Issuu

oriana fallaci

Laiškas niekada negimusiam kūdikiui Iš italų kalbos vertė Eglė Cibitytė

vilnius 2014

UDK 821.131.1-31 Fa272

Versta iš: Oriana Fallaci, Lettera a un bambino mai nato

Nebijančioms abejoti klausiančioms kodėl be atvangos ir be baimės kentėti mirti Sprendžiančioms dilemą suteikti gyvybę ar atimti ją šią knygą viena moteris skiria visoms moterims

1 Šiąnakt sužinojau, kad esi: iš nebūties ištrūkęs gyvybės lašelis. Tūnojau išplėstom akim tamsoj, ir staiga ją nutvieskė žinojimas: taip, esi. Egzistuoji. Jaučiausi, lyg krūtinėn būtų trinktelėjęs šūvis. Širdis sustingo. O jai vėl ėmus dusliai dundėti, griausti sumaišties kanonadom, suvokiau krintanti į gilų šulinį, kuriame nėra jokio tikrumo ir viskas kelia siaubą. Ir štai aš: įkalinta baimėje, skalaujančioje man veidą, plaukus ir mintis. Ir toje baimėje aš paskęstu. Pasistenk suprasti: aš nebijau kitų. Jie man nerūpi. Tai ne Dievo baimė. Aš Dievo netikiu. Tai ne skausmo baimė. Aš skausmo nebijau. Bijau tavęs, to atsitiktinumo, išplėšusio tave iš nebūties ir pasėjusio mano įsčiose. Niekad nebuvau pasiruošusi tavęs įsileisti, nors ir labai tavęs laukiau. Vis kamavausi klausdama: o ką, jei gimti tau nepatiks? O jei kada nors mane dėl to kaltinsi, šauksi: „Kas tavęs prašė suteikti man gyvybę, 7

kodėl mane pagimdei, kam?“ Gyvenimas yra toks vargas, vaike. Tai karas, vykstantis kasdien, o laimės akimirkos, kurios baigiasi vos prasidėjusios, kainuoja be galo daug. Iš kur galiu žinoti, kad ne teisingiau tavęs atsikratyti, kaip galiu pajusti, kad nenori būti sugrąžintas į tylą? Juk tu negali prabilti. Tavo gyvybės lašelis – tik naujų ląstelių raizginys. Gal tai net ne gyvybė, o tik jos hipotezė. Ir visgi duočiau daug, kad man padėtum bent ženklu ar užuomina. Mama man sako, kad jai ženklą aš daviau, ir dėl to ji mane pagimdė. Matai, mama manęs nenorėjo. Prasidėjau per klaidą, per akimirkos neatsargumą. O kad negimčiau, kiekvieną vakarą mama vandenyje tirpino vaistą. Ir verkdama gėrė. Gėrė tol, kol vieną vakarą aš suspurdau jos įsčiose ir įspyriau jai, liepdama manęs neišmesti. Ji kaip tik kėlė stiklinę prie lūpų. Tuoj ją atitraukė ir išliejo ant grindų. Po kelių mėnesių pergalingai varčiausi saulėje, ir nežinau, ar tai gerai, ar ne. Būdama laiminga, galvoju, kad gerai, kentėdama galvoju, kad blogai. Bet ir kentėdama manau, kad negimti būtų buvę gaila, nes nieko nėra blogiau už nebūtį. Sakau tau dar kartą: skausmo aš nebijau. Jis gimsta su mumis, auga su mumis, prie jo priprantame kaip ir prie savo rankų, kojų. Iš esmės aš nebijau ir mirti, nes kas miršta, tas buvo gimęs, buvo išėjęs iš niekur. Bijau to nieko, nebūties, bijau sakyti, kad manęs nebuvo, tegu buvimas būtų prasidėjęs ir netyčia, per klaidą, dėl kitų neatsargumo. Tiek moterų klausia: o kam vaikui gimti? 8

