KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 SPALIS

Šokis

Viršelio iliustracijos autorė Laimutė Varkalaitė

2018 10

Šokio teatro „Aura“ trupės šokėjas Matthew Dane Livingston (JAV). Dainiaus Ščiukos nuotr.

Pirmiau išmokstame šokti, o tik tada – vaikščioti. Gražiausiai šokame tada, kai niekas mūsų nestebi, ir tada, kai išmokstame nesidrovėti to, kad mus stebi.

Kaunas šoka seniau, nei įsikūrė „Aura“.

Seniau, nei Birutę Letukaitę tarp tūkstančių kitų pastebėjo Kira Daujotaitė. Seniau, nei iš Berlyno išraiškos laisvę į Kauną atvežė Danutė Nasvytytė. Atidžiai pasižiūrėkite į Kauną iš paukščio skrydžio – ar ne laisvas Nemuno ir Neries šokis Lietuvos slėniais lėmė, kad šios upės amžiams susipynė ir davė pradžią mūsų miestui?

Jų tikrai niekas nestebėjo.

Lyg niekas nemato Spalį pradedame jau 28-uoju tarptautiniu šiuolaikinio šokio festivaliu „Aura“. Tai – vienas svarbiausių miesto kalendoriaus renginių, lyg žymintis naujus metus to paties pavadinimo šokio teatrui. Jame šiemet, beje, liko šokti beveik visa praėjusiais metais susilipdžiusi tarptautinė trupė.

Dalį jos šokėjų žurnale pristatėme pernai rugsėjį, kai numerį skyrėme Kauno teatrams. Šįkart kalbamės su iš Izraelio atvykusiu režisieriumi, festivalio svečiu.

Ir tai ne vienintelis „Auros“ pėdsakas numeryje! Nejuokaukite! Su šokio

teatru vienaip ar kitaip susiję daugelis mūsų pašnekovų. Beje, šių skaičiumi, atrodo, pagerinome rekordą.

Dviese šokamas tango, trise pradedama šokti nuo nulio, penkiese šokama po vienu stogu… Šimtais buvo šokama tarpukariu. Ir nesvarbu, ar tau šešiasdešimt septyneri, ar dar nėra nė vienų. Vaikščioti dar tikrai spėsite išmokti. Šokite! Kad ir kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje.

Jei tik tilpsite.

2018

SPALIS

3

Festivalio premjera – spektaklis „Žala“ (Damage), kurį su šokio teatro „Aura“ trupe stato Izraelio choreografas Gilas Kereris. Jis su šeima iš Tel Avivo į Kauną atvyko likus lygiai dviem savaitėms iki premjeros, o su mumis susitiko šokėjams dar neišsiskirsčius po repeticijos. Laiko nedaug!

A M M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

Spalio pradžioje į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir kitas erdves grįžtantis tarptautinis šokio festivalis AURA28 (skaičiai pavadinime simbolizuoja 28-erius festivalio metus) šiemet pagrindiniu programos akcentu pasirinko Izraelio šokį. Stebint pasaulinę šiuolaikinio šokio sceną, o ir lankiusis pastaruosiuose festivaliuose Kaune, tai nestebina – greičiau džiugina ir garantuoja, kad turime progą patirti išgrynintą, savitikslėmis detalėmis neperkrautą šokio meną.

Žala per dvi savaites Gunars Bakšejevs Dainiaus Ščiukos nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

SPALIS

5

A M E T O I S E N Ė M

Gilai, jūs – ką tik po pirmojo susitikimo su šokėjais. Kokie įspūdžiai?

Labai geri! Mano asistentas Elonas Kaune jau keletą dienų, taigi šokėjai pradėjo dirbti su juo. Buvau maloniai nustebintas pažangos – ne tik judesių, bet ir atmosferos prasme. Nors susitikome tik šiandien, atrodė, kad jau esame pažįstami ir šnekame viena kalba.

Kaip užsimezgė jūsų ir šokio teatro „Aura“ pažintis?

Praėjusiais metais Birutė Letukaitė viešėjo tarptautinėje Jeruzalės šokio savaitėje ( The Jerusalem International Dance Week), kurią organizuoja

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

šokio teatras „Machol Shalem“. Per šį showcase tipo renginį Izraelio choreografai naujus savo kūrinius pristato iš viso pasaulio atvykusiems festivalių ir teatrų atstovams. Birutei patiko trumpas mano ir šokėjos Korinos Fraiman numeris. Pradėjome bendrauti, iš pradžių „Aura“ ketino mane kviesti rezidencijai Kaune, vėliau ėmėme kalbėti apie bendradarbiavimą kuriant spektaklį, ir štai aš čia, o premjera – jau po poros savaičių.

Ar „Žala“ – visiškai naujas jūsų kūrinys? Apie ką jis?

Kūrybinio proceso pradžia dažniausiai primena rūką, kuris sklaidosi

Kalbant apie „Aurą“ dažnai pabrėžiamas šokėjų techniškumas.

Koks jūsų pirmasis įspūdis? Žinoma, pastebėjau tai. Bet pats, net ir būdamas profesionalus šokėjas, ne visuomet remiuosi į techniką. Ir turiu pasakyti, kad „Auros“ šokėjai ne tik labai techniški profesionalai, bet ir labai atviri žmonės. Jie pasirengę priimti naują informaciją, šviežias idėjas. Tai nuostabu – spektaklio kūrimas tampa mokymosi procesu ir jiems, ir man. Ne visi šokėjai būna tokie – kitiems tiesiog patinka daryti tai, ką jie geriausiai išmano.

Teko skaityti, kad pats pradėjote nuo tautinių šokių. Kiek tuomet jums buvo metų?

Izraelis – imigrantų šalis, taigi mūsų tautiniai šokiai įkvėpti daugelio kitų šalių – Rytų ir Centrinės Europos tautų, Jemeno, Maroko – tradicijų.

Tautiniai šokiai Izraelyje labai populiarūs, šoka ir visai maži vaikai, ir senjorai. Tautinių šokių esmė – ne forma ir technika, o išraiškos laisvė ir džiaugsmas, kuris profesionalaus šokio pasaulyje dažnai nustumiamas į antrą planą. Pats pradėjau

Ne kiekvienas šokėjas, net ir labai norėdamas, gali tapti choreografu. Koks buvo jūsų kelias?

Tapęs profesionaliu šokėju supratau, kad šiuolaikinis šokis – ne visai tai, ką įsivaizduoja paauglys, norėdamas tapti profesionaliu šokėju. Daug dalykų šiame pasaulyje mane erzino.

Taigi nusprendžiau pabandyti kurti pats, išsiaiškinti, ar tai man reikšminga. Žinoma, pradžioje buvo labai baisu. Trejus metus ir šokau, ir dirbau choreografu – dabar jau po truputį „išiminėju“ save iš savo spektaklių. Choreografija užima vis daugiau laiko. Neturiu savo trupės, esu nepriklausomas kūrėjas, kaskart tenka nuomotis studiją. Izraelyje turime puikią choreografų asociaciją.

Ji, įkurta prieš porą dešimtmečių, dabar vienija per 80 narių ir labai daug padeda, ypač administracijos ir biurokratijos prasme.

Smagu matyti tarp šokėjų šmirinėjantį jūsų sūnų. Ar jis jau bando šokti? Dažnai keliaujate su šeima?

Jam 2 metai ir 3 mėnesiai ir taip, šokti jam labai patinka. Ypač patinka būti studijoje, nors kartais ir trukdo šokėjams. Ar pats juo taps?

Nežinau, jei tik norės, tikrai nedrausiu. Kartu keliaujame ne visada, bet dabar pasitaikė gera proga – Kaune praleisime kelias savaites, iš Izraelio čia netoli. Dažnos kelionės nuo šiuolaikinio šokio neatsiejamos, taigi, sukūrus šeimą, gyventi ir dirbti tampa šiek tiek sudėtingiau.

Ar bus progų „Žalą“ pamatyti tiems, kurie nedalyvaus festivalyje?

Taip, toks ir yra tikslas – kad spektaklis būtų rodomas Lietuvoje ir užsienyje. Tikiuosi, ir Izraelyje – jau kalbame apie tai.

2018

SPALIS

gilkerer.com

Pagrindinė spektaklio tema užkoduota jo pavadinime. Tai – spektaklis apie žalą, kurią darome sau kaip individams ir kaip visuomenei. Nebūtinai tikslingai, nebūtinai su pykčiu, dažnai to net nežinodami. Jei žaloju aplinką, kaip tai veikia mane?

Jei žaloju save, kaip tai veikia kitus?

Mąstau apie žalą kaip apie ciklą.

13-os ir manau, kad tai buvo vienintelis būdas tapti šokėju. Vėliau studijavau baletą, modernųjį šokį.

dancefestival.lt

gryninant idėjas, o tam reikia laiko.

Paprastai spektakliui sukurti man prireikia 4 ar 5 mėnesių – žinoma, su šokėjais dirbame ne kasdien ir repeticijos ne tokios ilgos kaip čia, su „Aura“.

Taigi „Žala“ – naujas spektaklis, bet jame naudoju ir keletą Izraelyje jau apmąstytų, ištyrinėtų, su tenykščiais šokėjais išbandytų idėjų. Aišku, nauja trupė – ir vėl viskas kitaip.

7

A M E T O I S E N Ė M

„Dabar dvi paras sėdėjau prie kompiuterio ir montavau, tai jau vos kenčiu, kaip noriu muštis su Mariumi“, – per valandą kavinėje taip ir nespėjęs užsisakyti gėrimo sako kitas Marius. Pirmasis juokiasi, o Andrius linguoja į fone skambančios muzikos ritmą.

Veikėjai, prieš dvejus metus trise debiutavę su spektakliu „(g)round zero“, beveik iškart po mūsų susitikimo jį parodė Nepriklausomybės aikštėje. Jau kitą dieną išskrido į Ispaniją, kur šoko laukinėje kalnų gamtoje.

Metas susipažinti oficialiai – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė. „Nuepiko“.

Du krepšininkai ir aukštaūgis Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Artūro Bulotos nuotr.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

SPALIS

9

A M E T O I S E N Ė M

Marius Pinigis gimė Panevėžyje, buvo, kaip pats sako, „kinetinis vaikas“, mėgdžiojo Michaelį Jacksoną ir užaugo su teatru. Baigęs humanitarinio profilio mokyklą įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą ir yra politikos mokslų magistras – mama siūlė „pasirinkti ką nors rimto“.

Studijuodamas netyčia pateko į šokio teatro „Aura“ akiratį – vienam spektakliui reikėjo keliasdešimties šokėjų. „Pasivijo teatras“, – sako Marius, su „Aura“ praleidęs septynerius metus.

Andrius teigia šokti pradėjęs dėl to, kad breiką šoko jo vyresnis brolis: „Dar visai mažą mane vesdavosi į čempionatus, pats nepajutau, kaip pradėjau smarkiai treniruotis ir ieškoti studijos, bet Lietuvoje neradau sau tinkamos.“ Todėl šokti teko tiesiog šiaip, sau ir iš savęs.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kol viename renginyje jį pastebėjo „Auros“ vadybininkė ir pakvietė ateiti į teatrą. „Ten pamačiau, kas yra kitas lygis ir kad tikrai dar yra ko mokytis.“ Summa summarum, Andriaus biografijoje – aštuoneri metai „Auroje“. Tuomet – šokis Tenerifėje, šokis Vokietijoje ir elektroninės muzikos studijos Danijoje. Taigi jau turime vieną epinį politologą ir vieną epinį muzikos prodiuserį. Kalbam toliau.

Marius Paplauskas užaugo Prienuose ir jau ketverių ėmė šokti pramoginius šokius, vėliau treniruodavosi Kaune. „Paauglystėje buvau šlykštus vaikas, buvo gėda prisipažinti, ką lankau, – draugams meluodavau, kad į Kauną važiuoju žaisti krepšinio.“ Bet krepšinį jis iš tiesų žaidė, kaip ir pirmasis Marius. „Ir mums neblogai sekėsi“, – tvirtina abu.

„O aš specialiai nežaidžiau, nes visi giminės man, aukštaūgiui, tai labai norėjo įpiršti“, – krenkšteli Andrius.

Bet mes dar šiek tiek apie Marių.

