9 minute read
Per lietų link Lietavos, II dalis
Tęsinys. Pradžia Nr. 1 / 15, 2022 m.
Dr. Ramūnas ČIČELIS
Advertisement
LIETAVA IKI LIETUVOS VALSTYBĖS SUKŪRIMO
XV–XIII tūkst. pr. Kr. ledynas, dengęs dabartinės Lietuvos teritoriją, suplonėjo, o po to ir visai ištirpo. Būtent tada pirmieji gyventojai – šiaurės elnių medžiotojai – patraukė iš pietvakarinių Baltijos pakrančių į dabartinę Lietuvos teritoriją. Sušvelnėjus klimatui, senieji gyventojai čia apsistojo sėsliau. Faktas, jog prie Šventosios upės IV ir III tūkst. pr. Kr. buvo statyti trobesiai, leidžia daryti prielaidą, kad dabartinės Lietavos upelio apylinkės jau tada buvo apgyvendintos. Šie gyventojai vertėsi žvejyba didelėse upėse bei upeliuose ir medžiokle apylinkių miškuose. Žinių apie anuometinį gintaro apdirbimą ar prekybą Lietavos upelio apylinkėse nėra. Apie 2500 m. pr. Kr. į Narvos ir Nemuno kultūrų medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis indoeuropiečiai. Ilgainiui laivinių kovos kirvių ir virvelinės keramikos kultūros gentys asimiliavosi su Nemuno ir Narvos kultūra. Tai davė pradžią baltų genčių formavimuisi. Nors anuometiniai Lietavos baseino gyventojai neprekiavo gintaru, tačiau apskritai prekybiniai ryšiai su tolimaisiais kraštais žalvario amžiuje tiesiog suklestėjo. Įmoviniais kirviais, ietigaliais prekiauta daugiausiai su dabartinės Pietų Rusijos teritorijoje gyvenusiais žmonėmis. Didžiojo tautų kraustymosi metu baltų gentys, gyvenusios ir Neries bei Šventosios tarpupyje, patyrė labai svarbų įvykį. Pirmaisiais amžiais po Kristaus per vakarų baltų gyvenamąją teritoriją pražygiavo karingos gotų gentys. Romos imperijos kaimynystėje buvo įsikūrusios dvi galingos valstybės. Viena jų, Ost-
gotų valstybė, valdyta karaliaus Hermanariko, galėjo būti prijungusi dalį pietinių baltų žemių ir puldinėti Nemuno ir Neries tarpupio gyventojus. Šiai karalystei žlugus, antpuoliai liovėsi. Maždaug II tūkst. pr. Kr. susidarė atskiros baltų gentys. Lietavos upelio baseino gyventojai priklausė lietuvių genčiai ir buvo įsikūrę vakariniame šios genties gyvenamojo arealo pakraštyje. Lietuvių genčiai buvo būdingas mirusiųjų laidojimas pilkapiuose-aukštuose ir plačiuose smėlio sampiluose. Minėtuoju laikotarpiu prasidėjo slavų genčių veržimasis iš rytų, paskatinęs lietuvių genties pasistūmėjimą į vakarus. Būtent veržiantis slavams, lietuviai visiškai apgyvendino Lietavos upelio baseiną. Apie lietuvių genties egzistenciją tuo laikotarpiu Lietavos upelio apylinkėse byloja netoli upelio esantys Dagilionių, Saleninkų, Vanagiškių bei Vareikių pilkapiai.
793 m. Vakarų Europos istorijoje prasidėjo vikingų epocha, trukusi 1066 metus. Vikingų karo žygiai į baltų gyvenamąjį arealą prasidėjo IX–X amžiuje. Baltų gentys, tarp jų ir lietuviai, atkakliai gynėsi. Įdomu tai, kad baltai su vikingais tuo pat metu kariavo ir prekiavo. Žinomas faktas, kad vikingų kelio į graikų žemes atšaka, vedanti į Baltijos pajūrį, driekėsi visai netoli Lietavos upelio.1
Lietuvių, kaip baltų genties, materialiojoje kultūroje ypač svarbios buvo senosios gyvenvietės, įsikūrusios netoli Lietavos upelio. Materialiosios kultūros egzistavimą bei senųjų gyvenviečių svarbą patvirtina archeologiniai radiniai: geležiniai karlo lapo formos ietigaliai, įmoviniai juostiniai ietigaliai, rasti Čiobiškio apylinkėse (apie 30 km į pietryčius nuo Lietavos žiočių).2
Lietuvos vardas (Litua) pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo analuose (Annales Ovedlinburgenses). Kur galėjo būti anuo metu paminėtoji Lietuvos žemė, parodo istorijos šaltiniai. Kaip žinia, dabartinės Lietuvos teritorijoje IX–XII a. susidarė kunigaikštystės, vadinamos žemėmis, – Žemaitija, Lietuva ir kitos. Lietuva plytėjo Nemuno vidurupio ir Neries žemupio tarpupyje.
