Gerasis samarietis Luko 10:25–37 25 Ir štai atsistojo vienas teisininkas, gundė Jį ir klausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 26 Jis jam tarė: „ O kas parašyta Įstatyme? Kaip tu skaitai?“ 27 Jis atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį.“ 28 Jis jam tarė: „ Teisingai atsakei. Tai daryk ir gyvensi“. 29 Bet jis, norėdamas pateisinti save, tarė Jėzui: „O kas gi mano artimas?“ 30 Jėzus atsakė: „ Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pateko į vagių rankas. Tie išplėšė jam drabužius, sužeidė ir pasišalino, palikdami pusgyvį. 31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, jį pamatęs, praėjo kita puse. 32 Taip pat ir levitas, būdamas toje vietoje, atėjo, pamatė jį ir praėjo kita puse. 33 Vienas samarietis, keliaudamas, užtiko jį ir, jį pamatęs, pasigailėjo jo. 34 Ir nuėję pas jį, aprišo jo žaizdas, įpylę aliejaus ir vyno, užkėlė jį ant savo gyvulio, nuvedė į užeigą ir juo rūpinosi. 35 Kitą dieną, išeidamas, jis išsitraukė du pensus, padavė juos šeimininkui ir tarė: „Rūpinkis juo, o jei išleisi daugiau, sugrįžęs aš tau atlyginsiu“. 36 Kuris iš šių trijų, tavo manymu, buvo artimas tam, kuris pateko į vagių rankas? 37 Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tada Jėzus jam tarė: „ Eik ir tu taip daryk“. Gerojo samariečio istorija (Lk 10, 25–37) yra vienas garsiausių Jėzaus palyginimų. Ji pateikia gilų komentarą apie tikrą meilę, gailestingumą ir tai, ką iš tikrųjų reiškia būti artimu. Čia pateikiamas eilėraštis po eilės, apibendrinantis pasakojimą, po kurio pateikiamos pagrindinės pamokos ir praktinis pritaikymas.
Eilutės po eilutės analizė Luko 10:25–28 — Įstatymo žinovo išbandymas ir didieji įsakymai 25 eilutė: Įstatymo žinovas (Mozės įstatymo žinovas) atsistoja, norėdamas išbandyti Jėzų, klausdamas, ką jis turi daryti, kad paveldėtų amžinąjį gyvenimą. 26 eilutė: Jėzus atsako grąžindamas klausimą prie Raštų, paklausdamas Įstatymo žinovo, kaip jis skaito Įstatymą.
1
Gerasis samarietis
27 eilutė: Įstatymo žinovas tiksliai atsako, apibendrindamas Įstatymą dviem pagrindiniais principais: mylėti Dievą visa širdimi, siela, jėgomis ir protu ir mylėti artimą kaip save patį (remiantis Pakartoto Įstatymo 6:5 ir Kunigų 19:18). 28 eilutė: Jėzus giria jo atsakymą, sakydamas, kad tai darydamas jis gyvens. Lk 10, 29–32. Raginimas ir netikėti praeiviai 29 eilutė: Norėdamas pateisinti save arba apriboti savo pareigos apimtį, Įstatymo mokytojas klausia: „O kas gi mano artimas?“ 30 eilutė: Jėzus pradeda palyginimą. Vyras, keliaujantis stačiu, pavojingu keliu iš Jeruzalės į Jerichą, tampa vagių auka. Jie išplėšia jam drabužius, smarkiai sumuša ir palieka pusgyvį. 31 eilutė: Kunigas eina tuo pačiu keliu. Pamatęs sužeistą vyrą, jis pereina į priešingą pusę ir eina toliau. 32 eilutė: Toliau atvyksta levitas (šventyklos tarnas). Jis apžiūri sužeistąjį, bet kaip ir kunigas, pereina į kitą pusę ir praeina pro šalį. Lk 10, 33–35. Gailestingasis samarietis 33 eilutė: Samarietis – daugelio to meto žydų labai niekinamos ir vengiamos grupės narys – eina keliu. Pamatęs sužeistą vyrą, jis pajunta gilų užuojautą. 