Gileadietis Jefta Teisėjų 11 1 Gileadietis Jefta buvo narsus karžygys, paleistuvės sūnus; Gileadui gimė Jefta. 2 Gileado žmona pagimdė jam sūnų; ir jo žmonos sūnūs užaugo, ir jie išvarė Jeftę, sakydami jam: „Tu nepaveldėsi mūsų tėvo namuose, nes esi svetimos moters sūnus.“ 3 Tada Jeftė pabėgo nuo savo brolių ir apsigyveno Tobo krašte; pas Jeftę susirinko tuščiagarbiai vyrai ir išėjo su juo. 4 Ilgainiui amonitai pradėjo karą su Izraeliu. 5 Amonitams pradėjus karą su Izraeliu, Gileado seniūnai išėjo parsivesti Jeftės iš Tobo krašto. 6 Jie tarė Jeftei: „Eikš ir būk mūsų vadas, kad galėtume kovoti su amonitais“. 7 Jeftė tarė Gileado vyresniesiems: „Argi ne jūs manęs nekentėte ir išvarėte mane iš mano tėvo namų? Kodėl atėjote pas mane dabar, kai esate bėdoje?“ 8 Gileado seniūnai tarė Jeftei: „Todėl mes dabar vėl kreipiamės į tave, kad eitum su mumis ir kovotum prieš amonitus, ir būtum mūsų vadas visiems Gileado gyventojams.“ 9 Jeftė tarė Gileado vyresniesiems: „Jei parvesite mane namo kovoti su amonitais, ir Viešpats atiduos juos man, ar aš būsiu jūsų vadas?“ 10 Gileado seniūnai tarė Jeftei: „Viešpats tebūna liudytojas tarp mūsų, jei nedarysime pagal tavo žodžius“. 11 Tada Jeftė išėjo su Gileado seniūnais, ir žmonės paskyrė jį savo vadu ir vadu. Jeftė ištarė visus savo žodžius Viešpaties akivaizdoje Micpoje. 12 Jeftė siuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, sakydamas: „Koks tavo ir manęs reikalas, kad atėjai kovoti prieš mane mano krašte?“ 13 Amono vaikų karalius atsakė Jeftės pasiuntiniams: „Kadangi Izraelis atėmė mano žemę, kai išėjo iš Egipto, nuo Arnono iki Jaboko ir iki Jordano. Dabar tad sugrąžinkite tas žemes taikiai.“ 14 Jeftė vėl siuntė pasiuntinius pas amonitų karalių, 15 ir jam tarė: „Taip sako Jeftė: ‘Izraelis neatėmė nei Moabo, nei amonitų žemės. 16 Kai Izraelis išėjo iš Egipto ir keliavo per dykumą iki Raudonosios jūros, ir atėjo į Kadešą,
1
Gileadietis Jefta
17 Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, sakydamas: „Leisk man pereiti per tavo kraštą!“ Bet Edomo karalius nenorėjo paklusti. Panašiai jie siuntė ir pas Moabo karalių, bet ir šis nesutiko. Ir Izraelis apsistojo Kadeše. 18 Tada jie keliavo per dykumą, apėjo Edomo ir Moabo žemes, atėjo į rytinę Moabo žemės pusę ir apsistojo anapus Arnono upės, bet nepriėjo prie Moabo sienos, nes Arnonas buvo Moabo siena. 19 Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną, Hešbono karalių, ir Izraelis jam tarė: „Leisk mums pereiti per tavo kraštą į mano vietą“. 20 Bet Sihonas nepasitikėjo Izraeliu, kad šis galėtų pereiti per jo krantus, bet surinko visus savo žmones, pasistatė stovyklą Jahace ir kovojo su Izraeliu. 