Kad badautų, šaltų, kad jį išduotų ir įskaudintų, kad žūtų kare ar mirtų nuo ligos? Ir jos neigia viltį, kad jo alkis gali būti numalšintas, kūnas gali sušilti, kad ištikimybė ir pagarba gali būti jo draugai, kad jis gali gyventi ilgai ir mėginti nugalėti ligas ir karus. Gal teisios jos. Bet argi nebūtis geriau už kančią? Net verkdama dėl savo nesėkmių, nusivylimų, skausmo, galvoju, kad kančia – geriau už nebūtį. Ir jei kalbu apie gyvenimą, apie dilemą gimti ar ne, visada nusprendžiu, kad geriau gimti nei negimti. Bet ar galiu taip samprotauti ir apie tave? Ar tai ne tas pats, kaip tau suteikti gyvybę dėl savęs pačios, ir tiek? Man nerūpi pagimdyti tave sau pačiai, ir tiek. Juk man tu net nereikalingas.

2 Tu nei spardeisi, nei davei man atsakymus. Ir kaip būtum galėjęs? Egzistuoji dar taip trumpai: jei paprašyčiau gydytojo patvirtinti, kad tu esi, pašaipiai nusišypsotų. Bet aš nusprendžiau už tave: gimsi. Nusprendžiau pamačiusi tave nuotraukoje. Na, aišku, tai ne visai tavo nuotrauka: tai įprastas trijų savaičių amžiaus embriono atvaizdas laikraščio straipsnyje apie gyvybės vystymąsi. Bežiūrint į tą nuotrauką, man praėjo baimė – taip pat greitai, kaip ir buvo užklupusi. Atrodei paslaptingas žiedas, permatoma orchidėja. Jos viršūnėje buvo galima įžvelgti kažką panašaus į galvą su dviem kauburėliais, kurie vėliau taps smegenimis. Žemiau – ertmė, kuri vėliau taps burna. Po nuotrauka paaiškinta, kad trečią savaitę esi dar beveik nematomas. Du su puse milimetro. Ir vis dėlto tavyje vystosi akių užuomazgos, kažkas, jau primenąs stuburą, nervų sistemą, skrandį, kepenis, žar10

nas, plaučius. Tavo širdis jau susiformavo, ir kokia ji didelė: pagal proporcijas – devynis kartus didesnė už manąją. Varinėja kraują ir ritmiškai plaka nuo aštuonioliktos dienos: negi galėčiau tavęs atsikratyti? Koks man skirtumas, kad atsiradai per klaidą ar atsitiktinai: negi pasaulis, kuriame gyvenam, neprasidėjo atsitiktinai ar per klaidą? Sako, kad pradžioje nebuvo nieko, išskyrus visišką ramybę, visišką nejudrią tylą, tada blykstelėjo žiežirba, ji skilo ir atsirado tai, ko anksčiau nebuvo. Tai sparčiai dalijosi toliau: vis netikėčiau, vis beprasmiškiau, su vis neaiškesnėmis pasekmėmis. Viena iš pasekmių buvo ląstelė, gimusi gal irgi atsitiktinai, galbūt per klaidą, ir žaibiškai pasidalijusi į milijonus, milijardus, kol atsirado medžiai, paukščiai ir žmonės. Manai, kad kas nors laužė galvą dėl šio sprogimo ar dėl šios ląstelės? Manai, kad svarstė, ar jai patiktų gimti, ar ne? Manai, kad jam rūpėjo, ar jai neteks alkti, šalti, būti nelaimingai? Aš tuo netikiu. Net jei kažkas ir egzistavo, – tarkime, koks Dievas kaip pradžių pradžia anapus laiko ir erdvės, – įtariu, kad jam nei gėris, nei blogis nerūpėjo. Viskas įvyko dėl to, kad galėjo – taigi turėjo – įvykti, paklūstant vienai galiai, vienintelei teisėtai galiai. Tas pats ir su tavimi. Prisiimu atsakomybę už sprendimą. Prisiimu ją nesavanaudiškai, vaike: prisiekiu, kad suteikti tau gyvybę man neteikia džiaugsmo. Neįsivaizduoju savęs einančios gatve su didžiuliu pilvu, neįsivaizduoju savęs žindančios, maudančios tave, mokančios 11

