Ko nenusinešė laikas

RAŠYTOJUI, MENOTYRININKUI, ISTORIKUI VIDMANTUI JANKAUSKUI - 60 KO NENUSINEŠĖ LAIKAS

Laikas nenumaldomai sendina mus. Tačiau, jei skaičiuotume ne tik praėjusius metus, o įvertintume ir nuveiktus darbus, suprastume laiko teikiamas dovanas, kurios dažnai yra kūrybinis darbas, užvaldantis mintis ir laiką. Mintys skverbiasi ir į praeitį, ir į ateitį, atrasdamos naujų faktų, naujų idėjų. Jei kiekviena nauja diena atranda ką nors nauja, papildo patirtį, tai tampa džiaugsmą teikiančia kūryba.

Sėkmė Jonavai, kad prieš tris dešimtmečius jaunas žurnalistas, kupinas tautinio nusiteikimo, išmanantis tikrąją Lietuvos istoriją, smalsus krašto tyrinėtojas, bręstant Lietuvos nepriklausomybei nuo sovietų imperijos, žadino apsnūdusią ir baimingą Jonavos visuomenę.

Anuomet Sąjūdžio priešaušryje įkurtas laikraštėlis „Taurosta“, kurios redaktoriumi tapo V. Jankauskas, buvo atviras langas į laisvą pasaulį be komunistinės ideologijos invazijos, prikėlęs tiesą, kuri galbūt galėjo būti pamiršta amžiams. Tas skaudus tiesos sakymas ardė nusistovėjusią socialinę tvarką, radosi daugiau piliečių, kalbančių drąsiai, atvirai. Naujos kartos gyvenimo būdo, tautinės atminties ir kultūros, žmonių bendravimo kalbos pamatai buvo suformuoti jau tada.

Esame įsipareigoję tęsti „Taurostos“ tradicijas – skatinti visuomenę būti kūrybingą, išmanančią ir saugančią savo istoriją, kultūrą bei prieraišumą gimtajam kraštui.

Esame dėkingi pirmajam redaktoriui už brandų kūrybinį darbą, bendradarbiavimą, brangius mums istorinius leidinius apie Jonavos praeitį, kurie tapo profesionalaus požiūrio į Jonavos istoriją pradžiamoksliu.

Sveikindami garbingo jubiliejaus proga tariame – mylime ir gerbiame savo pradininką, linkim visokeriopos sėkmės.

„Taurostos“ redakcinė kolegija

LAIŠKAS

Laima SLOVIKIENĖ (RINKEVIČIŪTĖ), žurnalistė V. Jankausko pieštas draugiškas šaržas

Vieną dieną netikėtai paskambino „Taurostos“ redaktorius Vytautas Venckūnas ir paprašė pasidalyti prisiminimais iš „Jonbalsio“ laikų apie kolegą Vidmantą Jankauską. Pasirodo, tam yra rimta priežastis – rugsėjį Vidmantas pasitinka metų jubiliejų!

Negaliu patikėti: ilgaplaukiam jaunuoliui gėlėtais marškinukais, kurį sutikau po žurnalistikos studijų gavusi paskyrimą į „Jonavos balso“ redakciją! Mano atmintyje iš tų tolimų laikų jis toks ir išliko. Iš vienos pusės – rimto laikraščio (anuomet „Jonavos balsas“, vadovaujamas redaktoriaus Juliaus Lenčiausko, buvo vienas profesionaliausių ir pažangiausių leidinių šalyje, visi jo kūrybiniai darbuotojai Vilniaus universitete buvo baigę žurnalistiką) rimtas Kultūros skyriaus vedėjas; iš kitos pusės – jautrios sielos žmogus. Be galo darbštus, kūrybingas, talentingas, atsakingas. Šiek tiek hipis, bent jau man jis tokį priminė dėl ilgų plaukų ir laisvos natūros, dėl drąsos nepritapti, išlikti savitu ir savimi.

