ikvėpimas ėlimaK Krasauskaitė
skiriu Augustei, Sauliukui ir Tau
ir tuomet kažkas įkvėpė ir viskas įgavo kvėpavimą
ir erdvė prisipildė šviesos šulinių, kurie lydėjo kvėpavimą jo begalinėj ir visai nenuspėjamoj kelionėj
Kitą rytą labai atsakinga Žvaigždė Saulė atrado už Žemės pasislėpusį poetą Mėnulį pamilo taip tiesiog iš pirmo karto jo visas puses ir buvimą kartu su visais jo krateriais. Kuždėjo vienas kitam sapnus, pradėjo sodinti sodus Žemėje jų ilgiems pasivaikščiojimams, kalnus ir upes nuotykiams, medžius, kad būtų kur įsilipti paverkti ir dar begales pasakiškų pasakų kuriose kaip tikri įsimylėjėliai kasdien susitikdavo.
Vieną naktį beprotiškai pavargęs Mėnulis išvirė mylimąjai čiobrelių arbatos ir atsigulė jiedu mažumėlę pagulėti po visų kūrimo darbų. Mėnulis pasiguodė Saulei, kad kažkas neveikia - upės neteka, ugnikalniai nesiveržia, gėlės (apart dieviškųjų čiobrelių) nežydi. Saulė pažadėjo, jog viskas greitai įvyks ir pradėjo pūsti Mėnuliui į ūsą. Iš to pavargimo jie pamiršo uždaryti miegamojo duris.
Ir visi sapnai ir bučiniai iškibirkščiavo milžinišku greičiu ir polėkiu į Pasaulį. Ryte pabudę mylimieji išsigando kaip turi būt. Visai jaunas ir nepatyręs Tornadas taip tėškėsi į Žemę, jog visos tektoninės plokštės sudrebėjo, lūžo, išbėgo vandenynas jūrom, upėm ir ežerais, dykumos sušlapo ir išsipustė smėliais.
Saulė
nepakentė
tokio
neatsakingumo,
surado
tobulą
Dovydo formą, uždarė ten visą visą Tornadą, įtaisė pačioje gražiausioje Žemės vietoje ir dar liepė būti laimingam. Tornadas buvo be galo sąžiningas, tad buvo laimingas dieną, rytdieną, sekmadienį ... 27x10108 dieną jam taip pradėjo niežtėti tobulą Dovydo nosį, tobulą Dovydo pažastį, o dar tas apdulkėjęs kalnas visai šalia ir jis
ė ir
–a–
taip
-
–a–
a- a m
- Aė
iš širdies
- aAA - nusi -
-
P
č - čiaudėjo
Y
-
Ir sprogo su visa tobula laime visos Saulės ir Mėnulio pastangos ir investicijos išsitaškė į šipulius. Išsigando visi kalnai (ką jau kalbėti apie skruzdėlytes) šito būvio. Kaip išsigando jis pats savęs...
Tornadas iš to nežinojmo kur sudėti savo laimę ėmė jaustis žvėriškai nelaimingas.Puolė blaškytis ir ieškoti ir jausti kiek daug žavesio pilna visa Žemė, visas išsiblaškymas pradėjo ritmingai suktis į kažkokį dievišką šokį...
s
u i
k
t
s
t
į k
o
š
ir tame šokyje visi kuždesiai pradėjo pildytis ir veikti. Viskas ką tik paliesdavo savo šokiu imdavo kvėpuoti tuo ritmu. jūros bangavo ir augino žuvis, visos Pasaulio gėlės pražydo. iš o begalinio džiaugsmo Žemėje gimė duoną kepančios rankos, spinduliai sušoko į paukštukų snapelius ir viskas ėmė skambėti Tornadas kuteno vaikų pėdutes ir jie bėgo žaisti į kiemą, glostė
jūras pakol jos subangavo, išvalė visus saldainių popieriukus iš žuvų ir paukščių skrandukų..žiūri Saulė ir atsitokėti negali kaip jautriai Tornadas paskirsto lietų ir šešėlius. Mėnulis kužda į ausis mylimųjų vardus ir mėto visokius meteoritus jų svajonėms pildytis. taip gyvybė gimdė gyvybes
o Tornadas vis praeina, dingsta uĹž bangos, atsiranda uĹž ĹĄakos
jo akyse tvenkiasi tvenkinys liĹŤdesio,
jog, kad ir kaip graĹžu ir gera, jis vis dÄ—l to
nėra tos rankos, nėra ta jūra, tie želmenys...
kad nÄ—ra tas buÄ?inys
ir bĹŤti negali
Gal tikrai Saulė ir Mėnulis buvo teisūs? Gal reikia nurimti, suimti save ir kuo nors pavirsti, kažkur save padėti, kažkaip sužmogėti. Kaip normalūs nuliūdę žemiškieji padarai daro - jis nusipirko visą parduotuvėje buvusį šokoladą ir sukramtė jį tiesiog vienu kasniu.