tave kalbėti. Esu dirbanti moteris: turiu tiek daug užsiėmimų, noriu tiek daug sužinoti. Jau sakiau, kad tu man nereikalingas. Bet aš vis tiek tave nešiosiu – nori to ar ne. Vis tiek primesiu tau tą valią, kurią primetė man, mano tėvams, seneliams ir jų seneliams: visiems iki pat pirmosios žmogiškos būtybės, kurią pagimdė žmogiška būtybė – neklausdama, nori gimti ar ne. Ko gero, jei jis ar ji būtų galėjęs pasirinkti, būtų išsigandęs ir atsakęs: ne, nenoriu gimti. Bet niekas jų neklausė, todėl jie gimė, gyveno, mirė, prieš tai pagimdę kitą žmogų, kuriam neleido pasirinkti, o šis elgėsi taip pat, ir taip milijonus metų iki mūsų, ir kaskart reikėjo paklusti galiai, be kurios mūsų nebūtų. Drąsiau, vaike. Manai, kad medžio sėklai nereikia drąsos, kai ji skverbiasi pro žemę ir sudygsta? Vėjo gūsis gali ją nunešti, pelės kojelė gali ją sutrypti. Ir vis dėlto ji dygsta, nepasiduoda, auga platindama kitas sėklas. Tampa mišku. Jei kada nors tu šauksi: „Kam mane pagimdei, kam?“ – aš tau atsakysiu: „Dariau tai, ką daro ir darė medžiai milijonus metų prieš mane, ir maniau, kad tai teisinga.“ Svarbiausia neapsigalvoti prisiminus, kad žmonės nėra medžiai, kad žmogus kenčia tūkstantį kartų labiau už medį, nes jis mąsto, prisiminus, kad mišku netapsime nė vienas, kad ne visos medžių sėklos tampa medžiais, nes dauguma jų žūva... Vaike, taip apsigalvoti įmanoma: mūsų logikoje knibžda prieštaravimų. Tik ėmęs kažką teigti, pamatai ir tai, kas priešinga. Ir galbūt suvoki, 12

kad ta priešybė ne mažiau tikra nei tavo teiginys. Mano nūdieniai svarstymai gali apsiversti aukštyn kojom vien spragtelėjus pirštais. Na štai, aš jau susipainiojau, jau nebežinau. Galbūt dėl to, kad neturiu su kuo pasikalbėti, tik su tavimi. Aš – moteris, nusprendusi gyventi viena. Tavo tėvo nėra su manimi. Ir man dėl to visai negaila, nors kartais akimis ir ieškau durų, pro kurias išėjo savo ryžtingais žingsniais, o aš jo nestabdžiau, lyg nebebūtų apie ką kalbėtis.

3 Nuėjau su tavimi pas gydytoją. Norėjau patarimo, ne patvirtinimo. Užuot jį davęs, papurtė galvą ir liepė turėti kantrybės – dar negalįs nieko pasakyti, pasiūlė vėl užsukti po penkiolikos dienų, kad pamatyčiau, jog tu tik vaizduotės vaisius. Grįšiu vien tam, kad jam įrodyčiau, jog nieko neišmano. Visas jo mokslas nevertas mano nuojautos, ir kaipgi vyras gali suprasti moterį, kuri, nors dar nenustatyta, teigia besilaukianti? Vyrai nepastoja, ir, tarp kitko, kaip manai, ar dėl to jie geresni, ar tik riboti? Dar vakar man tai rodės pranašumas, netgi privilegija. Šiandien jau manau, kad tai juos riboja, tiksliau, skurdina. Yra kažkas šlovingo savo kūne saugoti kitą gyvybę, žinoti, kad esi dviese, o ne vienas. Kartais netgi jautiesi pergalingai, o paskui apima ramybė ir niekas nebaugina: nei fizinis skausmas, kurį teks patirti, nei darbas, kurį turėsi paaukoti, nei laisvė, kurią teks prarasti. Tu būsi vyras ar moteris? 14

