Issuu

Iš anglų kalbos vertė Eglė Mačerauskienė

vilnius 2013

UDK 821.111(73)-94 Sh-11

Alyssa Shelasky

Apron Anxiety:

My messy affairs in and out of the Kitchen

Noriu apsaugoti tuos, kuriuos mylėjau ir valgydinau, nesvarbu, sėkmingai ar ne, todėl šiame pasakojime pakeičiau kai kuriuos vardus, detales ir įvykius.

Mamai, tėčiui ir Reič, kurie į pasaulį žiūri širdimi ir šypsodamiesi, o man reiškia visą pasaulį.

„Įsižeisčiau ir ne juokais išsigąsčiau, jei mano mažoji mergaitė pradėtų kalbėti norinti tapti virtuvės šefe. Manau, galėtų būti ir blogiau. Jei ji užsimintų, kad nori susitikinėti su virtuvės šefu“, – Entonis Burdenas, The Daily Blender, 2010 m. kovas

Turinys

Įvadas

1. Vaikystė su Drake’s

/ 12

2. Ugningas gyvenimas 3. Oui, chef

/ 27

/ 51

4. Kapitolijaus pekla

/ 75

5. Meilės labui gaminsiu

/ 96

6. Valgis draugams ir kaimynams 7. Nepikantiška

/ 132

8. Interliudija Los Andžele 9. El Royale

/ 113

/ 146

/ 168

10. Išdraskyta

/ 189

11. Benito Spurga ir kiti egzotiniai dalykai 12. Turgaus šviežumas

/ 224

13. Nekaltas savaitgalis Vašingtone Epilogas

/ 265

Padėka

/ 270

/ 200

/ 245

Įvadas

Būkime sąžiningi. Nesu viena tų maisto apsėstų tipų. Aš mėgstu maistą. Bet lygiai tiek pat laimės man suteikia ir trapios sviestinės tešlos sausainis iš Costco, ir Tarte Tatin iš Paryžiaus. Neplanuoju kelionių vien tam, kad pamatyčiau La Tomatina pomidorų mūšį ar paragaučiau Šri Lankos gatvėse keptos mėsos. Naktimis man nesisapnuoja ėriukų šonkauliai, ramen ritualai ar Erikas Riperas. Dar visai neseniai aš maniau, kad trumų1 drožlės turi kažką bendro su šokoladu, kad escarole2 yra tas pat kaip escargot3 ir kad sweetbread4 – tiesiog saldi duona. Įsimintiniausią gimtadienį atšvenčiau Carvel, o ne Bouchon. O geriausiame pasaulio didkepsnių restorane mane labiau žavi tobulai iškeptos bulvės bei nešvankių ketinimų turintis bankininkas, o ne kobe, wagyu5 ar dar kas. Trumas, dar vadinamas triufeliu (ntk.) – požeminis gumbo pavidalo valgomasis grybas. 2 Garbanotoji endivinių salotų atmaina, Batavijos endivijos. 3 Sraigės (pranc.). 4 Užkrūčio liauka, subproduktas, angliškas pavadinimas išvertus pažodžiui reiškia „saldi duona“. 5 Japoniška kobe jautiena (dar vadinama ir wagyu jautiena) – minkščiausia mėsa pasaulyje, tamsiai raudonos spalvos, su plonytėmis „marmurinėmis“ riebalų gyslelėmis, pasaulyje laikoma delikatesu. 1

Paskutinei vakarienei geisčiau sumuštinio su jautienos filė ir viso stiklainio Nutella kremo, o ne vakarienės French Laundry, kurią nuplautų butelis Chateau d’Yquem. Aš net negaliu ištarti Chateau d’Yquem! Ir jei jau prakalbom, tai man tinka ir prastas, kamščiu trenkiantis vynas. Tol, kol jo skonis nepanašus į nuodus, o aš galiu jaustis Penelope Cruz. Žinoma, aš taip pat turiu savus standartus – nesu laukinė ir nevaikštau į Olive Garden – bet, kaip pasakytų kai kurie, negimiau tam, kad valgyčiau. Valgymas nėra mano raison d’être. Apsirijimas – nuodėmė, kurią daryti norėčiau mažiausiai. Ir jei kada sutiktumėte mane išsitiesusią ant grindų viename Bruklino knygynų, pamatytumėt, kad mane supa narkomanų memuarai ir kalėjimų istorijos, o ne Džiulė, Džiulija ar Džeimis Oliveris. Man palengvėjo, kai prisipažinau kadaise galvojusi, kad kale6 yra roko grupės pavadinimas, kad prabangūs Ladurée macarons pyragaičiai – tas pat, kas macaroons, konservuoti pasninko migdoliniai sausainiai skardinėse, ir kad senovinė pinta turi kažką bendra su keistu miegamuoju, o ne gardžiu, pilstomu alumi. Penkių baksų vertės Manchego gabaliuku iš legendinės Niujorko sūrinės Murray Cheese manęs taip paprastai nesujaudinsi, kaip ir popiete renkant laukines gėrybes, marinuojant ar konservuojant. Mielas Eltonai Braunai, bijau, kad čederio etimologija ir voveraitės negali prikaustyti mano dėmesio ties potyriais, menančiais El Bulli. Oi, ir aš jau geriau diskutuosiu apie nepageidaujamus plaukelius nei apie tai, kas yra umami7. Kai kuriems žmonėms maistas gali būti kur kas geriau nei seksas. Kategoriškai pareiškiu, kad tikrai nesu viena jų. Esu įsitikinusi, kad jokio maisto skonis nebus toks geras, kaip svaiginantis prancūziškas bučinys. Ir pasakysiu dar: jokio maisto skonis nebus toks geras, kad prilygtų filmo Little Miss Sunshine peržiūrai mūvint treningiLapinis kopūstas. Penktasis skonio pojūtis. Pikantiškas, malonus ir skanus „kažkas“, ko mes negalime apčiuopti, tačiau jo suteikiamas skonis yra viso patiekalo ašis.

6 7

nėmis kelnėmis, atstotų tajų masažą už dešimt dolerių ar pikantišką knygą ilgai važiuojant traukiniu, be sukčiavimo užbaigtą dviračiotreniruoklio mynimo kursą, Empire State of Mind klausymąsi žingsniuojant Bruklino tiltu ar jausmą, kai nusisegi liemenėlę po sunkios darbo dienos. Ir dar – man nuoširdžiai gaila, kad turiu pasakyti, jog teko patirti begalę malonumų, gerokai viršijusių net pačią dangiškiausią vakarienę. Tik tiek, kad šie malonumai nepakeitė mano gyvenimo. Tai padarė kai kas kitas – kai kas saldaus, pikantiško ir sūraus... o dažnai tas kai kas buvo visai nepatrauklus, pervirtas ir prėskas. Tiesa yra ta, kad užsirišti prijuostę man teko atsitiktinai. Tai nutiko „natūraliai“. „Natūraliai“ – turint mintyse vaikystės svajones ar pakvaišusią meilę, o ne judėjimą „nuo ūkio ligi stalo“ ar Elis Voters. Bet vėlgi – čia ir bus mano istorija apie visa tai.

Vaikystė su Drake’s

Kiekvieną rytą mano mama pusryčiams suvalgo sausainį iš Devil Dog8 pakuotės. Mirko jį į pienišką arbatą, prabėgomis vartydama New York Times, žvilgčiodama į Good Morning America ir rengdamasi dienai, skirtai nekilnojamajam turtui. Devils yra jos mimozos, jos rytinė mankšta, jos saulės pasveikinimai ir mėgstamiausias pirmasis dienos lūpų palytėjimas jau beveik šešiasdešimt metų. Nešiojasi juos visur – pradedant ankstaus ryto susitikimais ir baigiant kelionėmis po visą pasaulį – prisikrovusi odinius portfelius, drobinius krepšius ir vilnonių sportinių švarkų kišenes. Ji perka urmu, slepia nuo namiškių (tarsi kas nors kėsintųsi pavogti tuos perdžiūvusius, savo išvaizda neva į putlius pyragaičius pretenduojančius, sausainius) ir rašo laiškus Drake generaliniam direktoriui, kai sausainių skonis arba tekstūra pasirodo „netiksli“. Galų gale, juk jos Zodiako ženklas – tipinė Mergelė. Tai miela, nors ir iš proto vedanti, keistybė. Ypač jei pažįstate mano mamą. Ji negeria alkoholio, nevalgo greito maisto ir neprasi8

JAV populiarūs šokoladiniai sausainiai, pertepti baltu kremu.