Su tuo kasniu netyčia prarijo ir paskutinį savo ūpą ir jį apėmė tik didžiūlis miegas... Atsikėlęs niekaip nebenorėjo pašokti anei paeiti, matyt bus giliai kauluose įsidepresinęs. o ką man daryti? a?
A ??
Mokiniai nebėga į kiemą kutenti kits kito, bet pabalę sėdi priešais kompiuterių ekranus - tėvai išsigandę puola jiems pirkti daug saldainių - vaikai desperatiškai juos mėto pro langus, duris ir laivo bortus - viskas nuo tų išmatų ima smirdėti - obuoliai nustoja nokti panikuojantys sveikuoliai leidžia obelims vaistus tiesiai į širdis - jos iš to skausmo auginti GMO obuolius - ir nuo jų visiems paleidžia vidurius.
mylimieji savo palaidų vidurių išsigandę nebeapsikabina vienas kito, dūmai pradeda graužti Saulei akis, Mėnulis iš tos graužaties puola į ašaras Saulė, dėkokim Dievui, baigė streso valdymo kursus dar priešistoriniais 1128634 metais ir net mažumėlę apsidžiaugė, jog gali juos sėkmingai taikyti - griebė visai šviežią debesėlį, išspaudė iš jo sultis, davė Mėnuliui ir pati gerai gurkštelėjo. Iškart giedras protas grįžo į jų žilas galvas ir paprotino pasikviesti savo jau visai nebe vaiką į svečius.
Tornadas pakilo virš debesų ir žvaigždžių pas gimdytojus prisivėlęs liūdesio, visokių šakelių, smėlio, senų istorijų ir traiškanotom akim. Vos pažino jį tokį Šviesuliai, o pažinę nieko pratarti nebegalėjo tik susėsti ir dūsauti. Po penkių dienų dūsavimo jie taip pridūsavo visą Žemę, jog ji tiesiog ėmė dusti, Saulė taip išsigando, puolė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet buvo tokia uždusus ir išsikvėpus, kad nieko doro neįkvėpė.
Ne mažas jų mažylis paleido kantrybės uodegą ir ėmė žaisti, žongliruoti, šokinėti per tuos atodūsius ir vėl jaustis kupinas...TOKS KUPINAS...pradėjo glostyti ir masažuoti Žemę ir ji taip giliai įkvėpė, jog viskas vėl pildėsi ir veikė, vandenynai šoko, obuoliai natūraliai noko, vaikai pasomis bėgiojo ir nedrąsūs mylimieji įsidrąsino bučiuotis.
visi tyliai su šypsenomis akyse atsikvėpė ir tuomet įkvėpė ir vėl atsikvėpė ir tuomet vėl įkvėpė ir vėl atsikvėpė ir taip be galo
Saulė ir Mėnulis išsyk viską suprato, atžilo, apkabino savo meilės vaiką ir pakrikštijo Tornadą Įkvėpimu. Leido jam būti, ir šokti, ir veikti kiek tik jo širdis ištrokš visuose tarpupirščiuose ir debesyse. Padovanojo jam šešėlį Iškvėpimą (kur galėtų pailsėti, kolekcionuoti visus atodūsius, vėliau juos iki liūdesio netekimo nušokdinti ir vėl atiduoti vaikams žaisti).
Įkvėpimas jautėsi įkvėptas labiau nei bet kada ankščiau. Jo vyzdžiai prisipildė svajonių. jis pabėgo šokti ir skraidyti. Jei per garsiai negalvosi tai išgirsi kaip jis į Tave įkvepia ir iškvepia (su tiek jėgos, kiek tik tau priireikia visoms svajonėms į kalnus). Batai prie durų. einam!