Ir mano balsas jus lydes

Sudarytojas ir komentarų autorius

Sidney Rosen

Ir mano balsas jus lydės Pamokančios

Milton H. Erickson istorijos

Iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė

vilnius 2013

UDK 615.89 Er91

Erickson, Milton H. „My Voice Will Go with You“.

Edited and with Commentary by Sidney Rosen.

All rights reserved.

© Sidney Rosen, 1982 © Vertimas į lietuvių kalbą, Rita Bakanienė, 2013 © Leidykla VAGA, 2013 ISBN 978-5-415-02313-4

Turinys

Pratarmė

11

Redaktoriaus žodis 1. Keičiame

14

mąstymą pasąmonėje

21

intrapsichiniai pokyčiai 24 ericksono terapinių metodų interpretacijos pamokančių istorijų taikymas psichoterapijoje pagiežingas malonumas 30 2. Motyvuojančios

istorijos

38

mokomės atsistoti 39 berniukas numirs iki ryto praplėtimas 44 ginčas 46 3. Pasitikėkite

pasąmone

daug išmokau

5_

48

43

48

27 29

sniegas 49 narvalas 49 jis kalbės 49 pakasiau paršams nugaras 50 septynios žvaigždutės 52 smalsumas 54 profesorius rodriguezas 56 antino donaldo sūnėnai – hiujis, diujis ir liujis einate gatve 59 automatinis rašymas 60 transas balyje 62 4. Netiesioginė

įtaiga

64

transe viskas suprantama pažodžiui apelsinai 66 įveikti pasipriešinimą 67 kaktusai 68 konkurencija 70 šlapi sapnai 71 suvaidintas transas 72 ar girdite?

73 odos ligos 74 autohipnozė 76 knaisiojimas 77 ketlina: fobijos gydymas 78 5. Įveikiame

įprastines ribas

64

84

akmenys ir kvantinė mechanika 85 iš kambario į kambarį 86 aš nuolat laimiu olimpines žaidynes 87 donaldas lorensas ir auksinis medalis 87 jav šaulių komanda mokoma įveikti rusus spalvos blyksnis 93 ant lygaus ledo 94 tarahumaros indėnai 96 sausos lovos 96 kaklajuostė 100 6_

91

58

nuodėmė 101 numesti – priaugti – numesti 106 žavi dieta 107 ekskursija 108 jūsų alkoholikas turi būti sąžiningas draugiškos skyrybos 111 pradėkite 114 klaustrofobija 115 viskas įmanoma 116 kraujas ant klavišų 118 6. Perkėlimas

122

padidinkite juos 123 stilius 124 lengviausiai suviliojama mergina pasivaikščiokite 127 pupos švilpynės 129 cinamoninis veidelis 130 žvynelinė 132 nė vienos erekcijos 134 šliurpt šliurpt šliurpt 136 7. Mokomės

iš patirties

kai tau vos šešeri sapnai 138 plaukimas 139 paragaukite 141 8. Patys

138 138

valdykite savo gyvenimą

apie mirtį ir mirimą noriu poros 146 nesutarimai 148 kaip ji sukosi koledže pearsono plyta 150 nuospaudos 152

7_

124

143

148

143

110

9. Pažvelkite

tyru žvilgsniu

mąstykite kaip vaikai 154 vaiduoklis rodžeris 155 kam jūs nešiojate tą lazdą? magiški pasirodymai 156 10. Stebėkite:

153

155

pamatykite skirtumus

157

tinkamas psichiatras 157 kaip tirtumėte dvimetį?

159 košė 159 kiek skirtingų būdų?

160 skirtingi žalios spalvos atspalviai 161 į užsienį 162 čiaudulys 164 magija, antgamtiniai reiškiniai ir 165 nejutiminis suvokimas būrėjai 166 minčių skaitymas 167 stebuklingi triukai 168 nejutiminis suvokimas ir j. b. rhine’as kortų triukas 169 11. Sergančiųjų

psichoze gydymas

išvirkščiai 172 pacientas, kuris stovėjo du jėzūs kristūs 174 herbertas 175 12. Manipuliacija

171

172

ir ateities orientacija

manipuliacijos 185 bertas ir kakava 186 įgaliojimas 188 doloresa 189 kaip priversti džefą paskambinti ką darytumėte, jei jums trenkčiau? taksas ir vokiečių aviganis 193

8_

169

183

190 192

nuverskite juos nuo bėgių lance’as ir kukė 195 mes, luošiai 197 tuščias popieriaus lapas rita 200 nusilenkimas 202 kąsnis gerklėje 203 avižos 205 augimas 206 13. Mokome

194

199

vertybių ir savidrausmės

nenoliu

207

šiukšlės 209 heidė-ho, šešiametė kleptomanė velykų kiškio laiškai 211 robertas – jis padaro tai gerai šeštadienio pamokos sekmadienį jillė ir jos stilius 217 beržinė košė 218 trenkti durimis 219 Bibliografija

207

222

210 213 216

Pratarmė

Miltono Ericksono pamokančios istorijos – kurias jis pasakojo savo pacientams ir pas jį apsilankiusiems piligrimams – išmoningos ir kerinčios. Jos puikiai iliustruoja įtikinėjimo meną. Kai kurie pasakytų: jos per geros, kad būtų užmestos psichiatrijos lentynoje, – nors pirminis jų tikslas buvo terapinis. Jos taip pat priklauso daug platesnei tradicijai: amerikietiškajai sąmojo ir humoro tradicijai, kurios geriausias pavyzdys yra Markas Twainas.

Pirmą kartą susipažinau su Ericksono darbu, kai dirbau rašytoju ir redaktoriumi Psichinės veiklos tyrimų institute Palo Alto mieste 1963-aisiais. Su Jay Haley’iu tvarkiau medžiagą knygai „Šeimos terapijos metodai“ (Techniques of Family Therapy). Haley’is, kuris buvo įrašęs ištisas valandas pokalbių su Ericksonu, apie jį man pasakojo istoriją po istorijos, o aš klausiausi lyg užkerėtas. Tai buvo tarsi mano iniciacijos į šeimos psichoterapiją dalis, padariusi man didelį poveikį. Tad jaučiuosi dar labiau pagerbtas, kad po aštuoniolikos metų manęs paprašė parašyti pratarmę Sidney’io Roseno sudarytam Ericksono pamokančių istorijų rinkiniui.

Kadangi Ericksonas užima tarpinę poziciją tarp gydytojo ir poeto, mokslininko ir bardo, sunku apibūdinti jo darbą. Nors jo 11 _

seminarų nuorašai nuostabūs, jų vis tiek negana. Užrašytas žodis tiesiog negali perteikti tų visų pauzių, šypsenų ir skvarbių žvilgsnių, kuriais Ericksonas pabrėžia savo pasakojimus, ir juo labiau jis neperteikia jo balso ir tono. Kitaip tariant, užrašytas žodis negali parodyti, kaip Ericksonas randa kelią į mūsų sielą.

