Septynios dienos BE

Monik a Peetz

septynios dienos be Iš vokiečių kalbos vertė Audronė Leisenberger

vilnius 2013

UDK 821.112.2-31 Pe39

© Verlag Kiepenheur & Witsch GmbH & Co. KG, Cologne/ Germany, 2012 © Vertimas į lietuvių kalbą, Audronė Leisenberger, 2013 © Viršelio fotografija, Mark Lewis/Stone/Getty Images/FPM © Leidykla VAGA , 2013 ISBN 978-5-415-02321-9

Monika Peetz Sieben Tage ohne

Knyga skiriama Heide ir Karl-Heinz Peetz

1 Tai buvo viena iš tų dienų. Eva atidirbo rytinėje pamainoje klinikoje, keturi vaikai garsiai ginčijosi, kuris pirmas galės sėstis prie kompiuterio, sutuoktinis Frido, žadėjęs pasirūpinti vakariene, užtruko biure. Po pusantros valandos ji jau turėjo būti „Le Jardin“ restorane pas „savo prancūzes“. Jau keletą dienų Eva džiaugėsi, kad galės atsipalaiduoti kartu su antradienio moterimis. Per šešiolika metų iš penkių moterų, kurių pradžioje niekas nesiejo, išskyrus bendrą norą Kelno Prancūzijos institute mokytis prancūzų kalbos, tapo prisiekusių draugių bendrija. Antradienio moterys išgyveno audras, likimo smūgius ir bendrą piligriminę kelionę į Lurdą. Ne visada buvo lengva visoms draugėms sutarti. Šiandien Evai iškilo problema, kaip iš viso pas jas nuvykti. Eva kovojo su be galo ilgu užduočių sąrašu ir nelengvai įveikė savo šešių asmenų šeimos laiko planavimą. Po piligriminės kelionės ji vėl pradėjo dirbti gydytoja. Tik, deja, vanduo iš šventojo šaltinio nepavertė sutuoktinio Frido virtuvės princu, o trys lytiškai bręstantys paaugliai bei dešimtmetė dukra netapo paklusniais namų ruošos darbų pagalbininkais. Kai čaižiai nuaidėjo durų skambutis, Eva nujautė – nieko gero. Kiekvienas nuolatinis jų svečias žinojo, kad namų durys visada atrakintos. Taip yra paprasčiau dėl praktinių sumetimų: juk šeimoje keturi vaikai, linkę nuolat pamesti raktus ir turintys įspūdingai didelį draugų ratą. Vienintelis žmogus visuomet skambindavo ir laukdavo, kol durys bus jam asmeniškai atidarytos. 7

Eva atsiduso. Be abejonių – tai galėjo būti tik jos mama. Nuo to laiko, kai prieš pusantrų metų Regina išėjo į pensiją, ji visiškai atsidavė Evai. Per daug. Į tokius miesčioniškus ritualus, kaip iš anksto telefonu pranešti apie savo apsilankymą, mama nekreipdavo dėmesio. Regina prie durų ne skambindavo, o skambučiu siųsdavo Morzės abėcėlės signalus, primenančius triumfo maršą iš „Aidos“. Eva mylėjo savo mamą. Tačiau ne visuomet. Ir tikrai ne šį pirmą mėnesio antradienį, kai ji, kaip ir paskutinius šešiolika metų, buvo susitarusi susitikti su draugėmis „Le Jardin“. Eva labai norėjo įstengti ryžtingai pasakyti NE , bet vietoje to prisivertė nusišypsoti ir atvėrė duris. Atsainiai atsirėmusi į staktą stovėjo šešiasdešimt dvejų metų hipių mergaitė, vilkinti ilgą, grindis siekiantį sijoną su raukiniais, išmargintą didelėmis gėlėmis, o ant viešnios kaklo kabojo nesuskaičiuojama gausybė karolių ir grandinių su milžiniškais pakabukais. Iš po plačiabrylės vasarinės skrybėlės kyšojo ilgos geltonos kasos. Prie šio apdaro Regina dėvėjo odines indiškas basutes. – Tavo senelė išsaugojo visus mano daiktus, – paaiškino Regina. – Drabužiai taip ilgai gulėjo palėpėje, kad vėl tapo madingi. Regina jau daug metų gyveno iš savo tėvų paveldėtame name Bergiš Gladbache. Neseniai išėjusi į pensiją ir slepianti, kad turi daug laisvo laiko, šiuo metu ji nukreipė savo veiklos troškimą į perpildytą palėpę, kuri dešimtmečius ilsėjosi miegančiosios gražuolės miegu. – Tipiška pokario karta. Tavo senelė Lora nieko negalėjo išmesti, – pasakė Regina. – Viskas dar ten, visa mano praeitis. Na, tark žodį, kaip tau patinka mano apranga? – Po valandos aš jau turiu būti „Le Jardin“, – Eva bandė atsargiai gintis. Reginos komunikacijos poreikis viršijo jos sugebėjimą įsiklausyti. Ji mostelėjo pageltusia patarimų knyga. 8

– Palėpėje radau savo seną knygą. Tradicinis kinų gydymo menas. Gerai išaiškina, – pasakė Regina ir kluptelėdama nužingsniavo į virtuvę. – Aš sublogau, – tarė ji, pakeldama aukštyn savo sijoną ir nužvelgdama Evą, dėvinčią apsmukusį treningą. To žvilgsnio užteko, kad Evą pradėtų graužti sąžinė. Daug metų ji kasdien kovoja su kalorijomis, kilogramais ir atvaizdu, kas į ją žvelgia iš veidrodžio. Eva būdavo laiminga, kai jai pavykdavo įvykdyti bent pusę savo kasdien suplanuotų darbų. Paprastai neatlikti likdavo tokie punktai, kaip: „į kliniką važiuoti dviračiu“, „užsiregistruoti į sporto klubą“ arba „pagaliau pradėti ananasų dietą“. Jos drabužių spinta buvo panaši į muziejų, skirtą lieknai mergaitei – tokia ji kažkada buvo. Kvailoka, bet tos plonos Evos ji beveik neprisimena. Net ir tada, kai buvo liekna, sau ji atrodė stora. Bendri apsipirkimai su antradienio moterimis Evai buvo kančia. Persirengimo kabinos be veidrodžių, firminės parduotuvės, prekiaujančios tik 36 dydžio drabužiais, ir kelnės, kurios veržia, nors yra XXL dydžio. Draugės grįždavo namo nešinos pilnais krepšiais, o Eva paprastai pareidavo nusipirkusi akinius nuo saulės, šaliką ir skardinę dėžutę sviestinių sausainių. „Moters, kurią myli, turi būti daug“ – guosdavo ją Frido, kai Evai nebeužsisegdavo suknelės užtrauktukas. Jos mama nebuvo tokia santūri. Šiandien ji tik nužvelgė, nes jai rūpėjo kas kita. – Aš nesuvokiau, kiek daug išteklių Vakarų šalyse paliekama neišnaudota, – karščiavosi Regina. – Mūsų visuomenė žlunga ir viskas tik dėl neteisingo požiūrio į ligą. Evai visai nerūpėjo, dėl kokių priežasčių žlunga Vakarų civilizacija. Prieš išeinant į „Le Jardin“ būtinai reikėjo iš indaplovės išimti indus, o purvinus drabužius sukišti į skalbimo mašiną. Jei ji iki vakarienės neras laiko nešvariems skalbiniams, rytoj Frido jaunesnysis 9

