Gideonas, drąsus galingas vyras Teisėjų 6 1 Izraelitai darė pikta Viešpaties akyse, todėl Viešpats atidavė juos į Midjano rankas septyneriems metams. 2 Midjano ranka buvo stipri prieš Izraelį, ir dėl midjaniečių izraelitai pasidarė kalnuose esančias duobes, olas ir tvirtoves. 3 Izraeliui pasėjus, užpuolė midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai. 4 Jie apgulė juos ir sunaikino žemės derlių iki Gazos, nepalikdami Izraeliui jokio maisto – nei avių, nei jaučių, nei asilų. 5 Jie atžygiavo su savo galvijais ir palapinėmis, jų buvo kaip skėrių, nes ir jų, ir jų kupranugarių buvo be skaičiaus. Jie įsiveržė į kraštą, norėdami jį sunaikinti. 6 Izraelis labai nuskurdo dėl midjaniečių, ir izraelitai šaukėsi Viešpaties. 7 Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties dėl midjaniečių, 8 Viešpats siuntė pranašą izraelitams, kuris jiems tarė: „Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau jus iš Egipto, išvedžiau jus iš vergijos namų. 9 Aš išgelbėjau jus iš egiptiečių rankų ir iš visų jūsų engėjų rankų, išvariau juos prieš jūsų akis ir daviau jums jų žemę. 10 Aš jums sakiau: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; nebijokite amoritų dievų, kurių krašte gyvenate.’ Bet jūs neklausėte mano balso. 11 Atėjo Viešpaties angelas ir atsisėdo po ąžuolu Ofroje, kuris priklausė abiezritui Joašui. Jo sūnus Gideonas kūlė kviečius vyno spaustuve, kad paslėptų juos nuo midjaniečių. 12 Jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: „Viešpats su tavimi, narsusis karžygy!“ 13 Gedeonas jam tarė: „Viešpatie, jei Viešpats yra su mumis, kodėl visa tai mus ištiko? Kur visi Jo stebuklai, apie kuriuos pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Argi Viešpats neišvedė mūsų iš Egipto?’ Bet dabar Viešpats mus paliko ir atidavė į midjaniečių rankas.“ 14 Viešpats pažvelgė į jį ir tarė: „Eik su šia savo jėga ir išgelbėsi Izraelį iš midjaniečių rankos! Argi ne Aš tave siunčiau?“ 15 Ir jis jam tarė: „Viešpatie, kuo aš išgelbėsiu Izraelį? Štai mano šeima yra vargšė Manase, o aš esu mažiausias savo tėvo namuose.“
1
Gideonas, drąsus galingas vyras
16 Viešpats jam tarė: „Aš būsiu su tavimi, ir tu nugalėsi midjaniečius kaip vieną vyrą“. 17 Ir jis jam tarė: „Jei radau malonę tavo akyse, parodyk man ženklą, kad tu su manimi kalbi.“ 18 Prašau, neišeik iš čia, kol aš ateisiu pas tave, atnešiu savo dovaną ir ją padėsiu tau.“ Jis tarė: „Palauksiu, kol sugrįši.“ 19 Gideonas įėjo ir paruošė ožiuką bei neraugintų paplotėlių iš efos miltų. Mėsą sudėjo į krepšį, sultinį – į puodą, išnešė jam po ąžuolu ir padėjo. 20 Dievo angelas jam tarė: „Paimk mėsą ir neraugintus papločius, padėk juos ant šios uolos, o sultinį išpilk.“ Ir jis taip padarė. 