, kurį paprastai priskiriame vyrams. C. S. Lewiso teigimu, bendraudami su Dievu, mes visi esame moterys*. Be to, kad ir kokios lyties būtume, kad ir kokį tikėjimą išpažintume, mūsų pareiga – mūsų prievolė – atsiliepti į jo meilę ir pasistengti savyje bei aplinkiniuose pagimdyti Kristų, kaip tai padarė Marija. Tačiau šėtoną, laužydamas visas tradicijas, priskirsiu bevardei giminei. Nors ir žinau, kad šėtonas stengiasi įsiskverbti į mus per pagundas, niekuomet šis noras man neatrodė nei seksualus, nei kūrybingas, o veikiau pilnas neapykantos ir nepaprastai destruktyvus. Juk gyvatės lytį nustatyti taip sunku... Kiekvienoje knygoje aprašytoje istorijoje daug ką pakeičiau. Kertiniai psichoterapijos ir mokslo akmenys – sąžiningumas ir tikslumas. Vis dėlto dažnai tenka rinktis, kas svarbiau. Maniau, kad svarbiau užtikrinti konfidencialumą, negu tiksliai ir išsamiai atpasakoti visas nereikšmingas smulkmenas. Todėl tikslu* C. S. Lewis, That Hideous Strength (Ta baisi jėga), Macmillan (išleista minkštais viršeliais), Niujorkas, 1965, p. 316.
15
mo mėgėjai gali suabejoti mano pateiktais „duomenimis“. Kita vertus, manydami, kad atpažinote kurį nors iš aprašytų mano pacientų, klystate. Tačiau veikiausiai prisiminsite daugybę žmonių, atitinkančių pavaizduotus asmenybės šablonus. Esu tikras, kad pakeistos kai kurios tikrų istorijų detalės iš esmės nepakeitė tikrosios žmogiškojo elgesio dinamikos. O knygą ir rašiau tam, kad ši elgesio dinamika yra labai bendražmogiška ir kad mums, žmonėms, būtina ją geriau pažinti ir suprasti. Žmonių, kuriems turiu padėkoti už pagalbą rašant knygą, yra tiek daug, kad vardyti juos paeiliui būtų nepraktiška, tačiau visų pirma norėčiau išskirti šiuos žmones: savo ištikimąją sekretorę Aną Pratt, kuri ištisus penkerius metus pasiaukojamai spausdino daugybę, regis, niekada nesibaigsiančių rankraščio versijų ir pataisytų variantų neturėdama jokių automatizuotų teksto tvarkymo priemonių; savo vaikus Belindą, Juliją ir Christopherį, kuriems teko daug ko atsisakyti dėl darboholiško jų tėvo gyvenimo būdo; tuos savo bendradarbius, kurie sustiprino mano ryžtą, nepabūgę pažvelgti į žiaurią žmogiškojo blogio realybę, ypač savo žmoną Lily, kuriai ir dedikuota ši knyga, ir savo brangų ateistinių pažiūrų draugą – Richardą Slone’ą; savo redaktorių Erwiną Glikes’ą, kurio tikėjimas šios knygos reikalingumu mane nepaprastai padrąsino; visus drąsius pacientus, kurie nepabūgo mano ieškojimų ir klaidžiojimų ir taip tapo mano mokytojais. Galų gale noriu paminėti du puikius šiuo metu žmogiškąjį blogį analizuojančius tyrėjus Erichą Frommą ir Malachi Martiną, kurie buvo mano konsultantai. Med. m. dr. M. Scott Peck Prestonas, Konektikuto valstija 06777
# 1 žmogus , sudaręs sandėrį su velniu
Džordžui visada viskas klojosi lengvai arba bent jau jis pats taip galvojo iki pat tos ankstyvo rudens popietės. Žinoma, tekdavo pasirūpinti įvairiais reikalais, kaip ir bet kuriam kitam prekybos agentui, šeimos vyrui ir trijų vaikų tėvui, turinčiam namą, kurio stogas retsykiais prakiurdavo, o pievelė ištisai prašydavosi nupjaunama. Ir išties jis buvo itin tvarkingas ir pedantiškas žmogus ir dėl pernelyg aukštos žolės ar apsilaupusių namo dažų jaudindavosi labiau nei kiti. Taip pat buvo akivaizdu, kad vakarais, leidžiantis saulei, jį apimdavo keistas liūdesys, sumišęs su neaiškia baime. Džordžas nemėgo saulėlydžio meto. Bet tai trukdavo vos kelias minutes, o kartais, kai būdavo užsiėmęs prekybos reikalais arba dangus apniukdavo, saulėlydžio metas apskritai praeidavo nepastebimai. Džordžas buvo pavyzdinis prekybos agentas, pasižymintis įgimtais gabumais – išvaizdus, iškalbus, laisvai bendraujantis ir puikus pasakotojas. Visą pietrytinių valstijų teritoriją į savo rankas perėmė įsiveržęs į ją lyg meteoras. Jis pardavinėjo plastikinius indų dangčius, tokius, kuriais vienu spragtelėjimu