Lietuvos žemė, buvusi tarp Nemuno vidurupio ir Neries, priklausė kunigaikščiui Mindaugui, kuris ir suvienijo atskiras žemes, tarp jų ir Lietuvos, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Suvienijus Lietuvos valstybę, prasidėjo kruvini kryžiaus karai Pabaltijyje. Būtent šiuo laikotarpiu išaugo Kernavės, kaip Lietuvos sostapilio, reikšmė. Nuo Kernavės į šiaurės vakarus plytėjo Lietavos upelio baseinas. Kovos su kryžiuočiais buvo labai jaučiamos ir čia. Remiantis Hermano Vartbergės „Livonijos kronikomis“, galima teigti, kad lietuvių susirėmimai su Livonijos ordinu prasidėjo jau 1201 m., kai ordino kariai, keliaudami padauguviu, susidūrė su lietuviais. Patys sėkmingiausi lietuvių kovų su kryžiuočiais metai – nuo 1267 iki 1288 m.3 Anot Livonijos kronikų, Livonijos ordino magistras Ernestas „įvykdė didelį karo žygį į lietuvių žemę“ iki pat Kernavės. Tačiau lietuviai 1278 m. kovo 5 d. persekiojamą magistrą ir jo brolį užmušė. Remdamiesi H. Vartbergės užrašais, galime daryti prielaidą, kad ordino karių persekiojimas ir žudynės galėjo vykti netoli Lietavos upelio apylinkių ar net prie paties upelio. XIV a. lietuvių kovos su kryžiuočiais nebuvo tokios sėkmingos. 1330 m. Gedimino vadovaujami lietuviai surengė žygį į Kulmo žemę. Žygis buvo nesėkmingas ir susilaukė atsako iš ordino karių, kurie tais pačiais metais ėmė grobti, deginti lietuvių gyvenvietes, užmušinėti žmones. 1333 m. Livonijos ordino magistras su gausia armija valtimis keliavo Šventosios upe, plėšdamas pakrančių apylinkes. Nuniokotas galėjo būti ir Lietavos upelio baseinas. Pasiekęs Ukmergę, magistras su armija nukeliavo į Polocką. Livonijos kronikoje rašoma, kad 1364 m. magistras Vinrichas ir Livonijos magistras Arnoldas susirėmė su dviem lietuvių armijomis prie Ukmergės. Mūšiai truko 9 dienas, ordino kariai niokojo, degino lietuvių žemes, ėmė juos į nelaisvę. Susidūrimas pareikalavo daugelio žmonių gyvybių. Kronikoje taip pat minima, kad magistras Vinrichas atvyko Šventosios upe, taigi niokojo ir šios upės pakrantes bei apylinkes. Pajuto Lietavos upelio apylinkių gyventojai ir 1372 m. magistro Vinricho fon Kniprodės įvykdytą didžiulį karo žygį į Lietuvą.
1 Pagal Marijos Gimbutienės veikalus. 2 Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII a. Vilnius. 1981. t. 2.
3 Gudavičius E. Kryžiaus žygių karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII a. Vilnius. 1989.
Dešimt dienų magistras ir jo armija siaubė Ramygalos, Dotnuvos žemes. Aštuntasis armijos būrys puolė būtent Šventosios upės apylinkes, t. y. ir Lietavos baseino teritoriją. Tai buvo bene paskutinis kryžiuočių žygis, pasiekęs Lietavos apylinkes.4
Taigi, ypač daug XIII–XIV a. istorinių įvykių Lietavos apylinkėse nulėmė nedidelis atstumas nuo Kernavės pilies ir Šventosios upės. Kryžiuočių bei Livonijos ordinų žygiai į Kauną didelės įtakos Lietavos baseino gyventojams neturėjo, nes ten pagrindinėmis užpuolikų kelionių upėmis tapdavo Nevėžis ir Nemunas.
Apie lietuvių kovas su kryžiuočiais byloja ne tik literatūros šaltiniai (kronikos), bet ir, deja, menkai archeologų tirti Tartokų bei Padaigų piliakalniai.
