Issuu

James Patterson

ir Mark Sullivan

VILNIUS, 2013

UDK 821.111(73)-31 Pa377

Versta iš: Private Games by James Patterson, Mark Sullivan

Vertė: Ieva Albertavičienė Redagavo: Lina Navickaitė Korektorė: Evelina Bondar Procesą prižiūrėjo: Vidmantas Nuolaida Išleido: manoknyga.lt, 2013

Konorui ir Bridžeriui, siekiantiems olimpinės svajonės — M. S.

Mirtingajam neįmanoma suprasti dievų tikslų. — Pindaras

Ir tada užsirūstinęs Olimpo dievas sugriaudėjo ir sužaibavo, suglumindamas Graikiją. — Aristofanas

Prologas

Trečiadienis, 2012 metų liepos 25 diena, 23:25

Šia žeme iš tikrųjų vaikštinėja ypatingi vyrai ir moterys. Aš kalbu visiškai rimtai, supraskite mane tikrąja to žodžio prasme. Pavyzdžiui, Jėzus Kristus, kaip ir Martinas Liuteris bei Gandis, buvo dvasios galiūnai. Julijus Cezaris taip pat tikras antžmogis. Kaip ir Čingischanas, Tomas Džefersonas, Abraomas Linkolnas bei Adolfas Hitleris. Prisiminkite tokius mokslininkus kaip Aristotelis, Galilėjus, Albertas Einšteinas, J. Robertas Openheimeris. Pagalvokite apie menininkus: Da Vinčį, Mikelandželą ir Vincentą van Gogą – mano mylimiausią, buvusį tiek pranašesnį už kitus, kad galop dėl to pamišo. Svarbiausia, nepamirškite fiziškai viršesnių žmonių: Džimo Torpo, „Brangutės“ Didrikson Zaharias, Džesio Ouvenso, Larisos Latyninos ir Muhamedo Ali, Marko Špico ir Džekės Džoiner-Kersi. Nesigirdamas įtraukiu ir save į šį antžmogiškų galių turinčių asmenybių sąrašą. Visiškai pelnytai, kaip netrukus suprasite. Trumpai tariant, tokie žmonės kaip aš yra gimę didiems dalykams. Mes ieškome sunkumų. Norime nugalėti. Trokštame peržengti visas ribas: dvasines, politines, menines, mokslines ir fizines. Mes siekiame atitaisyti skriaudas, net jei tektų stoti prieš 11

žymiai pranašesnes jėgas. Sutinkame kentėti vardan didžių dalykų, atkakliai stengtis ir su kankinių įkarščiu būti visada pasirengę – tai, mano manymu, yra išskirtinis asmenybės, nesvarbu, kokio amžiaus, bruožas. Tenka pripažinti, kad šią akimirką jaučiuosi esąs tikrai išskirtinis, stovėdamas čia, sero Dentono Maršalo, inkščiančio bjauraus seno šunsnukio, sode. Pažvelkite į jį, klūpantį nugara į mane, ir mano peilį, prispaustą jam prie gerklės. Jis dreba ir kratosi, lyg būtų akmeniu gavęs per galvą. Ar užuodžiat tai? Baimę? Ji apsiautusi jį tarsi dvokas, lyg oras ką tik po bombos sprogimo. – Kodėl? – žiopčioja jis. – Tu supykdei mane, pabaisa, – atšaunu jam jausdamas, kaip gilesnis nei pirmykštis įniršis aptemdo protą ir pradeda kunkuliuoti kiekvienoje mano ląstelėje. – Padėjai sužlugdyti žaidynes, pavertei jas pasityčiojimu ir bjaurastimi. – Ką? – šaukia jis, apsimesdamas nustebęs: – Apie ką tu kalbi? Aš pateikiu įrodymus trimis kaltinančiais sakiniais, kuriuos išgirdęs jis mirtinai išbąla, o miego arterija nusidažo violetine spalva ir pradeda šleikščiai pulsuoti. – Ne! – gargaliuoja jis. – Tai... tai – netiesa. Negali taip pasielgti. Visai proto netekai? – Aš? Netekau proto? – tariu. – Kažin. Aš paties sveikiausio proto žmogus. – Prašau, – sako jis, o skruostais rieda ašaros, – pasigailėk. Ruošiuosi tuoktis per Kūčias. Mano juokas buvo kandus kaip baterijos rūgštis. – Kitame gyvenime, Dentonai. Aš prarijau savo vaikus. Nesulauksi pasigailėjimo iš manęs ar mano seserų. 12