deda su niekuo, kas įsiutintų Maiklą Polaną. Ji kasdien fanatiškai suvalgo bent penkias porcijas vaisių ir nedidelį ryšelį žalių daržovių – žinoma, išaugintų kur nors netoliese. Kiekvieną mielą dieną. Nieko keisto sutikti ją, einančią namo pėsčiomis iš ūkininkų turgaus, palaimingai kramsnojančią blizgiai raudoną saldžiąją papriką ar sultingą raudonojo kopūsto galvą, lyg tai būtų didžiulis keksiukas su kremo kepure. Jos pietūs – švieži kiaušiniai, puikus sūris, traškus duonos skrebutis ar kokia kita panaši kaimiškų produktų kombinacija, o vakarienė būna lengva ir, dažniausiai, vegetariška. Mano mama taip rūpestingai ir pagarbiai klausosi savo kūno ir jo poreikių, kad niekada nesiskundė svorio ar sveikatos problemomis. Jei pro pirštus praleistumėte tą mažytį keistą įprotį, galbūt net galėtumėte pavadinti ją puriste. Būdama vietinio maisto šalininkė su priklausomybe Devil Dog sausainiams, mama nėra vienintelė išimtis, daranti visą mano šeimą šiek tiek išskirtinę. Aš ir mano jaunesnioji sesuo Reičelė užaugome Longmedou, Masačusetse, kaimiškame miestelyje, kur persipina neturtingi baltieji ir turčiai anglosaksų protestantai. Buvome juokingos, jautrokos, laisvamanės žydaitės, niekada taip ir nepriklausiusios nė vienai iš šių kategorijų, tačiau turėjome daug draugų ir mums pačioms patiko mudviejų išskirtinumas. Tikrai neatrodėme išsižiojusios, kirminus renkančios keistuolės – buvome tik šiek tiek kitokios. Vaikų darželyje tėvai mane įrašė į Naujojo amžiaus programą Unitarinėje bažnyčioje, kur kiaurą dieną valgydavau saldžiavaisio pupmedžio vaisius ir kartą mirtinai išgąsdinau mokytoją, dažais nutaškiusi jos Volkswagen „vabalą“. Mamaitė nutempė mus į Hair – muzikos, revoliucijos ir nepridangstytų penių miražą. Plojome atsistojusios. Trečioje klasėje jau rašiau scenarijus, išpažintis ir aistringus laiškus New York Times reporteriams. Grojau smuiku pagal Suzuki metodą ir iškeičiau jį į fagotą, nes šis atrodė toks nepatogus ir paikas, kad man jo buvo gaila. Vaidinau, šokau ir, nors abu užsiėmimai ir sekėsi prastai, vis dėlto naujos veiklos imdavausi su didžiausiu 13

užsidegimu. Buvau pakvaišusi dėl kūtvėliškų šukuosenų, nuolatinių kambario perstatymų ir dalyvavimų nesąmoninguose konkursuose. Žinoma, surengiau keletą pelningų sendaikčių išpardavimų, dukart metuose kiemo gale pristatydavau meno instaliacijas ir kassavaitinius madų šou su želė apyrankėmis ir skarelėmis. Visi mane arba mylėjo, arba nekentė. Taip ir gyvenom. Negana to, dažnai prisidirbdavau. Priverčiau tėvus kraustytis iš proto, kai būdama septynerių pasimečiau prekybos centre. Mane surado žemesniajame aukšte, kur aš jau buvau beduodanti interviu vietinės televizijos žinioms apie prekinimosi madas ir tendencijas. (Po kelerių metų tame pačiame prekybos centre iš Lord & Taylor išsmukau nešina Chanel No 5 ir buvau tučtuojau areštuota.) Kai suėjo aštuoneri, niekšelis draugas įtikino mane suvaidinti netikrą savo pačios pagrobimą... bet kontrolė ėmė ir išslydo iš rankų, o aš to poelgio gailėsiuosi amžinai. Maždaug trečioje klasėje kažkoks vaikiščias pavadino mano draugę karve, tai smogiau jam tiesiai į pilvą. Panašiu metu įkalbėjau savo auklės paauglį sūnų išmaukti pilną Coke skardinę ir į ją nusišlapinti. O dar prieš man išmokstant parašyti žodį „paauglystė“, buvau pričiupta žaidžianti begėdišką žaidimą – daktarus. Net ir maža buvau jautri dėl to, kad man reikėjo absurdiškai didelio įkvėpimo, o paskui jį sekė toks pat absurdiškas asmeninės erdvės poreikis. Būdama rašytoja iš prigimties, aš nuolat rašiau dienoraščius apie gyvenimą, mirtį ir svajonių vaikinus – visi jie buvo vienodai svarbūs. Kai kurios mintys atrodė tokios liguistos, kad, regis, jau seniai turėjau būti suaugusi, kitos – tokios paviršutiniškos, kad laisvai būčiau galėjusi patekti į The Hills. Tačiau dvilypumas mane lydėjo nuolat: rašytoja liūdna širdimi ir laukinė mergiotė su stetoskopu tarp kojų. Mano kraujyje esančių neblogų kalės genų tikrai nepaveldėjau iš tėvo. Edvardas Šelaskis yra švelnus, ramus, įstatymus gerbiantis pilietis. Jis – paprastas, kaimiškų šaknų, Monopolį ir Seinfeld mėgstantis nedrausmingas Masačusetso vairuotojas, jauniausias iš trijų gra14

žios ir laimingos poros, Miltono ir Dorotės Šelaskių, mano senelių, atžalų. Šelaskiai buvo trečioji karta, dirbusi uniformų siuvimo versle (kurį galiausiai perėmė mano tėvas) ir užauginusi ramų, šiltą bei supratingą sūnų. Kitaip tariant, puikų tėvą dviem dramatiškoms dukterims. Abi su seseria galime garbinti mūsų mamą, bet taip pat esame palaimintos, kad turime dėmesingiausią pasaulyje tėvą, kuris žaidė su mumis, kai buvome mažos, ir išklauso dabar, kai jau esame suaugusios. Ir Miltonas, ir Dorotė mirė prieš tai, kai man sukako trylika, bet aš taip žaviuosi jais, ir vis dar jaučiu močiutės ruoštos sultingos vištienos krūtinėlės ir senelio šaldytų Snickers skonį. Jie buvo nuostabūs seneliai... net jei ir nuolat galvojo, kad mano mama pakvaišusi, hipiuojanti čigonė. Laurė Temkin Šelaski, mano mama, buvo kilusi iš doros, bet vargingos, su skurdu kovojančios šeimos. Jos mylintis tėvas, Lazaras Temkinas, buvo geras, tačiau sudėtingas žmogus. Jis mirė, kai mama ir dar penki jos broliai bei seserys buvo maži. Kartu su mano išmintinga, išvaizdžia ir niekada nepasiduodančia senele, Dorote Pava, visi jie patyrė daug sunkumų ir tragedijų, tačiau begalinis juokas ir ištikimybė vienas kitam padėjo išlikti. Mano tetos, dėdės ir pusbroliai yra ir visada bus pirmasis mano užnugaris, todėl žinau viena – kas benutiktų gyvenime, šeima yra viskas. Gal jie ir netobuli, tačiau nėra puikesnių žmonių nei įstatymus laužantys, nevaldomi, o kartais ir grubūs Temkinai. Temkinai taip pat susigalvoję slaptą kalbą, kurią ir mes sėkmingai naudojame. V.N. sutrumpintai reiškia „vargšas nabagėlis“, kai kalbama apie žmones, gimusius „be veido“ ar mano droviąją seserį, kuri apsivemdavo per kiekvieną mokyklos ekskursiją. K.E.I.S.T.A. ir reiškia „keista“, bet kartu ir pavojinga, lyg koks sprogmenimis apsiginklavęs užpuolikas ar aštuntuką pagimdžiusi motina. N.G. yra „nieko gero“ – kaip tas draugužis, įkalbėjęs mane suvaidinti savo pačios pagrobimą. Mano mėgstamiausias šeimos šūkis yra pasiskolintas iš Didžiojo Lebovskio: „Kartais tu suvalgai lokį, o kartais lokys suvalgo 15