21 Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visus jo žmones į izraelitų rankas, ir jie juos sumušė. Taip izraelitai užvaldė visą amoritų, to krašto gyventojų, žemę. 22 Jie užėmė visas amoritų pakraščius nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano. 23 Taigi dabar Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus nuo savo tautos Izraelio akivaizdos, ir ar tu turėtum juos paveldėti? 24 Argi nenori paveldėti to, ką tavo dievas Kemošas tau duoda paveldėti? Ką tik Viešpats, mūsų Dievas, išvarys mums iš kelio, tą mes paveldėsime. 25 Ir ar tu kuo nors geresnis už Moabo karalių Balaką, Ciporo sūnų? Ar jis kada nors kovojo su Izraeliu, ar jis kada nors kovojo su jais? 26 Izraelis gyveno Hešbone ir jo miestuose, Aroere ir jo miestuose, ir visuose miestuose, esančiuose palei Arnono pakrantes, tris šimtus metų, todėl kodėl per tą laiką jų neatgavote? 27 Todėl aš tau nenusidėjau, bet tu man kenki, kariaudamas prieš mane. Viešpats, Teisėjas, šiandien tegul teisia tarp izraelitų ir amonitų. 28 Tačiau amonitų karalius neklausė Jeftės žodžių, kuriuos šis jam siuntė. 29 Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės, ir jis perėjo Gileadą, Manasą, perėjo Gileado Micpę, o iš Gileado Micpės perėjo pas amonitus. 30 Ir Jeftė davė įžadą Viešpačiui: „Jei tikrai atiduosi amonitus į mano rankas, 31 Tada, kai ramiai grįšiu nuo amonitų, kas tik išeis pro mano namų duris manęs pasitikti, tas tikrai priklausys Viešpačiui, ir aš tai paaukosiu kaip deginamąją auką. 32 Taigi Jeftė perėjo kovoti su amonitais, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas. 33 Jis sutriuškino juos nuo Aroero iki Minito – dvidešimt miestų ir iki pat Vynuogynų lygumos – ir surengė labai didelę žudynę. Taip amonitai buvo palaužti izraelitų. 34 Jeftė atėjo į Micpą, į savo namus, ir štai jo duktė išėjo jo pasitikti su tamburinais ir šokiais. Ji buvo jo vienintelis vaikas; be jos jis neturėjo nei sūnaus, nei dukters. 35 Pamatęs ją, jis perplėšė drabužius ir tarė: „Vargas, mano dukra! Tu mane labai pažeminai ir esi viena iš tų, kurie mane vargina. Atvėriau burną Viešpačiui ir nebegaliu sugrįžti.“ 36 Ji jam tarė: „Mano tėve, jei atvėrei savo burną Viešpačiui, padaryk man pagal tai, kas išėjo iš tavo burnos, nes Viešpats atkeršijo už tave tavo priešams, amoniečiams.“ 37 Ji tarė savo tėvui: „Tebūnie man štai kas: leiskite man dviem mėnesiams pabūti ramybėje, kad galėčiau su savo draugėmis nueiti į kalnus ir apraudoti savo nekaltybę.“ 38 Jis tarė: „Eik!“ Jis ją išleido dviem mėnesiams. Ji su savo draugėmis išėjo ir apraudojo savo nekaltybę kalnuose. 39 Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė su ja savo įžadą, kurį buvo davęs. Ji nepažinojo jokio vyro. Tai buvo paprotys Izraelyje. 40 Kad Izraelio dukterys kasmet eidavo keturias dienas per metus raudoti gileadiečio Jeftės dukters.
