Issuu

2023 Nr. 7

2023 M. BALANDIS NR. 4 (164)

BILIETAI Į PARYŽIŲ

NET DVIEJŲ RUNGČIŲ OLIMPINIUS NORMATYVUS ĮVYKDĘS PLAUKIKAS DANAS RAPŠYS TAPO PIRMUOJU LIETUVOS SPORTININKU, IŠKOVOJUSIU KELIALAPIUS Į 2024 M. PARYŽIAUS ŽAIDYNES

OLIMPINĖ PANORAMA

B 2

OLIMPINĖ PANORAMA

„SPORTAS“ NR. 7 (2023) LEIDĖJA VŠĮ SPORTO LEIDINIŲ GRUPĖ ĮMONĖS KODAS 300093445

4 Treneris Tikrove verčia ne tik savo svajones

OLIMPIEČIŲ G. 17, LT-09237 VILNIUS EL. P. REDAKCIJA@SPORTAS24.LT DIREKTORIUS IR VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS MARIUS GRINBERGAS

8 Klubas „7 & 10“ subūrė daugiakovininkus

TEL. +370 686 09 700 EL. P. MARIUS@SPORTAS.INFO BUHALTERIJA FINANSININKĖ RIMA TARAŠKEVIČIENĖ TEL. +370 685 15 621

12 Bendruomenė Stadionas – ne tik gimnazistams

ISSN 1392-9259

TURINYS

INDEKSAS 5214

16 Pomėgis Nuo ledo – į baseiną

20 Bendraminčiai Lietuvos ultrabėgikus vienija draugija

24 Patarimai Treniruotis galima ir namie

SLG nuotr.

KARJERA

A.Rastenis įgyvendino svajonę Utenoje suburti moterų futbolo komandą

TIKROVE VERČIA NE TIK SAVO SVAJONES

UTENOJE DIDŽIULĮ PAKILIMĄ IŠGYVENA MOTERŲ FUTBOLAS. TO PRIEŽASTIS – ARŪNAS RASTENIS. PER KELIS MĖNESIUS JIS Į PIRMĄ TRENIRUOTĘ SURINKO APIE 30 MERGINŲ IR TAIP PRADĖJO ĮSPŪDINGĄ KARJEROS ETAPĄ, BESITĘSIANTĮ IKI ŠIOL. Su Utenos „Uteniu“ A.Rastenis siejamas nuo pat vaikystės. Į šią komandą dar kaip žaidėjas, tuometinio ekipos stratego ir kūno kultūros mokytojo Kęstučio Kundroto pakviestas, A.Rastenis atėjo 1988-aisiais. Sulaukęs aštuoniolikos vartininku žaidęs uteniškis išvyko į Kauną ir ėmė atstovauti pirmojoje lygoje besivaržiusiai „Volmeta-KKI“ komandai. Per porą metų, praleistų šioje ekipoje, Arūnas tapo Europos studentų čempionato nugalėtoju. Po etapo Kaune laukė gimtinė – grįžęs namo A.Rastenis dirbo Utenos jaunimo mokykloje ir toliau vilkėjo „Utenio“ komandos marškinėlius, o karjeros pabaigoje tapo jos kapitonu. Vartininko pirštines ant vinies pakabino 2011-aisiais. Pasidarbavęs Utenos jaunimo mokykloje ir miesto vaikų globos namuose, specialistas tapo treneriu. Prieš šešerius metus gyvenimo vingiai A.Rastenį grąžino į 4

„Utenio“ futbolo klubą. Jis dirbo klubo administratoriumi, bet norėjo kažko daugiau. Taip atgimė sena svajonė – suburti moterų komandą. Vilioja nuoširdumu Per šešerius metus „Utenio“ moterų futbolo komanda spėjo parungtyniauti Lietuvos futbolo A lygoje, įvairiuose Utenos apskrities miestuose ir miesteliuose gyvuojančios futbolo ekipos tapo daug aktyvesnės, o A.Rastenio auklėtinės jau žaidžia praktiškai visose jaunimo rinktinėse ir nacionalinėje suaugusiųjų komandoje. „Esu merginų futbolo žaidynių „LadyGolas“ koordinatorius, organizuoju mergaičių varžybas. Per kelerius metus Utenoje susibūrė nemažas būrys merginų, todėl pradėjau su jomis dirbti rimčiau“, – sako A.Rastenis. Nors moterų futbolui Lietuvoje skiriama vis daugiau dėmesio, stiebtis dar yra kur. Ypač mažesniuose regionuose

TRENERIS

„Judame ir plečiamės, – šypteli jis. – Ne šiaip sau Lietuvos futbolo federacija mums suteikė garbę organizuoti regiono talenčių treniruotes Utenoje, kurias vedame kartu su Karoliu Jasaičiu.“ Tikslas – tvirta piramidė

Garsiausia A.Rastenio auklėtinė – Italijos elito lygoje rungtyniaujanti L.Vaitukaitytė

sudėtinga suburti pakankamai žaidėjų. Pats A.Rastenis anksčiau yra treniravęs berniukus, su kuriais bėgiodavo ir keletas mergaičių. Dabar A.Rastenio pastangomis „Utenio“ moterų komanda vėl grįžo į A lygą, o 17-mečių merginų ekipa tapo šalies vicečempione. Garbingai nacionalinėse pirmenybėse kovoja ir FA „Utenis“ 13-mečių mergaičių komanda. „Kažkokių specialių būdų, kaip kviesti merginas į futbolą, netaikau. Tiesiog kviečiu žaisti futbolą, ir tiek. Važinėju po kaimus, mokyklas, vedu užsiėmimus Utenos mokyklose. Mergaitės noriai renkasi sportuoti. Dar treniruodamas berniukus nusprendžiau nuo jų atskirti mergaites, šios pasikvietė draugių ir toliau viskas plėtojosi savaime“, – šypsosi A.Rastenis. „Utenis“ tapo savotišku merginų futbolo centru Utenos apskrityje. Šioje komandoje yra futbolininkių iš tokių miestelių, kaip Švenčionėliai, Jūžintai ir kt. Daugelį mergaičių į treniruotes Utenoje atveža tėvai, kurie neskaičiuoja išlaidų ir negaili laiko tam, kad jų atžalos galėtų užsiimti norima veikla.