34 eilutė: Samarietis nuėjo tiesiai pas vyrą, aprišo jo žaizdas, patepė jas aliejumi ir vynu (tuo metu įprastu medicininiu gydymu), užsodino jį ant savo gyvulio, nuvedė į užeigą ir rūpinosi juo per naktį. 35 eilutė: Kitą dieną samarietis duoda užeigos šeimininkui du pensus (denarus) tolesnei priežiūrai padengti, pažadėdamas sugrįžti ir padengti visas papildomas išlaidas. Luko 10:36–37 — Praktinė išvada 36 eilutė: Jėzus apverčia pradinį klausimą aukštyn kojomis, paklausdamas teisininko, kuris iš trijų keliautojų elgėsi kaip aukos artimas. 37 eilutė: Negalėdamas prisiversti pasakyti „samarietis“, teisininkas atsako: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus jam įsako: „ Eik ir tu taip daryk. “
Svarbiausios pamokos ir jų pritaikymas gyvenime Iš naujo apibrėžiant „artimą“: Būti artimu neapibrėžiama geografinėmis, etninėmis ar socialinėmis ribomis, bet noru parodyti meilę ir gailestingumą kiekvienam, kuriam jos reikia. Užuojauta svarbiau už tradicijas: religinės žinios ar socialinė padėtis mažai ką reiškia be aktyvios meilės. Ir kunigas, ir levitas išlaikė religinį grynumą ar patogumą žmogiškos empatijos sąskaita. Veiksmais paremta meilė: Tikra meilė reikalauja praktinių, daug pastangų reikalaujančių veiksmų. Samarietis paaukojo savo laiką, išteklius, saugumą ir asmeninį komfortą, kad sugrąžintų nepažįstamąjį. Įveikti išankstinius nusistatymus: Pagalba ir gerumas dažnai ateina iš netikėtų šaltinių. Palyginimas skatina mus žvelgti plačiau nei visuomenės išankstiniai nusistatymai ir įžvelgti žmogiškumą kiekviename žmoguje.
Istorinis žydų ir samariečių santykių kontekstas Pirmajame amžiuje žydų ir samariečių priešiškumas nebuvo vien švelni socialinė konkurencija; tai buvo giliai įsišaknijusi, šimtmečius gyvuojanti takoskyra, kylanti dėl etninės priklausomybės, politikos ir pagrindinių religinių įsitikinimų. Norint iki galo suprasti, kodėl Jėzaus auditorija Luko 10 skyriuje buvo šokiruota išgirdusi samarietį kaip istorijos herojų, pravartu suprasti, kaip kilo ši nesantaika.
2
Gerasis samarietis
1. Istorinis susiskaldymas: susiskaldžiusi kilmė Asirijos užkariavimas (722 m. pr. Kr.): Kai Asirijos imperija užkariavo Šiaurinę Izraelio karalystę (Samariją), jie deportavo daug izraelitų ir apgyvendino toje vietovėje svetimas tautas. Mišri giminė: tų, kurie liko susituokę su užsieniečiais naujakuriais, palikuonys. Nors samariečiai tvirtino, kad jie yra tikrieji, nepertraukiami šiaurinių genčių (Efraimo ir Manaso) palikuonys, judėjai juos laikė sugadinta „mišria rase“ arba puskraujiais, kurie buvo pažeidę etninį grynumą ir ištikimą garbinimą.
2. Šventyklos atstatymas ir politinis konfliktas Pasipriešinimas Ezrai ir Nehemijui (V a. pr. Kr.): Kai iš Babilono grįžo Judo tremtiniai atstatyti Jeruzalės ir Antrosios šventyklos, samariečiai pasiūlė prisijungti prie projekto. Žydų vadovai atmetė jų pagalbą, laikydami juos religiškai kompromituotais. Atsakymas: Atsakydami į tai, samariečių vadovai aktyviai darė spaudimą Persijos vyriausybei, kad ši atidėtų ir sutrikdytų Jeruzalės atstatymą. Tai sukėlė ilgalaikį politinį kartėlį.