sporto pamokoje stovės apsivilkęs apatinius, o Frido vyresnysis – be marškinių valdybos posėdyje. – Aš sužinojau, – tęsė Regina, – kad kinų natūralaus gydymo meno galima mokytis kursuose, neatsisakant darbo. Eva, norėdama, kad jos medicinos žinios atitiktų naujausius mokslo pasiekimus, jau lankė nesuskaičiuojamą gausybę seminarų. Vien mintis apie dar vieną kvalifikacijos kėlimo būdą jai beveik pakirto kojas. – Aš sudėsiu skalbinius į mašiną, o tu per tą laiką gali apsirengti, – pasiūlė Regina. Jos tarsi erelio akys įžvelgė paruoštą skalbinių krepšį. – Mes kartu išgersime arbatos ir tada aš dingsiu. Regina ištraukė iš savo margai išsiuvinėto medžiaginio krepšio pakuotę. – „Linksmumo suteikianti arbata“, – perskaitė ji garsiai. – Nupirkau specialiai tau. Eva buvo labai vertinama gydytoja, ji galėjo nuraminti pacientus, guosti susijaudinusius šeimos narius ir dirbdama ligoninėje daugiau nei puse etato dar spėjo tvarkyti šešių asmenų namų ūkį, tačiau prieš savo motiną ji buvo bejėgė. Greitai persirenginėdama miegamajame ji atidžiai klausėsi, ką Regina išdarinėja virtuvėje. Niekada negalėjai žinoti – gal ji spintelėse jau bando įvesti savo tvarką. Regina patarinėjo Evai visose gyvenimo srityse. Nemokamai ir neprašoma. Stiprus mamos kišimasis buvo užmaskuotas spalvingomis žodžių gijomis. Reginos sakiniai prasidėdavo tuščiomis frazėmis: „Tu žinai, kokia aš tolerantiška, bet jei leisi tau patarti...“, „Žinoma, tu gali daryti, kaip nori, bet aš visgi galvoju...“ Spontaniški Reginos apsilankymai pas Evą sukeldavo vidutinio tornado poveikį. Ji atsirasdavo tarsi iš niekur, praūždavo per Evos gyvenimą ir palikdavo paskui save emocinius griuvėsius. Iki kito karto. Blogiausia, kad Regina tikrai norėjo Evai tik gero. Po dvie10

jų neilgai trukusių santuokų, liūdnų meilės romanų ir pasibaigus aukštumomis nepasižymėjusiai profesinei karjerai, Regina buvo ištroškusi būti kažkam naudinga. Šlep, šlep, šlepušlep – pliaukšėjo Reginos basutės virtuvės grindų plytelėmis, lydimos nuolatinio karolių ir grandinių barškėjimo. Eva girdėjo, kaip atsidarinėjo ir užsidarinėjo stalčiai, šniokštė vanduo ir buvo įjungtas virdulys. Tada sugirgždėjo rūsio durys. Linksmai švilpaudama Regina leidosi laiptais į skalbyklą. Staiga nuaidėjo keiksmai, kūną persmelkiantis riksmas, krintančio krepšio garsas, jam atsitrenkus į turėklus, duslus bildesys, o tada – nieko daugiau. Nei žingsnio, nei garso. Nieko. Evos širdis sustingo. Ji iššoko iš miegamojo ir nudundėjo laiptais žemyn, vieną koją jau įkišusi į džinsų klešnę, o kitą vilkdama grindimis paskui save. – Mama, – šaukė ji, bėgdama link rūsio, – pasakyk ką nors. Eva jautė, kaip apsunksta jos kojos. Nors Regina vargino kitus, bet pati buvo kupina planų ir gyvybės. Tai negalėjo atsitikti. Ne dabar. Kodėl ji neatsisėdo su mama virtuvėje ir neišgėrė arbatos? Kodėl leido Reginai pasirūpinti skalbiniais? Nutilo monotoniškas kompiuterinių žaidimų dūzgesys, tipiškas daugelio popiečių garsas. Keturi vaikai susirinko prieškambaryje. Dažnai jie Evai atrodė dideli ir suaugę. Tačiau dabar į ją žvelgė keturios poros išsigandusių vaikiškų akių. – Jūs pasiliekate čia, – greitai paliepė Eva, nors nė vienas iš vaikų net nesiruošė leistis į rūsį pasižiūrėti, kas atsitiko senelei. Ta siaubinga tyla. Kad tik jai nieko nebūtų atsitikę. O kad su Regina viskas būtų gerai! Staiga Evos pasąmonėje kilo netikėta mintis – dabar jau niekada nesužinos, kas buvo jos tėvas. Drebančiais keliais lipdama žemyn į rūsį, Eva išsigando pati savęs. Jau daug metų jai periodiškai kildavo klausimų apie savo kilmę. Mintys užliedavo 11