A.Rastenis sparčiai artėja prie tikslo – sukurti moterų futbolo piramidę Utenoje. Jis pats paskirtas „Utenio“ moterų departamento vadovu, moterų komandą nuo šio sezono treniruoja dukart iš eilės geriausiu Lietuvos moterų futbolo treneriu pripažintas K.Jasaitis. Taip pat atsirado specialistas, dirbantis su jauniausiomis mergaitėmis. „Tą padaryti vienam – labai sudėtinga. Turime naują trenerį Mantą Jančį, kuris renka jauniausių mergaičių grupę. Su mergaitėmis reikia daug dirbti – nuolat, stabiliai, pagal grafiką. Mintis yra tokia – pagrindinė moterų komanda, elitinėse lygose rungtyniausiančios U15 ir U17 ekipos bei pačios jauniausios komandos. Džiugu, kad visa tai virsta tikrove“, – sako Utenos moterų futbolo siela. Tam, kad būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, reikia daugiau moterų futbolo entuziastų. A.Rastenis neslepia, kad daug norinčiųjų dirbti su mergaitėmis neatsiranda. Vis dėlto padėtį gelbsti „Utenyje“ užaugusios futbolininkės, kurios sutinka talkinti treneriams. „Visoje „Utenio“ sistemoje pastebime, kad į trenerių pozicijas dažniausiai kandidatuoja tik užsieniečiai. Dirbti su jauniausiomis mergaitėmis užsieniečiams būtų sudėtinga vien dėl kalbos barjero. Turime žaidėją iš pagrindinės komandos, kuri padeda dirbti su mergaitėmis. Po truputį bandau pagalbą užsiauginti iš savų žaidėjų“, – pabrėžia treneris.

„Tėvai mato kažkokią prasmę, – svarsto treneris. – Visada sakau, kad svarbiausia yra noras, o galimybių visada atsiras. Dažniausiai merginos įkalba tėvus ir jie, galima sakyti, neturi kur dėtis. Yra viena mergaitė iš Linkmenų, ji mokosi Ignalinoje ir po pamokų atvažiuoja į treniruotę autobusu, o vėliau aš pats ją parvežu. Kartais ją atveža ir parveža kita mergina iš Ignalinos. Visaip būna. Jeigu nepadėsi, tai ir tėvai gali nepadėti.“ A.Rastenis Utenos apskrityje organizuoja Lietuvos regioninės moterų lygos kovas. Čia varžosi komandos iš Vilniaus, Panevėžio, Utenos, Širvintų, Molėtų, Kupiškio, Ignalinos, Vievio, Biržų, Visagino, Jūžintų. Talentingiausias žaidėjas A.Rastenis kviečia pagal galimybes prisidėti prie „Utenio“ ir kartu dalyvauti Lietuvos čempionatuose. „Rytų regionas populiarėja ir kuo toliau, tuo daugiau komandų nori pas mus žaisti“, – džiaugiasi jis. A.Rastenis pradėjo organizuoti ir 15-mečių merginų regiono pirmenybes, netrukus startuos merginų ir moterų salės futbolo pirmenybės.

A.Rastenio auklėtinės nuolat patenka į įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines

TRENERIS

Jis prisimena Augustę Andrijevskytę, daug metų atstovavusią Utenos klubui ir vėliau ėmusią treniruoti 13-metes mergaites. Tiesa, dabar ji išvykusi į Vilnių ir rungtyniauja Lietuvos vicečempionės Vilniaus „MFA Žalgirio-MRU“ ekipos gretose. Treneris supranta, kad tokia yra realybė, bet, jo įsitikinimu, vis tiek geriausia išeitis – iki trenerių užsiauginti savas žaidėjas. Naujajame sezone Kamilė Medvedeva padės M.Jančiui, o Ugnė Kvartūnaitė bei vartininkė Augustė Cvetkovaitė talkins A.Rasteniui dirbti su 13-mečių bei 15-mečių komandomis. Iš „Utenio“ – į rinktines Bene didžiausias kiekvieno trenerio darbo įvertinimas – jo auklėtinių pripažinimas. Čia galima įžvelgti vieną įspūdingiausių A.Rastenio fenomenų. Jau kelerius metus iš eilės net po keletą A.Rastenio treniruojamų komandų žaidėjų patenka į Lietuvos U15, U17, U19 ir net suaugusiųjų rinktines. „Paslapčių čia nėra. Tiesiog sekasi pamatyti talentingesnes mergaites ir pakviesti jas treniruotis. Pas mane lieka tik tos, kurios turi norą žaisti futbolą ir yra motyvuotos. Visos žaidėjos yra sąžiningos ir savo darbu užsitarnauja kvietimą į rinktinę“, – aiškina A.Rastenis. Pašnekovo įsitikinimu, daug naudos davė rungtyniavimas A lygoje. Nors „Utenis“ daug pergalių nepasiekė, ši komanda buvo gerokai jaunesnė už visas kitas čempionato dalyves, todėl talentingiausios žaidėjos turėjo galimy-