Sidney’is Rosenas išsprendė šią problemą, nors nesu tikras, kaip jis tai padarė. Ericksonas pasirinko jį, kaip mokinį, kolegą ir draugą, redaguoti šią knygą. Kaip visada, intuicija jo nenuvylė. Rosenas sugeba paimti jus už rankos ir nuvesti pas Ericksoną. Atrodo, nėra jokių kliūčių. Kartą stebėjau narų pasirodymą Floridoje. Žiūrovai sėdėjo požeminiame amfiteatre, kurį nuo vandens skyrė stiklinė siena. Vanduo buvo toks skaidrus ir perregimas, kad prie stiklo priplaukusios žuvys atrodė tarsi sklandančios ore.

Skaitydamas šią knygą jaučiausi panašiai, nes Rosenas puikiai kuria glaudaus ryšio lauką, kuris buvo Ericksono natūrali terpė.

Pirmoji pirmojo skyriaus eilutė – Rosenui išsakyta Ericksono pastaba apie pasąmonės prigimtį. Kaip Ericksonas į savo pasakojimus įterpia prisiminimus, asmeninę biografiją, atsitiktines mintis ar neįprastus faktus, taip ir Rosenas į savo komentarus įpina atsiminimus apie asmeninius susitikimus su Ericksonu, asociacijas su kokia nors istorija ar būdus, kaip jis pats panaudojo šias istorijas dirbdamas su pacientais. Taip pat jis paaiškina įvairius istorijose iliustruojamus metodus. Jo komentarai ir sukuria tą artumo jausmą, kurį jaučiame visose istorijose.

Be to, Rosenas tarsi kalba, o ne rašo, taip prilygdamas Ericksonui, o jo stilius draugiškas ir neoficialus, kalba aiški ir paprasta. Tyčia ar ne, Rosenas sukuria rėmus, kurie yra gana neutralūs, kad paryškintų istorijų spalvas ir blizgesį. O rezultatas savo stiliumi labai tolygus ir vientisas. Pakankamai dėmesio skiriama kiekvienam anekdotui, tad gabus ir patyręs hipnoterapeutas, gebantis puikiai taikyti Ericksono metodus praktikoje, pateikia mums knygą, kuri yra pamokanti istorija apie pamokančias istorijas.

Norėčiau pateikti pavyzdį, kaip Roseno komentarai įsiterpia į istorijas ir pradingsta, iš trečiojo skyriaus „Pasitikėkite pasąmone“. Šis skyrius pradedamas trumpu anekdotu, kaip Ericksonas turėjo 12 _

sakyti kalbą ir tikėjo, kad jam nereikia ruoštis, nes pasitiki savo idėjų ir patirties lobynu, surinktu per daugelį metų. Rosenas pabrėžia šią pasitikėjimo savo pasąmonėje saugomomis galiomis idėją, o tada įterpia trumputę miniatiūrą „Sniegas“, užburiančią paprastumu, apie vaikystės prisiminimą ir atsiminimą, kaip tas prisiminimas atsirado. Po šios istorijos pateikiamos dar dvi tokia pačia tema. Paskutinė istorija yra apie tai, kad būdamas ketverių Ericksonas dar nekalbėjo, o jo mama dėl to sunerimusiems sakydavo: „Jis kalbės, kai ateis tam tinkamas laikas.“ Rosenas trumpam įsiterpia pasakyti, kad ši istorija itin tinka pacientams, kurie tik mokosi pasinerti į transą.

Kita istorija tiesiog nuostabi. Jos pavadinimas „Pakasiau paršams nugaras“. Čia pasakojama, kaip Ericksonas, anuomet jaunuolis, prekiavęs knygomis, kad susimokėtų už koledžo studijas, norėjo parduoti kelias senam paniurusiam ūkininkui. Šis nenori nieko pirkti ir liepia Ericksonui keliauti savais keliais. Ericksonas nesąmoningai nuo žemės pakelia kelias skiedras ir pradeda kasyti ūkininko šeriamiems paršams nugaras. Ūkininkas apsigalvoja ir sutinka pirkti Ericksono knygas, nes, kaip sakė jis pats: „Tu moki kasyti paršams nugaras.“ Toliau Rosenas komentuoja istoriją ir pamini, kada jis ją pirmą kartą išgirdo, – kai pats paklausė Ericksono, kodėl šis pasirinko jį parašyti pratarmę knygai „Hipnoterapija“ (Hypnotherapy). Paaiškinęs, kokios Roseno savybės privertė patikėti būtent jam parašyti pratarmę, Ericksonas pridūrė: „Man patinka, kaip tu kasai paršą.“ Ši ištrauka puikiai parodo, kokia turtinga ši knyga. Kiekviena istorija pateikiama kaip prabangios kolekcijos dalis, pilna prisiminimų, o Rosenas su skaitytoju pasidalija ir reikšmėmis, kurias jose mato jis pats ir kaip asmenybė, ir kaip gydytojas. Jei būčiau toks apsukrus kaip tas seniokas ūkininkas, pirkčiau šią knygą. Sidney’is Rosenas tikrai moka pakasyti paršui nugarą.

Lynnas Hoffmanas Akermano šeimos psichoterapijos institutas

Redaktoriaus žodis

1980-ųjų kovo 27 dieną, penktadienį, man paskambino iš Niujorko biuro ir pranešė, kad mirė Miltonas Ericksonas. Tuo metu atostogavau slidinėjimo kurorte Snoubirde, Jutoje. Pirmiausia pagalvojau apie Betty Erickson, tad jai paskambinau. Sužinojau, kad penktadienį kaip įprastai jis baigė paskaitas, pasirašė dvylikoje knygų, o šeštadienį kažkodėl jautėsi labai pavargęs. Ankstų sekmadienio rytą jis liovėsi kvėpavęs. Betty Erickson padarė dirbtinį kvėpavimą ir jis vėl pradėjo kvėpuoti. Kartu su ja dirbo medikų komanda. Jie nusivežė jį į ligoninę, kur bandė pakelti jam sistolinį kraujo spaudimą, nukritusį iki keturiasdešimties, tačiau nesėkmingai. Nepadėjo net dopaminas. Buvo nuspręsta, kad Ericksonui septinis šokas. Buvo nustatyta beta-streptokoko infekcija, kuri pasireiškė kaip peritonitas. Į dideles antibiotikų dozes jis nebereagavo.

Iš visų Jungtinių Valstijų susirinko Ericksonų šeima. Ji labai graži ir didelė – keturi sūnūs ir keturios dukterys, anūkai ir proanūkiai. Šeimos nariai nepaliko jo vieno, kol jis buvo dalinėje komoje.

