m O t E r i s s m Ä— ly n u O s E
Kobo Abe Moteris smėlynuose
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis
vilnius 2013
UDK 821.521-31 Ab29
Versta iš: Kobo Abe, The Woman in the Dunes
Trečioji laida
Vertimas į lietuvių kalbą © Kęstutis Šidiškis, 2007 Meninis apipavidalinimas © Zigmas Butautis, 2013 Suna no onna © 1962, The Heirs of Kobo Abe. All rights reserved © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02314-1
Turinys I dalis II dalis III dalis
9 65 173
Pabėgimas nebūtų toks saldus, jeigu ne baimė sulaukti bausmės
I dalis
1 Vieną rugpjūčio dieną dingo žmogus. Tiesiog išvažiavo atostogauti prie jūros, – vos pusdienis kelio traukiniu, – ir daugiau niekas nieko apie jį negirdėjo. Nepadėjo nei policijos tyrimas, nei skelbimai laikraščiuose. Aišku, žmogaus dingimas nėra didelė naujiena. Statistikos suvestinėse kasmet rašoma apie kelis šimtus dingusiųjų. Dar svarbiau, kad atsiradusiųjų skaičius, palyginti su tais keliais šimtais, būna neįtikėtinai mažas. Žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai visada palieka pėdsakų, o pagrobimų motyvai 11
paprastai nesunkiai nustatomi. Tačiau kai įvykio negalima priskirti nė vienam iš minėtų atvejų, įkalčius – ypač kai kalbama apie dingusius žmones – aptikti nepaprastai sunku. Pavyzdžiui, dažnai paaiškėja, kad dingęs žmogus paprasčiausiai pabėgo. Šiuo atveju pėdsakų irgi beveik nebuvo. Apytikriai buvo žinoma, kur link tasai žmogus važiuoja, bet iš tos vietos nesulaukta jokių žinių apie rastą kūną. Sunku įsivaizduoti, kad jis būtų žinojęs kokią profesinę paslaptį, dėl kurios vertėtų jį grobti. Be to, jo elgesys nekėlė nė menkiausio įtarimo, kad jis ketina dingti. Suprantama, pirmiausia visiems šovė mintis, kad čia įsipainiojusi moteris. Tačiau jo žmona – ar ta moteris, su kuria jis gyveno, – pranešė, kad jis išvažiavo rinkti vabzdžių pavyzdžių. Policijos sekliai ir jo bendradarbiai pajuto šiokį tokį nusivylimą. Vargu ar indas vabzdžiams ir tinklelis buvo tinkama maskuotė pasprukti su mergina. Be to, S miesto geležinkelio stoties darbuotojas prisiminė, kaip iš traukinio išlipo vyras, iš pažiūros panašus į alpinistą, persimetęs per petį gertuvę ir medinę dėžę, kurią jisai palaikė dailininko molbertu. Vyras buvo vienas, vienui vienas, tad spėliojimai apie merginą nepasitvirtino. Tada buvo griebtasi kitos versijos: vyras, pavargęs nuo gyvenimo, nusižudė. Šio požiūrio laikėsi vienas iš jo bendradarbių, besidomintis psichoanalize. Pasak jo, įkarštis, su kuriuo suaugęs vyras gaišta laiką tokiam tuščiam užsiėmimui kaip vabzdžių kolekcionavimas, yra akivaizdus požymis, liudijantis protinės veiklos sutrikimą. Net vaikams, liguistai besidomintiems vabzdžių rinkimu, įtariamas Edipo kompleksas. Bandydamas kompensuoti nepatenkintus troškimus, vaikas 12
jaučia malonumą nužudydamas vabzdį smeigtuku, nes nebereikia bijoti, kad jis pabėgs. Faktas, kad suaugus šis užsiėmimas nemetamas, akivaizdžiai rodo, jog liga tik paūmėja. Tai anaiptol ne atsitiktinumas, kad entomologams būdinga didelė aistra kaupti daiktus, polinkis į uždarą gyvenimą ir homoseksualumą. Nuo to iki savižudybės dėl bodėjimosi pasauliu – vienas žingsnis. Tiesą sakant, yra ir tokių kolekcininkų, kuriuos masina ne pats kolekcionavimas, o skardinėse susikaupęs kalio cianidas; kad ir kaip stengtųsi, jiems nepavyksta to užsiėmimo mesti. Iš tikrųjų tasai vyriškis niekada niekam neprasitarė apie savo pomėgį, ir tai tarsi patvirtina, kad pats laikė jį netikusiu. Bet lavonas nebuvo rastas, ir visos šios įmantrios prielaidos pasirodė esančios be pamato. Praslinko septyneri metai, per kuriuos tiesa neišaiškėjo, todėl pagal civilinio kodekso 30 straipsnį vyriškis buvo pripažintas miręs.