Kartą Birštone pamatęs hiphopą šokantį dabar jau legendinį Marijaną Staniulėną, prieniškis paskui jį nusekė į „ANT studiją“. Ten susipažino su Mariumi Pinigiu, abu pajuto teigiamą kontaktą, bet… „abu buvom žali, nors daug svajonių turėjom“. Tai – dar tik kokie 2009-ieji, aštuoneri metai iki „(g)round zero“ premjeros.

2012 m. Marius ir Andrius prisiminė antrąjį Marių, tuomet jau gerokai patobulėjusį hauso stiliaus šokėją, bet ir tuomet iki realaus darbo kartu dar šio to trūko. O ko trūko „Auroje“, sutraukiančioje tuzinus šokėjų iš įvairiausių šalių, savo spektaklius nuolat rodančioje pasaulyje? „Tai – teatras su savo hierarchine struktūra, šokdamas ten neturi daug progų būti ir kūrėju“, – sako pirmasis Marius ir kartu pripažįsta, kad tada, kai jau labai norėjo kitaip realizuoti save, tai yra kurti, reikėjo išmokti kūrybiškai mąstyti. „Marius man pasakė, kad jei aš išeisiu, išeis ir jis“, – išsiduoda Andrius.

Beje, abu jie mano, kad jei dabar jiems vėl būtų po 19 metų, vargu ar į „Aurą“ patektų, nes patobulėjo pats teatras, jauni šokėjai – daug techniškesni, labiau disciplinuoti.

Apie muziką ir politologiją jau pakalbėjome, bet dar įdomu, kaip Marius Paplauskas sugeba ir scenoje būti, ir į ją žiūrėti per kameros objektyvą. Nustebtumėte, jei sužinotumėte, kiek jo filmuotų ir montuotų siužetų socialiniuose tinkluose pamatote per mėnesį. Jei Marius Pinigis vaikystėje idealizavo Jacksoną, gal ir Marius Paplauskas žiūrėjo tiek klipų, kad ėmė juos kurti pats?

Sako, giliai įsiminęs buvo „Meat Loaf“ darbas „I Would Do Anything For Love“ („Ir man, ir man“, – šnibžda Andrius) ir „Pet Shop Boys“ kūrinys „Go West“: „Kai jie žygiuodavo, ir aš žygiuodavau.“ O kada ėmė žygiuojančiuosius filmuoti? „Aš tiesiog nusipirkau fotoaparatą, nes norėjau įsiamžinti, kaip šoku, – viską sumontavau, įkėliau į „YouTube“ – aišku, susidomėjimo daug nesulaukiau“, – pirmuosius bandymus prisimena Marius. Ir tikina, kad ne šokti išmokti padėjo filmavimas, o atvirkščiai. Juk judėjimas su kamera dabar yra tas pats, kas judėjimas šokant. O kai pavargsti judėti, visuomet gali prisėsti ir montuoti. Sujungti du skirtingus vaizdus – savotiška choreografija. Pavykus ištinka harmonija. „Nuepiko“ dera abi asmenybės pusės – šokėjas šoka, o operatorius kuria trumpą filmą apie šokį. Jūsų kompiuterių ir telefonų ekranuose jis – dar iki Naujųjų. Bet, atsidūsta Marius, suderinti šiuos du užsiėmimus ne taip poetiškai paprasta, ypač kai dirbi vienas, o šoki trise.

Dublerių nėra – Meksikoje vienas trijulės narių keturis pasirodymus šoko „klibančia“ koja.

Kuo „Nuepiko“ yra kitaip nei kitos šokio studijos, galų gale, „Aura“? „Trise mes labai daug kalbam, ne tik apie kūrybą, bet ir gyvenimiškom temom, dažniausiai – apie judėjimo kryptį. Norint būti kitokiam negalima pamiršti, kad jei visuomet savo veiksmais signalizuosi, kad esi netradicinis, darysi tai neįprastose vietose, vadinasi, įprastų ir tradicinių tau ir nereikia, – tad gali visuomet šokti turguje, gatvėje, prie Soboro…“ Marius Pinigis čia, žinoma,

2018

SPALIS

1 1

A M E T O I S E N Ė M 1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kalba apie erdvę profesionaliems pasirodymams, kurioje galėtų šokti ir Kauno, ir Vilniaus, ir viso pasaulio šokėjai.

„(g)round zero“ per porą metų spėjo sumirgėti apie 30 kartų – visur nuo Šilainių iki Meksikos. „Norisi, kad neatsidurtume toje pačioje situacijoje, kaip buvo šokant teatre ar turint studiją, kad šokis nepradėtų dusinti, kad nesinorėtų kardinaliai pakeisti gyvenimo, kad pakaktų erdvės saviraiškai“, – atrodo, už visus tris sako Marius Pinigis. Vaizdo dokumentika, muzika (gal net plokštelė), edukacija (Marius, beje, moko šokti ir visai mažus vaikus – apie tai su šokio pedagoge Birute Banevičiūte kalbame kitame šio numerio straipsnyje) – tokie dalykai padeda iš naujo atrasti save. „Norisi neskubėti, netapti dar vienais feisbuko tvano dalyviais. Mokėti sustoti ir įvertinti save“, – taip lyg ir nebejaunatviškai baigiame pokalbį. Čia, beje, galima pakomentuoti ir naująjį pavadinimą. „Jis reiškia, kad visada turėsite augti ir pasitempti“, – taip „Nuepiko“ interpretuoti jau spėjo vienas trijulės pažįstamas.

2018

SPALIS

facebook.com/nuepiko

Norisi neskubėti, netapti dar vienais feisbuko tvano dalyviais.

Popkultūros etalonais žaižaruojantis, smūgio estetika paperkantis, garso takelio pagaulumu nieko nenutuokiančius praeivius žiūrovais paverčiantis „(g)round zero“ trupei buvo bandymų, ką, atėjus iš skirtingų pasaulių, galima daryti kartu, poligonas. Kartu ir atletiškų šokėjų kūnų treniruotė, ir… žaidimų aikštelė, kurioje tilpo visos tos vaikiškos ir lėkštos idėjos, kurių šokėjai neturėjo progų realizuoti. Devyniasdešimtųjų karta. Jacksonas ir „Pet Shop Boys“, VIVA ir MTV. Kaip sufleruoja pavadinimas, startas nuo nulio. Tiesa, visi sutarė, kad, jei imasi, kelio atgal nebėra. Tai yra nulis netaps pirmu ir paskutiniu.

1 3

A M E T O I S E N Ė M

„Mano šeimoje beveik visi muzikantai, bet, pasirodo, šokio genai – stipresni“, – šypsosi už stalo, išnešto į kiemą, savo šeimą sodindama Areta Beinarytė-Nosovienė. Jos vyras Vladimiras, į Lietuvą atvykęs iš Voronežo miesto Rusijoje, iš pradžių šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje, vėliau persikraustė į Klaipėdą. Įsidarbinęs besikuriančiame Muzikiniame teatre susipažino su tuomet neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusia pianiste Areta. Čia gimė Julijus ir Jokūbas, o tada, kai Kaune vienas liko Aretos tėvas, šeima persikėlė į Kauną, kur prie kompanijos netruko prisijungti jaunėlė Stefanija. Čia, Vilijampolėje, skambant muzikai – tai garsiai, tai tik galvose – kalbamės apie tai, kaip po vienu stogu telpa šitiek spalvų, garsų ir talentų.

Keturi šokėjai ir koncertmeisterė Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Dainiaus Ščiukos nuotr.

1 4 1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

SPALIS

1 5

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Julijų, Jokūbą ir Stefaniją galbūt matėte televizijos ekrane, o gal Palangos ir Šventosios, Kauno, kitų Lietuvos miestų gatvėse. Kaip „In*Beat“ studijos veidus ar tiesiog labai aistringus džemintojus. Kurortuose prieš keletą metų šeimynos trio repetavo savo programą, kurią vėliau pristatė laidoje „Lietuvos talentai“. „Norėjome, kad žmonės ekrane mus atpažintų, už mus balsuotų, bet balsų nebuvo per daug“, – dabar jau kvatoja, prisiminęs televizinius vojažus, Julijus. Šokis „Happy“, rodytas ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ir giminių vestuvėse bei jubiliejuose, – turbūt geriausiai žinomas „In*Beat“ familijos kūrinys. „Įsikvėpėme pamatę C2C klipą „Happy“, bet tai juk nieko blogo“, – sako Jokūbas.

Stefanija priduria, kad šis projektas buvo malonus tuo, kad buvo galima šeimai būti drauge ir dar dirbti: „Daug kalbam apie tai, kad reikia šokti kartu, bet ne visada ką nors padarom.“ Pirmasis iš trijų vaikų šokti pradėjo Julijus, vėliau tapęs ir Lietuvos hiphopo čempionu. Viskas dėl to, kad mama judriam paaugliui neleido lankyti karatė, tad dvylikametis, gatvėje pamatęs breiko šokėją, įkalbėjo jį išleisti į Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmus – tuos ant Parodos kalno, projektuotus Edmundo Alfonso Fryko. Prie Julijaus netruko prisijungti ir vos metais ir trimis mėnesiais jaunesnis Jokūbas: „Nelabai turėjau ką veikti ir nors sakiau, kad nedarysiu nieko, ką daro brolis, nusekiau iš paskos.“ Broliai su šypsenomis mini pirmąjį savo trenerį Vladislovą Bogomolovą, kuris paaugliams suteikdavo daug laisvės: „Atrakindavo duris, paleisdavo muziką ir leisdavo bendrauti.“ „O aš labai norėjau įrodyti broliams, kad galiu būti tokia pati kaip jie“, į pokalbį įsijungia Stefanija, nuo še-

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

šerių J. Naujalio muzikos mokykloje skambinusi fortepijonu ir vieną dieną pareiškusi, kad to daryti nebenori – nori šokti gatvėje! Tiesa, ji mokėsi ir Irenos Ribačiauskaitės baleto studijoje, ir būdama dar visai vaikas jau dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kartu su tėčiu – abu netgi vaidino viename spektaklyje. Stefanija „Spragtuke“ vaidino mažąją Mariją, o Vladimiras – jos krikštatėvį Droselmajerį.

Anot Aretos, šis vaidmuo jos vyrui tiko bene labiausiai. O Stefanija dėl užverto fortepijono dangčio visai nesigaili. Gatvės šokių etapą ji pradėjo nuo electric boogie. Žinoma, baleto pamokos nepasimiršo.

Besišnekučiuojant Julijus išsiduoda, kad nuo 2007 m. gyvavusios, studija virtusios gatvės šokėjų komandos „In*Beat“, išauginusios ne vieną talentų kartą ir po savo stogu priglaudusios pačių įvairiausių stilių – nuo hiphopo iki bačiatos ar lindihopo atstovų, šiuo metu nėra: „Visi išsibarstėme, kas Maltoje, kas Nyderlanduose, kas ne šoka, o video montuoja – čia aš apie save.“ Mama čia sūnui pritaria, kad iš šokėjo profesijos daug pinigų neuždirbsi, o sukūrus šeimą finansai tampa labai svarbu.

Julijaus dukra, šešiametė, beje, jau šoka. Ir net yra nominuota už geriausią improvizaciją. O jaunas tėtis dar žada pasirodyti aikštelėje: „Noriu grįžti į popingo sceną, bet tiesiog kaip šokėjas, ne mokytojas.“ Ir liepia būtinai pasižiūrėti dokumentinį filmą apie gatvės šokius Lietuvoje „The Circle“, kurį „In*Beat“ sukūrė 2012 m.

Stefanija vaikus moko, bet aiškina, kad jai priimtinesnis „metodas žodžiu“. Tai yra su mokiniais ir kitais šokėjais jai smagiau bendrauti, nei juos mokyti: „Malonu ateiti prie šokėjo ir pagirti jį, pasakyti, ką daro gerai, paskatinti – žodžio galia didelė.“ Bet jei norite judėti taip laisvai kaip Stefanija, susiraskite feisbuke šokio

Aktorystė visų pirma ir yra kompromisų profesija – ilgainiui tai sužinai ir turi išmokti.

trupę „Faceless Artist“. Pirmadieniais ir trečiadieniais moterų šokėjų mafija renkasi A. Puškino gimnazijoje.