Man iki šiol mįslė, kaip jis gebėjo viską savyje sutalpinti ir suderinti? Meniška prigimtis anaiptol netrukdė atsidėti rimtiems istoriniams tyrinėjimams. Kruopščiai, net pedantiškai iš užmaršties vis traukė istorinius faktus apie Jonavos kraštą ir žmones. Nebe Vidmanto iniciatyvos 1987 m. dabartinės Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pastate surengta eksponatų paroda „Senoji Jonava“, davusi pradžią Jonavos krašto muziejaus įsteigimui. Tai buvo Vidmanto ir parodos organizatorių slaptas noras atkreipti rajono valdžios dėmesį, kad mūsų krašto istorija yra turtinga, įdomi, todėl ir Jonavai reikia muziejaus. O kur dar pomėgis fotografuoti, tapyti ir t. t.

V. Jankauskas – kupiškėnas, visa savo esybe atsidavęs ir nusipelnęs šiam kraštui, tačiau ne ką menkesnis jo indėlis ir Jonavos kraštui, jo istorijai ir kultūrai, ką liudija ne viena parašyta knyga, kultūros ir istorijos apybraižos, jo, sakyčiau, net fanatiškas atsidėjimas kultūros klubo „Taurosta“ veiklai.

Tikrai nesiimsiu skaičiuoti jo nuopelnų, analizuoti knygų, publikacijų ir pan. – šitai, manau, padarys profesionalai. Aš su šiuo ypatingu žmogumi beveik dvejus metus dalijausi vienu kabinetu „Jonavos balso“ redakcijoje. Vidmantas – mažakalbis, santūrus, aš – jo priešingybė, todėl nesipykome ir visai neblogai sutarėme. Kai Vidmantą iš redakcijos išlydėjome studijuoti dailėtyros, apsiverkiau, jausmas toks, tarsi netektum kažko tau labai svarbaus.

Vidmanto pieštą mano draugišką šaržą išsaugojau iki šiol. Su tavo švente, mano ypatingasis Kolega iš „Jonbalsio“ laikų!

,,Jonavos balso“ korespondentas V. Jankauskas pirmame didžiausiame mitinge Jonavos stadione 1988 m. liepos 25 d. Gintaro Kubiliūno nuotrauka.

Kalba Lietuvos persitvarkymo Jonavos sąjūdžio konferencijoje, 1988 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo spaudos atstovo pažymėjimas. Įamžintos istorinės akimirkos.

VIDMANTAS

Adomas BUTRIMAS, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Žemaičių priešistorės ir istorijos tyrinėtojas

Su Kupiškio krašto žmogumi Vidmantu Jankausku, kilusiu iš Jasiškių kaimo, susipažinau ypatinguoju Lietuvos atgimimo laikotarpiu. Po Vilniaus universitete 1985 metais baigtų žurnalistikos studijų, šešerių metų darbo Kupiškio ir Jonavos rajoniniuose laikraščiuose, įgijęs solidžios leidybinės patirties, jis nusprendė vėl tapti uoliu studentu. Šį kartą pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijoje, Dailės istorijos ir teorijos katedroje, jas sėkmingai baigė 1994 metais. Mums, tuo metu dar jauniems dėstytojams, dėsčiusiems Lietuvos senosios istorijos ar dailės istorijos kursus, reikėjo gerai pasirengti, kad ir Vidmantui galėtume pasakyti ką nors naujo, kad nepadarytume kokių nors faktografinių klaidų, nes jis buvo ypač atidus klausytojas.

Iš studijų metų įstrigo epizodas, kai su visu pirmą kursą baigusių menotyrininkų būriu iš Žemaičių Kalvarijos nutarėme aplankyti kaimyninį miestelį. Vidmantas atsisakė su jaunesniais kolegomis kartu vykti maršrutiniu autobusu. Pamaniau, kad bus problemų ir atliekant praktikos užduotis. Dar labiau nustebome, kai pasiekę kelionės tikslą radome ten ramiai mūsų belaukiantį, vieną vaikštinėjantį Vidmantą. 1993 m. įvykdytos visų kolegų praktikos užduotys, dar šiam kursui nebaigus studijų, Vidmanto iniciatyva tapo solidžia knygos „Žemaičių praeitis 2“ dalimi. Vidmantas bendrą mūsų darbą papildė net dviem publikacijomis – menotyrine ir istorine. Taip atsirado Žemaičių Kalvarijai skirta dailėtyrininkų studentų studija, dar po dešimties metų kiek pakeista, papildyta ir redaguota išėjo atskira knyga „Žemaičių Kalvarija: vienuolynas, bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotys“ (Vilnius, 2003).