2 Vieną rugpjūčio popietę vyriškis stovėjo S miesto geležinkelio stoties perone. Buvo su aukšta skrybėle, kelnių kiškas susikimšęs į kojines. Ant pečių kabojo gertuvė ir didelė medinė dėžė. Atrodė, kad jis rengiasi kopti į kalnus. 13
Bet aplinkui nebuvo kalnų, vertų, kad į juos kas nors koptų. Todėl kontrolierius, prie vartelių paėmęs bilietą, nužvelgė vyrą su įtarimu. Vyriškis nedvejodamas įlipo į autobusą priešais stotį ir atsisėdo jo gale. Autobuso maršrutas vedė tolyn nuo kalnų. Žmogus važiavo iki paskutinės stotelės. Kai išlipo, atsidūrė tarp kalvelių ir lomų. Žemumose telkšojo ryžių laukai, padalyti siaurais ruožais, o tarp jų tartum salelės kyšojo persimonais apsodinti kupstai. Žmogus praėjo kaimą ir pasuko jūros link, o dirva darėsi vis balsvesnė ir sausesnė. Ilgainiui aplink neliko namų, tik pakrikai išsibarstę pušų guotai. Paskui po kojomis atsirado smulkaus smėlio, kuris lipo prie padų. Kur ne kur išdžiūvusios žolės kuokštai metė šešėlius ant smėlio nelygumų. Tarsi atsiradusios per klaidą, kai kur tįsojo nykios baklažanų lysvaitės, ne didesnės už šiaudinį čiužinį. Bet žmonių – anei pėdsako. Tolumoje buvo jūra, prie kurios jis ėjo. Tada pirmą kartą žmogus sustojo. Rankove nusišluostė nuo veido prakaitą ir apsidairė. Paskui atsargiai atidarė medinę dėžę ir išėmė kelias karteles, surištas į ryšulėlį. Sudėjo iš jų kotą ir prie vieno galo pritaisė vabzdžių tinklelį. Tada vėl nuėjo daužydamas žolės kuokštus koto galu. Smėlynuose tvyrojo jūros kvapas. Praėjo nemažai laiko, bet jūros dar nebuvo matyti. Greičiausiai ją užstojo kalvos. Vienodas kraštovaizdis driekėsi kiek akys užmatė. Paskui netikėtai horizontas prasiplėtė, ir tolumoje pasirodė kaimelis. Tai buvo vienas iš daugelio skurdžių kaimų, jo lūšnų stogai, prispausti akmenimis, spietėsi apie gaisrinės bokštą. Vieni stogai buvo dengti juodomis 14
malksnomis, kiti – cinko skarda, nudažyta raudonai. Troba cinko skardos stogu, stovinti vienintelėje kaimo aikštėje, greičiausiai buvo žvejų bendruomenės susirinkimo vieta. Už kaimo turbūt vėl driekėsi smėlio kopos, o už jų – jūra. Tas kaimas pasirodė neįtikėtinai didelis. Vienur kitur galėjai pamatyti daržą, bet dirva čia daugiausia buvo birus baltas smėlis. Buvo bulvių ir žemės riešutų lysvelių, o naminių gyvulių kvapas maišėsi su jūros kvapais. Šalia suplūkto molio ir smėlio vieškelio, sukietėjusio it cementas, gulėjo baltų kriauklelių nuolaužų krūva. Vyras ėjo gatve, o tuščioje aikštelėje priešais kooperatyvą žaidė vaikai, keli senukai sėdėjo verandose įdubusiais stogais ir taisė tinklus, moterys išretėjusiais plaukais būriavosi prie vienintelės kaimo krautuvėlės. Visas kaimas ūmai apmirė, visi smalsiai sužiuro į jį. Bet vyras nekreipė į juos dėmesio. Jam rūpėjo tik smėlis ir vabzdžiai. Tačiau nuostabą kėlė ne tik kaimo dydis. Sunku buvo to tikėtis, bet kelias ėmė kilti aukštyn. Kadangi jis vedė prie jūros, suprantama, turėjo leistis žemyn. Gal žmogus nesuprato žemėlapio? Jis pabandė paklausti jaunos merginos, kaip tik ėjusios pro šalį. Tačiau ji nuleido galvą ir apsimetusi, kad nieko neišgirdo, nukurnėjo tolyn. Vis dėlto krūva kriauklių, žvejų tinklai, smėlio spalva neabejotinai liudijo, kad jūra arti. Ir niekas nepranašavo pavojaus. Kelias kas žingsnį darėsi vis statesnis ir dabar po kojomis buvo tik smėlis. Kilo tik kelias, kaimas liko tame pačiame aukštyje. Ne, kilo ne tik kelias; plotas tarp trobelių kilo tokiu pat greičiu. Kitaip sakant, atrodė, kad visas kaimas virsta įkalne, tik pastatai lieka tame pačiame lygyje. Juo toliau jis ėjo, tuo labiau jį stulbino tas įspūdis. Galų gale visi namai, 15
atrodo, prasmego daubose, iš kurių buvo išsemtas smėlis. Smėlio paviršius jau buvo virš trobelių stogų. Ištisos eilės namų grimzdo vis giliau. Staiga šlaitas pasidarė dar statesnis. Iki namų stogų apačioje jau buvo apie dvidešimt metrų. Dėl Dievo meilės, kaip galima gyventi tokioje vietoje, pamanė jis, su nuostaba žvelgdamas į vieną iš duobių. Einant ketera, staiga jam į veidą tvoskė vėjo gūsis ir užėmė kvapą. Po truputį vaizdas išryškėjo, ir pasirodė jūra, audringa, putojanti jūra, laižanti krantą apačioje. Jis stovėjo ant kopų gūbrio, kurios ir buvo jo tikslas! Kopų šlaitas, atsuktas jūrai ir musonams, kilo stačiai, o ten, kur buvo nuožulnesnis, iš smėlio lindo kuokštai brūzgynų. Žmogus dirstelėjo per petį į kaimą ir pamatė, kad giliosios duobės – juo gilesnės, juo arčiau kopų keteros – išsidėsčiusios keliomis gretomis centro link. Kaimas, primenantis avilio skerspjūvį, dryksojo ant kopų. Tiksliau pasakius, kopos dryksojo ant kaimo. Šiaip ar taip, vaizdas kėlė nerimą ir buvo atgrasus. Bet jam buvo gana ir to, kad pasiekė tikslą – kopas. Vyras gurkštelėjo iš gertuvės vandens ir giliai įkvėpė oro – ir oras, regis, toks vaiskus, draskyte draskė gerklę.