tave.“ Dabar jei bet kuris iš mūsų rėkia: „Aš suvalgiau sumautą lokį!“ arba „Lokio troškinys!“, vadinasi, mus aplankė sėkmė. Na o Temkinams, taip nutinka tikrai ne kiekvieną dieną. Buvau dar vaikas, kai kartą viešėdama Niujorke važiavau autobusu su savo motina ir ištinęs senis „Burberry“ lietpalčiu, trupiniuota barzda ir apsiblaususiom akim ėmė ant manęs rėkti už tai, kad padėjau savo krepšį ant laisvos sėdynės. Tik primenu, kad autobuse nebuvo nė vieno žmogaus, išskyrus mus. – Ar tave vilkai užaugino, tu kvaila mergiščia? – sumurmėjo jis karčiai. Nežinojau – juoktis ar verkti, bet mano drąsi mama – ta pati moteris, kuri įmanydavo sumalti mus į miltus, jei būdavome grubios ar nemandagios kitiems, – aršiai šoko manęs ginti: – Po šimts velnių! Tiesą sakant, ją užauginau aš! Mudvi su mama taip prapliupome juoktis, kad teko išlipti iš autobuso. Taigi, susimaišius elegantiškų Šelaskių ir nesutramdomų Temkinų genams, mudvi su seseria „gavomės“ kažkas tarp intelektualiųjų ir kaimo Jonų. Mes esame Bergdorf Goodman ir Bob Discount Store, Veuve Clicquot ir arbūzinis vyno gėrimas, mes japės ir miesčionkos. Tačiau esame... kas esame. Mūsų šeima beveik kasdien pusryčius ir vakarienę valgydavo kartu ir nė vienas mūsų nepadėdavo mamai jų paruošti. Nebuvome sugadinti pinigų, tačiau dėl kažkokių neaiškių priežasčių nė vienas niekada nepajudinome nė piršto, kai kalba pasisukdavo apie maisto ruošą. Mamos laikas virtuvėje buvo jos asmeninė pramoga. Gal dėl to, kad jos vaikystė buvo tokia chaotiška, virtuvė suteikdavo jai kontrolės jausmą. Ji kepdavo dar prieš visiems pabundant ryte arba kai mes būdavome mokykloje ir, atvirai kalbant, aš net nežinau, kaip ir kada atsirasdavo vakarienė. Nors mama visada mieliau būdavo šalia savo vaikų, bet kai ji su prijuoste stodavo prie viryklės, mes instinktyviai palikdavome ją ramybėje. 16

Mano mama su maistu elgėsi taip, tarsi būtų tikra europietė. Ji eidavo į turgų ir retai kada pirkdavo konservuotą arba iš anksto paruoštą valgį. Pati kepdavo duoną ir visus mūsų šeimos desertus. Savaip keisdama Moosewood ar Silver Palate knygų receptus, ji virdavo pačias skaniausias sriubas, sočius troškinius ir nesudėtingus mėsos patiekalus, eksperimentuodavo su kuskusu, kinva ir kitais senoviniais patiekalais, kurie 80-ųjų ir 90-ųjų priemiesčiuose nebuvo labai populiarūs. Kai valgydavome raudoną mėsą, vakarienė nebūdavo prabangi – mama pirkdavo tokią, kuriai būdavo taikomos akcijos, tačiau išdidžiai patiekdavo visai šeimai „ypatingai gerai iškeptą“. Žuvies ant stalo pasitaikydavo nedažnai ir ta pati buvo kepama iki traškumo. Mama nežinojo slaptų gero maisto ruošos taisyklių, pagal kurias kepsniai patiekiami su mėsos sultimis, o žuvis švelniai pakepama keptuvėje. O gal jai tai visai nerūpėjo. Ironiška, bet būtent todėl, kad nesilaikė maisto gamybos taisyklių, ji mūsų plytų spalvos virtuvėje ir jautėsi patogiai. Galbūt stalo įrankius mes laikėme ne tose rankose, o prie stalo leisdavomės į nederamus (bet, neabejotinai, juokingus) pokalbius, užtat gėrėme putojantį Pellegrino su šviežiomis citrinomis, sėdėjome tiesiai ir šaukštais kabinome padažą iš vyšnių raudonumo indelių. Taip pat stengėmės, kad bent pusė mūsų valgomo maisto būtų košerinis – ne pernelyg griežtai, bet kiaulienos kepsnių ir krevečių salotų ant mūsų stalo niekada nebūdavo. Be to, mano tėčiui buvo nustatytas pavojingai didelis cholesterolio kiekis, taigi raudonos mėsos valgydavome retai arba visai jos atsisakydavome. Dėl šių priežasčių ir neginčytino fakto, kad maniškiai buvo gana kuklūs žmonės, mes beveik niekada nesilankydavome restoranuose. O jei išsiruošdavome, tai visada – tik į italų. Mama mėgo šviežią Marinarą, o tėtis tiesiog mėgavosi buvimu ne namie kartu su savo mergaitėmis. Ir mes niekada neužsisakydavome maisto į namus. Be to vieno karto, kai su aukle valgėme Domino Pizza, nepamenu, kad maistą išvežiojantis berniukas dar kada nors būtų priartėjęs prie mūsų durų. 17

Pietums mokykloje mama į popierinį maišelį įdėdavo ir tikrai pavykusių patiekalų, ir visiškų tragedijų, pavyzdžiui, šaltų vištienos salotų su vynuogėmis ir anakardžių riešutais kartu su namine rupaus malimo miltų duona arba likusį maltos veršienos kepsnį su kečupu ir puria svogūnų duonele. Kartą atsinešiau net baugiai atrodančių kapotų kepenėlių, patiektų su gūže traškių „Ledkalnio“ salotų, kurios valgykloje visiems sukėlė juoko priepuolį. Užtenka pasakyti, kad saldžių gaiviųjų gėrimų ir nesveiko maisto, pavyzdžiui, Slim Jims, pavadinimai man skambėjo tarsi užsienio kalbos žodžiai. Kiti vaikai turėdavo Cool Ranch Doritos užkandžių ir visų vaivorykštės spalvų vaisinių Roll-Ups, o mūsų lauknešėlius visuomet „puošdavo“ koks sutrintas vaisius... ir raštelis nuo mamos. Kartais ji parašydavo eilėraštį – cituodavo Toro: „Gyvenk gyvenimą, apie kokį svajoji“ arba W. C. Fildsą: „Turtingas žmogus yra ne kas kita, kaip tik vargšas su pinigais“ ir, dažniausiai, Korą, jos „naujojo amžiaus“ guru: „Pusiausvyra, forma, ritmas, ir tvarka.“ Kartais tiesiog parašydavo „Labas“. Ką bebūtų parašiusi, laiškelį ji visada baigdavo: „Myliu tave LNPG.“ O tai, jei nežinote, reiškia: „Labiau nei patį gyvenimą.“ Jeigu mane, kalbant apie maistą ir mano auklėjimą, kada ir pykina, tai, ko gero, turi kažką bendro su varlių kojelėmis. Varlių kojelės... kimči... maži aštuonkojai... ir alkoholyje marinuota ožkiena... Tokių „delikatesų“ mūsų namuose nebūdavo matyti. Niekam nereikėjo drąsių ir egzotiškų patiekalų ar naujų atradimų, nebent tam priskirtume obuolių skynimą. Palyginti su tais, kurie valgė vien baltą duoną ir majonezą, laikėme save gana ekscentriškais valgytojais, ant kurių stalo garuodavo ratatouille ir kvapieji moliūgai. Tačiau iš tiesų tokie tikrai nebuvome. Perlinių kruopų salotos ir kepinti kedriniai riešutai tais laikais gal ir buvo subtilus rafinuotumo požymis, bet tikrai ne toks, dėl kurio Endrius Zimernas būtų galėjęs pasibelsti į mūsų duris ir pas mus nufilmuoti dar vieną Bizarre Foods seriją. Bent jau užaugome paveldėjusios meilę sveikam maistui ir nesidomėdamos „Mc šlamštu“. Vaikystėje to truputį gėdijomės.. Jei tik 18