O Jokūbas samprotauja, kad grįžti prie darbo su vaikais būtų pats laikas: „Šiemet dar dalyvausiu konkursuose, bet daugiau nebebandysiu – apskritai dabar tiek daug visko veikiu, kad planuoju ko nors atsisakyti ir pradėti mokyti kitus.“ Jam atrodo, kad „In*Beat“ vardas jaunajai kartai skamba svariai, tad būtų neprotinga jo neišnaudoti edukacijai. Dabar ir pats daug mokosi iš tėčio, su kuriuo anksčiau bendraudavo daug mažiau: „Tėtis man sako, kad yra kaip knyga, kurios jokioje bibliotekoje nerasčiau.“ Vladimiras mums pasakoja, kad, jo įsitikinimu, muzika yra kūno vergė,

o kai kūnas ją glosto, gimsta šokis.

50-ies, kaip ir daugelis šokėjų, baigęs karjerą teatre, vyras jau 18 metų yra pensininkas. Dabar jis rašo eilėraščius, tai – „kitoks šokis“. Ir tiki, kad kiekvieną rytą žmogus yra jaunas, o vakare, išmokęs ką nors nauja, tampa protingu. Jokūbas tėčio eilėraščius mokosi mintinai. „Aš manau, kad mūsų šeima vieną dieną subręs bendram projektui, ir net įsivaizduoju: salė, ant sienų pakabinti tėčio eilėraščiai, mama skambina pianinu, mes su Jokūbu šokam, Julijus filmuoja...“, – visiems netikėtai prabyla Stefanija. „Režisuok, skamba gerai“, – kiek nustebę jai atsako broliai. O tada mes išjungiam diktofoną, pagarsinam muziką, ir Nosovai eina šokti.

2018

SPALIS

1 7

I A I Č E I N U A K

„Kaip jūs mus radote?“, – kviesdama užeiti į tango studiją klausia Brigita Rodriguez.

Jos vyras Carlosas tuo metu velkasi švarką ir ruošiasi pirmiau papasakoti apie tango kelionę iš Argentinos sostinės Buenos Airių į buvusius kultūros namus R. Kalantos gatvėje Petrašiūnuose, iš pirmo žvilgsnio ne pačiame jausmingiausiame Kauno mikrorajone. Bet po to, kai čia atsikraustė tango šokėjų pora, emocinis kvartalo klimatas tikrai turėjo kiek sušilti. O radome mes „Tango Salon“ labai paprastai, paguglinę „tango Kaune“.

Petrašiūnų tango Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

SPALIS

1 9

I A I Č E I N U A K

Ar seniai veikia jūsų studija?

Carlosas: trejus metus.

Brigita: anksčiau gyvenau Vilniuje, turėjau savo tango mokyklą. Esu šiaulietė, į sostinę atvykau studijuoti – ten praleidau 17 metų. Su Carlosu susipažinau, kai jis atėjo į mano mokykloje vykusią milongą – tango šokių vakarą.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Iš Buenos Airių – tiesiai į Brigitos milongą?

Carlosas: ne visai! Gyvendamas Buenos Airėse sulaukiau kvietimo padirbėti tango mokytoju Sankt Peterburge. Pasibaigus darbo sutarčiai ir vizai turėjau dvi galimybes – grįžti į Argentiną arba pakeliauti po Europą. Taip atsidūriau Taline, kur dirbau keturis mėnesius, tada –

Ryga ir Vilnius. Čia išgirdau, kad turiu pašokti su geriausia tango šokėja Lietuvoje. Taigi pakviečiau Brigitą šokio.

Dabar kuriame tango bendruomenę Kaune.

Ir vis dar šokate?

Carlosas: keliaudami ir šokdami tapome pora. Buenos Airėse susituokėme. Pradėjome lauktis dukters. Nusprendėme įsikurti Lietuvoje. Tik... Vilniuje niekaip neradome gero buto. Pasiūliau Brigitai paieškoti jo Kaune – jai tokia mintis nebuvo šovusi į galvą. O ir pažįstami vilniečiai stebėjosi. Man valanda kelio tarp miestų neatrodo daug, be to, Buenos Airėse – 15 milijonų gyventojų. Tiek Vilnius, tiek Kaunas man atrodo mažyčiai! Taigi radome gražų butą, tada ir studiją, taip ir įsikūrėme. Ši studija – mūsų trečioji.

Carlosas: tikrai taip. Iškart pradėjome kalbėti apie darbą kartu. Buvo 2012-ųjų pabaiga, vyko tango maratonas. Ten daug šokome. Pakviečiau Brigitą vakarienės ir pasiūliau jai tapti mano partnere, keliauti su manimi. Pasakiau, kad turiu daug kontaktų įvairiose šalyse, taigi galėsime dirbti, o liepą vyksime į Buenos Aires. Ji, tiek metų šokusi tango, nebuvo lankiusis Argentinoje!

Brigita: pasakiau, kad turiu pagalvoti. Tuo metu dirbau trijuose darbuose – mokiau vaikus, dirbau choreografe teatre ir turėjau savo tango mokyklą. Bet Carlosas mane perspėjo, kad tai – gyvenimo pasiūlymas.

Pasakiau, kad pagalvosiu per naktį.

Carlosas: Ryte gavau iš jos elektroninį laišką – gerai, keliaujam, bet duok man keletą mėnesių darbams baigti.

Brigita: pradėjusi šokti su Carlosu supratau, kaip blogai šoku tango! Nors Lietuvoje buvau geriausia, mane išmokė Eduardo Gimenezas, su juo dirbau gal dešimt metų.

Carlosas: čia turiu Brigitą pagirti, kad ji mūsų poroje yra profesionalė šokėja. Ji – mokytoja, ji pati mokėsi daug metų, ji supranta, kaip veikia žmogaus kūnas, nes tai studijavo.

Brigita: o Carlosas – tango meistras.

Carlosas: taigi mūsų dueto pradžia nebuvo lengva – turėjome subalansuoti dvi labai skirtingas patirtis. Bet po truputį, po truputį...

O kodėl Kaune?

Ar per trejus metus Kauno tango bendruomenė spėjo išaugti?

Brigita: bendruomenė kurtis pradėjo gal prieš dešimt metų. Žinoma, Vilniuje šokėjų daugiau. Kaune – gal apie pusšimtis.

Ar daug atėjusių jų į „Tango Salon“ pabandyti tampa aistringais tango šokėjais?

Carlosas: visi!

Viena mūsų grupių – pirmieji mūsų mokiniai Kaune. Tango – specifinis šokis. Visiems, atėjusiems pirmąkart, papasakojame, kad neužtenka išmokti žingsnelių. Tango – tai gyvenimo būdas, kultūra, kurią mes norime skleisti. Šiuolaikinėje visuomenėje poroje neretai vedlė yra moteris, taigi dažniausiai moteris į pirmąją pamoką vyrą atsiveda, bet kai jis supranta, kad šokant tango yra lyderis,

2018

SPALIS

2 1

vedantis partnerę, viskas pasikeičia! Vyras kvėpuoja, o per jį kvėpuoja moteris. Vyras girdi muziką, o per jį muziką girdi moteris. Be vyro nėra tango.

O kokie žmonės šoka tango Petrašiūnuose? Turbūt vyresni, jau žinantys, ko nori, pildantys savo svajones?

Carlosai, ar pradėjai šokti dar visai mažas? Galbūt tavo giminėje ir daugiau šokėjų?

K

A

U

N

I

E

Č

I

A

I

Carlosas: dažniausiai tai keturiasdešimtmečiai ir vyresni. Šiemet atėjo jaunimo, tuo labai džiaugiamės. Studentams taikome nuolaidas.

Carlosas: argentiniečiams tango – gyvenimo būdas. Ypač tai ryšku Buenos Airėse. Pats šokis – gal tik penki procentai visos tango kultūros.

Tai ir poezija, muzika… Net specialų dialektą turime – lunfardo. Aš šioje kultūroje gimiau, taigi taip, šoku nuo vaikystės. Mano mama – tango dainininkė, ji žino visus poetus ir muzikantus. O senelis – šokėjas.

Ar Kaune pažįsti argentiniečių?

Carlosas: tik vieną – gitaristą Estebaną Colucci.

Taigi ką veiki, kai labai pasiilgsti Argentinos?

Carlosas: mes į Kauną kviečiame tango profesionalus – šokėjus ir muzikantus. Jie su vietos šokėjais dalijasi savo patirtimi. Renginius organizuojame ir kitur, pavyzdžiui, Klaipėdoje. Be to, kiekvieną penktadienį mūsų studijoje vyksta milonga. Visi kviečiami ateiti ir pasižmonėti.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Turėjome subalansuoti dvi labai skirtingas patirtis.

kraustytis

į

Cha! Ar jūsų dukrelė – jau tikra tango profesionalė?

Brigita: smagu ten praleisti keletą mėnesių. Bet gyventi? Nesu tikra.

Ekonominė situacija Argentinoje nėra puikiausia, be to, ten turėtume tikrai labai daug konkurentų. Kaune esame vieninteliai.

Carlosas: kai dirbame, ji mus kopijuoja.

O į Šiaulius?

Brigita: gal kada nors? Mums svarbiausia turėti pakankamai mokinių, užpildyti grupes. Pernai bandėme surinkti grupę Šiauliuose, bet nesėkmingai. Reikėtų daugiau savireklamos. Kaune, pavyzdžiui, vos atvažiavę dalyvavome renginyje „Šokantis senamiestis“. Rotušės aikštėje šokau būdama septintą mėnesį nėščia!

Pabaigoje… Ką reikia atsinešti į pirmą ją tango pamoką?

Brigita: batelius!

Carlosas: ir pinigų.

Brigita: taip, moterų bateliai nepigūs. Ir vienos poros juk negana. Aš, tiesą sakant, net turiu savo batelių liniją – siuvame juos čia, Kaune.

Prieš keletą metų net baigiau ortopedijos technikos studijas. Tiesiog niekaip negalėjau rasti tikrai gražių ir patogių...

2018

SPALIS

tangosalon.lt

Gal planuojate Buenos Aires?

2 3

A M E T O I S E N Ė M

Liza Baliasnaja – vis dažniau į gimtajį Kauną sugrįžtanti Briuselyje gyvenanti choreografė. Lapkričio 9–11 d. M. Žilinsko dailės galerijoje kūrinio „Commensurate to Be With“ tarptautinę premjerą pristatysianti menininkė dalijasi siūlymais, kaip dar galime suprasti šiuolaikinį šokį.

Svarbiausia, anot jos, būti atviram, apsikeisti žiniomis ir nusiteikti transformacijai.

Erdvėje tarp nereikšmingo ir produktyvaus Edvinas Grin Dainiaus Ščiukos nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

SPALIS

2 5

A M E T O M

Ė

N

E

S

I

Kaunas – gimtasis tavo miestas.

Kokie paauglystės prisiminimai ryškiausi? Kokios Kauno vietos ar kokie kultūriniai renginiai tau dabar simbolizuoja tą laiką? Kas tuo metu atrodė hip?

Kaune gimiau ir užaugau. Kadangi domėjausi šokiu, be abejo, atradau šokio teatrą „Aura“, kuris man augant buvo visa ko viršūnė. Šešiolikos metų pradėjau ten lankytis ir šokti. Kadangi netrukus buvau pakviesta šokti „Auros“ spektakliuose, anksti pradėjau profesionalią karjerą. Tai didžiulė privilegija. Iš kitos pusės, galbūt nelabai ir turėjau paauglystės, kurią patyrė mano bendraamžiai. Vienas laukiamiausių renginių buvo „Auros“ organizuojamas šiuolaikinio šokio festivalis, kuriame galėjau pamatyti tarptautinio lygio šokio kompanijas. Tai mane labai žavėjo. Tuo metu mažai žinojau, kas vyksta užsienyje, todėl tai, kas vyko Lietuvos šiuolaikinio šokio ir meno scenoje, man darė didžiausią įtaką.