Kai jį visiškai užvaldo sumaištis ir siaubas, pažvelgiu į naktinį dangų, jausdamas galvoje kylančias audras ir dar kartą suvokdamas, kad esu antžmogis, apdovanotas prieš tūkstančius metų atsiradusių jėgų. – Už visus tikrus olimpiečius, – prisiekiu aš. – Šis aukojimo aktas žymi šiuolaikinių žaidynių pabaigos pradžią. Tada truktelėjęs atlošiu senio galvą. Jam nespėjus nė sušukti, perskrodžiu ašmenimis gerklę su tokia jėga, kad galva atsiskiria nuo kaklo iki pat nugarkaulio.

pirma knyga

Furijos

Pirma knyga |

FURIJOS

1 skyrius Ketvirtadienis, 2012 metų liepos 26 diena, 9:24

Londone buvo pragariškai karšta. Piterio Naito marškiniai ir švarkas buvo permirkę nuo prakaito. Jis prabėgo Češamo gatve į šiaurę pro „Diplomat“ viešbutį, tada pasuko už kampo, Lial gatvelės, vienos iš brangiausių pasaulyje nekilnojamojo turto vietų, esančios pačiame Belgreivijos centre, link. „Kad tik tai nebūtų tiesa, – mintyse prašydamas Naitas žengė į buvusią arklidžių, o dabar – gyvenamųjų namų gatvę. – Brangus Dieve, kad tik tai nebūtų tiesa.“ Tuomet pamatė minią reporterių, susibūrusių aplink geltoną Londono Metropoliteno policijos juostą, užtvėrusią kelią prieš kreminės spalvos karaliaus Jurgio laikų stiliaus blokinį miesto namą. Naitas staigiai sustojo, nes pasijuto taip, tarytum tuoj atžiaukčios per pusryčius valgytą kiaušinienę su kumpiu. Ir ką jis pasakytų Amandai? Naitui nespėjus susikaupti ir apraminti skrandžio, suskambo mobilusis telefonas. Čiupo jį iš kišenės net nežvilgtelėjęs, kas skambina. 17

PRIVATE |

Žaidynė s

– Naitas, – įstengė sužiopčioti jis. – Tai tu, Džekai? – Ne, Piteri, čia Nensė, – pasigirdo balsas su airišku akcentu. – Izabelė susirgo. – Ką? – sudejavo jis. – O ne... aš vos prieš valandą išėjau iš namų. – Ji karščiuoja, – atkakliai pakartojo visą darbo dieną dirbanti auklė, – ką tik pamatavau temperatūrą. – Ar labai aukšta? – Trisdešimt septyni ir aštuonios dešimtosios. Ir dar skundžiasi, kad skauda pilvą. – O Lukis? – Regis, jam viskas gerai, bet... – Išmaudyk abu vėsioje vonioje ir paskambink vėl, jei Izabelės temperatūra pakils iki trisdešimt aštuonių, – pasakė Naitas. Jis užšovė telefono ragelį ir nurijo gerklės gale deginančią tulžį. Naitas, liesas, bet tvirtas vyras, daugiau nei metro aštuoniasdešimties ūgio, patrauklaus veido ir šviesiai rusvų plaukų, anksčiau dirbo ypatinguoju tyrėju, priskirtu Senajam Beiliui – Anglijos Aukščiausiajam baudžiamajam teismui. Tačiau prieš dvejus metus jis prisijungė prie agentūros „Private Int.“ Londono skyriaus už dvigubai didesnį atlyginimą bei prestižą. „Private Int.“ buvo XXI-ojo amžiaus Pinkertono agentūra, turinti padalinius visuose didžiausiuose pasaulio miestuose, kur dirbo patys geriausi teismo medicinos mokslininkai, apsaugos specialistai ir tyrėjai – tokie, kaip Naitas. „Atsiribok, – paliepė jis sau. – Elkis kaip specialistas.“ Vis dėlto atrodė, kad tai bus paskutinis lašas, perpildysiantis taurę. Naitas jau ir taip patyrė per daug skausmo ir netekčių: tiek asmeninių, tiek profesinių. Vos prieš savaitę jo viršininkas Denas Karteris žuvo kartu su trimis kolegomis, kai virš Šiaurės jūros sudužo jų 18