Žmogus ketino rinkti vabzdžius, gyvenančius kopose. Aišku, kopų vabzdžiai yra maži ir blyškių spalvų. Bet jis buvo patyręs kolekcininkas ir nepasidavė drugių bei laumžirgių pagundai. Tokie kolekcininkai nesistengia prikimšti į savo dėžes puikių pavyzdžių, nelabai jiems rūpi ir vabzdžių klasifikavimas ar žaliava kiniškiems vaistams. 16
Tikrojo entomologo malonumas yra daug paprastesnis ir aiškesnis – rasti naują rūšį. Kai šitaip atsitinka, atradėjo pavardė atsiduria spalvotose entomologijos enciklopedijose šalia mokslinio lotyniško naujai atrasto vabzdžio pavadinimo, ir čia, galima sakyti, lieka visiems laikams. Jo vardas įamžinamas kartu su vabzdžiu, pastangos apvainikuojamos šlove. Mažesni, neįkyrūs vabzdžiai – daugybė padermių – teikia daug vilčių atrasti naujų rūšių. Ilgą laiką vyras ieškojo dvisparnių musių, ypač paprastų kambarinių musių, kurios žmonėms tokios atgrasios. Žinoma, egzistuoja neįtikėtina daugybė musių atmainų, o kadangi visi entomologai mąsto maždaug vienodai, jie prisikapstė iki reto aštuntojo mutanto, gyvenančio Japonijoje. Galbūt mutantų tiek daug dėl to, kad musė gyvena šalia žmogaus. Todėl geriausia pradėti nuo aplinkos stebėjimo. Tai, kad randasi aibė aplinkos nulemiamų variacijų, rodo didelį musių mokėjimą prisitaikyti, argi ne taip? Padaręs šį atradimą jis pašoko iš džiaugsmo. Mintis atrodo nekvaila. Faktas, kad musė moka gerai prisitaikyti prie aplinkos, reiškia, kad ji galėtų apsiprasti ir nepalankiausioje aplinkoje, kurioje neišgyvena kiti vabzdžiai – pavyzdžiui, dykumoje, kur visi kiti gyviai žūva. Nuo to laiko jis ėmė domėtis smėliu. Ir netrukus tasai domėjimasis subrandino vaisių. Vieną dieną išdžiūvusios upės vagoje netoli namų jis rado mažytį gelsvą vabzdį, panašų į ispaniškąją muselę, priklausančią kietasparnių būriui (Cicindela japonica, Motschulsky). Seniai buvo žinoma, kad ispaniškosios muselės būna visokių spalvų ir formų. Tačiau, kita vertus, beveik visų jų priekinių kojų forma nesiskiria. 17
Tiesą sakant, priekinės šių vabzdžių kojos ir yra svarbus klasifikavimo kriterijus. Antrasis priekinių kojų sąnarys, atkreipęs vyro dėmesį, tikrai buvo nepaprastas. Apskritai priekinės ispaniškųjų muselių šeimos kojos yra juodos, laibos ir judrios. Bet šių vabzdžių priekinės kojos buvo su storu kiautu, apvalainos, beveik putlios, švelniai geltonos spalvos. Aišku, jos galėjo būti aplipusios žiedadulkėmis. O gal žiedadulkės prie kojų prikibo dėl specialių plaukelių. Jeigu prielaidos pasitvirtins, jis tikrai bus padaręs nepaprastai svarbų atradimą. Deja, vabzdys nuo jo paspruko. Jis buvo pernelyg susijaudinęs, be to, vabzdys skrido painia trajektorija. Nuskrido šalin, paskui, tarsi sakydamas „pagauk mane!“, apsisuko ir stabtelėjo. Kai vyras atsargiai prie jo prisiartino, šis vėl paskrido, vėl sustojo ir vėl ėmė laukti. Negailestingas vilioklis atvedė jį prie žolės kuokšto ir pasislėpė jame. Tas vabzdys gelsvomis priekinėmis kojomis visiškai pakerėjo vyrą. Kai jis apžiūrėjo smėlingą dirvą, pasirodė, kad jo spėjimas teisingas. Iš tiesų ispaniškosios muselės – tipiški dykumų vabzdžiai. Pagal vieną teoriją keista jų skrydžio trajektorija yra žabangai, kuriais jie nuvilioja smulkius gyvūnus nuo jų urvų. Pelės ir driežai išviliojami į dykumą ir čia pasiklydę žūva iš bado ir nuovargio. Tada jų kūnai tampa vabzdžių grobiu. Šie vabzdžiai japonų kalba elegantiškai vadinami „laiškanešiais“ ir nors yra grakštūs, turi galingus žandikaulius ir iš prigimties nuožmūs – netgi ėda savo gentainius. Teisinga ši teorija ar ne, vyras, be jokios abejonės, buvo pakerėtas vabzdžio skrydžio. 18
Ir jo susidomėjimas smėliu, kuriame gyvena ispaniškosios muselės, savaime suprantama, tik dar labiau išaugo. Jis ėmė skaityti apie smėlį visa, ką galėjo rasti. Juo labiau gilinosi, tuo aiškiau suprato, kad smėlis – labai įdomi medžiaga. Pavyzdžiui, atsivertęs straipsnį apie smėlį enciklopedijoje, jis perskaitė štai ką: Smėlis – tai suirusios uolienos. Kartais jame randama magnetito, kasiterito, daug rečiau – aukso dulkių. Smilčių skersmuo nuo 2 iki 1/16 mm.
