Turinys PROLOGAS
17
Pirmoji dalis TRAUMŲ ATSINAUJINIMAS 1.
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS
26
2.
VISIŠKAI KITOKS SUVOKIMAS APIE PROTĄ IR SMEGENIS
49
3.
ŽVILGSNIS Į SMEGENIS: NEUROMOKSLO REVOLIUCIJA
76
Antroji dalis TRAUMĄ PATIRIA NE KAS KITAS, O JŪSŲ SMEGENYS 4.
GELBĖKITĖS IR SPRUKITE, KAS GALITE: IŠLIKIMO ANATOMIJA
92
5.
KŪNO IR SMEGENŲ RYŠIAI
126
6.
PRARASDAMI SAVO KŪNĄ, PRARANDAME SAVE
147
Trečioji dalis VAIKŲ PSICHIKA 7. 8. 9.
KAIP PAGAUTI TOKĮ PATĮ BANGOS ILGĮ: PRIERAIŠUMAS IR EMOCINIS NUSITEIKIMAS
174
ĮSTRIGĘ SANTYKIUOSE: SMURTO IR IGNORAVIMO KAINA
202
KĄ TAI TURI BENDRO SU MEILE?
221
10. RAIDOS LAIKOTARPIU PATIRTOS TRAUMOS – PASLĖPTA EPIDEMIJA
242
15
Ketvirtoji dalis TRAUMŲ PĖDSAKAI 11.
PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMAS: TRAUMINĖS ATMINTIES PROBLEMA
12. NEPAKELIAMAS PRISIMINIMO SUNKUMAS
276 296
Penktoji dalis KELIAI Į PASVEIKIMĄ 13. TRAUMOS IŠSIGYDYMAS: KAIP VĖL PRIKLAUSYTI SAU PAČIAM
324
14. KALBA: STEBUKLAS IR TIRONIŠKUMAS
365
15. KAIP ATSISVEIKINTI SU PRAEITIMI: EMDR
392
16. KAIP IŠMOKTI APSIGYVENTI SAVO KŪNE: JOGA
414
17. KAIP SUDĖLIOTI ŠIPULIUS Į VISUMĄ: VADOVAVIMAS SAU
434
18. KAIP UŽPILDYTI TUŠTUMĄ: STRUKTŪRŲ KŪRIMAS
464
19. SMEGENŲ PERPROGRAMAVIMAS: NERVINIS GRĮŽTAMASIS RYŠYS
484
20. SAVOJO BALSO IEŠKANT: BENDRUOMENINIAI RITMAI IR TEATRAS
518
EPILOGAS
544
PADĖKA
560
PRIEDAS
564
PAPILDOMA LITERATŪRA
570
26
1 SKYRIUS
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS
Toks, koks esu šiandien, tapau būdamas dvylikos vieną šaltą apsiniaukusią 1975 metų žiemos dieną. Visa tai buvo labai seniai, tačiau dažnai apie praeitį kalbama neteisingai. Dabar, žiūrėdamas atgal, suprantu, kad pastaruosius dvidešimt šešerius metus vogčiomis vis žvilgčiojau į apleistą skersgatvį. Khaled Hosseini. Bėgantis paskui aitvarą*
Daugelio žmonių gyvenimo upė, regis, plaukia tolygia tėkme, o manasis daug kartų stojo ir vėl pradėdavo tekėti iš naujo. Tai – traumos padariniai. Trauma sutrikdo šią tėkmę. Bet taip tiesiog nutinka, o gyvenimas tęsiasi. Niekas jūsų tam neparuoš. Jessica Stern. Denial: A Memoir of Terror
1
978-ųjų antradienis po Liepos ketvirtosios savaitgalio buvo pirmoji mano, etatinio psichoterapeuto, darbo diena Veteranų reikalų administracijos klinikoje. Naujajame kabinete ant sienos kabindamas savo mėgstamo dailininko Breigelio paveikslo „Aklieji“ reprodukciją, išgirdau bruzdesį koridoriaus * Vertė M. Lukošienė.