21 Tada Viešpaties angelas ištiesė lazdos, kurią laikė rankoje, galą ir palietė mėsą bei neraugintus paplotėlius. Iš uolos pakilo ugnis ir prarijo mėsą bei neraugintus paplotėlius. Tada Viešpaties angelas dingo iš jo akių. 22 Kai Gideonas suprato, kad tai Viešpaties angelas, jis tarė: „Ak, Viešpatie DIEVE, kad aš mačiau Viešpaties angelą veidas į veidą!“ 23 Viešpats jam tarė: „Ramybė tau! Nebijok, tu nemirsi!“ 24 Tada Gideonas ten pastatė Viešpačiui aukurą ir pavadino jį „Jehovos šalom“. Jis tebėra iki šios dienos abiezerių Ofroje. 25 Tą pačią naktį Viešpats jam tarė: „Paimk savo tėvo jauną jautį, antrą septynmetį jautį, nugriauk Baalo aukurą, kurį turi tavo tėvas, ir iškirsk šalia esantį giraitę.“ 26 Pastatyk Viešpačiui, savo Dievui, aukurą ant šios uolos viršūnės, tam skirtoje vietoje. Paimk antrą jautį ir paaukok deginamąją auką iš giraitės malkų, kurias nukirsi. 27 Tada Gideonas paėmė dešimt vyrų iš savo tarnų ir padarė taip, kaip Viešpats jam buvo įsakęs. Kadangi jis bijojo savo tėvo namų ir miesto vyrų, kad negalės to padaryti dieną, jis tai padarė naktį. 28 Anksti rytą miesto vyrams atsikėlus, Baalo aukuras buvo sugriautas, šalia jo stovėjusi giraitė iškirsta, o antras jautis paaukotas ant pastatyto aukuro. 29 Jie klausinėjo vienas kito: „Kas tai padarė?“ Jiems teiraudamiesi ir klausinėdami atsakė: „Tai padarė Joašo sūnus Gideonas.“ 30 Miesto vyrai tarė Joašui: „Išvesk savo sūnų, kad jis mirtų, nes jis nugriovė Baalo aukurą ir iškirto prie jo buvusią giraitę.“ 31 Joašas tarė visiems, kurie stovėjo prieš jį: „Ar jūs ginsite Baalą? Ar jūs jį gelbėsite? Kas gintų jį, tegul miršta, kol dar auš! Jei jis dievas, tegul pats gina, nes jo aukuras sugriautas.“ 32 Todėl tą dieną jis pavadino jį Jerubaalu, sakydamas: „Tegul Baalas bylinėjasi su juo, nes jis sugriovė jo aukurą“. 33 Tada susirinko visi midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai, persikėlė ir apsistojo Jezreelio slėnyje. 34 Bet Viešpaties Dvasia nužengė ant Gideono, ir jis pūtė trimitu; ir Abiezeras susirinko paskui jį. 35 Jis siuntė pasiuntinius į visą Manasą, kuris susirinko paskui jį; jis siuntė pasiuntinius į Ašerą, Zabuloną ir Naftalį, ir šie atėjo jų pasitikti. 36 Gideonas tarė Dievui: „Jei nori išgelbėti Izraelį mano ranka, kaip esi sakęs, 37 Štai aš patiesiu vilnonę vilną ant klojimo; jei rasa bus tik ant vilnos, o visa žemė aplink bus sausa, tada žinosiu, kad tu išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip ir sakei. 38 Ir taip atsitiko: kitą dieną jis atsikėlė anksti, suvyniojo vilną ir išspaudė iš jos rasą – pilną dubenį vandens. 39 Gideonas tarė Dievui: „Teneužsidegina Tavo pyktis prieš mane, jei dar kartą kalbėsiu! Prašau, leisk man išbandyti Tavo širdį šį kartą su vilna. Tegul tik vilna būna sausa, o ant visos žemės tebūna rasa.“ 40 Tą naktį Dievas taip ir padarė: sausa buvo tik vilna, o rasa buvo visoje žemėje.