LIETAVOS UPELIO APYLINKĖS BAJORŲ ĮSIGALĖJIMO IR VIEŠPATAVIMO LAIKAIS
Daug didesnę įtaką Lietavos apylinkėms XVI–XVII a. darė Gegužinės dvaras, kuriam priklausė Perelozų dvarelis. 1542 m. Stanislovo Astiko palikimo surašyme minima, kad Keižionyse tuo laikotarpiu buvo dvaras, kurio valdos buvo labai mažos. Perelozų dvarelis tuo metu priklausė Gegužinės dvarui. Pagal S. Astiko dokumentą Perelozų dvarelyje gyveno 17 žmonių (belaisvių) ir 9 kaimynų tarnybos. Kaimynai sudarė tarpinę grupę tarp dvaro šeimynos (belaisvių) ir valdinių (valsčionių). Šeimyną išlaikė dvaras. Kaimynams buvo leista naudotis dvaro sklypu ir prievoles atlikti tik nuo ūkinio vieneto. XVI a. antrojoje pusėje, visus valsčionis pavertus baudžiauninkais, skirtumas tarp minėtų dviejų grupių išnyko. Taigi dabartinis Lietavos upelio baseinas XVI–XVII a. tarnavo trims dvarams: Upninkų, Keižionių ir Perelozų, pastarasis priklausė Gegužinės dvarui.5
LIETAVOS UPELIO BASEINAS IR KARAS SU ŠVEDIJA
1442 m. Kristinas Astikas savo testamente rašė, kad Upninkų dvarui, įsikūrusiam Upninkų gyvenvietėje, priklausė ir aplinkinis valsčius. Tai buvo viena iš daugelio Radvilų giminės valdų. Upninkų dvaro pietinės ribos driekėsi maždaug iki Perelozų kaimo prieigų. Po 1538 m. Upninkai, kaip ir Kėdainiai bei Upninkų aplinkinis valsčius, atiteko Onai Radvilaitei, kuriai 1552 m. ištekėjus už Stanislovo Kiškos, Radvilų valdų savininkais tapo bajorai Kiškos. Kiškų šeima buvo reformatų šalininkai ir XVI a. antrojoje pusėje vietoje Upninkų katalikų bažnyčios įsteigė evangelikų reformatų bažnyčią. Reformacija Lietavos apylinkėse nebuvo stipriai juntama, nes tuo metu šiaurinėje Lietavos upelio baseino dalyje gyveno vos keli žmonės.
1614 m. spalio 9 d. Mikalojus Kiška Upninkų dvarą pardavė Jurgiui Podbereskiui, Breslaujos pavieto maršalkai. 1628 m. J. Podbereskiui iškelta byla dėl evangelikų reformatų bažnyčios grąžinimo. 1644 m. Upninkų dvaras atiteko bajorams Gruževskiams. Nuo XVII a. vidurio Upninkų dvaro galia ėmė silpnėti, o valdos – mažėti. 1709 m. Upninkų dvaras buvo sudegintas.
Niokojantis Šiaurės karas bei 1709–1710 m. maras neaplenkė ir Lietavos upelio apylinkių. Tikindami einą ginti savo sąjungininkų bajorų Sapiegų dvarų, švedai 1701 m. gruodžio mėnesį įsibrovė į Žemaitiją, Užventį bei Kelmę ir pasiekė Kėdainius bei Kauną. Lietavos upelio baseino padėtis tapo ypatinga, nes ši teritorija buvo ties riba tarp Lietuvos ir švedų okupuotų žemių. Tuo laikotarpiu Lietavos upelio apylinkėse dar nebuvo švedų karių grobuoniškumo apraiškų. 1702 m. švedų generolo K. G. Mernerio kariuomenė patraukė į Vilnių, pakeliui plėšdama visa, kas pasitaikė. Taigi, prasidėjo gyventojų plėšimas. Įsižiebęs partizaninis karas buvo aktyvus ir Lietavos apylinkėse. Apie partizaninę kovą prieš švedus byloja Užupės senoviniai įtvirtinimai, kurie vadinami Šančiais. 1704–1709 m. Lietavos upelio apylinkėse jau vyko intensyvūs mūšiai su švedais. Lietuvių armija veikė išvien su rusų pajėgomis. Šių mūšių aukos palaidotos Užupės pilkapiuose bei ties Keižionimis esančiame senkapyje. Užupės pilkapiai vadinami Švedų kapais.6
4 Vartbergė H. L. Livonijos kronikos. Vilnius. 1991. 5 Kraštotyra. Vilnius: Mintis. 1988, t. 22. 6 Ten pat.
LIETAVOS UPELIO BASEINO ISTORIJA XIX A.