Norėčiau, kad būtum moteris. Norėčiau, kad vieną dieną patirtum tą patį, ką ir aš, – visai nesutinku su savo mama, manančia, kad gimti moterimi yra nelaimė. Būdama nelaiminga, mano mama dūsauja: „O, jei būčiau gimusi vyru!“ Žinau, kad šis pasaulis yra vyrų sukurtas vyrams, jų diktatūra yra tokia gili, kad net įsiskverbė į kalbą. Žmogumi vadiname ir vyrą, ir moterį, vaiku vadiname berniuką ir mergaitę, sūnų ir dukrą, žmogžudyste – ir vyro, ir moters nužudymą. Pasak legendų, kurias sukūrė vyrai, kad paaiškintų gyvybę, pirmasis kūrinys buvo ne moteris, o vyras, vardu Adomas. Ieva pasirodo tik vėliau, kad jį palinksmintų ir užtrauktų bėdą. Jų bažnyčias dabinančiuose paveiksluose Dievas yra žilabarzdis senis, niekad – žilagalvė senė. Ir visi jų herojai yra vyrai: pradedant įžiebusiu ugnį Prometėju, baigiant skristi bandžiusiu Ikaru ir galiausiai Jėzumi, kuris skelbiamas Dievo sūnum, prasidėjusiu iš Šventosios Dvasios, – lyg moteris, iš kurios jis gimė, būtų inkubatorius ar tiesiog žindyvė. Ir visgi kaip tik todėl būti moterimi yra nuostabu. Tai nuotykis, kuriam reikia tiek drąsos, tai niekad neatsibostąs iššūkis. Jei būsi moteris, turėsi tiek daug ko nuveikti. Pirmiausia tau teks bandyt įrodyti, kad jei Dievas egzistuotų, jis galėtų būti žila senelė ar gražuolė mergina. Paskui tau teks kovoti, kad išaiškintum, jog nuodėmė negimė tą dieną, kai Ieva nuskynė obuolį: tą dieną atsirado nuostabi vertybė, vadinama nepaklusnumu. Galiausiai turėsi įrodyti, kad tavo glotniame ir minkštame kūne slypi 15

protas, kuris nori būti išklausytas. Būti mama – tai ne profesija. Netgi ne pareiga. Tai tik viena iš daugybės teisių. Tau teks daug vargti nuolat tai kartojant. Dažnai, beveik visada, pralaimėsi. Tačiau negalėsi prarasti drąsos. Kova yra daug gražesnė už pergalę, keliauti yra daug smagiau nei pasiekti tikslą: pasiekęs jį arba laimėjęs pajunti didžiulę tuštumą. Taip, tikiuosi, kad tu esi moteris – nesvarbu, kad tave vadinu vaiku. Ir tikiuosi, kad niekad nesakysi to, ką sako mano motina. Aš to niekada nesakiau.

4 Bet jei gimsi vyru, aš vis tiek džiaugsiuosi. Gal net labiau, nes tau nereikės kentėti pažeminimų, patarnauti, būti išnaudojamam. Jei gimsi vyru, tau nereikės bijoti, tarkim, kad tave išprievartaus tamsiame akligatvyje. Tau nereikės gražaus veidelio, kad patiktum iš pirmo žvilgsnio, ar gražaus kūno, kad paslėptum savo protą. Nebūsi piktai teisiamas, kai miegosi su kuo tik panorėjęs, tau nebus sakoma, kad nuodėmė gimė tą dieną, kai tu nuskynei obuolį. Vargsi daug mažiau. Tau bus daug patogiau įrodinėti, kad jei Dievas egzistuotų, jis galėtų būti žilagalvė senė ar gražuolė mergina. Galėsi nepaklusti ir nebūsi išjuoktas, galėsi mylėti ir neprabusi naktį jausdamas, kad krinti bedugnėn, galėsi apsiginti ir nebūti įžeidinėjamas. Aišku, tavęs lauks kitokia vergovė, kitokia neteisybė: žinok, vyrams gyvenimas irgi nėra lengvas. Kadangi tavo raumenys bus stipresni, tau lieps tampyti sunkius nešulius, 17