Labai aiškus apibrėžimas. Trumpai kalbant, smėlis atsirado suirus uolienoms ir yra tarpinė medžiaga tarp molio ir akmenų. Bet pavadinus jį tarpine medžiaga aiškiau nepasidaro. Dirvožemį sudaro sudėtingi akmens, molio ir smėlio junginiai. Kaip atsitiko, kad smėlis atsiskyrė nuo tos maišalynės ir sudarė izoliuotas nuošalias dykumas ir kitas smėlingas vietoves? Jeigu tai būtų tikra tarpinė medžiaga, erozija dėl vėjo ir vandens poveikio iš akmens ir molio būtų, be abejo, pagaminusi daugybę tarpinių ir mišrių medžiagų. Tačiau iš tikrųjų yra tik trys lengvai atskiriamos formos: akmuo, smėlis, molis. Negana to, smėlis visada yra smėlis, ar jis būtų iš Gobio dykumos, ar iš Enošimos paplūdimio. Smiltelių dydis skiriasi labai nedaug ir atitinka Gauso kreivę, pagal kurią vidurkis – 1/8 mm. Viena teorija labai paprastai aiškino, kaip vėjo ir vandens erozija ardo dirvožemį: lengvesnes daleles vėjas nuneša didesniais atstumais. Bet kodėl išlieka ypatingas smiltelių 1/8 mm skersmuo, liko neaišku. Kita geologijos knyga viską aiškino priešingai. Oro ir vandens srovės sukelia sūkurius. 19
Trumpiausios tokių sūkurių vijos yra ne ką didesnės už dykumų smilčių diametrą. Kaip tik dėl šios ypatybės smėlis ištraukiamas iš dirvos ir pakeliamas į orą nestipraus vėjelio, kuris, suprantama, neišjudina akmenukų ir molio. Paskui smėlis vėl nusėda ant žemės ten, kur jį nunešė vėjas. Smėlio ypatumai, atrodo, priklauso aerodinamikos sričiai. Taigi prie pirmo apibrėžimo galima pridurti: Suirusių uolienų dalelės yra tokio dydžio, kad gali lengvai judėti.
Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi. Lėtai, bet atkakliai jis plinta ir ardo žemės paviršių. Šis tekančio smėlio įvaizdis nepaprastai sujaudino vyrą. Smėlio bergždumą, kaip įprasta įsivaizduoti, lemia ne jo sausumas, o nuolatinis judėjimas, dėl to smėlyje niekas negali gyventi. Kaip tai skiriasi nuo nuobodaus žmonių įpratimo laikytis vienas kito ilgus metus. Aišku, smėlis – netinkama gyvybei terpė. Bet ar iš tikrųjų nejudrumas yra absoliučiai būtina egzistencijos sąlyga? Ar nesveikas konkuravimas nekyla kaip tik dėl to, kad įsikibę laikomės savo nuomonės? O jeigu atsipalaiduotume ir atsiduotume smėlio judėjimui, varžymasis greitai liautųsi. Tiesą sakant, juk ir dykumose žydi gėlės ir gyvena vabzdžiai bei kiti gyviai. Šie padarai sugebėjo ištrūkti iš konkurencijos dėl 20
nepaprasto gebėjimo prisitaikyti – pavyzdžiui, ispaniškosios muselės. Kol šitaip mąstė apie lakųjį smėlį, protarpiais jį apnikdavo haliucinacijos, kuriose jis slinkdavo kartu su smėliu.
3 Panarinęs galvą jis ėmė eiti palei kopų keterą, išlenktą kaip mėnulio pjautuvas; ji kilo virš kaimo ir supo jį it pylimas. Jis beveik nežiūrėjo į tolį. Entomologas privalo sukaupti dėmesį maždaug trijų metrų spinduliu aplink savo kojas. Ir viena svarbiausių taisyklių – nestovėti nugara į saulę. Jeigu saulė atsiduria už nugaros, šešėlis išbaido vabzdžius. Dėl šios priežasties kolekcininko kakta ir nosis nusvilusios saulėje. Vyras ėjo lėtai, tvirtu žingsniu. Sulig kiekvienu žingsniu smėlis žiro ant batų. Išskyrus vieną kitą kuokštelį varganos žolės, kuri, rodėsi, ištįstų per vieną dieną, jeigu gautų drėgmės, daugiau nebuvo jokio gyvybės ženklo. Retkarčiais, priviliotos žmogaus prakaito kvapo, atskrisdavo vėžlio kiauto spalvos musės. Bet kaip tik todėl, kad vietovė buvo tokia nyki, jis tikėjosi ką nors rasti. Ispaniškosios muselės nėra itin bendruomeniški gyviai; sakoma, jog ypatingais atvejais kvadratinės mylios teritorijoje gyvena vos viena. Žmogus kantriai suko ratą po rato. 21
Staiga jis sustojo kaip įbestas. Kažkas sukrutėjo prie pat žolės kuokšto šaknų. Tai buvo voras. Vorai jam nerūpėjo. Jis atsisėdo surūkyti cigaretės. Vėjas be paliovos pūtė nuo apačioje tyvuliuojančios jūros, sūkuringos baltos bangos plakėsi į kopų papėdę. Vakarinis kopos šlaitas buvo išstūmęs į jūrą pliką uolą. Saulės šviesa mirguliavo ant jos tarsi mezginio raštas. Jam sunkiai sekėsi uždegti degtuką. Iš dešimties neužsidegė nė vienas. Pro numestus degtukus sruveno smėlis, maždaug tokiu greičiu, kokiu juda laikrodžio sekundžių rodyklė. Jis įsistebeilijo į vieną tokią srovelę, ir kai ji pasiekė jo bato kulną, pakilo ant kojų. Iš kelnių klosčių pabiro smėlis. Jis nusispjovė ir burnoje pajuto kartumą. Matyt, todėl čia buvo nedaug vabzdžių. Smėlis juda per smarkiai. Ne, nereikia taip greitai nuleisti rankų; jo teorija