Leonardas da Vinčis Menininkas, mokslininkas ir išradėjas Ankjanas, Italija, 1452 m. – Ambuazas, Prancūzija, 1519 m.
Genialus menininkas, mokslininkas ir toliausiai į ateitį pažvelgęs išradėjas
6
su neįprastos kilmės: mano tėvas buvo notaras ir jau vedęs kitą moterį, o mano motina, apie kurią aš beveik nieko neprisimenu, buvo iš žemesnio visuomenės sluoksnio ir galbūt kilusi iš Artimųjų Rytų. Vaikystę praleidau Vinčio miestelyje, kur manimi rūpinosi seneliai, dėdė ir mane pakrikštijęs kunigas. Šie žmonės tapo mano pirmaisiais mokytojais, tačiau jie mokė neorganizuotai ir kiek padrikai. Štai pavyzdys: paaiškėjus, kad aš kairiarankis, nieko nebuvo imtasi. Tais laikais į rašymą kaire ranka buvo žiūrima šnairai, bet mokytojai leido man taip elgtis. Tam tikru metu į mano gan nenuoseklų lavinimą įsikišo mano tėvas Pjeras. Tikėdamasis, kad tai suteiks man truputį kryptingumo, jis privertė mane mokytis matematikos, bet tai nedavė apčiuopiamų rezultatų. Užduodavau tiek daug įvairiausių klausimų, kad mokytojui netrukus imdavo svaigti galva. Buvau išsiblaškęs, bet labai smalsus vaikas. Mane žavėjo daugybė dalykų, to-
dėl aistringai imdavausi tuo metu mane labiausiai viliojusio, kad paskui jį mesčiau ir netikėtai griebčiausi ko nors naujo. Vienintelė mano pastovi aistra buvo piešimas, nes leido laisvai reikšti pastabumą ir vaizduotę. Ir man sekėsi tikrai neblogai! Galiausiai tėvas susitaikė su mintimi, kad, ne-
“
Kas mažai mąsto, daug klysta.
”
paisydamas jo noro, niekada netapsiu teisininku. Tėvas supažindino mane su garsiu menininku iš Florencijos, Andrea del Verokju, ir paprašė jį apsiimti mane mokyti. Kartu su kitais mokiniais del Verokjo dirbtuvėse mokiausi tapybos ir kitų meno formų: skulptūros, mechanikos ir architektūros. Taip puikiai įvaldžiau visus tuos dalykus, kad draugai net ėmė šnibždėtis, jog išmanau juos geriau už mokytoją. Įsitikinau tuo užaugęs, kai nutariau atidaryti savo meno dirbtuves. Mano pirmieji paveikslai sulaukė didžiulės sėkmės ir dėl vaizduojamų temų, ir dėl atlikimo technikos. Visą savo susidomėjimą gamta reikšdavau
7
Leonardas da Vinčis Nori būti panašus į Leonardą? Kai kas nors tave sužavi, pamėgink tai ištirti, o svarbiausia... nupiešti! mene: man labai gerai sekėsi paveiksluose vaizduoti ne tik žmogaus anatomiją, bet ir augalus, gyvūnus, uolas. Tie, kurie puikiai vertino mano darbus, o tokių atsirasdavo vis daugiau ir daugiau, teigė, kad mano vandens sūkuriai ir peizažai pasižymi iki tol neregėtu tikroviškumu. Šios liaupsės vertė mane raudonuoti, bet aš nepradėjau didžiuotis. Visada buvau malonus ir gero būdo, todėl visi mane mėgo, priešų neturėjau. Nelaimei, mano šlovė neatitiko pajamų. Niekad nemokėjau paprašyti iš užsakovų teisingo atlygio, o tai, ką uždirbdavau, dažniausiai išleisdavau gana greitai. Todėl nuolat ieškojau svarbių užsakovų, kad ir tokių, kaip Lorencas Puikusis, turtingas Florencijos aristokratas, mėgęs apsupti save menininkais. Lorenco Puikiojo svečiams rengdavau elegantiškas puotas ir vaidinimus. Vėliau mane pakvietė į karingojo Milano valdovo Lodoviko Sforcos, dar vadinamo Moro1, dvarą. Norėdamas padaryti gerą įspūdį, pirma parašiau jam ilgą laišką ir pabrėžiau, kad galiu būti naudingas valdovui ne tik kaip skulptorius ar dailininkas, bet, svarbiausia, kaip inžinierius. Susitikti su Lodoviku Sforca nuvykau nešinas ritiniais piešinių, kuriuose buvo pavaizduoti įvairūs mano išradimai: modernios karo ma1
8
Lodovikas Sforca galėjo būti pramintas Moro (it. il moro – mauras) dėl tamsaus gymio (vert. past.).