2
Gideonas, drąsus galingas vyras
Teisėjų 7 1 Jerubaalas, tai yra Gideonas, ir visi su juo buvę žmonės anksti atsikėlė ir pasistatė stovyklą prie Harodo šulinio. Midjaniečių kariuomenė buvo šiaurinėje jų pusėje, prie Morės kalvos, slėnyje. 2 Viešpats tarė Gideonui: „Per daug žmonių su tavimi, kad atiduočiau midjaniečius į jų rankas. Kad Izraelis nesigirtų prieš mane, sakydamas: ‘Mano paties ranka mane išgelbėjo’. 3 Todėl dabar eik ir skelbk žmonėms: ‘Kas bijo ir išsigandęs, tegrįžta anksti nuo Gileado kalno’. Ir sugrįžo dvidešimt du tūkstančiai žmonių, o dešimt tūkstančių liko. 4 Viešpats tarė Gideonui: „Žmonių vis dar per daug. Nuvesk juos prie vandens, ten Aš juos tau išbandysiu. Apie kurį tau pasakysiu: ‘Šis eis su tavimi’, tas eis su tavimi, o apie kurį tau pasakysiu: ‘Šis neis su tavimi’, tas neis. 5 Jis nuvedė žmones prie vandens, ir Viešpats tarė Gideonui: „Kiekvieną, kuris laižo vandenį liežuviu kaip šuo, pastatysi atskirai; taip pat kiekvieną, kuris parpuola atsigerti.“ 6 Lašiančių, prisidengusių burną ranka, buvo trys šimtai vyrų, o visi kiti žmonės atsigerti vandens klūpojo ant kelių. 7 Viešpats tarė Gideonui: „Trimis šimtais vyrų, kurie lakė pieną, Aš jus išgelbėsiu ir atiduosiu midjaniečius į tavo rankas. O visi kiti žmonės tegul eina kiekvienas į savo vietą.“ 8 Žmonės pasiėmė maisto atsargas ir trimitus, o visus likusius izraelitus jis pasiuntė kiekvieną į savo palapines ir pasiliko tuos tris šimtus vyrų. Midjano kariuomenė buvo po juo slėnyje. 9 Tą pačią naktį Viešpats jam tarė: „Kelkis ir nusileisk į stovyklą, nes Aš ją atidaviau į tavo rankas“. 10 Bet jei bijai leistis žemyn, eik su savo tarnu Pura į stovyklą. 11 Ir išgirsi, ką jie sako, ir po to tavo rankos bus sustiprintos, kad galėtum eiti į stovyklą.“ Tada jis nuėjo su savo tarnu Pura į ginkluotų vyrų, kurie buvo stovykloje, išorę. 12 Midjaniečiai, amalekiečiai ir visi rytų gyventojai driekėsi slėnyje kaip skėriai dėl jų gausybės, o jų kupranugarių buvo be skaičiaus, kaip smėlio pajūryje dėl jų gausybės. 13 Gideonui atėjus, vienas vyras papasakojo sapną savo draugui: „Sapnavau sapną: miežinės duonos paplotėlis nuvirto į midjaniečių stovyklą, priartėjo prie palapinės ir ją trenkė taip, kad ji sugriuvo ir apvirto, taip, kad palapinė gulėjo ant žemės.“ 14 Jo draugas atsakė: „Tai ne kas kita, kaip izraelito Gideono, Joašo sūnaus, kardas. Į jo rankas Dievas atidavė Midjaną ir visą jų kariuomenę.“ 15 Išgirdęs sapno pasakojimą ir jo aiškinimą, Gideonas pagarbino ir, sugrįžęs į Izraelio stovyklą, tarė: „Kelkitės, nes Viešpats atidavė Midjano stovyklą į jūsų rankas!“ 16 Jis padalijo tris šimtus vyrų į tris būrius ir įdavė kiekvienam po trimitą, įdavė po tuščius ąsočius ir lempas ąsočiuose. 17 Ir jis jiems tarė: „Žiūrėkite į mane ir darykite taip pat! Kai aš prieisiu prie stovyklos ribų, darykite jūs taip, kaip aš darysiu.“ 18 Kai aš ir visi, kurie yra su manimi, pūskite trimitu, tai ir jūs pūskite trimitus aplink visą stovyklą ir sakykite: „Viešpaties ir Gideono kardas!