1823 m. Kučkuriškėse gamtos suformuota situacija, Vilnios upė - panaudota kaip jėga fabrikui funkcionuoti. Jo kūrimosi procesas gamtinėje aplinkoje - to laikmečio technologinis pramonės įprasminimas. Todėl vertybe laikoma gamta ir fabriko situacija susiformavusi iki dabarties taško. Šios vietos etapišką panaudojimą pratęsia muziejaus naujoji struktūra - galerija. Ji prisitaiko ne tik prie gamtos, bet ir prie jos išprovokuoto rezultato - fabriko. Ja apjungiami senieji fabriko komplekso pastatai (ne tik kultūros paveldu pripažinti, bet ir susidarę viso fabriko gyvavimo proceso metu). Įvyksta esamos situacijos fiksacija laiko atžvilgiu.
Galerija idėjiškai įprasmina žmogaus tikėjimo pagrindą moksle - vieningumą. Francis Bacon įžvelgė: “žmogiškoji savo prigimties samprata yra linkusi laikyti egzistenciją pasaulyje tvarkingesne ir racionalesne negu ji ištikrųjų yra. Ir nors esama daug dalykų, kurie yra vienetiniai ir neprilygstami, ji sukuria jiems neegzistuojančias paraleles, jungtis bei poras.