garantavo, kad vabzdžių čia turi būti. Kopų linija pasidarė tiesesnė, o šone viena kopa buvo gana toli nuo jūros. Jį masino jausmas, kad greičiausiai laimikis ten, ir jis nuožulniu šlaitu ėmė leistis žemyn. Šen bei ten kyšojo žiogriai, matyt, pinučių užtvaros liekanos, jos buvo tarsi riba, už kurios dar žemiau driekėsi plynaukštė. Jis ėjo nestodamas, ardydamas smėlio bangeles, išraitytas smėlyje mašinos tikslumu. Staiga žemė pradingo po kojomis ir jis pasijuto stovįs ant skardžio krašto ir žiūrįs žemyn į gilią prarają. Ta duobė, maždaug dvidešimties metrų pločio, buvo netaisyklingo ovalo formos. Tolimasis jos šlaitas atrodė palyginti lėkštas, o artimesnis – atvirkščiai – iš pažiūros buvo visiškai status. Jis rietėsi prie kojų dailia kreive tarsi porcelianinio ąsočio snapelis. Vyras atsargiai atsirėmė koja į kraštą ir pasi22
žiūrėjo žemyn. Duobės vidų jau klojo šešėliai, pranašaujantys artėjantį vakarą, nors kraštas dar buvo ryškiai apšviestas. Dugno prietemoje, pasinėrusi į tylą, tūnojo trobelė. Vienas jos kraigo galas buvo įkypai įsmigęs į smėlio sieną. Kaip austrė, pamanė jis. Kad ir ką darytum, išsigelbėjimo nuo smėlio dėsnio nėra. Tą akimirką, kai jis kėlė prie akių fotoaparatą, smėlis šiugždėdamas sujudėjo jam po kojom. Jis truktelėjo koją, bet smėlio srovė sustojo ne iškart. Kokia trapi, pavojinga pusiausvyra! Sunkiai alsuodamas jis kelis kartus suprakaitavusiais delnais perbraukė per kelnes. Šalimais kažkas sukosėjo. Prie jo stovėjo nejučia atsiradęs senis, matyt, žvejys iš kaimo, beveik liesdamas jo petį. Dirstelėjęs į fotoaparatą, paskui į duobės dugną, senis nusivaipė ir susiraukė, jo veidas buvo susiraukšlėjęs kaip nerauginta triušio oda. Paraudusių akių kampučiuose geltonavo traiškanos. – Ar tikrinate? Balsas buvo duslus, vėjas sklaidė jį ir atrodė, kad jis sklinda iš nešiojamojo radijo imtuvo. Bet žodžius jis tarė aiškiai, juos buvo visai lengva suprasti. – Tikrinu? – sutrikęs vyras uždengė delnu objektyvą ir prisitraukė arčiau vabzdžių gaudyklę. – Ką norite tuo pasakyti? Nesuprantu. Aš ieškau vabzdžių. Man rūpi smėliniai vabzdžiai. – Kas? – nesuprato senis. – Renku vabzdžius, – pakartojo vyras garsiau. – Vabzdžius. Vabzdžius. Štai šitaip juos gaudau! – Vabzdžius? 23
Atrodo, senis nepatikėjo. Pažiūrėjęs žemyn, jis nusispjovė. Tiksliau būtų pasakyti – ant lūpos pakibo seilė. Pagriebta vėjo, ji nuskriejo dideliu lanku. Viešpatie, ko jis taip nervinasi? – Ar čia kas nors tikrinama? – Ne, ne. Jeigu jūs – ne tikrintojas, darykit, ką norit. – Ne, aš ne tikrintojas. Senis nė nelinktelėjęs atsuko nugarą ir šiūruodamas šiaudinių sandalų galais nukėblino palei skardį. Už kokių penkiasdešimties metrų – ir kada jie spėjo ateiti? – tyliai susėdę ant smėlio senio laukė trys vienodai apsirengę vyrai. Vidurinis turėjo žiūronus, vis suko juos aplink kelį. Netrukus senis priėjo prie jų ir jie ėmė kalbėtis. Kojomis rausė smėlį. Atrodė, lyg dėl ko nors įnirtingai ginčytųsi. Kai jis numojęs ranka jau norėjo tęsti muselės paieškas, senis vėl atskubėjo prie jo. – Vadinasi, jūs tikrai ne iš prefektūros? – Prefektūros? Ne, jūs klystate. Jis mitriu judesiu išsitraukė vizitinę kortelę, tarsi norėdamas parodyti, kad jam jau įgriso. Bet senis nė nemanė užsičiaupti. – Aha, tai jūs mokytojas! – Aš neturiu nieko bendra su prefektūra. – Hm. Vadinasi, mokytojas. Pagaliau, atrodo, jis suprato, ir jo antakiai kilstelėjo. Pagarbiai laikydamas kortelę, jis vėl nuėjo. Kiti trys, tikriausiai sužinoję, ką norėjo, atsistojo ir nuėjo savais keliais. Bet senis grįžo dar kartą. – O ką, meldžiamasis, jūs ketinate daryti dabar? – Toliau ieškosiu vabzdžių. 24
– Bet paskutinis autobusas jau išvažiavo. – Ar galėčiau kur nors pernakvoti? – Nakvoti? Šiame kaime? – senio veidas suvirpėjo. – Jei negalima čia, nueisiu iki kito kaimo. – Nueisite? – Šiaip ar taip, aš niekur neskubu. – Na kam jums tas vargas? – senis staiga pasidarė kalbus. – Matote, kaimas skurdus, – tęsė draugiškai, – čia nerasite padoraus namo, bet jeigu neprieštaraujate, galiu pašnekėti su kai kuo ir paieškoti jums prieglobsčio. Negalėjai įtarti jį turint piktų kėslų. Turbūt jie tik stengiasi būti budrūs – tikriausiai tykoja prefektūros valdininko, kuris turi atvykti kažko tikrinti. Kai įtarimai išsisklaidė, jie pasirodė esą paprasti dori žvejai. – Būčiau labai dėkingas, jei man padėtumėt. Žinoma, atsilyginsiu... Aš labai mėgstu apsistoti kaime.