“ 19 Taigi Gideonas ir šimtas vyrų, kurie buvo su juo, išėjo į stovyklos išorę viduriniosios sargybos pradžioje, ką tik pastatę sargybą. Jie pūtė trimitus ir sudaužė ąsočius, kurie buvo jų rankose. 20 Trys būriai pūtė trimitus, sudaužė ąsočius, kairėje rankoje laikė žibintus, o dešinėje – trimitus, kad galėtų pūsti. Jie šaukė: „Viešpaties ir Gideono kardas!“ 21 Jie stovėjo kiekvienas savo vietoje aplink stovyklą, o visa kariuomenė bėgo, šaukė ir pabėgo. 22 Trys šimtai vyrų pūtė trimitus, ir Viešpats nukreipė kardą prieš savo artimą visoje kariuomenėje. Kariuomenė pabėgo į Bet Šitą Cereratoje ir iki Abel Meholos sienos, prie Tabato. 23 Izraelio vyrai susirinko iš Naftalio, Ašero ir viso Manaso ir vijosi midjaniečius. 24 Gideonas siuntė pasiuntinius į visą Efraimo kalnyną, sakydamas: „Nusileiskite prieš midjaniečius ir užimkite jiems vandenis iki Bet Baros ir Jordano!“ Tada susirinko visi Efraimo vyrai ir užėmė vandenis iki Bet Baros ir Jordano.
3
Gideonas, drąsus galingas vyras
25 Jie paėmė du midjaniečių kunigaikščius, Orebą ir Zeebą, ir nužudė Orebą ant Orebo uolos, o Zeebą nužudė prie Zeebo vyno spaustuvo ir vijosi midjaniečius, o Orebo ir Zeebo galvas nunešė Gideonui į kitą Jordano pusę.
Teisėjų 8 1 Efraimo vyrai jam tarė: „Kodėl mums taip padarei, kad nekvietei mūsų, kai išėjai kovoti su midjaniečiais?“ Ir jie smarkiai su juo barėsi. 2 Jis jiems tarė: „Ką aš dabar padariau, palyginti su jumis? Argi Efraimo vynuogių rinkimas ne geresnis už Abiezero derlių?“ 3 Dievas atidavė į jūsų rankas Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Tai ką aš galėjau padaryti, palyginti su jumis?“ Jų pyktis prieš jį aprimo, jam tai pasakius. 4 Gideonas atėjo prie Jordano ir perėjo jį su trimis šimtais vyrų, kurie buvo su juo, pavargę, tačiau vis dar vijosi juos. 5 Ir jis tarė Sukoto žmonėms: „Duokite kepalų duonos žmonėms, kurie seka mane, nes jie pavargę, o aš vejuosi Zebahą ir Zalmuną, Midjano karalius.“ 6 Sukoto kunigaikščiai klausė: „Ar Zebacho ir Zalmunos rankos jau tavo rankose, kad duotume duonos tavo kariuomenei?“ 7 Gideonas tarė: „Kai Viešpats atiduos Zebahą ir Zalmuną į mano rankas, aš suplėšysiu jūsų kūnus dykumos erškėčiais ir usnimis. 8 Iš ten jis nuvyko į Penuelį ir taip pat kalbėjo su jais. Penuelio vyrai jam atsakė taip, kaip jam buvo atsakę Sukoto vyrai. 9 Jis taip pat kalbėjo Penuelio vyrams: „Kai sugrįšiu ramybėje, nugriausiu šį bokštą“. 10 Zebachas ir Zalmuna buvo Karkore, o su jais buvo apie penkiolika tūkstančių vyrų – visi, kurie buvo likę iš visų rytų gyventojų karių. Žuvo šimtas dvidešimt tūkstančių kardą ginkluotų vyrų. 11 Gideonas žygiavo palapinių gyventojų keliu į rytus nuo Nobaho ir Jogbehos ir sumušė stovyklą, nes ji buvo saugi. 12 Zebahui ir Zalmunai pabėgus, jis juos vijosi, paėmė į nelaisvę du Midjano karalius, Zebahą ir Zalmuną, ir išvedė visą kariuomenę į sostą. 