Iš jų pasakojimų panašu, kad jis mirė, kaip visada sakėsi norįs – su šypsena veide, apsuptas šeimos ir draugų. Jam buvo septyniasdešimt aštuoneri.

14 _

Kalbėdama apie laidotuves, Betty Erickson pasakė: „Neskubėk, Sidai. Didelių iškilmių nebus. Be to, žinau, kad keliuose miestuose irgi planuojamos pamaldos už mirusįjį.“ Tačiau, laimė, sugebėjau nusigauti iki Solt Leik Sičio oro uosto ir netrukus atskridau į Finiksą. Rami ir šilta diena Finikse smarkiai skyrėsi nuo vėjuoto šalto kalnų, iš kur ką tik atvykau, oro.

Išties tai buvo simbolinis jo pagerbimas. Ericksono kūną kremavo, o pelenai turėjo būti išbarstyti ant Squaw Peak kalno. Pamaldose kalbėjo keturi žmonės – Jeffrey’is Zeigas, Robertas Pearsonas, Kay Thompson ir Ernestas Rossi. Prisimenu paskutinį Rossio komentarą: „Ericksonas ėmėsi psichiatrijos institucijų pats, be niekieno pagalbos, ir jas įveikė. Tik jos dar to nežino...“ Eilėmis ir daina Rossi papasakojo savo sapną, iš kurio pabudo apsiverkęs dar prieš skambutį iš Finikso, pranešusio apie Ericksono mirtį.

Po apeigų Betty Erickson pasakė man šį tą turinti. Tai buvo laiškai, kuriais susirašinėjo Ericksonas ir Salvadoras Minuchinas.

Minuchinas pirmąkart sutiko Ericksoną savaitę prieš jo mirtį.

Ericksonas taip ir neperskaitė paskutinio laiško, bet Betty Erickson pareigingai į jį atsakė. Ji paprašė Minuchino leidimo man panaudoti jo laiškus šioje knygoje, ir jis maloniai sutiko.

Paskutinis laiškas prasideda taip: „Susitikimas su Jumis buvo vienas įsimintiniausių patyrimų. Per visą gyvenimą sutikau vos kelis nepaprastus žmones – ir Jūs vienas iš jų.“ O toliau: „Mane itin sužavėjo, kaip Jūs gebate pasižiūrėti į paprastas akimirkas ir nupasakoti jų sudėtingumą. Taip pat pribloškė Jūsų tikėjimas žmonių gebėjimu pasinaudoti įvairiausiomis patirtimis, kurių jie net neįtaria turį.“ Per savo pirmąjį vizitą į Finiksą 1979-aisiais buvau pakviestas pernakvoti svečių namelyje prie Ericksono kabineto. Pasinaudojau proga peržvelgti knygas jo bibliotekoje ir likau priblokštas, kiek knygų buvo pasirašytos autorių jam su padėkos žodžiais. Knygos buvo įvairiausios – ne tik apie hipnozę ir psichoterapiją. Pavyzdžiui, buvo knygų apie Gurdjieffą, miestų planavimą, literatūrą. Autorių dedikacijos neretai pilnos ekstazės – pavyzdžiui: „Ačiū, kad išmokėte mane atskirti žinias ir žinojimą.“ 15 _

Tokiems kaip aš, kurie atidžiai domėjosi visais Ericksono darbais penktajame ir šeštajame dešimtmečiais, buvo malonu sužinoti, kad, artėdamas prie aštuoniasdešimtojo gimtadienio, jis sulaukė didesnės auditorijos pripažinimo ir kad jo metodai ir požiūris tapo naudingi daugeliui. Žinoma, profesinėje hipnozės srityje Ericksonas jau seniai buvo laikomas lyderiu. Jis įsteigė „American Society of Clinical Hypnosis“ organizaciją. Šeštajame dešimtmetyje jis parašė straipsnį apie hipnozę Britanikos enciklopedijai (Encyclopaedia Britannica). Profesionalai dažnai į jį kreipdavosi pagalbos hipnozės ir pakitusių sąmonės būsenų klausimais. Jis hipnotizavo Aldousą Huxley’į šeštajame dešimtmetyje ir su juo bendradarbiavo atliekant tyrimą apie pakitusias sąmonės būsenas. Margareta Mead mokėsi kartu su juo daugiau nei keturiasdešimt metų ir tapo Klinikinės hipnozės draugijos nare. Penktajame dešimtmetyje žurnale „Life“ pasirodė straipsnis apie Ericksono darbą. 1952-aisiais jis aktyviai dalyvavo Macy konferencijose, kuriose tokie autoritetai kaip Gregory’is Batesonas, Margareta Mead ir garsusis psichoanalitikas Lawrence’as Kubie’is aptarinėjo klausimus, kurie vėliau išaugo į kibernetikos sritį. Tačiau vis dar nemažai eilinių žmonių ir netgi psichoterapeutų iš viso nieko apie jį negirdėjo; paminėjus pavardę „Ericksonas“, dažniausiai jie sureaguoja taip: „O taip, Erikas Ericksonas?“ Susidomėjimas Miltonu Ericksonu padidėjo, kai jį aprašė Jay Haley’is, mokęsis su Ericksonu septyniolika metų ir tapęs lyderiu šeimos psichoterapijos srityje. Vėliau Ericksono idėjas skleidė ir Richardo Bandlerio, Johno Grinderio darbai bei organizuojami seminarai.

Atsirado daug norinčių lankyti Ericksono vedamus grupinius susitikimus. Visi skambinusieji Ericksonui paskutiniaisiais metais išgirsdavo vienodą atsakymą – eilė sudaryta jau metams, jokios vietos nerezervuojamos iki Tarptautinio Ericksono hipnozės ir psichoterapijos metodų kongreso, kuris įvyks Finikse 1980-ųjų gruodį.

Kai pristačiau jo darbus specialistų auditorijai, parodžiau hipnozės pavyzdžius, kartais pasitelkdamas vaizdo įrašus, atsirado nemažai norinčių susitikti su juo asmeniškai. Kadangi daugumai tai buvo neįmanoma, bandžiau sugalvoti, koks Ericksono mokymo aspektas 16 _

geriausiai leistų jiems ir visiems kitiems pajusti asmeninį ryšį su juo, kartu atskleidžiant jo terapinius metodus.

Prisiminiau pokalbį, įvykusį 1978-aisiais tarp Ericksono ir vieno psichiatro, apsilankiusio jo seminare. Vieną akimirką Ericksonas atsisuko į psichiatrą ir vos šypsodamasis paklausė: „Ar Jūs vis dar manote, kad psichoterapija yra vien istorijų pasakojimas?“ Akivaizdu, kad nors Ericksono psichoterapija nėra vien „istorijų pasakojimas“, „pamokančių istorijų“ pasakojimas yra vienas svarbiausių jo terapijos elementų.