bę būti pastebėtos. Praėjusį sezoną komanda rungtyniavo pirmojoje lygoje ir kovojo dėl aukščiausių vietų, todėl talentingiausios Utenos regiono merginos ir vėl buvo pastebimos. „Manau, uteniškes visi gerbia dėl to, kad jos yra darbščios ir sąžiningos. Galbūt vienoms žaidėjoms trūksta technikos, kitoms dar ko nors, bet kovingumo iš jų neatimsi“, – sako A.Rastenis. A.Rastenis yra sulaukęs pripažinimo ir visos Lietuvos mastu – per 2019 m. Lietuvos futbolo apdovanojimus pateko tarp trijų geriausių moterų futbolo trenerių, o 2022-aisiais dirbo Lietuvos U17 merginų futbolo rinktinės trenerių štabe. UEFA Europos U17 merginų futbolo čempionato atrankos mini turnyre Vilniuje lietuvės nusileido šveicarėms bei nugalėjo kazaches. Atrankos turnyre Rumunijoje mūsiškės nusileido šeimininkėms ir dar sykį pranoko Kazachstano bendraamžes. Šiai Lietuvos rinktinei atstovavo net keturios „Utenio“ žaidėjos. „Buvo malonu gauti pasiūlymą dirbti su rinktine. Kadangi tokios patirties dar neturėjau, buvo įdomu. Tai visai kitokia patirtis, galėjau pasimokyti iš kitų kolegų. Atsirado daugiau minčių ir idėjų. Pavyko pamatyti ir pabendrauti su užsienio komandų treneriais, o tai tikrai išėjo į naudą“, – prisipažįsta treneris. Prisiminęs šią naują patirtį A.Rastenis lengvai atsidūsta: „Supratau, kad mes labai mažai dėmesio skiriame moterų futbolui. Jam turėtų būti skiriama ir daugiau dėmesio, ir daugiau investicijų. Neabejoju, kad nepagailėjus investicijų iš moterų futbolo būtų galima uždirbti.“ Didžiausia A.Rastenio svajonė, kad iš Utenos miesto bei apskrities žaidėjų sudaryta reprezentacinė komanda nuolat žaistų Lietuvos moterų A lygoje. Tai nėra lengva, nes geriausios žaidėjos dažniausiai išvyksta į stipresnius klubus. Bent trys A.Rastenio auklėtinės jau papildė daugkartinės Lietuvos čempionės ir mūsų šalyje tiesiog dominuojančios Šiaulių „Gintros“ gretas. „Žinoma, malonu, kai mano žaidėjas pakviečia A lygos komandos, tarp jų – ir „Gintra“. Vis dėlto labiau norėčiau, kad Utenoje būtų stipri komanda ir merginoms nereikėtų išsiskirstyti į kitus Lietuvos klubus. Visada norėjau sudaryti tokias sąlygas, kad merginos Utenoje jaustųsi gerai ir turėtų galimybių tobulėti. Kitas žingsnis galėtų būti nebent užsienis“, – svarsto A.Rastenis.

Prie „Utenio“ vairo stovi dukart iš eilės geriausiu Lietuvos moterų futbolo treneriu pripažintas K.Jasaitis

Galima tik žavėtis ir džiaugtis, kad Lietuvoje yra tokių atsidavusių ir sportą mylinčių žmonių. Viena ryškiausių jo auklėtinių dusetiškė Liucija Vaitukaitytė – geriausia Lietuvos futbolininkė, jau kelerius metus rungtyniaujanti stipriausiose Europos futbolo lygose. Radusi galimybę 2020 m. ji atvyko į „Utenį“ ir kelis mėnesius padėjo savo pirmajai komandai. Ekipai, kuri Lietuvoje kovojo dėl išlikimo A lygoje. Tai įmanoma tik žinant, koks fenomenas yra A.Rastenis.

TRENERIS

futbolininkės rungtyniauja A lygoje DidelęUtenos A.Vanago dalį gyvenimo užima kovos menai

VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.

KLUBAS

„7 & 10“ nuotr.

S.Svilainis (viduryje) 2011 m. JAV antrą kartą tapo pasaulio veteranų dešimtkovės čempionu

„7 & 10“ SUBŪRĖ DAUGIAKOVININKUS

LENGVOSIOS ATLETIKOS DAUGIAKOVININKŲ KLUBAS „7 & 10“, ĮSTEIGTAS 2000-AISIAIS VALDOS RŪŠKYTĖS-MORKŪNIENĖS, INOS PAVINKŠNYTĖSMIKULĖNIENĖS, DAUGKARTINIO LIETUVOS DEŠIMTKOVĖS ČEMPIONO ANTANO ČERNIAUSKO IR TRENERIO RIMGAUDO LUKAUSKO, GYVUOJA IKI ŠIOS DIENOS. Tik dabar praeityje garsūs daugiakovininkai dažniau dalyvauja jau ne veteranų daugiakovės, o atskirų rungčių varžybose ir per pasaulio bei Europos veteranų lengvosios atletikos čempionatus pelno medalių. 2002 m. į klubą įstojo ir dabartinis jo prezidentas Saulius Svilainis, kuris gimė 1959 m. tremtyje. Jo tėvai buvo išvežti į Sibirą prie Irkutsko. Į Lietuvą S.Svilainis atvyko 1983 m., o po kelerių metų padėjo grįžti ir savo tėvams. „Mano karjera prasidėjo Sibire. Žaidžiau futbolą, krepšinį, tinklinį, pamėgau lengvąją atletiką. Daug sportavau anksčiau, daug sportuoju ir dabar. Sportas – tai mano gyvenimas, esu įvykdęs dešimtkovės kandidato į sporto meistrus normatyvą. Keturiasdešimt metų galvojau apie grįžimą į dešimtkovę. Ir sugrįžau jau dirbdamas Vilniaus namų statybos kombi8

nate. Ten dirbo ir lengvaatlečiai broliai Sergejus bei Vladimiras Azanovai, vėliau tapę garsiais parapsichologais. Susipažinau su jais. Netrukus prisidėjau prie lengvosios atletikos daugiakovininkų klubo „7 & 10“, įgyvendinau savo svajonę“, – džiaugiasi S.Svilainis. Tada grupėje treniravosi žinomi Lietuvos daugiakovininkai V.Morkūnienė, I.Mikulėnienė, Virginija Šniokienė, Kęstutis Buivys, Rimantas ir Sigitas Liepinaičiai, Jurdanas Radžius, vėliau atėjo Saulius Kleiza, Romualdas Jakutis, Birutė Keršulienė, Henrikas Gulbinovičius, Janina Lapėnienė, Ryšardas Malachovskis. Klubo lengvaatlečiai vežė apdovanojimų iš pasaulio ir Europos veteranų čempionatų. Pasižymėjo ir S.Svilainis, kuris 2009 m. Lahtyje (Suomija) ir 2011-aisiais Sakramente (JAV) savo amžiaus grupėje tapo pasaulio veteranų dešimtkovės čempionu. Bet per 2014 m. Europos čempi-

KLUBAS

„7 & 10“ nariai nuolat skina medalius tarptautinėse varžybose

KLUBAS

onatą Izmire (Turkija) S.Svilainis patyrė traumą ir su daugiakove buvo priverstas atsisveikinti.

savaitę galėjo kartu treniruotis, pasikaitinti pirtyje, paminėti klubo narių gimtadienius.