kaip potvynis, vėliau atslūgdavo. Kartais ji būdavo taip užsiėmusi savo gyvenimu, kad atrodė visai nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jis prasidėjo. Tačiau pasitaikydavo laikotarpių, kai ji mąstė, kad negali augti, nežinodama savo šaknų. Paauglystėje jai skausmingai trūko tėčio. Ji nežinojo net jo vardo. Kiekvieną jos klausimą Regina užgniauždavo atkakliai tylėdama. Ar tai buvo nusivylimas, verčiantis Reginą tylėti? Pyktis? Liūdesys? O gal užgauti jausmai? Kodėl jos tėtis nenorėjo būti tėvu? Stebėtina, kiek daug minčių tuo pat metu tilpo tokiame mažame laiko tarpelyje, kol rūsyje ji pasiekė savo mamą. Regina gulėjo laiptų apačioje keistai iškreipta poza. Evai ką tik tapo aišku, kad be Reginos ji nebesužinos atsakymo į savo gyvenimo klausimą. Po sekundės ji suprato, kad ir su Regina nebebūtų galimybės išsiaiškinti santykių iki galo. Jos mama susirietė iš skausmo. Dešinė koja buvo išlenkta į išorę. Regina negalėjo nei gulėti, nei sėdėti. Tik bartis: – Į ligoninę aš neisiu, – nuskambėjo labai gyvybingai, kai Eva pasilenkė virš jos. – Nė už ką. – Iškvieskite greitąją, – sušuko Eva į viršų. Ji užmiršo, kad buvo antradienis. Pirmas mėnesio antradienis. Staiga ji tapo visiškai rami. Kaip gydytoja ji žinojo, ką reikia daryti.

2 – Kurgi užtruko ponios? – paklausė Lukas. Nežinodamas, kaip elgtis, prancūzų restorano savininkas žvelgė į durų pusę. Judita buvo vienintelė, sutartu laiku pasirodžiusi „Le Jardin“. Ji neturėjo nei vaikų, nei partnerio, nei sudėtingo darbo. Nebuvo nei reikalų, nei žmonių, kurie jai sutrukdytų ateiti laiku. Tačiau sėdėti prie penkiems asmenims padengto stalo vienai Juditai buvo tikra kančia. Ji nervingai sukiojosi kėdėje ir jautė kitų svečių užuojautos kupinus žvilgsnius. Kad bent turėtų išmanųjį telefoną! Tie, kas naudojosi internetu, atrodė užsiėmę ir svarbūs. Judita turėjo seną telefoną, kuriuo galėjo tik skambinti ir siųsti bei gauti trumpąsias žinutes. Ir net tą telefoną ji įsijungdavo labai retai. Dėl skleidžiamų spindulių ir dėl jo beprasmybės. Nuo to laiko, kai mirė jos vyras Arnis, telefonas dažniausiai tylėdavo. – Gal jau ką nors atnešti? – paklausė Lukas. Judita papurtė galvą. Ji nekentė situacijų, kai tenka valgyti vienai. – Karolina tikrai tuoj ateis, – paguodė Lukas. – Ji visuomet punktuali. Juditos nuomonė buvo kitokia: – Karolina dar, greičiausiai, susitinka su klientu. Po piligriminės kelionės sėkmingai dirbanti baudžiamųjų bylų advokatė buvo užsiėmusi labiau nei bet kada anksčiau. „Aš savęs klausiu, ar Karolina pastebi, kad ji nebegyvena su savo vyru?“ – kartais juokaudavo Estela. Judita nesijuokė. Ji buvo paskutinė, 13

kuriai derėjo juoktis iš Karolinos. Juk Judita prikišo savo nagus prie Karolinos ir Filipo santuokos žlugimo. Kai Arnis mirė nuo vėžio, ji paguodos ieškojo Karolinos sutuoktinio glėbyje. Piligriminės kelionės metu tas slaptas meilės romanas išlindo į viešumą. Tada paaiškėjo: Judita nebuvo nei pirma, nei ypatinga, nei paskutinė Filipo meilužė. Filipas dingo iš Juditos gyvenimo. Sąžinės graužimas liko jos kasdienis palydovas. Deja, vienintelis. Lukas padėjo prieš ją lėkštę su užkandžiu. Jis buvo tiesiog nuostabus. Po kelionės į Lurdą Judita pradėjo keturias dienas per savaitę dirbti „Le Jardin“ padavėja. Tačiau pirmą mėnesio antradienį ji buvo viešnia ir leido, kad ją aptarnautų kiti. Darbą maitinimo paslaugų srityje seniau ji manė esant sunkų. Šiandien „Le Jardin“ restoranas jai atrodė kaip palaimintųjų sala. Judita, būdama padavėja, dirbo vieną iš jau retai pasitaikančių darbų, kur pasibaigus darbo laikui prasideda laisvalaikis. Jai nereikėjo, kaip jos draugėms, nuolat visur ir visą parą atsakinėti į elektroninius laiškus ar būti pasiekiamai, jei iškiltų kokių nors klausimų. Net turtingo vaistininko žmona Estela patirdavo daug streso, nors galėjo sau leisti atsisakyti tikro darbo ir viską, kas buvo nemalonu, deleguoti kitiems. Tačiau ji sutiko organizuoti didelio golfo klubo labdaros renginį, ėmėsi atsakingų pareigų, nors žinojo, kad bus sunku. Nuo to laiko ji jau nebeturėjo ramybės. Vien klausimas, ką reikės apsivilkti šio labdaros renginio metu, gadino paskutinius nervus. – Jos dar ateis, – guodė Lukas, pastatydamas prieš ją antrą „Prosecco“ vyno taurę. – Vaišina mūsų restoranas. Gaila, kad ji negalėjo įsimylėti Luko. Vieną vienintelį kartą Judita bandė jam papasakoti apie savo problemas, apie jausmą, kai atrodo, kad negali prilygti savo draugėms. 14

