Hana, Samuelio motina 1 Samuelio 1 1 Ramataimcofimo mieste, Efraimo kalnyne, gyveno vyras, vardu Elkana, Jerohamo sūnus, Elihuvo sūnaus, Tohuvo sūnaus, Cūfo sūnaus, efratiečio. 2 Jis turėjo dvi žmonas: vienos vardas buvo Ona, o kitos – Penina. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo vaikų. 3 Šis vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų garbinti ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Ten buvo ir du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, Viešpaties kunigai. 4 Atėjus metui, Elkana aukojo, ir jis davė dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims. 5 O Hanai jis davė deramą dalį, nes mylėjo Haną, bet Viešpats buvo uždaręs jos įsčias. 6 Ir jos priešininkas ją smarkiai provokavo, norėdamas sukelti jai nerimo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias. 7 Ir taip jis darydavo metai iš metų, kai ji eidavo į Viešpaties namus, ji ją erzindavo, todėl ji verkdavo ir nevalgydavo. 8 Tada jos vyras Elkana tarė jai: „Ana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tavo širdis liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimt sūnų?“ 9 Taigi Ona atsikėlė, jiems pavalgius Šilojuje ir atsigėrus. Kunigas Elis sėdėjo ant kėdės prie Viešpaties šventyklos stulpo. 10 Ji buvo labai sielvartinga, meldėsi Viešpačiui ir graudžiai verkė. 11 Ji davė įžadą: „Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą, atsiminsi mane ir nepamirši savo tarnaitės, bet duosi jai berniuką, tai aš jį duosiu Viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms ir skustuvas nepalies jo galvos.“ 12 Jai toliau meldžiantis Viešpaties akivaizdoje, Elis stebėjo jos lūpas. 13 Hana kalbėjo savo širdyje; judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti; todėl Elis pamanė, kad ji buvo girta. 14 Elis jai tarė: „Kiek ilgai būsi girta? Atšauk savo vyną.“ 15 Ona atsakė: „Ne, mano viešpatie, aš esu liūdnos dvasios moteris. Negėriau nei vyno, nei stiprių gėrimų, bet išliejau savo širdį Viešpaties akivaizdoje.“
1
Hana, Samuelio motina
16 Nelaikyk savo tarnaitės Beliaro dukterimi, nes iki šiol kalbėjau iš savo skausmo ir sielvarto gausos. 17 Elis atsakė: „Eik ramybėje, ir Izraelio Dievas teišpildo tavo prašymą, kurio iš jo prašei.“ 18 Ji tarė: „Tegul tavo tarnaitė randama malonę tavo akyse.“ Moteris nuėjo savo keliu ir valgė, ir jos veidas nebebuvo liūdnas. 19 Anksti rytą jie atsikėlė, pagarbino Viešpatį ir sugrįžo namo į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Haną, ir Viešpats ją atsiminė. 20 Todėl, Onai pastojus, ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Samueliu, sakydama: „Aš jo prašiau iš Viešpaties“. 21 Ir tas vyras Elkana su visais savo namais nuėjo aukoti Viešpačiui metinės aukos ir savo įžado. 22 Bet Ona nenuėjo, nes ji sakė savo vyrui: „Nenueisiu, kol vaikas nebus nujunkytas. Tada jį nuvesiu, kad jis pasirodytų Viešpaties akivaizdoje ir ten pasiliktų amžinai“. 23 Jos vyras Elkana jai tarė: „Daryk, kaip tau atrodo gera, palauk, kol jį nujunkysi. Tik teištesėja Viešpats savo žodį.“ Moteris tad pasiliko ir žindė sūnų, kol jį nujunkė. 24 Nujunkiusi jį, ji pasiėmė jį su savimi kartu su trimis jaučiais, viena efą miltų ir ąsočiu vyno ir nuvedė į Viešpaties namus Šilojuje; vaikas buvo mažas. 25 Jie papjovė jautį ir atvedė vaiką pas Elį. 26 Ji tarė: „O mano valdove, kaip gyva tavo siela, mano valdove, aš esu moteris, kuri stovėjo šalia tavęs ir meldėsi Viešpačiui.“ 27 Už šį vaiką meldžiausi, ir Viešpats išpildė mano prašymą, kurio iš jo prašiau. 28 Todėl aš jį paskolinau Viešpačiui; per visą jo gyvenimą jis bus paskolintas Viešpačiui.“ Ir jis ten garbino Viešpatį.