Reikšmingiausias XIX a. pradžios istorinis įvykis Lietavos upelio baseine – 1812 m. karas tarp Napoleono armijos ir Rusijos kariuomenės. Napoleono žygis į Rusiją 1812 m. karo pradžioje (birželio ir liepos mėnesiais) skaudžių pasekmių upelio baseino gyventojams neturėjo. Napoleono armijos III korpuso daliniai (daugiausia kavalerijos) į Maskvą žygiavo pro Gegužinę bei Skarulius, užsukdami ir į Lietavos upelio apylinkes. Čia jiems labai trukdė pelkės. Būtent todėl jie dabartinėje Prancūzėko pelkėje paklojo medinį grindinį, siekdami čia pražygiuoti. Napoleono armijos žygis atgal iš Maskvos buvo daug pragaištingesnis. Kaip pasakojo vietinio gyventojo Alekso Darvydo senelis, prancūzų armijos kariai, į Maskvą keliavę vasarą ir dėvėję labai lengvus drabužius, prie Maskvos sušalo ir labai nukentėjo. Daug prancūzų besitraukdami paskendo Prancūzėko pelkėje. Senieji Keižionių gyventojai tebetiki legenda, kad naktimis pelkėje girdimi prancūzų karių šauksmai. Tik nedidelė Napoloeno armijos dalis pasiekė Kauną, per kurį traukėsi į Prūsiją. 1812 m. karas Lietavos upelio apylinkių gyventojų atmintyje išliko ilgam, tai patvirtina, kad ir toks pavyzdys: XX a. pabaigos Lietavos upelio apylinkių gyventojas Albinas Jurkevičius dėl išvaizdos ir charakterio būdo, primenančio rusų karvedį Kutuzovą, pramintas jo vardu. nemažą įtaką. Tačiau dėl į Lietavos apylinkes atkeltų rusų nebuvo kuriami nauji kaimai. Dauguma atvykėlių buvo įkurdinti senuosiuose rusų kaimuose – Perelozuose ir Galijevkoje, kur gyveno daug sentikių. Kituose kaimuose taip pat apgyvendinti rusų tautybės gyventojai. Kolonizavus naujuosius rusų tautybės gyventojus, buvo stengiamasi sentikius paversti stačiatikiais, nes sentikių papročiuose nebuvo maldų už carą ir Rusijos galybę. Vis dėlto Perelozuose iki pat XX a. pabaigos dominavo sentikiai.
1863 m. sukilimas paskatino ne tik rusų kėlimąsi į Lietavos upelio apylinkes, bet ir lietuvių emigraciją į Jungtines Amerikos Valstijas. 1882 m. į JAV išvyko Arnotiškių kaime XX a. antrojoje pusėje gyvenusio Boleslovo Vydzicko tėvas, tikėjęsis uždirbti daug pinigų, bet 1907 m. grįžo nieko nepešęs.
Pasak XX a. pabaigos Karveliškių kaimo gyventojo A. Darvydo, XIX a. pabaigoje Lietavos apylinkėse, kaip ir visoje okupuotoje Lietuvoje, vyko ir dar vienas svarbus istorinis procesas – carinė armija ėmė jaunuolius į karinę rekrūtų tarnybą 25 metams. Jo paties brolis tarnavo rekrūtu, tarnybos metu užmušė žmogų. Karinis caro tribunolas nuteisė prasikaltėlį šimtui rykščių. Remiantis A. Darvydo pasakojimu, nusikaltus vienam rekrūtų armijos kariui, tribunolas bausdavo šimtą kareivių. Už tarnybą rekrūtų armijoje, pasak A. Darvydo, kareivis, grįžęs namo, gaudavo 3 hektarus žemės. A. Darvydo brolis šią žemė pardavė.
Kitas ne mažiau svarbus įvykis Lietavos upelio baseine – 1863 m. sukilimas. Anot Karveliškių gyventojo Alekso Darvydo, artimiausias šio sukilimo centras buvo Gelvonuose. Ten, pasak A. Darvydo, valstiečiai pasistatė statinaitę ir, užlipę ant jos, skleidė antibaudžiavines nuotaikas. Šie susirinkimai buvo išvaikyti caro armijos, kurios kareivius A. Darvydas vadino „kazokais“. Iš esmės 1863 m. sukilimas neatnešė beveik jokių teigiamų pokyčių dėl baudžiauninkų laisvių ir teisių. Tiesa, baudžiava netrukus buvo panaikinta. Po to daugelis valstiečių išliko ekonomiškai priklausomi nuo dvarų. 1863 m. sukilimas atnešė didelę naujovę – rusų kolonizaciją Lietavos upelio baseine. Po sukilimo Lietavos apylinkėse ėmė masiškai daugėti naujakurių iš Rusijos. Rusijos caras tokiu būdu siekė nutautinti lietuvius. Lietavos upelio baseine tai jam iš dalies pavyko. Vietiniai lietuviai buvo priversti vis dažniau susidurti su rusiškąja kultūra ir tai jiems darė
XIX a. Lietavos upelio baseine, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo jaučiama griežta Rusijos caro valdžia. Tai rodo 1863 m. sukilimo pasekmės bei kiti istoriniai įvykiai, kuriuos netruko lydėti beprasidedantis tautinis lietuvių atgimimas.7
7 Pagal Boleslovo Vydzicko ir Alekso Darvydo prisiminimus.