„Aš tave puikiai suprantu“, – tuomet atsakė Lukas, nutaisęs išmintingą žvilgsnį, – „Jaučiuosi lygiai taip pat, kai į aikštę išbėga Kelno futbolininkai prieš Bavarijos ekipą“. Judita buvo patenkinta, kad tarp draugių buvo Kikė, kuri, panašiai kaip ir Judita, siekė savo gyvenime pusiausvyros. Kikė, dizainerė, prisiminimui apie jų bendrą piligriminę kelionę parsivežė ne tik puikių eskizų vazų serijai, bet ir ypatingą dovaną. Ta dovana, vardu Greta, dabar jau buvo šešių su puse mėnesių ir dėl jos santykiai su Maksu Thalbergu tapo rimtesni nei su daugybe jo pirmtakų. Maksas buvo vos dvidešimt ketverių ir, be to, jos vadovo sūnus. Dabar jau buvusio vadovo. Šis „mieliau ne uošvis“ tikėjosi, kad Kikė palies jo giminės tęsėjo gyvenimą kaip ūmus bronchitas – stipriai, bet neilgam. Greitas anūkės Gretos gimimas privertė jį pakeisti savo nuomonę. Kikė ir Maksas dalijosi bendra lova, stalu, namų ūkiu ir kartu išgyveno piniginius rūpesčius. Nepaisant to, jie abu galvojo, kad Gretos atsiradimas buvo geriausia, kas galėjo nutikti jų gyvenime. Judita pavydėjo draugėms tokio spalvingo ir turiningo jų gyvenimo. Kai nieko nepešusi, tik skrandyje jausdama keturias taures „Prosecco“ ir alyvuogių užtepėlę su duona, pusę dešimtos svirduliavo namo, Judita pastebėjo keturias atsiųstas trumpąsias žinutes. Ji net nepanoro perskaityti, kodėl nė viena iš draugių nesugebėjo atvykti į „Le Jardin“. „Toliau taip nebegali tęstis“, – atrašė ji, – „Išvažiuokime kur nors kartu bent keliom dienom, kol kasdienybė mūsų dar neprarijo.“

3 Išvažiuoti? Dabar? Su draugėmis? Eva tik greitai užmetė akį į Juditos žinutę. Nuo to laiko, kai Regina nukrito, Eva nebeturėjo laiko apmąstymams. Ligoninė, priėmimo skyrius, rentgenas – viskas turėjo būti atlikta labai greitai. Ačiū Dievui, Regina nenusisuko sprando, o tik susilaužė šlaunikaulio kaklelį. Atrodo, kad jo ilgis nebeatitiko kūno proporcijų ir tai tapo kritimo priežastimi: tai buvo patvirtinta vėliau atliktais tyrimais. Nors Regina ir nenorėjo to pripažinti, kalti buvo ne gyvybei pavojingi Evos namų laiptai, o pomenopauzinė osteoporozė, kuri sumažino Reginos ūgį keliais centimetrais ir sukėlė lemtingą šlubčiojimą. – Tai chroniškas susirgimas, prasidedantis po menopauzės, kai laipsniškai mažėja kaulų tankis, – kiek įmanoma atsargiau paaiškino Eva. – Kaulai išretėja ir tampa akyti. Kažkada jie lūžta. Po to, kai Eva šeimai telefonu pranešė naujienas iš ligoninės, jauniausia jos dukra savo „Facebook“ paskyroje užrašė: „Močiutei yra kažkas su menopauze. Bet tai nesusiję su blogu oru.“ Gydantis daktaras nebuvo pakankamai diplomatiškas, sakydamas: „Tai tipiška senatvės liga.“ – Aš neleisiu, kad mane gydytų nekompetentingas dabita, – nusprendė Regina. Geriau jau ji eis į kitą ligoninę. Geriausiai – į tą, kurioje dirba jos dukra. Tada Eva galės ją dažniau aplankyti savo darbo metu. – Aš pasirūpinsiu, – pažadėjo Eva. 16

Ji pasirūpino viskuo. Perkėlimu į kitą ligoninę, organizaciniais reikalais ir ilgu sąrašu daiktų, reikalingų Reginai, kad ištvertų buvimo ligoninėje laiką, ir dar sijonu su raukiniais. – Sudegink jį, – paliepė Regina, – ir visus drabužius iš praeities. Seni skarmalai iš palėpės turi dingti. „Tavo senelė išsaugojo visus senus mano daiktus“, – Evai ausyse vis dar skambėjo Reginos žodžiai, kai ji sėdėjo automobilyje pakeliui į Bergiš Gladbachą, kur važiavo paimti mamos daiktų. „Viskas dar čia, visa mano praeitis“. Seniau Eva išnaudodavo kiekvieną progą, šniukštinėdama tarp Reginos nesutvarkytų dokumentų, ieškodama savo tėvo pėdsakų. Kai tik jos mama išvažiuodavo atostogauti ir Evai tekdavo rūpintis gėlėmis ir paštu, ji peržiūrėdavo kartonines dėžes, kuriose buvo sudėti pažymėjimai, atestatai ir laiškai. Jai niekada nekilo mintis pasirausti tarp senelių paliktų daiktų. Bergiš Gladbachas Evai atrodė ir svetimas, ir tuo pat metu – artimas. Pirmus savo gyvenimo metus ji praleido čia, pas senelius, Suopių gavėje. Trys kartos po vienu stogu. Eva buvo nesantuokinis nepilnametės motinos vaikas. Šeštame dešimtmetyje tai buvo pakankama priežastis kaimynų apkalboms. Vieną dieną po savo 21-ojo gimtadienio Regina pasiėmė mažutę dukrą ir pabėgo gyventi į Kelną. Tada prasidėjo gyvenimo laikotarpis, kurį Regina šiandien apibūdina kaip „mano netvarkingi metai“. Kupina nesuvaldomo noro pažinti gyvenimą, ji išbandė viską, kas tik pasitaikė jos kelyje: įvairius būstus, darbus, vyrus, ideologijas. Daug kas buvo neleistina jaunimui ir netinkama vaikams. Eva ir vėliau praleisdavo daug laiko pas senelius Bergiš Gladbache. Regina palikdavo Evą dažnai 17