primes tau pramanytas pareigas. Kadangi būsi su barzda, jie juoksis, jeigu verksi ir netgi jei tau reikės švelnumo. Kadangi priešaky turėsi uodegą, tau įsakys žudyti ar būti nužudytam kare ir reikalaus padėti išlikti urvuose pradėtai tironijai. Ir visgi, kaip tik todėl, būti vyru bus toks pat nuostabus iššūkis – užduotis, kuri tavęs niekada nenuvils. Bent jau to tikiuosi, nes jei gimsi vyru, viliuosi, kad būsi toks, apie kokį visada svajojau: švelnus silpniesiems, žiaurus tironams, dosnus mylintiems tave, negailestingas tau įsakinėjantiems. Galiausiai – priešas visų, kurie byloja, kad Jėzūs yra Dievo Tėvo sūnūs, prasidėję iš Šventosios Dvasios, o ne iš moters, kuri juos pagimdė. Vaike, bandau išaiškinti tau, kad būti vyru – tai ne priešaky turėti uodegą, tai reiškia būti asmenybe. Ir aš, pirmiausia, noriu, kad tu būtum asmenybė. Asmenybė – nuostabus žodis, jis nebrėžia ribų tarp vyrų ir moterų, nestato sienų tarp uodeguotųjų ir beuodegių. O juk riba tarp uodeguotųjų ir beuodegių – tai tik siūlelis: ta galimybė savo įsčiose auginti kitą kūrinį. Širdis ir smegenys yra belytės. Elgesys – taip pat. Jei būsi protingas ir geros širdies, – nepamiršk to, – aš tikrai nebūsiu ta, kuri tau lieps elgtis vyriškai ar moteriškai. Prašysiu tik, kad pasinaudotum stebuklu, kuris tau leido gimti, ir kad niekada nepasiduotum bailumui. Bailumas – tai visad tykantis iš pasalų žvėris. Kanda jis visiems ir visada, ir tik saujelė pajėgia nebūti sudraskyta. Sudraskyta iš atsargumo, dėl patogumo, kartais išminties vardan. Kol pavojus gresia, žmonės 18

tirta iš baimės, o jam pasitraukus rodo savo narsą. Pavojaus negalėsi vengti, niekada – net jei baimė tave kaustys. Vien gimti yra pavojus. Pavojus vėliau gailėtis, kad gimei. Gal dar anksti su tavim šitaip kalbėtis. Gal turėčiau nutylėti apie bjaurastį ir liūdesį, pasakoti, koks šis pasaulis linksmas ir nekaltas. Bet taip tave klaidinčiau, vaike. Skatinčiau tave tikėti, kad gyvenimas – tai minkštas kilimas, kuriuo gali vaikščioti basom, o ne akmenuotas kelias. Tie akmenys veliasi po kojom: krinti, susižeidi. Reikia geležinių batų, kad apsisaugotum nuo jų. Bet neužtenka netgi to, nes, besaugant pėdas, kas nors, pakėlęs akmenį, visada taikosi paleisti jį tau į galvą ir... Šiandien gana, sūnau mano, dukra mano. Ar supratai pamoką? Kažin ką žmonės pasakytų, jei mane išgirstų. Išvadintų beprote ar tiesiog žiauria? Mačiau tavo nuotrauką: penkių savaičių amžiaus dar nesieki centimetro. Kaip keitiesi. Atrodai jau ne paslaptinga orchidėja, o gracinga lerva, tiksliau, žuvytė, kuriai sparčiai dygsta pelekai. Keturi pelekai, kurie taps rankomis ir kojomis. Tavo akys – jau dvi juodos ratilais apjuostos kruopelytės, o kūnelio apačioj matyti uodegėlė! Po nuotrauka paaiškinta, kad dabar tavęs beveik negalima atskirti nuo kitų žinduolių embrionų: jei būtum katinas, atrodytum daugmaž taip pat. Iš tiesų, veido dar neturi. Net ir smegenų. Aš su tavimi kalbuosi, vaike, o tu to nežinai. Tave gaubiančioje tamsoje net nesuvoki egzistuojąs: galėčiau tavęs atsikratyti, ir tu to niekad nesužinotum. Niekad nesužinotum, ar nuskriaudžiau tave, ar padariau tau gera.