šinos, pavyzdžiui, milžiniški arbaletai, kilnojamieji tiltai, apsauginės sienos ir grioviai, daugiavamzdės patrankos, garo bombardos ir netgi... tanko prototipas, pirmas, kuris kada nors buvo sugalvotas! Aš toli pralenkiau savo laiką ir tokios mano idėjos, kaip skraidančios mašinos, tuo metu atrodė tarsi mokslinė fantastika. Dar svarbiau tai, kad jas buvo tikrai brangu įgyvendinti. Visai nedaugelis mano išradimų buvo kada nors pagaminti, gal išskyrus sceninius teatro mechanizmus, tarp kurių buvo mechaninis liūtas ‒ specialiųjų efektų pradininkas! Kita vertus, mano paveikslai, pavyzdžiui, šermuonėlį laikančios moters portretas, tapo nepaprastai populiarūs. Gyvendamas Milane sukūriau kai kuriuos garsiausius savo kūrinius: Gailestingosios Mergelės Marijos vienuolyno broliams nutapiau „Paskutinės vakarienės“ freską, kuriai panaudojau pažangias tapymo technikas ir dėl to mano darbas išėjo nuostabiai spalvingas, bet ir trapus bei lengvai drėgmės pažeidžiamas. Nuolat ieškodamas naujų užsakymų, išvykau iš Milano ir persikėliau į Veneciją, o vėliau grįžau į Florenciją, pačiu laiku imtis Monos Lizos portreto, kurį užsakė tos damos vyras, pirklys Frančeskas del Džokondas. Sudėjau į tą darbą visą savo tapybos patirtį, studijavau šviesą ir spalvų niuansus taip tiksliai ir stropiai, kad portretui baigti man prireikė daugelio metų. Tačiau tai buvo naudingai pra leistas laikas,
nes šis paveikslas tapo garsiausiu mano kūriniu!
9
Albertas Einšteinas Matematikas ir mokslininkas Ulmas, Vokietija, 1879 m. – Prinstonas, JAV, 1955 m.
Genialus mokslininkas, pakeitęs visatos suvokimo modelį aikystėje, paniręs į savo svajones, galėjau ištisas valandas sėdėti priešais žaislus ir nieko nedaryti. Arba tūkstantį kartų tyliai kartoti tą patį žodį ir leistis užburiamam jo skambesio. ‒ Kvaileli, ką tu sakai? ‒ kartą nusišaipė tarnaitė. ‒ Aš tavęs nesuprantu. Kada išmoksi kalbėti kaip dera? Nuo tada namuose mane pradėjo vadinti kvaileliu. O šiandien pasakęs draugui: „Tu tikras Einšteinas!“ pavadinsi jį genijumi... Tačiau, kai aš buvau mažas, niekas neįsivaizdavo, kad toks lėtas ir užsisvajojęs vaikas taps garsiausiu pasaulio mokslininku. Aš irgi ne. Mano tėvas turėjo elektros prietaisų parduotuvę ir penktojo gimtadienio proga padovanojo man kompasą. O iš motinos gavau smuiką. Šios dovanos atvėrė man stebuklingą pasaulį. Visada į šiaurę rodanti strėlytė buvo paslaptis, kurią reikėjo atskleisti, o mokymasis griežti smuiku paskatino mano gebėjimą susikaupti. Po daugelio metų
10
tariau: „Muzika yra tokia tyra ir graži, kad man ji atrodo kaip visatos grožio atspindys.“
“
Logika nuves jus nuo A iki B. O vaizduotė nuskraidins bet kur.