Kadangi jam neblogai sekėsi metimų sektoriuose, sportininkas pasirinko atskiras jų rungtis bei metimų daugiakovę ir pasaulio, Europos veteranų čempionatuose vėl lipa ant nugalėtojų pakylos.

„Palaikome ryšius su stadiono direktoriumi Arvydu Ilgevičiumi ir viliamės į jį sugrįžti. Dabar pagal galimybes klubo nariai treniruojasi kas kur. Tarkime, aš Pilaitėje, kur ir gyvenu, įsirengiau metimų sektorių ir čia treniruojuosi vienas, kartais nuvažiuoju į Vingio stadioną.

Šiemet Europos veteranų čempionate Italijoje metimų penkiakovėje 64-erių S.Svilainis savo amžiaus grupėje, kurioje buvo pats vyriausias, liko trečias. „Metimų daugiakovėje silpniausia mano rungtis – kūjis, o disko metimo ir rutulio stūmimo sektoriuose sekasi neblogai, pelnau apdovanojimų, vis toliau skrieja ir ietis. Tapau metimų daugiakovininku. Tačiau mano širdis nerimsta, vis dar noriu išbandyti dešimtkovę, tik reikėtų daugiau dėmesio skirti sprintui. Pažaidžiu krepšinį, futbolą savo sūnaus Dariaus Svilainio 2009-aisiais įkurtame futbolo klube „Futboliukas“, bet reikėtų daugiau pabėgioti stadione. Kitąmet varžysiuosi jau 65–69 metų grupėje, joje būsiu jauniausias, todėl pergalės neturėtų manęs aplenkti. Tik sveikatos, Dieve, duok ir apsaugok nuo traumų“, – sako klubo prezidentas. Dešimtus metus lengvosios atletikos daugiakovininkų klubui „7 & 10“ vadovaujantis S.Svilainis pripažįsta, kad po COVID-19 pandemijos jiems nelengva. Keli lengvaatlečiai dėl sveikatos metė treniruotis ir paliko klubą. 2020 m. klubas laikinai neteko nuolatinės savo bazės Kalnų parke, nes Lietuvos policija stadioną pradėjo rekonstruoti. Anksčiau jame klubo lengvaatlečiai vieną kartą per

Labai laukiame dienos, kada vėl galėsime treniruotis kartu, nes mums, vyresnio amžiaus sportininkams, ypač reikalingas bendravimas tarpusavyje“, – teigia S.Svilainis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto bazėje kartu treniruojasi V.Morkūnienė ir J.Lapėnienė, o kiti klubo sportininkai – prie savo namų, mokyklų sporto bazėse ar Vingio stadione. Žiemą geriausiems klubo „7 & 10“ sportininkams, pasaulio ir Europos veteranų čempionams nemokamai treniruotis Vilniaus lengvosios atletikos manieže padeda Lietuvos lengvosios atletikos federacija. Jiems leidžiama sportuoti iki pietų tomis dienomis, kada treniruojasi Lietuvos rinktinės lengvaatlečiai. Didžiausias krūvis klube tenka V.Morkūnienei, I.Mikulėnienei ir S.Svilainiui. Dabar jam priklauso daugiau nei 30 lengvaatlečių iš visos Lietuvos, apie 20 jų aktyviai sportuoja ir dalyvauja įvairiuose čempionatuose. Gruodžio 6 d. klubas rengs tradicinį Kalėdų vakarėlį, susirinkę pasidžiaugs sėkmingu šiųmečiu sezonu, bus įteikti apdovanojimai ir aptarti kitų metų planai. Svarbiausios kitąmet laukiančios varžybos – Europos žiemos čempionatas Torunėje (Lenkija) ir pasaulio čempionatas Geteborge (Švedija).

Šaltuoju metų laiku „7 & 10“ treniruojasi lengvosios atletikos manieže Vilniuje

KLUBAS

Klubas įkurtas 2000 metais

Klubo nariai bendrauja ne tik lengvosios atletikos stadionuose – vyksta tradicinės vakaronės

BENDRUOMENĖ

SLG nuotr.

Populiariausia sporto šaka gimnazijoje – žolės riedulys

STADIONAS – NE TIK GIMNAZISTAMS

VILNIAUS TRAKŲ VOKĖS GIMNAZIJOS DIREKTORĖ GENĖ TALAČKIENĖ DŽIAUGIASI, KAD 2021-ŲJŲ PAVASARĮ DURIS ATVĖRĖ ATNAUJINTAS GIMNAZIJOS STADIONAS, RENOVUOTAS VILNIAUS SAVIVALDYBĖS LĖŠOMIS IR KAINAVĘS 370 TŪKST. EURŲ. Stadiono atidarymo iškilmėse dalyvavęs tuometis Vilniaus vicemeras, o dabar meras Valdas Benkunskas, kuris gimnazijai padovanojo kamuolių, sakė: „Trakų Vokė – nuo Vilniaus centro viena smarkiausiai nutolusių miesto dalių. Todėl natūralu, kad bendruomenei dėl atstumo sporto ir laisvalaikio infrastruktūra yra sunkiau pasiekiama. Būtinai čia reikėjo sukurti patrauklią sporto erdvę, kuri visiems būtų pasiekiama ranka.“ Gimnazijos stadione – puikios dangos su bėgimo takais, kurie mokymo įstaigose yra ne standartinio 250 m, o 330 m ilgio, krepšinio ir tinklinio aikštelėmis, žolės riedulio, futbo12