13 Joašo sūnus Gideonas grįžo iš mūšio lauko dar saulei nepatekėjus, 14 Jis sugavo jaunuolį iš Sukotų ir jo klausinėjo. Šis jam aprašė Sukotų kunigaikščius ir seniūnus, iš viso šešiasdešimt septyniolika vyrų. 15 Jis atėjo pas Sukoto vyrus ir tarė: „Štai Zebachas ir Zalmuna, dėl kurių mane barėte, sakydami: ‘Ar Zebacho ir Zalmunos rankos jau tavo rankose, kad duotume duonos tavo pavargusiems vyrams?’“ 16 Jis paėmė miesto seniūnus, dykumos erškėčius ir usnis ir su jais mokė Sukoto vyrus. 17 Jis nugriovė Penuelio bokštą ir išžudė miesto vyrus. 18 Tada jis paklausė Zebaho ir Zalmunos: „Kokie buvo tie vyrai, kuriuos nužudėte Tabore?“ Jie atsakė: „Kokie tu, tokie ir jie; kiekvienas iš jų buvo panašus į karaliaus vaikus.“ 19 Jis tarė: „Jie buvo mano broliai, mano motinos sūnūs. Kaip gyvas Viešpats, jei būtumėte juos palikę gyvus, nebūčiau jūsų nužudęs.“ 20 Ir jis tarė Jeterui, savo pirmagimiui: „Kelkis ir nužudyk juos!“ Bet jaunuolis neišsitraukė kardo, nes bijojo, nes tebuvo jaunas. 21 Tada Zebachas ir Zalmuna tarė: „Kelkis ir pulk mus! Koks vyras, tokia ir jo jėga.“ Gideonas pakilo, nužudė Zebachą ir Zalmuną ir nuėmė papuošalus nuo jų kupranugarių kaklų. 22 Tada Izraelio vyrai tarė Gideonui: „Valdyk mus – tu, tavo sūnus ir tavo sūnaus sūnus, nes tu išgelbėjai mus iš Midjano rankos“. 23 Gideonas jiems tarė: „Aš jums nevaldysiu, ir mano sūnus jums nevaldys. Viešpats jus valdys.“ 24 Gideonas jiems tarė: „Norėčiau jūsų paprašyti, kad kiekvienas man duotumėte auskarus nuo savo grobio. (Jie turėjo auksinius auskarus, nes buvo izmaelitai.)
4
Gideonas, drąsus galingas vyras
25 Jie atsakė: „Mes mielai jiems duosime.“ Jie ištiesė drabužį ir kiekvienas į jį užmetė savo grobio auskarus. 26 Auksinių auskarų, kurių jis prašė, svoris buvo tūkstantis septyni šimtai aukso šekelių, neskaitant papuošalų, antkaklių ir purpurinių drabužių, kurie buvo ant Midjano karalių, ir grandinėlių, kurios buvo ant jų kupranugarių kaklų. 27 Gideonas padarė iš jo efodą ir pastatė jį savo mieste Ofroje. Visas Izraelis ten paleistuvavo paskui jį. Tai tapo spąstais Gideonui ir jo namams. 28 Taip Midjanas buvo pažemintas izraelitų akivaizdoje, kad jie daugiau nebepakėlė galvų. Gideono dienomis kraštas gyveno ramiai keturiasdešimt metų. 29 Ir Jehoašo sūnus Jerubaalas nuėjo ir apsigyveno savo namuose. 30 Gideonas turėjo šešiasdešimt sūnų, gimusių iš jo kūno, nes jis turėjo daug žmonų. 31 Jo sugulovė, kuri gyveno Sicheme, pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Abimelechu. 32 Joašo sūnus Gideonas mirė sulaukęs žilos senatvės ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape Ofroje, abiezritų giminėje. 33 Gideonui mirus, izraelitai vėl atsigręžė į Baalius ir paleistuvavo, o Baal Beritą padarė savo dievu. 34 Izraelitai neprisiminė Viešpaties, savo Dievo, kuris išgelbėjo juos iš visų aplinkinių priešų rankų, 35 Jie neparodė gerumo Jerubaalo, tai yra Gideono, namams, už visą gerumą, kurį jis buvo padaręs Izraeliui.