1979-ųjų rugpjūtį Miltonas Ericksonas leido man parašyti knygą apie jo „pamokančias istorijas“. Iki lapkričio jis sutiko būti knygos bendraautoriumi, tad pasirašėme sutartį likus vos trims mėnesiams iki jo mirties. „Pamokančios istorijos“ yra istorijos, kurias Ericksonas metų metus pasakojo savo pacientams ir studentams. Paskutinius maždaug šešerius savo gyvenimo metus jis kone kasdien susitikdavo su psichoterapeutų grupėmis keturių ar penkių valandų sesijoms, kurių metu jis aptarinėjo hipnozę, psichoterapiją ir gyvenimą bei dosniai pasakojo savo „pamokančias istorijas“.

Dauguma šios knygos istorijų veikėjų vardų pakeisti, išskyrus Ericksonų šeimos narius, nes buvau užtikrintas, kad jie neprieštaraus, jei minėsiu jų vardus. Visoje knygoje, jei lytis nėra nurodoma, pacientus ar mokinius vadinu „jis“, nes nuolat kartoti „jis ar ji“ būtų nepatogu. Šiuo atveju įvardžių vartojimas dar nėra tiek pažengęs kiek mūsų sąmonė.

Norėčiau padėkoti Elaine Rosenfeld, Davai Weinstein ir Joanai Poelvoorde už pagalbą ieškant medžiagos; Ernestui Rossi už paramą ir palaikymą; ir Jeffrey’iui Zeigui už dosniai skirtą laiką ir neįkainojamas idėjas. Ypač norėčiau padėkoti Betty Erickson – už jos pasitikėjimą, kad nesumenkinsiu Miltono darbo, už dienas, praleistas skaitant rankraštį ir šeimos istorijas, ir už prašomą tikslumą, net kalbant apie smulkiausias detales. Bet kokie neatitikimai jos standartams yra, be jokių abejonių, mano kaltė.

Sidney’is Rosenas, M.D. Niujorkas, 1981 m.

Noriu, kad pasirinktumėte momentą praeityje, kai buvote maža, labai maža mergaitė. O mano balsas Jus lydės. Mano balsas virs Jūsų tėvų, kaimynų, draugų, klasės draugų, žaidimų draugų, mokytojų balsu.

Noriu, kad matytumėte save, sėdinčią klasėje, – mažą mergaitę, kuri jaučiasi labai laiminga dėl kažko, kas nutiko labai seniai, taip seniai, kad ji net pamiršo, kas tai buvo.

Miltonas H. Ericksonas

Žmogus norėjo sužinoti, kas yra protas, bet atsakymo ieškojo ne gamtoje, o savo dideliame asmeniniame kompiuteryje. Jis jo paklausė (be jokios abejonės, puikia fortran algoritmine kalba): „Gal gali apskaičiuoti, ar kada nors mąstysi kaip žmogus?“ Mašina pradėjo analizuoti savo skaičiavimo metodus. Galų gale kompiuteris išspausdino atsakymą ant popieriaus lapo kaip visos tokios mašinos. Žmogus nulėkė patikrinti atsakymo ir rado tvarkingai išspausdintus žodžius: TAI MAN PRIMENA VIENĄ ISTORIJĄ .

Gregory Batesonas „Protas ir gamta“ (Mind and Nature)

1. Keičiame mąstymą pasąmonėje

„Tu, Sidai, nesupranti, kad didžioji mūsų gyvenimo dalis užkoduota pasąmonėje.“ Kai Ericksonas man tai pasakė, sureagavau kaip dauguma mano pacientų, iš manęs išgirdusių panašią mintį. Supratau, kad, jo nuomone, mano gyvenimas jau iš anksto nulemtas, o man beliko viltis, jog pavyks išsiaiškinti, kokie gi modeliai tvirtai įsišakniję mano pasąmonėje. Tačiau vėliau suvokiau, kad pasąmonė nebūtinai nepakeičiama. Visi mūsų šiandienos patyrimai veikia mūsų pasąmonę ir sąmonę. Jei perskaičiau ką nors įkvepiančio, pasikeitė mano pasąmonė. Jei susitikau su svarbiu žmogumi – t. y. žmogumi, svarbiu man, − pasikeitė mano pasąmonė. Tiesą sakant, psichoterapijos nauda neatsiejamai susijusi su žmogaus gebėjimu keistis dėl kito žmogaus ar žmonių įtakos.

Mano nuomone, tokie pokyčiai būna efektyviausi ir pastoviausi, jei psichiatras siekia pakeisti paciento pasąmonės modelius, susijusius su mūsų vertybėmis ir standartais. Ericksonas pritarė šiai minčiai. Ilgainiui jis išplėtojo labai efektyvų metodą šiam tikslui įgyvendinti – savo mokomuosius seminarus.

Paskutinį kartą, kai susitikome, jis paaiškino, kaip išsirutuliojo jo metodas.

21 _

– Man tekdavo skirti per daug laiko vienam pacientui. Jau verčiau išmokysiu daug žmonių, kaip mąstyti ir spręsti problemas.

Gaunu dešimtis laiškų, kuriuose sakoma: „Jūs pakeitėte mano gydymo metodus.“ Turiu daug pacientų, bet mažiau su jais susitinku.

Dirbu su daugiau pacientų, bet su jais užtrunku trumpiau.

– Ir Jums tai pavyko, nes...? – paklausiau.

– Nes jie atvažiuoja ir leidžia man pasakoti jiems istorijas. O tada jie grįžta namo ir pakeičia savo veiklą, − paaiškino jis. Žinoma, jo teiginys „atvažiuoja ir leidžia man pasakoti jiems istorijas“ apima skirtingų lygmenų lūkesčius ir komunikaciją. Pavyzdžiui, bet kas, bendravęs su Ericksonu, patyrė įvairius hipnotinio transo lygius. Jei mūsų lūkesčiai teigiami, apimti transo būname atviri Ericksono pasakojimų moralams ir įtakai. Ericksonas tikėjo, kad klausytojui „užmiršus“ girdėtą istoriją – jei atsirado amnezija – jos poveikis turėtų būti netgi veiksmingesnis. „Pasakodamas istorijas“, Ericksonas, žinoma, tęsė seną tradiciją.

Nuo neatmenamų laikų pasakojant istorijas buvo perduodamos kultūrinės vertybės, etika ir moralė. Karti piliulė praryjama lengviau, jei ji įdėta į saldų apvalkalą. Tiesioginis pamokslavimas gali būti atmestas, bet patarimų paklausoma, jei jie įpinti į intriguojančią, linksmą ir įdomiai papasakotą istoriją. Būtent todėl Ericksono pasakojimuose įpinta daug veiksmingų pasakojimo metodų – humoro ir įdomios informacijos, pavyzdžiui, mažai žinomų medicininių, psichologinių ir antropologinių faktų. Terapiniai patarimai įterpti istorijose, kurių turinys kaip įmanoma labiau nutolęs nuo paciento rūpesčių ir tiesioginių psichiatro tikslų.