lo ir lauko teniso aikštėmis. Stadiono ypač laukė visa miestelio bendruomenė, jis dabar aptvertas, kad visi norintieji galėtų saugiau sportuoti. Kol vyksta ugdymo procesas, stadionu naudojasi gimnazija, o vėliau – bendruomenė, sporto mokyklos. Vyksta įvairių sporto šakų treniruotės. „Esame miesto pakraščio gimnazija ir vaikams sudėtinga važinėti treniruotis į sporto mokyklas, todėl vaikų užimtumą po pamokų užtikriname pradėję su jomis bendradarbiauti. Mums jau per ankšta sporto salė, kurios projektinis pajėgumas – 466 mokiniai, o mes joje ugdome

BENDRUOMENĖ

600 mokinių, tad renovavus stadioną visų jų fizinio ugdymo pamokos tapo kokybiškesnės. Stadionas neužveria durų ir visai Trakų Vokės bendruomenei, kuri vienija apie 5 tūkst. gyventojų. Šiemet birželio mėnesį per Tarptautinę vaikų gynimo dieną Lietuvos vaikų žolės riedulio lyga gimnazijos stadione surengė 3x3 Pietų zonos varžybas, kuriose žaidė šešios mergaičių ir aštuonios berniukų komandos, visiems tai buvo labai graži šventė. Šių kovų atėjo pažiūrėti ir gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymo reikalams Reda Našliūnienė, ir sportui prijaučianti G.Talačkienė, kuri jautėsi laiminga, būdama jaunųjų žolės riedulininkų būryje. Gimnazijos stadione vyksta įvairios varžybos

gerokai daugiau. Kokybiškoms fizinio ugdymo pamokoms užtikrinti jau reikėtų dviejų tokių salių. Tačiau viliamės, kad laikui bėgant prasiplėsime, išaugsime, nes mūsų ugdymo įstaiga yra populiari, ją daug kas renkasi. Mūsų bendruomenė ir aplinkinių teritorijų mokinių tėvai mus vertina ir noriai renkasi šią gimnaziją, leidžia savo vaikus pas mus mokytis“, – pasakoja gimnazijos direktorė. Šioje gimnazijoje su ikimokyklinukais dabar mokosi

Gimnazijos vadovė prisiminė, kaip prieš aštuonerius metus į jos kabinetą įžengė legendinis Lietuvos žolės riedulio moterų rinktinės treneris Rimantas Čaikauskas ir pasiūlė gimnazijoje pradėti kultivuoti šią sporto šaką. „Nesuabejojau šio trenerio iniciatyva ir geranoriškumu. Pagrindinis mano tikslas, kad mokiniai Trakų Vokėje būtų kuo labiau užimti. Tai kartu ir prevencinis ugdymas, juk vaikai nelieka kažkur gatvėje, o laiką leidžia sporto salėje arba stadione. Auga tvirti ir gražūs Lietuvos piliečiai. Patenkinti ir tėvai, ir vaikai, ir mes, pedagogai. Žiūrėjau, kaip Rimantas entuziastingai kibo į darbą ir pradėjo rinkti pirmuosius vaikus. Širdis džiaugiasi, kad

Gimnazijos direktorei G.Talačkienei – Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidento L.Čaikausko padėka

BENDRUOMENĖ

gimnazijoje prigijo dar viena sporto šaka. Žolės riedulininkai dabar garsina ne tik mūsų gimnaziją, bet ir Lietuvą, dalyvauja tarptautinėse varžybose. Visą laiką jų laukiame grįžtančių su pergale, jų laimėjimais džiaugiasi visa gimnazija“, – pasakoja G.Talačkienė. Trys geriausi gimnazijos žolės riedulininkai šiemet atstovavo Vilniaus „Žuvėdros“ komandai ir Europos klubų čempionato III turnyre Gibraltare iškovojo bronzos medalius. Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintu ugdymo planu, gimnazijos pradinėse klasėse per savaitę vyksta trys fizinio ugdymo pamokos, penktose šeštose – irgi jau po tris, kasmet pamokų pamažu vis daugėja. „Šiais mokslo metais tris savaitines fizinio ugdymo pamokas jau turi ir vienuoliktokai. Dirbame taip, kaip visos kitos Lietuvos ugdymo įstaigos“, – pabrėžia G.Talačkienė, gimnazijai vadovaujanti 20 metų. Prieš tai ji vienuolika metų dirbo šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Augo kartu su mokykla, subūrė puikų pedagogų kolektyvą, kuriuo dabar gali pasidžiaugti.

Direktorė didžiuojasi, kad jos vadovaujama Trakų Vokės gimnazija yra labai sportiška. Vaikams meilę sportui skiepija trys puikūs fizinio ugdymo mokytojai, kurie yra mylimi ir gerbiami vaikų. Šią ugdymo įstaigą baigęs ir sugrįžęs į ją dirbti Kęstutis Bačkis – didelis lėkščiasvydžio entuziastas, kuris šios naujos sporto šakos paslapčių moko ir Lietuvos mokyklų pedagogus. Marytė Naruševičienė valandų valandas gali praleisti su vaikais ir juos stiprinti fiziškai, o R.Čaikauskas – didelis vaikų, žaidžiančių žolės riedulį, autoritetas. Šie specialistai vaikus skatina sportuoti ne tik per fizinio ugdymo pamokas, bet ir užtikrina jų užimtumą po pamokų. Vilniaus Trakų Vokės gimnaziją puošia daugybė gimnazistų iškovotų taurių ir prizų. Praktiškai iš kiekvienų varžybų jie grįžta su apdovanojimais. „Kai sportininkai parveža apdovanojimų, džiaugiasi ne tik visas mūsų mokytojų kolektyvas, bet ir vaikų tėvai. Mūsų žolės riedulio treneris žaidėjus užaugina nuo pirmos klasės ir jie žaidžia tol, kol baigia gimnaziją. Kai turime puikių specialistų, visada yra kuo pasidžiaugti, nes tai tikrai šauni ir vertinama mokymo įstaiga“, – sako G.Talačkienė, kuri irgi yra didelė fizinio aktyvumo šalininkė ir mėgsta daug vaikščioti.