Eilutės po eilutės analizė Teisėjų knygos 6–8 skyriuose aprašyta Gideono istorija yra vienas įtraukiančių pasakojimų Biblijoje. Joje aprašomas tautos maišto ir priespaudos ciklas, netikėto didvyrio nenoras ir baimė, stebuklinga karinė pergalė, pasiekta vos su 300 vyrų, ir sudėtingos sėkmės pasekmės.
6 skyrius: Priespauda, pašaukimas ir pasiruošimas 1–6 eilutės (Midjaniečių priespauda): Kadangi izraelitai darė pikta Viešpaties akyse, Dievas atidavė juos į midjano rankas septyneriems metams. Midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai niokojo kraštą, naikindami pasėlius ir gyvulius, versdami izraelitus slėptis urvuose, olose ir kalnuose. 7–10 eilutės (Pranašiškas priekaištas): Kai Izraelis šaukėsi Viešpaties dėl midjaniečių, Dievas pasiuntė pranašą priminti jiems apie savo malonę – kaip Jis išvedė juos iš Egipto ir įsakė nebijoti amoritų dievų, – tačiau jie nepakluso Jo balsui. 11–16 eilutės (Viešpaties angelo pasirodymas): Viešpaties angelas atėjo ir atsisėdo po ąžuolu Ofroje, kuris priklausė abiezriečiui Joašui. Jo sūnus Gideonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, kad paslėptų juos nuo midjaniečių. Angelas pareiškė: „Viešpats yra su tavimi, tu drąsus karžygy.“ Gideonas suabejojo tuo, atkreipdamas dėmesį į Izraelio skurdą ir savo paties žemą padėtį tėvo namuose. Viešpats jį patikino sakydamas: „Aš tikrai būsiu su tavimi.“ 17–24 eilutės (Priėmimo ženklas): Gideonas paprašė ženklo, įrodančio, kad tai tikrai kalbėjo Dievas, ruošdamas mėsą ir neraugintus paplotėlius. Kai angelas lazdos galu palietė auką, iš uolos išsiveržė ugnis ir ją prarijo, o angelas dingo. Supratęs, kas tai buvo, Gideonas bijojo dėl savo gyvybės, bet Viešpats jam tarė: „Ramybė tau! Nebijok! Nemirsi.“ Gideonas ten pastatė aukurą, pavadintą „Jehova-šalom “ (Viešpats yra ramybė). 25–32 eilutės (Baalo aukuro sunaikinimas): Tą pačią naktį Dievas liepė Gideonui paimti antrąjį tėvo jautį ir nugriauti tėvo aukurą Baalui, iškertant šalia esančią medinę giraitę (Ašerą). Gideonas tai
5
Gideonas, drąsus galingas vyras
padarė naktį su dešimčia tarnų, bijodamas savo šeimos ir miesto vyrų. Kitą rytą, kai Gideonas buvo surastas, miestiečiai pareikalavo jo mirties, bet Joašas jį gynė sakydamas: „Ar jūs ginti Baalą?... tegul jis ginti savo bylą.“ Dėl to Gideonas buvo pavadintas Jerubaalu („Tegul Baalas ginti jį“). 33–35 eilutės (Dievo Dvasia suteikia galią Gideonui): Midjaniečiai ir amalekiečiai susirinko ir apsistojo Jezreelio slėnyje. „Viešpaties Dvasia nužengė ant Gideono“ (pažodžiui jį aprengė), ir jis pūtė trimitu, surinkdamas Abiezero, Ašero, Zebulono ir Naftalio klanus sekti paskui jį. 36–40 eilutės (Vilnos ženklas): Vis dar ieškodamas paguodos, Gideonas paprašė Dievo ženklo, naudodamas vilnonį audeklą. Pirmiausia jis prašė rasos tik ant vilnos, kol žemė liktų sausa; Dievas tai suteikė. Toliau jis prašė, kad vilna būtų sausa, kol žemėje būtų rasa; Dievas tai irgi padarė.