Pasak Ericksono, transas yra būsena, kurioje mokomės lengviausiai ir esame atviriausi pokyčiams. Tačiau ji nesusijusi su priverstiniu miegu. Pacientai nėra „valdomi“ psichiatro, nepraranda kontrolės ir nepaklūsta kitų žmonių valiai. Tiesą sakant, transas yra natūrali, visų patiriama būsena. Visiems geriausiai pažįstama situacija, kai svajojame, bet į transą galime pasinerti ir medituodami, melsdamiesi ar atlikdami pratimus – pavyzdžiui, bėgiodami. Tokia mankšta net kartais vadinama „meditacija judesy“. Šiose situacijose žmogus susitelkia į savo vidinę protinę veiklą ir juti22 _

mus, o išoriniai dirgikliai, pavyzdžiui, garsai ir judesiai, nebetenka prasmės.

Apimti transo pacientai dažnai intuityviai supranta sapnų, simbolių ir kitų pasąmonės išraiškų prasmę. Jie priartėja prie Ericksono vadinamo „mokymosi pasąmonėje“, kuriam mažiau trukdo įvairios mintys ir bėdos. Pacientai gali lengviau priimti hipnotizuotojo įtaigą, tačiau jei ji prieštarauja paciento vertybėms, priėmimas neįvyks arba bus laikinas. Amnezija gali būti neatsiejama nuo dalies arba viso transo seanso, nors, be jokių abejonių, ji nėra svarbiausias transo aspektas.

Padėdamas pacientui pasinerti į transą, psichiatras patraukia jo dėmesį ir nukreipia jį į vidų vidinių paieškų ir hipnotinio atsako link. Hipnotinis atsakas, kuris yra susijęs ir su paciento poreikiais bei lūkesčiais, ir su psichiatro nukreipimu, atsiranda iš paciento „plataus mokymosi lobyno“. Kad sukeltų šį atsaką, psichiatras formuluoja netiesioginius siūlymus, įterpdamas juos į kasdienius pokalbius ar įdomų pasakojimą. Konkretesni naudingi metodai yra aprašyti Ericksono ir Ernesto Rossio knygoje „Hipnoterapija“ (Hypnotherapy).

Psichiatras turi būti pasirengęs subtiliems pokyčiams, kurie rodo paciento „atsako atidumą“. Gali pasikeisti veido išraiška, pacientas gali įsistebeilyti į vieną tašką, liautis mirksėjęs arba sustingti ir nebejudėti. Pastebėjęs šiuos pasikeitimus, psichiatras ramiai padarys prielaidą, kad pacientas pasinėrė į lengvą transą. Tada gydytojas gali įteigti ar tiesiog pasakyti: „Štai taip. Pabūkite taip“, žinodamas, kad pacientas jau yra pasiekęs pasąmonės lygmenį.

Pasakojamoms istorijoms dažnai būdinga archetipinė struktūra kaip pasakose, bibliniuose pasakojimuose ir liaudies mituose. Kaip ir liaudies mitams, taip ir Ericksono istorijoms būdinga paieškų tema. Autoriaus paskirtų užduočių laimėjimai gal ir neprilygsta herojiškai dramai apie aukso vilnos paieškas, tačiau vidinė drama ir išgyvenimai tikrai nenusileidžia mito herojų patirtiesiems. Be to, visos Ericksono istorijos itin amerikietiškos, ypač tos, kuriose kalbama apie šeimą. Dėl šios priežasties Ericksonas vadinamas Amerikos liaudies herojumi.

23 _

Visgi galbūt kam nors iškyla klausimas, kaip papasakota istorija, net ir apėmus hipnotiniam transui, gali padėti pacientams ar studentams. Poveikis daugeliu atžvilgių panašus į tą pakylėjimą, kurį jaučiame pažiūrėję gerą filmą. Žiūrėdami filmą dažnai įžengiame į kitą sąmonės būseną. Susitapatiname su vienu ar keliais personažais ir iš kino išeiname „transformuoti“. Tačiau šis jausmas trumpalaikis – dažniausiai tetrunka dešimt ar penkiolika minučių. O kalbant apie Ericksono istorijas, žmonės jas prisimena ir po daugelio metų. Jų elgesys ir požiūris gali pasikeisti visam laikui.

Ericksonas motyvavo šiuos nuolatinius pokyčius tuo, kad jie įvyko „hipnozės“ , kurią jis vadina „pasąmoningo mokymosi sužadinimu ir panaudojimu“, kontekste. Kai psichiatrui pavyksta, pasakojant istorijas ar ne, padėti pacientui pasiekti savo paties nenaudojamas žinias, tikėtina, kad pacientas jas įtrauks į savo elgesį. Rezultatas – daug konstruktyvesnis ir pastiprinantis elgesys.

Kuo šis procesas skiriasi nuo smegenų „plovimo“? Galbūt pirmiausia tuo, kad be kultūrinio pastiprinimo smegenų „plovimas“ nublanksta. Pavyzdžiui, per Korėjos karą daugeliui amerikiečių karo kalinių buvo „išplautos“ smegenys ir įskiepyti antiamerikietiški įsitikinimai. Tūkstančiai jų netgi norėjo pasilikti komunistinėje Kinijoje, o ne grįžti namo. Tačiau parvežti į Ameriką, dauguma, jei ne visi, grįžo prie savo ankstesnių įsitikinimų.

Ericksono įsikišimas sukelia save pastiprinančius pokyčius, kurie lemia ir pasikeitimus ateityje. Galbūt taip yra todėl, kad pokyčiai orientuoti į augimą ir atsivėrimą. Žinoma, jie bus efektyviausi ir pastoviausi kultūroje, kuri artima Ericksono filosofijai, – kad svarbus individas, jis gali save patobulinti ir mes visi turime unikalių galimybių augti.

intrapsichiniai pokyčiai Kaip jau minėta, pasąmonės lygmenyje mąstymą galima nukreipti teigiama linkme. Jau vien užsiėmimai su tokiu psichiatru kaip Erick24 _

sonas – optimistu, skatinančiu augimą, – gali tapti teigiamu postūmiu. O „pamokančios istorijos“ tą pozityvią įtaką pastiprina, papildo ir tinkamai nukreipia. Pasakodamas istorijas Ericksonas prideda naujos informacijos, sukelia naujų jausmų ir patyrimų. Pacientui, daug metų slegiamam kaltės, labai ribotai žiūrinčiam į gyvenimą, per tokius pasakojimus galima atskleisti Ericksono atlaidžią filosofiją, kviečiančią džiaugtis gyvenimu. Šios idėjos pasiekia pacientą įvairiuose lygmenyse, įskaitant ir pasąmonę. Istorijas pasakoti galima ir pabudimo, ir hipnotinės būsenos metu. O vėliau pacientas gali suvokti, kad jam nebūtina pasikliauti vien tik savo nesikeičiančia nusistovėjusia mąstysena. Jam nebereikia vadovautis savo ribota filosofija ir mentaliniais modeliais. Pasakojimai padeda pacientui suvokti naujas galimybes, kurias išbandyti ar atmesti galima tiek sąmoningai, tiek pasąmonės lygmenyje.