mama būtų skatinusi mus būti drąsiomis ir atviromis neįprastiems skoniams, taip, kaip tai darė meno, kelionių, literatūros, ir ypač – meilės srityje, mudvi su Reičele būtume išaugusios pasaulinio lygio gurmanėmis. Priešingai, mūsų požiūris į maistą toks pat, kaip ir jos – teigiamas, bet kartu kiek konservatyvus: galime suvalgyti tonas vaisių, šviežių daržovių ir lengvų, paprastų patiekalų. Ir, visai kaip ji, liekame ištikimos mūsų patiems mėgstamiausiems saldainiams. Devil Dog nepaliesčiau pirštu, net jei tai būtų paskutinė niekinga kalorija visoje Žemėje, bet, žinoma, ir aš turiu savų smaližavimo įpročių. Kuomet augau, mums buvo leidžiama „viena nesveiko maisto porcija per dieną“, kurią aš suprasdavau kaip visą dėžę Ben & Jerry kavos skonio ledų su saldžiais traškučiais. Ištisus metus galėjau suvalgyti po dėžę ledų per dieną. Buvau aukšta, liesa, visada geros sveikatos – niekas, net dėl sveikos gyvensenos pakvaišusi mano mama, nė nemirktelėjo dėl mano suryjamo groteskiško ledų kiekio. Vienoje rankoje nešina šaukštu, kitoje laikydama pieštuką, užtrenkdavau paskui save duris ir liedavau širdį sudriskusiuose sąsiuviniuose, kimšdama ledus į amžinai kiaurą skrandį. Vėliau tą patį patyriau su didžiuliais itališkais cannoli, Lin Papalės sūrio tortu, kuris buvo pavadintas receptą davusios mano mamos geriausios draugės vardu, ir minkšta bananų duona su didžiausiu kiekiu šokolado gabaliukų. Jei šokolado gabaliukų būdavo tiek, kiek reikia, galėdavau suvalgyti ir pusę pyrago per dieną. Pradėjus lankyti vidurinę, Ben & Jerry nebebuvo vieninteliai berniukai mano gyvenime. Visiškai nesirūpinau savo seksualumu (nors iš tikrųjų buvau nepatyrusi ir nekalta iki baigiamosios klasės). Tą vasarą, kai man sukako penkiolika, į stovyklą išvažiavau būdama liesa maža nykštukė, o grįžau tarsi Džesika Triušytė. Per vieną vasarą priaugau 12,5 kilogramo ir sportinę liemenėlę teko pakeisti į dvigubą D. Pokyčių būta įspūdingų ir visi Longmedou miestelyje buvo pakerėti mano naujųjų turtų. Ypač – aš. Vienas gurkšnis alaus – ir galėdavau pasikėlusi marškinėlius apakinti pilną kambarį lytiškai susijaudinusių paauglių. 19

Gal ir galima dėl ankstyvo mano subrendimo kaltinti Vandenio erą, bet aš tame nemačiau nieko blogo. Ir tai tapo firminiu mano triuku. Man patikdavo reakcija. Be to, priimdavau bet kokį iššūkį. (Mano draugas Entonis Makarturas prisiekinėja, kad kartą aš net „išdulkinau“ Oreo sausainį, bet neprisimenu, kad taip būtų buvę.) Po kelių savaičių šitokio elgesio mano draugės labiausiai man įtaką darančiai bičiulei Anzo patikėjo būti mano „agente“. Nusirenginėti galėdavau tik jai prižiūrint ir leidžiant. Saugumas – pirmiausia. Branginau draugystę su merginomis, kurios, kaip ir aš, buvo geros mergaitės su viduje tūnančiais velniais. Vėlyvų mūsų naktinių susitikinėjimų vieta tapo Lil Peach automobilių stovėjimo aikštelė; Lil Peach – tai, ką niujorkiečiai vadina bodega. Ten mes rūkydavome „žolę“, vogdavome Blow Pops, klausydavomės 10,000 Maniacs ir tobulinome moteriškų santykių puoselėjimo meną. Žinoma, buvome apsėstos minčių apie vaikinus, bet niekada jų tarpusavyje nelygindavome. Anzo ir kita mano artima draugė, Keitė, garsėjo milžinišku apetitu. Nė vienos jų niekas negalėdavo pradžiuginti labiau, nei vakaras pas Rubę (Ruby Tuesday). Dar niekada nemačiau tokių gražių merginų, kurios rytų kaip tikros kiaulės. Aš visada rinkdavausi salotas, nes tiesiog nežinojau, nuo kurio galo valgyti tokius dalykus, kaip du kartus keptos bulvės su lupena ar aštrūs vištienos sparneliai su mėlynojo sūrio padažu. Kai nebūdavau pas Rubę ar užsiėmusi savo krūtine, rašydavau The Springfield Union News laikraščiui. Po kelių dešimčių straipsnių, siųstų į jaunimo priedą Unlisted, jie paskyrė man rašyti kassavaitinę skiltį apie tikras, kartais stereotipines vidurinės mokyklos problemas, pavyzdžiui, pagundą gerti ir vairuoti ar žmogaus, su kuriuo svajojate eiti į išleistuvių vakarą, kvietimą. Nieko nuostabaus, kad man būti atvirai ėjosi visai lengvai. Ir realiame gyvenime, ir rašydama niekada neturėjau temų, kurios man būtų tabu. Visos mano tetos, dėdės ir draugų tėvai išsikirpdavo mano straipsnius ir kabindavo juos ant šaldytuvo. Visi jie sakė, kad tapsiu garsia rašytoja. Mama, 20

tėtis ir sesuo buvo mano patikimiausi redaktoriai. Pasitvirtino tai, ką žinojau visą gyvenimą – stosiu į koledžą Niujorke ir tapsiu profesionalia žurnaliste. Nesvarbu, ar būčiau apie tai tik rašiusi, ar tuo gyvenusi, namų virtuvės stalas virto būstine, kurioje sprendžiamos problemos dėl vaikinų ir tauškiami kiti mergaitiški niekai. Tai buvo tarsi Vakarų Masačusetso estrogenų centras, bent jau tiek, kiek galėjo būti. Mano neva drovios draugės Anzo, Keitė, Kortnė ir Džinė labai mėgo mano atvirą ir patikimą mamą – pusiau Džoaną Biaz, pusiau žydę intelektualę – kuri ir ašarą nušluostydavo, ir skanią vakarienę paruošdavo. Kol mes valandų valandas giliai mintijome ir dalinomės išpažintimis, geraširdis tėtis apsimesdavo kuo nors užsiėmęs kieme, o sesuo slėpdavosi savo kambaryje, nes mano nešvankios draugės ją tiesiog šiurpino. Merginos taip pat negalėjo atsitraukti nuo mano mamos ruošiamo makaronų patiekalo, kurį mes vadinome „Tais Makaronais“. Lengvas ir sveikas valgis, ruošiamas iš storų spagečių, šviežių pomidorų, trupučio česnako ir pabarstytas sūriu – rydavome kaip žvėrys. Merginos maldaute maldaudavo tų makaronų, o per karštas mūsų diskusijas ir raštelių siuntinėjimus, kuriuose būta ir kitų gerokai vulgaresnių temų, visuomet būdavo prirašyta: „Paprašyk, kad šįvakar išvirtų „Tų Makaronų“. Bet mėgstamiausia mūsų susitikimų vieta buvo vienos mano draugės, Džinės, didelis, senovinis namas miestelio centre. Džinė buvo populiariausia mergina mokykloje. Plaukimo komandos žvaigždė, kuri linksmintis vakarėliuose galėdavo ilgiau nei kas nors kitas; geriausia klasės mokinė, nors ir praleisdavo didžiąją dalį savo pamokų; be to – graži mergina, neturėjusi sau lygių. Kiekvieną rytą ji įsitaisydavo kavinėje – viena, ilgomis kojomis ir trumpais plaukais ir lengvabūdiškai raikydama riestainį aptepdavo jį sviestu vienodais, sukamaisiais judesiais. Diena iš dienos. Džinė ir jos rytinis riestainis buvo tarsi prisukamas laikrodis. Ji tyliai skaitydavo laikraštį ar maloniai šnekučiuodavosi su bet kuo, kas prisėsdavo šalia. 21