4 Saulė nusileido ir vėjas aprimo. Jis ėjo per kopas, kol jau nebeįžiūrėjo smėlyje vėjo nupieštų ornamentų. Aplink nebuvo nė lopinėlio dirbamos žemės. Orthoptera – smulkiasparniai svirpliai ir baltaūsės auslindos. 25
Rhynchota – blakės kariai su raudonais dryžiais. Nebuvo tikras dėl pavadinimo, bet tikrai žinojo, kad tai vabalai kariai. Iš kietasparnių vabzdžių, kurių jis ieškojo, – baltnugariai straubliukai ir ilgakojai laiškanešiai. Jam nepavyko aptikti nė vieno vabzdžio iš muselių šeimos, kuri buvo tikrasis jo tikslas. Ir kaip tik dėl šios priežasties jis tikėjosi pergalės kitos dienos mūšyje. Iš nuovargio ėmė truputį mirgėti akyse. Jis prisivertė sustoti ir įsistebeilijo į tamsėjančias kopas. Nepadėjo, – visa, kas judėjo, jam buvo panašu į vabzdžius. Kaip ir žadėjo, senis laukė jo priešais kooperatyvo pastatą. – Atsiprašau, kad pridariau jums vargo. – Nieko panašaus. Viliuosi, kad jums patiks tai, ką suradau. Atrodo, viduje vyko susirinkimas. Keturi ar penki vyrai sėdėjo ratu, buvo girdėti šūksniai ir juokas. Virš įėjimo kabojo lenta su užrašu didelėmis raidėmis: MYLĖK SAVO NAMUS . Senis kažką pasakė; juokas nuščiuvo, ir jis išėjo lydimas kitų vyrų. Kriauklelėm nusėtas vieškelis baltavo prietemoje. Jį nuvedė prie vienos iš duobių kopų pakraštyje, pačiame kaimo gale. Nuo skardžio žemyn į dešinę vedė siauras takas. Senis nėrė į tamsą, suplojo delnais ir garsiai šūktelėjo: – Ei, moč! Ei, kur tu? Juodoje tamsoje blykstelėjo žibinto šviesa ir pasigirdo atsakymas. – Aš čia! Čia! Kopėčios prie smėlio maišų! Tikrai, be kopėčių jis vargu ar būtų nusileidęs žemyn. Būtų tekę kabintis į skardį plikomis rankomis. Jis stovėjo kone triskart aukščiau už namą, ir net su kopėčiomis buvo nelengva. 26
Prisiminė, kad dieną skardis jam pasirodė gana lėkštas, bet kai žiūrėjo į jį dabar, atrodė beveik statmenas. Kopėčios buvo suraišiotos iš visokių virvagalių, ir jeigu kartais neišlaikytum pusiausvyros, galėjo beviltiškai susipainioti. Tai buvo tarsi gyvenimas gamtos sukurtoje tvirtovėje. – Niekuo nesirūpinkite. Pailsėkite. Senis apsisuko ir nuėjo, nesileido žemyn. Nuo viršaus pažiro smėlis. Vyras pasijuto lyg būtų grįžęs į vaikystę. Jam pasidarė įdomu, kokio amžiaus ta moteris; senis ją pavadino močia. Bet moteris, atėjusi jo pasitikti su iškeltu žibintu, buvo nedidukė, daili, maždaug trisdešimties. Turbūt buvo pasipudravusi, nes žmogaus, gyvenančio prie jūros, veidas negalėjo būti toks baltas. Šiaip ar taip, jis jautėsi nepaprastai dėkingas už draugišką sutikimą, ji irgi džiaugėsi ir negalėjo to nuslėpti. Iš tiesų, jeigu ne svetingas sutikimas, vargu ar būtų galima apsikęsti tokioje lūšnoje. Būtų pamanęs, kad iš jo norima pasityčioti, ir tučtuojau grįžęs. Sienos apsilupinėjusios, vietoj stumdomų durų pakabinti dembliai, staktos išsiklaipiusios, langai užkalti lentomis, šiaudiniai kilimėliai papuvę, žengiant žlagsėjo kaip įmirkusios kempinės. Negana to, viską buvo užtvindęs aitrus dvisus sušutusio smėlio kvapas. Na, viskas priklauso nuo požiūrio. Jį nuginklavo moters elgesys. Ramino save, kad ši naktis bus reta patirtis. O jeigu pasiseks, gal jam pavyks rasti įdomių vabzdžių. Be abejo, šioje aplinkoje vabzdžiai mielai apsigyventų. Nuojauta jo neapgavo. Vos tik spėjo atsisėsti prie židinio, kurį atstojo duobė asloje, jį apsupo garsai, panašūs į lietaus lašų takšnojimą. Tai buvo blusų kariuomenė. Tačiau 27
jo tokie dalykai nejaudino. Vabzdžių kolekcininkas viskam pasiruošęs. Drabužius iš vidaus jis buvo pabarstęs DDT, o nepridengtas kūno vietas prieš miegą nepakenktų pasitepti insekticidais. – Paruošiu ko nors pavalgyti. Jeigu palauksite kelias minutes... – pasakė moteris atsiklaupusi ir imdama žibalinę lempą. – Ar galėsite kurį laiką apsieiti be šviesos? – Jūs turite tik vieną lempą? – Deja, taip, atleiskite. Ji nusišypsojo kiek sutrikusi. Ant kairiojo skruosto pasirodė duobutė. Jeigu ne akys, ją tikrai galėjai pavadinti patrauklia. Galbūt tas žvilgsnis toks dėl kokios ligos. Jokia kosmetika negalėjo nuslėpti paraudusių akių kampučių. Prisiminė, kad ir jam prieš einant