Kadangi „Auros“ studija įsikūrusi Senamiestyje, ten praleidau labai daug valandų. Gyvenau tarsi dvigubą gyvenimą – vieną gimnazijoje, kitą – kaip šokėjos. Laiką leisdavau su vyresniais kolegomis, pasirodymuose, spektaklių repeticijose. Tad Kauno centras, maršrutas žemyn laiptais nuo „Saulės“ gimnazijos link Senamiesčio buvo mano kasdienė rutina. Su bendraamžiais daug laisvo laiko leidome viešosiose erdvėse – Vytauto Didžioj karo muziejaus sodelyje, ant įvairių Kauno laiptų. Kažką mes ten veikėme visą laiką, būdavo labai hip ( juokiasi). Kaune imponavo ne tiek pastatai, kiek tos erdvės, kuriose lankydavausi.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis? Ir kada supratai, kad nori sieti savo karjerą su šokio menu? Ar visi pasirinkimai – šokio teatras „Aura“, mokykla „Artes“ Olandijoje ir mokykla P.A.R.T.S. Belgijoje – buvo kryptingi, planuoti ar

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

labiau vedami impulso ir dvejonės? Kokią įtaką jie padarė tau kaip asmenybei?

Kai 18-os persikrausčiau studijuoti į Olandiją, labai išsiplėtė mano žinių laukas. Galima sakyti, mane suformavo vakarietiškas kontekstas, kuriame staiga atsidūriau. Kai pradėjau pažinti alternatyvią šokio kultūrą, ėmiau ten atrasti save, daug labiau nei konservatyvioje to laiko Kauno visuomenėje. Išvykus į Olandiją, mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių. Anglų kalba tapo mano pagrindine kalba, todėl galėjau skaityti tekstus, kurių anksčiau neturėjau akiratyje. Šokio akademijos kontekstas, kuriam būdingas liberalumas ir laisvesnis požiūris į kūną, bei vakarietiškos lygiateisiškumo, feminizmo idėjos padarė man didelę įtaką ir labai praplėtė mano mąstymą apie tam tikras paauglystėje ir vaikystėje suformuotas dogmas.

Aišku, tėvams paleisti savo dukrą į Olandiją mokytis šiuolaikinio šokio gali atrodyti abejotinas pasirinkimas. Kai buvau paauglė, aš „turėjau“ būti medikė, o šokį palikti hobiu.

Kai pradėjau savarankiškai keliauti į užsienį, į skirtingus šokio seminarus, kūrybines dirbtuves, supratau, kad žmonės iš to gyvena, kad šokis gali būti tikra profesija. Gyvendama Lietuvoje to nesuvokiau. Pasirinkimas studijuoti šokį buvo intuityvus, siekiant pažinti save tokią, kokios, manau, nebūčiau galėjusi pažinti likusi gyventi Lietuvoje. Per šokį aš atradau labai daug. Šokio studijos padarė įtaką mano gyvenimo būdui, mąstymui, politiniam požiūriui, etikai. Šokyje atradau erdvę, kurioje galėjau išsilaisvinti iš tam tikrų stigmų ir visuomenėje vyraujančių rėmų. Visada turėjau ir vis dar turiu palaikančią šeimą. Jie jaučia labai daug pagarbos mano sprendimams.

Jie visada mane palaikė. Ir palaiko.

Man labai pasisekė.

Studijavai P.A.R.T.S., laikomoje viena prestižiškiausių šiuolaikinio šokio mokyklų Europoje. Kaip apibūdintum savo studijas ten, kaip tai pakeitė tavo požiūrį į kūrybą?

Apie P.A.R.T.S. sužinojau jau studijuodama Olandijoje. Mokslai P.A.R.T.S. pakeitė mano požiūrį į šokį, padėjo suprasti tai, kad šokis yra ne tik fizinė, bet ir intelektuali veikla. Tai nėra tik raiška ir kūno darbas. Kad šokio praktikos ir choreografija savyje gali turėti akademinio požiūrio į žinias ir kūrybą. Šis santykis tarp teorijos ir praktikos man tapo svarbus ir lydi mane daug metų. Mes praleidome tiek pat laiko fiziniuose, praktiniuose užsiėmimuose, kiek ir teorinėse sociologijos, filosofijos, meno istorijos, feminizmo, postkolonializmo paskaitose. Visa tai man suteikė suvokimą, kad kaip meno kūrėjas esu politinis vienetas ir tai, ką aš kuriu, reprezentuoja manąjį požiūrį visuomenėje. Šokėjas nėra tik pramogos

kūrėjas, šiuolaikinis šokis kuria diskursą. Išsivystė atsakomybės jausmas už tai, ką kuriu.

Kadangi šiuolaikinio šokio pagrindus įgijai Lietuvoje, „Auros“ teatre, po to susidūrei su Vakarų pasaulio praktikomis, ar galėtum palyginti, kokie skirtumai tau atrodo ryškiausi? Čia mums vis dar labai svarbu pavadinti kažką šiuolaikiniu šokiu.

Reikia suprasti, kad šiuolaikinis šokis apibūdina tik tai, kas šiuo laiku gali būti vadinama šokiu. Tai nėra judesio stilius ar estetika. Tai yra „šių laikų“ šokis. Todėl svarbiausia paklausti, kas šiuo metu aktualu kuriant šokį. Ar mums aktualu kurti šokį, kuris vis dar turi labai heteronormatyvų požiūrį? Kuris nebando pasiūlyti alternatyvų esamam chaosui? Šokį, kuriam reikalinga juoda teatro dėžutė ir nuolankus kėdėje

2018

SPALIS

2 7

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

sėdintis žiūrovas? Ar mums svarbu nagrinėti kokius nors kitus klausimus? Nereikia nurašyti šokio istorijos, bet, kaip ir bet kokia sritis, šokis plečiasi. Ši plėtra Vakaruose įvyko anksčiau. Bet sulauksime jos ir čia, ji jau vyksta lietuvių menininkų, gyvenančių Lietuvoje bei užsienyje, dėka.

2 8

Kas dabar aktualu šiuolaikiniame šokyje? Kokias pastebi tendencijas? Ką pati renkiesi?

Man visada aktualu sukurti laiką ir erdvę, kurioje žiūrovas gali pajausti kažką priešingo kapitalizmo akumuliuojamam produktyvumui.

Dažnai tai įgauna gana abstrakčią formą. Bet kokiame meno kūrinyje man svarbios pasipriešinimo greitam vartojimui, produktyvumo reikalavimui intencijos.

Nepaisant to, kad daugelį savo darbų vystai ne Lietuvoje, dirbi su itin tarptautiškomis žmonių grupėmis, pastaruoju metu vis dažniau grįžti į Lietuvą, čia ne tik pristatai ir plėtoji savo darbus, bet vedi seminarus. Kas skatina grįžti? Ar nori dalytis savo praktikomis ir patirtimis?

Visų pirma, Lietuva yra neįtikėtinai įdomi erdvė, nes ji vis dar patiria transformaciją. Kai esu Lietuvoje, atrodo, kad viskas vis dar yra įmanoma. Čia galima būti žaismingam, galima eksperimentuoti, jaučiamas potencialas. Jaučiu, kad turiu čia labai daug galimybių ir erdvės. Žinau, kad taip yra dalinai dėl to, jog turėjau galimybę išvykti ir mokytis užsienyje. Grįžtu čia su tuo žinojimu ir suvokiu savo privilegiją, tai mane skatina dalintis. Mano požiūris į savo veiklą Lietuvoje irgi pasikeitė. Manęs nedomina, kad Lietuva taptų Belgija. Dėstydama, vesdama seminarus nesiekiu tiesiog perduoti žinių. Man svarbu dalintis jomis.

Supratau, jog pasidalinus žinios sa-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Turime suvokti, kad mes neturime būti kaip „Vakarai“, nesame ir nebūsime.

vaime pasikeičia. Daugeliu atvejų aš eksperimentuoju, ieškau savęs kaip dėstytojos, niekada nedėstau tokio paties seminaro dukart iš eilės. Visada galvoju, ką galiu pasiūlyti būtent aš, žinodama Lietuvos šokio kontekstą, ko negali pasiūlyti mokytojas iš užsienio. Kaip aš galiu būti naudinga šiai sferai. Noriu, kad mano turimos žinios transformuotųsi ir taptų naudingos būtent čia. Turime suvokti, kad mes neturime būti kaip „Vakarai“, nesame ir nebūsime. Mūsų kitoks laikas, kitoks greitis. Tai pokalbio ir atvirumo klausimas. Nežinau, kokių tiksliai norėčiau pokyčių.

Bet jie bet kokiu atveju įvyks.

Ar sieji savo karjerą su Lietuva? Žmonės dažnai mano, kad, kai gyveni užsienyje, gyveni ten, nes ten daug lengviau. Bet taip nėra. Man būtų kur kas lengviau gyventi Lietuvoje. Aš turėčiau darbo, galėčiau rodyti savo kūrinius dažniau, galėčiau dėstyti daugiau. Gyventi Belgijoje yra labai sudėtinga, ten tokių kaip aš – tūkstančiai. Gyvenu ten, nes man

Esi jauna savo srities profesionalė, jau sukūrusi nemažai darbų. Kokios idėjos tave motyvuoja kurti šiuo metu?

Pastaruoju metu itin domiuosi taip vadinamu pseudomokslu – tai įvairūs moksliniai reiškiniai, kurie yra nepagrįsti, bet kuriantys mitus. Mąstau apie tai: jei šokyje sukuriamos žinios – kur jos panaudojamos? Mąstau apie žinių ekonomiką. Mane domina šios temos, mitai, apeigos. Esu idėjų erdvėje tarp kažko labai produktyvaus ir kartu visai nereikšmingo.

Lapkričio mėnesį vykdysiu tiriamąjį projektą, kur ir kalbėsiu apie tai, kaip bendruomenėje sukuriamos nepraktinės žinios veikia mūsų santykį, mūsų erdvės suvokimą, energetiką.

Pastaruoju metu mane domina itin nematerialios temos.

Kai dirbi su šokiu, supranti, kad tvarumo idėjos tampa labai abejotinos.

Mes tarsi nieko realiai nesukuriame, šokis yra labai nematerialus ir momentalus. Mane tai vis dar žavi. Kai pradedu kūrinio procesą, visiškai neturiu suvokimo, kaip jis atrodys. Pats procesas, jame kylantys klausimai, kažkokių medžiagų atsiradimas visiškai padaro įtaką tam, kaip atrodys rezultatas. Todėl visada sakau, kad, jei man nereikėtų pristatyti kūrinio, aš galėčiau prie jo dirbti be pabaigos.

Nes... o kada tu gali baigti kvestionuoti? Aš nesu greito maisto mėgėja, todėl „kaip“ man visada svarbiau negu „kas“. Tai ne visai šiuolaikinės šokio rinkos sąlygas atliepianti strategija, bet man labai svarbu išlikti šioje mąstymo erdvėje. Mane džiugina

žinojimas, kad kiekvienas kūrinys, kurį sukuriu, paremtas žinių bagažu ir sąmoningumu. Jaučiu tam didžiulį poreikį ir labai tikiuosi, kad tai nepasikeis.

Lapkričio mėnesį kartu su Kauno menininkų namais M. Žilinsko dailės galerijoje pristatysi jau pradėtą auginti projektą-šokio kūrinį „Commensurate to Be With“. Ar galėtum papasakoti apie tai daugiau?

Kūrinį pradėjau 2016 metais, kai buvau bebaigianti mokslus P.A.R.T.S. akademijoje. Pradėjau domėtis, kaip choreografija gali sujungti, sutapatinti, sinchronizuoti skirtingus kūnus, kurie mąsto, kvėpuoja, juda skirtingais ritmais. Juk natūraliai judame skirtingais ritmais. Šis kūrinys yra dalinai palaikomas dviejų garso takelių. Vienas jų turi labai aiškų ritminį kvadratą, kitas turi melodiją. Ritmas ir melodija pasirodė įdomios kaip metaforos. Tai tarsi būdas „turėti“ du laikus vienoje erdvėje ir du santykius su laiku vienoje erdvėje. Bet ilgainiui atsirado ir kitų klausimų. Noras būti su kuo nors, noras būti viename laike ir erdvėje, bet drauge (ne)noras atsižadėti individualumo. Tai, ką mes nagrinėjame kūrinyje, globalia prasme, tai bendruomenės steigimas, bendrumo, priežiūros, rūpesčio sukūrimas vienas kitam tokioje erdvėje, kuri paremta poreikiu būti kartu. Sinchronizacija man pasirodė labai įdomus formalus vienetas. Ar tai, kas yra sinchronizuojama efektingai, tampa objektu erdvėje? Pradėjome nuo noro būti kartu ir šokti kartu ir atsiradome erdvėje, kur klausiame savęs, kokį objektą mes sukuriame šokdami kartu. Todėl siekis rodyti šį darbą galerijoje, o ne teatre ir yra paremtas noru, kad kūrinys būtų žiūrimas ne kaip teatre. Norime pasiūlyti žiūrovui būti su šiuo šokiu kaip su gyvu objektu.