Jos energija prikaustydavo net mokytojus. „Džinė turi viską“, – sakydavo mano mama. Dar žavesnė Džinė atrodė dėl to, kad turėjo šaunią mamą. Pankė Rodžer buvo (ir tebėra) rūkanti, golfą žaidžianti, užmiesčio klubui priklausanti dama, kurios santuoka – nusisekusi, o socialinis gyvenimas – spalvotas ir ryškus. Mūsų paaugliškos širdys tiesiog dainuodavo, jei ji likdavo namie ir leisdavo laiką su mumis, apsirėdžiusi savo keistais, antikvariniais papuošalais, kurie dar ryškiau spindėjo ant jos įdegusio, lieso kūno. Prieš didžiąsias metų šventes Pankė visada kepdavo tokius apvalius, šokoladu aplietus žemės riešutų sviesto kamuoliukus, vadinamus „kaštonais“. Kai nevogdavome jos Barclay 100, nesiklausydavome Džimio Bufeto plokštelių ir nesimokydavome vairuoti jos senojo BMW, tų „kaštonų“ sukimšdavome tuzinus. Džinės šeima ir jų socialinis ratas, kuriam priklausė ir kitų mano draugių tėvai, buvo „seni pinigingi dabitos“, kurių gyvenimas sukosi aplink kokteilius, nikotiną ir chaki spalvos švarkus – mano šeima buvo absoliuti priešingybė. Mano tėvas per metus išgerdavo du bokalus alaus, daugių daugiausiai, o mama iš viso negeria. Mano draugių šeimos atostogaudavo paplūdimio vilose, pavyzdžiui, Hilton Hede ir Nantakete, o mes lankydavome senus antkapius Niujorke. Jie važiuodavo slidinėti ar plaukioti, o mes žaisdavome žodžių žaidimus ir žiūrėdavome vaidinimus Niujorko teatruose. Nereikia nė sakyti, kad mano tėvai ir Rodžersų rato žmonės tarpusavyje turėjo ne kažin ką bendro, bet juos siejo abipusis švelnumas. Mano mama buvo Enė Hol jų Anai Teilor. Jai niekada nerūpėjo patekti į tą draugiją ar pritapti. Buvo panašu, kad ji jaučiasi ypatinga būdama kitokia. Stiprios moterys, kokios buvo ir mano draugių mamos, su pagarba žiūrėjo į manąją, kuri vienintelė niekada nepriklausė paskalų, „džintonikų“ ar teniso pamokų klubams ir tyliai, bet maištingai žygiavo savo vienos keliu. Be abejo, jos taip pat žinojo, kaip mano mama dievino savo dukteris. 22

Praėjus penkeriems metams po to, kai baigėme mokyklą, visos išsibarstėme po rytinę pakrantę ir mėgavomės savo dvidešimtaisiais gyvenimo metais, kai pasaulį sukrėtė rugsėjo 11-osios įvykiai. Mama paskambino kaip tik tada, kai pamačiau, kad į dangoraižį, esantį vos už kelių blokų, rėžėsi pirmasis užgrobtas lėktuvas. Bandydama suprasti, kas per velnias čia vyksta, ir melsdamasi, kad visi, kurie dirbo žemutiniame Manhatane, būtų likę sveiki, tą akimirką tiesiog negalėjau pakelti ragelio. Man net į galvą nešovė mintis nerimauti dėl tų, kurie šiame mieste negyveno. Kol neišgirdau pagaliau prisiskambinusios mamos balso. Ji vos galėjo išlementi žodžius: – Tuo lėktuvu skrido Džinė. Ji mylėjo tą mergaitę. Visi mylėjo. Po Džinės žūties mano draugai iš Longmeadou, jų broliai ir seserys bei tėvai tapo svarbiausiais žmonėmis mano gyvenime, neskaitant šeimos. Tais metais nelaimė mus suvienijo ir likome artimi iki šiol. Nėra stipresnės draugystės už tą, kuri užsimezga ankstyvame amžiuje ir atlaiko skaudžią tragediją. Dažnai mintimis grįžtu į savo vaikystę ir, kaip pasakytų daugelis, prisiminimai visada nuveda mane prie virtuvės stalo – kur pasakodavau mamai savo paslaptis, kartu su tėčiu ir seseria srėbdavau žiedinių kopūstų sriubą ar su mokslo draugėmis taip lapnodavau makaronus, kad net ausys linko. Ir kartais prisiminimai nuveda prie sviestu aptepto riestainio.

Tie Makaronai 6 porcijos

Kuomet augau, mama šį patiekalą ruošdavo bent kartą per savaitę, o man jis niekada taip ir nepabodo. Tai paprastas, šviežias ir sveikas valgis, kuris įkūnija mamą. Tai mano laimingos vaikystės atspindys. Visada valgėme makaronus al dente, bet tik todėl, kad mes, nepasotinamos paauglės, buvome pernelyg nekantrios laukti. Skaniai vakarienei patiekite su salotomis ar traškia duona. 4 šaukštai ypač tyro alyvuogių aliejaus 1 skiltelė smulkiai sukapoto česnako 4 šaukšteliai kapotų šviežių bazilikų 1 arbatinis šaukštelis druskos, dar šiek tiek vandeniui pasūdyti 450 g spagečių arba bucatini, jei norite prašmatniau 4 vidutinio dydžio pomidorai, supjaustyti kubeliais arba riekelėmis

½–1 stiklinė (arba mažiau, jei norite) šviežiai tarkuoto mocarelos arba Romano sūrio ½ stiklinės tarkuoto Parmigiano-Reggiano

Puodą su vandeniu statykite ant stiprios ugnies. Užvirkite. Ant vidutinės kaitros dėkite keptuvę ir pakaitinkite aliejų. Suberkite smulkintą česnaką ir kepinkite, kol suminkštės. Dėkite bazilikų ir druskos. Sukrėskite pomidorus ir troškinkite 15 minučių arba tol, kol suminkštės. Į verdantį vandenį įberkite žiupsnelį druskos. Sudėkite makaronus, gerai išmaišykite ir virkite pagal ant pakuotės esančius nurodymus. Baigiant virti paragaukite, ar makaronai išvirę. Kai bus paruošti, nupilkite vandenį ir suverskite juos atgal į puodą. Suberkite tarkuotą sūrį ir troškintus pomidorus. Maišykite apie 3 minutes, kol sūris išsilydys. Sudėkite makaronus į dubenėlius. Kiekvieną pabarstykite trupučiu parmezano ir patiekite.

Pankės Rodžer „kaštonai“ 60 rutuliukų

Yra tiek daug dalykų, kuriuos prisimenu apie Džinę Rodžer: kaip ji mėgo juoktis ir šokti, kaip bjaurėjosi viskuo, kas susiję su katėmis, ir kaip patogiai ji jausdavosi būdama pati savimi. Lygiai taip pat visada prisiminsiu ir žemės riešutų sviesto saldainius, aplietus šokoladu, kuriuos rydavau jos namuose, spinduliuojančiuose antgamtine „kaip gyvena kita pusė žmonių“ aura. Pankė, fantastiškoji jos mama, tvirtina, kad šie saldainiai savo išvaizda turėtų būti panašūs į kaštono medžio vaisius, tačiau aš tikrai žinau viena – jų skonis primena šventes Longmedou miestelyje ir draugę, kurios niekada nepamiršiu. 1 ½ stiklinės kreminio žemės riešutų sviesto 110 g nesūdyto kambario temperatūros sviesto

½ arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto 3 stiklinės (apie 225 g) miltinio cukraus 4 stiklinės geros kokybės karčiojo šokolado lašelių 2 arbatiniai šaukšteliai margarino

Dideliame dubenyje (arba elektriniu mikseriu su dubeniu ir tešlos minkymo kabliu) sumaišykite žemės riešutų sviestą, sviestą ir vanilę. Palaipsniui berkite miltinį cukrų, kol gerai susimaišys. Pasiruoškite didelę lėkštę ar kepimo skardą, išklotą vaškiniu popieriumi. Rankomis iš gautos masės suvoliokite apvalius, braškių dydžio kamuoliukus ir dėkite juos ant paruoštos lėkštės. Į kiekvieną saldainį įsmeikite po dantų krapštuką (bus lengviau paimti). Dėkite lėkštę į šaldiklį ir palaikykite šaltai apie 30 minučių, kad kamuoliukai sustingtų. Kai saldainiai atvės, karšto vandens vonelėje ištirpinkite šokolado lašelius ir margariną, viską dažnai maišydami, kol masė pasidarys vientisa. Jei karšto vandens vonelės neturite, pripilkite nedidelį puodą vandens ir užvirkite. Sumažinkite ugnį, virš jo įtaisykite karščiui atsparų dubenėlį, kuris uždengtų visą indą su vandeniu. Tirpinkite šokoladą ir margariną, kaip aprašyta pirmiau.

Laikydami žemės riešutų sviesto kamuoliuką už dantų krapštuko, panardinkite jį į tirpintą šokoladą, taip, kad viršuje liktų lopinėlis žemės riešutų sviesto ir saldainiai primintų kaštono medžio vaisius. Paruoštus „kaštonus“ dėkite ant aušinimo grotelių (šokoladas gali lašėti, todėl darbastalį išklokite popieriumi ar folija, kad baigus gaminti būtų lengviau sutvarkyti). Švelniai ištraukite dantų krapštukus ir užlyginkite skylutes. Dėkite į šaldytuvą bent dviem valandoms arba tol, kol saldainiai bus tvirtos konsistencijos patiekiant. „Kaštonai“ gali būti laikomi šaldytuve arba sandariai uždarytoje alavinėje dėžutėje ant virtuvės stalo. Jie itin tinka dovanoti.