Kartais pacientas gali susitapatinti su istorijos veikėju arba su pačiu Ericksonu – meistru, galinčiu įveikti sudėtingus iššūkius. Jis net gali jaustis įvykdęs kokią sudėtingą užduotį. Toks laimėjimo jausmas leidžia žmogui spręsti problemas labiau pasitikint savo jėgomis.

Taip, pavyzdžiui, nutinka gydant seksualines problemas, tarkim, priešlaikinę ejakuliaciją. Kai pacientui pavyksta hipnotinio transo metu sėkmingai užbaigti lytinį aktą, psichiatras jo atsiminimus papildo sėkmės jausmu ir lūkesčiais ją vėl patirti ateityje. Žinoma, ne visomis Ericksono pamokančiomis istorijomis ar jų dalimis siekiama taip pozityviai paveikti pasąmonę. Yra ir tokių, kuriomis bandoma išjudinti ir padėti suvokti savo abejingumą, tikrumo jausmą ar mintis, kad atsidūrei padėtyje be išeities. Klausytojas tokiu atveju turi panaudoti savo pasąmonės išteklius, kad situacija pagerėtų. Arba Ericksono istorijos gali suteikti pacientui emocinio ar intelektinio pastiprinimo.

Viena prisiminta frazė iš kurio nors Ericksono pasakojimo gali pakeisti savijautą visai dienai. Kartą ir man taip nutiko, kai išėjau pasivaikščioti po pievą. Staiga prisiminiau sakinį: „Ar žinojai, kad visi žolės stiebeliai yra skirtingų žalios atspalvių?“, pasilenkiau ir atidžiai apžiūrėjau žolę. Ir iš tiesų, tai tiesa! Visą likusią dieną į pasaulį žiūrėjau tarsi naujomis akimis.

25 _

Dauguma Ericksono istorijų yra apie žmonių sąveiką ar net manipuliavimą. Kam nors gali pasirodyti, kad Ericksonas moko manipuliuoti žmonėmis. Tačiau tai nėra nei istorijų tikslas, nei jomis siekiamas rezultatas, kuris dažniausiai susijęs su vidiniais pokyčiais.

Dauguma šių istorijų klausiusių žmonių pasijunta laisvesni ir kūrybiškesni. Tai akivaizdžiai susiję su tam tikrais intrapsichiniais pokyčiais. Juos geriau suprasime, jei į Ericksono pasakojimus ir jų veikėjus pasižiūrėsime kaip į vidines psichines struktūras. Pavyzdžiui, tėvai tose istorijose simbolizuoja vedlius, meilės ir paramos šaltinį ar iracionalų valdymą. Dar dažniau jie simbolizuoja nelogišką prievartą. Vaikas istorijoje gali simbolizuoti mūsų vidinį vaiką – nepatyrusį, norintį mokytis, bet nežinantį kaip, spontanišką ir neišprususį, žinantį vos kelis galimus elgesio ir atsako modelius. Kai skaitytojas susitapatina su vaiku, išgirdęs, kaip vaikas įveikia augimo ir laisvės kliūtis, pats ima tikėtis pokyčių.

Kai kurie intrapsichiniai pokyčiai gali atsirasti dėl „tėvų keitimo“ proceso. Ericksonas šią sąvoką vartojo platesne reikšme nei Jacqui Lee Schiff savo knygoje „Psichozės gydymas transakcine analize“ (Transactional Analysis Treatment of Psychosis). Ericksonas taip vadino savo metodą, kai ankstesni „tėvų“ pamokymai keičiami naujomis idėjomis, kurios įdiegiamos pohipnozine įtaiga. Šią pohipnozinę įtaigą kiek palengvina frazė, kurią Ericksonas dažnai įtraukdavo į hipnozės indukciją: „O mano balsas lydės Jus, kad ir kur būtumėte.“ Ši frazė leido psichiatrui palaikyti ryšį su pacientu, apimtu transo, nepriklausomai nuo jo gylio, ir veikė kaip pohipnozinės įtaigos ženklas. Kitas toks ženklas galėtų būti frazė „Pamatysite spalvotą blyksnį.“ Tuomet po terapijos, kada tik pacientas pamatytų spalvos blyksnį, sureaguotų į kitas pohipnozines įtaigas, „užprogramuotas“ kartu „spalvoto blyksnio“ įtaiga. Šios įtaigos galėtų būti įvairūs įsakymai ar nuomonės, kuriuos pacientas girdės (dažnai Ericksono balsu) kaip įkalbėtų tėvų ar superego balsą. Toks įkalbėjimas psichiatro balsu galimas bet kokioje psichoterapijoje, bet labiausiai tikėtinas, kai pacientas pasineria į transo būseną. Vieną iš galimų šio reiškinio paaiškinimų pasiūlė Lawrence’as Kubies Amerikos psichoanalitikų asociacijos susirinkime. Dr. Kubies pažymė26 _

jo, kad hipnotiniame transe nelieka skirtumo tarp hipnotizuotojo ir paciento. Pacientas girdi hipnotizuotojo balsą, tarsi jis sklistų iš jo paties galvos – kaip jo vidinis balsas. Tą galima pasakyti ir apie Ericksoną. Jo balsas tapdavo jūsų balsu, ir jo balsas jus lydėjo, kad ir kur būtumėte.

Akivaizdu, efektyviausiai šias pamokančias istorijas galima išnaudoti įjungus vaizdo ar bent jau garso įrašą. Tuomet aiški būtų Ericksono balso kaitos, pauzių, kūno padėties ir nekalbinių ženklų svarba. Deja, dabar nėra daug išleistų vaizdo įrašų. O daugumos garso įrašų kokybė prasta. Tiesą pasakius, vienintelis spausdintų istorijų privalumas tas, kad jos lengvai prieinamos analizei ir aptarimams.

ericksono terapinių metodų interpretacijos Ericksono pasakojimuose dažnai kalbama apie kone stebuklingus pagijimus, bet yra žmonių, kurie jais netiki. Yra ir tokių, kurie mano, kad ataskaitos pramanytos, – įdomiai parašytos ir pateiktos, bet netikros. Esu asmeniškai stebėjęs, kaip Ericksonas dirba su pacientais, ir galiu paliudyti, kad bent jau dalis jo istorijų tikros. Tiesą sakant, aš manau, kad jos visos realios, tiesiog buvo paredaguotos, kad būtų lengviau skaitomos ir galbūt dramatiškesnės, kaip būdinga daugeliui klinikinių ataskaitų. Tikintieji, kad Ericksonui tikrai pavyko realiai ir stulbinamai pakeisti pacientus, studentus ir kitus psichiatrus, visgi teigia, kad tokių rezultatų pasiekti padėjo ypatinga Ericksono charizma, kurios neįmanoma perduoti kitiems psichiatrams. Tačiau pastaruoju metu atsirado mėginimų nuodugniau išanalizuoti jo komunikacijos metodus.