Gimnazijos žolės riedulininkai. Dešinėje – treneris R.Čaikauskas

BENDRUOMENĖ

Į mokinių fizines veiklas įsitraukia ir tėvai

Evaldo Šemioto nuotr.

POMĖGIS

M.Kieras Lietuvos ledo ritulio rinktinės gretose per pasaulio čempionatus sužaidė net šimtą rungtynių

NUO LEDO – Į BASEINĄ

„ESAME ĮPRATĘ, KAD BŪRELIUS LANKO VAIKAI ARBA PAAUGLIAI. BET IŠBANDYTI NAUJAS VEIKLAS IR LANKYTI ĮVAIRIUS UŽSIĖMIMUS VERTĖTŲ NE TIK LAISVALAIKIU PO PAMOKŲ, BET IR VISĄ GYVENIMĄ“, – SAKO LAURA SKRITAITĖ, SOSTINĖS VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO „HOBIVERSE“ SKAITMENINĖS RINKODAROS SPECIALISTĖ. Apie tai, kaip neformalūs užsiėmimai praturtina gyvenimą, pasidalijo šuolių į vandenį treniruotes „Hobiverse“ lankantis buvęs Lietuvos ledo ritulio rinktinės kapitonas, o dabar treneris Mindaugas Kieras.

nėti į vandenį nuo tramplyno ir bokšto, tačiau tai darė be trenerio. Kilus norui išmokti šokinėti taisyklingai, pradėjo lankyti užsiėmimus „Hobiverse“, nes čia to gali mokytis saugioje aplinkoje ir padedamas trenerių.

Net šimtą rungtynių pasaulio čempionatuose sužaidęs M.Kieras tiek vaikystėje, tiek suaugęs lanko įvairius aktyvius užsiėmimus ir nevengia savęs išbandyti naujose veiklose. Vaikystėje sportininkas lankė plaukimą, krepšinį ir, be abejo, ledo ritulį, kuris galiausiai nuvedė iki profesionalo karjeros.

„Priežastys, kodėl renkamės vienokius ar kitokius būrelius vaikystėje ir suaugę, yra skirtingos. Vaikų pasirinkimams daro įtaką tėvai, bendraklasių lankomos veiklos, o galbūt tiesiog patogi vieno ar kito būrelio vieta – arti namų arba mokykloje. Suaugę jau geriau pažįstame save ir turime daugiau laisvės patys rinktis norimas veiklas“, – pasakoja L.Skritaitė.

Baigęs ledo ritulininko karjerą M.Kieras judrių užsiėmimų neapleidžia – plaukioja vandenlente, jėgos aitvarais ir lanko šuolius į vandenį. Paklaustas, kaip susidomėjo šia sporto šaka, teigia, kad vaikystėje vasaromis mėgo šoki16

M.Kieras prisipažįsta: „Sportas man visada buvo ir yra žaidimas. Mėgaujuosi procesu, o ne rezultatu. Tai ir skatina nuosekliai lankyti treniruotes.“

POMĖGIS

Asmeninio albumo nuotr.

M.Kieras – ant „Hobiverse“ baseino bokšto

Asmeninio albumo nuotr.

Dar vienas pomėgis – vandenlentės

POMĖGIS

hockey.lt ir Evaldo Šemioto nuotr.

Baigęs ledo ritulininko karjerą M.Kieras pasinėrė į trenerio darbą

POMĖGIS

Nesvarbu, dėl kokių paskatų būrelius renkamės lankyti vaikystėje ar suaugę, neformaliojo ugdymo veiklos visada suteikia begalę įvairios naudos. Patyręs sportininkas sako, kad lankydami užsiėmimus, ypač aktyvius, ne tik išjudiname kūną, geriname sveikatą, bet ir laviname socialinius įgūdžius, mokomės disciplinos ir imame geriau pažinti savo charakterio savybes. „Dabar, kai ypač daug laiko praleidžiame prie kompiuterių ekranų – mokydamiesi ar dirbdami, būtina užsiimti judriomis veiklomis. Jų pasiūla gausi, todėl nesunku išsirinkti tinkamą ir mėgstamą judrią veiklą. Galbūt patrauks šokiai, joga, stalo tenisas, o gal dar neišbandyti šuoliai į vandenį. Verta išmėginti kitokias veiklas suaugus, nei mėgote vaikystėje, galite nustebinti patys save, kaip kadaise tolima veikla vėliau tampa aktuali ir verta dėmesio. Bendravimo ir draugysčių reikia visą gyvenimą, o kur gali būti geresnė vieta sutikti bendraminčių, jei ne būreliuose. Tokiuose užsiėmimuose susirenka žmonės, jau besidomintys konkrečia veikla, todėl visiems lengva rasti bendrų temų diskusijoms. Būreliai – tai puiki terpė lavinti socialinius įgūdžius. Įsisukus darbuose ir didžiąją laiko dalį bendraujant tik su kolegomis ar šeima, vertinga sutikti naujų žmonių, pasidalyti patirtimis, pasisemti idėjų. Disciplina ypač svarbi ir vaikystėje, ir suaugus. Vaikystėje tinkamas laiko planavimas, gebėjimas tęsti pradėtas veiklas prisideda prie geresnių rezultatų mokykloje, moko atsakomybės, organizuotumo ir kuria gerų įpročių rutiną. Suaugus disciplina išlieka tokia pat svarbi, ji padeda