Ugningas gyvenimas

Kol mažos, kai kurios mergaitės svajoja apie ponius, Žavųjį Princą arba idealiai simetrišką C dydžio krūtinę. Tik ne aš. Augdama tetroškau vieno – Niujorko. Jei tiksliau, Grenič Vilidžo. Norėjau metro. Norėjau kovos. Norėjau kultūros. Norėjau veiksmo. Todėl kai atėjo laikas rinktis koledžą, vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo tai, kad koledžas priartintų mane prie svajonės gyventi šiame mieste. Pasalūniškai, kaip visada, radau būdą prasibrauti pro „galines duris“ į Kolumbijos universitetą – per jungtinę programą su Žydų teologijos seminarija (ŽTS), kur galiausiai įgijau du menų bakalauro laipsnius: vieną – iš Kolumbijos universiteto ir kitą – ŽTS . Tai, kad pasirinkau jungtinę programą, šiek tiek palengvino stojimą ir į Ivy League mokyklą, mat čia buvo laukiami pažangūs žydų studentai, nesikratantys dvigubo kurso krūvio. Kartą ten patekus, viskas vyksta daugmaž vienodai. Net ir elito atstovai žino, kad žudančios dalykų programos nė iš tolo neprimena iškylos pievoje, net ir košerinės. Vis dėlto mano draugai iš Ivy League supras, kad nepriklausau jų ratui. Jie tikriausiai iš anksto tai nujautė. Mat aš necituoju Platono ar Silvijos Plat. Užmiegu per užsienio šalių 27

filmus ir pirminių rinkimų rezultatų transliacijas. Hovardas Sternas yra mano dievukas. Esu tikra, kad jiems aš atsiduodu valstybinės mokyklos kvapeliu. Kai tėvai atkraustė mane į Aukštutinio Vestsaido studentų miestelį, jiems šiaip ne taip pavyko susiturėti. Švelniai tariant. Esu beveik įsitikinusi, kad girdėjau, kaip mama, klodama mano lovą nauja flanelės patalyne ir kraudama į šaldytuvą braškes su greipfrutais, sau panosėj murmėjo: „Tu suteiki savo vaikams šaknis augti ir sparnus skristi... Tu suteiki savo vaikams šaknis augti ir sparnus skristi...“ Ar dėl šio išsiskyrimo nerimavau aš? Nė kiek. Nors visada buvau emociškai prisirišusi prie namiškių, man niekuomet nebuvo sunku būti toli nuo jų. Tik turiu pripažinti, kad buvo sunku matyti tėtį šiek tiek nuliūdusį. Be to, sąmoningai paprašiau Reič likti namie, nes tai – vienintelis atsisveikinimas, kurio nebūčiau galėjusi ištverti. Prieš tėvams išskrendant, pasinaudojome senu triuku, kuris Šelaskiams padeda lengviau ištverti sunkius išsiskyrimus. Mes dainuojame „Pasimatysime rytoj!“ taip džiaugsmingai ir entuziastingai, kiek tik leidžia dideli, sunkūs gumulai, stringantys gerklėse, o tada, nesidairydami atgal, išsiskiriame, kurį laiką susiglaudę kaip naujagimiai pakūkčiojame, na o tuomet paprastai viskas klojasi gerai. Jaustis nepriklausomai buvo paprasta. Buvau apimta ekstazės dėl savo naujojo gyvenimo Niujorke, bet staiga prabudo sąžinė ir graužatis, kad esu įstrigusi žydų bendrabučiuose ir kavinėse (kurios buvo sandorio dalis) ir pusę savo laiko praleidžiu mokydamasi visą teologinę painiavą. Visada mėgau žydus – užaugau reguliariai lankydama sinagogą, 15 nuostabių vasarų praleidau sionistų rama stovyklose ir netgi leidausi į keletą piligriminių žygių po Izraelį bei vieną siaubingą kelionę į Aušvicą. Gebu skaityti ir kalbėti hebrajų kalba, nevalgau kiaulienos, aš net nekaltybę praradau kibuce. Tačiau niekada nebuvau religinga. Nei mano artimiausi vaikystės draugai, nei berniukai, kurie man patiko, nebuvo žydai... Tikiu Dievą, bet niekada netroškau ir nejutau poreikio Jo ar Jos sukonkretinti. Taigi tiesiog jaučiau, kad 28

visa tai mane pernelyg riboja. Na ir mano akimis atrodo nevykėliškai. Kita vertus, Kolumbijos universitete, kur protingųjų studentų gauja buvo kur kas labiau eklektiška, potencialiems bičiuliams baiminausi išsiduoti, kad mokausi pagal jungtinę programą, taigi ir ten nesakiau nieko. Gal ir būčiau didžiavusis savimi, kad esu kažko, labai griežto, dalis, tačiau buvau įsitikinusi, kad dėl to atrodysiu „prastesnės“ akademinės rūšies. Ir tai mane trikdė. Jei būčiau buvusi brandesnė arba galėjusi pasijuokti iš nuolatinio bėgiojimo pirmyn ir atgal nuo „Pankrokinio jaunimo sociologijos“ į „Jidiš 101“, gal ir būtų buvę neblogai. Bet aš kračiausi visko, susijusio su seminarija, ir jaučiau, kad Kolumbijos universiteto miestelyje užtrunku kur kas ilgiau nei derėtų. Turėjau vieną draugę – Anę Levenson, mielą ir dvasingą mergaitę iš Akrono, Ohajo valstijos, kuri limonadą vadino „pop“, o sportbačius – „tennies“. Anė taip pat mokėsi pagal jungtinę programą, bet dėl to nesijautė taip prastai, kaip aš. Jai patiko bendrauti su žmonėmis bendrabutyje, tačiau aš buvau visiškai abejinga šabo vakarienėms, bendriems padainavimams ir visam tam Kumbaya9 mėšlui. Todėl didžiąją dalį savo laiko leidau atskirai. Šeima lankydavo mane kas kelias savaites ir atitempdavo puodus šaldytos vištienos sriubos, pilnas dėžes nektarinų ir žemės riešutų sviesto bei lagaminus kitokio mano mėgstamiausio šlamštmaisčio. Net ir koledže mama pasirūpindavo mano valgiu. Nepaisant to, kad lauktuvės, kurias aš visuomet džiugiai priimdavau, buvo vežamos be saiko, mano svoris nukrito tiek, kad tėvai ir sesuo rimtai susirūpino. Labiausiai jie baiminosi, kad tai nebūtų besivystantys valgymo sutrikimai, o aš kategoriškai neigiau, kad kovoju su giliai įsišaknijusiais, kūno išvaizdos klausimais. Tikroji mano antipatijos maistui priežastis buvo susijusi su įtampa ir nervais. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jaučiausi neturinti vietos. Na, o vėliau, mano organizmas Dvasinga giesmė, išpopuliarėjusi ketvirtajame dešimtmetyje. Ypatingai pamėgta ir dainuota prie laužo skautų vasaros stovyklose.

visada taip elgdavosi – kai liūdna ar nesiseka, prarandu apetitą. Pirmasis požymis, kad jaučiuosi prastai – žemyn nusmukę, kabantys džinsai. Tas gyvenimo etapas buvo visai ne toks, koks turėtų būti studijuojant koledže. Motina tikrai nebūtų manęs pagyrusi, jei būtų išgirdusi apie mano draugus arba baimes „neįsipaišyti“ į aplinką. Taigi bandydama nukreipti jos dėmesį, vos pradėjusi mokytis antrame kurse, įstojau į vieną seseriją, kuriai, buvau tikra, ir priklausiau: tikrų niujorkiečių seseriją. Gavau stažuotę MTV News televizijos būstinėje ir stengiausi ten praleisti kuo daugiau laiko net ir tada, kai reikėdavo nešti kapučiną į Kurto Loderio loftą ar padlaižiauti tuo metu itin populiariai Elison Stiuart, kuri niekaip negalėjo įsiminti mano vardo. Tai buvo pati nedraugiškiausia darbinė aplinka, bet aplinkinių ego ir požiūriai vertė mane jaustis labai reikšminga ir aš tai priėmiau su didžiausiu malonumu. Taip pat stengiausi suderinti ir administratorės darbą vulgariame Aukštutinio Vestsaido naktiniame klube, kur mane seksualiai persekiojo nuo kokaino apsinešęs klubo vadybininkas ir grabaliojo vedę savininkai. Vaizdelis tame klube buvo gana skurdus, bet kurstė mano aistrą nuotykiams. Važiavimas namo ketvirtą valandą ryto metro po to, kai prancūzišku bučiniu tenka apdovanoti bosą tam, kad gautum atlyginimo čekį, buvo žeminanti, pavojinga ir daug įdomesnė patirtis nei koledžas. Vienintelis reikšmingesnis mano vaikinas tuo metu buvo vyrukas, vardu Džesis, gražus mokslininkas, kuris mokėsi Kolumbijos universitete ir šnekėdavo taip paslaptingai, kad negalėdavau suprasti, apie ką eina kalba. Tad kalbėti mes leidome mudviejų kūnams. Tie santykiai, kaip ir visą mano laiką atimantys darbai, tęsėsi iki diplomų teikimo ceremonijos (į kurią nenuėjau). Galiausiai su Džesiu išsiskyrėme – jis buvo toks keistuolis besaikis intelektualas, kad aš net negalėjau apsimesti jį suprantanti, tačiau mudu likome ypač artimi draugai. Tuo metu vis tiek nenorėjau niekam įsipareigoti. Akimirką, 30