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS 27
gale esančiame priimamajame. Po akimirkos pro kabineto duris įvirto stambus, netvarkingai atrodantis vyras, vilkintis nešvarų trijų dalių kostiumą ir po pažastimi pasibrukęs Soldier of Fortune žurnalo numerį. Jis buvo toks susijaudinęs ir taip akivaizdžiai pagiringas, kad aš nustebau, ko šiam nerangiam milžinui reikia mūsų klinikoje. Pasiūliau jam atsisėsti ir paklausiau, kuo galėčiau padėti. Jo vardas buvo Tomas. Prieš dešimt metų jis tarnavo Vietname, buvo jūrų pėstininkas. Šventinį savaitgalį jis praleido užsidaręs savojoje Bostono advokatų kontoroje, gerdamas ir peržiūrinėdamas senas nuotraukas, užuot leidęs laiką su šeima. Jis jau žinojo, kad triukšmas, fejerverkai, karštis ir iškyla jo sesers namo galiniame kieme, tankios ankstyvos vasaros lapijos fone – viskas, kas priminė Vietnamą, – išvarys jį iš proto. Būdamas prislėgtas, jis bijojo rodytis savo šeimai, nes su žmona ir dviem nedideliais berniukais imdavo elgtis lyg monstras. Vyrą taip suerzindavo vaikų keliamas triukšmas, kad jis verčiau sprukdavo iš namų, kad nepadarytų jiems ko nors blogo. Tomas nusiramindavo tik nusigėręs iki užsimiršimo arba pavojingai didžiuliu greičiu lėkdamas savuoju „Harley-Davidson“ motociklu. Naktį nebūdavo lengviau – jo miegą nuolat pertraukdavo košmarai apie pasalą Vietname, ryžių lauke, į kurią pakliuvę žuvo arba buvo sužeisti visi jo būrio kariai. Taip pat Tomą kankino baisūs prisiminimai apie negyvus vietnamiečius vaikus. Košmarai būdavo tokie siaubingi, kad Tomas bijojo užmigti, todėl dažniausiai visą naktį nesumerkdavo akių ir gerdavo. Ryte žmona rasdavo jį „nulūžusį“ ant svetainės sofos ir kartu su berniukais vaikščiodavo ant pirštų galų, jiems prieš mokyklą ruošdama pusryčius. Pasakodamas savo istoriją, Tomas paminėjo, kad 1965 metais baigė aukštąją mokyklą ir buvo išrinktas absolventu,
28 KŪNAS MENA VISKĄ: KAIP IŠGYDYTI KŪNO, PROTO IR SIELOS TRAUMAS
sakančiu atsisveikinimo kalbą. Iškart baigęs, nelaužydamas šeimos karinės tarnybos tradicijų, jis įsirašė į jūrų pėstininkų sąrašą. Jo tėtis Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo generolo Patono armijoje, todėl Tomas neturėjo net menkiausios minties, kad galėtų nepateisinti tėvo lūkesčių. Po pagrindinių mokymų sportiškas, protingas ir turintis akivaizdžių lyderio savybių Tomas jautėsi galingas ir pasiruošęs veikti – tapo komandos, pasiruošusios daryti bet ką, nariu. Vietname jis greitai tapo būrio vadovu, atsakingu už aštuonis kitus jūrų pėstininkus. Išlikti gyvam kapanojantis purve, kai esi apšaudomas iš automatų, prilygsta stebuklui, todėl tokioje situacijoje žmonės linkę didžiuotis savimi ir komandos draugais. Baigiantis tarnybos laikui, Tomas buvo garbingai atleistas iš kariuomenės. Viskas, ko jis troško – kuo greičiau pamiršti Vietnamą. Išoriškai jis tą ir padarė. Pasinaudodamas G. I. Bilio lengvatomis*, įstojo į koledžą, baigė teisės mokyklą, vedė koledžo laikų mylimąją ir susilaukė dviejų sūnų. Tomą slėgė tai, kad jam