Dailės akademijoje Vidmantas studijavo permainų metais ir bene vienintelis iš menotyrininkų turėjo leidybinės patirties, tad akademijos administracija juo pasiremdama galėjo įgyvendinti ne vieną svarbią iniciatyvą. Dar svarbiau, kad daugiau nei 30 metų jis buvo ištikimas kiekvienam savo įsipareigojimui. Nei dailėtyros mokslas, nei VDA leidybinė veikla neįsivaizduojama be jo iniciatyvų, darbštumo, atsidavimo ir kiekvieno darbo užbaigimo.

Dar 1992 m. lapkričio 4 d., kuriantis leidybos ir mokslo padaliniams, jis atėjo į akademijos mokslo skyrių, ėmėsi redaktoriaus pareigų ir pradėjo rengti, o po kelių mėnesių išleido 110 puslapių nedidelio

Vidmantas Vilniaus kupiškėnų klube, 2013 m.

formato (14 x 18 cm) knygą – architekto restauratoriaus, architektūros istoriko, buvusio Vidmanto dėstytojo Stanislovo Mikulionio studiją „Trakų Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno statybos istorija“ (Vilnius, 1993). Vargu ar Vidmantas jautė, kad šiuo pirmuoju „Vilniaus dailės akademijos darbų / Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeriu pradėta serija jau 2022 m. išaugs iki šimtojo tomo ir bus tęsiama toliau. Ši dailės ir apskritai kultūros istorijos originalius, išliekamąją vertę turinčius Lietuvos ir Rytų bei Centrinės Europos kultūros paveldo tyrinėjimus skelbianti akademinių tyrimų serija neįsivaizduojama be daugelį autorių ir temų suradusio Vidmanto: jis pats sudarė ir inicijavo 8 šių darbų tomus ir, jei teisingai suskaičiavome, pats šioje serijoje paskelbė 18 straipsnių ir 3 atsiminimų publikacijas, o kiek dar jo surinktų iliustracijų papildė daugelio kitų autorių straipsnius. Tai, kad šiandien „Acta Academiae Artium Vilnensis“ yra gyvybinga, reaguojanti į naujoves, moksliškai brandi, pasižyminti įvairia tematika ir puikiai reprezentuojanti Vilniaus dailės akademiją, – didžiulis ir mūsų Vidmanto nuopelnas.

Kaip ir kiekviena aukštoji mokykla, taip ir Vilniaus dailės akademija sunkiai įsivaizduojama be savo laikraščio. Mūsų aplinkoje tik vienas Vidmantas turėjo tokios patirties. Puikiai išmanydamas akademijos istoriją ir struktūrą, pažindamas jos profesūrą, jis ėmėsi leisti kukliai informaciniu biuleteniu pavadintą laikraštį „Vilniaus dailės akademija“, kurio pirmasis numeris pasirodė dar 1994 m. rudenį. Tai jo sudaromas, redaguojamas, o neretai ir paties – vienintelio autoriaus parašomas ir savo fotografijomis iliustruojamas bei sumaketuojamas leidinys. Už šį savo „papildomą įsipareigojimą“ kukliai atlyginamas Vidmantas vien tik nepaprasta meile ir atsidavimu Vilniaus dailės akademijai darbą tęsia iki šiol. Jau beveik trys dešimtmečiai.

Svarbiausia, kad ši vienintelė nenutrūkstama vėl atgimusios Lietuvos ir sparčiai besikeičiančios akademijos kronika atspindi visą pedagoginį, parodinį, mokslinį, tarptautinį ir vidinį gyvenimą. Čia paminimi visi jubiliejai, reikšmingiausi kūrybiniai laimėjimai, pristatomi doktorantai, išleistos knygos, profesūros darbai ir prisiminimai. Per šį ilgą laikotarpį būta bandymų ir konkuruoti su Vidmantu, deja, pasiryžimo užtekdavo tik vienam ar dviem numeriams – jis vėl likdavo vienintelis ir net šiek tiek vienišas savo įsipareigojimų kelyje.