kai koledžas turėjo būti baigtas, norėjau jaustis laisva ir būti savimi. O tuo metu būti „savimi“ man reiškė atrodyti pasitikinčia miesto pupyte. Užgrūdinta, karšta ir atsainia. Paleistas nuo universiteto grandinės, mano pasitikėjimas savimi augo, o aš po truputį bandžiau užkariauti miestą, bent jau taip rodėsi mano, dvidešimt kelerių sulaukusios, būsimos rašytojos, akimis. Nuomojausi nedidelę studiją Centriniame parke, mečiau darbą MTV bei naktiniame klube ir pradėjau dirbti laisvai samdoma reklamos ir viešųjų ryšių agentūrų tekstų rašytoja. Rašydavau apie viską, apie ką tik reikėjo: pradedant skrandžio šuntavimo operacijomis ir baigiant kalėjimų reformų temomis. Ir dar – kadangi labai norėjau gauti darbuotojo nuolaidą, susikūriau sau „viešumo vadybininkės“ poziciją ir įsidarbinau stulbinančioje namų dekoro imperijoje ABC Carpet & Home, kurioje sukinėdamasi tarp juodųjų serbentų kvapo žvakių ir ananasų formos šviestuvų, tarsi kempinė į save gėriau viską, ką galėjau sužinoti apie dizainą ir architektūrą. Savaitgaliais išsijuosusi dirbau padavėja miesto pakraštyje veikusioje Sarabeth kavinėje. Atrodė, kad visos mano savaitės valandos buvo užimtos vienu ar kitu darbu. Ir jaučiausi visiškai gerai, nes iš koledžo laikų daug draugų neturėjau, o mano tikrosios bičiulės – Anzo, Keitė, Džinė ir ketvirtoji mūsų kompanionė, Kortnė, – vis dar gyveno Masačusetse. Taigi naujasis mano gyvenimas virto šurmuliu ir nuolatiniu lėkimu. Bet ar kam įdomu būti nuobodyla? Savo 21-ojo gimtadienio dieną apsitempiau susiaučiamą, leopardo raštais išmargintą Dianos von Furstenberg suknelę gilia iškirpte iš Saks Fifth Avenue, o mano sesuo surengė gimtadienio vakarėlį ir į ištaigingą klubą sukvietė kone visus pažįstamus iš visų mano darboviečių. Leidau jai pasikviesti ir krūvą savo draugelių, kad neatrodytų tuščia, jei nieks neateitų. Tą naktį susirinko apie šešiasdešimt žmonių ir aš pasijaučiau kaip pagrindinė žvaigždė savo pačios filme. – Atleisk, Lis, bet daugiau niekada nebedrįsk skųstis, kad neturi draugų, – sakydama tostą garsiai sušuko Reičelė. O tada, po 31

plastmasinėmis palmėmis, prie taurės romo punšo, Reičelė supažindino mane su Gariu – išvaizdžiu vaikinu didelėmis žaliomis akimis, ką tik pradėjusiu dirbti Volstryte. Jis man priminė tėtį – gal ir ne toks juokingas iš prigimties, bet toks pat geranoriškas. Jis atrodė neabejotinai patikimas, todėl tapo mano pirmuoju rimtu vaikinu po koledžo. Beje, kalbant apie mano tėvą, tai praktiškai tuo pat metu mama ėmė grasinti skyrybomis, jei jis nesutiks kraustytis į Niujorką, kad juodu galėtų būti arčiau manęs ir mano sesers, kuri tuo metu lankė koledžą valstijos šiaurėje. Tėvas priešinosi visas tris valandas, tada uždarė savo uniformų parduotuvę ir padarė taip, kaip liepė mama. Jų planas buvo toks – ji pardavinėtų nekilnojamąjį turtą, o jis, dirbdamas namuose, palaikytų kontaktus su nuolatiniais klientais. Išpuoselėtus savo namus Naujojoje Anglijoje juodu iškeitė į drabužių spintos dydžio butą ir atvyko į Aukštutinį Vestsaidą. Atvyko neturėdami jokių santaupų, tik vieną metro žemėlapį, tačiau nė sekundės dėl to nesigailėjo. Iš Longmedou persikėlus į Manhataną, tėvams teko susiveržti diržus, todėl kelis vakarus per savaitę Sarabeth kavinėje vaišindavau juos nemokamai. Kaip ir dauguma kitų lankytojų, jie alpo dėl aksominės pomidorų sriubos ir pasigardžiuodami kabindavo ją šaukštais. Pagaliau ir aš atgavau apetitą ir karts nuo karto paragaudavau gardžiosios sriubos, bet tik tiek – maistas ir toliau manęs nelabai domino. Galėdavau valgyti bet ką, kas liko neparduota iš Sarabeth kepyklos, ant grotelių keptos vištienos salotas per nuobodžius dvigubus pasimatymus su Gariu, ir bet ką, rasto miniatiūriniame mano butuko šaldytuve. Maistas manęs nei užvesdavo, nei slopindavo ir tikrai negalėjo priversti aimanuoti. Bet, kol mano užsimiršęs vaikinas rūpinosi savo bankininko karjera, tuo pasirūpindavo seksualus, dar neatrastas aktorius, dirbęs Sarabeth naktinėje pamainoje. Tais ankstyvais 2001-aisiais gyvenimas buvo puikus. Ir tada vieną rytą, išlipusi iš metro miesto centre, 14-oje gatvėje, pamačiau didelę minią. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų, pirmoji 32

toptelėjusi mintis buvo: vitrinos pavyzdžių išpardavimas? Užsukau į kavinukę ant kampo, užsisakiau sumuštinį su kiaušiniais ir sūriu, o visi ten buvę elgėsi kažkaip keistai. Išėjusi į lauką buvau beišvyniojanti savo pusryčius, kai moteris vidury gatvės metė savo maišelius, kuriuos nešėsi iš valyklos, ir čia pat puolė į ašaras. O tada aš pažvelgiau aukštyn. Tą sekundę, kai rėžėsi antrasis lėktuvas, man skambino mama. Buvau 24-erių. Mano profesionali žurnalistės karjera prasidėjo nuo darbo pas Us Weekly redaktorių, vardu Markas Malkinas. Su Malkinu susidraugavau dar dirbdama ABC Carpet & Home, kai išplepėjau jam apie švaistūnišką Keitės Hadson apsipirkimą toje parduotuvėje. Dar vėliau įsakmiu tonu įtikinau jį, kad duotų savo darbuotojams laisvą vakarą Naujųjų 2002-ųjų metų naktį ir pati įsipareigojau parengti reportažus tiesiai nuo raudonojo kilimo. Kiaurą naktį praleidau lakstydama klaikiame šaltyje po miestą, nuogom kojom, tačiau švytinti ir imanti interviu iš tuomet niekam nežinomos aktorės Skarletės Johanson ir mažos mergaitės Lindsės Lohan. Prie manęs prisijungė ir pagaliau sužydėjusi bei atsiskleidusi mano sesuo, kuri naktį užbaigė lovoje su Marku Makgratu (dar žinomu kaip SugarRay). Nušvilpėme jo ryškiai geltoną pūstą liemenę, kurią vėliau gimtadienio proga padovanojome tėčiui. Toji naktis buvo nesuvokiamai nuostabi. Neilgai trukus, 2003-iaisiais, Malkinas man pasiūlė gerai apmokamą reporterės darbą, pirmąją tikrą progą pasirodyti žurnaluose. Amžinai jausdamasi dėkinga už šią galimybę, galėjau padaryti viską, kad tik jam įtikčiau. Kentvude, Luizianoje (kur rimtu veidu buvau įspėta neatskleisti savo religinių pažiūrų ar kilmę išduodančios pavardės) laksčiau paskui Britnę Spyrs, mėnesius tupėjau ant kalvos, priklausančios Olsenų dvynukėms ir pirkau šilko korsetus prisigretinusi prie Andželinos Džoli Saks parduotuvėje. Buvau pakvaišusi dėl tuometinio Džesikos Simpson sutuoktinio, Niko Lašei, vieno 33