buvo labai sunku pajusti tikrą meilę savo žmonai, nors jos laiškai beprotiškame džiunglių pasaulyje padėjo jam išgyventi. Tomas stengėsi gyventi normalų gyvenimą, tikėdamasis, kad gyvenimo „imitavimas“ leis jam tapti ankstesniuoju Tomu. Dabar jis vertėsi advokato praktika, turėjo iš pažiūros idealią šeimą, bet jautė, kad yra nenormalus. Viduje jautėsi miręs. Nors Tomas buvo pirmasis mano gydytojo praktikoje sutiktas karo veteranas, daug jo gyvenimo istorijos aspektų man * 1944 m. priimtas Kariškių prisitaikymo įstatymas, paprastai žinomas kaip G. I. Bilis, numatė daug lengvatų integruojant į civilinį gyvenimą Antrojo pasaulinio karo veteranus. Pradinio G. I. Bilio galiojimo laikas baigėsi 1956 m., tačiau terminas „G. I. Bilis“ vis dar naudojamas kalbant apie programas, sukurtas padėti JAV karo veteranams. G. I Bilio teikiamomis lengvatomis švietimo srityje pasinaudojo daugiausia Vietnamo karo veteranų (72 proc., palyginti su 49 proc. Antrojo pasaulinio karo veteranų ir 43 proc. Korėjos karo veteranų) (šaltinis – Vikipedija) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
VIETNAMO KARO VETERANŲ PAMOKOS 29
pasirodė pažįstami. Užaugau pokario Olandijoje, žaisdamas subombarduotuose pastatuose, o mano tėvas buvo atviras nacių, išsiuntusių jį į internuotųjų asmenų stovyklą, priešininkas. Tėvas niekada nepasakojo apie karo išgyvenimus, bet pamenu, kaip mane, tada dar mažą berniuką, priblokšdavo jo baisaus įniršio protrūkiai. Kaipgi vyras, kurį girdėdavau kas rytą tylutėliai nusileidžiant laiptais melstis ir skaityti Biblijos, kai kiti šeimos nariai miegodavo, galėjo būti tokio baisaus būdo? Kaip žmogus, pasišventęs gyvenime siekti socialinio teisingumo, galėjo turėti savyje tiek pykčio? Tokiu pat nesuprantamu elgesiu pasižymėjo ir mano dėdė, kuris buvo patekęs į japonų nelaisvę olandų rytų Indijoje (dabartinėje Indonezijoje) ir, paverstas vergu darbininku, išsiųstas į Birmą, kur plušo įžymiojo tilto per Kvajaus upę statybose. Jis taip pat retai užsimindavo apie karą ir taip pat dažnai patirdavo nekontroliuojamo įsiūčio atakas. Klausydamas Tomo, galvojau, ar mano dėdė ir tėvas taip pat regėjo košmarus ir išgyveno baisius atsiminimus, jeigu lygiai taip pat, kaip ir Tomas, jautėsi atskirti nuo mylimų žmonių ir gyvenime nepajėgė patirti tikro džiaugsmo. Kažkur labai giliai pasąmonėje glūdėjo ir mano paties atsiminimai apie išsigandusią – ir dažnai išsigandusią – motiną, kartais užsimindavusią apie vaikystėje patirtą traumą, kuri, kaip dabar galvoju, dažnai joje prabusdavo. Ji turėjo bauginantį įprotį nualpti, kai paklausdavau jos apie vaikystę, o po to man priekaištaudavo, kodėl ją taip sujaudinau. Pamatęs mano akivaizdų susidomėjimą, Tomas atsisėdo ir ėmė guostis, koks išsigandęs ir sumišęs jaučiasi. Jis bijojo, kad taps toks pats, kaip jo tėvas, kuris visada būdavo piktas ir beveik nesikalbėjo su vaikais, išskyrus akimirkas, kai norėdavo palyginti juos (ne jų naudai) su savo kovos draugais, kurie žuvo Ardėnų mūšyje maždaug per 1944 metų Kalėdas.