3. Religinis susiskaldymas: Gerizimo kalnas ir Siono kalnas Konkuruojančios garbinimo vietos: Jeruzalės atstumti samariečiai pastatė savo šventyklą ant Gerizimo kalno netoli Sichemo, teigdami, kad tai tikroji Mozės paskirta šventovė. Šiek tiek kitokie Raštai: Samariečiai priėmė tik samariečių Penkiaknygę (pirmąsias penkias Mozės knygas) kaip Raštą, atmesdami hebrajų pranašus, raštus ir Jeruzalės tradicijas. Samariečių šventyklos sunaikinimas (110 m. pr. Kr.): Įtampa pasiekė kulminaciją Hasmonėjų laikotarpiu, kai žydų vyriausiasis kunigas Jonas Hirkanas įsiveržė į Samariją ir sunaikino samariečių šventyklą ant Gerizimo kalno. Šis sunaikinimas sustiprino kartų kartas trukusį gilų abipusį nepasitenkinimą.
4. Pirmojo amžiaus realybė Jėzaus tarnystės metu
Naujojo Testamento laikais šis skirtumas darė įtaką kasdieniam gyvenimui: Vengimas ir socialinis atstumas: žydų keliautojai, keliaujantys tarp Galilėjos ir Judėjos, dažnai pasirinkdavo lankstą per Jordano upės slėnį, kad tik išvengtų kojos įžengimo į Samarijos teritoriją. Kultūriniai įžeidimai: Žydą vadinti „samarietiu“ buvo sunkus įžeidimas, tolygus vadinti jį eretiku ar atskalūnu (kaip matyti iš Jono 8:48). Išniekinimo incidentai: Remiantis istoriniais Juozapo Flavijaus pasakojimais, maždaug Jėzaus jaunystės laikais grupė samariečių per Pesachą slapta išbarstė žmonių kaulus Jeruzalės šventykloje, kad ją išniekintų.
Kodėl šis kontekstas sustiprina palyginimą
Kai teisininkas Luko 10:29 paklausė : „O kas gi mano artimas?“ , jis tikėjosi ribos – patvirtinimo, kad „artimas“ taikomas tik kitiems įstatymus gerbintiems žydų piliečiams. Kai Jėzus į pasakojimą įtraukė samarietį: Herojaus šokiruojantis veiksnys: klausytojai tikėjosi pasakojimo triados: kunigo, levitas ir izraelitų pasaulietis. Paniekinamo samariečio įtraukimas į trečiąją vietą visiškai sugriovė jų kultūrinius lūkesčius. Dinamikos apvertimas priešinga kryptimi: sužeistas žydas turėjo pasikliauti savo prisiekusiu priešu dėl savo gyvybės.
3
Gerasis samarietis
Iš naujo apibrėžiant artimo meilę: Jėzus įrodė, kad gailestingumas nepaiso istorinių nuoskaudų, išankstinio nusistatymo ir socialinių sienų. Tikrasis kaimyniškumas parodomas per užuojautą kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, nepriklausomai nuo kilmės.
Radikalus Dievo gailestingumo pobūdis ir savęs pateisinantis legalizmas Nors palyginimas apie gerąjį samarietį dažnai skaitomas kaip etinis pamokymas apie gerumą, jo teologinis gylis yra daug gilesnis. Viena ryškiausių šios ištraukos teologinių temų yra Dievo gailestingumo radikali prigimtis ir save pateisinantis legalizmas . Štai šios temos analizė trimis aspektais:
1. Savęs pateisinimas ir širdies transformacija Dialogas prasideda teisiniais ir teologiniais debatais:
Įstatymo autoriaus ketinimas: 29 eilutėje aiškiai pažymima, kad Įstatymo autorius klausė : „O kas gi mano artimas?“, nes „troško save pateisinti“. Jis ieškojo tikslaus teisinio apibrėžimo, kuris leistų jam nubrėžti ribą aplink savo pareigas – liniją, žyminčią, kur baigiasi jo pareiga ir kur jis gali patogiai nustoti mylėti. Teologinis konfliktas: Įstatymo žinovas teisumą laikė teisinių ribų sąrašu. Jėzus teisumą perfrazuoja kaip širdies būseną, kuri pasireiškia besąlygine meile. Kontrastas: Tikrasis dievobaimingumas negali būti matuojamas tuo, kaip siaurai apibrėžiame savo pareigas, bet tuo, kaip plačiai skleidžiame Dievo gailestingumą.