Daugelis interviu, pokalbių, prisiminimų ar jų ištraukų publikacijų, kurias Vidmantas parengė ir išspausdino VDA laikraštyje, tapo išsamiais, neretai ir vieninteliais liudijimais apie mus jau palikusius menininkus, pedagogus, kūrėjus, „akademijos žmones“ – kaip juos įvardija Vidmantas. Dažniausiai tai labai talentingi vizualaus meno kūrėjai ir pedagogai, bet ne rašytinio žodžio mėgėjai – kaip gerai, kad beveik niekas neprasprūdo pro Vidmanto akis ir ausis. Visi liko įkalbinti, prikalbinti atsiminimams ar net platesniems memuarams, knygoms, o mums jie tapo artimesni ir kiek daugiau pažinti, savesni. Liekame Vidmantui dėkingi už daug pažinčių su savaisiais.

Apžvelgiant nuveiktus Vidmanto darbus, jų gausą, sunku patikėti, kad nepaprastai daug jo nuveikta ir mokslinių tyrinėjimų baruose. Čia galėtume išskirti bent keletą ryškiausių sričių. Būdamas Lietuvos patriotas, toks, kuris mažai kalba ir daug daro, dar savo žurnalistinio kelio pradžioje aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje, jis pastebėjo, kad sovietmečiu bent jau okupuotoje Lietuvoje nieko nebuvo rašoma apie nepriklausomybės kovas, karo vadus, vėliau kovotojus prieš okupantus. Ėmęsis karo temos jis bene daugiausiai iš visų Lietuvos istorikų parengė monografijų, išsamių studijų, mokslinių publikacijų, prisiminimų

apie aukštąją Lietuvos karininkiją (generolą Kazimierą Ladygą, generolą Juozapą Antaną Kosakovskį, generolą leitenantą Mykolą Velykį, brigados generolą Kazį Musteikį, brigados generolą Teodorą Daukantą, brigados generolą Stasį Dirmantą ir daugelį kitų). 1996 m. Vilniaus dailės akademijos leidykloje pasirodė Vidmanto šią tematiką apibendrinanti monografija „Nepriklausomos Lietuvos generolai“.

Kaip dailėtyrininkas jis taip pat parengė daug mokslinių publikacijų, dalyvavo keliuose Lietuvos mokslo tarybos finansuotuose projektuose. Bene svarbiausias jų – kartu su kolegomis vykdyta keturmetė programa „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros savitumai“ (1995–1999). Vidmantas daug metų rinko Lietuvos istorijos ikonografijai skirtą medžiagą ir šia tema parengė keliolika svarbių mokslinių publikacijų: „Istorinė tematika senojoje Lietuvos grafikoje“ (1990), „Jono Mackevičiaus istorinė tapyba: tarp politikos ir mitologijos“ (2000), „Leonardas Chodzka ir Lietuvos vaizdų sklaida“ (2002), „Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba“ (2002), „Įsivaizduojamas Lietuvos istorijos vaizdų albumas“ (2003), „Emilijos Pliaterytės ikonografija“ (2006), „Istorinės Lietuvos vaizdai XIX a. antrosios pusės Varšuvos iliustruotuose savaitraščiuose“, „Naugarduko pilies ikonografiniai šaltiniai“ (2009) ir kt.