17
uždaromos kavos skardinės. Šioje rinkoje buvo ir kitų konkurentų – Džordžo įmonė buvo viena iš penkių tokios produkcijos gamintojų. Visą teritoriją perėmęs iš žmogaus, kuris ir pats sukosi visai šauniai, dėl savo genialių gebėjimų per dvejus metus Džordžas pardavimo apimtis patrigubino. Jam buvo trisdešimt ketveri, o jo metinės pajamos iš atlyginimo ir komisinių net ir be ypatingų pastangų siekė beveik šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Viskas klostėsi puikiai. Nemalonumai prasidėjo Monrealyje. Įmonė pasiūlė jam dalyvauti ten surengtame plastiko gamintojų susitikime. Buvo ruduo, o kadangi nei jis pats, nei žmona Glorija nebuvo matę, kaip šis metų laikas atrodo šiaurėje, jis pasiūlė jai važiuoti drauge. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Susitikimas niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus pobūdžio renginių, tačiau abiem didžiulį įspūdį paliko neįtikėtinos lapų spalvos ir puikūs restoranai. Glorijos nuotaika irgi buvo visai nebloga. Paskutinę viešnagės popietę jie nuėjo apžiūrėti miesto katedros. Visai ne todėl, kad būtų buvę religingi: Gloriją geriausiu atveju buvo galima laikyti prijaučiančia protestantiškoms pažiūroms, o jis, augęs su fanatiškai tikinčia motina, negalėjo pakęsti bažnyčių. Vis dėlto tai buvo viena iš miesto įžymybių, tad jie nutarė ją aplankyti. Katedra jam pasirodė gūdi ir niekuo neypatinga, todėl nudžiugo, Glorijai pasiūlius grįžti. Jiems beeinant link saulės nutvieksto išėjimo, prie masyvių durų Džordžas atsitiktinai pastebėjo aukų dėžutę. Sutrikęs stabtelėjo. Viena vertus, neturėjo nė menkiausio noro aukoti šiai ar bet kuriai kitai bažnyčiai, tačiau, kita vertus, kažkur giliai viduje ruseno neaiškus nerimas, kad nieko nepalikęs gali sukelti grėsmę stabiliam savo gyvenimui. Ši baimė jį – racionaliai mąstantį žmogų – vertė nervintis. Tačiau staiga jam toptelėjo, kad būtų visai natūralu palikti nedidelę sumą pinigų, kaip natūralu
18
susimokėti už bilietą einant į muziejų ar pramogų parką. Jis nusprendė sumesti į dėžutę smulkias kišenėje užsilikusias monetas, jei tik nesusidarys pernelyg didelė suma. Pinigų nebuvo daug – smulkiomis monetomis atskaičiavęs penkiasdešimt penkis centus, įmetė į dėžutę. Kaip tik tą akimirką jo galvoje ir šmėstelėjo pati pirmoji mintis. Jis jautėsi apkvaitęs lyg visiškai netikėtai būtų gavęs pribloškiantį smūgį kumščiu. Tai buvo kur kas daugiau nei vien mintis. Jis tarsi pajuto galvoje įrėžtus žodžius: TU MIRSI SULAUKĘS PENKIASDEŠIMT PENKERIŲ. Džordžas įkišo ranką į kišenę ieškodamas piniginės. Beveik visi jo grynieji pinigai buvo kelionių čekiai, tačiau jis rado vieną penkių ir du vieno dolerio banknotus. Stvėręs juos iš piniginės, sugrūdo į aukų dėžutę. Tada, pagriebęs Gloriją už rankos, kone stumte išstūmė per duris. Jai pasiteiravus, kas atsitiko, paaiškino staiga pasijutęs blogai ir norįs grįžti į viešbutį. Jis neprisiminė, kaip nulipo žemyn katedros laiptais ar kaip išsikvietė taksi. Tik tuomet, kai grįžęs į viešbučio kambarį atsigulė į lovą, dėdamasis, kad jaučiasi blogai, panika kiek atslūgo. Kitą dieną, skrendant atgal namo į Šiaurės Karoliną, Džordžas vėl buvo ramus ir pasitikintis savimi. Apie tai, kas nutiko vakar, daugiau nebegalvojo. Po dviejų savaičių važinėdamas darbo reikalais po Kentukį, Džordžas išvydo kelio ženklą, įspėjantį apie staigų kelio posūkį ir greičio apribojimą iki keturiasdešimt penkių mylių* per valandą. Jam pravažiavus pro šalį, galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kuri, kaip ir ankstesnė buvo įsirėžusi didžiulėmis negrabiomis raidėmis: TU MIRSI SULAUKĘS KETURIASDEŠIMT PENKERIŲ. * Maždaug septyniasdešimt kilometrų. (Vert. past.)
19
20