5 Vakar buvau prastos nuotaikos. Atleisk už tai, kad pasakiau, jog galėčiau tavęs atsikratyti, o tu niekad ir nesužinotum, ar nuskriaudžiau tave, ar padariau tau gera. Tai tik žodžiai. Aš visai nepersigalvojau, nors aplinkiniams tai ir kelia nuostabą. Šiąnakt kalbėjausi su tavo tėvu. Pasakiau jam, kad esi. Pasakiau jam tai telefonu, nes jis toli, ir iš jo reakcijos neatrodo, kad būtų apsidžiaugęs. Stojo netgi sunki tyla, lyg ryšys būtų nutrūkęs. O tada kimiu balsu užsikirsdamas prabilo: „Kiek reiks?“ Atsakiau linksmai: „Įtariu, kad devynių mėnesių. Na, tiksliau, vos aštuoni beliko.“ Tada jo kimus balsas atšalo: „Apie pinigus kalbu.“ – „Kokius pinigus?“ – paklausiau. „Na, kad nereikėtų jo nešioti, ar ne?“ Taip ir pasakė: „Kad nereikėtų nešioti.“ Lyg būtum maišas. O kai iš paskutiniųjų ramiai jam paaiškinau, kad ketinu daryti visai ką kita, ėmė ilgai svaičioti: tai maldavo, tai patarinėjo; tai pata20

rinėjo, tai grasino; tai grasino, tai pataikavo. „Pagalvok apie karjerą, pasvarstyk, kokia tai atsakomybė: gal paskui gailėsies, o ir žmonės ką pasakys.“ Šypsojausi, bemaž juokinga buvo. Bet juoktis nebesinorėjo, kai man betylint jis įsidrąsino ir išrėžė, kad išlaidas reikėtų pasidalyti pusiau, juk galiausiai „kalti esame abu“. Mane ėmė pykinti. Pasidarė dėl jo gėda. Padėjau ragelį ir pagalvojau, kad juk kažkada jį mylėjau. Ar tikrai mylėjau? Kada nors mudu turėsime aptarti tą dalyką, vardu meilė. Nes jei atvirai, aš vis dar nežinau, kas tai yra. Įtariu, kad tai galingos pinklės, išrastos, kad žmonės elgtųsi paklusniai ir nenuobodžiautų. Apie meilę skelbia kunigai, reklamos iškabos, mokytieji, politikai, įsimylėjėliai ir, apie ją kalbėdami, ją vaistu nuo visų ligų vadindami, sužeidžia, išduoda, išdrasko sielą ir kūną. Nekenčiu to žodžio, esančio visur ir kiekvienoj kalboj. Myliu-laisvę, myliu-savo-meilužį, myliu-savo-vaiką, netgi myliu-cigaretes-alkoholį-ir-pasivaikščiojimus. Stengiuosi to žodžio niekad nevartoti ir net nebandau suprasti, ar tai, kas neduoda ramybės mano mintims ir širdžiai, yra kažkas, ką kiti vadina meile. Net nežinau, ar myliu tave. Tavęs nesieju su meile. Sieju tave su gyvenimu. O, kalbant apie tavo tėvą, įsivaizduoji: kuo daugiau svarstau, tuo labiau atrodo, kad jo nemylėjau niekad. Žavėjausi, geidžiau jo, bet nemylėjau. Tas pats ir su kitais: nuvylusiais, vis nesėkmingų paieškų vaiduokliais. Nesėkmingų? Na, nauda šiokia tokia buvo: supratau, kad 21