Nemažai temų Vidmantas atsinešė iš savo pirmųjų darboviečių – iš savojo Kupiškio krašto ir pamiltos Jonavos. Per daugelį darbo metų Vilniaus dailės akademijoje iš tų temų išaugo monografijos apie šių kraštų bažnyčias, miestus ir miestelius, vienuolynus, dvarus, žymiąsias šeimas ir gimines, tremtinius. Be abejo, visi sutiksime, kad svarbiausias jo gyvenimo darbas – trijų tomų „Kupiškėnų enciklopedija“. Didžioji jos dalis – paties Vidmanto parašyta, visiškai originali, nes beveik visa medžiaga autoriaus asmeniškai paskelbta iš archyvų, gyvų liudijimų tų, kurių didžiosios dalies jau nebepakalbinsi. Ir visi organizaciniai leidybos darbai atlikti taip pat jo paties: neretai ir redagavimas, ir iliustracijų paieškos, ir maketavimas, ir net lėšų rinkimas, rėmėjų paieškos. (Čia gal tiktų išvada, kad Vidmantas – žmogus institucija.) Vien trijų tomų „Kupiškėnų enciklopedijoje“ yra daugiau kaip 1000 Vidmanto Jankausko publikacijų. Dažnai pagalvodavau, ar jo kraštiečiai supranta, kokią dovaną jiems padovanojo Vidmantas? O kad supranta, kad brangus ir savas jiems Vidmantas, tai buvo akivaizdu paskutinio enciklopedijos tomo pristatymo metu sausakimšoje Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje: kiek pačios nuoširdžiausios meilės jausmų ir žodžių, skirtų Vidmantui, sklido iš visų susirinkusių kraštiečių, pažįstamų, bendražygių krūtinių.

Savas, visur esantis ir dažniausiai beveik nepastebimas jis ir pas mus – Vilniaus dailės akademijoje, nors daugelis įvardytume jį ištikimiausiu ir patikimiausiu savo kūrybinio gyvenimo kelio bendražygiu.

ŽMOGUS ORKESTRAS, ŽMOGUS ENCIKLOPEDIJA

Povilas ŠVEREBAS, VDA Telšių fakulteto dėstytojas, Žemaičių istorijos tyrinėtojas

Dabar suprantu, kad Vidmantą Jankauską tikriausiai pažinojau dar su juo nesusipažinęs, nes kai archyvuose susidarė normalios sąlygos dirbti, tai gan dažnai juose lankydavausi. Visuomet apsidairydavau po skaityklos sales, tikėdamasis pamatyti pažįstamų arba visiems gerai žinomų veidų. Atkreipiau dėmesį, kad beveik visą laiką matydavau porą vyrų. Vienas buvo vyresnis, o kitas – jaunas. O kai nuo ryto padirbėjęs Lietuvos valstybės istorijos archyve po pietų pervažiuodavau į Lietuvos valstybės centrinį archyvą, tai dažnai juos ir vėl išvysdavau skaitykloje. Tik vėliau sužinojau, kad vyresnysis yra Kazys Misius, o jaunesnis – Vidmantas Jankauskas, kuriuos abu galima tituluoti archyvų riteriais.

Kai Žemaičių akademija Sedoje 1995 m. organizavo vasaros konferenciją, buvo rengiamas lankstinukas. Vilniaus dailės akademijos prorektorius dr. Adomas Butrimas šį darbą paskyrė V. Jankauskui. Vidmantas viską padarė vienas. Jis ir mano tekstą suredagavo, nukopijavo nuotraukas, sumaketavo lankstinuką. O galvojau, kad vasaros metu visi atostogauja, todėl nebus kam dirbti… Tačiau netrukau sužinoti, kad viską atliko Vidmantas – žmogus orkestras. Įdomu, kad į

„Kupiškėnų enciklopedijos“ antrojo tomo ir almanacho „Kupiškis. 2011“ pristatymas Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Vidmantui dėkoja Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis, 2012 m.

Bonifacas STUNDŽIA, Vilniaus universiteto profesorius, tauragniškis

konferenciją atsivežė ir visai naują lankstinuko variantą, rodantį ne tik jo darbštumą, kūrybingumą, bet ir norą kuo preciziškiau atlikti darbą.