7 skyrius: Išretinta armija ir pergalė prieš Midjaną 1–3 eilutės (Armijos apipjaustymas): Jerubaalas (Gideonas) ir jo armija pasistatė stovyklą netoli Harodo šulinio, o midjaniečiai buvo šiaurėje. Dievas pasakė Gideonui, kad žmonių yra per daug , kad Izraelis negalėtų sau reikšti šlovės prieš Dievą. Dievas nurodė Gideonui paskelbti, kad kiekvienas, kas bijo, gali išvykti. Išėjo 22 000 vyrų , palikdami 10 000. 4–8 eilutės (Vandens išbandymas): Dievas pasakė, kad jų vis dar per daug. Jis liepė Gideonui atvesti juos prie vandens, kur Jis juos atskirtų. Tie, kurie laks vandenį liežuviais kaip šunys (300 vyrų), buvo atskirti. Tie, kurie atsiklaupė atsigerti, buvo išsiųsti namo. Turint tik 300 vyrų, Dievas pažadėjo atiduoti Midjaną į Gideono rankas. 9–15 eilutės (Midjaniečių sapnas): Tą naktį Dievas liepė Gideonui nusileisti į priešo stovyklą, nes Jis ją buvo atidavęs jam į rankas. Lydimas savo tarno Puros, Gideonas išgirdo midjaniečių kareivį pasakojant savo draugui sapną apie miežinės duonos paplotį, kuris krito į Midjano stovyklą ir trenkė į palapinę taip, kad ši sugriuvo. Kitas kareivis sapną išaiškino: „Tai ne kas kita, kaip Gideono kardas... nes į jo rankas Dievas atidavė Midjaną.“ Garbindamas Dievą, Gideonas pasitikėdamas grįžo pas savo vyrus. 16–22 eilutės (Žibintų ir ąsočių strategija): Gideonas padalijo 300 vyrų į tris būrius. Jis davė kiekvienam vyrui po trimitą, tuščią ąsotį ir deglą (žibintą) ąsotyje . Naktį apsupę stovyklą, jie pūtė trimitus, daužė ąsočius, kairėje rankoje laikė deglus, o dešinėje – trimitus, ir šaukė: „Viešpaties ir Gideono kardas!“ Midjano stovyklą apėmė panika, ir Viešpats nukreipė kiekvieno vyro kardą prieš savo artimą visoje stovykloje. 23–25 eilutės (Persekiojimas): Izraelio vyrai iš Naftalio, Ašero ir Manaso vijosi bėgančius midjaniečius. Gideonas siuntė pasiuntinius per Efraimo kalną užimti vandenis priešais juos prie Bet Baros ir Jordano, paėmė į nelaisvę ir nužudė du midjanitų kunigaikščius, Orebą ir Zeebą , kurių galvas jie parnešė Gideonui.
8 skyrius: Persekiojimas, konfliktai ir pasekmės 1–3 eilutės (Diplomatinis susitarimas su Efraimu): Efraimo vyrai karčiai skundėsi, kad nebuvo anksčiau pašaukti kovoti. Gideonas atsakė nuolankiai ir taktiškai: „Ką aš dabar padariau, palyginti su jumis? Argi Efraimo vynuogių rinkimas ne geresnis už Abiezero derlių?“ Jo švelnus atsakymas nuramino jų rūstybę.