net kelioms savaitėms pas senelę Lorą ir senelį Eriką, o pati tuo metu ieškojo savęs, savo vidinio „aš“ ir gyvenimo prasmės Indijos šventyklose. Dvibutis namas Suopių gatvėje, nežiūrint papuošimų, išoriškai beveik nepasikeitė nuo Evos vaikystės dienų. Viskas šiame name buvo keturkampės formos, tiesu ir protingai suplanuota: į šešias dalis lentelėmis padalinti langai, griozdiškas stoglangis dvišlaičiame stoge, neturinčiame daugiau langų, masyvus mūrinis priestatas su laiptais ir pastoge. Be užraitymų, griežta ir stipru, kaip ir pats senelis, kuris dirbo Antono Doršo mašinų gamyklos vyriausiuoju buhalteriu. Budos skulptūra ir indiškos girliandos neįstengė paslėpti, kad namas buvo regėjęs ir geresnių laikų. „Kodėl Regina neperdažo?“ – kiekvienąkart klausdavo Frido, kai jie atvykdavo į svečius. „Nėra pinigų, nėra savanorių padėjėjų“, – apibendrindavo situaciją Eva. Renovavimo įkarštis, pastaraisiais metais apėmęs buvusią Doršo mašinų gamyklos gyvenvietę, praūžė pro šalį, nepalietęs pilko namo tinko. Net garsūs pasikartojantys gitaros akordai ir dundantys mušamieji, aidintys iš šalia stovinčio garažo, skambėjo kaip sveikinimas iš praeities: „Love me tender, love me sweet“ – šnabždėjo žemas vyriškas balsas. Vos tik Eva pastatė automobilį, garažo durys staiga atsidarė. Pensininkų grupės „Šmitcas ir draugai“ pagrindinis dainininkas, ponas, kuriam jau buvo gerokai daugiau nei šešiasdešimt, su akiniais raginiais rėmais, žandenomis ir plaukais, kurie ant sprando siekė pečius, išėjo pasitikti Evos. 18

– Kas įvyko? Ar Reginai kas nors atsitiko? Ji vakar nesugrįžo namo. Henris Šmitcas buvo keliais metais vyresnis už Reginą. Jų abiejų tėčiai dirbo mašinų gamykloje. Vaikystėje abu gyveno vienas šalia kito, o senatvėje, paveldėję tėvų namus, vėl įsikūrė šalia. Tuo pačiu metu jie buvo jauni, o dabar kartu seno. Kiekvienas savo namo pusėje. – Regina vakar neatvyko į mėsos kepimo vakarėlį. Mes jaudinamės, – sušuko jo apvalutė mažutė žmona Olga Šmitc pro virtuvės langą. Socialinė kontrolė Paukščių gyvenvietėje veikė nepriekaištingai. Eva pažinojo kaimynystėje gyvenančius sutuoktinius visą savo gyvenimą. Reginos nukritimas nuo laiptų ir staiga iškilusios mintys apie nepažįstamą tėvą sukėlė prisiminimų bangą. Ir jausmus, kuriuos Eva tikėjosi jau seniai palikusi praeityje. Ji vėl savyje pajautė tą mažą mergaitę, kuri pavydžiai žiūrėjo į kaimynų šeimą. Šmitcai buvo tradicinė šeima, kurios Eva niekada neturėjo. Tėtis, mama ir trys mergaitės, panašaus amžiaus, kaip Eva. Judri, mažo ūgio ponia Šmitc, jau jaunystėje buvusi gana apkūni, visuomet nešiojo prijuostę. Ji virė, kepė, mezgė ir siuvo, kai Henris Šmitcas dūkdavo su trimis vaikais sode. Pas senelę Lorą buvo skaitoma Biblija, o pas kaimynus – dainuojami šlageriai. Jos senelis buvo administracijos liūtas, o Šmitcas – praktikas. Jis mokėjo viską. Prijungti šviestuvus, statyti namelius medžiuose ir lopyti dviračių padangas. „Aš niekada nenoriu gyventi taip, kaip Šmitcai,“ – dažnai sakydavo Regina, prasidėjus gyvenimo Kelne metams. Tuo metu, kai ji pakėlusi bures skriejo per pasaulio istoriją, žemynus ir meiles, 19

Šmitcai ėjo savos giminės pramintais keliais. Kaimynas dirbo Doršo gamykloje. Reginai tai buvo miesčioniško nuobodulio įsikūnijimas: „Jis niekuomet net mintyse neišėjo iš Suopių gatvės. Visą gyvenimą su viena moterimi ir vienoje įmonėje. Siaubinga.“ Evai jie abu buvo nuostabūs. Vieną lietingą dieną Šmitcas savo žalsvai melsvu „Opel Kapitan“ ją nuvežė į mokyklą Kelne. Tuo metu ji buvo devynerių ir Regina pirmą kartą dingo ilgoms savaitėms. Eva tylėjo, kai jos smalsios bendraklasės jį palaikė tuo mistiniu tėvu, ir įsivaizdavo, kad buvo sumainyta su vyriausia Šmitcų dukra. Juk ji buvo daug muzikalesnė nei kaimynų mergaitė. Paslapčiomis ji dainuodavo kartu, kai Šmitcas su savo vaikais netoliese iš visos gerklės traukdavo madingus šlagerius. Kartais, kai ji dabar su savo keturiais vaikais sėdi svetainėje – Davidas prie pianino, Lėnė su gitara, o Frido jaunesnysis ir Ana dainuoja – Eva prisimena, kaip ji vaikystėje ilgesingai klausydavosi dainų. Ji buvo patenkinta, kad maža vieniša mergaitė jau liko praeityje. Ji atvyko ten, kur skambėjo muzika. Į savo pačios šeimą. Po to, kai Eva papasakojo istoriją, kaip nukrito Regina, ponia Šmitc nusprendė: – Aš iškepsiu pyragą – aguonų pyragą. Regina jį ypač mėgsta. Ponia Šmitc tvirtai tikėjo tuo, kad pyragais beveik viską galima pagydyti. – Mes ją rytoj aplankysime ligoninėje, – patvirtino ponas Šmitcas. – Mama apsidžiaugs, – palinksėjo Eva. Tai buvo teisybė. Draugai, meilužiai, pomėgiai, mados ir dešimtmečiai prašvilpė Reginai pro šalį. Šmitcai pasiliko. Sutuoktiniai, gyvenantys šalia, bėgant metams įrodė, kad yra ištikimi draugai. O tokie miesčioniški, kaip 20

Regina seniau galvojo, jie nebuvo. Nuo to laiko, kai Šmitcas išėjo į pensiją, jis kartu su savo trimis buvusiais kolegomis garaže įkūrė muzikos grupę. „Šmitcas ir draugai“ reguliariai pasirodydavo vestuvėse, šeimų šventėse ir įmonių jubiliejuose. Jie grodavo atidarant naujus parduotuvių filialus, pėsčiųjų zonose ir kultūros centruose. Olga Šmitc pasiūdavo scenos drabužius. – Jei turi laiko, – pasakė Šmitcas, – kitą mėnesį mes grojame Gumersbache. Viskas Suopių gatvėje buvo po senovei. Eva ignoravo skambantį telefoną. Antradienio moterys, norėjusios pasiteirauti, kaip einasi Reginai, turėjo palaukti. Atėjo laikas susitvarkyti. Palėpėje ir savo gyvenime.