2018

SPALIS

kmn.lt

vis dar įdomus tos šalies šokio kontekstas, vis dar gaunu žinių ir tampu stipresnė, vis geriau pradedu suprasti, koks mano, kaip kūrėjos, braižas. Bet savo ateitį tikrai matau Lietuvoje. Tai yra tik kelerių metų klausimas. Noriu geriau suprasti, kaip galėsiu čia veikti.

2 9

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E

Šokio Merė Popins

A

S

–

Pamenate Pamelos Trevers knygas apie auklę, susikalbėdavusią su pačiais mažiausiais kūdikiais taip, kaip to negalėjo padaryti niekas kitas? Kalbant su šiuolaikinio šokio kūrėja, pedagoge, choreografe Birute Banevičiūte, klausantis jos ilgamete praktika ir studijomis paremtų minčių apie judesį, jai labai natūraliai limpa Merės Popins pravardė. Sostinėje veikiančio šokio teatro „Dansema“, spektaklius patiems mažiausiems rodančio ir užsienyje, įkūrėja siekia savo patirtimi dalytis su kitais profesionalais. Tam, kad kuo daugiau mūsų susikalbėtų su tais, kurie kalbėti dar nemoka.

Ir kad nekiltų problemų ieškant bendros kalbos tada, kai išmoks. Pabendravome ir apie planuojamas veiklas su projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, tiesa, tik pačioje pabaigoje. Nes visų pirma labai įdomu tai, kaip viskas veikia.

K

A

U

N

Gunars Bakšejevs Lauros Vansevičienės nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jūsų biografijoje atradau, kad studijavote biologiją. Kuo ji susijusi su šokiu? Šokau nuo šešerių, taigi anksčiau, nei pasirinkau biologijos studijas.

O jos – todėl, kad tuo metu, kai reikėjo rinktis, šokio prasme neturėjau didelio pasirinkimo. Klaipėdoje – liaudies šokiai, pramoginiai šokiai, baletas… Tai netraukė, todėl studijavau biologiją. Įgytos žinios – bendras supratimas apie kūną, fiziologiją, žmogaus galimybes ir negalimybes – labai praverčia.

Kitas faktas, kurį įsidėmėjau, – kad 2007 m. jus su spektakliais jaunimui ir vaikams supažindino Švedijos kultūros atašė, ir ši sritis tapo pagrindine jūsų veikla. Kas tai lėmė?

Iki tol dešimt metų dirbau šokio pedagoge vaikų meninėje studijoje „Diemedis“ ir Šiuolaikinės mokyklos

centre Vilniuje, tuo metu Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) rašiau disertaciją apie šokio edukaciją. Vis dėlto iki lemiamos pažinties mano sfera buvo arba vaikai, šokantys tėvams, arba profesionalai, šokantys suaugusiesiems. Profesionalai, šokantys mažiems vaikams, Lietuvoje buvo naujiena, išskyrus gal kelis baleto spektaklius valstybiniuose teatruose. Taip, galima suprasti, kai devynerių metų vaikas eina žiūrėti „Spragtuko“, bet trejų ar penkerių mažyliui tai – per didelis iššūkis. Tai, kad spektaklis paremtas pasakos siužetu, dar nereiškia, kad jis – vaikams. Taigi, susipažinusi su švedų praktika, nusprendžiau pedagogikos žinias sujungti su choreografijos žiniomis.

Labai laiku ir vietoje pradėjau naują kūrybinį kelią, nors man tai buvo didelis iššūkis.

2018

SPALIS

3 1

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 2

Ar teko patirties semtis Švedijoje?

Buvome pakviesti į festivalį Malmėje, stebėjome spektaklius. Bet stebėti – viena, daryti pačiam – visai kas kita. Studijavau labai daug literatūros, analizavau vaikų ankstyvojo meno suvokimo ir išraiškos ypatumus teoriškai ir praktiškai.

Stebėdama teatrus ar menininkus, pastaruoju metu suskatusius kurti spektaklius kūdikiams, nesu tikra, ar visi kūrėjai spėja įsigilinti į to amžiaus vaikų, kuriems kuria spektaklius, meno suvokimo ypatumus.

Pradėję dirbti kviesdavome „tikrintojus“ – mažų vaikų turinčius bičiulius, pažįstamus. Mažieji žiūrovai mums padėdavo suprasti, kas veikia, kas – ne taip, kaip įsivaizdavome, į ką vaikai kreipia dėmesį.

Jie tapdavo spektaklių bendraautoriais. Dirbame ir su kompozitoriais, kurie išmano, ką ir kaip tokio amžiaus vaikai girdi. Svarbiausia čia – kad meninė idėja nebūtų aukščiau už susikalbėjimą. Juk, jei nori susikalbėti su kinu, turi mokėti kinų kalbą. Kitu atveju galbūt gražiai vienas kitam atrodysite, bet sąveikos nebus, nieko nesuprasite vienas apie kitą. Žinoma, tai nereiškia, kad pataikaujame vaikams. Ne, mes jų nelinksminame, nors vaikams ir būna linksma. Juk kūdikio specialiai neprajuokinsi, jie nemoka apsimetinėti.

Taigi kūdikiai – patys vertingiausi žiūrovai!

Taip, nes jų reakcijos – nesuvaidintos, jos aiškiai parodo spektaklio kokybę. Žinote, būna vaikų, kurie visą spektaklį ramiai prasėdi ir, atrodo, nereaguoja, bet po poros dienų jų tėvai papasakoja, kad namuose atžala šoko seneliams ištraukas iš matyto spektaklio.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

O kaip „Dansemos“ spektaklius priima suaugusieji?

Suaugusieji nėra mūsų tikslinė auditorija, tačiau jie yra svarbūs, nes atveda, o kartais atneša mažiuosius žiūrovus į mūsų spektaklius. Tad jie neturi kitos išeities – žiūri spektaklius kartu. O reakcija priklauso nuo daugelio dalykų – jų pačių meninės patirties, bendro išprusimo.

Ir ne tik meninio – kai kurie tėvai neleidžia vaikui būti savimi, jį tramdo, taiso drabužius, tikrina, ar nesusivėlęs, kiša sausainį, liepia dalyvauti… Arba, būna, prieš spektaklį sako: „Mano vaikas tikrai ramiai nenusėdės, jis ne toks.“ Ir nustemba!

Arba tie, kurių tėvai įsitikinę, kad mažyliai veiksme nedalyvaus, pirmieji ropoja į sceną. Tokios priešingos, nei tikėtasi, reakcijos, tik įrodo, kad meninė aplinka labai svarbi vaiko raidai, ji atskleidžia tas vaiko savybes, kurioms buitinėje aplinkoje nėra stimulų. „Nelipk, nebėk, nukrisi, įsidursi“, – taip tėvai vaikus bando saugoti, bet iš tiesų draudimai, nepasitikėjimas, net baudimai slopina kūrybiškumą. Atėjus paauglystei stebimasi, kodėl vaikas nieko nenori, niekuo nesidomi. Bet jis juk buvo kūrybiškas!

Ar yra šokėjų, kurie negali, nemoka, nenori šokti vaikams?

Nepasakyčiau. Kiekvienas renkasi pagal savo prioritetus. Mūsų trupė jau 5–6 metai pastovi, ir aš patenkinta šokėjų profesionalumu. Jie save atradę, jaučiasi laisvai šokdami kūdikiams, o tai – didelis pasiekimas, reikalaujantis ir psichologinių, ir techninių įgūdžių.

Judėdamas scenoje, kur aplink ropoja dešimt mažylių, turi matyti aplinką 360 laipsnių kampu, kad nieko, galų gale, nesužeistum. Turi matyti visus vaikus, nebendrauti tik su vienu.

Kūdikiams?! Kaip gali žmogus, kuris dar nevaikšto, šokti?

Nupasakoti sunku, bet jie juda! Turime iš įvairių pedagoginių patirčių sudėliotą, teoriniais dalykais paremtą sistemą, kaip per įvairius pojūčius skatinti vaiko motorinę sistemą. Čia labai svarbus vaidmuo tenka vaizduotei. Polkų, žinoma, nešokame, bet šokis juk yra daugiau

nei šokio žingsniai, tai – judesio menas, kuris išreiškia tai, ką išgyveni viduje. Ankstyvosios patirtys ypač naudingos – kūdikiai dar nekalba, tad judesys – vienintelė jų raiškos priemonė. Labai svarbu tokiose pamokose dalyvauti tėvams, mes juos supažindiname su vaikų judesio ženklais. Atpažįstame, kai vaikas supranta, leidžiame jam išbandyti, pasireikšti. Taigi vykdome dvigubą edukaciją.

Kaune norime bendradarbiauti su bendruomene, teatrų ir trupių šokėjais, aktoriais, kad jie galėtų profesionaliai dirbti su pačia mažiausia auditorija, kad galėtų užtikrinti tą kokybę, kuri yra mūsų, „Dansemos“, ideologija. Jau esame užmezgę ryšį su Kauno valstybiniu lėlių teatru, jie nori kurti spektaklius kūdikiams. Bet kuriuo atveju tokia praktika plečia akiratį ir galėtų būti įdomi visiems profesionalams vien jau kaip erdvė atverti naujas savo pačių galimybes.

2018

SPALIS

kaunas2022.eu

Kokį projektą vykdysite su „Kaunas 2022“? Ar tai bus naujas „Dansemos“ spektaklis, o gal galimybė Kauno šokėjams, choreografams išbandyti naują sritį?

Beveik visi „Dansemos“ šokėjai juk ir yra kauniečiai – tai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis. Giedrė Subotinaitė, Agnė Ramanauskaitė – irgi kaunietės, tik gyvena Vilniuje.

Taigi su Mantu ir Mariumi planuojame veiklas, kurios skatintų kurti daugiau spektaklių vaikams Kaune.

Beje, „Dansemoje“ su Giedre vedame ir šokio pamokėles kūdikiams nuo 8 iki 14 mėnesių.

dansema.lt

Teatro „Dansema“ spektaklis „Mozaika“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Šokių mados tarpukario Lietuvoje atspindėjo bendrą ją kultūrinę būklę: iš vienos pusės, modernioji era čia pūtė naujausius vėjus, tačiau iš kitos – viskas susidurdavo su tuomet kone visoje Europoje plintančiu tautiniu konservatyvumu. Kai kuriuose leidiniuose netgi buvo agituojama provincijoje uždrausti groti džiazo muziką ir šokti fokstrotą. Ir vis dėlto, tai ne itin galiojo Kaunui. Kaip ir dera Europos sostinei, Kauną, nors truputį ir pavėlavusios, pasiekdavo dauguma tuomečių madų, o miesto pasilinksminimų vietos varžėsi, kas atsiveš egzotiškesnį šokių performansą.

Ką ir kur šokdavo kauniečiai tarpukariu?

Paulius Tautvydas Laurinaitis

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vytauto parko estrada. XX a. 4 deĹĄ. Autoriaus archyvo nuotr.

2 0 1280 1 R8 U G SP SA Ä–J LIS

3 5

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 6

Miesto restoranams turėti savo orkestrą buvo garbės reikalas, o vakarinę šokių programą trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje dažniausiai sudarydavo lėtėjanti programa: pradedama fokstrotu, baigiama tango ir valsu. Tiesa, ketvirtajo dešimtmečio viduryje jau buvo nuogąstaujama, kad naujesnės šokių formos pradeda išstumti Kaune labiau nusistovėjusias. 1934 m. „Dienos“ dienraštis rašė: „Jeigu fokstrotas ir rumba yra kokteilis, tai tango yra benediktinas. Tylus svaigulys apima šokėjus. Pradedama sapnuoti, bet ritmas daboja, kad šokantieji neužmigtų. Tuo pasirūpina būgnininkas. ‹...› Valsas, nemanykite, kad jis miręs. Valsas gyvas, nors jis dabar nešioja anglišką bostono vardą.“ Fokstroto įsigalėjimas Kauno vakarinėje scenoje savo piką pasiekė apie 1930–1932 m., kai buvo pradėti kurti vadinamieji lietuviški fokstrotai: štai tuometis Kauno džiazo grandas Michelis Hofmekleris 1930 m. išvyko į Berlyną įrašyti pirmųjų plokštelių.