1 Samuelio 2 1 Ona meldėsi ir tarė: „Mano širdis džiūgauja Viešpatyje, mano ragas išaukštintas Viešpatyje. Mano burna plati prieš mano priešus, nes aš džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu.“ 2 Nėra kito švento kaip Viešpats, nėra kito šalia Tavęs, nėra kitos uolos kaip mūsų Dievas. 3 Nekalbėkite daugiau taip išdidžiai, teneišleiskite iš jūsų burnos arogancijos! Nes Viešpats yra Dievas, viską žinantis, ir Jis pasveria darbus. 4 Galiūnų lankai sulaužomi, o tie, kurie klumpa, apsijuosę jėga. 5 Sotūs samdėsi duonai, alkani nustojo valgyti; nevaisinga pagimdė septynis, o daugvaikė nusilpo. 6 Viešpats žudo ir gyvybę įkvepia, nuveda žemyn į kapą ir iškelia. 7 Viešpats padaro vargšą ir turtingą, Jis pažemina ir išaukština. 8 Jis iškelia vargšą iš dulkių, iškelia elgetą iš mėšlo krūvos, kad pasodintų jį su kunigaikščiais ir paveldėtų šlovės sostą. Nes Viešpaties yra žemės stulpai, ir Jis pastatė ant jų pasaulį. 9 Jis saugos savo šventųjų kojas, o nedorėliai tylės tamsoje, nes jėga joks nenugalės. 10 Viešpaties priešininkai bus sutriuškinti, iš dangaus Jis perkūnais juos sugriaudės. Viešpats teis žemės pakraščius, suteiks jėgų savo karaliui ir išaukštins savo pateptojo ragą.
Komentaras Onos istorija, užrašyta 1 Samuelio knygos 1 ir 2 skyriuose , yra vienas galingiausių biblinių pasakojimų apie liūdesį, atkaklią maldą, tikėjimą ir dievišką išteisinimą.
1 dalis: Hanos istorijos eilėraštis po eilutės 1 Samuelio 1 skyrius: Liūdesys, malda ir pažadas
2
Hana, Samuelio motina
1–2 eilutės (Elkana ir jo dvi žmonos): Istorija prasideda pristatant Elkaną, levitas iš Efraimo kalno, ir jo dvi žmonas: Peniną (kuri turėjo vaikų) ir Oną (kuri buvo nevaisinga). 3–5 eilutės (Metinis garbinimas ir palankumas): Šeima kasmet keliauja į Šilojų garbinti ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Nors Penina turi vaikų, Elkana duoda Onai „vertą dalį“ (arba dvigubą dalį), nes jis ją labai myli, nepaisant to, kad Viešpats uždarė jos įsčias. 6–8 eilutės (Peninos provokacija): Penina nuolat tyčiojasi iš Onos ir ją provokuoja dėl jos nevaisingumo, todėl ji verkia ir atsisako maisto. Elkana bando ją paguosti švelniais žodžiais ( „Argi aš tau nesu vertesnis už dešimt sūnų?“ ), bet Onos širdis lieka sunki. 9–11 eilutės (Onos karti malda ir įžadas): Po valgio Šilojuje labai nuliūdusi Ona atsikelia ir nueina į šventyklą. Karčiai verkdama ji meldžiasi Viešpačiui ir duoda įžadą: jei Dievas duos jai berniuką, ji pašvęs jį Viešpačiui visoms jo gyvenimo dienoms ir joks skustuvas niekada nelies jo galvos. 12–14 eilutės (Elijo klaidingas vertinimas): Hanai toliau tyliai širdyje meldžiantis (juda tik jos lūpos, bet balso negirdėti), vyriausiasis kunigas Elis ją stebi ir klaidingai pamano, kad ji girta, liepdamas jai padėti vyną. 15–16 eilutės (Onos gynyba): Ona pagarbiai pataiso Elį, paaiškindama, kad ji nėra apsvaigusi nuo vyno, o yra „liūdnos dvasios moteris“, kuri iš didelio skundo ir sielvarto išlieja savo sielą Viešpaties akivaizdoje. 17–18 eilutės (Elijo palaiminimas ir Onos ramybė): Elis atsako palaiminimu: „Eik ramybėje, ir Izraelio Dievas teišpildo tavo prašymą, kurio iš jo prašei.“ Onos veidas iškart pasikeičia; ji eina savo keliu, valgo ir nebėra liūdna. 19–20 eilutės (Samuelio gimimas): Kitą rytą šeima meldžiasi ir grįžta namo į Ramą. Elkana pažįsta savo žmoną Haną, ir Viešpats ją atsimena. Ji pastoja ir pagimdo sūnų, pavadindama jį Samueliu (tai reiškia „išgirdo Dievą“), sakydama: „Nes aš jo prašiau Viešpaties.“ 21–23 eilutės (pasilikimas iki nujunkymo): Kai Elkana eina į Šilojų kasmetinei aukai, Ona lieka namuose, pareiškdama, kad eis tik po to, kai vaikas bus nujunkytas, kad galėtų jį visam laikui pristatyti Viešpaties akivaizdon. Elkana pritaria jos sprendimui. 24–28 eilutės (Įžado vykdymas): Kai Samuelis nujunkomas, Ona jį atveda į Viešpaties namus Šilojuje kartu su dosnia auka (trimis jaučiais, miltais ir vynu). Ji primena Eliui moterį, kuri prieš daugelį metų stovėjo melsdamasi šalia jo, pareiškia, kad tai yra vaikas, už kurį ji meldėsi, ir paskolina jį Viešpačiui iki gyvo galvos.