4 Daiktų kaupimas kartojosi karta iš kartos, net 7600 kartų tai buvo racionali strategija, norint būti pasiruošus permainoms gyvenime. Evos senelė buvo viskam pasirengusi. Senoje spintoje kabojo Reginos hipių laikų drabužiai. Kitoje senelė Lorė laikė segtuvą su būtiniausiais pažymėjimais, banko ir skiepų dokumentais, jei prireiktų krizių ar karo metu, panaudotą dovanoms suvynioti skirtą popierių, atsarginius juodos, rudos ir mėlynos spalvų batų raištelius, pigiai nupirktą didelį kiekį vokų su langeliu ir be jo, kalėdoms skirtas dekoracijas, net ir švino turintį lietutį – blizgantį eglutės papuošalą iš šešiasdešimtųjų, kurį mažutė Eva po Trijų karalių pasiaukojančiai išlygindavo ir suvyniodavo į laikraštį. Kiekvienas laiškas, kiekvienas pakabukas su vardu nuo kalėdinių dovanėlių, kiekvienas oficialus raštas ir atvirukas, atsiųstas paštu, buvo rūpestingai suarchyvuoti. Sluoksnis po sluoksnio Eva paniro į praeities dulkes ir į Reginos vaikystės bei jaunystės dokumentus. Su kiekvienu popierėliu Eva artėjo prie laikotarpio, kada ji pati atsirado. Pirmą nuorodą į tai pateikė mašinraščio kopija – laiškas, kuriuo senelis dėkojo Antonui Doršui už Reginos apmokymų sutartį. 1965.1.1. Regina pradėjo mokytis dirbti namų ūkio tvarkytoja įmonei priklausančiuose vaikų poilsio namuose Achenkircho pilyje. Eva žinojo Antono Doršo istoriją. Kaip ir daugelis to laikotarpio įmonių savininkų, jis užsibrėžė užduotį pasirūpinti savo darbuotojais už fabriko ribų. Jo socialinė parama buvo nukreipta daugiausiai į įmonėje dirbančių darbininkų ir tarnautojų vaikų poreikius. Jo įkurti vaikų poilsio namai buvo 22

Frankonijos žemėje ir jiems vadovavo jo sesuo. Ten besimokydama Regina parašė keletą atvirlaiškių iš Achenkircho miestelio. Po to kilo skandalas: vos sulaukusi šešiolikos metų, Regina ėmė lauktis. Šešiasdešimtųjų viduryje tai buvo moralinis bankrotas ir tuo pat metu – mirtis visuomenės akyse. Direktorė Frieda Dorš, atleisdama Reginą, įpykusi rašė: „Taip žemai puolusiai asmenybei neįmanoma patikėti rūpintis mūsų vaikais, kuriems reikalingas poilsis.“ Regina, apibarta ir sugėdinta, išvyko iš Achenkircho miestelio ir sugrįžo atgal į savo tėvų namus. 1966 metų sausio 22 dieną gimė Eva. Gimimo liudijime nebuvo jokių jos tėvo duomenų. Eva pastatė segtuvą „Laiškai“ atgal į vietą palėpės spintoje, kai pastebėjo voką, nuslydusį iš segtuvo tolyn į vidų. Laiškas buvo adresuotas senelei su prierašu: Perduoti Reginai Bekman. Ant sulieto pašto antspaudo matėsi metai – 1993. Voke buvo įkištos trys juodai baltos nuotraukos iš Reginos Achenkircho miestelyje praleisto laikotarpio ir atvirutė su Achenkircho pilies vaizdu – ji viešpatavo virš kaimelio, lyg pasodinta soste ant kalno. Kitoje atvirutės pusėje kampuota, pasitikinčio savimi vyriškio rašysena buvo parašyta: Tai negali būti atsitiktinumas, miela Regina. Aš sugrįžau į Achenkircho pilį, per radiją dainuoja Doris Day ir Emerichas atneša dėžes, pilnas senų nuotraukų subsidijos prašymui. Ir staiga Tu vėl sėdi prie lango. Gal norėtum aplankyti mūsų seną naują pilį? Nepaisant to, kas atsitiko? Perhaps, perhaps, perhaps. Linkėjimai, Tavo Leo. Eva neturėjo jokio supratimo, ar jos mama kada nors gavo šį laišką.

5 – Kodėl tu verki, mama? – paklausė Ana. – Ar daina tokia liūdna? You won’t admit you love me. And so how am I ever to know? You always tell me perhaps, perhaps, perhaps... – dainavo Doris Day videoklipe iš „YouTube“. Užklupta Eva išsitraukė nosinę. – Dainoje kalbama apie įsimylėjusius, kurie neranda kelio vienas pas kitą, nes vienas kitam niekada nepasako teisybės, – paaiškino Eva ir skubiai nusišluostė ašaras. – Bet tu juk suradai tėtį, – užjausdama guodė Ana savo mamą. – Aš taip, bet senelė... Susimąsčiusi Ana apžiūrinėjo nuotraukas, kurias Eva rado palėpėje. Pirmoje matėsi viduramžiško fasado dalis. Durys, trys aukšti langai storoje mūro sienoje. Viduriniame ant palangės sėdėjo Regina, o jos kojos tabalavo lauko pusėje. Antroje nuotraukoje ji buvo vaikų būryje prie papuošto gegužės medžio*. Trečioje – nufotografuota skliaute. Regina stovėjo ant scenos su mikrofonu: jauna moteris, koketuojanti ir linksmai besijuokianti tiesiai į fotoaparato objektyvą. Kitoje nuotraukos pusėje – tas pats vyriškas raštas, jau pažįstamas Evai iš laiško, ir eilutė: Perhaps, perhaps, perhaps. * Gegužės medis – pagal senus papročius, gegužės mėnesį pagrindinėje miesto ar kaimo aikštėje per liaudies šventes pastatytas aukštas medis, dažniausiai – eglė, nugenėtom šakom ir nulupta žieve. Paliekama tik viršūnė su keliom šakom ir viršuje pritvirtinamas iš eglės šakų nupintas vainikas, papuoštas kaspinais. (Vert. past.)