Ketvirtojo dešimtmečio gale pradėjo populiarėti svingas, nors didesnės žymės laikinojoje sostinėje šis palikti taip ir nespėjo. Galbūt tam turėjo įtakos tai, kad jis plačiai nepasklido ir autoritarinėje bei tuomet vis konservatyvėjančioje kaimyninėje Vokietijoje, turėjusioje nemažai įtakos Kauno kultūriniam gyvenimui. 1937 m. spauda rašė apie „naująjį šokį“: „Konservatyviai nusiteikusiems šokėjams svingas turbūt nepatiks. Nes svingą šokdamas turi, kaip sako vienas šio šokio meisteris, šokti... visom kūno dalim ‹...›.“ Kauną pasiekdavo ir kitos naujausios pasaulinės šokių mados, nors kai kuriais atvejais tik informacijos pavidalu.

Pavyzdžiui, 1938 m. spaudoje aprašomas „The Lambeth Walk“ kreizas: „Visi šokiai nusibosta. Fokstrotas ir tango įkyrėjo. Štai dabar Paryžiuje ir kituos miestuos šoka naują šokį

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Fokstroto šokiai buvo populiarūs tiek Vytauto parke, tiek Aukštosios Panemunės paplūdimyje.

„lambet uoką“. Jis panašus į senoviškąjį kadrilį ir prasideda paprastu pasivaikščiojimu porai laikantis už rankų.“ Įdomu, kad, nors šokiai tautiniais motyvais Kauno naktiniame gyvenime buvo kone primiršti, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jie patyrė savotišką renesansą tarp miestiečių.

Tai galima sieti su didžiojoje Europos dalyje dar labiau stiprėjusiomis nacionalistinėmis-romantistinėmis nuotaikomis: buvo masiškai atsigręžiama į tai, kas buvo matoma kaip tautinės šaknys. Šokiai sudarydavo svarbią daugelio restoranų gyvenimo dalį. Aukštesniųjų visuomenės sluoksnių karštieji taškai, be abejo, buvo „Metropolis“ ir „Versalis“, tačiau neatsiliko ir kiti: baras „Pale Ale“ 1932 m. save reklamavo kaip „pirmaeilį dansingą-barą Kaune“ ir siūlė „šokius publikoje pagal geriausių vietos ir užsienio artistų muziką“. Situacija dar labiau pasikeitė, kai buvo pastatyta Karininkų ramovė: didžiojoje salėje vykdavo

Antrame plane – „Versalis“. Autoriaus archyvo nuotr.

pagrindinės aukštuomenės šventės, o žemiau atsidaręs „Trijų milžinų“ restoranas tapo pagrindiniu miesto tašku, ilgainiui turėjusiu pakeisti „Metropolį“. Vasarą ne ką mažiau populiarūs buvo ir šokių vakarai, vykę atvirose ar pusiau atvirose rekreacinėse erdvėse – fokstroto šokiai buvo populiarūs tiek Vytauto parke, tiek Aukštosios Panemunės paplūdimyje, kur stovėjo paviljonas. Tiesa, abiejų šių vietų atveju jų populiarumas svyruodavo, priklausomai nuo metų ir atsirandančių alternatyvių pasilinksminimo vietų: lankytojų itin sumažėjo, pradėjus sparčiau plėstis pakaunės kurortams.

Kaune buvo itin populiarūs ir įvairūs šokėjų pasirodymai: pavyzdžiui, kaip „restoraną kabarė“ save reklamavęs „Versalis“ vienam iš 1931 m. vakarų siūlė programą su „žymia Londono Kolosiejum’o šokikų pora Damidoff ir baleto ansambliu Renė girls“, o „Trijuose milžinuose“ 1937 m. buvo galima išvysti „Duo Schanghai – egzotiškus akrobatiškus šokius“. Nors pasirodymai miesto restoranuose, ypač 1937–1940 m. tapo labai įvairūs ir sutraukdavo atlikėjų (nors dažniausiai ne pirmo garsumo) iš daugelio pasaulio kraštų, su gana įvairiomis stilistinėmis programomis, patys kauniečiai vis dėlto liko ištikimiausi fokstrotui ir valsui.

2018

SPALIS

3 7

M

E

R

K

U

R

I

J

U

S

Fotografuota bare „Godo“, Laisvės al. 89

3 8

Kauno suvenyrų klausimui kabant ore, ėmėmės rubrikoje „Merkurijus“ fiksuoti tai, kas vertingo ir aktualaus mieste atidaroma, sukuriama ar išleidžiama kiekvieną mėnesį. Šįkart akiratyje – nauja kultūros vieta ir šūsnis skaitinių.

Merkurijus

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2

3

4 5

1

2018

SPALIS

3 9

1

„Godo“

U

S

Laisvės al. 89

M

E

R

K

U

R

I

J

Ten, kur dar visai neseniai šeimininkavo antrų rankų lobių ieškotojai, ką tik vos keliomis rankomis baigtas įrengti naujas kultūros baras. Ir visai nesvarbu, kad Laisvės alėjoje kol kas nepatiestum raudono kilimo. „Godo“ veria duris laukusiems gal net ne konkrečiai jo, bet erdvės turiningai elektroninei muzikai ir kitokiam garso menui. Ir labai tiks pasidalyti įspūdžiais po spektaklio viename iš keturių greta esančių teatrų. Arba aptarti knygas, kurių leidėjai rudeniop sujudo.

2

Valdas Adamkus, „Esu vienas iš jūsų“ „Tyto Alba“, 2018 Nuo 13,93 €

Į vieną knygą surinktos Prezidento kalbos – iškylančios iš dvidešimties metų senumo istorijos ir šiandien skaitomos iš naujo. Tai – tikrai daug daugiau nei politiniai tekstai, daug daugiau nei tiesioginė reakcija į laiko iškeltas problemas ir aktualijas. Galbūt tai – minėto dialogo tąsa. Nesibaigianti, nesenstanti. Galbūt – šūsnis eskizų: Prezidento Valdo Adamkaus portreto, Lietuvos portreto, Europos ir pasaulio portreto. O galbūt – dar vienas mėginimas atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui, savo dialoge nuolat kėlė ir kelia Prezidentas: kas, jeigu ne Jūs?

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

3

Aurelijus Zykas, „Raudonas ir žalias.

Taivanas“ „Aukso pieva“, 2018 Nuo 11,98 €

VDU Azijos studijų centro vadovas geriausiai žinomas kaip Japonijos mylėtojas ir ekspertas – jis ir vienas pagrindinių „Sugiharos savaitės“ organizatorių bei filmo apie Kauno ir Japonijos ryšius kūrybinės komandos narys. Netikėta sužinoti, kad ir Taivanas, paslaptinga ir įvairių įdomybių turtinga sala, yra jo ne kartą lankyta ir tyrinėta vieta. O pasakoja p. Aurelijus taip, lyg dviese sėdėtumėte prie vėstančio arbatinio.

4

Rūta Šepetys, „Tarp pilkų debesų“ „Alma Littera“, 2018 Nuo 10,79 €

Spalio 12 d. Lietuvoje įvyks pagal šios Amerikos lietuvės romaną sukurto filmo premjera, o naująjį knygos leidimą puošia jo kadras. Lietuvos, tremties, meilės istorija – išgalvota, bet kartu ir atpažįstama visiems, paliestiems didžiausių XX a. tragedijų. O ar yra jų nepaliestų?

5

Kęstutis Navakas, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“ „Tyto Alba“, 2018 Nuo 9,98 €

Dar tik antrasis poeto (tiksliau – poetos) romanas – kupinas humoro ir skirtas tiems, kurie savyje dar neužsmaugė vidinio vaiko. Knyga prasideda žydų išmintimi: „Kiekvienu neaiškiu atveju reikia eiti miegoti.“ Ir iš tiesų – romanas sudarytas iš rašytoją aplankiusių sapnų.

2018

SPALIS

4 1

Maršrutas Šokis Ketvirtadienis, 10 04, 19:00

AURA 28. Spektaklis „Sprendimas“

Penktadienis, 10 05, 15:00 Šeštadienis, 10 06, 15:00

AURA28. Spektaklis vaikams „Tamprutis“ Nacionalinis Kauno dramos teatras (Rūtos salė), Laisvės al. 71

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Verslo centras BLC, K.Donelaičio g. 62 / V.Putvinskio g. 53

28-ąjį tarptautinį šokio festivalį pradės choreografės Birutės Letukaitės ir menininkės Gudos Koster sukurtas skulptūriškas spektaklis, leidžiantis leidžia žiūrovams panirti į nepatogią, tačiau masinančią būseną, kurioje siūloma vaduotis iš stereotipų, o išsivadavus – neleisti laisvei virsti chaosu. Šokant „Aurai“ kompozitorius Antanas Jasenka improvizuodamas atliks muziką gyvai. Po šio spektaklio eidami namo stabtelėkite prie M. Žilinsko dailės galerijos – čia pasirodymą surengs vertikalaus šokio trupė „Il Posto“ (Italija).

Gyvūnams draugiškos vietos

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Visai šeimai skiriamas iš Monrealio atvykstančios trupės „Créations Estelle Clareton“ spektaklis, kuriame pinasi šokis, teatras, cirkas. Siekiant suprasti socialinius santykius bei tai, iš kur mes atėjome ir kur einame, sukurtas spektaklis, kuriame du aikštingi veikėjai sujungti elastine gija.

Taip gimsta daugybė smagių ir jautrių situacijų.

Penktadienis, 10 05, 18:00

AURA28. Premjera.

Spektaklis „Žala“ / „Damage“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Spalis Antrąjį festivalio vakarą vainikuos Izraelio trupės „Black Velvet“ spektaklis, kuriame linijų susikirtimai, juodai balti kontrastai ir žmogaus kūnas tarnaus tam, kad tobulai atsiskleistų kūrėjų suprojektuota erdvė. Šeštadienis, 10 06, 12:00 Sekmadienis, 10 07, 12:00

AURA28. Šokio ekskursija „Spektaklyje kalbame apie žalą, kurią keliame visuomenei ar patys sau.

Kokią fizinę ir psichologinę įtaką mums pasąmoningai kelia jau padaryta žala?“, – klausia Izraelio choreografas Gil Kerer, kurį kalbiname šiame žurnalo numeryje.

Kauno rotušė, Rotušės a. 15

Festivalis siūlo pasivaikščioti po Kauno senamiestį, kuriuo žingsniuojant bus galima pasiklausyti įdomių faktų iš miesto gyvenimo. Dalyviai netikėtose erdvėse pamatys istorijas, pasakojamas kūnais iš Izraelio, Vokietijos, Meksikos, Nyderlandų ir Lietuvos.

Penktadienis, 10 05, 21:00

AURA28. Spektaklis „Architektūra ir archetipai“ / „Architectures and Archetypes“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šeštadienis, 10 06, 18:00

AURA28. Spektaklis „Šventasis pavasaris“ / „The Rite of Spring“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Festivalyje du kartus iš eilės bus rodomas skirtingų choreografų kurtas „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką. Jis pasaulyje statytas begalę kartų ir, regis, nebegali niekuo nustebinti, tačiau tai, ką su šiuo kūriniu padarė Izraelio choreografai Yossi Berg ir Oded Graf, pritrenkė visus – baletą apie mergelių aukojimą jie pavertė keturių vyrų atliekamu kūriniu.

2018

SPALIS

4 3

Maršrutas Šeštadienis, 10 06, 22:00

AURA28. Spektaklis „Šventasis pavasaris“ / „The Rite of Spring“

S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Festivalį uždarys ilgai lauktas šokio trupės iš Izraelio „Roy Assaf Dance“ dviejų dalių spektaklis. Jame žiūrovai išvys visus stereotipus, kuriuo galima susidaryti stebint šiandieninę televiziją bei masiniam vartojimui skirtą spaudą ir, tikėtina, paklaus – ar iš tiesų vyrai ir moterys turi būti vertinami pagal nežinia kieno sukurtus standartus?