Mažeikių muziejus tais laikais rengdavo kelių akademijų dienas. Jose dalyvaudavo Vilniaus dailės, Lietuvos muzikos ir Žemaičių akademijos. Vėliau dar prisidėjo ir Latvijos dailės akademija. Paskutinę dieną svečiams vykdavo ekskursija po rajoną. Vienos kelionės metu leptelėjau frazę, kad Mažeikių rajonas yra generolų kraštas, iš kurio kilę ar jame yra gyvenę Edvardas Adamkavičius, Povilas Plechavičius ir Teodoras Daukantas. Vidmantas tos frazės nepraleido pro ausis. Valgant paaiškino, kad Kupiškio kraštas turi daugiau generolų. Bandžiau pridurti, kad iš Žadeikių kaimo yra kilęs generolo Stasio Raštikio tėvas, bet argumentas visiems atrodė nerimtas. Tada pridėjau Sedoje palaidotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolą Benediktą Adomavičių, dar porą sovietinių – Konstantiną Gaurylių ir Ginutį Taurinską, ir taip Vidmantą įveikiau. Tada nežinojau, kad „užsiroviau“ ant Lietuvos kariuomenės generolų žinovo.

Pasirodžius „Kupiškėnų enciklopedijos“ pirmajam tomui, kurį rengiant ir leidžiant daug darbo ir širdies įdėjo V. Jankauskas, teko lankytis Lietuvos istorijos institute ir kalbėtis su jos direktoriumi dr. Rimantu Mikniu. Užsiminus apie šią enciklopediją, R. Miknys ją įvertino lakoniškai – esą tokią parengti būtų ne gėda ir jų institutui. Ir paaiškino, kad faktiškai enciklopediją ruošė vienas žmogus – V. Jankauskas. Žinodamas, kad direktorius taip pat yra kupiškėnas, pajuokavau, jog jo vertinimas negali būti objektyvus. O po akimirkos pridūriau, kad ir mano durnai žemaitiškai galvai enciklopedija yra aukščiausios prabos, nes viskas pagrįsta istoriniais šaltiniais, o daugelis jų panaudoti pirmą kartą. „Kupiškėnų enciklopedija“ rodo, kad V. Jankauskas ne be reikalo sėdėjo archyvuose, nes tokį veikalą išleido. Suprantama, kad jį patį galima vadinti žmogumi enciklopedija.

KELI ŠTRICHAI VIDMANTO JANKAUSKO PORTRETUI

Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Vilniaus universitete žurnalistikos studentams dėsčiau kalbos kultūrą. 1980 ar 1981 m. šio dalyko klausė du Jankauskai – Vidmantas ir Romas. Ne giminės, pirmasis – kupiškėnas, antrasis – kaunietis. Abu rimtai studijavo, traukė mano dėmesį, vėliau retkarčiais pasidomėdavau sėkmingais abiejų karjeros vingiais.

Šįkart apie Vidmantą, kuris išsiskyrė gebėjimu susikaupti, buvo tylenis, vengė emocijų. Atrodė mįslingas, uždaras, gyvenąs savo pasaulyje. Ir štai tas tylenis ir vienišius, dar baigęs dailės teorijos ir istorijos studijas, išarė tokius mūsų kultūros istorijos dirvonus, kokie pridera mokslo institutų skyriams. Vien „Kupiškėnų enciklopedija“ – solidžiausia iš visų regioninių enciklopedijų – ko verta! O dar monografija apie generolą Kazimierą Ladigą, kelios dešimtys mokslo straipsnių, parengtų reikšmingų leidinių... Ir viskas be jokių daktaro titulų, kuriems, tarsi kokioms puošmenoms, Vidmantui paprasčiausiai pristigo laiko. Tenetrūksta sveikatos ir kupiškėniškos „ukvatos“ naujiems kultūros arimams!

„Kupiškėnų enciklopedijos“ trečiojo tomo pristatymas Kupiškio kultūros centre. Kupiškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Aurimas Martinka įteikia padėkos raštą, 2018 m.

MŪSŲ METRAŠTININKAS

Teresė VALIUVIENĖ, VDA leidyklos vyriausioji redaktorė

Vidmantas Jankauskas – vienas iš Dailės akademijos leidyklos kūrėjų, tebedirbantis joje iki šiol. Iš pat pradžių jis uoliai ėmėsi organizuoti ir koordinuoti leidybinį darbą, užmezgė ryšius su spaustuvėmis, pats ieškojo ir rado, prikalbino ne vieną autorių.