2. Ritualinio tyrumo iliuzija be užuojautos
Kunigo ir levito dalyvavimas pabrėžia esminį teologinį įspėjimą apie religinį prioritetą: Grynumo įstatymai ir svarbesni dalykai: Pagal Senojo Testamento įstatymą, prisilietimas prie mirusiojo kūno kunigui tapdavo apeigomis nešvarus (Kunigų 21:1). Auka kelyje buvo „pusmirė“ (Luko 10:30). Jei kunigas ar levitas sustodavo ir rasdavo jį negyvą, jie rizikuodavo apeigomis susitepti, sutrikdydami savo religines pareigas ir padėtį bendruomenėje. Neteisingas prioritetas: Jie ritualinį šešėlį teikė pirmenybę prieš moralinę esmę . Jėzus Evangelijose nuolat moko, kad meilė, gailestingumas ir žmogaus gyvybė yra svarbesni už apeigų protokolą (pvz., gydymą per šabą). Teologinė įžvalga: religija, kuri izoliuoja žmogų nuo žmogiškos kančios, o ne verčia jį prie jos, neatspindi Dievo charakterio.
3. Gailestingumas kaip tikrasis tikėjimo matas Jėzus pakeičia visą įstatymo žinovo pradinio klausimo prielaidą: Advokatas paklausė:
Jėzus atsakė:
"Kas mano kaimynas?" (Dėmesys: Kas gali gauti mano meilę?)
„Kas iš šių trijų buvo jam artimas?“ (Dėmesys: Koks žmogus aš esu?)
Veiklioji malonė: Samariečio gailestingumas buvo brangus, rizikingas ir besąlygiškas. Jis rizikavo savo saugumu pavojingame kelyje, naudojo savo aliejų ir vyną, atsisakė savo žirgo, išleido pinigus ir pažadėjo sugrįžti, kad sumokėtų daugiau.
4
Gerasis samarietis
Dievo prigimties atspindys: Biblijos teologijoje gailestingumas ( hebrajų kalba – hesed , graikų – eleos ) yra ne tik užuojautos jausmas; tai sandorinė, aktyvi užuojauta. Samarietis tapo Dievo malonės pavyzdžiu, parodydamas neužtarnautą palankumą žmogui, kuris greičiausiai laikė jį priešu.
Istorinė alegorinė interpretacija (kristologinis požiūris) palyginime taip pat įžvelgė gilią kristologinę temą : Puolęs keliautojas: Žmonija, atimta iš teisumo ir sužeista nuodėmės, palikta pusiau mirusi puolusio pasaulio kelyje. Kunigas ir levitas: Įstatymas ir aukojimo sistema, galėjusi pastebėti žmogaus nuopuolį, bet neturėjusi galios jį išgydyti ar išgelbėti. Gerasis samarietis: Pats Jėzus Kristus – religinių apraiškų niekintas, atstumtas ir laikomas pašaliečiu, tačiau atėjo tiesiai ten, kur žmonija merdėjo. Aliejus, vynas ir užeiga: Dievo malonė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia kaip gydymo šventovė, kol Jis sugrįš. Nors pagrindinis istorinis kontekstas yra etinė ir sandoros pamoka, šis tradicinis kristologinis požiūris pabrėžia, kad radikalų gailestingumą kitiems galime parodyti tik todėl, kad Kristus pirmą kartą parodė mums radikalų gailestingumą, kai buvome dvasiškai skurdūs.
5