mums sutelkti pastangas į tikslus ir uždavinius, išlaikyti nuoseklumą, įveikti iššūkius ir pasiekti norimą rezultatą. Būreliai skatina laikytis rutinos ir nuosekliai mokytis naujų įgūdžių. Be viso to, būreliai neabejotinai padeda geriau pažinti save ir išsiugdyti ryškesnes charakterio savybes. Dalyvavimas užsiėmime, galimybė laisvalaikiu domėtis tuo, kas patinka, leidžia geriau suprasti interesus ir aistras, o naujos veiklos padeda išeiti iš savo komforto zonos ir atrasti savybes, kurių net nežinojote, kad turite“, – mano L.Skritaitė. Vaikai, matantys nuolat mėgstamomis veiklomis užsiimančius tėvus, patys ima pavyzdį ir taip pat nori naujovių. M.Kieras ragina ir savo vaikus lankyti įvairius būrelius. Sportininko dukra šiuo metu lanko ledo ritulį ir tenisą. Beje, pats M.Kieras prisipažįsta, kad ateityje norėtų treniruotis tenisą. Tad ne tik vaikai semiasi įkvėpimo iš tėvų, bet ir tėvai iš vaikų. „Hobiverse“ pataria nesustoti mesti sau iššūkius, nuolat išbandyti naujoves, būrelius ir taip geriau pažinti save. Nesvarbu, vaikystėje, paauglystėje ar suaugus – papildomus užsiėmimus verta lankyti visą gyvenimą, nes jie praturtina mus naujais atradimais, pažintimis, skatina laikytis disciplinos, išjudinti protą bei kūną ir kurti savo istoriją. Juk vieną dieną atėję į būrelį netikėtai galime atrasti gyvenimo aistrą, kaip tai nutiko profesionaliam ledo ritulininkui Mindaugui Kierui“, – pateikia pavyzdį L.Skritaitė. SLG nuotr. „Hobiverse“ būrelius lanko įvairaus amžiaus žmonės

SLG nuotr.

BENDRAMINČIAI

A.Ardzijauskas ir N.Buivydas šiemet bėgdami į pajūrį įveikė 360 km

LIETUVOS ULTRABĖGIKUS VIENIJA DRAUGIJA

GERIAUSI ŠALIES BĖGIKAI Į LIETUVOS ULTRABĖGIKŲ DRAUGIJĄ SUSIBŪRĖ 2008 M. GRUODŽIO 15 D. VIENI PIRMŲJŲ JOS NARIAIS TAPO 1000 MYLIŲ PASAULIO REKORDININKAS PIOTRAS SILKINAS, 100 KM BĖGIMO LIETUVOS REKORDININKĖ MOKYTOJA AUŠRA KAVALIAUSKIENĖ, MOKYTOJAS VYTAUTAS GRAŽYS, VERSLININKAS IGNAS STAŠKEVIČIUS, STUDENTAS RUSLANAS SEITKALIJEVAS. Jau po metų, 2009-aisiais, Lietuvos ultrabėgikų draugija įstojo į Tarptautinę ultrabėgikų asociaciją (IAU) ir tapo 47-ąja jos nare. „Pradėjome dalyvauti tarptautinėse varžybose, kaupti patirtį. Draugija negalėjo finansuoti mūsų bėgikų, bet ji sudarydavo galimybę išvykti į varžybas. Mūsų sportininkai, varžydamiesi su geriausiais pasaulio ultrabėgikais, ėmė gerinti asmeninius rezultatus, atsirado didelė motyvacija tobulėti“, – sako Aidas Ardzijauskas, kuris dabar atsakingas už Lietuvos ultrabėgimo rinktinės formavimą. 2009 m. kovo 1 d. Lietuvos komanda (Almiras Kavaliauskas, Gediminas Kinderis, V.Gražys ir A.Ardzijauskas) debiutavo 6 valandų bėgime Nyderlanduose ir komandų įskaitoje tapo nugalėtojais. Jėgos bandytos ir septintą kartą surengtose 24 valandų bėgimo Pasaulio iššūkio taurės varžybose, kur mūsų bė20

gikai tarp komandų liko dvidešimti. 2009 m. gegužės 2–3 d. Lietuvos ultrabėgikų rinktinė (P.Silkinas, G.Kinderis ir Antanas Barancovas) Italijoje debiutavo Europos 24 valandų bėgimo čempionate ir komandų varžybose buvo penkiolikta. 2009 m. birželio 19 d. mūsų ultrabėgikai (R.Seitkalijevas, A.Ardzijauskas ir Egidijus Auškalnis) Belgijoje debiutavo Pasaulio taurės 100 km varžybose. Tarptautinė ultrabėgikų asociacija organizuoja pasaulio ir Europos 50 km, 100 km, 24 valandų ir kalnų bėgimo čempionatus. Lietuvos ultrabėgikų draugijos tarybos narys A.Ardzijauskas primena, kad Lietuvoje pirmieji 100 km bėgimai buvo pradėti rengti Nidoje. „Kai varžybose ėmė dalyvauti daugiau bėgikų, nuspren-