niekas taip negriauna laisvės kaip vienos būtybės susižavėjimas kita, tarkim, vyro moterimi ar moters vyru. Jokie pančiai, grandinės, grotos nepasmerkia tokiai aklai vergovei, nenugramzdina tavo teisių, orumo, laisvės į tokią pat aklą užmarštį. Vargas, jei dėl to susižavėjimo padovanoji kitam save. Kaip vandeny besikepurnėjąs šuo veltui bandai pasiekti krantą, kuris neegzistuoja, kuris vadinasi Mylėti ir Būti Mylimam, kol galų gale būni nubrauktas, išjuoktas, nuviltas. Geriausiu atveju savęs klausi, ko šokai į tą vandenį: kad nepatikai pats sau, norėjai rasti kitame, ko nerandi savy? Bijojai vienatvės, nuobodulio ar tylos? O gal norėjai, kad kas tau priklausytų ir kad tu jam priklausytum? Sako, kad tai meilė. Bijau, kad tai tik alkis, kurį numaldžius kažkas užstringa skrandyje. Ir vis tiek, vis tiek kažkas juk gali atskleisti to prakeikto žodžio prasmę, vaike. Turėtų būti koks nors paaiškinimas, kas tai, koks nors įrodymas, kad tai egzistuoja. Man taip to reikia, aš taip to alkstu. Ir alkdama galvoju: galbūt teisi buvo mano motina. Ji visad teigė, kad meilė yra tai, ką jaučia moteris, paėmusi ant rankų savo kūdikį, jausdama, koks jis vienišas, bejėgis ir beginklis. Bent tol, kol jis bejėgis ar beginklis, nenuvilia tavęs ir neįžeidinėja. O gal tu ir esi tas, atskleisiąs man, ką reiškia tos penkios kvailos raidės? Būtent tu, vagiąs mane iš manęs pačios, siurbiąs mano kraują, kvėpuojąs mano plaučiais? Tai rodančių ženklų yra. Būdami toli, įsimylėjėliai pasiguodžia žiūrėdami į nuotraukas. Aš irgi visada ran22

koje laikau tavąsias. Tai jau mane apsėdo. Vos grįžusi namo, čiumpu tą laikraštį, skaičiuoju dienas, tavo amžių ir ieškau tavęs. Šiandien tau šešios savaitės. Štai tu, šešių savaičių amžiaus, iš nugaros. Koks jau gražutis! Jau nebesi žuvis, jau nebe lerva, ne beformis daiktas, atrodai jau būtybė su rausva ir plika galva. Stuburas jau gerai matyti – tai balta ryški juosta vidury; tavo rankos – jau nebe migloti kauburėliai, nebe pelekai, o sparnai. Tau sparnai išdygo! Norisi juos paglostyti, paglostyti tave patį. Kaip ten tavo gyvenimas kiaušinyje? Iš nuotraukų matau, kad kybai skaidriame kiaušinyje, tokiame kaip tie iš krištolo su rože viduj. O čia tu vietoj rožės. Iš kiaušinio veda virkščia, pasibaigianti kažkur toli baltu kamuoliu, išvagotu raudonom venom ir nusėtu mėlynom dėmėm. Atrodo tarsi Žemė už tūkstančių mylių. Taip, tikrai rodos, kad Žemėje prasideda be galo ilgas siūlas, toks ilgas kaip mūsų įsivaizduojamas gyvenimas, ir iš tų tolių jis pasiekia tave. Taip logiškai, taip prasmingai. Kaip galima sakyti, kad žmogus yra gamtos išdaiga? Gydytojas buvo liepęs grįžti po šešių savaičių. Rytoj pas jį eisiu. Tai nerimas lyg kirminas man graužia sielą, tai nesitveriu džiaugsmu.