24

– Tu turi tokias pat akis, bet senelė daug liesesnė, – pasakė Ana. – Gal aš panaši į savo tėtį. Juk ir iš jo galėjau kažką paveldėti, – spėliojo Eva. – Skaniai virti, – pasiūlė Ana. – Močiutė visai nemoka gaminti. Ji viską verda taip ilgai, kol pasidaro košė. Tada užberia ant viršaus prieskonių ir tvirtina, kad tai indiškas patiekalas. Gal tėtis mokėjo virti? Ar ji paveldėjo jo charakterio bruožus? Apie trečią valandą ryte, kai buvo tikra, kad niekas nesutrukdys, Eva atspausdino „Google“ tuos du lemtingus žodžius: „Achenkircho pilis“. Po sekundės atsidarė „Wikipedia“ puslapis. Permainingos istorijos laikotarpiu pilis buvo riterių būstinė, vėliau čia pastogę rado užpuolikai ir pakelių plėšikai. Po to, kai ji pabuvojo pagrindine grafų giminės pilimi, kariškių baze, pabėgėlių nakvynės namais ir vaikų poilsio namais, beveik dvidešimt metų stovėjo tuščia. 1988 metais monumentalų statinį, pasmerktą laipsniškam griuvimui, perėmė „Frankonijos kultūros paveldo tikslingo išsaugojimo draugija“. 1993 metais pilyje buvo įkurtas viešbutis. Eva atsidarė viešbučio puslapį. Vietoje kaloringo maisto ir poilsio karo išsekintiems vaikams pilis šiandien siūlė labai įvairią programą. Viskas buvo įmanoma: konferencijos, šeimos šventės, vestuvės, poilsio programos. Vyko geros savijautos savaitės, tylėjimo seminarai, kursai, norintiesiems sumažinti gyvenimo tempą, gydomasis pasninkas. Informacijos apie personalą ar nuomojančius pilį žmones internetiniame puslapyje nebuvo. Tik vienas vardas nuorodose. Leonardas Falkas. Ar jis buvo tas vyras, kurio ji ieškojo? Kai buvo maža, Eva kiekvieną vakarą gulėdama lovoje išgalvodavo istorijas, kuriose pasirodydavo jos tėtis ir aiškiai formuluodamas mintis, išsklaidydavo visus neaiš25

kumus. Eva įsivaizduodavo, kad tėtis yra Pietų Amerikos maištininkų vadas arba virėjas krovininiame laive, apie save negalvojantis savanoris, teikiantis pagalbą besivystančioms šalims Afrikoje. Jos akis užplūdo ašaros. Judita buvo teisi. Pats laikas pasirūpinti kasmetine bendra antradienio moterų išvyka. Jos visos užsitarnavo pertraukėlės nuo savo kasdienybės. Kodėl gi ne Achenkircho miestelyje? Savaitė gydomojo pasninko – skambėjo nuostabiai. Dar geriau būtų, jei ji per tas septynias dienas, lyg tarp kitko, ką nors sužinotų apie savo kilmę.

6 – Gydomasis pasninkas! Juk jis tiktų kiekvienai iš mūsų, ar galvojate kitaip? – pasiūlė Eva maloniu balsu. Praėjo viena savaitė nuo kritimo ant laiptų. Judita išsireikalavo, kad susitikimas būtų suorganizuotas pakartotinai, kad pagaliau neliktų nebaigtų dalykų ir būtų sugalvotas kasmetinės kelionės tikslas, kuris dėl Gretos jau keletą kartų buvo atidėtas. Didžiam visų nustebimui, šį kartą jų būrelyje pirmu smuiku griežė Eva. – Gydomasis pasninkas nėra paprasta dieta ar kalorijų perskirstymas, – paaiškino Eva, – tai patikimas metodas – nereikalingo antsvorio atsisakymas, pasitelkiant protą. Ji jau net tinkamą vietą surado. Būtinai tam reikalingas Achenkircho miestelis: – Pilis yra Altmiulio slėnyje. Atokiau, vieniša, dvelkianti laukine romantika. Idealu mums, – pareiškė Eva iš krūtinės sklindančiu įtikinamu balsu. – Mums net nereikia ieškoti kur nors kitur. Karolina stebėjosi, kaip veržliai Eva dėsto savo pasiūlymą. Paprastai ši „dabar jau vėl“ gydytoja buvo visiškai įsitraukusi į savo kasdienybę. Ji nieko nesugebėjo planuoti ilgesniam laikui. „Aš palaikau jūsų pasiūlymą“, – taip skambėjo standartinis Evos sakinys, kai buvo kalbama apie antradienio moterų bendros kasmetinės išvykos planavimą. Asmenines atostogas ji taip pat paprastai sutikdavo praleisti ten, kur norėdavo jos keturi vaikai ir vyras. Per atostogas Eva atsirasdavo per daug brangiuose klubų viešbučiuose, 27

kur patologiškai gerai nusiteikę animatoriai visuomet ją surasdavo tada, kai ji užsnūsdavo saulutėje ant gulto. Antradienio susitikimų metu Eva gindavo savo pasyvią poziciją: „Ar man bus geriau, jei priversiu kitus elgtis taip, kaip aš noriu, ir tada jie bus nelaimingi?“ Jos niekada neapleisdavo gelbėtojos sindromas. Net ir ligoninėje, savo skyriuje, ji tapo svarbiausiu asmeniu – į ją kreipdavosi visi, kai iš kolegų reikėdavo rinkti pinigus pasveikinimams gimtadienių, vestuvių ir kitomis laimingo ar pasikeitusio gyvenimo progomis. – Nenuostabu, kad aš neturiu pasiaukojimo geno, – kandžiai šmaikštavo Estela, – Eva jo turi dvigubai. Išlepinta vaistininko žmona puikiai mokėjo išvengti nemalonių užduočių ir savo gyvenimą skirti vien tik gražiems gyvenimo momentams – asmenybės puoselėjimui. Antradienio moterų kasmetinei išvykai ji paprastai pasiūlydavo nuodėmingai brangų „visapusiškai – be rūpesčių – viešbutį“, kad galėtų save palepinti. Kol Estela dar nepradėjo kalbos, Eva greitakalbe dėstė argumentus. Ji iškalbingai skundėsi savo per žiemą užsiaugintais lašinukais. Tais – iš praėjusių metų, kurie užsilaikė ant jos klubų net iki vasaros, ir dar tais, kurie tikrai prisidės šiais metais. – Klettenberge „Rewe“ parduotuvės lentynose jau guli pirmieji meduoliai, – skundėsi ji, – rugsėjo mėnesį jie skaniausi. Girdėdama nesiliaujantį Evos žodžių srautą, Karolina sunerimo. Net ir labai besistengdama, ji negalėjo įsivaizduoti, kad aistringa virėja Eva būtų sužavėta minties, jog teks septynias dienas atsisakyti maisto. Dėl kelių kilogramų? Eva buvo gydytoja. Ji per daug gerai žinojo, kad svoris, kurį prarandame vieną savaitę pas28