Pirma knyga |

FURIJOS

lėktuvas. Katastrofa vis dar buvo tiriama. Ar jis išgyventų dar vieną mirtį? Nustūmęs šį klausimą ir dukters ligą į šalį, Naitas prisivertė per alpų karštį nuskubėti prie policijos užtvaros ir, iš tolo apeidamas Laivyno gatvės minią, pastebėjo Bilį Kasperą, Skotland Jardo inspektorių, kurį pažinojo jau penkiolika metų. Nuėjo tiesiai prie Kaspero, apatiško vyro raupų duobutėmis nusėtu veidu, kuris akimirksniu susiraukė vos pastebėjęs Naitą. – Tai – visai ne „Private“ reikalas, Piteri. – Jei mirė seras Dentonas Maršalas, tuomet tai – „Private“ reikalas. Taip pat ir mano, – tvirtai atšovė Naitas. – Tai asmeniška, Bili. Ar tikrai kūnas sero Dentono? Kasperas tylėjo. – Ar tikrai? – pareikalavo Naitas. Galų gale inspektorius linktelėjo, tačiau nebuvo tuo patenkintas ir įtariai paklausė: – Kaip tu ir „Private“ čia įsivėlę? Naitas stovėjo akimirką tylėdamas, priblokštas žinios ir dar kartą svarstydamas, kaip, po galais, jis pasakys Amandai. Tada, atsikratęs širdgėlos, ištarė: – Londono olimpinių žaidynių organizacinis komitetas yra „Private Int.“ Londono skyriaus klientas. Vadinasi, ir seras Dentonas yra „Private“ klientas. – O tu? – paklausė Kasperas. – Kaip tu asmeniškai su juo susijęs? Esi jo draugas, ar kaip? – Daugiau nei draugas. Jis buvo susižadėjęs su mano motina. Griežta Kaspero išraiška šiek tiek sušvelnėjo, krimstelėjęs lūpą jis tarė: – Pažiūrėsiu, ar galėsiu įleisti tave vidun. Eleina norės su tavimi pasikalbėti. 19

PRIVATE |

Žaidynė s

Staiga Naitui pasirodė, tarsi visos nematomos jėgos būtų prieš jį susimokiusios. – Bylą gavo Eleina? – pasiteiravo jis, trokšdamas kur nors trinktelėti kumščiu. – Tu rimtai? – Velniškai rimtai, Piteri, – atsakė Kasperas. – Tu – tikras sėkmės kūdikis.

2 skyrius Vyriausioji inspektorė Eleina Potersfild buvo viena geriausių Metropoliteno policijos detektyvių, dvidešimt metų pajėgose dirbanti veteranė, kandaus būdo visažinė, kurios metodai beveik visada pasiteisindavo. Per paskutinius dvejus metus Potersfild išaiškino daugiau žmogžudysčių nei bet kuris kitas Skotland Jardo detektyvas. Taip pat ji buvo – Naitas tai žinojo – vienintelis žmogus, atvirai jo nemėgstantis. Ši patraukli, į penktą dešimtį įžengusi moteris Naitui visada atrodė kiek panaši į rusų kurtą dėl savo didelių, apvalių akių, ereliško veido ir ant pečių kaskadomis krentančių sidabraspalvių plaukų. Kai jis įžengė į sero Dentono Maršalo virtuvę, Potersfild nužvelgė jį šnairomis, tarsi rengtųsi įkąsti, jei tik gaus progą. – Piteri, – šaltai ištarė ji. – Eleina, – pasisveikino Naitas. – Tikrai ne aš leidau tau ateiti į nusikaltimo vietą. – Ne, taip ir nemaniau, – atsakė Naitas, mėgindamas suvaldyti kylančias emocijas. Regis, Potersfild visada jį taip veikdavo. – Vis dėlto aš čia. Ką galėtum man papasakoti? 20