gulti reikia įsilašinti į akis vaistų. – Tai nėra taip svarbu, bet pirmiausia norėčiau išsimaudyti vonioje. – Vonioje? – Ar neturite vonios? – Labai atsiprašau, ar negalėtumėt palaukti iki porytdienos? – Porytdienos? Bet poryt manęs čia nebus, – jis garsiai nusijuokė, nors pats to nesitikėjo. – Tikrai? Ji nusisuko persimainiusiu veidu. Ji nusivylė, pamanė jis; kita vertus, nereikia apsimetinėti prieš kaimo žmogelius. Pasijutęs nejaukiai, jis apsilaižė lūpas. – Jeigu neturite vonios, mielai bent apsipilčiau vandeniu. Aš visas aplipęs smėliu. – Atleiskite, vandens yra tik koks kibiras, ne daugiau. Šulinys tolokai. 28
Ji atrodė susigėdusi, ir jis nutarė nieko nebesakyti. Netrukus jis įsitikins, nors ir kaip tai nemalonu, bet praustis čia nėra prasmės. Moteris atnešė valgyti moliuskų sriubos ir virtos žuvies. Jūros gėrybės – neblogai. Kai jis ėmė valgyti, ji išskleidė virš jo didelį popierinį skėtį. – Kam jis? Pamanė, kad gal tai koks vietos paprotys. – Jei ne skėtis, į maistą pribirtų smėlio. – Iš kur? – paklausė jis ir nustebęs žvilgtelėjo į lubas, bet, regis, nepamatė ten jokių plyšių. Ji pasekė jo žvilgsnį. – Smėlis skverbiasi pro visur. Jeigu nešluostyčiau, per dieną susikauptų per kokius tris pirštus. – Stogas kiauras? – Taip, ir stogas. Bet jei būtų ir naujai dengtas, smėlis vis vien byrėtų. Tai baisu. Blogiau nei kinivarpos. – Kinivarpos? – Tokie vabaliukai, kurie graužia medį. – Tikriausiai termitai? – Ne, ne. Jie tokio dydžio... su kietu kiautu. – Aha. Tai ožiaragiai. – Ožiaragiai? – Rausvi su ilgais ūsais. Ar ne? – Ne, jie bronzos spalvos, kaip ryžio grūdas. – Aišku. Vadinasi, tai vaivorykštiniai vabalai. – Jeigu nieko nedarysi, ir štai tokias sijas visai supūdys. – Kas? Vaivorykštiniai vabalai? – Ne, smėlis. 29
– Kodėl? – Jis byra iš visur. Kai vėjas papučia iš blogosios pusės, pripusto po stogu, ir jeigu jo neiššluočiau, greitai pripustytų tiek, kad sijos neišlaikytų svorio. – Hm. Suprantu, negalima leisti smėliui kauptis lubose. Bet argi nejuokinga sakyti, kad jis pūdo sijas? – Nejuokinga. Jos pūva. – Bet smėlis sausas, jūs gi žinote. – Vis vien pūdo sijas. Jeigu paliksite visai naujas getas nenuvalęs smėlio, jos subyrės per pusę mėnesio. Jos tiesiog ištirpsta. – Nesuprantu, kaip tai gali būti. – Medis pūva, kartu pūva ir smėlis. Girdėjau, kad užpustyto smėliu namo lentos pavirsta dirva, kurioje gali augti net agurkai. – Tai neįmanoma! – šiurkščiai riktelėjo jis susiraukęs. Juto, kad jo supratimą apie smėlį suteršė moters nemokšiškumas. – Aš šiek tiek išmanau apie smėlį. Paklausykite, smėlis štai šitaip juda visus metus. Tas tekėjimas yra jo gyvenimas. Jis nė akimirką nesustoja – niekur. Ore, vandenyje jis juda laisvai ir nevaržomai. Dėl to paprasti gyviai negali jame išgyventi, tai pasakytina ir apie bakterijas. Kaip čia jums paaiškinus... Smėlis įkūnija tyrumą, švarumą. Galbūt jis netgi stabdo puvimą, bet nė kalbos negali būti, kad jis ką nors pūdytų. O dar svarbiau, gerbiamoji, kad smėlis yra orus mineralas. Jis niekaip negali pūti! Ji įsitempė ir nieko neatsakė. Saugomas skėčio, kurį ji tebelaikė, vyras paskubom baigė valgyti tylėdamas. Ant skė30
čio susikaupė tiek smėlio, kad galėjai rašyti pirštu. Ir drėgmė buvo nepakenčiama. Žinoma, smėlis nebuvo drėgnas, drėgnas buvo jo kūnas. Virš stogo dejavo vėjas. Jis išsitraukė cigaretes, kišenė buvo pilna smėlio. Nė neužtraukus dūmo jam pasirodė, kad burnoje kartu. Jis išėmė vabzdžius iš butelio su kalio cianidu. Kol dar nesudžiūvę, reikia prismeigti smeigtukais. Taip galima išsaugoti jų kojų formą. Nuo prausyklės kitame namo gale atsklido plaunamų lėkščių garsas. Ar daugiau niekas čia negyvena? Grįžusi ji tyliai ėmė kloti lovą kambario kampe. Jeigu jo lova bus čia, kur, po galais, miegos ji pati? Tikriausiai aname kambaryje už demblio. Be šitų dviejų patalpų, nebuvo nieko, kas bent kiek primintų kambarį. Bet tai labai keista – palikti svečią kambaryje su lauko durimis, o šeimininkui miegoti vidiniame kambaryje. O gal vidiniame kambaryje gyvena invalidas, negalintis pajudėti? Galbūt. Aišku, tai būtų suprantama. Šiaip ar taip, vargu ar vieniša moteris įsileistų į namus prašalaitį. – Ar čia dar kas nors gyvena?.. – Kas? – Na, šeimos nariai ar... – Ne, gyvenu viena, – atrodė, kad moteris suprato jo mintis, nes nusijuokė nejaukiai ir prisiversdama. – Viskas čia sudrėko nuo smėlio, net paklodės. – O kur jūsų vyras? – A, na taip. Pernai, per audrą... – pasakė ji vis lygindama rankomis ir tapšnodama jau patiestą patalą. – Audros čia baisios. Smėlis užgriūva kaip krioklio vanduo. Kokie trys ar net šeši metrai per naktį, kad ir ką darytum. – Net šeši metrai? 31