Teisėjų 12 1 Efraimo vyrai susirinko ir, žygiavę į šiaurę, tarė Jeftei: „Kodėl išėjai kovoti su amonitais ir nekvietei mūsų eiti su tavimi? Mes sudeginsime tavo namus ant tavęs.“
2
Gileadietis Jefta
2 Jeftė jiems tarė: „Aš ir mano tauta smarkiai kovojome su amonitais, ir kai aš jus šaukiau, jūs neišgelbėjote manęs iš jų rankų.“ 3 Kai mačiau, kad manęs neišgelbėjote, statiau savo gyvybę į savo rankas ir perėjau prieš amonitus, bet Viešpats atidavė juos į mano rankas. Kodėl tad šiandien atėjote pas mane kovoti? 4 Tada Jeftė surinko visus Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu. Gileado vyrai sumušė Efraimą, nes jie sakė: „Jūs, gileadiečiai, esate Efraimo pabėgėliai tarp Efraimo ir Manaso žmonių“. 5 Gileadiečiai užėmė Jordano perėjas prieš efraimitus. Kai pabėgę efraimiečiai tarė: „Leiskite man pereiti“, Gileado vyrai jam klausė: „Ar tu efraimitas?“ Jei jis atsakė: „Ne“, 6 Tada jie jam tarė: „Sakyk „šibolet“.“ Jis atsakė „sibolet“, nes negalėjo teisingai ištarti. Tada jie jį suėmė ir nužudė Jordano upės žiotyse. Tuo metu žuvo keturiasdešimt du tūkstančiai efraimiečių. 7 Jefta teisė Izraelį šešerius metus. Tada mirė gileadietis Jefta ir buvo palaidotas viename Gileado miestų.
Komentaras Jeftės istorija , randama Teisėjų knygos 11 ir 12 skyriuose Karaliaus Jokūbo Biblijoje, yra vienas galingiausių, sudėtingiausių ir tragiškiausių pasakojimų Senajame Testamente. Joje pasakojama apie galingą karį, kurį atstūmė jo šeima, bet jis kyla išvaduoti Izraelio, tačiau yra įviliotas į tragišką įžadą ir vėliau įtraukiamas į aršų pilietinį karą.
1 dalis: Teisėjų knygos 11–12 skyrių eilučių analizė Teisėjų 11 skyrius: Jeftės iškilimas ir amonitų konfliktas 11:1–3 — Jeftės praeitis ir tremtis Jeftė pristatoma kaip „narsus galiūnas“, bet jis yra paleistuvės sūnus. Jo tėvas Gileadas turi teisėtus sūnus, kurie išvaro Jeftę, kad šis nepaveldėtų. Jeftė bėga į Tobo kraštą, kur aplink jį susirenka gauja „tuščių vyrų“ (atstumtųjų ar dykinėjančiųjų) ir seka paskui jį kaip savo vadą. 11:4–11 — Gileado vyresnieji prašo pagalbos Kai amonitai pradeda karą su Izraeliu, Gileado seniūnai supranta, kad jiems reikia karo vado. Jie keliauja į Tobo žemę maldauti Jeftės, kad ši jiems vadovautų. Iš pradžių Jeftė juos konfrontuoja dėl praeities atstūmimo, bet jie sutinka, kad jei jis ves juos į pergalę, taps visų Gileado gyventojų galva. Jie užantspauduoja šią priesaiką Viešpaties akivaizdoje Micpoje. 11:12–28 — Jeftės diplomatinės ir teologinės derybos Prieš kovą Jeftė siunčia pasiuntinius pas amonitų karalių, klausdamas, kodėl jie puola Izraelio žemę. Amonitų karalius tvirtina, kad Izraelis atėmė jų žemę, išeidamas iš Egipto. Jeftė atsako pateikdamas išsamią istorinę ir teologinę gynybą: Izraelis atėmė žemę ne iš Amono ar Moabo, o iš Sihono, amoritų karaliaus, kurį Dievas atidavė į jų rankas. Jis ginčija Amono teisę skųstis po trijų šimtų taikaus susitarimo metų ir palieka sprendimą Viešpačiui. Amono karalius ignoruoja žinią. 11:29 — Dvasios įgalinimas „Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės.“ Dievo įgalintas, Jeftė keliauja per Gileadą ir Manasą, renka karius ir žygiuoja amonitų link.