Lietuviškoji „Šventojo pavasario“ versija – tai panašios spalvos, bet visai kitos formos. „Low air“ šokio teatro interpretacijoje Stravinskio muzika susidurs su urbanistiniu šokiu ir jo kultūrą išpažįstančiais bene daugiausiai pastaraisiais metais apdovanotais Lietuvos šokėjais, analizuojančiais aukojimo bei pasiaukojimo temas, tradicijų bei dievų kaitą.

Sekmadienis, 10 08, 18:00

AURA28. Festivalio uždarymas. „Merginos“ – „Vaikinai“ / „Girls“ and „Boys“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teatras Ketvirtadienis, 10 04, 18:00

Premjera. Spektaklis „Trys seserys“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Režisieriaus Vladislavo Nastavševo vardas tapatinamas su šiuolaikiniu Latvijos teatro olimpu. Jo režisuoti spektakliai ne kartą pelnė pačius aukščiausius Latvijos teatro apdovanojimus, 2016 m. jis išrinktas geriausiu metų režisieriumi. Jis pats apipavidalina spektaklius ir kuria jiems muziką. Lietuvoje menininkas režisuoja pirmąjį kartą. Jo taikiklyje – klasikinė Antono Čechovo pjesė.

Spalis Penktadienis, 10 05, 18:00

Premjera. Spektaklis „Nacionalinės daržovės“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Tai spektaklis toksinių santykių, priklausomybės, negalėjimo priimti sprendimą, strigimo sau paspęstuose spąstuose temomis, kurios kaip niekad tapo aktualios „atsiveriančių galimybių“ pasaulyje. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, besitikintys stebuklo. Jie įstrigę sekinančiuose santykiuose, kamuojami priklausomybių ir niekaip negalintys priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Tai situacija, kurią spektaklio režisierė Agnė Dilytė vadina „mirties šokiu uždaroje erdvėje“.

Ketvirtadienis, 10 11, 18:00

Spektaklis „Gero humoro dozė“ „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26

Jubiliejinį, 10-tąjį, sezoną pradedantis profesionalus improvizacijų teatras „Kitas kampas“ sako: „Viskas tik pradžia.“ Bet kuri situacija gali būti pradžios taškas naujai ir linksmai istorijai, jei pažvelgi kitu kampu.

Spektaklyje „Gero humoro dozė“ aktoriai vaidina ničnieko nepasiruošę iš anksto. Taip viską pamatyti kitu kampu geriausia. Ir, patikėkite, juokingiausia. Žvaliom akim į situacijas žiūri aktoriai Kirilas Glušajevas, Audrius Bružas, Martynas Nedzinkas, Balys Latėnas, Oskaras Vygonovskis, Marius Čižauskas, Dmitrijus Golovanovas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Trečiadienis, 10 17, 18:00

Spektaklis „DreamWorks“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Ivano Vyrypajevo personažai daro ne ką kita, kaip ieško, nuo kurios vietos galėtų pradėti iš naujo, kad galėtų pradėti nuo pradžių. Jie grįžta į pirmą susitikimą, į gimimą, kad susikurtų sau dar vieną šansą“, – sako režisierius Agnius Jankevičius. Buitinės situacijos, draugų pokštai, šioks toks kriminalas – toks paviršutiniškas veiksmas lydi pagrindinio personažo pokalbį su mirusia žmona. Šeštadienis, 10 20, 18:00

Premjera. Spektaklis „Mari Kardona“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Pjesės autorė Eleonora Baker, gavusi užsakymą parašyti Albero Kamiu romano „Svetimas“ inscenizaciją, pasuko kiek kitu keliu. „Apie tai, kas yra pagrindinis romano herojus, Merso, žino visi, tačiau aš keliu klausimą, kas yra ir kas nutiko romane tik fragmentiškai pasirodančiai Merso mylimajai Mari Kardonai? Kas ji, ir kur ji dabar?“.

Režisierius – Agnius Jankevičius, vaidina Gabrielė Ladygaitė.

2018

SPALIS

4 5

Maršrutas Sekmadienis, 10 21, 18:00

Spektaklis „Getas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Balys Sruoga. Operos siužete pasakojami istoriniai pragaištingo Lietuvos valstybei laikotarpio – XVI a. ir XVII a. riba – įvykiai ir jų kontekste užgimstanti meilės istorija. Naujasis pastatymas skiriamas Valstybės šimtmečiui.

Ketvirtadienis, 10 25, 18:30

Spektaklis „Apie vėles žemėj klajojančias“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Antrasis pasaulinis karas. Nacių okupuota Lietuva virsta mirtinais spąstais žydams. Vyrai, moterys ir vaikai įkalinami getuose, iš kur veda tik vienas kelias – iki duobės pamiškėje. Gintaro Varno režisuotas „Getas“, dedikuotas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms – tai pasakojimas apie tuos, kurie sukūrė unikalų reiškinį – geto teatrą, mirties akivaizdoje tapusį žydų dvasinės stiprybės ir pasipriešinimo šaltiniu.

Tai drama apie bendruomenės kovą už fizinį ir dvasinį išlikimą, net ir žinant, kad priešas šimtą kartų stipresnis. Tai pasakojimas ir apie tuos, kurie šaudė ir dalinosi aukų batus.

Sekmadienis, 10 21, 18:00

Opera „Radvila Perkūnas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre prieš 80 metų – 1937 m. Libreto autorius –

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vienos šmaikščiausių šiuolaikinio teatro aktorių Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė pristato antrąjį savo spektaklį, besiremiantį lietuvių liaudies išmintimi ir pasakojimais, šįsyk – siaubo pasakų gerbėjams.

10 25 – 10 28

Teatro festivalis „Namas nr. 1“ V. Putvinskio g. 5

Spalis Teatras nusiima karūną, lipa nuo scenos, uždega šviesą, įsispiria į šlepetes ir įsitaiso ant sofos name, kuriame kadaise gyveno dailininkų Tarabildų šeima. Debiutinio festivalio kulminacija – čekų režisieriaus Howard Lotker, čekų trupės „HoME“ ir Lietuvos kūrėjų premjera „NaMIE…bėga gyvenimas“.

Name taip pat įsikurs pojūčių teatro laboratorija „Tense In Sense“ ir režisierė Saulė Norkutė, pakviesianti į spektaklį vaikams „Kaltūnas“.

Kinas 10 02 – 10 04

15-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Nuotraukoje – kadras iš festivalio filmo „Tėtė – mamos brolis“ (rež. Vadym Ilkov).

10 05 – 10 07

18-asis Lenkų kino festivalis Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Šių metų Lenkų kino festivalio šūkis – „100% kino – 100% laisvės“ – susijęs su Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimu. Lenkų scenaristai, režisieriai, filmų kūrėjai šiandien turi kūrybos laisvę, gali ir privalo kalbėti apie problemas, temas, kurios prieš keliasdešimt metų buvo griežtai cenzūruojamos. Kaune bus parodyti keli didžiosios festivalio programos filmai.

10 06 – 10 14

Festivalis „Nepatogus kinas“ Įvairios vietos

Festivalis kviečia pasižiūrėti kelis iš Vilniuje pristatytų įsimintiniausių pasaulio dokumentinių filmų. Nors filmuose kartosis amžinosios temos – šeima, žmogaus saviieška ir saviraiška, tačiau šiemet kone visuose filmuose dabartis liečiasi su amžinybe ir viena koja jau įžengia į ateitį.

Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis daugiau nei savaitę trukdys patogią kauniečių kasdienybę aktualiausia pastarųjų metų dokumentika, filmais apie aplinkosaugą, netikras naujienas ir informacinius karus, aštriais debiutantų filmais ir jaunajai kartai skirtu kinu. Žiūrėkite Kauno kino centre „Romuva“, Kauno menininkų namuose ir „Cinamon“. Nuotraukoje – kadras iš filmo „Plastikinė Kinija“ (rež. Jiu-Liang Wang).

2018

SPALIS

4 7

Maršrutas Penktadienis, 10 12

Premjera. Filmas „Tarp pilkų debesų“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

tinguoju nebaigtumo ženklu pažymėtos Franzo Schuberto ir Gustavo Mahlerio simfoninės partitūros.

Nebaigtumo ženklas įkvėpė ir lietuvių kompozitorių Algirdą Martinaitį sukurti savo „Nebaigtąją simfoniją“, kuri, paradoksalu, yra užbaigtas kūrinys. Jis šiame koncerte įprasmina Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimą, kaip ir muzikinis žvilgsnis į kaimyninę Baltijos šalį – šiuolaikinio estų kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro pjesė „Pranašystė“.

Pagal Rūtos Šepetys tarptautinį bestselerį (ieškokite jo „Merkurijaus“ rubrikoje!) Mariaus Markevičiaus sukurtas filmas pasakoja apie 1941 m.

Kaune su šeima gyvenančią paauglę Liną. Mergina mėgsta piešti ir svajoja apie dailės studijas universitete, tačiau likimas negailestingas: ji su šeima, mama, tėčiu ir jaunesniuoju broliu, ištremiama į Sibirą. Nepakeliamos ir nehumaniškos gyvenimo sąlygos netrukdo įsižiebti jausmams – mergina sutinka į atšiaurų kraštą taip pat nublokštą bendraamžį Andrių. Meilė gelbsti ir padeda išlikti.

Penktadienis, 10 05 23:00

Vakarėlis „Gass Station: Actress“ Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Muzika Ketvirtadienis, 10 04, 18:00

Sezono atidarymas: „Nebaigtoji simfonija“

Kauno valstybinė filharmonija, L.Sapiegos g. 5 Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su akordeonininku Martynu Levickiu filharmonijos sezoną pradės koncertu, kurio programos ašis – lem-

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tokių atlikėjų, kaip Actress („Ninja Tune“), atvykimas įrodo, kad naktį miniatiūrinis Kaunas gali turėti Europos mastu konkurencingą klubą. Žanrais neapsakomos muzikos kūrėjas taps

Spalis pirmuoju Anglijoje gyvenančios lietuvės Mamiko Motto kuruojamos renginių serijos „Gass“ svečiu, kurį pasitiks ir vietos didžėjai TTT bei Interiors.

Antradienis, 10 09, 18:00

Koncertas „Stebuklingas mušamų jų pasaulis“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Scenoje – perkusininko Pavel Giunter įkurtas ansamblis „Giunter Percussion“. Ansamblis groja klasikinę, modernią, liaudies, populiariąją ir džiazo muziką, dalyvauja įvairiuose muzikos projektuose.

Penktadienis, 10 19, 21:00

Koncertas „FxExW“

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Susivienijimas „Sordida Fatum“ kviečia į trigubą koncertą. Iš Vilniaus – pastaruoju metu vis dažniau dienos šviesoje pasirodantys „Erdve“ ir Kauną jau beveik pamiršę, atsinaujinę bei ant „Lemmy“ scenos dar apskritai nelipę „Faršo“ vyrukai, kuriuos namų aikštelėje pasitiks „Wifebeater“ (nuotraukoje).

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Šeštadienis, 10 20, 20:00

„Urbex“

Kultūros baras „Godo“, Laisvės al. 89 Industrinės kultūros sodininkai „Ghia“ spalį žengia žingsnį į naują tarp kamerinio ir muzikinio teatrų esantį barą, apie kurį daugiau pasakojame „Merkurijuje“. Pirmame serijos renginyje – Šapokos muzika.

Ketvirtadienis, 10 25, 18:00

Virtuozinės fortepijoninės muzikos vakaras Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Įvairiapusius muzikinius interesus derinantis pianistas Motiejus Bazaras koncerte atliks pirmuoju ir bene vertingiausiu etiudo fortepijonui žanro pavyzdžiu XX a. antrojoje pusėje laikomus György Ligeti Etiudus fortepijonui (I ir II knygos) ir Sergejaus Rachmaninovo „Etiudus-paveikslus“, op. 39. Pastarieji – tarsi kompozitoriaus vizitinė kortelė: tamsios ir tirštos harmonijos, masyvūs akordai, stiprios melodinės linijos, melancholiškumas, įtaigūs siužetai ir ištvermės reikalaujantis stilius.

Penktadienis, 10 26, 20:00

„Paribiai“

Kultūros baras „Godo“, Laisvės al. 89 Dar vieni nenaujokai naujoje vietoje – įvairių daiktų vertėjas į muziką Armantas Gečiauskas ir sopančias ausis gydantis atlikėjas Kojos sopa.