BENDRAMINČIAI

Labiausiai tituluotas draugijos bėgikas – A.Sorokinas

dėme, kad reikia kažkokios lokacijos. Išsaugojome bėgimą Nida–Būtingė, kuriame jėgas yra bandę visi geriausi Lietuvos ultrabėgikai, gal tik išskyrus Aleksandrą Sorokiną, 100 km bėgimą iš Nidos perkėlėme į Vilnių, o 2022 metais jis vyko Alytuje. Šie bėgimai ugdo naujus talentus. Šiandien draugija vienija apie 25 ultra- ir „trail“ bėgikus iš visos Lietuvos. Prie mūsų nori prisidėti dar vienas bėgikas – 24 valandų bėgimo „322 km su Vytauto mineralais“ nugalėtoju tapęs Karolis Rimkus, kuris Vingio parke įveikė 240 kilometrų. Didesnė yra „trail“ bėgikų grupė, o 50 km, 100 km ir 24 valandų bėgimo varžybose ryžtasi dalyvauti 5–6 žmonės. Pagrindinis draugijos tikslas – populiarinti ilgus nuotolius ir kalnų bėgimą. Bendraujame ir skatiname visus, kurie nori save išbandyti, jiems visada patariame. Priklausome Lietuvos lengvosios atletikos federacijai, kuri mumis rūpinasi. Pagal anksčiau galiojusią tvarką visi sportininkai turėjo būti draugijos nariai. Tačiau prieš kelerius metus ši tvarka pakeista, su bėgikais pasirašome sutartis ir, jeigu jie įvykdo normatyvą, gali dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose. Jeigu turėtume nuolatinį garantuotą valstybės finansavimą, galbūt ir mūsų rezultatai būtų dar geresni. Viliamės, kad gal kada nors ultrabėgimo distancijos bus įtrauktos į olimpinių žaidynių programą“, – viliasi A.Ardzijauskas, 2021 m. virtualiai apibėgęs Žemės rutulį. Lietuvos ultrabėgikų draugijos pasididžiavimas – 2019-ųjų pasaulio čempionas ir nuo 2021 m. pasaulio rekordus vieną po kito gerinantis A.Sorokinas, kuris visiems yra didelis autoritetas. „Labai smagu, kad ne tik Lenkijoje, Ukrainoje, Vokie-

tijoje, Ispanijoje, Italijoje, kitose pasaulio šalyse, bet ir Lietuvoje daug kas nori į jį lygiuotis bei siekti aukštų rezultatų. Aleksandras gerbėjų turi visame pasaulyje. Tačiau didelį dėmesį skiriame visai Lietuvos komandai, kuri atstovauja šaliai pasaulio ir Europos čempionatuose“, – pabrėžia A.Ardzijauskas, dar dirbantis vadybininku bendrovėje „Info S“. Šiemet rugpjūčio mėnesį vyko Lietuvos ultrabėgikų draugijos ataskaitos ir rinkimų konferencija, per kurią jos vadovu antrai kadencijai perrinktas „trail“ bėgimo entuziastas teisininkas Marius Dijokas, kuris šiemet dalyvavo pasaulio kalnų ir bekelės bėgimo čempionate Austrijoje. Lietuvos sportininkai tame čempionate komandų įskaitoje liko 29-i, o nugalėjo Kenijos bėgikai. Dabar geriausi Lietuvos ultrabėgikai rengiasi gruodžio pradžioje Taivane vyksiančiam 24 valandų pasaulio bėgimo čempionatui. Lietuvai atstovaus praėjusių metų Europos vicečempionai komandinėje įskaitoje vilnietis A.Sorokinas, telšietis Andrius Preibys ir klaipėdietis R.Seitkalijevas. Per įvairias Lietuvos ultrabėgimo bei bekelės bėgimo varžybas atsiranda vis naujų veidų. Jėgas jau bando Alytaus, Jonavos, Druskininkų sportininkai. Vis dar aktyviai bėgioja geriausiems Lietuvos ultrabėgikams padedantis 52-ejų A.Ardzijauskas. Šiemet jis su vilniečiu Nerijumi Buivydu bėgo į pajūrį ir per keturias dienas įveikė 360 kilometrų. „Buvau numatęs dalyvauti ir 24 valandų „322 km su Vytauto mineralais“ bėgime Vingio parke, planavau bėgti kelias valandas. Tačiau manęs paprašė per televiziją tiesiogiai komentuoti renginį, taigi atsisakiau stoti į startą“, – pasakoja A.Ardzijauskas.

A.Ardzijauskui (viduryje) teko paragauti ir komentatoriaus duonos

Viktorijos Makovskajos / „LTU Aquatics “ ir LEN nuotr.

BENDRAMINČIAI

Lietuvos ultrabėgikai dalyvauja visose svarbiausiose varžybose

PATARIMAI Kultūrizmo akademijos nuotr. Prieš pradedant sportuoti namie R.Bimba pataria pasitarti su treneriu

TRENIRUOTIS GALIMA IR NAMIE

NE VISI GALI LANKYTI SPORTO IR SVEIKATINGUMO CENTRUS. KULTŪRIZMO AKADEMIJOS PREZIDENTAS, ASMENINIS TRENERIS REMIGIJUS BIMBA PATARIA TIEMS, KURIE NORI NAMIE STIPRINTI IR PUOSELĖTI SAVO SVEIKATĄ. Treneris įsitikinęs, kad puikios galimybės fiziškai stiprėti ir gerinti savo sveikatą yra visur: tiek sporto klube, tiek namie, tiek gamtoje. Leidiniui „Sportas“ R.Bimba papasakojo apie tai, kokį sporto inventorių reikėtų turėti. Svarbiausia, kad noro būtų. Jei esate pradedantysis ir neturite patirties, pirmiausia pasikonsultuokite su treneriu, kaip treniruotis ir susidaryti programą. Paprašykite, kad jums sudarytų asmeninę treniruočių programą, kuri padės sportuoti namų sąlygomis. Tada bus aišku, kokio jums reikia sporto inventoriaus. Būtiniausia sportinė įranga – kilimėlis, svarmenys,

mankštos kamuolys. Taip pat nepamirškite trenerio paprašyti, kad jus išmokytų taisyklingai atlikti pratimus. Tai labai svarbu, kad sportuotumėte saugiai ir nepatirtumėte traumų. Greičiausiai pasieksite savo tikslą, jei treniruositės tris kartus per savaitę – porinėmis arba neporinėmis dienomis. Treniruotės trukmė – iki valandos. Rezultatus pastebėsite greičiau, jei po truputį didinsite fizinį krūvį. Kaip tai daryti taisyklingai, irgi pasitarkite su treneriu.“

SLG nuotr.

Būtiniausia sportinė įranga – kilimėlis, svarmenys, mankštos kamuolys