Vidmantas labai uždaras, tikras tylenis. Visus darbus atlieka nesigarsindamas, o dirba daug ir labai kruopščiai. Jis ir daugybės knygų sudarytojas, ir autorius, VDA biuletenio leidėjas, straipsnių, interviu, fotografijų autorius, leidyklos knygų propaguotojas. O kiek valandų praleidžia rinkdamas medžiagą archyvuose, bendraudamas su autoriais. Klausiamas pataria, paaiškina, padeda – juo visada galima pasitikėti.

Dėl Vidmanto uždarumo daug ko apie jo darbus nežinome, kol jie nepasirodo viešumoje. Ne vieną bendradarbį yra maloniai pradžiuginęs dovanodamas proginį „VDA biuletenio“ numerį, sudarytą iš Vidmanto nuotraukų, kuriose jis užfiksavęs įvairias ne tik darbo, bet ir laisvalaikio, išvykų akimirkas. Jis tarsi metraštininkas. Ir toks jau trisdešimt metų vien leidykloje, bet yra dirbęs ir kitur.

Matome jį į darbą ir iš darbo važiuojantį dviračiu ar paspirtuku. Randa laiko ir tolimoms prasmingoms kelionėms, apie kurias sužinome tik jam grįžus. Ir, atrodo, niekuo nesididžiuoja, bet mes galime didžiuotis Vidmantu.

KAI SUŽYDĖS PO TAVO LANGU...

dr. Rasa BUTVILAITĖ, bendrakursė ir kolegė

Vidmantą pirmą kartą išvydau 1989 m. vasarą stojamuosiuose egzaminuose į Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedrą. Tuomet jis sukėlė daugelio dalyvavusiųjų egzaminuose nuostabą – ką veikia šis gerokai subrendęs (mums taip atrodė) vyriškis tarp kai kurių šviežiai mokyklas baigusių jauniklių? Mažakalbis, santūrus, nuolat susikaupęs – jis nebuvo linkęs atvirauti, ir tik iš nuogirdų sužinojome, kad Vidmantas jau turi VU žurnalistikos diplomą ir yra trejus metus pagal paskyrimą dirbęs Jonavoje. Ši jo profesinė ir gyvenimo patirtis suteikė pranašumo prieš mus, studentiško pasaulio naujokus: Vidmantas atsinešė tam tikrą istorijos žinių bagažą ir mokėjimą teisingai studijuoti – mokytis nuolat, o ne akis išdegus sesijos metu, greitai surasti ir atsirinkti reikiamą literatūrą. Tad su Vidmantu ne tik kartu studijavome, bet ir daug ko mokėmės iš jo. Praktikų metu Žemaitijoje tyrinėdami architektūros ir dailės paveldą, turėdavome surinkti ir kraštotyrinę informaciją – pas vietos žmones išprašyti išlikusią ikonografinę medžiagą, taip pat amžininkų atmintyje nugulusias bažnyčių statybų, remontų ar dailės kūrinių istorijas. Reikėdavo patiems surasti tuos lokalinės atminties saugotojus ir juos išklausinėti. Pamenu, kad pradžioje man tai sunkiai sekėsi – kalbėdama tiesmukai, tarsi pagal anketą užduodavau man svarbius klausimus ir neretai pašnekovai, atbaidyti tokio stačiokiško atkaklumo, užsisklęsdavo, imdavo vengti bendravimo. Šitai pastebėjęs Vidmantas subtiliai davė patarimą, kaip teisingai daryti interviu: kalbėkis, o ne tardyk, parodyk dėmesį ir pagarbą pašnekovui – pirma pašnekink apie tai, kas žmogui svarbu, kas artima jo aplinkai, atidžiai išklausyk, ir tik tada po to truputį kreipk pokalbį tave dominančia linkme. Šita pamoka išties pravertė, o ir privertė susimąstyti. Iš tų ekspedicijų ir studentiškų kelionių po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą Baltarusijoje laikų įstrigęs Vidmanto vaizdinys: smalsus, žingeidus, naujų žinių ir patirčių ištroškęs skubriai smulkiais žingsniais nuo vieno prie kito objekto skuodžiantis ir įdėmiam stebėjimui su-