3
Gileadietis Jefta
11:30–31 — Jeftės neapgalvotas įžadas Prieš mūšį Jeftė duoda įžadą Viešpačiui: jei Dievas atiduos amoniečius į jo rankas, visa, kas išeis pro jo namų duris jį pasitikti, kai jis grįš ramybėje, priklausys Viešpačiui, ir jis tai paaukos kaip deginamąją auką. 11:32–33 — Pergalė prieš Amoną Jeftė puola amonitus ir kovoja su jais. Viešpaties padedamas, jis juos smarkiai sutriuškina dvidešimtyje miestų, pavergdamas amonitus izraelitams. 11:34–40 — Tragiškas sugrįžimas namo ir įžado ištesėjimas Jeftė grįžta namo į Mizpą. Jo vienintelis vaikas – duktė – išeina jo pasitikti šokdama su tamburinais. Apimtas sielvarto, Jeftė suplėšo drabužius ir aprauda savo įžadą, suprasdamas, kad negali jo atšaukti. Dukra drąsiai pasiduoda, paprašydama tik dviejų mėnesių, kad galėtų su savo draugėmis nueiti į kalnus apraudoti jos nekaltybės. Po dviejų mėnesių ji grįžta, ir Jeftė įvykdo jo įžadą. Šis įvykis tampa kasmetine tradicija, kai Izraelio dukterys kasmet keturias dienas rauda jos. Teisėjų 12 skyrius: Pilietinis karas su Efraimu ir vėlesniais teisėjais 12:1–3 — Efraimo skundas Arogantiški Efraimo vyrai susirinko ir persikėlė į Cafoną, piktai stojo prieš Jeftę. Jie skundėsi, kad jis išėjo į karą su Amonu nekviesdamas jų pagalbos, ir grasino sudeginti jo namus su juo viduje. Jeftė atsakė, kad jis ir jo žmonės šaukėsi pagalbos, kai buvo dideliame varge, bet Efraimas jų neišgelbėjo. 12:4–6 — Pilietinis karas ir „šiboleto“ išbandymas Jeftė surinko Gileado vyrus ir kovojo su Efraimu, juos nugalėdama. Gileadiečiai užėmė Jordano upės perėjas. Bėgantiems efraimitams bandant grįžti atgal, sargybiniai juos išbandė prašydami pasakyti žodį „šiboletas“. Kadangi efraimitų tarmė negalėjo ištarti garso „š“, jie tarė jį „siboletas“. Šis lingvistinis išdavystė juos demaskavo, ir žuvo 42 000 efraimitų. 12:7 — Jeftės mirtis Jeftė šešerius metus teisė Izraelį, o paskui mirė. Jis palaidotas viename iš Gileado miestų.
2 dalis: Svarbiausios pamokos ir jų pritaikymas gyvenime 1. Dievas gali panaudoti atstumtuosius ir atstumtuosius Pamoka: Jeftę dėl jo kilmės išvarė jo paties šeima, tačiau Dievas jį pasirinko išgelbėti visą tautą. Pritaikymas: Niekada neleiskite, kad jūsų praeitis, šeimos kilmė ar žmonių atstūmimas apibrėžtų jūsų potencialą. Dievas dažnai pasitelkia asmenis, kuriuos visuomenė ignoruoja arba nurašo, kad pasiektų nepaprastų tikslų. 2. Žodžių saugojimo svarba (neapgalvotų įžadų pavojus) Pamoka: Jeftė, apimta emocinio aistros ir nerimo, davė skubotą, nereikalingą įžadą, kuris baigėsi skaudžia asmenine tragedija. Pritaikymas: Žodžiai turi didžiulę reikšmę. Turime būti atsargūs duodami impulsyvius pažadus, emocingus pareiškimus ar įsipareigojimus, prisiimtus esant spaudimui. Tikras tikėjimas pasitiki
4
Gileadietis Jefta