”
Norite žinoti apie mano mokyklinius pasiekimus? Neneigsiu, mokiausi puikiai, ypač fiziką ir matematiką. Kita vertus, nekenčiau disciplinos ir visų tų taisyklių, kurios buvo man primetamos. Mokytojai nemėgo tokio mokinio kaip aš, užduodančio daugybę klausimų, jie sakydavo: ‒ Albertai, ar galėtum patylėti ir liautis trukdęs pamoką? Vėliau šeimos draugas davė man kelias vaikiškas knygutes apie gamtos reiškinius, ir taip galėjau patenkinti žinių troškulį. Su šeima persikėlęs į Italiją, saulės nutviekstą šalį, susižavėjau būdu, kuriuo šviesa skrieja erdvėje. Įsivaizduodavau jojąs ant šviesos spindulio ir klausdavau savęs: „Jei iš tikrųjų galėčiau atsisėsti ant tokio spindulio, kaip man atrodytų šviesa?“ Būdamas 15-os metų parašiau savo pirmąjį mokslinį straipsnį, o 21-ų baigiau fizikos studijas Ciuricho universite-
11
Albertas Einšteinas te. Buriuodamas miesto ežere, mąsčiau apie kitus pasisakiau prieš tokio naikinančio ginklo naudojimą. nuostabius klausimus: kokie dėsniai viešpatauja viŠiaip ar taip, dėl šių straipsnių man buvo pasiūlysatoje? Ar Žemėje galiojanti gravitacija ta profesoriaus vieta Ciuricho universiir erdvės bei laiko matmenys tinka ir totete. Nepaisydamas prasidėjusio Pirmolimiausioms žvaigždėms? jo pasaulinio karo, 1915 m. sugebėjau Baigus studijas man buvo sunku rasti suformuluoti Bendrąją reliatyvumo teodarbą. Tėvas mirė ir aš privalėjau rūriją. Joje teigiau, kad erdvė ir laikas yra pintis savo motina bei seserimi, vieningi ir sudaro erdvėlaikį, be o dar žmona ir sūnumi. Man nedelsiant reikėjo pinigų! Štai koNori būti panašus į Albertą? to, šviesa keliauja ne tiesia linija, dėl pradėjau dirbti Berno mies- Niekada nesiliauk įsivaizduoti! o yra traukiama dangaus kūnų. Ši teorija susidėjo iš darnių, tarto Patentų biure. Darbas buvo si Mocarto partitūra, lygčių, bet ją dar reikėjo įronuobodus ir vienodas, bet palikdavo man daugybę dyti. Tai įvykdė Artūras Edingtonas 1919 m. gelaiko apmąstymams. 1905 m. išspausdinau straipsgužės 29 d., per visišką Saulės užtemimą padaręs nį, kuriame išdėsčiau savo teoriją: „Vienintelis padaug nuotraukų, kuriose aiškiai matyti nuostabus stovus ir neįmanomas viršyti dydis kosmose yra šviesos spindulių išlinkimas. Tų pačių metų lapkrišviesos greitis. Tačiau erdvė ir laikas ne visada yra čio mėnesį jo nuotraukos buvo išspausdintos, ir aš tokie patys: jei greitis didėja, laikas lėtėja, o erdvė per naktį tapau pasauline garsenybe. 1921 m. man susitraukia.“ Paaiškinsiu: įsivaizduokite du dvybuvo skirta Nobelio premija fizikos srityje ir nuo tos nius. Pirmasis kosminiu laivu, skriejančiu šviesos akimirkos buvau kviečiamas dėstyti, sakyti kalbas greičiu, išskrenda link tolimos žvaigždės, o antrasis visame pasaulyje ir dirbti su garsiausiais mokslininlieka vietoje ir laukia brolio Žemėje. Kai keliavęs kais. Vieną dieną mano dar mažas sūnus Eduardas dvynys grįš, jis bus jaunesnis už likusįjį namuose, paklausė, kodėl aš toks garsus. Atsakiau: nes skriejant šviesos greičiu laikas bėga lėčiau. Ne‒ Ropojantis lenkta šaka vabalas nesupranta, trukus sukūriau ir paskelbiau formulę, kuriai buvo kad palieka išlenktą pėdsaką. Laimė, aš lemta tapti neįtikėtinai garsiai: pastebėjau tai, ko vabalas nesugebėjo. E = mc2 Dar ir šiandien fizikai studijuoja mano teorijas, o Savo teorija sukėliau 2016 m. jie įrodė gravitacitikrą perversmą fizikos nių bangų, kurios yra tarsi dėsniuose, kurie buvo žierdvėlaikio audinio raibunomi iki tol: teigiau, kad liavimas, egzistavimą, konkreti materija gali pavirsti neapčiuopiama o aš, kvailelis iš Ulmo, energija ir atvirkščiai! Tiesą sakant, šis dėsnis ateityje leis sukurti atominę bombą. Tačiau aš n uspėjau jų buvimą daugiau vertinau karą kaip rimtą ligą, todėl visada nei prieš šimtą metų.
12
E=
mc 2
13