– Kartais ir tiek, negali spėti kasti smėlio, nors ir kiek stengiesi. Jis išbėgo į lauką su mažąja – ji tada lankė vidurinę mokyklą – šaukdamas, kad vištidei gresia pavojus. Aš likau namie – saugoti, kad nors namas sveikas liktų. Kai išaušo rytas ir vėjas nurimo, išėjau apsidairyti. Vištidės nebuvo nė pėdsako... jų irgi. – Juos užpustė? – Taip, visiškai. – Tai baisu! Siaubas! Tas smėlis... klaiku. Staiga lempos šviesa ėmė mirkčioti. – Tai smėlis. Ji keturpėsčia ištiesė ranką. Juokdamasi nugnybo pirštais dagties galiuką. Lempa vėl nušvito. Vis dar klūpodama žiūrėjo į liepsną dirbtinai šypsodamasi. Jis suprato, kad ji tai daro tyčia, norėdama parodyti skruosto duobutę, ir jo kūnas nejučia įsitempė. Pamanė, kad tai itin nepadoru – juk ji ką tik papasakojo apie savo mylimų žmonių mirtį.
5 – Ehei! Tai aš! Mes atnešėme kastuvą ir kibirų tam kitam! Aiškus balsas, turint galvoje, kad sklido iš toli, išblaškė įtampą; tikriausiai jie naudojosi megafonu. Paskui pasigirdo garsas – tarsi barškančių skardinių, kai jos krinta. Moteris krūptelėjo. 32
Jam kilo bjaurus įtarimas, kad nuo jo kažkas slepiama. – Kas ten? Vadinasi, čia yra dar žmonių? – Ak, dėl Dievo meilės! – ji pasipurtė tarsi pakutenta. – Bet kažkas ką tik pasakė „tam kitam“. – Hm. Na, tai apie jus. – Mane? O kam man kastuvas?.. – Nekreipkit dėmesio. Iš tiesų, jie tokie triukšmadariai. – Ar čia kokia klaida? Bet moteris neatsakė ir apsisukusi ant kelių nulipo ant aslos. – Atleiskit, ar jums dar reikalinga lempa? – Kad dar nebaigiau. Kodėl klausiate? Jums jos reikia? – Ne, tas darbas man įprastas. Ji užsidėjo šiaudinę skrybėlę, su kokiomis dirbama laukuose, ir pranyko tamsoje. Palenkęs galvą, vyras prisidegė kitą cigaretę. Juto, kad darosi kažkas įtartina. Tyliai atsistojo ir pabandė žvilgtelėti už pakabinto demblio. Tikrai ten buvo kambarys, bet be lovos. Jos vietoje kūpsojo krūva smėlio, pribirusio pro sienos plyšius. Jis nejučia sustingo. Namas jau pusiau miręs. Jo viduriai pusiau išėsti be paliovos byrančio smėlio. Tas smėlis net neturėjo savito pavidalo – tiesiog buvo apie 1/8 mm skersmens. Bet niekas negalėjo atsilaikyti prieš beformę griaunamąją jėgą. Pats faktas, kad jis neturėjo formos, be abejo, geriausiai liudijo nepaprastą jo jėgą, ar ne? Tačiau jis iškart atsikvošėjo. Tarkim, šis kambarys negyvenamas. Tada kur, po paraliais, ji ketina miegoti? Girdėjo ją vaikštant šen bei ten už lentinės sienos. Jo laikrodžio rodyklės rodė 8:02. Kokių ten gali būti reikalų tokiu metu? 33
„Kadangi vėjai ir vandens srovės juda žemės paviršiumi, smėlio formavimasis yra neišvengiamas. Kol pūs vėjai, kol tekės upės ir banguos jūra, tol smėlis kruopelė po kruopelės kils iš dirvožemio ir tarsi gyvas daiktas šliauš bet kur. Smėlis niekada nesiilsi. Lėtai, bet atkakliai jis plinta ir ardo žemės paviršių. Šis tekančio smėlio įvaizdis nepaprastai sujaudino vyrą. Smėlio bergždumą, kaip įprasta įsivaizduoti, lemia ne jo sausumas, o nuolatinis judėjimas, dėl to smėlyje niekas negali gyventi. Kaip tai skiriasi nuo nuobodaus žmonių įpratimo laikytis vienas kito ilgus metus. Aišku, smėlis – netinkama gyvybei terpė. Bet ar iš tikrųjų nejudrumas yra absoliučiai būtina egzistencijos sąlyga? Ar nesveikas konkuravimas nekyla kaip tik dėl to, kad įsikibę laikomės savo nuomonės? O jeigu atsipalaiduotume ir atsiduotume smėlio judėjimui {...}“ Kobo Abe Moteris smėlynuose
ISBN 978-5-415-02314-1
ISBN 978-5-415-02251-9 ISBN 9 78-5-415-02314-1
9
785415 023141
www.leidykla.vaga.lt