Savo knygoje „Neįprasta terapija“ (Uncommon Therapy) Jay Haley’is akcentuoja strateginį aspektą. Haley’is apibrėžia „strateginę terapiją“ kaip tokią, kurios metu „gydytojas inicijuoja tai, kas vyks terapijos metu, ir modeliuoja būdus, kaip spręsti visas problemas“.

Haley’is nurodo, kad Ericksonas bendrauja su pacientais ne tik 27 _

metaforomis, bet ir „veikia pačioje metaforoje, kad sukeltų pokyčius“. Autorius teigia, kad Ericksonas vengia interpretacijų ir, jo nuomone, „tipinės „įžvelgtos“ pasąmonės komunikacijos interpretacijos yra absurdiškai supaprastintos, lyg apibendrinant Šekspyro pjesę vienu sakiniu“. Haley’is pažymi, kad pagrindiniai Ericksono terapijos bruožai yra „priešinimosi skatinimas“, „blogesnės alternatyvos pateikimas“, „atsako skatinimas jį sužlugdant“, „idėjų siūlymas“, „nukrypimo didinimas“ ir „simptomo paskyrimas“.

Bandleris ir Grinderis, neurolingvistinio metodo atstovai, mikroskopiškai interpretavo Ericksono komunikaciją. Jie išskiria, pavyzdžiui, jo polinkį „pažymėti“ įtaigas, kurias įterpia į savo istorijas.

Jis jas „žymi“, pavyzdžiui, pauzėmis, keisdamas kūno padėtį ar balso toną. Taip pat galima prieš „pažymėtą“ įtaigą įterpti paciento vardą.

Ernestas Rossi savo knygoje „Hipnozės realybė ir hipnoterapija“ (Hypnotic Realities and Hypnotherapy) suskirsto Ericksono hipnozės indukcijas ir netiesiogines įtaigos formas į penkis etapus: (1) fiksavimas ir dėmesys, (2) nusilpninti įprastinio elgesio modelius ir įsitikinimų sistemas, (3) paieška pasąmonėje, (4) procesas pasąmonėje ir (5) hipnotinis atsakas. Kiekvienas etapas veda į kitą.

Rossi ir jo bendraautoris, pats Ericksonas, savo traktuotę pavadino „Kaip pritaikyti hipnoterapiją“ (Utilization Approach to Hypnotherapy). Šiose knygose ir Watzlawicko veikale „Pokyčių kalba“ (The Language of Change) diskutuojama apie Ericksono požiūrį į dešinįjį smegenų pusrutulį, jo sąsajas su pirminiais procesais, archajiška kalba, emocijomis, erdve ir forma (t. y. vaizdiniais).

Savo darbe „Mokomasis seminaras su Miltonu H. Ericksonu“ (A Teaching Seminar with Milton H. Erickson) Jeffrey’is Zeigas nurodo tokius anekdotų pasakojimo psichoterapijoje privalumus: (1) anekdotai yra saugūs; (2) anekdotai sudomina; (3) anekdotai skatina nepriklausomybę: žmogus turi juos suprasti ir padaryti savo išvadas arba savarankiškai imtis veiksmų; (4) anekdotais galima išvengti pasipriešinimo pokyčiams; (5) anekdotais galima kontroliuoti santykius; (6) anekdotai formuoja lankstumą; (7)anekdotai gali įnešti sumaišties ir taip paskatinti hipnotinį atsaką; ir (8) anekdotai įsimenami – „jų dėka siūlomos idėjos lengviau įsimenamos“.

28 _

pamokančių istorijų taikymas psichoterapijoje Vienas svarbiausių ir naudingiausių Ericksono metodų gali būti vadinamas „minčių skaitymu“. Atidžiai stebėdamas pacientą ir atkartodamas jo elgesį ir reakcijas, Ericksonas priverčia pacientą manyti, kad jo mintys skaitomos, o psichiatras puikiai jį pažįsta.

Toks „pažinojimas“ užmezga labai artimus ryšius. O „artimas ryšys“, būtinas bet kokioje psichoterapijoje, hipnotinės terapijos metu užmezgamas daug greičiau nei kitose psichoterapijos rūšyse. (Šiuo atžvilgiu įdomu prisiminti, kad pirmasis, pritaikęs „artimo ryšio“ sąvoką psichoterapijoje, buvo Antonas Mesmeris). Dauguma psichiatrų, nepriklausomai nuo mokyklos, kuriai priklauso, pritars, kad šis artimas ryšys – gydytojo ir paciento artumas – yra labai svarbus.

Stiprus ryšys su savo psichiatru leidžia pacientui jaustis suprastam, saugiam ir užtikrintam. Tokia parama paskatina pacientą drąsiau pasinerti į savo vidinį ir išorinį pasaulius, labiau savimi pasitikėti ir nebijoti rizikuoti.

Toks žinojimas skiriasi nuo įprastinių būdų, kuriais psichiatras ieško informacijos apie pacientą. Tiesą sakant, Ericksonui visiškai nebuvo būtina susirasti daug informacijos apie pacientą ar net jo simptomus. Spėlionės, kad Ericksono žinojimas buvo intuityvus, iš dalies teisingos, tačiau tik jei suprantame, kad jo intuicija grindžiama metų metais kruopštaus ir uolaus mokymosi stebėti. Ericksonas stebėjo ne tik akivaizdžius dalykus – kūno judesius, kvėpavimą, pulso dažnumą (matomą iš pulsavimo kakle), bet ir paciento reakcijas klausantis pasakojamų istorijų. Pavyzdžiui, jei pacientas įsitempdavo tam tikru istorijos momentu, buvo akivaizdu, kad paliestas svarbus klausimas. Tada Ericksonas pasitelkdavo kitą istoriją ar praplėsdavo tą pačią taip, kad išryškėtų paciento reakcija. Taigi šios istorijos ne tik gydo, bet ir padeda diagnozuoti.