6
Gideonas, drąsus galingas vyras
4–9 eilutės (Atsisakymas Sukote ir Penuelyje): Gideonas ir jo išsekę 300 vyrų kirto Jordano upę, karštai vydamiesi likusius Midjano karalius Zebachą ir Zalmuną. Jie prašė Sukoto ir Penuelio seniūnų duonos, kad pamaitintų pavargusius karius, bet vadai tyčiojosi iš Gideono ir atsisakė, sakydami, kad dar nepaėmė karalių į nelaisvę. Gideonas perspėjo juos, kad sugrįš nubausti jų erškėčiais ir usnimis. 10–17 eilutės (Bausmė ir paėmimas į nelaisvę): Gideonas užklupo likusią midjaniečių kariuomenę ir paėmė į nelaisvę karalius Zebachą ir Zalmuną . Grįžęs jis nubaudė Sukoto seniūnus dykumos erškėčiais ir usnimis, nugriovė Penuelio bokštą ir nužudė miesto vyrus. 18–21 eilutės (Karalių likimas): Gideonas paklausė Zebacho ir Zalmunos, kokius vyrus jie nužudė Tabore, ir sužinojo, kad tai buvo jo paties broliai. Jis įsakė savo vyriausiajam sūnui Jeterui juos nužudyti, bet berniukas bijojo, nes buvo dar jaunas. Tada abu karaliai paprašė Gideono pačiam juos nužudyti, ir Gideonas juos nužudė, nuimdamas pusmėnulio formos papuošalus nuo jų kupranugarių kaklų. 22–27 eilutės (Auksinis efodas ir Izraelio nuopuolis): Izraelis bandė Gideoną ir jo giminę paversti paveldimais valdovais, bet Gideonas griežtai atsisakė, pareikšdamas: „Viešpats jus valdys“. Tačiau Gideonas paprašė: kad kiekvienas vyras duotų jam auskarą iš savo grobio. Jis surinko 1755 aukso šekelius, pagamino efodą ir padėjo jį savo mieste Ofroje. Deja, visas Izraelis ten paleistuvavo paskui jį , ir tai tapo spąstais Gideonui ir jo namams. 28–35 eilutės (Gideono mirtis ir Izraelio užmaršumas): Midjanas buvo pavergtas, ir Gideono gyvenimo metu krašte 40 metų tvyrojo ramybė. Gideonas mirė sulaukęs žilos senatvės ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape. Iškart po jo mirties izraelitai vėl grįžo prie dvasinės svetimavimo, garbino Baal Beritą ir neparodė gerumo Jerubaalo (Gideono) namams už visą jo gėrį.
Svarbiausios pamokos iš Gideono istorijos Dievas panaudoja netikėtus ir silpnus: Gideonas iš pradžių slėpėsi iš baimės ir laikė savo klaną silpniausiu Manase. Dievas sąmoningai sumažino jo armiją nuo 32 000 iki 300, kad įrodytų, jog pergalė ateina iš dieviškos galios, o ne iš žmogaus jėgos. Kantrybė su žmogiškomis abejonėmis: Dievas su neįtikėtina kantrybe ir malone išklausė Gideono gilų nesaugumo jausmą ir prašymus dėl ženklų (ugnies ir vilnos), švelniai ir žingsnis po žingsnio stiprindamas jo tikėjimą. Tikrasis vadovavimas apima nuolankumą: Gideonas sėkmingai valdė trapią genčių politiką (nuramino efraimitus) ir griežtai atsisakė karališkosios valdžios, pripažindamas, kad Izraelį turėtų valdyti tik Dievas. Kompromiso pavojus siekiant sėkmės: Nepaisant neįtikėtinų pergalių, Gideono sukurtas auksinis efodas tapo dvasiniais spąstais (stabmeldyste) jo šeimai ir tautai, įrodančiu, kad dvasinis budrumas reikalingas net ir – o ypač – po didelės pergalės.
7