stojantis mūsų mielas akiniuotis su fotoaparatu ant kaklo. Toks Vidmantas ir dabar – žingeidus, darbštus eruditas – nuolat matome darbe prie kompiuterio rymantį jo susitelkusį siluetą. Bent jau tuo metu, kai nėra palinkęs prie šaltinių Lietuvos ar kitų valstybių archyvuose, nekeliauja su fotoaparatu po Lietuvą ar tolimas šalis. Vidmantas, kokį matau jį šiandien, išties mažai pasikeitė per tuos 33-jus pažinties metus. Jaunatviškumas, proto aštrumas, profesinis smalsumas – tie patys. Tik tamsūs plaukai nubalo sidabro sruogomis, prisikaupė didžiulis kruopščiai surinktos informacijos, žinių, patirties ir nuveiktų darbų bagažas. Neregėtai išsipūtė ir jo darytų nuotraukų archyvas – pamenu, dar studijų laikais Vidmanto bendrabučio kambarėlis nuo grindų iki lubų buvo užkrautas knygomis, dėžėmis su šaltinių kopijomis ar nuorašais ir negatyvais. Tai ne tik architektūros ar meno kūrinių atvaizdai, bet ir įvairiausio kraštovaizdžio, kelionių įspūdžių, žmonių, bendravimo akimirkų pagavos. Jis tikras Vilniaus dailės akademijos ir Kupiškio krašto istorijos metraštininkas: bemaž 30 metų rengia ir leidžia VDA mėnraštį, o ko verti vien jo „Kupiškėnų enciklopedijos“ tomai...

Vidmanto moksliniai tyrimai, virstantys studijomis, straipsniais ir solidžiomis knygomis, aprėpia toli gražu ne tik menotyros laukus, bet išsklidę plačiai už jų ribų – tai svarbių istorinių asmenybių biografijos plačiuose kultūriniuose ir politiniuose kontekstuose, Lietuvos vietovių ir jų gyventojų mikroistorijos. Stulbinamai platus interesų akiratis ir rezultatyvumas, bet sunkiai suvokiamas kuklumas – Vidmantas niekada nesigiria savo nuveiktais darbais, išleistomis knygomis – apie tai sužinome tik išvydę jo leidinio egzempliorių VDA Dailėtyros institute ant stalo. Šis Vidmanto kuklumas, neformalizuotas požiūris į akademinę karjerą lėmė, kad jis niekada nesiekė parengti ir apsiginti daktaro disertaciją. Kiek sykių klausinėjau, kodėl nepadarai disertacijos, juk turi šitiek žinių ir informacijos? Vidmantas tik gūžteldavo pečiais šypsodamasis – o kam to reikia? Juk darbų ir taip daug yra be tos disertacijos... Tačiau man šitai vis tiek neduoda ramybės: dar 1994 m. parengęs ir apsigynęs baigiamąjį darbą, jo pagrindu išleido nedidukę, bet puikią studiją „Istorinio žanro problema Lietuvos XVI–XVII a. dailėje“. 20 egzempliorių, kurių kiekvienas numeruotas ir Autoriaus pasirašytas, tiražu. Tikras raritetas. Turiu tokį su numeriu 4. Darbo tema visiškai neprarado savo aktualumo, sakyčiau, – ji dar labiau sustiprėjo. O Vidmantas per šiuos dešimtmečius sukaupė stulbinančią, mūsų dar nepažintą informaciją ir patirtį parašyti solidžią monografiją (sykiu ir disertaciją?) šia tema. Jubiliejinės sukakties proga Vidmantui šito nuoširdžiai linkiu. Ir ne tik aš – visi kolegos Vilniaus dailės akademijoje. Nekantriai laukiame šitos menotyrinės Vidmanto monografijos, o gal ir akademinių humanitarinių mokslų daktaro laurų?

„Taurostos“ redakcija dėkinga dr. Mariui Iršėnui už pagalbą ruošiant straipsnį.