Dievo suverenitetu, nebandydamas „papirkti“ ar derėtis su Juo neapgalvotais pažadais (Mokytojo 5:2, 5). 3. Savo istorijos žinojimas ir tiesos laikymasis Pamoka: Jeftė nebuvo tik žiaurus karys; jis puikiai išmanė Izraelio istoriją ir Dievo sandoros susitarimus su aplinkinėmis tautomis. Prieš griebdamasis smurto, jis pasitelkė diplomatiją ir istorinę tiesą. Pritaikymas: Įsitvirtinkite Dievo Žodžio tiesoje ir istorinėje realybėje. Žinodami savo tikėjimo pagrindą, galėsite atsakyti į kritiką, išmintingai spręsti konfliktus ir tvirtai apsiginti nuo melagingų kaltinimų. 4. Destruktyvus puikybės ir tribalizmo pobūdis Pamoka: Efraimo žmones vedė sužeistas pasididžiavimas, pavydas ir genties ego, dėl ko kilo beprasmis pilietinis karas, nusinešęs dešimčių tūkstančių izraelitų gyvybių. Pritaikymas: Išdidumas ir menkos konkurencijos tarp tikinčiųjų (arba bendruomenėse ir šeimose) griauna vienybę iš vidaus. Užuot kovoję dėl to, kam priklauso nuopelnai ar šlovė, turėtume teikti pirmenybę Dievo karalystei ir tarpusavio paramai. 5. Ydingi žmogiški instrumentai ir dieviškoji malonė Pamoka: Jeftė yra įtraukta į Naujojo Testamento tikėjimo sąrašą (Hebrajams 11:32), tačiau jo gyvenimą žymėjo rimti trūkumai, skuboti sprendimai ir žiaurūs genčių karai. Pritaikymas: Dievas veikia per palūžusius, netobulus žmones. Nors mūsų blogi pasirinkimai vis dar turi skaudžias žemiškas pasekmes, Dievo malonė gali atpirkti norinčią širdį, net kai ta širdis yra šiurkšti.
Jeftė Naujajame Testamente Laiške žydams 11 – dažnai vadinamame „Tikėjimo sale“ – Jeftė netikėtai ir garbingai paminima tarp didžiųjų Biblijos istorijos herojų ir didvyrių. Atsižvelgiant į tragiškas pasekmes ir moralines dviprasmybes, aprašytas jo istorijoje Teisėjų knygoje, jo įtraukimas į šį skyrių suteikia gilų supratimą apie tai, kaip Naujasis Testamentas vertina tikėjimą, malonę ir žmogaus netobulumą. 1. Kur Jeftė pasirodo Laiške žydams 11 Jeftė minima Laiške žydams 11:32–34 : „Ką daugiau pasakysiu? Nes man neužtektų laiko pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę , Dovydą, Samuelį ir pranašus. Jie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtų nasrus, užgesino ugnies karštį, išvengė kalavijo ašmenų, iš silpnumo tapo stiprūs, kovoje tapo narsūs, privertė bėgti svetimųjų kariuomenes.“ 2. Svarbiausios įžvalgos iš Naujojo Testamento perspektyvos A. Tikėjimas pripažintas ydingos žmonijos aplinkoje Teisėjų knyga vaizduoja dvasinio nuosmukio laikotarpį Izraelyje, o Jeftės gyvenimas toli gražu nebuvo tyras ar idealus. Jis buvo nesantuokinis vaikas, tremtinys, „tuščių žmonių“ vadas ir karys,
5
Gileadietis Jefta
davęs skubotą įžadą, pasibaigusį tragedija. Vis dėlto Laiško žydams 11 skyriuje šventieji išvardyti ne pagal moralinį tobulumą, o pagal tikėjimą . Naujojo Testamento rašytojas nepaiso Iftecho socialinės stigmos, sunkios praeities ir asmeninių klaidų, kad atkreiptų dėmesį į akimirką, kai jis pasitikėjo Dievu kovodamas už Izraelį. Dievo pagyrimas Naujajame Testamente kyla iš pasitikėjimo Juo , o ne iš žmogaus nepriekaištingumo. B. „Iš silpnumo buvome stiprūs“ Hebrajams 11:34 daugelio teisėjų patirtis apibendrinama