Pamokančios istorijos visada buvo ir turi būti naudojamos kartu su kitais Ericksono terapijos principais. Be Haley’io ir kitų autorių minėtųjų, dar reikia išskirti simptomų paskyrimą, pasipriešinimo panaudojimą ir perstruktūravimą. Dažnai skiriama kokia nors vei29 _

kla ar net išbandymai. Pokyčiai atsiranda kaip šių veiksmų ir vidinių dvasinių pasikeitimų sąveikos rezultatas, atsiradęs dėl artimo ir patikimo gydytojo ir paciento sąryšio.

Kaip Ericksonas teigia savo knygoje „Hipnoterapija“, jis pacientų dėmesį patraukdavo netikėtumais, sukrėtimu, abejonėmis ir sąmyšiu, savo istorijose gausiai naudodamas implikacijas, klausimus, žodžių žaismą ir humorą. Kiekviena istorija turi struktūrą ir siužetą, dažnai su netikėta pabaiga. Istorijose pasiekiama kulminacija, po kurios patiriamas palengvėjimas ar sėkmė. Pamokančių istorijų naudojimas iliustruoja principą, kurį Ericksonas aprašė knygoje „Hipnotinės realijos“ (Hypnotic Realities): „Kai susiduriate su sudėtinga problema, iš jos pasidarykite įdomų atvejį. Tada galėsite ties juo susitelkti ir pamiršti su tuo susijusį juodą darbą.“ Pirmiausia, pagal paciento reakcijas ir simptomus nustatykite įdomų atvejį.

Tada parinkite vieną ar kelias istorijas, kurios pirma būtų analogiškos paciento atvejui, o vėliau pateiktų geresnę situaciją. Arba, kaip Ericksonas paaiškino savo marčiai: „Kuke, pirmiausia reikia sumodeliuoti paciento pasaulį, o tada jį patobulinti.“ Kitas pasakojimas, „Pagiežingas malonumas“, pateikia tokį pavyzdį.

pagiežingas malonumas Pas mane apsilankė maždaug trisdešimties moteris ir pasakė: − Manau, Jūs nenorite manęs matyti. − Tai Jūsų nuomonė. Ar norite išgirsti manąją? – paklausiau aš. − Na, − atsakė ji. – Aš neverta Jūsų dėmesio. Kai buvau šešerių, tėvas mane išprievartavo, ir nuo tada iki man sukako septyniolika nuolat naudojosi manimi kaip savo seksualinių aistrų objektu, po kelis kartus per savaitę. Kaskart jam tai darant, mane sukaustydavo baimė. Negalėdavau net pajudėti. Jaučiausi nešvari, menkavertė, prastesnė už kitus. Man buvo gėda. − Sulaukusi septyniolikos maniau, kad sugebėsiu nuo jo išsivaduoti. Mokiausi, kad baigčiau mokyklą, tikėdamasi, jog tada pradėsiu save gerbti, bet niekas nepasikeitė. Tada pamaniau, kad mano 30 _

savigarbai padės bakalauro laipsnis. Baigiau koledžą. Jaučiausi begėdė, menkavertė, nepadori. Siaubingai nusivyliau. Pagalvojau, kad savigarbai padės magistro laipsnis, bet ir vėl – ne. Kol studijavau, prie manęs nuolat kas nors priekabiavo. O tai rodo, kad nebuvau verta savigarbos. Nusprendžiau studijuoti doktorantūroje, bet vyrai ir toliau prie manęs kabinėjosi. Tada viską mečiau ir tapau paprasčiausia prostitute. Tai nėra labai malonu. Tada kažkuris vyras pasiūlė kartu apsigyventi. Na, merginai reikia maisto ir pastogės, todėl sutikau. − Seksas būdavo siaubingas. Varpa tokia kieta ir atrodo tokia grėsminga. Mane paralyžiuodavo baimė, gulėdavau nejudėdama.

Skausminga, siaubinga patirtis. Tas vyras nuo manęs pavargo ir tada apsigyvenau su kitu. Ir vėl tas pats. O dabar atėjau pas Jus. Jaučiuosi purvina. Stačia varpa man varo siaubą, jaučiuosi bejėgė, silpna, pasyvi. Džiaugiuosi, kai vyras baigia. − Bet gyventi tai reikia. Reikia apsirengti. Reikia pastogės. O iš tikrųjų aš daugiau nieko ir neverta.

Atsakiau: − Liūdna istorija, o liūdniausia tai, kad Jūs kvaila! Sakote, kad bijote stačios kietos varpos – o tai kvaila! Jūs žinote, kad turite makštį, ir aš tai žinau. Makštis gali priimti didžiausią, stačiausią, begėdiškiausią varpą ir paversti ją tabaluojančiu bejėgiu daiktu. − O Jūsų makštis gali pajusti pagiežingą malonumą paversdama varpą bejėgiu tabaluojančiu daiktu.

Jos veidas nuostabiai persimainė. Ji tarė: − Dabar grįžtu į Los Andželą. Gal galiu apsilankyti po mėnesio? − Žinoma, − atsakiau.

Po mėnesio ji grįžo ir pareiškė: − Jūs teisus! Suguliau su vyru ir patyriau pagiežingą malonumą paversdama jį bejėgiu. Užtruko neilgai, ir man patiko. Tada pabandžiau su kitu. Vėl tas pats. Ir dar su kitu. Tikrai malonu! Dabar apsiginsiu savo daktaro darbą, dirbsiu konsultante ir lauksiu vyro, su kuriuo norėsiu gyventi.

Pavadinau ją kvaile. Tikrai atkreipiau jos dėmesį. O tada pasakiau: „Pagiežingas malonumas.“ O ją tikrai piktino vyrai. Pavartojau žodį „malonumas“.

31 _

Miltonas H. Ericksonas

(1901–1980) – amerikiečių psichiatras, vadinamas vienu įtakingiausių mūsų laikų hipnoterapeutų. Be kitų metodų, savo terapijoje jis naudojo pamokančias istorijas, kuriose gausu klausimų, kalambūrų ir žaismingo humoro. Jos šokiruoja, stebina, glumina, tačiau dažniausiai padeda naujai pažvelgti į turimas problemas ir rasti būdą joms išspręsti.

Knyga „Ir mano balsas jus lydės“ – neįtikimas smagių skaitinių ir psichologinių įžvalgų koliažas. Čia daugiau nei šimtas istorijų, kurias pažodžiui, taip kaip jas pasakojo pats M. H. Ericksonas, surašė ir savo komentarais papildė jo mokinys dr. Sidney Rosenas. Jis – visame pasaulyje garsus M. H. Ericksono hipnoterapijos ir psichoterapijos metodų sekėjas, Niujorko M. H. Ericksono psichoterapijos ir hipnozės bendrijos steigėjas, o šiuo metu – garbės prezidentas. Kiekviena knygos istorija atspindi vis kitokią temą, piešia vieną už kitą spalvingesnius žmonių tipažus.

ISBN 978-5-415-02313-4

9 785415 023134 32 _