2018

SPALIS

4 9

Maršrutas Penktadienis, 10 26, 22:00

Vakarėlis „StumkTrauk“ Baras „O kodėl ne?“, Perkūno al. 4

Parodos 09 13 – 11 04

Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918 – 1940 m.“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

„StumkTrauk“ yra bummel stiliaus propaguotojai ir entuziastai.

Vokietijoje pradžią gavęs judėjimas ( bummel zug – vos judantis, lėtai puškuojantis traukinys) uždegė brandžiuosius pulto džentelmenus Spitzin ir Marulį susijungti naujam polėkiui. Jie kviečia kartu paskraidyti su digital cumbia, tropical bass, ketapop, bummel techno, oriental ir organic tropical vibes melodijomis.

Trečiadienis, 10 31, 18:00

Koncertas Visų šventų jų dienai

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1 Diriguojami Petro Bingelio, Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras atliks „Requiem“, gedulingas mišias už mirusiuosius, vieną žymiausių W. A. Mozarto kompozicijų. Tai buvo paskutinis kompozitoriaus kūrinys, skirtas atlikti 4 solistams, mišriam chorui ir orkestrui, po W. A. Mozarto mirties užbaigtas jo kolegos.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šimtmečiui skirta, visus šiuos metus po Europą keliavusi mobili paroda pasakoja ne vien apie architektūrą, ir ne vien apie miestą. Ji yra apie nuolat gimstančias ir žlungančias viltis, apie kūrybos pastangas ir optimizmą, apie idėjų ir formų migraciją, kaitą ir jų santykį su šiandiena.

09 20 – 11 19

Paroda „Angelas ir sūnus.

Witkiewicziai Zakopanėje ir Lietuvoje“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Spalis Paroda aptaria ilgamečius tėvo ir sūnaus, išskirtinių dviejų artimų lenkų menininkų iš gretimų kartų, santykius. Įvairių jų bendro gyvenimo apraiškų neįmanoma apibūdinti keliais žodžiais. Esmę galima būtų nusakyti sakiniu: „Kiekvienam berniukui išmintingas tėvas yra kapitalas visam gyvenimui“.

10 17 – 11 25

Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene“ Įvairios vietos

10 04 – 01 02

Paroda „Tarpukario Lietuvos fotografų – M. Levi ir S. Bajer – palikimas“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a.15

Parodoje pristatomos dviejų tarpukario Lietuvos fotografų – Maušos Levio (1886–1941) ir vieno Lietuvos fotografų profesionalų draugijos įkūrėjų Simono Bajero (1893–1942) – fotografijos, iliustruojančios 1918–1940 metų gyvenimą Lietuvoje.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

„Toli, kaip svajonė. Ar toli, kaip žemės drebėjimas Lietuvai – kaip mokykloj mokė, gimtinė „nėra seisminėj zonoj“.

Toli, kaip laukiama paauglio pilnametystė, kuri vis niekaip neateina. Arti, kaip netikėta senatvė. Arti, kaip bijančiam žaibo dundantis griaustinis. Arti, kaip dvi su puse valandos nuo Londono iki Lietuvos. <...> Sąvoka toli ir arti individualiai suvokiama. Tai yra pasirinkimas suvokti atstumą, priklausomai nuo vidinio intereso, asmeninės būsenos, nuotaikos. Kartais tai sąmoningas pasirinkimas. Dažniausia ne. Bet atpažinimo momentas (smulkmenos ar tapačios problemos) svarus suvokimo veiksnys, o bendrumo POJŪTIS artina“, – šiemetinį šūkį „Taip arti, taip toli“ aiškina festivalis. Daugiau nei dvi dešimtis vietos ir užsienio menininkų galerijos „Meno parkas“ komanda šįkart paskleis po Kauno fotografijos galerijos, M. Žilinsko dailės galerijos ir Kauno menininkų namų erdves. Nuotraukoje – stop kadras iš Kasios Fudakowski video darbo „Word Count 04: The Martyrdom of Professor Sanchez“.

2018

SPALIS

5 1

Maršrutas Sportas

Atsinaujinęs, o ir seną bičiulį iš Maskvos parsiviliojęs „Žalgiris“ pasirengęs įrodyti, kad trečioji vieta stipriausiame žemyno turnyre nėra atsitiktinumas.

Sekmadienis, 10 07, 13:00

A lyga: „Stumbras“ – „Sūduva“

Nacionalinės futbolo akademijos stadionas, Aukštaičių g. 51

Trečiadienis, 10 17, 19:00

Lietuvos rankinio lyga: Kauno „Granitas-Karys“ – Alytaus „Varsa-Stronglasas“ Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

R

I

U

S

Praėjusiame sezone kauniečiai „Granitas-Karys“ užėmė trečiąją vietą. Įdomu, ar įkvėps Kauno sporto halės sienos aukštesniems tikslams?

O

Trečiadienis, 10 24, 20:30

K

A

L

E

N

D

Nacionalinė ledo ritulio lyga: „Kaunas Hockey“ – „Geležinis Vilkas“ Ar A lygoje išliko intriga, ir ar į jos viršuje besimojuojančių komandų dvikovą susirinks tiek žiūrovų, kiek galėtų stebėti rimčiausias futbolo kovas Lietuvoje?

Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C ·

Penktadienis, 10 12, 20:00

Eurolyga: Kauno „Žalgiris“ – Vitorijos „Baskonia“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Ir dar vienas sezonas prasidėjo – ledo ritulio. Šiemet Lietuvos čempionate rungiasi keturios komandos, tad kauniečiai nė nežada kalbėti apie kažką pigiau, nei sidabras.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Spalis Kiti renginiai 09 28 – 10 27

Kultūros paveldo festivalis „Baterija“ Kauno tvirtovė (įvairios vietos)

Kauno įstaigų ir organizacijų kasdien galvoja apie senjorus. Net ekskursijos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Šančiuose ir Žaliakalnyje organizuojamos. Kauno kino centras „Romuva“ parengė specialią keturių filmų programą „Sidabrinė sruoga“, o Kauno miesto muziejus kviečia į krūvą edukacinių programų. Gausybė užsiėmimų – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniuose. Visus Spalio – pagyvenusių žmonių mėnesio renginius rasite Kauno miesto savivaldybės svetainėje.

Trečiadienis, 10 03, 09:00

Kūrybinių inovacijų festivalis „Supernova“ 2018-ieji – Europos paveldo metai.

Ir nors Kauno kontekste dažniausiai žodis „paveldas“ linksniuojamas kalbant apie tarpukario modernistinę architektūrą, ne mažiau įdomi yra kiek anksčiau Kauną, carinės gubernijos centrą, apjuosusi tvirtovė. O tai ne vien fortai, bet ir tarp jų esančios baterijos, sandėliai… Tokių objektų Kaune – per 60. Parako sandėlis, III fortas ir kiti objektai atsivers mėnesį truksiančio debiutinio festivalio metu. Šiuolaikinis šokis, diskusijos apie istoriją, ekskursijos, muzika ir daugiau būdų įkrauti kūrybines baterijas – dulkės nupūstos, beliko ateiti.

10 01 – 10 31

Pagyvenusių žmonių mėnuo Įvairios vietos

Nuo sporto užsiėmimų ir paskaitų apie sveikatą iki puikių teatrų, muziejų, koncertų pasiūlymų – spalį daugelis

Svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31

Su sparčiausiais Kauno startuoliais savo patirtimi ir įžvalgomis dalinsis išmanūs svečiai iš užsienio. Tai – daiktų interneto žinovė Anne Mette Høyer, rinkodaros ir inovacijų ekspertas Christoph Pietsch, turinio strategijos treneris ir knygų autorius Robert Weller bei viena sritimi savęs neribojantis menininkas Ricardo Davila Otoya. Vietų skaičius ypatingai ribotas.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2018

SPALIS

5 3

Maršrutas 10 03 – 11 08

Sekmadienis, 10 08, 12:00

Įvairios vietos

Lietuvos zoologijos sodas, Radvilėnų pl. 21

Į visą mėnesį trunkančias „daukantines“ kviečia VDU studentų kūrybinė grupė „Declamationes“. Bus ir literatūrinių pusryčių, ir tarptautinė mokslinė konferencija konferencija „Istorikas – rašytojas: istorinio ir literatūrinio naratyvų sankirtos“, ir mūša, kurioje susikaus istorikai prieš literatus. VDU atstovai keliaus po Žemaitiją ir kvies į oratorių turnyrą, o jau lapkritį Daukanto paieškas baigs publicistiniu spektakliu „Romantikai“.

10 04 – 10 06

X tarptautinis vaikų ir jaunimo folkloro festivalis „Baltų raštai“

Pasaulinė gyvūnijos diena

Tai diena, kai dėkojame gyvūnams už svarbą mūsų gyvenime ir visą dėmesį skiriame jiems. Lietuvos zoologijos sodas švęsti kviečia kuriant, piešiant, fotografuojantis ir pažindinantis.

Pirmadienis, 10 15, 17:00

Dalios Saukaitytės poezijos rinktinės pristatymas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Įvairios vietos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Renginių ciklas „Anava, ar tik ne Daukantas?“

Šių metų festivalio tema – „Saulė baltų kultūroje“. Koncertai, edukaciniai užsiėmimai ir žaidimai, tradicinių amatų dirbtuvės, spektaklis ir filmas, taip pat vakaras su bičiuliais iš Latvijos – visi festivalio renginiai skiriami Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kartu su autore knygos sutikime dalyvaus aktorius, bardas Gediminas Storpirštis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė, asociacijos „Slinktys“ pirmininkas Juozas Žitkauskas.

Antradienis, 10 23, 19:00

Slemas #15

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Spalis

Penkioliktasis Kauno menininkų namų slemas į sceną kviečia tiek patyrusius slemerius, tiek pradedančiuosius. Šįsyk slemo nugalėtoja (-s) keliaus į nacionalinį slemą Vilniuje, kuriame varžysis dėl teisės atstovauti Lietuvą Europos slemo čempionate. Išankstinė registracija: menas@kmn.lt.

Trečiadienis, 10 24, 10:00

Jei jūsų kompiuterio segtuvuose arba stalčiuose susikaupė geras šūsnis tekstų, bet tai dar ne romano rankraštis, rašytoja ir mentorė Sandra Bernotaitė siūlo pagalvoti apie debiutą kultūros spaudoje. Debiutuoti ir sudėtinga, ir paprasta. Saugu ir rizikinga. Paskaitoje sužinosite apie praktinius dalykus: bendravimą su lietuvių ir užsienio redakcijomis, siunčiamo kūrinio ir motyvacinio laiško formatą, tekstų apimtis. Prieš ateidami užsiregistruokite sandrabern@yahoo.com, o po dirbtuvių laiško lauksime ir mes.

Ketvirtadienis, 11 01, 17:00

Sielų upė

Centras ir Senamiestis

KTU „WANTed“ karjeros dienos „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Pasimatuoti profesiją, akis į akį pasikalbėti su darbdaviu, kritiškai įvertinti būsimus kolegas – didžiausioje arenoje Baltijos šalyse tikrai tilps visos šios galimybės.

Trečiadienis, spalio 24 d. 18:00

Grafolabas #7: „Debiutas – kaip tapti skaitomais?“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Studentų atstovybė jau keliolika metų Visų Šventųjų dieną kviečia nurimti ir susikaupti. Pirmoji „Sielų upė“ buvo nusitęsusi nuo Kauno humanitarinio fakulteto dekanato iki Filosofijos ir kultūros studijų katedros, tačiau iniciatyvių studentų ir jų idėją priimančių miestiečių dėka, ši žvakučių jūra bėgant metams vis ilgėja.

2018

SPALIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Pirmą kartą Nasvytytę pamačiau 1937 ar 1938 metais profesoriaus Petro Šalčiaus namuose.

Kai sužinojau, kad mokosi šokio Berlyne, sutrikau – man ji pasirodė apkūnoka, per trumpų kojų. Iš kur tada galėjau žinoti, kad moderniajame šokyje viską lemia ne tobula figūra, fiziniai duomenys, bet šokėjo individualybė, talentas.“ Baleto artistė, baleto istorikė, teatrologė, kritikė Aliodija Ruzgaitė (1923 – 2017) apie šokėją, choreografę, pedagogę Danutę Nasvytytę (1916 – 1983)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Daina Dubauskaitė, Dainius Ščiuka, Edvinas Grin, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Laimutė Varkalaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017Nr. Nr.102 (38) (18)