fraze: „iš silpnumo buvo sustiprinti“. Jeftės silpnybė: Jis pradėjo kaip atstumtasis, išvarytas savo paties brolių (Teisėjų 11:2), ir neturėjo tradicinės, kilmingos kilmės. Dievo stiprybė: Kai Viešpaties Dvasia nužengė ant jo (Teisėjų 11:29), jo natūralus trūkumas ir socialinė tremtis virto dvasine valdžia ir kariniu išlaisvinimu. Sąsaja su Naujuoju Testamentu: Tai tiesiogiai atitinka Pauliaus teologiją 2 Korintiečiams 12:9 ( „Tau gana mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“ ). C. Tikėjimas, pasireiškiantis žodiniu ir teologiniu įsitikinimu Prieš kovodamas su amonitais, Jeftė dalyvavo ilguose diplomatiniuose mainuose, pagrįstuose Izraelio istorija (Teisėjų 11:12–27). Jis drąsiai pareiškė, kad Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė žemę savo tautai, ir patvirtino: „Viešpats, Teisėjas, šiandien tegul teisia izraelitus ir amonitus“. Jeftės tikėjimą įrodė jo įsitikinimas, kad vienintelis Dievas yra aukščiausiasis Teisėjas ir žmonių karalysčių valdovas . Laiške žydams 11:33 šis tikėjimo aspektas apibūdinamas kaip karalysčių nugalėjimas ir drąsa kovoje . D. Sandoros malonės galia Tokių asmenybių kaip Jeftė, Samsonas ir Gideonas įtraukimas į Laiško žydams 11 skyrių išryškina svarbią Naujojo Testamento temą: atperkančiąją malonę . Jei išgelbėjimas ir Dievo pritarimas priklausytų nuo nepriekaištingo elgesio, Jeftės nebūtų sąraše. Jo įtraukimas nurodo į Evangelijos žinią – kad Dievas veikia per palūžusius, netvarkingus ir netobulus žmones, kurie kreipiasi į Jį su pasitikėjimu.
6
Gileadietis Jefta
3. Senojo Testamento pasakojimo palyginimas su Naujojo Testamento santrauka Senojo Testamento apžvalga (Teisėjų 11–12)
Naujojo Testamento (Hebrajams 11)
akcentai
Istorinė ir žmogiškoji realybė: Atstumtojo statusas, griežta diplomatija, neapgalvoti įžadai, tragiška netektis, pilietiniai konfliktai.
Dvasinė tiesa: pergalė per pasitikėjimą, silpnumo įveikimą, pasikliovimą Dievo galia.
Akcentas: Žmonių sudėtingumas ir Izraelio genčių eros chaotiškumas.
Pabrėžimas: Dievo galia, veikianti per nuoširdų tikėjimą sunkiomis aplinkybėmis.
Pamoka: Netyčinės kvailų žodžių ir sugedusių žmonių sistemų pasekmės.
Pamoka: Amžina garbė suteikiama tiems, kurie pasitiki Dievu kovodami savo kovas.
Gyvenimo pritaikymas iš Naujojo Testamento perspektyvos Dievas neapibrėžia tavęs pagal tavo blogiausias klaidas: Naujajame Testamente Jeftė prisimenama dėl savo tikėjimo Dievo galia išlaisvinti, o ne dėl savo tragiško, neapgalvoto įžado. Kristuje tavo palikimą formuoja tikėjimas ir Dievo malonė, o ne tavo praeities klaidos. Tikėjimas veikia netobulais laikais: Jeftė gyveno moraliai chaotišku laikotarpiu, tačiau vis tiek pasitikėjo Dievu. Norint parodyti tikrą tikėjimą, nereikia tobulos aplinkos. Dėmesys Išvaduotojui, o ne tik įrankiui: Jeftės paminėjimas Laiške žydams 11 skyriuje galiausiai nurodo į Dievą – tikrąjį Biblijos didvyrį, kuris suteikia silpniems žmonėms galią įvykdyti Jo pažadus.
7