maloniausių vyrukų, kuriuos man yra tekę sutikti. Nereikėjo ilgai laukti, kad jis ir aš būtume melagingai supiršti ir atsidurtume ant The National Enquirer viršelio, taigi Padėkos dieną paparaciai pasirodė ir prie mano močiutės durų. Tai mane gerokai išgąsdino bei leido pajusti mano pačios „metodų“ skonį. Nors, tikriausiai, nepakankamai – ne taip, kad galėčiau ilgai išlaikyti liežuvį už dantų, pričiupusi megažvaigždę būnant dar ir mega-išdaviku. Bet geriausia šio darbo dalis prasidėjo tuomet, kai sutikau kolegę, sąmokslininkę ir geriausią būsimą draugę – Šelę. Iš pradžių Šelė mane kiek gąsdino, bet vėliau supratau, kad ji – ypač žavinga būtybė. Vidumi ji buvo miela, graži žydaitė iš Mičigano, geraširdė ir linksma – šias dvi būdo savybes labiausiai vertinu. Išoriškai – tikra naktinio gyvenimo torpeda, kuri visa savo esybe negalėjo suprasti žodžio „ne“. Šelei priklausė visa Niujorko „scena“ – jai niekada nereikėdavo laukti eilėse. Ji visada gaudavo tai, ko nori, ir tada, kada nori. Nė nemirktelėjusi ji galėjo įžingsniuoti į išskirtinį Bungalow 8 ar prasibrauti į Brado Pito kino juostos premjerą, net jei ši buvo saugoma fedų. Kai atsirado Šelė su visais savo kontaktais ir pažintimis, aš jaučiausi tarsi išsilaipinusi naujoje planetoje. Ji nuolat mykdavo į savo mobilųjį arba tarškindavo elektroninius laiškus nuolatiniams kompanionams, reikalaudama žinoti „Kur visiiiiiii šį vakarą... Girdėjau, kad visiiiiiii ketina eiti į Marquee... Kaip tai – visiiiiiii jau ten?“ Klausydavausi, kaip ji mykia toliau paplonintu vidurinės mokyklos laikų mergiotės balsu, tačiau mane visiškai pavergė jos sensacingas gyvenimo tempas. Galų gale neiškenčiau nepaklaususi, kas tie visiiiiiii, kuriuos mes visada sekiojame? Ji nieko neatsakė, tačiau aš daugiau ir neklausinėjau. Mudvi žaidėme su populiariaisiais. Šelė buvo populiariųjų gretose. Leidimas į Kenajaus Vesto šou užkulisius? Viens du. Nemokami kirpimai pas Frederiką Fekkai? Tai aišku. Privatus lėktuvas į Hemptoną? Be abejonės. Pakankamai subtiliai ji galėjo įgyvendinti bet ką. Ypač, jei tai – restorano rezervacijos. 34

Naudojomės tarnybinėmis kreditinėmis ir valgėme nuostabiausiuose ir madingiausiuose Niujorko restoranuose. Nobu, kurios prašmatniai vakarienei taupo net pasiturintys, buvo kasdienė mūsų kavinukė. Tao, kuris visiškai sudegė 2003-iaisiais, savininkai su Šele iš Detroito elgėsi it su Dubajaus karaliene. Niekada taip ir negavome sąskaitos klestinčiame Dos Caminos, kur šokinėdavome nuo stalelio prie stalelio lyg Sangrios prigėrę zuikiai, nes mano draugužė buvo ypač dosni publicistė. Dievinau vaikščiojimus po restoranus... Bet ne dėl maisto. Mane žavėjo energija, įelektrinta restoranų atmosfera, širdies ritmas ir gandai. Tiesa ta, kad nieko nenutuokiau apie valgiaraščius, vyno kortas ar kažką, maitintus žole, tačiau tai netrukdė man mėgautis valgiu. Tai buvo pašėlę laikai, kai skraidėme privačiais lėktuvais iš MTV muzikos apdovanojimų Majamyje į Holivudo pristatymų vakarėlius, vykdavusius Chateau Marmont Los Andžele. Jaučiausi žavinga ir savarankiška. Buvau visiškai pakerėta Hyto Ledžerio, su kuriuo dažnai susidurdavau (tada ir dabar) ypatingai saugomame trečiajame restorano The Spotted Pig aukšte. Kartą jis patapšnojo man petį ir paklausė, ar nenorėčiau kartu surūkyti po cigaretę. Ir pirmą kartą savo gyvenime, po šimts velnių, mane ištiko stabas. Ta akimirka – vienas didžiausių praradimų mano gyvenime. Juk galėjome tapti draugais. Kita vertus, mes stačia galva nėrėme į gerkles perpjauti pasiruošusią minią, dažnai atsidurdavome greta narkomanų, melo, šlykščių mergų ir manipuliatorių. Žvaigždžių „prižiūrėtojai“ nuolat mumis naudojosi, kad patektų į žurnalą, ar koneveikdavo vien už tai, kad ten dirbome. (Kaip patys sako, vienintelis dalykas, blogesnis nei patekti į Us Weekly, tai nepatekti į Us Weekly). Žiurkių lenktynėse – euforiškose ir tokiose pragariškose – greitai gali parduoti sielą. Niekada, niekada nebūčiau ten ištvėrusi, jei ne Šelė. Kartą Niujorke, Tommy Hilfiger vakarėlyje, kuris vyko Brajanto parke, pastebėjau vieną atokiau sėdintį žavų (nors griūk negyva) vyruką. Pramogų pasaulyje tiek daug vienišų ir įskaudintų žmonių – niekada negalėčiau išvesti jokios koreliacijos tarp šlovės ir laimės. 35

Jis atrodė taip, lyg būtų viena tų pasimetusių sielų. Tuo metu buvau daugiau ar mažiau įsipareigojusi Gariui, bet nepasidrovėjau nužingsniuoti prie to vaikino, kad išlenkčiau kokteilį mados savaitės proga. (Visada paprasčiau kalbėti su išvaizdžiais vyrais, kai pačiai nuoširdžiai nerūpi, patiksi tu jiems ar ne.) Kuo labiau artinausi, tuo geriau supratau, kad prieš mane – pats žavingiausias vyras, kokį teko kada nors matyti. – Sveikas, ar viskas gerai? Kuo tu vardu? – Jo, jo, viskas gerai, tik jaučiuosi kiek pavargęs. Bet ačiū, kad paklausei. Malonu. Aš – Tomas. O Šventasis Hilfigeri, Tomas buvo karštas. Akies krašteliu pastebėjau Šelę, kuri stovėdama ant aukštų platformų spontaniškai bandė pasiųsti man kažkokią telepatišką žinutę. Galbūt ji pažįsta šį vaikiną? O gal su juo miegojo? Pamojavau jai, kviesdama prieiti. – Šele, – kreipiausi niuktelėdama draugę, – čia mano naujasis draugas Tomas... Pala, kokia tavo pavardė, mielasis? – Breidis. O vaikyti. Tokiose komiškose situacijose atsiduriu nuolat. 2004 metų žiemą, Sundance filmų festivalyje, Parksityje, Jutoje, mes su Šele likome už užtrenktų mūsų privataus išsinuomoto namo durų. Ant pačios kalno viršūnės, vidury nakties, su išsikrovusiais telefonais, atvirais aukštakulniais bateliais ir nė vieno kaimyno šalimais. Naktis tamsi, nors į akį durk, o aplink nematyti nei šviesos, nei pakeleivingų automobilių. Drebėjome iš baimės ir šalčio bei bandėme išsiaiškinti, kaip toli reiktų eiti, jei norėtume paprašyti pagalbos. Tada, tarsi iš niekur, iš miško glūdumos išvirto lazda pasiramsčiuojantis ir viskiu prasmirdęs Nikas Noltė, kuris mus ir išgelbėjo. Jis pats negalėjo paaiškinti, kaip ir kodėl ten atsidūrė, tačiau sugebėjo paskambinti piktoms kino kūrėjoms lesbietėms, kurios pačios aktorių vargiai pažinojo, ir apgailestaudamos, kad mudviem su Šele taip nutiko, pavėžėjo mus mėlynu 37