ninkaudami, vėl greitai sugrįžta. Kodėl tas Achenkirchas jai toks svarbus? Mintis kartu pasigydyti pasninkaujant taip sujaudino antradienio moteris, kad nė viena iš draugių, išskyrus Karoliną, nepastebėjo, koks keistas buvo Evos pasiūlymas. Tokios skirtingos draugės svorio klausimu buvo vieningos nuomonės. – Per septynias dienas pasiekti „Size Zero“. Aš sutinku, – pareiškė Estela. Ji kovojo su savo nauju „Chanel“ kostiumėliu, kurį išsirinko dideliam golfo klubo labdaros renginiui: – Parduotuvėje jis nuostabiai tiko, – pareiškė ji pretenzingai. – O dabar aš nebegaliu atsisėsti. Bent ne tada, kai tuo pat metu noriu kvėpuoti. Judita, antradienio moteris su dvasingumo gyslele, pati neturėjo jokio pasiūlymo. Vietoj jo ji susižavėjusi kalbėjo apie mentalinį poveikį, atsirandantį išsižadėjus kūniškumo. – Sakoma, kad pasninkas žmogui suteikia svaiginančius pojūčius, – tęsė ji entuziastingai, – net be narkotikų. – Man taip pat ne pro šalį būtų šiek tiek sumažinti svorį, – pritarė Kikė, kuri vis dar kovojo su kilogramais, pasilikusiais nuo nėštumo. Kol Karolina bandė suvokti, kas slepiasi už tokio Evos aktyvumo, draugė ją nustebino antrą kartą. – Kodėl gi mums neišvažiavus tuojau pat? – pasiūlė Eva, – nedelsiant, kitą savaitę? – O tavo vaikai? – paklausė Karolina. Ji nieko nebesuprato. – Vis tiek niekada netiks, – trumpai paaiškino Eva. Šešiolika metų Karolina vargo, įtikinėdama savo draugę, nepaisant šios šeimyninių įsipareigojimų, kartu su antradienio moterimis 29

kiekvienais metais dalyvauti jų bendroje kelionėje. Šešiolika metų pamokslavo, kad ji savo šeimą auklėtų savarankiškumo dvasia. O dabar Eva staiga imasi spontaniškų veiksmų? Be generalinio pasirengimo? Be savaites trunkančio išankstinio maisto ruošimo? Be ilgiausių puslapių su nurodymais, užtikrinančių jos šeimai išgyvenimą be mamos krizių laikotarpiu? Jokio sąžinės graužimo? Evos elgesys buvo toks keistas, kad įsiterpė ir kitos draugės. – Tu nori palikti Frido su vaikais vienus? Tiesiog taip? – stebėjosi Estela. – O tavo mama? – pertraukė ją savo klausimu Judita. Regina jau savaitę gulėjo ligoninėje su sulaužyta koja ir vis dar nepraradusi nervų gadinimo potencialo. Gulėjo tame skyriuje, kur dirbo Eva. Antradienio moterys žinojo, kaip intesyviai Eva rūpinosi savo mama. Tik Kikė tylėjo. Maksas jai atsiuntė elektroninį laišką. „Ji užsiima joga“, – rašė jis. Apačioje prikabino palaimingai snaudžiančios Gretos nuotrauką. Storos kūdikio rankelės gulėjo sukryžiuotos virš galvos, keliai buvo sulenkti, o užpakaliukas su vystyklu pakeltas aukštyn į viršų. Kikė susijaudino. Niekada gyvenime ji net neįtarė, kad pažvelgus į kūdikio nuotrauką jos akys galėtų paplūsti ašaromis. Nors ir aiškiai buvo matyti, kur jaukiai įsitaisė Greta: ji gulėjo įstrižai Kikės lovos pusėje. – Aš esu už tai, kad tuoj pat pradėtume pasninkauti, – pasakė Kikė, – keliais kilogramais mažiau – ir aš puikiai tilpsiu kartu su Greta savo lovoje. – Kas pritaria? – Eva spaudė drauges greitai apsispręsti. Per sekundę keturios rankos šoktelėjo į viršų. Antrame plane sukruto Lukas, skubėdamas atidaryti šampano butelį. Nelauktai 30

greitas bendro sprendimo priėmimas, kuris tradiciškai būdavo aplaistomas buteliu „Veuve Clicquot“, užklupo jį visai nelauktai. Per šešiolika metų nuo to laiko, kai antradienio moterys pradėjo lankytis jo restorane, dar nė karto joms nepavyko stipriai diskutuojant greičiau nei per valandą susitarti dėl bendro kelionės tikslo. Karolina dar nebaigė savo apmąstymų. Kažkas čia buvo ne taip. – Svoriui mesti gydomasis pasninkas nėra tinkamas. Tačiau jis idealus, jei nori pakeisti savo mitybos įpročius, – paaiškino Eva, lyg Karolinai dar truktų argumentų. Nuo bendros jų piligriminės kelionės Jokūbo keliu Karoliną stebino daug kas, ką darė jos draugės. Dar labiau Karolina nusistebėjo savimi. Tuo, kam ji pati gali pasiryžti. Bet apie tai nutylėjo. Ji nenorėjo kalbėti nei apie ją apėmusią keistą nuojautą, išgirdus Evos planą, nei apie raktą, kurį ji slėpė savo rankinėje, nei apie vyrą, kuris jos laukė „Savoy“ viešbutyje. Vietoje to ji linktelėjo: – Gydomasis pasninkas? Kodėl gi ne? Turiu gausybę šlakų, kuriuos reikėtų pašalinti, o ir sumažinti gyvenimo tempą būtų ne pro šalį.

32