Kartą gyveno kaime mergaitė, tokia graži,
kad gražesnės pasaulyje nerasi. Mama ją labai mylėjo, o senelė – dar labiau. Senelė pasiūdino jai raudoną kepuraitę, ir visi ėmė ją vadinti Raudonkepuraite. Kartą iškepė mama pyrago ir tarė: – Nueik senelės aplankyti, pažiūrėti, kaip ji gyvena. Girdėjau, serga. Nunešk jai bandutę pyrago ir puodynėlę jo ė sviesto. iš Ir ra u d o n ke
pas
ai pur
tė
kit se n e lę į
ą
ka i m ą.
Eidama per mišką, sutiko Vilką pilką. Jis norėjo
suėsti Raudonkepuraitę, bet nedrįso, mat netoliese dirbo medkirčiai. Tada jis paklausė, kur ji einanti. Mergytė, vargšė, nežinojo, kaip pavojinga stoviniuoti miške ir klausytis, ką vilkas kalba, todėl atsakė:
ja i st e u i š E i n u s e n e lės , ne sv ap la n k y t i ę l nė y d ba n d ut ę p y ra g o i r pu o . vė a d ku r m a m a
o,
Vilkas patraukė virvelę, ir durys atsidarė.
Jis puolė prie senelės ir prarijo, nes jau daugiau nei tris dienas buvo neėdęs. Paskui atsigulė į senelės lovą ir ėmė laukti Raudonkepuraitės. Neilgai trukus ji atėjo ir pasibeldė: tuk tuk! – Kas ten? Raudonkepuraitė, išgirdusi storą Vilko balsą, buvo beišsigąstanti, bet pamanė, kad senelei gerklė užkimo, ir atsakė: – Čia aš, jūsų dukraitė Raudonkepuraitė. Atnešiau jums bandutę pyrago ir puodynėlę sviesto, kur mama davė. Vilkas sušuko plonesniu balsu: s! s a t s id a r y y r u d ir , ę l ve P a t r a u k v ir
Vilkas, pamatęs ją įeinant, užsitraukė
antklodę ir sako: – Padėk ant skrynelės pyragą, pastatyk puodynėlę ir eikš pas mane atsigulti. Raudonkepuraitė nusirengė ir atsigulė. Ji labai stebėjosi, kad senelė tokia keista, kai neapsivilkusi. Ji tarė: Senele, kokios didelės jūsų rankos !
te ! ap ka bi nt i, du kr ai ve ta au či lė ga d Ka os! jūsų koj s ė l e id d o k io s Senele, k sn ė, va ik ut i! Ka d bū či au gr ei te