1 Samuelio 2 skyrius: 1–10: Hanos Padėkos giesmė 1–3 eilutės (Džiaugimasis Dievo šventumu): Ona pratrūksta pranašiška šlovinimo malda. Jos širdis džiaugiasi Viešpačiu, jos ragas išaukštintas, ir ji džiaugiasi Jo išgelbėjimu. Ji pareiškia, kad nėra tokio švento kaip Viešpats, ir nėra tokios uolos kaip Jis. 4–5 eilutės (Žmogiškųjų aplinkybių pasikeitimas): Ona švenčia Dievo suverenitetą žmonių likimams: galiūnų lankai sulaužomi, klupstantys apsijuosi jėga, sotūs samdosi duonai, o nevaisinga pagimdė septynis vaikus , o ta, kuri turėjo daug vaikų, merdėjo.
3
Hana, Samuelio motina
6–8 eilutės (Dievo valdžia gyvenimui ir mirčiai): Viešpats žudo ir prikelia gyvybę, nuveda žemyn į kapą ir vėl iškelia. Jis iškelia vargšą iš dulkių, iškelia elgetą iš mėšlo krūvos, kad pasodintų jį tarp kunigaikščių, nes žemės stulpai priklauso Viešpačiui. 9–10 eilutės (Teisiųjų apsauga): Dievas saugo savo šventųjų kojas, o nedorėliai tylės tamsoje, nes jėga joks nenugalės. Viešpats teis žemės pakraščius, suteiks stiprybės ir išaukštins savo pateptojo ragą.
2 dalis: Svarbiausios pamokos ir jų pritaikymas gyvenime 1. Radikalus sąžiningumas maldoje Pamoka: Ona neslėpė savo skausmo mandagiais religiniais žodžiais. Ji graudžiai verkė, išliejo savo sielą ir pateikė Dievui tikrą sielvartą. Gyvenimo pritaikymas: Dievas kviečia mus atnešti savo autentiškas emocijas – liūdesį, nusivylimą, kartėlį ir ilgesį – tiesiai pas Jį. Jums nereikia išvalyti savo emocijų prieš kalbantis su Dievu; Jis geriau nei bet kas kitas susitvarko su nuoširdžiu sielvartu. 2. Įveikti kitų žmonių vertinimą ir nesusipratimą Pamoka: Net dvasinis vadovas (Eli) neteisingai įvertino Oną, apkaltindamas ją girtumu, kai ji iš tikrųjų buvo giliai bendrystėje su Dievu. Ona nekeršijo ir nesiginčė; ji nuolankiai ir pagarbiai paaiškino savo poziciją. Gyvenimo pritaikymas: Kai žmonės neteisingai supranta jūsų motyvus, kovas ar ramias dvasinės kovos akimirkas, išlaikykite ramybę. Sutelkite dėmesį į Dievą, užuot gintis nuo kiekvieno kritiko. 3. Pasitikėjimas Dievu net ir po proveržio (Įžadų vientisumas) Pamoka: Taip desperatiškai meldusi už vaiką, Ona tesėjo savo pažadą ir, kai tik nujunkė savo ilgai lauktą sūnų, noriai jį paaukojo Viešpaties tarnystei šventykloje. Gyvenimo pritaikymas: Kai Dievas atsako į mūsų giliausias maldas, lengva tvirtai laikytis palaiminimo kaip savo nuosavybės. Hana primena mums laisvai laikyti savo palaiminimus, prisiminant, kad viskas, ką gauname, ateina iš Dievo ir galiausiai skirta Jam pagerbti. 4. Kančios pavertimas šlovinimo giesme Pamoka: Hanos istorija pereina nuo tylaus verksmo pirmame skyriuje prie didingos, pranašiškos pergalės giesmės antrame skyriuje. Jos dėmesys visiškai nukrypo nuo praeities pažeminimo į Dievo charakterį ir suverenitetą. Gyvenimo pritaikymas: Skausmas turi galiojimo laiką, bet garbinimas išlieka. Kai Dievas veda jus per išbandymų laikotarpį arba atsako į ilgai lauktą maldą, tegul jūsų atsakas būna Jo gerumo liudijimas, kuris padrąsina kitus. Svarbiausia mintis: Onos kelionė moko mus, kad Dievo rankose joks nevaisingumo ar pažeminimo laikotarpis nėra amžinas. Jis mato nepastebimus, girdi tylų palūžusių širdžių šauksmą ir gali gedėjimą paversti šokiu.
4